Amerikiečių pitbulterjeras – pagal Richard F.Stratton

Pagal richard F.Stratton knygos „This is the American Pit Bull Terrier“ pirmąjį skyrių „THE AMERICAN PIT BULL TERRIER“

Civilizuokite jį kaip tik Jums patinka, darykite jį bet kokios spalvos kokios tik norite, ir jis vis tiek  bus kovotojas. —John Tantor Foote

Taip Foote sakė apie savo pitbultejerą Allegheny ir gal tai Jums padės suprasti susižavėjimą amerikiečių pitbultejerais. Kai kam ši  veislė it mįslė, kadangi jie žinomi daugybe pavadinimų – pitbuldogas, buldodas, kovinis buldogas, amerikiečių pitbuldogas, pitbulis, pitbulterjeras, pitterjeras, ir, oficialiai, amerikiečių pitbulterjeras. Tokia pavadinimų gausa kelia sumaištį visuomenėje ir daugybė rašytojų galvojo, kad šio tipo kovose naudota daugiau negu viena veislė. Tačiau čia ne tas atvejis. Kitos veislės – nuo bulterjerų iki bulmastifų,  nuo haskių ir vilkų hibridų iki akitų – buvo išbandytos, tačiau šioje veikloje taip neišplito. Nenuostabu, kad pitbulterjerai egzistuoja – kovoms veisiami gyvūnai egzistuoja daugelį šimtmečių. Jų kraujo linijos buvo griežtai saugomos ir puoselėjamos visame pasaulyje per kartų kartas nuo pat civilizacijų pakilimų iki smukimų. Nė viena šalis ir nė viena civilizacija negali reikalauti išimtinės teisės į šią narsią veislę. Jokia kita veislė negali dirbti taip kaip pitbulterjeras.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip kompanionai jie bus tiesiog mieli augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai.

Viena iš teorijų, įrodančių, kad veislė labai stabili ir maloni su žmonėmis yra ta, kad niekas neleisdavo žmonėms pavojingiems šunims išgyventi. Pagal šią teoriją, atrankinis procesas išretino vidutinius šunis ir paliko mums beveik juokingai draugiško būdo gyvūnus.

Nepaisant švelnios prigimtis, pitbulterjeras, atsižvelgiant į jo gebėjimus, yra nepranokstamas sarginis šuo. Vien jo išvaizda, tvirtas sudėjimas ir drąsa atbaidys daugumą įsilaužėlių. Dar daugiau, veislę lengvai galima išmokinti saugoti žmones ir jų turtą. Autorius turi prisipažinti, kad turi tam tikrą asmeninį nusistatymą prieš atakoms mokintus apsaugos šunis. Taip yra dėl paprastos priežasties - jie dažniau kanda moterims ir vaikams, o ne įsilaužėliams.  Tačiau reikia pripažinti, kad tinkamai apsaugos išmokytas pitbulterjeras bus pranašus ir mažiau tikėtina, kad kąs netinkamiems žmonėms. Tiesą sakant, autorius žino keletą atvejų, kai įsibrovėliai buvo sustabdyti be kandimo!

Draugas visada augino pitbultejerus kaip jo verslo sargus ir žmonos kompanionus. Veisle jis buvo patenkintas, tad niekada net nebandė ieškoti ko nors kito. Laikas nuo laiko jo šunys įrodydavo savo vertę, tačiau niekada nieko nesužalojo. Kažkaip įsibrovėliams jie perduodavo žinią, kad priversti gali padaryti neapsakomą žalą. Buvo atvejis, kai policininkas nekviestas ir iš anksto nepranešęs pateko į namus pro galines dalis. Tai įvyko vėlai naktį, pareigūnas tikrino signalizaciją – ir eidamas jos išjungti pasirinko ne tą pastatą. Deja, Josh (pitbultejeras) aptiko įsibrovėlį, nusivylė jo įgaliojimais ir 20 minučių laikė policininką nelaisvėje. Jis, nepasiydamas pareigūno uniformos, laikė jį prispaudęs prie sienos visas 20 minučių. Kiekvieną kartą pareigūnui bandant siekti ginklo ar pabėgti, šuo pridėdavo snukį prie jo pilvo ir neįtkėtinai grėsmingai urgzdavo. Čia buvo atvejis, kai įsibrovėlis buvo suvaldytas, tačiau visiškai saugus. Galima sakyti, jis buvo visai laimingas, kai pagaliau pasirodė Josho savininkas.

Kalbant apie kitus pitbulterjero privalumus, panagrinėkime ir sąskaitas veterinarams. Tie šunys tiesiog neperšaunami. Arba, kaip pasakė vienas senas draugas, „Tu negali jo nužudyti vien su plaktuku“. Jis turėjo omenyje tai, kad šiuos šunis sunku įveikti liga ar sužalojimais. Selektyvus jų veisimo procesas tęsėsi šmtmečius ir sukūrė itin atsparų, kietą gyvūną. Žinomas veterinaras Leon Whitney atkreip dėmesį į tai, kad kryžminant bulterjerus su į enteritą linkusiais bladhaundais, gaunami sveikesni palikuonys, žymiai atsparesni šiai ligai. Garsus rašytojas ir humoristas James Thurber, atsimindamas savo vaikystės augintinį pitbulterjerą, pasakojo, kaip jo šeima įsitikino, kad jis praktiškai nsunaikinamas poto, kai šuo išgyveno daugybę nelaimingų atsitikimų, kurie bet kuriai kitai veislei būtų pasibaigę mirtimi.

Tiems, kurie nemėgsta daug lojančių šunų (turbūt jie sudaro 90 proc. pasaulio gyventojų) pitbultejeras – grynas malonumas. Nebent šie šunys skatinami būti lojikais savo šeimininkų ar trenerių. Kitu atveju pitbulterjerai – vaiduokliškai tylūs. Tai nereiškia, kad veislei trūksta asmenybės. Priešingai, pitbultejerai tikri klounai ir naudoja visą galimą šuniško bendravimo gamą, tiesiog jie nelinkę daug loti.

Nors nėra susiję su spanieliais ar retriveriais, pitbultejerai – puikūs plaukikai, jei jiems sutiekiama galimybė mėgautis šia veikla. Kai buvau jaunas berniukas, eidamas prie ežero su draugais pasiimdavau seną šunį Pook. Jis mėgo iš vandens atnešti daiktus ir net pagriebdavo akmenis, dėl kurių turėdavo nardyti (kartais įtardavom jį apgaudinjant kai grįždavo su kitu akmeniu, tačiau niekad negalėjom to įrodyti). Kartais mes į ežerą mesdavom didesnius daiktus, pvz., šakas, ir jis visada jas atnšdavo. Buvom įsitikinę, kad jis atneštų ir telefono stulpą – jei tik sugalvotumėm kaip jį numesti vandenin.

Vis dėl to nors ir turi daugybę puikių savybių, pitbulterjeras neskirtas kiekvienam. Taip yra dėl jo galimybės nužudyti kitus šunis. Jis pjautynių nepradės, bet užtikrintai jas baigs. Todėl pitbulio savininkas turi būti pasiryžęs imtis visų saugumo priemonių. Žinoma, dabar dauguma miestų turi pavadėlio įstatymus, tačiau būsimas pitbulio savininkas turi žinoti apie jo gimtą norą kovoti ir būti pasirrengęs jį laikyti atsargiai nuo kitų šunų. Asmenims, kurie mėgsta gerai sudėtus, bet tuo pačiu švelnius ir meilius šunis, pitbulis bus geras augintinis.

Parašykite komentarą