Trumpa pitbultejerų istorija

Pagal Gamedog, 01 24, 2013

Amerikiečių pitbulterjerai (APBT) kilę iš originalių angliškų bulių pjudymui skirtų buldogų ir istoriškai buvo veisti kokiam nors darbui. Pitbulterjeras - itin atletiškas, labai universalus, meilus, šeimai tinkantis šuo. Dėl tokių savybių kaip drąsa, ryžtas, pakantumas skausmui, atkaklumas įveikiant kliūtis pitbulterjerams pasaulyje nėra lygių. Nors kažkada šie šunys naudoti kaip nacionalinis JAV drąsos simbolis ir jais labai didžiuotasi, dabar veislė iš esmės nesuprasta.

Nors pitbulterjerai istoriškai auginti kovoms su kitais šunimis, jie, priešingai paplitusiems klaidingiems įsitikinimams, nėra agresyvūs žmonėms.

Suaugę pitbulterjerai gali rodyti agresiją kitiems šunims. Į šį faktą, kartu su jėga ir ryžtu, reikėtų atsižvelgti, jei mąstote apie tokio šuns įsigijimą. Jei pitbulterjeras pasirenkamas kaip kompanionas, jis nuo mažens privalo būti tinkamai mokomas ir socializuojamas - kaip ir daugelis kitų „rimtesnių” veislių atstovų.

Nors kai kurie pitbultejerai gali būti įtarūs su svetimais, dauguma jų šeimininko negins - jie nebuvo veisti apsaugai, tad nesugeba to daryti. Jei ieškote gero apsaugos šuns, įsigykite, rotveilerį, vokiečių ar belgų aviganį, dobermaną ar, jei labai mėgstate buldogų tipą - amerikiečių buldogą.

Yra keletas šunų, šiomis dienomis vadinamų „pitbuliais”, veislių. Tai amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir Stafordšyro bulterjerai. Visos šios veislės turi bendrus protėvius, tačiau vėliau veistos pabrėžiant skirtingus požymius. Dėl šių skirtumų dabar šiemšunys laikomi skirtingomis veislėmis (ar tos pačios veislės skirtingomis atmainomis), nors prieš šimtmetį greičiausiai visi būtų vadinami vienu pavadinimu. Nė vienas požiūris iš tiesų nėra klaidingas - jis priklauso nuo to, ką laikome veisle.

Istorija

Pitbultejerų istorija gan prieštaringai vertinama net tarp veislės entuziastų, tai pasikartojantis aktyvių diskusijų objektas. Nors visiškai tiksli pitbulių kilmė nežinoma, galime patikimai atsekti jų „šaknis” bent 150 metų atgal.

XVIII - XIX amžių sandūroje bulių pjudymo sportas buvo labai populiarus Anglijoje, tad kai kuriuos šunis veisė atsižvelgdami į gebėjimą atlikti šią veiklą. To paties tipo šunis taip pat naudojo ir medžiotojai, mėsininkai bei ūkininkai (pastarieji - nepaklusnių galvijų tramdymui). Tie šunys vadinti buldogais. Istoriškai taip jau susiklostė, kad žodis „buldogas” nereiškė jokios konkrečios veislės - jis buvo taikomas senovės mastifų palikuoniams, skirtiems darbui su buliais, apibūdinti.

Buldogo galva, 1812 m.

Senų laikų buldogai labai skyrėsi nuo šiandieninių, tad jie neturėtų būti painiojami su tais mielais grotestiškais klounais, kuriuos šiandien galima sutikti parodose. Senieji darbiniai buldogai fenotipu ir dvasia buvo artimesni ne šiandieniniams anglų/prancūzų buldogams, o pitbultejerams ir/arba amerikiečių buldogams. Net šiandien kai kurie pitbulterjerų mylėtojai savo augintinius vadina „buldogais”.

Kai 1835 metais jaučių pjudymą Anglijoje uždraudė, pradėjo plisti šunų kovos. Vienas svarbių pitbulterjerų istorijos klausimų - ar tie koviniai šunys buvo specialiai šiai pramogai sukurta nauja veislė. Kai kurie autoriai, pvz. Richard Stratton, teigia, jog pitbulterjerai yra tie patys senieji bulių pjudymo šunys, iš esmės nesumaišyti su kitomis veislėmis. Šie autoriai mano, kad veislės pavadinimas - amerikiečių pitbultejeras - yra dvigubai klaidingas, kadangi iš tiesų šie šunys esą nei amerikiečių, nei terjerai. Buldoginės kilmės palaikytojai aiškina, kad populiari nuomonė, teigianti veislės kilimą iš buldogų ir terjerų hibridų, atsirado dėl retrospektyvinės painiavos su anglų bulterjerų protėviais. Bulterjerai laikomi visiškai kita veisle, jų kilmė labai gerai dokumentuota, tačiau pitbulterjerams jie niekada neprilygo kovose.

Kiti šią temą analizavę autoriai, pvz. Carl Semantic, teigia, kad pitbulterjerai iš tiesų yra bulių pjudymo šunų ir terjerų mišrūnai ir kad dabartine forma senaisiais laikais veislė neegzistavo. Esą kalbant apie pitbulterjerų protėvius terjerus nereikia įsivaizduoti šiandieninių parodinių šunų (tokių kaip Jorkšyro terjerai) - tai buvo darbiniai šunys, šiomis dienomis turbūt jau išnykę. Tiesa, kaip puikų darbinių terjerų pavyzdį verta paminėti šiandieninius jagdterjerus - greičiausiai tų laikų terjerai pasižymėjo panašiomis darbinėmis savybėmis.

Kokius nors galimus kilmės įrodymus ar paneigimus dar labiau apsunkina kovinių šunų veisėjų slaptumas. XIX a. popieriuje užrašytos genealogijos būdavo slepiamos, dar dažniau selekcininkai jas nešiodavo tiesiog galvose - bijota, kad konkurentai, išsiaiškinę paslaptis, gali pradėti jas kartoti.

Bet kuriuo atveju ne vėliau kaip XIX a. veislės atstovai įgijo visas esmines charakteristikas, dėl kurių jie vertinami ir šiandien - tai nuostabūs fiziniai gebėjimai, neprilygstamas geimas ir geras temperamentas.

Tiesioginiai pitbulterjerų protėviai buvo airių ir anglų „pituose” (duobėse, ringuose) kovoję šunys, į JAV įvežti XIX a. viduryje. JAV veislė šiek tiek nutolo nuo to, kas buvo auginta Anglijoje ir Airijoje. Amerikoje tie šunys pritaikyti ne tik kaip kovotojai, bet ir kaip benamių kiaulių ir galvijų gaudytojai, šeimos sargai, tad juos pradėta veisti kiek didesnius ir ilgesnėmis kojomis. Palyginti neseniai tas dydžio ir svorio prieaugis dar buvo palyginti mažas. Old Family atstovai iš Airijos retai sverdavo daugiau kaip 11 kg, o 7 kg neatrodė kažkas labai neįprasto. Vartant ankstyvųjų veislės atstovų nuotraukas ir aprašymus, retai galima pamatyti pitbulterjerų, sveriančių daugiau kaip 23 kg (išskyrus kelias išimtis).

1900 - 1975 m. pitbultejerų svorio prieaugis tikriausiai buvo labai nedidelis ir laipsniškas vidutinis jų svoris kasmet nerodė, kad jie praleistų darbinius gebėjimus. Dabar, kai dauguma pitbulterjerų neveisiami pagal kokybės ir tradicinio standarto reikalavimus (nes tai būtų laikoma nusikaltimu), įsitvirtino amerikietiškas požiūris „Daugiau reiškia geriau”. Ypač tai įtvirtino veisėjai, prisijungę prie veislės 1980 m. bumo orkestro. Mūsų nuomone, pastaruosius 15 metų trukęs vidutinio pitbultejerų dydžio augimas tapo žalingu fenomenu veislėje.

Vis dėlto žvelgiant į šimtmečio senumo nuotraukas matyti, kad tų laikų pitbulterjerai palyginti mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių. Nors kaip ir bet kurioje kitoje veislėje galima pastebėti išvaizdos svyravimų, pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai matomas chronologinis tipų tęstinumas. 1860 metų šunys fenotipu identiški šiandieniniams pitbulterjerams.

XIX amžiuje šie šunys vadinti įvairiai - pitterjerai, pitbulterjerai, „Half and Half`s”, Stafordšyro koviniai šunys, „Senosios šeimos šunys (Old Family dogs - airiškas pavdainimas), jankių terjerai (Šiaurietiškas vardas), Rebel terjerai (pietietiškas vardas). Kadangi American Kennel Club (AKC) nenorėjo nieko bendro turėti su pitbulterjerais, 1898 m. Chauncey Bennet įkūrė pitbulterjerų registracijai skirtą kinologinę organizaciją United Kennel Club (UKC). Veislės pavadinime jis pridėjo žodį „Amerikos” ir atėmė „pit” - šunys pavadinti Amerikos terjerais. Į tai nelabai kas kreipė dėmesį, tad vėliau „pit” vėl grąžintas - iš pradžių jis „sėdėjo” skliausteliuose, vėliau nusistovėjo dabartinis amerikiečių pitbulterjerų pavadinimas. Visos kitos UKC veislės užregistruotos vėliau - po pitbulterjerų, o šis klubas tapo antra didžiausia kinologų organizacija JAV po AKC.

Kitas pitbulterjerus registruojantis klubas - American Dog Breeders Association (ADBA) - veikti pradėjo nuo1909 m. Guy McCord, artimo John P. Colby draugo, dėka. Lig šių dienų ADBA registruoja tik pitbulterjerus ir, kaip manoma, labiau „dera” su pitbulterjerais negu UKC. ADBA remia išvaizdos parodas, bet labiau palaiko varžybas, kuriose išbandoma šunų jėga, ištvermė, širdis. Taip pat jie leidžia ketvirtinį žurnalą, vadinamą American Pit Bull Terrier Gazette. Greičiausiai ADBA dabar - svarbiausia pitbulterjerus registruojanti organizacija, kadangi stengiasi išsaugoti pirmines veislės savybes.

1936 m. dėka filmuose su vaikais vaidinusio “Pete the Pup”, supažindinusiais platesnę auditoriją su pitbultejerais, AKC nusileido ir užregistravo veislę kaip Stafordšyro terjerus. 1972 metais vardas pakeistas į amerikiečių Stafordšyro terjerų, kad nebūtų painiavos su Stafordšyro bulterjerais.

1936 metais AKC, UKC ir ADBA pitbulterjerų versijos buvo visiškai vienodos, nes AKC originalūs pavyzdžiai kilę iš „kovinę kilmę” turinčių egzempliorių, registruotų UKC ir ADBA. Tuo metu pitbulterjerai JAV buvo mėgiami, jie laikyti idealiais naminiais gyvūnais. Jų linksmas, atlaidus temperamentas leido jiems tapti populiariais šeimų su mažais vaikais augintiniais. Net jei dauguma žmonių nesugebėdavo identifikuoti tų šunų veislės, juos tiesiog vadindavo “Pete the Pup”. Pirmojo pasaulinio karo metu propagandiniuose plakatuose pitbulterjerai simbolizuodavo neutralias, bet bebaimes JAV.

Kadangi veisimo tikslai pradėjo skirtis, nuo 1936 m. amerikiečių pitbulterjerų ir amerikiečių Stafordšyro terjerų fenotipas bei temperamentas pradėjo skirtis, nors visi tie šunys vis dar turėjo būti lengvo, draugiško charakterio. Kai kurių žmonių nuomone, po tiek skirtingo veisimo metų šie šunys turėtų būti laikomos visiškai atskiromis veislėmis, kiti mano, kad tai - skirtingos tos pačios veislės atmainos. Kaip ten bebūtų, visi sutaria, jog šių šunų kryžminimas - nepageidautinas.

Stafas gali atrodyti įspūdingesnis, baisesnis, didesnis, labiau išsipūtusiais žandikaulių raumenimis, platesne krūtine ir storesniu kaklu negu pitbulterjeras. Stafai - ne tokie, kaip „koviniai” ar sportiniai pitbulterjerai. Kadangi juos veisiant labiau orientuotasi ne į darbines savybes, o į išvaizdą, amerikiečių Stafordšyro terjerai gerokai „paaugo” - ir, atrodo, vis dar didėja.

Pitbulterjerų išvaizdos spektras daug platesnis, kadangi pagrindinis jų veisimo tikslas - ne išgauti tam tikros išvaizdos šunį, bet sukurti gyvūną, kuris laimėtų - tad išvaizda visai nesvarbi, čia dėmesys skiriamas tik funkcijoms. Keletas kovoms veistų pitbultejerų panašūs į stafus, tačiau dauguma jų lengvesni, ištvermingesni, vikresni, greitesnis ir pasižymi didesne sprogstamąja galia.

Po Antrojo pasaulinio karo, iki 1980 m. pradžios, pitbulterjerai nebuvo pernelyg populiarūs. Su veisle aktyviai dirbantys asmenys apie šiuos šunis išmanė labai smulkiai - pvz., jie galėdavo iš atminties išdeklamuoti matomo šuns genealogiją iki 6 - 8 kartos.

Pitbulterjerų bumas prasidėjo po 1980 metų. Tada jais susidomėjo įvairaus plauko žmogystos. Tie žmonės apie veislę beveik neturėjo jokių žinių, tad jiems pradėjus veisti šunis, prasidėjo ir problemos. Daugelis tų naujokų nesilaikė tradicinių veisimo tikslų, kurie buvo svarbūs seniesiems „dogmenams”. Jie pradėjo atsitiktinai kergti bet kokius šunis ir „gaminti” šuniukus kaip pelningą prekę. Kai kurie naudodavo visai priešingus atrankos kriterijus negu lig tol - netgi selektyviai atrinkinėjo žmonėms agresyvius šunis. Tikrų kovinių šunų istorijoje yra labai mažai atvejų, kad būtų paliekami gyventi ir veisiami žmonėms kandantys ar pernelyg nestabilūs šunys. Visai nekeista, jog gan greit agresyvūs pitbulterjerai išplito ir tapo lengvai prieinami masėms. Tai, drauge su žiniasklaidos polinkiu viską supaprastinti ir ieškoti pigių sensacijų, sukėlė antipitbulterjerinę isteriją, kuri tęsiasi lig šiol.

Turbūt visi gerai supranta, jog būtina vengti atsitiktinių veisėjų. Norint įsigyti pitbulterjerą, reikia rasti veisėją su gera reputacija ir turintį šunis su aiškia genealogija. Nepaisant kai kurių blogų praktikų per pastaruosius 15 metų, veislė vis dar išliko tinkama auginimui. American Canine Temperament Testing Association teigimu, 95 proc. visų pitbultrejerų išlaiko temperamento bandymus, ką galima palyginti su vidutine visų veislių norma - 77 proc.

Šiomis dienomis tiek JAV, tiek kitose šalyse dalis pitbulterjerų vis dar auginami kovoms, tačiau dauguma veislynų vis dažniau su tokiu panaudojimu kovoja. Dabar pitbulterjerai auginami kaip ištikimi, mylintys kompanionai, šeimos augintiniai. Viena iš mėgstamiausių veiklų su jais šiomis dienomis - svorio tempimo varžybos, padedančios išlaikyti savotišką konkurencijos dvasią, tik be kraujo praliejimo. Kita veikla, kuriai jie idealiai tinka - vikrumo varžybos. Kai kurie pitai treniruojami Schutzhundui, tačiau tokie šunys labiau išimtys, o ne taisyklė (jie prastai tinka apsaugai).

 

 

Parašykite komentarą