Mitų apie pitbulterjerus griovimas

SDJ 2012 07
Richard F. STRATTON

Mitų griovimas

Vienas iš nedaugelio senatvės privalumų yra tas, kad kol pasieksite tą statusą, turėsite daug laiko mokymuisi. Per daugiau kaip 80 gyvenimo metų girdėjau daugybę klaidingų dalykų apie šiuos šunis - ir kalbu ne apie plačiosios visuomenės supratimą. Didžiąją mano gyvenimo dalį šie šunys buvo mažai žinomi. Tik pastaruosius kelis dešimtmečius veislė tapo itin pastebima – nors visuomenės supratimas apie ją vis dar visiškai klaidingas! Šį kartą kalbėsiu apie paplitusius įsitikinimus, kuriais dažnai tiki patys šių šunų mylėtojai, kartais net veisėjai.

Pirmasis mitas

Buldogas yra gana nepriklausomas ir savininką jam pakeisti lengviau, negu bet kurios kitos veislės atstovui

Turiu pripažinti: čia įsivels kažkiek šališkumo, kadangi man niekada nepatiko pati mintis, teigianti, jog mūsų veislė, lyginant su kitomis, nepasižymi ištikimybe. Iš prigimties esu smalsus, tad atkreipiau dėmesį ir į kitas veisles.

Kai kuriems buldogų ir stafų mylėtojams iš tiesų patinka ta teorija apie ištikimybę, kadangi ji lyg ir rodo, kad veislė pasitiki savo jėgomis, o ne priklauso nuo žmonių - tačiau niekada to nemačiau realybėje. Manau, toks pastebėjimas atsirado lyginant veislynų šunis su naminiais. Namuose laikomi šunys gana tvirtai prisiriša prie savininko. Žinoma, jie gali prisitaikyti prie naujų šeimininkų – nors ir sunkiai, bet paprasčiau, negu to gali tikėtis jų augintojai. Veislyno šunys – kas kita. Žinoma, jie nusimins, jei perkelsit juos iš vienos vietos į kitą, kadangi šunys mėgsta įpročius ir pastovumą, tačiau greit prisitaikys prie naujų sąlygų. Tyrinėjau kitas veisles ir pastebėjau, kad veislynuose laikomi jų atstovai reaguoja panašiai. Jeigu tie šunys perkeliami į kitą veislyną, prisitaiko gan greit.

Kokios veislės laikomos veislynuose? Daugiausia – parodų dalyviai ar darbiniai šunys. Retriveriai, skalikai, rogių šunys, borderkoliai dažnai laikomi pririšti grandinėmis ar voljeruose ir niekad nepastebėjau, kad kuriam nors iš tokių šunų būtų sunku prisitaikyti prie savininko pasikeitimo. Paprastai tie šunys taip pat mėgsta darbą ir kasdienis aktyvios veiklos laikas jiems – smagiausia veikla. Tas pats pasakytina ir apie buldogus. Štai kodėl mes naudojame bėgtakius ir kitus treniruoklius.

Bet kokiu atveju manau, jog šitas mitas yra klaidingas. Buldogus lyginti su kitais šunimis vertėtų remiantis panašiomis aplinkybėmis. Kaip numylėtinis laikomas buldogas turės tokią pačią prisitaikymo prie naujų namų problemą, kaip ir bet kurios kitos veislės tokiose sąlygose laikytas atstovas.

Antrasis mitas

Kadangi buldogės buvo ilgai veistos kovoms, jos dažnai būna blogos motinos, pjauna savo jauniklius

Vėlgi, tai tiesiog buldogų ir kitų veislių lyginimas. Viena iš problemų yra ta, kad buldogai, lyginant su kitomis veislėmis, turi „šiurkštesnę“ burną. Visos motinos kartais krimsteli šuniukams, kai jiems išdygsta pieniniai dantukai. Taip yra dėl to, kad tie dantukai – itin aštrūs. Šunyčiui bandant žysti, tokie dantys sukelia skausmą motinai ir taip skatina atjunkymą. Kartais šuniukai išgaišta todėl, kad šeimininkas atjunkymo periodu laiku neduoda papildomo maisto. Bet kuriuo atveju, toks gaišimas retas tarp buldogų kaip ir tarp bet kurių kitų veislių.

Manau, viena iš tikėjimo šiuo mitu priežasčių yra ta, kad kovinis šuo turi būti atkaklus ir negailestingas, o šią savybę motinos išreiškia bendraudamos su šuniukais – tačiau tai klaidinga. Argi liūtė savo mažyliams yra bloga motina? Žinoma, gindama teritoriją ji bus nuožmi, o persekiodama bei žudydama grobį – atkakli, tačiau tai nereiškia, kad ji pradės taršyti savo jauniklius. Tas pats ir su motinomis buldogėmis.

Yra įvairių pagrindinių problemų, dažniau paplitusių tarp mažųjų veislių atstovų, nei tarkim tarp buldogų. Kalbu apie motinas, kurios reguliariai neprižiūri savo mažylių, nelaižo jų ir neskatina tuštinimosi, tokiu būdu palikdamos lizdą nešvarų.

Per visus mano buldogų veisimo metus auginau tik vieną rimtų problemų turinčią „mamytę“. Tai buvo Mickey, Going Light Barney dukra. Aš įsigijau ją kai toji laukėsi. Faktas – Mickey buvo puiki motina, tačiau, deja, ji buvo tokia puiki motina, kad mažyliais rūpinosi pernelyg uoliai. Ji juos nuolat laižė, kol atsirado žaizdos. Ji laižydavo ir tas žaizdas, kol šuniukai nugaišdavo. Nugaišęs šuniukas būna suryjamas – tai natūralus šunų šeimos atstovų elgesys, siekiant guolį su mažyliais palaikyti švarų. Dėl pernelyg didelės meilės šuniukams Mickey buvo laikoma pririšta ir pas mažylius atvedama tik kelis kartus dienoje. Ji būdavo labai nepatenkinta, kai ją atitraukdavo nuo jauniklių. Turėjau nemalonią užduotį naktimis ją raminti, kol ši verkdavo savo mažylių.

Perdėtas Mickey motiniškumas buvo tikrai blogas elgesys. Nenorėčiau, kad tai persiduotų kitiems veislės atstovams. Tačiau, kiek žinau, nė vienas jos palikuonių neaprodė tokių šio elgesio tendencijų, nors tai linijai gali persiduoti kada nors vėliau.

Trečiasis mitas

Buldogai yra antisocialūs gyvūnai ir negali draugauti su kitais šunimis

Prieš kelis dešimtmečius ir aš pats tuo nebūčiau patikėjęs, tačiau šunys yra socialūs gyvūnai ir net buldogai po tūkstančio kartų kovinio meistriškumo atrankos gali draugauti su kitais šunimis. Tuo sunku patikėti, kadangi kovos instinktas toks stiprus, kad net šuniukai kartais turi būti atskiriami vienas nuo kito.

Paprastai buldogai gali draugauti su kitais šunimis. Netgi gali atrodyti gana juokinga, kai dideliam grubiam buldogui vadovauja mažas Jorkšyro terjeras, su kuriuo jis augo nuo mažens – ypač turint omeny tai, kad tą terjerą buldogas gali pribaigti vienu papurtymu… Tačiau tokia ta šunų psichologija… Nemanau, kad tai – blogas dalykas.

Neseniai mačiau kitą pavyzdį. Mano ilgametis draugas norėjo įsigyti kovoms skirtą šunį, kurį galėtų auginti namuose. Tačiau jo žmona turėjo kernterjerą – maždaug pekino dydžio šunelį. Jai buvo baisu, kad kovoms veistas šuo gali nužudyti mažąjį augintinį. Pasakiau jiems, kad to nebus, jei abu šunys bus auginti kartu.

Prieš kurį laiką juos sutikau. Draugo žmona buvo sužavėta, kad šuo gali būti toks švelnus ir taip gražiai žaisti su jos „mažyliu“. Tai pakeitė jos nuomonę apie veislę, kurią, aišku, daugiausia formavo žiniasklaidos pranešimai.

Natūralu, kad jos vyras augintinį laiko tvirtai pririšęs, kai aplink laksto svetimi šunys. Reikia suprasti, kad daugybė kovojančių protėvių palikuonims padarė įtaką. Tačiau tai nereiškia, kad visi kovoms veisti šunys yra agresyvūs svetimiems šunims. Kai kurie gali būti draugiški kai nėra konfrontacijos. Taip pat yra puikių tikrų kovotojų draugystės istorijų. Pvz., puikūs šunys - Rascal ir jo sūnus Rebel – penktajame dešimtmetyje draugiškai kartu viešbučio lovoje laukė mačo pradžios.

Turiu prisipažinti, jog vienu metu galvojau, kad šie šunys yra ugnimi alsuojantys drakonai, tačiau su laiku buldogų veislėje pradėjau mylėti kitus dalykus, o ne neįtikėtinas gladiatorių galimybes kovos arenoje. Viena iš tų savybių – geras jų nusiteikimas. Tai visų pirma skirta žmonėms, tačiau šie šunys gali būti draugiški ir su gyvūnais.

Viena iš agresijos kitiems gyvūnams priežasčių – tokia pati, kaip ir medžioklinių šunų, nors ir tarp šių pasitaiko atstovų, neturinčių persekiojimo instinkto ar agresijos gyvūnams.

Yra daugybė kitų mitų apie šią veislę, tačiau būtent šiuos tris labiausiai norėjau išsilupti iš krūtinės. Faktas tas, jog nenoriu, kad ši veislė būtų populiari (per vėlai – rezultatą jau matome), tačiau trokštu, kad ji būtų vertinama ir suprantama – juk tai tikrai ypatingi gyvūnai. Tai ir yra priežastis, kodėl reikia mesti iššūkius kai kuriems mitams.

Parašykite komentarą