Pavojingų šunų sukūrimas: niūfaundlendai ir šiaurinės veislės

parašyta remiantis knyga The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007

 

Niūfaundlendai

Kaip ir bladhaundai, niūfaundlendai –dar viena veislė, kaltinta dėl daugybės nužudymų ar sunkių sužalojimų, tačiau XX a. nustojo būti problema. Įrašai apie niūfaundlendų agresijos epizodus randami nuo 1800-ųjų iki 1900-ųjų pradžios. Po XX a. Antrojo dešimtmečio niūfaundlendai dingo iš pranešimų apie atakas.

Daugumai žmonių dabartinėmis dienomis niūfaundlendas yra juodas gauruotas šuo, padėdavęs žvejams ir gelbėdavęs skęstančiuosius. Nors šis suvokimas nesikeičia nuo XIX a. Įvaizdžio JAV, apie 1800 metus niūfaundlendai kažkodėl buvo atsakingi už žmonių mirtis. Laikraščiuose teigta, kad niūfaundlendai 1800-ųjų pabaigoje naudoti kaip apsaugos ir sarginiai šunys. Tai atrodo gana keista, kadangi ši veislė asocijuojasi su humaniška veikla. Vis dėlto 1911 m. Encyclopedia Britannica rašė, kad jie lengvai mokomi aportuoti nuo žemės ar iš vandens, o jų jėga, protas ir ištikimybė leidžia jiems būti sargais ar gynėjais. Pažymiam, jog niūfaundlendas yra darbinė veislė, Niūfaundlendo salos (Kanada) gyventojų veista tempti roges, medžioti ir saugoti.

Niūfaundlendai XIX a. antroje pusėje buvo nepaprastai populiarūs ir, kaip bladhaundai, buvo viena pirmųjų naujai įkurto Amerikos šunininkystės klubo – AKC – registruota veislė (1886). Laikraščiai buvo užpildyti istorijų apie šiuos šunis. Greta žemiškų šunų ir jų šeimininkų įvykių būta ir pranešimų apie pernelyg herojiškus ar piktus niūfaundlendus. Laikraščių leidėjai su pasimėgavimu skelbė istorijas tiek „niūfaundlendas išgelbėjo berniuką“, tiek „niūfaundlendas sužalojo berniuką“ temomis.

1890 straipsnyje “A Dog's Revenge” aprašyti lemtingi įvykiai iki niūfaundlendui nužudant kūdikį. Aprašytas žmonių, įsigijusių šunį, žiaurus elgesys, kas, kaip manoma, ir prisidėjo prie įvykio. Šeima incidento herojų niūdaundlendą įsigijo neseniai ir motina šunį nuolat bausdavo. Galų gale moteris paliko kūdikį bei gyvūną vienoje patalpoje ir nuėjo prie upelio. Kai ji grįžo, šuo vaiką buvo sukandžiojęs negyvai.

Dažnai žmonių elgesį dar sunkiau paaiškinti negu šunų. 1893 metais 14 metų berniukas Cincinačio gatvėje dėl nežinomų priežasčių trinktelėjo dideliam niūfaundlendui. Niūfaundlendas berniukui atsakė smurtu ir tas mirė nuo traumų.

Kitas įvykis atsitiko 1831 m. Ohajuje. Weekly News  rašė, kad James Walker dukra vaikštinėjo gatve, kai kažkoks berniukas niūfaundlendui, su kuriuo ji sustojo pažaisti, numetė kaulą. Kaulas nukrito ant šaligatvio prie mergaitės kojų. Šuo stvėrė kaulą ir tuo pačiu kelis kartus įkando mergaitei į veidą.

Nors niūfaundlendų istorija pagrįsta sargavimu, medžiokle ir daiktų tempimu, kaip ir daugelis kitų XIX a. veislių jie patyrė fizinę prievartą, kas paaiškina dalį incidentų.

Įdomus dalykas, kad pranešta apie neproporcingai didelį skaičių „pamišusių“ ar „pasiutusių“ niūfaundlendų, puolusių žmones. Atrodo, iš tiesų galimi pasiutligės atvejai, kadangi atakuoti žmones nėra kaip ir nėra veislės temperamento dalis. Neįmanoma sužinoti, ar „pamišę“ niūfaundlendai iš tiesų sirgo, ar veislei tapus labai populiaria padaugėjo netikusių individų. Nors egzistuoja tikimybė, kad dalį XIX a. įvykusių atakų galėjo nulemti pasiutligė, tačiau sunkiausi atvejai atsirado ne dėl pasiutligės sukeltos agresijos.

Nors pasiutligė buvo gan paplitusi, nuo viruso neirdavo taip dažnai kaip žmonės tikėjo. Patvirtinti mirčių nuo pasiutligės atvejai tuo laikotarpiu nepatvirtino isterijos dėl šios ligos. Pasiutligės baimė buvo daug didesnė, nei tikimybė užsikrėsti šia liga.

Nors pasiutligės atvejai buvo riboti, ligos baimė – labai reali. Jei žmogui įkasdavo, kaip įtariama, pasiutęs šuo, šį įvykį dažnai lydėdavo savižudybė. Bet koks nenormalus šuns ilgesys galėjo jam kainuoti mirties bausmę. 1800 – 1900 m. buvo labai svarbu atskirti normalų ir nenormalų šuns elgesį. Išpuolių ataskaitose paprastai būdavo minima, ar šuo buvo „pamišęs“, ar „įsiutęs, bet sveiko proto“.

Pasiutligės virusas žavus tuo, jog jis taip pakeičia užsikrėtusiojo elgesį, jog tas būna linkęs įkąsti kitam ir taip platinti ligą. Kai kuriems gyvūnams virusas taip padidina agresiją, kad tie kandžiojasi beatodairiškai.  Toks elgesio pasikeitimas nepastebimas iki paskutinės ligos stadijos, kada simptomai jau matomi aiškiai. Kai virusas perduodamas su užsikrėtusio gyvūno seilėmis, latentinis periodas tęsiasi 3 – 12 savaičių. Šį laikotarpį užsikrėtęs gyvūnas atrodo sveikas ir jo elgesys pastebimai nepasikeičia. Kai virusas patenka į CNS, simptomai pradeda ryškėti. Pirmojo pasiutligės etapo simptomai subtilūs ir trunka 2 – 3 dienas. Antrajame etape ligos požymiai darosi akivaizdūs – chaotiškas elgesys, agresijos epizodai, nevalgomų objektų rijimas, orientacijos sutrikimas ir pan. Trečiajame etape simptomai trunka 2 – 4 dienas, tada gyvūnas gali atrodyti užspringęs, nesugeba ryti seilių, ant snukio atsiranda putų, galų gale jis paralyžiuojamas ir nugaišta.

Paskutinius pasiutligės etapus nesunku diagnozuoti. Tačiau pradiniuose, kada požymiai subtilesni, dažnai galima padaryti klaidų.

1889 m. įvykęs šuns užpuolimas Niujorke gali būti pasiutligės atvejis. Nors neminima fizinių pasiutligės požymių, šuns elgesys akivaizdžiai nebuvo tipiškas – gyvūnas kandžiojo visus žmones ir gyvūnus, kurie tik pasipainiojo jo kelyje. Besiautėdamas jis nulėkė geležinkelio stotin ir pradėjo kandžioti ten dirbusį vyrą, tada išskuodė gatvėn ir užpuolė berniuką, pardavinėjusį vaisius. Toliau šuo savo kelyje sutiko kitą šunį, kurį taip pat atakavo. Vėliau šuo užpuolė šešių vyrų grupę ir vieną jų apkandžiojo. Kol policija šunį sučiupo, jis dar spėjo aprieti keletą arklių. Tai pasiutusiam šuniui būdingas chaotiškas ir atsitiktinis kandžiojimas.

Paprastai pasiutę šunys retai ką nors sužaloja sunkiai ar mirtinai, kadangi užpuolimo metu jie nebūna sutelkti ir neišsirenka vienos aukos. Daugeliu sunkių ir mirtinų sužalojimų atvejų puolė nepasiutę šunys. Išimtis - 1894 m. Dalase (Teksasas) „protą praradęs“ senbernaras (gal šis šuo įkvėpė „Cujo“...) įkando septyniems žmonėms, papjovė 2 katinus ir puolė vieną šunį. Vienas iš užpultųjų, berniukas, mirė nuo žaizdų.

Akivaizdu, kad tais laikais nebuvo galimi tikslūs laboratoriniai tyrimai, tad pasiutligę nustatydavo tik stebėjimo būdu. Dėl to žmonės pradėjo didelį dėmesį kreipti į šunis – ar jų elgesys nėra „įtartinas“. Kai baimė ribojasi su isterija, prasideda daug problemų. Pasiutlige pradėta aiškinti didelę dalį mirtinų ar sunkių šunų išpuolių prieš žmones.  Vilties nebuvo iki 1880-tųjų, kada garsus chemikas ir bakteriologas L. Pasteras ėmė tirti ligą, izoliavo virusą ir 1885 m. sėkmingai išbandė vakciną su žmonėmis. Atsiradus galimybei ligos išvengti, su ja susijusi panika sumažėjo.

Šiaurinės veislės

Dauguma sunkių ir mirtinų sužalojimų, sukeltų šiaurinių veislių, įvyko Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje. Jei atrodo, kad atskirti tuometinius bladhaundus buvo sunki užduotis, tai norint identifikuoti šiaurines veisles reikėtų antgamtinių galių. Pranešimuose apie atakas Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje minimi haskiai, Sibiro haskiai, Aliaskos haskiai, malamutai, Aliaskos malamutai, eskimo šunys, Labradoro šunys, niūfaundlendai, arkties kinkinių šunys, kinkinių šunys, rogių šunys, vilkšuniai, vilkų hibridai ir bet kokie kiti šunys, galėję būtų tų veislių/tipų mišrūnai. Daug kartų aukos buvo nužudytos šunų gaujos. Gaila, tačiau šiais atvejais atskirų veislių identifikavimas neįmanomas.

Mirtinos šiaurinių veislių atakos 1800 – 1900 metais nebuvo labai neįprastos ar netikėtos. Šiandien mes įvertiname galimybę mirti nuo automobilio avarijos gabenant krovinį kaip tam tikrą tikimybę. Prieš šimtmetį rogių šunys tose vietose buvo vienintelis komunikacijos būdas. Kelionė rogėmis su šunimis – rizikingas užsiėmimas, galintis baigtis mirtimi, tačiau ilgą laiką nebūta kitos išeities.

Prieš šimtmetį dauguma kinkinių šunų buvo pusiau laukiniai, nesocializuoti, prastai šeriami, dauguma giminingi vilkams, su jais žiauriai elgdavosi. Kiek eskimų ar vietinių žmonių nužudė šie šunys, niekada nesužinosime. Net tada, kai šių šunų aukomis tapdavo baltieji „atėjūnai“, apie incidentus trūkdavo informacijos. Dokumentuose apie mirtinus išpuolius duomenų trūksta dėl didelių atstumų, prastos komunikacijos, darbuotojų trūkumo.

1925 m. balandžio 28 d. Karališkoji Kanados Policija gavo laišką, kuriame rašoma, jog mirė moteris iš Chesterfield Inlet.  Jame rašoma, jog 1924 rugsėjo 19 d. Karališkosios Policijos seržanto žmona vaikščiojo šalia stovyklos, kai ją užpuolė rogių šuo. Iš karto prie atakos prisijungė ir antras gyvūnas. Kol sulaukė pagalbos, moterį sužalojo itin sunkiai – jos kojos buvo tokios siaubingos būklės, kad jas reikėjo amputuoti. Artimiausias chirurgas gyveno už 1000 mylių, tad užduoties imtis nusprendė vietinis misionierius ir vienas iš policininkų. Deja, moteris po 2 dienų mirė.

Atkreipkite dėmesį, kad užpuolimas įvyko 1924 m. rugsėjį, o žinia apie jį gauta tik 1925 m. balandį – taip ilgai tomis atšiauriomis vietovėmis keliaudavo informacija. Be to, šiai žiniai perduoti turėjo būti sutelktos ypatingos pastangos – juk žuvo vieno iš policininkų žmona. Žinoma, maža ironija, jog apie žūtį nuo šuns dantų atgabeno Saskatčevano šunų kinkinys.

1908 m. publikuotame straipsnyje “Devil Dogs of Labrador” pasakojama apie rogių šunis iš Labradoro pakrantės. Vienintelė priemonė ten keliauti žiemą – kinkinys. Autorius rašo, jog prieš keletą metų Hebrone šunys nužudė 13 metų amžiaus eskimų berniuką, kuris iš tėvo valties į palapinę vilko ruonį. Hopedale eskimų berniuką ir mergaitę šunys papjovė ir surijo. Nain`e šunys iš lopšio ištempė ir suėdė misionieriaus kūdikį. Dommo`e šunys nužudė ir suėdė vidutinio amžiaus moterį. Bardana`e vandens einanti 15-metė mergina buvo mirtinai sužalota šunų.

1903 metais pasirodė dar vienas straipsnis apie šunis iš Labradoro. Jame rašoma, kad Cartwrighte vaikas išėjo iš namų... motina rado tik šunų plikai nugraužtus jo kaulus. Punchbowle maža mergaitė buvo taip sunkiai sužalota šunų, kad nebeatsigavo.

Akivaizdu, kad nė viena šių atakų nėra patikrinta. Tačiau jose gali būti tiesos – atsižvelgiant į nurodomas vietas ir detales, be to, dauguma aukų atitinka šunų atakų profilį (kūdikiai, maži vaikai ar vieni vaikštinėjantys asmenys).

1800 – 1900 m. rogių tempimui naudota neįtikėtinai daug šunų. Nežinoma, kiek griežtai su jais buvo elgiamasi – papildomas, bet būtinas pavojus buvo juos išlaikyti kaip gaują. Tuo metu ekstremalus žiaurumas su kinkinių šunimis buvo norma. “The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903 rašoma „Jie yra nuožmiausi iš visų žmonių naudojamų gyvulių; jie puls bet ką, kas, jų nuomone, yra silpnesnis už juos, o nuo jų apsaugo tik nepaliaujamas rimbo naudojimas“.

Be nuolatinio daužymo rimbu, rogių šunys dažnai kęsdavo alkį – jie gyveno puspadžiu. Žiemą juos šerdavo geriau, kadangi jų energijos reikėjo traukti rogėms. Vasarą šunims leisdavo patiems prasimanyti maisto. Daugelis žmonių užpuolimų buvo alkanos gaujos bandymas prasimanyti ėdesio. Skirtingai nuo incidentų su kitais šunų tipais, pranešimuose apie rogių šunų atakas paprastai pažymima, kad auką jie ėdė. Žinant to laikotarpio kinkinių šunų laikymo sąlygas, darosi aišku, jog ši sąvoka nebuvo dramatizuota ar tik literatūrinė. Skirtingai nuo plačiai žiniasklaidoje nušviečiamų bladhaundų išpuolių, pranešimai apie kinkinių šunis atokiose vietovėse būdavo trumpi, tik konstatuojant faktą, tad ir terminas „surijo“ kažin ar būdavo naudojamas istorijai padailinti.

Dauguma JAV šunų nedirbdavo didelėmis gaujomis kaip kinkinių gyvūnai. Net šeriami prastai, jie ėdalo prasimanydavo sąvartynuose, namuose ar ūkiuose. Šiaurės kraštas – tuščias, jis mažai ką galėjo pasiūlyti šunims, tad savimi rūpintis jiems buvo labai sunku. Visi ištekliai labai riboti, tad ir galimybė išgyventi menka. Fiziškai labai galingi šunys, prastos socialinės sąlygos, badas, riboti maisto ištekliai, klajonės su gauja – plėšrumas tokiomis sąlygomis neatrodo perdėtas ar nepagrįstas.

„Surijimo“ atvejų pasitaikė ir naujesniais laikais, kas rodo, jog į tų laikų pranešimus negalima žiūrėti pro pirštus. 1998 m. rugpjūtį keturių asmenų šeima – tėvas, motina ir du 8 bei 10 metų amžiaus berniukai atvyko į Zacharijo salą prie Labradoro pakrantės. Saloje buvo 8 Labradoro haskių kinkinių šunys (Labradoro haskiai – tai ne haskių ir Labradoro retriverių mišrūnai, o iš Labradoro pakrantės kilę šunys, priklausantys tai pačiai grupei kaip haskiai, samojedai, malamutai ir t.t.). Vasaros mėnesiais negyvenamoje saloje tie gyvūnai klajodavo laisvai. Šeima rinko uogas, kai moteris atsiskyrė nuo vyro ir vaikų. Vyras išgirdo jos riksmą – o atbėgęs pamatė, kad ją užpuolė šunys. Metęs akmenį į šunis sugebėjo juos nuvyti, tačiau moteris jau buvo mirusi. Vyresnysis berniukas nubėgo į valtį paimti degtukų – jie tikėjosi, kad ugnis padės šunis laikyti atokiau nuo moters kūno. Šunys paliko vietą, kur užpuolė moterį, ir patraukė į pakrantę... kai tėvas ir jaunesnysis sūnus nubėgo prie valties, pamatė, kad šunys ryja vyresnėlio kūną. Jie vėl mėtė į šunis akmenys, tačiau tie nesiskirstė ir pradėjo pulti juos. Tik nubėgę vandenin tėvas ir sūnus išsigelbėjo.

Šiuo atveju abi aukos vėlgi buvo iš dalies surytos. Nors nėra nustatyta, ar tie šunys tikrai buvo alkani, atakos metu jie veikė kaip gauja. Medžiodami ir maitindamiesi šunys dirba kaip socialinis vienetas, be savininko ir socializacijos su žmonėmis prisideda ir teritorinė agresija.

1903 m. kinkinių šunys ir atmosfera gyvenvietėse apibūdinta taip:  „Žmonėms jie būtini, tačiau jų bijoma. Nė vienas vyras neišeina be rimbo, kiekviena moteris apsirūpinusi stora lazda. Vaikui mirtis patekti tarp jų“. (“The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903)

Naujesniais laikais (1961 m.) po kelių mirtimis pasibaigusių kinkinių šunų atakų Karališkoji Kanados Policija nusprendė vietinius haskius pakeisti veisle iš Sibiro. Tai jie pakomentavo taip: „Vietiniai vasarą paleidžia savo šunis bėgioti laisvai, ir pusiau alkani šunys, turintys vilko kraujo, dažnai puola žmones, ypač vaikus. Pernai rogių šunys nužudė du žmones. Šie vietiniai šunys instinktyviai kelia grėsmę. Jai atsiskirsite, jie Jus tiesiog suės“. (The Valley Independent, December 12, 1961)

Daugelio šiaurinių veislių agresyvumas kaltintas tuo, jog  jie turi vilkų kraujo. Vietinių šunų kryžminimasis su vilkais buvo dažnas dalykas, ir atsižvelgiant į tai, kaip tais gyvūnais rūpindavosi, nenuostabu, kad jie kėlė pavojų. Nors nėra reikšmės, ar tie kinkinių šunys buvo haskiai, malamutai, ar dar kokie nors, jų poravimasis su vilkais - svarbus dalykas. Šuo yra tiesioginis vilko palikuonis, vis dėl to per šimtmečius šunų elgesys taip pasikeitė, kad jie tapo tinkami bendram gyvenimui su žmogumi. Tų laikų kinkinių šunys nebuvo tikslingai veisiama, dresuojama, atrenkama vilko kraujo turinti veislė – jie buvo įvairaus laipsnio šunų ir vilkų mišrūnai, dargi neprižiūrimi ir skriaudžiami. Tokie hibridai nelinkę palaikyti tokio stipraus socialinio ryšio su žmobėmis, be to, rogių šunys tuo metu buvo taip blogai socializuoti, kad galų gale atsirado agresija ir nepagarba žmonėms.

-----

Šunys į žmonių gyvenimus įsipynę tūkstantmečius, ir gan kraštutinėse pozicijose – nuo žudikų iki dėl šeimininko gyvybę aukojančių gyvūnų.

Emily Morgan buvo Raudonojo kryžiaus slaugė, Aliaskoje tarnavusi 1920 metais. 18 mėnesių Aleutų salose ji kovojo su šalčiu ir pūgomis, stengdamasi suteikti vietiniams medicininę pagalbą. Ten gyvendama ji taip pat dirbo Metodisčių moterų organizacijoje, padedančioje skurstantiems vaikams. Čia vienoje mažoje Aleutų prieglaudoje ji slaugė mažą mergaitę Alice Devlin. Vaikas ten atgabentas po to, kai badaujantys haskiai suėdė jos motiną. Nors paminėta, kad vaikas atvyko turėdamas šunų padarytą randą ant skruosto, nebuvo paaiškinta, kad jai tą antpuolį pavyko išgyventi.

Atlikusi tarnybą, Norgan iškeliavo į Nome. 1925 m. miestelis kentėjo nuo difterijos epidemijos ir jai buvo pranešta, kad Raudonojo Kryžiaus slaugės kviečiamos slaugyti ligos paliesstųjų. Jos pacientai gavo tą serumą, kurį atgabeno garsieji  kinkiniai iš Nenana, įveikę 674 mylias. Šiame „žygyje“ dalyvavo 20 vyrų ir virš 200 šunų. Daug keturkojų neatlaikė tokios kelionės ir nugaišo. Jie žuvo dėl savo šeimininkų ir žmonijos.

Francis Butler 1860 metais rašė, kad kinkinių šunys pripratę prie sunkaus darbo, prastų sąlygų ir išnaudojimo ,tačiau niekada nepalieka nei savo posto, nei šeimininko.

Gali būti, kad Morgan niekada nesusimąstė, jog ją palytėjo abu kraštutiniai atvejai – blogiausias ir geriausias šunų elgesys...

 

Parašykite komentarą