Amerikiečių pitbulterjeras – Richard F.Stratton

The World of the American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; CHAPTER ONE; The Mongrel with the Mumps

 Atsiminkite, kad gražiausai dalykai pasaulyje yra labiausiai 
nenaudingi. Pavyzdžiui, lelijos ir povai.  
-Ruskin

Kada kas nors nesusipažinęs su veisle pirmą kartą pažvelgia į amerikiečių pitbultejerą, jam susidaro keistas įspūdis. Šiems šunims trūksta parodinių veislų vienodumo. Vieni turi dideles galvas, kiti palyginti siauras. Vieni jų maži, o didieji atrodo kaip draugiški lygiaplaukiai retriveriai. Atsitiktinis stebėtojas nepastebės to, ką šie šunys turi. Patyrusi akis atkreips dėmesį į tvirtą kūną, vikrius judesius, didelius žandikaulius net tarp siaurgalvių šunų. Visi tie šunys nuo didžiausio iki mažiausio turi žiaurumo aurą. Nepaisant to, yra žmonių, kurie netiki, kad tai - grėsmingiausi šunys.

Amerikiečių pitbulterjerų pranašumas įrodytas ne kartą. Mes manome, kad ši veislė kovoms veista šimtmečius ar net tūkstantmečius ir lyginant su kitomis veislėmis triumfuodavo nepriklausomai nuo jų dydžio. Kodėl amerikiečių pitbulterjerai turi tokį didelį pranašumą? Atsakymas ne visai aiškus, tačiau manau, kad tai turi kažką bendro su veislės paskirtimi. Akivaizdu, kad pitbultejerai yra grynesni senovės kovinių šunų palikuonys negu kitos veislės.

Žinoma, kai kuriuos žmones veislė atstums dėl savo tikslo, kadangi ji naudota kovoms su galimu mirtinu efektyvumu. Veislė skirta ne visiems. Tiesą sakant, pitbulterjero savininkas turi būti atsakingesnis negu vidutinis šuns savininkas. Viena iš pitbulterjerų problemų ta, kad jie reikalauja atsakingų savininkų, o juos dažnai renkasi neatsakingi tipai – bet ne visada. Kai kurie labai iškilūs žmonės save sieja su šiais šunimis. „Tačiau kas gali norėti tokio šuns?“ – tai dažnai daugumai mūsų užduodamas klausimas.  Galbūt stipresnis ir labiau stulbinantis dalykas yra tai, kodėl kas nors domisi šunų kovomis. Kaip mes galime paaiškinti savo interesus?

Žvelgiant iš objektyvesnės perspektyvos, pažiūrėkime į žirgų lenktynes. Dabar žinome, kad šis sportas turi daug šešėlinių problemų, tačiau neabejotina, kad jame taip pat sukasi  ir daug gerų žmonių. Protingi vyrai ir moterys apsėsti grynakraujų lenktyninių žrigų auginimu ir veisimu. Daug mano draugų iš šių žmonių yra vadovai ar sėkmingai sukasi kitose srityse. Tačiau didžiausia jų aistra – tie žirgai, o didžiausias jų džiaugsmas - kai pasiseka jų žirgams. Tačiau kodėl taip vilioja tie „sporto karaliai“? Galų gale kiti gyvūnai, kartais negrynakraujai, gali bėgti greičiau. Bet tai nesvarbu. Mes suprantame, kad susižavėjimais tokais dalykais iracionalus.

Visų pirma, kova – daug sudėtingesnė veikla su daugybe komplikacijų ir kintamųjų. Be to, šioje srityje amerikiečių pitbulterjerai karaliauja. Kiti tokio dydžio gyvūnai neturės jokių šansų. Dėl savo jėgos, virkumo ir drąsos pitbulterjerai tinka ir kitiems dalykams, ne tik kovoms. Jie protingi, meilūs ir galbūt stabiliausi iš visų šunų.

Egzistuoja daug priežasčių, darančių amerikiečių pitbulterjerus unikaliais. Leiskite išryškinti vieną bruožą kaip pavyzdį. Neproporcingai daug pitbulterjerų mėgsta laipioti medžiais. Atrodo, tam yra du paaiškinimai. Pirma, pitbulterjeras labai valingas gyvūnas, ir jei medyje yra kažkas, ko jis nori, jis ras būdą kaip ten patekti. Antra, pitbultejerai savo priekines kojas naudoja kaip svertą – kaip imtyninkas. Jų priekinės kojos kai kuriais atvejais panašios į žmonų ir gali sugriebti. Visa tai, drauge su būdingu veislės tvirtumu, leidžia daugeliui šunų lengvai laipioti medžiais.

Bet kuriuo atveju manau, jog kiekvienas turintis atvirą protą gali matyti ir daugiau žavių dalykų, kuriais pasižymi šie gyvūnai. Darbas su jais sudėtingesnis negu su žirgais, ir tai tokia savita veislė, kad vargu ar galite būti patenkinti dar kuo nors po to, kai turėjote vieną iš jų. Visa tai dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kad veislę gan problemiška laikyti (jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų šunų) ir kad šie šunys nelabai gerai atrodo kitų žmonių akyse.

Mano draugas profesorius Lutz, turėjęs daugybę veislių, tačiau dabar visiškai parsidavęs pitbulterjerams, juos praminė „apgaulingais mišrūnais“, kadangi jie dažnai neturi klasikinės išvaizdos. Tiesa, aš manau, kad pitbuliai gautų prizų abiejose pusėse - kai kurie yra juokingai negražūs ar net pritrenkiančiai bjaurūs, kiti būna grakštūs ar elegantiški.

Atrodo, turėtų būti normalus apibendrinimas - besižavintys pitbultejerais tuo pačiu domisi ir šunų kovomis ir dėl to jų netenkina jokia kita veislė. Tačiau ši prielaida tinka tik labai mažam procentui pitbulterjerų augintojų.  Tačiau net ir augintojai „pacifistai“ nelinkę smerkti šunų kovų, kaip tai daro plačioji visuomenė, kadangi jie pripažįsta faktą, kad leisti pitbuliams kovoti taip pat žiauru kaip leisti paukščiui skristi.

Esant nedideliam šunų kovomis besidominčių pitbultejerų pocentui, skaitytojas gali pagalvoti, kad net jei kovos npaprastai sudėtingos ir įdomios, kiekvienas interesas gali būti nuslopintas dėl ten tvyrančio žiaurumo. Tačiau šunų kova sudaro ne didesnį žiaurumo įspūdį negu maratonas ar amerikietiškas futbolas.
Bet kokiu atveju nenoriu plačiosios visuomenės skatinti žavėtis šunų kovomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad esu didelis pitbulterjerų gerbėjas (ir daug metų praleidęs kovose), nesiruošiu veidmainiauti. Mano pagrindinis rūpestis tas, kad  kovos nėra tokios baisios, kaip jas įsivaizduoja visuomenė. Visuomenės nepasitenkinimas tik iššaukė įstatymus, kurie sukelia dar daugiau problemų.

Šio skyriaus esmė ta, kad pitbultejeras – unikali veislė. Žinoma, visų veislių augintojai taip galvoja apie savo  šunis, tačiau kalbant apie pitbulius tai tiesa. Štai kodėl žmonės – geri žmonės – vis dar išitikimi šiai veislei. Ir tikrai nėra jokios kitos veislės, turinčios tokį atsidavimą ir drąsą. Be to, nepaisant didelio atsakingumo laikant šiuos šunis, pitbulių savininak turi būti labai bendraminčiai, kadangi turi priešintis dažnai labai neigiamam  visuomenės požiūriui į jų augintinius. Čia nepadeda žinojimas, kad tie kvailai nesupanta apie ką šneka.  Tie linksmi bei liūdni gyvūnų gerovės grupių bei žiniasklaidos apdoroti žmonės šaukia, kad tas požiūris – jų mintis (humaniškos grupuotės žiniasklaidos pagalba treniruoja žmones į  pitbultejerus reaguoti neigiamai).  Bet kokiu atveju jei planuojate auginti vieną iš „geležinių šunų“, turėsite šiek tiek plieno pasitelkti ir savo makiažui.

Būkite kantrūs ir tolerantiški. Gal net šiek tiek užjaučiantys. Ne kiekvienas sugebės įvertinti gerą amerikiečių pitbultejerą ir mėgautis jo auginimu.

Parašykite komentarą