Kaip „išmušti“ pitbulių agresiją kitiems šunims, arba „kaip išauginsi, taip ir bus“ melas

Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų. Teko skaityti diskusiją, kur moteris su savo šunims agresyviu pitbuliu buvo išmesta iš kelių dresūros mokyklų, kol galų gale jai buvo pasakyta, kad jos šuo nestabilus ir jį reikia užmigdyti...

Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas - padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.

Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis juos vis dar dievins. Kai kurie šuniukai dar „nuo papo neatsitraukę“ pešasi su broliukais, o kitiems tenka palaukti ilgiau. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti sulaukus net 4 metų amžiaus (priklausomai nuo linijų). Kalėms agresija dažniausiai „pramuša“ po pirmos – trečios rujos. Kartais tai vadinama „pabudimu“.

Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.

Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu - kaip ir reikalauja įstatymai.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip namų šunys jie bus tiesiog smagūs augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai. Nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, jie draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis. Jeigu šie gyvūnai būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti.

Kas netingi skaityti (ar kam reikia daugiau palaikymo po ilgų savigraužos pro krūmus su savo nedraugišku pitbuliu stebint smagiai dūkstančius šunis), dalinuosi šviežiu, tačiau kiek patrumpintu dresuotojos Meagan Karnes straipsniu “It’s All in How You Raise Him: Are we Really Saving Bully Breeds?”.

“Los Andžele policija nušovė 2 iš 3 pitbulterjerų, užpuolusių ir nužudžiusių šunį ”.

Vos pamačiusi tą naujieną žinojau, kad ji susprogdins socialinę žiniasklaidą. Per kelias valandas diskusijos pasidalino į dvi dalis – pitbulterjerų advokatus ir jų nekenčiančius. Prieš išjungdama kompiuterį skaitinėjau diskusijas. Negalėjau to priimti ir nenorėjau į tai įsitraukti. 

Jei nežinojot, mano pirmasis šuo Koby buvo pitbulterjeras, iš prieglaudos paimtas kaip bokserio mišrūnas. Dauguma nustebs sužinoję, kad tai viena mėgstamiausių mano veislių, nepaisant to, kad dabar nė vieno neauginu. Koby įsigijau gyvenimo stadijoje, kurią pavadinčiau „nieko nepirksiu ir neveisiu kai prieglaudose miršta gyvūnai“, „meilė išgelbės pasaulį“ ir „nėra blogų šunų, tik netikę savininkai“.

Mano tikslas buvo visam pasauliui parodyti, kokie neteisingi stereotipai supa šią veislę. Tačiau padariau viską atvirkščiai.

Matot, taip jau atsitiko, kad tas mano išsirinktas pupsiukas pasižymėjo dideliais draivais. Vos 10 savaičių amžiaus padarėlis pateko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom.

Kurį laiką kaltinau save. Juk nėra blogų šunų, tik blogi savininkai. Žiūrėdavau į labradorus, borderkolius ir skalikus, kurie mūsų dresūros klasėse elgėsi kaip superžvaigždės. Matydama, kad mano šuo lyg aligatorius stebi tuos šunis ir bando juos pagauti, jaučiausi netikusia šeimininke. Jaučiausi už tai atsakinga. Ir nesvarbu kur kreipiausi pagalbos, niekas negalėjo sutvarkyti šio elgesio. Dabar, kai praėjo daug laiko ir įgijau didelę patirtį su šunimis bei dabinėmis veislėmis, galiu apmąstyti ir matyti savo klaidas.

Dabar žinau, kad mano pitbulis niekad nebuvo pasiruošęs tapti labriu ar tingiu skaliku. Čia nebuvo nieko bendro su tuo, kaip jį auginau. Jis buvo stiprus, galingas, stipriais draivais ir intensyvus. Ir tai buvo jo genetika. Dalis to, kuo jis buvo. Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Nenoriu pasakyti, kad pitbulterjerai blogi šunys. Nesakau, kad jie negali tapti terapijos šunimis, glaustytis su vaikais ir lankytis šunų parkuose. Atsiminkit - aš juos dievinu ir netikiu BSL. Nenoriu matyti uždraustų ar negyvų pitbulių. Sakau tai todėl, kad neturime pilti propagandos pūsdami miglą geriems šunų augintojams, trokštantiems šią veislę parodyti iš kuo geresnės pusės.  

Štai keli argumentai, kurie, mano nuomone, šiai veislei, kaip ir daugeliui kitų, daro „meškos paslaugą“.

Agresiją sukelia skriaudos. Tai girdžiu nuolat. Tiesą sakant, tai perskaičiau net vienoje pitbulterjerus ginančioje svetainėje. Ir pati tuo tikėjau laikais, kai auginau Koby. Tačiau iš tiesų prigimtinė agresija nedings, jei šunį auginsi gražiai arba jis nebus patyręs rimtos traumos.  

Koby buvo mano pirmoji pamoka. Auginau jį nuo 10 savaičių amžiaus ir jis tikrai nepatyrė jokios traumos. Mokėmės tik „teigiamose“ mokyklose, didžiausios bausmės būdavo pakeltas tonas. Pirmą kartą jis įkando būdamas 9 mėnesių amžiaus, o rimtą agresiją šunims pradėjo rodyti nuo vienerių metų amžiaus.

Praėjus savigailos ir kaltės periodui sužinojau, kad agresiją lemia keli aplinkos veiksniai, taip pat ji gali būti paveldima. Ją „sukuria“ ne tik piktnaudžiavimas ar traumos. Tai pasakytina apie bet kurią šunų veislę – ne tik pitbulterjerus.

Viskas priklauso nuo to, kaip jį auginsi. Iš tiesų šuns elgesį nulemia genai.  Geras gabalas elgsenos ateina iš to, ką šuo „nešasi“ viduje - kraujo linijų ir veislės, o ne to, kiek jis mylimas namuose. Net su geriausia dresūra mano malinua netaps mielu labradoru, kurį leisčiau tampyti vaikams. Jo genetiniame pagrinde nėra savybės „būti minkštu“.

Turiu tris šunis. Jie broliai, tų pačių tėvų. Vienas pusmečiu vyresnis, pas mane pateko kiek vėliau. Taip pat asmeniškai žinau dar vieną  brolį, mačiau jį augant. Tie šunys augo skirtinguose namuose, su skirtingomis taisyklėmis. Visiem keturiems labai jauname amžiuje išsivystė resursų saugojimo elgesys. Visi labai balsingi, gali loti ištisą dieną ir turi polinkį į išsiskyrimo nerimą. Galite aiškinti, kad tas problemas sukėlė netinkamas auginimas, o gal veisėjas kažką darė netinkamai. Bet galiu patikinti, kad tai ne tas atvejis - auginau ir asmeniškai treniravau daugiau kaip 10 to paties veisėjo šunų. Tik tiems keturiems būdingas toks elgesys. Genetika šuns elgesiui labai svarbi.

Ar yra tingių ar pernelyg meilių malinkų? Ar yra agresyvių labradorų? Ar yra kitiems šunims draugiškų pitbulių? Žinoma, taip. Tačiau negalima sakyti, kad jie atitinka veislės charakteristikas. Genetika labai svarbu ir jos negalime atmesti. Gaila, kad to nežinojau tais laikais, kai dresūros užsiėmimų metu žiūrėdavau į tingius labradorus, kol mano šuo kaukšėdavo dantimis.

Socializacija labai svarbu. Mano vienas mėgstamiausių. Populiariausi argumentai: „jei šuo anksti pradės bendrauti su kitais šunimis, agresija jam neišsivystys. Jei neleisite jam bendrauti su žmonėmis, jis taps jiems agresyvus“.

Daugiau negu dešimtmetį pagrinde treniruoju agresyvius šunis. Socializacija su kitais šunimis nekontroliuojamoje aplinkoje, pvz., šunų parke ar šuniukų darželiuose, buvo pagrindinė jų agresijos ir reaktyvumo priežastimi. Gal tai buvo prasta patirtis, gal per daug neteisingos energijos, gal gaujos mentalitetas, gal per didelis noras žaisti, o gal tiesiog tiksinti laiko bomba.

Pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai nesulauksiu palaikymo. Šuniui nereikia pagalbos mokantis kaip būti šunimi. Kuo labiau kišitės ir manysite, kad žinote, kaip šuniui reikia būti šunimi, ypač grūsdami jį į nekontroliuojamas grupes, tuo labiau viską gadinsite. Nuvedę augintinį pas krūvą bendrauti norinčių keturkojų, tikėsitės, kad jis taps šuniškesnis – ir tuo pačiu didinsit riziką viską sugadinti. Tokie mokymai nesustabdys genetikos. Jeigu šuo genetiškai sukurtas būti agresyvus kitiems šunims, jis ir bus jiems agresyvus. Ruoškitės tam – mokėkite jį valdyti, dresuokite, tačiau būkite sąžiningas su savimi: ta stipri veislė nemylės kitų šunų.

Jei norime išsaugoti pitbulius, turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad jie turi rimtą agresiją kitiems šunims. Savininkus reikia šviesti tiek apie veislę, tiek apie tinkamas prevencijos priemones. Nustokime kritiškai ir bjauriai elgtis su žmonėmis, kurie bando viską daryti geriausiai, tačiau jiems vis viena reikia pagalbos.

Taip pat būtina liautis pitbulius piešti kaip monstrus ar kaip šventuosius. Tai galioja visoms stiprioms veislėms. Turime būti skausmingai sąžiningi apie visų veislių geras ir blogas savybes ir apie tai šviesti savininkus.