„Pavojingų šunų“ problema ir jos sprendimas – apie „kovinius“ šunis

Šaltinis: dog-portal.ru
Vertė
Montis

Visų pirma – kas tai yra „kovinis šuo“? Yra kovinės žuvytės, koviniai gaidžiai, bet šunų tokių nėra – tą žodį sugalvojo žmonės, patys nesuprantantys apie ką šneka. Egzistavo karo, pjudymo šunys, kurie naudojami medžioklėje arba siundymui ant kitų gyvūnų auditorijos pramogai, na, arba kovai tarpusavyje. Dabar pasaulyje egzistuoja daugiau nei 400 šunų veislių, kurios pripažintos tarptautinių kinologinių organizacijų. Iš jų didžiausia – FCI, apjungianti daugiau nei 100 šalių, tame tarpe ir Rusiją, kurią šioje organizacijoje pristato Rusijos kinologų organizacija (РКФ). FCI sistemoje yra draudžiami pjudymai ir kovos, joje nėra klasės, kurioje būtų šunys, skirti kovoms. Šunys yra klasifikuojami pagal kilmę ir paskirtį, bet tokios klasifikacijos kaip koviniai – nėra. „Koviniams“ artimiausi yra tarnybiniai šunys, naudojami apsaugai, patruliavimui, sargybai ir t.t., jie pritaikomi kariuomenėje, jėgos struktūrose, be išimties visų šalių valstybinėse tarnybose ir apie jų pavojingumą ar draudimą niekur nėra kalbama, nors būtent atrinkinėjant šunis iš šių veislių vienas iš svarbių faktorių yra AGRESIJA ŽMOGUI.

Yra šunų, anksčiau naudotų pjudymui ir kovoms, bet prieš kiek laiko vis gi tai buvo ir kokiais kriterijais vadovaujantis dabar yra nustatomas jų pavojingumas? Visiems gerai žinomų gelbėtojų – senbernarų protėviai buvo kariniai Romos šunys, nuo barbarų antpuolių saugoję kalnuose įrengtus postus. Vienuoliai senbernarus pradėjo naudoti pastebėję, kad jų uoslė tinka žmonių paieškai. Keletą amžių atgal vienuoliai naudojo senbernarus ir kaip apsaugos šunis, kurie buvo negailestingi nepažįstamajam, bandančiam pasikėsinti į vienuolių turtą.

Kaip bebūtų, su karu ar siundymu susiję du trečdaliai visų šunų veislių istorijos, neišskiriant medžioklinių ar dekoratyvinių veislių, kurios dabar yra tiesiog sumažintos senųjų nuožmių gladiatorių versijos.

Šiandien „koviniu“ šunimi galima pavadinti bet kurį šunį, kuris naudojamas pogrindžio kovoms, bet tai nėra būtent jo veislės paskirtis, čia tiesiog jo, kaip konkretaus šuns „profesija“. Talentingi peštukai gali gimti įvairiose veislėse, kovose dažnai dalyvaudavo stambių, apsauginių veislių šunys (tame tarpe ir senieji aviganiai). Mūsų dienomis, šunų kovos yra uždraustos visose civilizuotose valstybėse, tame tarpe ir Rusijoje.

Kovose dalyvaujančių šunų (ar veistų tam reikalui) labai svarbi savybė buvo draugiškumas aplinkiniams žmonėms. Žmonės šunis tiek leisdavo į ringą, tiek jame juos išskirdavo. „Kovinis“ šuo negalėdavo, kad ir kaip įsiaudrinęs bebūtų, grybštelėti nei savo šeimininkui, nei skiriantiems ar stebintiems žmonėms, kas, beje, pasitaiko skiriant „ne kovinius“ šunis. Aš neteigiu, kad „koviniai“ šunys patys mieliausi ir negalėtų nuskriausti nei musės, bet pagal tai, kaip jie veisti ir kaip buvo atrinkinėjami, agresija žmogui nėra jiems charakteringa. Ji gali būti nebent suformuota mokant ir auklėjant šunį (būdamas toks stiprus, azartiškas ir atsparus šuo, jis tikrai tampa grėsmingu priešininku), bet apie kokį pačios veislės pavojingumą mes galime kalbėti, kai tai jau bus ne veislės bruožas, o paties ŽMOGAUS IŠAUKLĖJIMAS?

Kaip galima kaltinti veislę, kalbėti apie kažkokią jos kaltę, kai atrinkinėjant šunis, tinkančius šiai „profesijai“, ta veislė paties ŽMOGAUS ir buvo sukurta? Koks gali būti objektyvumas, jei, remiantis istoriniais faktais, dauguma šunų senovėje buvo kariai ar kovotojai, juk mūsų ir šunų istorijos yra susietos. Ar kompetentinga dabar yra kelti tokį sąmyšį, ar nėra tai absurdiška? Panašu, kad kalba turėtų eiti ne apie vienos ar kitos veislės keliamą pavojų, o apie neatsakingus šeimininkus, kurie atmestinai auklėja savo šunis ar išgėrę bando naudoti juos kaip ginklus ar pasipuikavimo priemonę. Būtent žmonės, o ne šunys turi būti ribojami įstatymais, va tada bus puiki tokių tragedijų prevencija. Dėl tragedijų visų pirma kaltas yra būtent žmogus ir būtent jį reikia bausti, o bausmės turi būti rimtos ir neišvengiamos – ne kažkokios simbolinės baudos. Štai čia turėtų pasitarnauti žiniasklaida, pranešdama kuo plačiau apie tokius įstatymus liaudžiai, gal tada žmonės susimąstytų.

Daugybėje valstybių jau yra bandymų drausti veisles. Mūsų žurnalistai ir įstatymų leidėjai mums pateikinėja pavyzdžius iš tokių šalių. Bet ar visiškai sąžiningi jie su mumis, ar tikrai jie žino realią situaciją?

Parašykite komentarą