Dominuojantis šuo

Atrodo, visi puikiai žino, kokie yra dominavimo požymiai ir kaip su jais kovoti. Tačiau šunų elgesio problemos kaip nesibaigė, taip nesibaigia. Yra ir tokių žmonių, kurie, spjovę į visas teorijas, dažnai nusikalsta „dogmoms“, tačiau, kaip bebūtų keista, su augintiniais problemų neturi. Kokia to priežastis? Greičiausiai, ypač atsižvelgiant į naujausių tyrimų duomenis – neteisingas mūsų  požiūris į dominavimą ir šunų agresiją.

Kaip žinia, stebėtinai daug šunų augintojų jaučia nerimą ar baimę dėl agresijos rūšies, vadinamos „dominavimo agresija“. Tačiau juk dominavimas - retai agresyvus elgesys, agresiją dažniausiai sukelia baimė ir nerimas. „Dominavimo“ tema šiuo metu sukaupusi labai prieštaringų požiūrių ir reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima patvirtinti kuriuos nors jo slopinimo metodus. Retkarčiais net  žaismingi, susitikimo ar baimės gestai priskiriami dominavimui.

Pastarąjį pusę amžiaus beveik visas netinkamas šunų elgesys laikomas dominavimo problema. Jūsų šuo loja ant svečių? Ne visada ateina, kai pašaukiate? Jis šokinėja ant jūsų, kai grįžtate namo? Pagal nusistovėjusią nuomonę šuo sako, kad jau yra bosas. Taip pat dominavimo ženklais laikomi žymėjimas šlapimu, „jojimas“ ant žmonių galūnių, maisto vogimas, ilgas akių kontaktas. Ir už juos, šuo, aišku, privalo būti nubaustas! Juk viena pagrindinių hierarchinės struktūros užduočių – sumažinti incidentų skaičių. Juk  šuo nemiega naktimis, galvodamas kaip namuose paimti valdžią!..

Kalbant apie šunų dominavimą, dažnai naudojamas terminas „alfa“, reiškiantis gaujos vadą. Šunys, kurie galvoja, jog yra alfa, elgiasi įžūliai, reikliai ir dominuojančiai. Paprastai jie pirmi pradeda bendrauti  ir visada sprendžia, kada pradėti, o kada baigti žaisti. Svarbu pažymėti, kad tarp žodžių dominuojantis ir agresyvus nėra lygybės ženklo. Dominuojantis šuo mėgsta kontroliuoti savo gaują, o agresyvus darbą duoda dantims. Lyderis būna autoritetingas, griežtas, švelnus – kitaip sakant, visko po truputį. Gaujoje dominuojantis savo vietą išlaiko ne kasdien kovodamas su kitais gyvūnais.

Dominuojantis šuo nebūtinai urzgia ar kandžiojasi – jis gali ir pernelyg aktyviai ar meiliai prašyti jūsų dėmesio ar pradeda elgtis „vaikiškai“, kai liepiate jam ką nors padaryti. Esminis lyderio bruožas – gebėjimas kontroliuoti gaują be jėgos. Didžioji dauguma alfa šunų pasikliauja psichologine kontrole. Taigi, nors paprastai kalbama priešingai, alfa nereiškia fiziškai dominuojančio ar labai agresyvaus šuns – jis reiškia nepaprastai lankstų ir protingą gyvūną.

Kalbant apie tai, iš kur atsirado dabartinė dominavimo koncepcija, reikia prisiminti, kad viso to pradžia - 1930 – 1940 atlikti vilkų gaujų tyrimai. Rezultatai buvo intriguojantys ir įgavo vos ne mitologinę galią. Greitai tapo „visuotinai žinoma“, kad naminiai šunys dominuoja todėl, kad žmonės toleruoja tam tikrą jų elgesį. Buvo teigiama, kad šie šunys šeimininkams nuolat skelbia iššūkius (kitaip sakant, gyvenimas su šunimi - nuolatinė kova). Pagrindiniai būdai išvengti dominavimo teoriškai yra neleisti šuniui laisvai vaikščioti visuose namuose, šerti jį kai pavalgote, neleisti pirmam eiti pro duris, nežaisti jėgos žaidimų – tačiau nėra jokių įrodymų, kad šios procedūros padeda visiškai išvengti elgesio problemų. Patys   „dogminiai“  tyrimai buvo trumpalaikiai ir sutelkti į ryškiausius vilkų gyvenimo aspektus (medžioklę). Be to, tyrėjai klaidingai suprato kai kuriuos ritualinius vilkų gestus.

Štai kad ir alfa vaidmuo. Iš pradžių mokslininkai manė, kad aukštesnio rango vilkas prievarta įveda savo dominavimą. Naujesni tyrimai rodo, kad žemesnio rango vilkas savarankiškai prisiima tą vaidmenį. Pavyzdžiui, jis pats apsiverčia ir atkiša pilvą, o ne būna prievarta nugriaunamas valdančiojo vilko ir taip laikomas, kol nustoja spurdėti.

Šunų ir vilkų socialinė santvarka lanksti ir sunkiai nuspėjama. Atrodo, kad vilkų gaujos socialinė struktūra panašesnė į žmonių šeimos, o ne į tarpusavyje konkuruojančių gyvūnų. Jie neturi surašyto taisyklių lapelio, kurio griežtai laikosi. Be to, daroma klaida laukinių gyvūnų elgseną priskiriant šunims, o tuo labiau – šunų ir žmonių sąveikai. Ray Coppinger tyrinėjo laukinius šunis visame pasaulyje ir nustatė, kad visi laukiniai ir kaimų šunys yra pusiau vieniši gyvūnai, nes jų prasimaitinimo šaltiniai visai kitokie, negu vilkų. Dauguma šunų sudaro silpnai struktūriškas gaujas, nes nauda iš kitų šunų ne tokia didelė, kaip iš žmogaus. Vilkams tvirtesnė socialinė sistema gali lemti išgyvenimą. Kalbant apie mūsų ir šunų santykius, nepamirškime, kad ši sąveika - tarprūšinė.

Daugeliu agresijos atvejų šunų elgesio apibūdinimas nesuderinami su mūsų tradiciniu supratimu apie dominavimą. Tie vadinamieji „dominuojantys“ šunys dažnai rodo dviprasmišką, baimingą, kupiną nerimo kūno kalbą. Jie gali drebėti ir būti labai nuolankūs kandant ar po įkandimo. Visa tai nedera su iš tiesų dominuojančio - bebaimio, ramaus, protingo ir t.t. šuns sąvoka. Iš tiesų tai, ką žmonės vadina „alfa“ šunimis, dažniausiai būna netvirtai stovintys „viduriniosios grandies“ atstovai. Socialinėse grupėse būtent tarp vidutinės grandies atstovų būna daugiausia neramumų ir kovų.

Šunys, agresyvūs iš baimės, gali turėti genetiškai paveldėtą polinkį („silpni nervai“) arba skaudžią patirtį. Netgi pratimų trūkumas ne visada yra agresyvaus elgesio priežastis, nors judėjimas padidina serotonino kiekį, kuris gali padėti gerinant elgesį. Nemažai agresyvių šunų gauna pakankamai krūvio. Tiesa, fizinės veiklos negalima nuvertinti – judėdamas šuo bus laimingesnis ir sveikesnis.

Jei agresija atsiranda iš baimės, nerekomenduojamos bausmės (spygliuoti antkakliai, smūgiai), nes atitinkamose situacijose tai tik dar labiau padidins šuns nerimą. Be to, sunku kontroliuoti tai, ką šuo sieja su bausme – bausmės taikymas dažnai gali sukelti dar didesnę neigiamą asociaciją. Bausmė sumažina nepageidaujamą elgesį, tačiau šuo vis tiek gali pereiti į agresyvius veiksmus. Be to, fiziškai bausdamas žmogus būna kupinas emocijų, kuo nepasižymi ramus ir žinantis ką daro vadas. Prievartinės dresūros technikos, ypač taikaint jas neprotingai, iš tiesų gali sukelti probleminį elgesį. Dažnai galima pamatyti šunis, kurie išmoko rodyti agresiją, kad išvengtų numatomos bausmės. Prieglaudose dažnai regimi tokie nevykusio mokymo rezultatai. Ten patenka šunys, kuriems  „sėkmingai“ pritaikytos „dominavimą mažinančios technikos“, dėl kurių jie tapo bailūs ir agresyvūs.

Priešingai populiariam įsitikinimui, agresyvūs šunys ne visada siekia įrodyti savo dominavimą prieš  „gaują“. Bristol klinikinės veterinarijos mokslų universiteto atstovai 6 mėnesius stebėjo laisvai bendraujančius šunis prieglaudoje ir analizavo laukinių šunų tyrimų duomenis, kol nusprendė, kad individualūs ryšiai tarp šunų įgyjami patirtimi. Tyrimas rodo, kad šunys nėra inicijuoti išlaikyti savo pozicijas pjaudiamiesi gaujoje. Mokslininkai sako, kad mokymo metodų, skirtų „dominavimo sumažinimui“, poveikis kinta nuo visiškai beverčių ar apgaulingų iki iš tiesų pavojingų ir galinčių sukurti dar daugiau elgsenos problemų.

Pensilvanijos universitete analizuota kaip šeimininkai naudoja konfrontacinius ir fizinius metodus dresuodami gyvūnus ir kokia iš to nauda. Nustatyta, kad dauguma agresyvių gyvūnų po tokių metodų ir toliau lieka agresyvūs. Ypač jų taikymas pavojingas pitbultejerams - būta nemažai atveju, kai bandant "numalšinti" įgimtą pitbultejero agresiją kitiems šunims daugelio dresuotojų praktikoje įprastai taikomas smaugimas baigdavosi sužalota šuns psichika. O štai neutralių mokymo metodų naudojimas (pvz., papildomi pratimai ar apdovanojimai) sukėlė labai nedaug agresyvių atsakų. Metodai, kada šunys bauginami ar naudojamos fizinės manipuliacijos, menkai ištaiso netinkamą elgesį. Klasikiniai metodai, tokie kaip mušimas ar spardymas, šaukimas, vertimas ant nugaros ir laikymas prispaudus, griebimas už žandikaulių ir t.t. sulaukia agresyvaus atsako iš mažiausiai 25 proc. šunų.

Kalbant apie kai kurios įvairiai interpretuojamus bruožus, verta prisiminti šokinėjimą ant žmonių. Kaip „prevencinį atsiprašymą“ šunys naudoja kūno kalbą. Viena iš tokių „kalbos išraiškų“ yra snukio laižymas. Instinktyvus snukio laižymas prašant maisto čia įgauną kitą prasmę ir dažnai naudojamas kaip nuolankumo gestas paauglystėje ar suaugus. Vėliau tai tampa „raminančiu signalu“. Kai šuo šokinėja, atkreipkit dėmesį į jo ausų padėtį – greičiausiai jos bus atlenktos atgal.

Žmonės dažnai painioja ir grobio persekiojimo instinktą su dominavimu. Kai mažas šuniukas kramto jūsų rankas ar kojas (net jei ir tai darydamas urzgia), tai rodo grobio instinkto pasireiškimą. Norint išvengti šių problemų, tiesiog reikia „iškeisti“ persekiojimo objektą – vietoj kojos pakišti žaislą ir pan. Be to, jei šuniukas kanda per smarkiai, greičiausiai jis buvo nujunkytas per anksti ir neišmoko kontroliuoti savo „jėgos“. Jei šuo vagia maistą, jis irgi paprastai nėra dominuojantis – jis tiesiog elgiasi prigimtinai, nes tai normali šuns elgsena. Šeimininkų instruktavimas valgyti pirma šuns ar eiti pirmam pro duris nelemia šuns santykių suvokimo – tik išmoko juos, ko jie gali tikėtis konkrečioje situacijoje.

Visi žino, kad šunį reikia gerai išauklėti ir išugdyti jo socialinius įgūdžius. Vadinasi, reikia jį mokinti paklusnumo. Kaip šuo elgsis, priklauso nuo dviejų dalykų – jo auklėjimo tuo metu, kai jis buvo dar šuniukas ir genetikos. Svarbiausia tai, kad pamokas, kurias šuniukas gaus bręsdamas, bus sunku pamiršti. Šuniukai beveik niekada sąmoningai nesielgia agresyviai, tad geriausia šunų agresijos prevencija – teisingai auklėti, kol tas dar mažas. Pavyzdžiui, niekada nesiųskite šuniui mišrių pranešimų – būkite nuoseklūs.

Parašykite komentarą