Traumų profilaktika

Kad ir kaip mums tai nepatiktų, traumos – visų gyvybės formų, tarp jų ir šunų, gyvenimo dalis. Ir nors neįmanoma išvengti kiekvieno sužalojimo, tačiau dėl tinkamų prevencinių veiksmų jų tikimybė gali sumažėti net ketvirtadaliu. Toji prevencija – tinkamas kondicionavimas ir treniruotės, apšilimai, atsigavimai, tempimo pratimai, reguliari šuns sveikatos patikra bei, jei reikia, palaikomoji priežiūra kaip masažas ar lazerių terapija.

Tinkamos fizinės formos palaikymas

Ruošiant šunį varžyboms labai svarbu jį tinkamai paruošti fiziškai. Geriausios veiklos – vedžiojimas, plaukimas be specifiniai su pasirinkta sporto rūšimi susiję pratimai. Treniruojant svarbu nepersistengti – dauguma traumų įvyksta šuniui nuvargus. Tarkim, po ilgos treniruotės nesustojate ir bandote šunį išspausti „iki galo“. Daugybė sportinių šunų su „intensyviais draivais“ nerodys aiškių nuovargio ženklų, tad treneris turi sugebėti skaityti subtilius signalus.

Subalansuota, reguliari treniruočių programa, į kurią įtraukti specifiniai pratimai bei nepamirštama protingai sudėlioti veiklų grafiko – svarbiausias žingsnis į traumų prevenciją. Šuns raumenų jėga, ištvermė bei raiščių stiprumas turi būti išlavinti iki varžybų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto sporto rūšies, kai kuriais atvejais, siekiant išvengti raumenų disbalanso, reikia nepamiršti „simetriškų“ treniruočių. Pvz., jei 1 minutę šuo flirtpole bėga į vieną pusę, tiek pat laiko turi bėgti ir priešinga kryptimi. Skirtingos kūno dalys prie kūno prisitaiko nevienodu tempu – pirmiausia raumenys, tada širdies ir kraujagyslių sistema, vėliausiai – sausgyslės bei raiščiai.

Apšilimas

Tyrimais įrodytą, kad žmonių sportininkams apšilimai prieš treniruotę naudingi. Ta pati teorija taikoma ir šunims. Apšilimo dėka padidėja širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnis, pakyla kraujospūdis, tad į raumenis nukeliauja daugiau deguonies ir energijos. Dėl apšilimų taip pat padidėja raumenų ir sąnarių temperatūra, kas leidžia platesnį judesių spektrą. Padidėjus raumenų skaidulų ir sąnarių „slydimui“, nerviniai impulsai keliauja greičiau, sumažėja traumų tikimybė, treniruotė būna produktyvesnė.

Tinkamas apšilimas trunka 5 – 15 min. Paprastai tai būna lengvas pasivaikščiojimas ir parisnojimas toje vietoje, kur bus treniruojamasi. Taip šuo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai prisitaiko prie naujos aplinkos. Po pradinio apšilimo galima leisti atlikti ką nors panašaus į būsimus pratimus, tik mažesnėmis apimtimis. Parengiamieji pratimai atliekami ne ilgiau kaip pusvalandis iki treniruotės – kitaip apšilimo poveikis „dings“. Šaltu oru ar ilgai gyvūnui prabuvus uždaroje erdvėje (narve) apšilimas bus ilgesnis, laipsniškesnis.

Apšilinėjant prieš varžybas, atidžiai rinkitės paviršius. Venkite slidžių dangų, ypač jei duosite šuniui šokinėti ar sukinėtis. Žiūrėkite, kad apšilimo teritorijoje nebūtų įtartinų augalų, šiukšlių, duobių. Karštą dieną patikrinkite asfalto ar šaligatvio temperatūrą, kadangi karštas pagrindas gali pažeisti šuns pėdutes.

Aktyvūs tempimo pratimai

Diskusijų apie tai, ar po apšilimo reikalingi statiniai (lėti, pastovūs, iki 30 s trukmės) pratimai, yra nemažai. Daugybė tyrimų neatskleidė jokios jų naudos žmonėms, kiti netgi įspėja apie galimą žalą. Vis dėlto bendrai priimtina, kad laipsniškas apšilimas, įtraukiantis „aktyvius“ tempimo pratimus, sumažina raumenų ir kraujagyslių plyšimo riziką.

Aktyviais tempimais vadinami pratimai, kai šuo ištempdamas kojas ir nugarą atlieka judesius, panašius ar imituojančius veiksmus, kurių prireiks darbo metu. Šių tempimų dėka šuo pats reguliuoja raumenų apkrovą – kai pasyvių tempimų metu didėja rizika juos pertempti. Dėl šios priežasties statiniai tempimai atliekami po treniruotės, kai šuo tinkamai atsigavęs – tada jų nauda didžiausia (padidėja judesių amplitudė), o žalos tikimybė – minimali, o aktyvūs tempimai – po aktyviosios apšilimo dalies, kol raumenys dar šilti.

Su šunimi žaidžiant TOW, tempiasi kirkšnių srities raumenys. Nugaros raumenis, dirbančius posūkiu metu, gerai pratampo „sausainiuko prie klubo“ pratimas. „Letenos ant kėdės“ - aktyvus nugaros, keturgalvio šlaunies, klubų srities raumenų tempimas. „Žaismingas nusilenkimas“ puikiai pratampo priekį, ypač daug dėmesio skiriant tricepsams, atlaikantiems daugiau kaip pusę šuns kūno svorio.

Kritinis atsigavimo laikotarpis

Po darbo (treniruotės, varžybų) svarbu sudaryti tinkamas sąlygas šuns atsigavimui. Iškart po krūvio jo širdis ir kvėpavimas padažnėję, jis lekuoja norėdamas atvėsinti kūną ir raumenis. Atsigavimą gerina laipsniškas intensyvumo mažinimas (maždaug per 10 – 15 min.). Pvz., galima iš risčios pereiti į greitą ėjimą ir viską užbaigti 5 min. trukmės lėtu ėjimu. Toks atsigavimo periodas padeda organizmui iš raumenų pašalinti medžiagų apykaitos atliekas – taip bus išvengta skausmo bei įtampos.

Atkreipkite dėmesį į oro temperatūrą. Jei karšta, vėsinkite šunį (galima sudrėkinti ausis ir pėdutes). Šaltu oru šunį apdenkite, kad raumenys neatvėstų per greit – tai gali sukelti mėšlungį.

Pasyvūs judesiai ir statinio tempimo pratimai

Pasyvūs judesiai ir statinis tempimas daromi iškart po atvėsimo, kai raumenys dar šilti. Jų negalima daryti kai raumenys jau „atvėsę“ - tokiu atveju tokie stambesni raumenys kaip keturgalvis, dvigalvis ar paraspinalinis gali būti skausmingi ir sustingę. Raumenys statiškai tempiami siekiant palaikyti jų ilgį ir elastingumą. Taip pat galima atlikti masažą (išilgai raumenų).

Pasyvūs judesiai imituoja normalų judesį, kiekvieną galūnę visiškai ištiestą ir sulenktą laikant 8 – 10 s. Šiuos pratimus geriausia atlikti gulinčiam šuniui, kitaip šuo jis priešintis nes bijos nestabilumo ar galimybės nukristi. Po šių pratimų galima statiškai pratempti individualias raumenų grupes.

Sveikatos tikrinimas

Kasmetiniai profilaktiniai apsilankymai pas veterinarą gali padėti aptikti ankstyvas raumenų ar kaulų problemas. Eisenos analizė, apčiuopa ir pagalbinės diagnostinės procedūros leis įsitikinti, kad šuo puikios būklės ir toliau galės varžytis.

Žinokite kada sustoti

Įvykus traumai, nebandykite jos ignoruoti ir neverskite šuns dirbti. Geriau, kad jį kuo greičiau apžiūrėtų veterinaras. Traumos gali svyruoti nuo akivaizdžių, lydimų stipraus šlubavimo, iki subtilių, kai atsisakoma atlikti kurį nors pratimą. Nedidelė trauma gali virsti didele, jei šuo bus verčiamas sportuoti. Stenkitės matyti ir suprasti, ką sako gyvūno kūnas.

Jei šuo atrodo gerai, atidžiai stebėdami jo reakciją lėtai didinkite pratimų tempą. Ieškokite bet kokių šlubumo ar judesių vengimo požymių. Jei yra bet kokių abejonių, nutraukite užsiėmimą.

Pagal “Preventing Injuries” By Debra Canapp, DVM, CCRT, CVA and Chris Zink, DVM, PhD http://www.vosm.com/upload/prevent-inj.pdf