Kiauliena šunims – labai blogai?

Paklauskite tūlo šuns savininko „ar galiu duoti kiaulienos savo šuniui? - ir tas greičiausiai pasius taip, lyg būtumėt užsiminęs apie žiurknuodžius. Jei pasiteirausite kodėl – bus paaiškinta, kad „sunkiai virškina“, „riebu“, arba „turi visokių parazitų“. Po tokių teiginių ateityje greičiausiai atliksite skrandžio valymą vargšui vos pabandžius nugvelbti kokį šašlyko gabaliuką...

Viena iš blogos kiaulienos reputacijos priežasčių –šie gyviai garsėja kaip „vaikštančios šiukšliadėžės“ ir anksčiau daug kur šerti atliekomis (net ir skerdyklų). Trečiojo pasaulio šalyse jos ir dabar maitinasi šiukšlėmis, netgi gyvūnų lavonais ar išmatomis. Turint omenyje, kad kur šiukšlės – ten ir žiurkės, kurių kiaulės taip pat neatsisakydavo užkrimsti, nenuostabu, kad ilgą laiką į šių gyvūnų mėsą žiūrėta tikrai nekaip.

Per riebu

Jautriausi bet kokiai įvairovei gyvūnai – šeriami monodieta, pvz., vien sausais pašarais, o tada per kokią šventę staiga priryjantys skanutėlės riebutėlės šoninės. Tokiam šuniui virškinimo trakto problemos tikrai garantuotos... gavus bet kokį „įvairesnį“ kąsnelį.

Kalbant apie mėsos riebumą, „sunkumu“ pasižymi ir aviena, ir jautiena. Šiuo atveju kiauliena nėra kažkokia išimtis. Jei sugalvosite pastoviai šunį šerti riebia šonine, yra tikimybė, kad daliai keturkojų bus problemų. Kai kuriems šunims riebus maistas gali sukelti pankreatitą ar viduriavimą. Taip. Kai kurie šunys gaišta paspringę sausu ėdalu. Kai kurie šunys yra alergiški vištienai ir apsivemia nuo menkiausio jos kąsnelio. Yra ir šioks toks veislės faktorius: cvergšnauceriams ar miniatiūriniams pudeliams didesnė rizika su riebiu racionu įgyti pankreatitą, o vokiečių aviganiams – suviduriuoti. Dauguma šunų nuo riebaus maisto tiesiog nutuks.

Iš esmės nėra prasmės šuns šerti riebia mėsa, ypač jeigu jis gyvena ramiai. Tačiau kiauliena – ne tik lašiniai. Viskas priklauso nuo to, kurią kūno dalį šuniu sušersite. Be to, ne visi šunų savininkai riebalų vengia kaip maro. Auginantys sportininkus, ypač kinkinių šunis, turinčius nubėgti daugybę kilometrų, labai gerai žino šių medžiagų naudą. Kai kuriems rimtiems „darbininkams“ per dieną tenka suryti neįtikėtiną kalorijų kiekį, kurio su paprastu maistu nepavyks gauti (šuo tokiu atveju tik išsipūs kaip banginis ir gulės mosikuodamas kojelėmis). Pora mėnesių iki sezono pradžios jiems pradeda „riebinti“ dietas, kad darbo metu šunys puikiai virškintų ir jiems nekiltų jokių problemų su energijos trūkumu. Tokie šunys visą energiją gauna iš riebalų, jiems nereikia angliavandenių. Šį procesą paspartina, pvz., šėrimas po krūvio praėjus 1 – 2 valandoms.

Ar kiauliena blogai virškinama?

Kiaulienos baltymų biologinė vertė aukšta, ji pasižymi didele aminorūgščių įvairove. Palyginimui – kiaušinių biologinė vertė 92 – 98, žuvies apie 76, kiaulienos 62 – 79, jautienos 74, sojos, kviečių – 64. Be to, kiaulių kepenyse geležies yra dvigubai daugiau negu jautienos. Net vengiant pačio „raumens“, kiaulės subproduktai – puikus pasirinkimas.

Rimtas tyrimas atliktas vertinant kiaulienos nugarinės, vištos krūtinėlės, menkės filė ir lašišos filė sudėtį, baltymų virškinamumą ir biologinį prieinamumą. Menkė turėjo daugiausiai žalių baltymų, nepakeičiamųjų (kurių organizmas pats nepasigamina) ir pakeičiamųjų aminorūgščių (atitinkamai 96.9, 38.6 ir 50.3%). Lašiša čia buvo antra (92.8, 36.4, 44.6%), po to – vištiena (90.3, 36.1, 43.2%). Paskutinės – jautiena (82.7%, 33,9, 42,0%) ir kiauliena (86.2, 33.6, 41.3%). Tiriant kaip šiuos produktus veikia virškinimo fermentai, pirmavo menkė (0,71), tada – vištiena (0,52). Jautienos, kiaulienos ir lašišos vertės buvo panašios (0,63, 0,62 ir 0,64). Didžiausi standartiniai pakeičiamųjų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių virškinimo koeficientai priklausė menkės file (90,4 ir 89,8%), tada – vištienos krūtinėlei (86,6 ir 85,9%) ir lašišos filė (87,8 ir 86,4%). Analizuojant, kaip šunys klubinėje žarnoje virškina šių rūšių mėsas, jokių reikšmingų skirtumų neaptikta. Vertės varijavo nuo 88,9% (vištiena) iki 90,5% (kiauliena ir menkė). Analizuojant, kaip žalieji baltymai pasisavinami visame virškinimo trakte, jokių skirtumų neaptikta.

Atlikta keletas tyrimų, kurių metu vertinta, kaip kiaulieną pasisavina plėšrūnų organizmai. Vieno jų metu į mažųjų zoosoduose laikomų laukinių Afrikos kačių metu įtrauktos kiaulių kasos, tačiau naudingų medžiagų pasisavinimas jų organizmuose dėl to nepagerėjo (ir nepablogėjo). Dauguma stambių kačių šeimos atstovų zoologijos soduose daugiausia ėda arba arklieną, arba jautieną. Kiaulienos pagrindo raciono tokie gyvūnai paprastai negauna, tačiau vieni mokslininkai sugalvojo, kad kriuksių subproduktai gali būti dar vienas puikus naudingų medžiagų šaltinis ir išeitis toms mėsėdėms, kurios pasižymi jautrumu įprastiems baltymų šaltiniams. Tyrimo su didžiosiomis katėmis metu paaiškėjo, kad kiauliena virškinama ne prasčiau negu bet kuri kita mėsa.

Parazitų invazija

Viena pavojingiausių ligų, kurią gali perduoti kiaulės – trichineliozė (susergama 2 – 3 sav. po užsikrėtimo, būdingiausias požymis – raumenų skausmas). Šuo atveju pavojingesni šernai, tačiau pavojinga ir pirkti kiaulieną iš nepatikimo šaltinio. VMVT duomenimis, 2003 m. ištyrus 960 188 kiaulių ir 7161 šernų mėginių, trichineliozė aptikta 0,007%  kiaulių ir 1,63%  šernų  mėginių. 2009 m. trichineliozė aptikta 0,0013% kiaulienos ir 0,35% šernienos mėginių, 2010 m. - atitinkamai 0,0022%  ir 0,41%. Norint nudaigoti mėsoje snaudžiančius sukėlėjus, kiaulieną rekomenduojama mažiausiai 20 dienų  šaldyti bent 20 laipsnių temperatūroje.

Kitas gąsdinantis reikalas – pseudopasiutligė, arba Auješkio liga. Virusas perduodamas kitiems gyvūnams, šiems suėdus užkrėstą žalią kiaulieną. Ši liga paveikia centrinę nervų sistemą, gyvūnas tampa neramus, apatiškas, nervingas, praranda apetitą, po kurio laiko paralyžiuojamas ir gaišta. Liga nepagydoma. Paskutinį kartą Aujeskio ligos protrūkis užfiksuotas 1987 metais Pagėgių savivaldybėje. Nuo 1999 m. kiaulės mūsų šalyje nuo šios ligos nėra vakcinuojamos. 2012 m. pseudopasiutligė nustatyta keliems Šilutės rajone nušautiems šernams. Auješkio ligą sukeliantis virusas inaktyvinamas mėsą šaldant 35 – 40 dienų bent 18 laipsnių temperatūroje.

Kiaulės – pagrindinis žarnyno jersiniozės užkrato šaltinis (beje, 1 – 6 proc. sveikų šunų taip pat platina šiuos sukėlėjus). Daugumai šunų infekcija būna „slapta“ tačiau kartais galimas viduriavimas su krauju. Labai retais atvejais šunys gali susirgti ir rimčiau.

Bet kokia žalia mėsa gali būti pavojinga, ypač jei įsigyjama iš nepatikimo šaltinio. Dauguma šunų neblogai susidoroja su bakterijomis – skrandis, kurio viduje pakankamai rūgštu, jas sunaikina. Retas RAW šeriamas šuo suserga salmonelioze (kuri šiaip gali pasireikšti kaip labai nemaloni liga, įskaitant gastroenteritą). Šeriant šunis RAW, vienas iš variantų kirmėlių ar virusi naikinimui – šaldymas (geros 3 sav. šaldiklyje bent -20 laipsnių temperatūroje).

Kiauliena populiarėja

Sausuose ėdaluose kiauliena būdavo dažna – tik „paslėpta“. Paprastai ją renkasi ne kokybiškiausių pašarų gamintojai. Kiauliena tokiu atveju būna vienas iš daugybės ingredientų ir slepiasi po tokiais žodžiais kaip „gyvūninės kilmės produktai“, „gyvūninės kilmės riebalai“, „kaulų miltai“ ir t.t. Dabar ši mėsos rūšis plinta ir tarp kokybiškų, premium ar superpremium klasės atstovų.  Ji maistinga ir gerai virškinama. Bijant riebumo, verta paminėti, kad ekstruziniu būdu gaminamuose pašaruose riebalų kiekis griežtai kontroliuojamas. Tokie ėdalai itin tinka šunims, kenčiantiems nuo alergijos labiausiai paplitusioms mėsos ir žuvų rūšims, kurių galima aptikti daugelyje komercinių dietų. Dabar specialių produktų su kiauliena gali pasiūlyti įvairiausi gamintojai – nuo Arden Grange ar Orijen iki Royal Canin.

Pati savaime kiauliena šunims nėra pavojinga, ypač jei šeriamos ne riebiausios kūno dalys. Žinoma, galimi individualūs netoleravimo atvejai. Bakterinių infekcijų, parazitų rizika nėra didesnė, negu šeriant bet kuria kita žalia mėsa. Derinant su subroduktais, tai – puiki racioną papildanti dalis RAW ar BARF šėrimo strategiją pasirinkusiems šunų augintojams.

Parašykite komentarą