„Statuso šunys“ - ši frazė populiariausia Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Trumpai tariant, ja apibūdinami „kietų bičiukų“ šunys. Nors reikalas atrodo paprastas, išties jis apipintas mitais – o liūdniausia, kad veislių pasirinkimą tam tikroje visuomenės grupėje taip pat nulėmė legendos bei padavimai. Dėl to dabar asmuo, už pavadžio besivedantis stafuką kirptomis ausimis, daugelio bus išvadintas nusikaltėliu ar buduliu – net jeigu būtų pačios tyriausios sielos atstovas visoje planetoje.

Hirschman yra apibūdinęs kelias motyvacijas šunų auginimui – jie gali būti vartotojiškas aplinkos objektas, papuošalai (laikomi dėl estetinės vertės), hobis (dalyvaujantys sporte ar parodose), įranga (skirti gyvenimui palengvinti – apsauginiai, vedliai, terapeutai), kompanionai (šeimos nariai) ar statuso simbolis. Nors istoriškai "statuso" šunys naudoti įvairiai - nuo mados iki nacionalinių ikonų, pastaruoju metu šiuo terminu apibūdinami jaunų asmenų, trokštančių turėti agresyvius nelegalių veislių atstovus, augintiniai.

Statuso šunimis dažniausiai laikomi mastifai, rotveileriai, akitos, dobermanai ir, žinoma, pitbulterjerų tipo atstovai. Šios veislės varijuoja priklausomai nuo regiono, kuriame gyvenama, bei to krašto įstatymų – vienur statuso simboliu bus vokiečių aviganis ar Rodezijos ridžbekas, kitur – stafbulis ar Kaukazo aviganis.

Šių šunų panaudojimas gana platus – tai ir ginklai, ir bauginimo priemonė, galų gale, kaip rodo pats pavadinimas, tai kietai atrodąs gyvūnas. Baimė ir žiaurumas, susiję su populiariomis statuso šunų veislėmis, siejami su savininkais – dažniausiai jaunais vyrais. Aplinka, kurioje gyvena šie šunys, pilna žiaurumo bei pagarbos, kontrolės ir galios troškimo.

Paprastai pabrėžiama, kad statuso šunys skatinami elgtis agresyviai. Jų savininkai mažai kontroliuoja savo augintinių veiksmus socialinėse sąveikose. Dėl šios priežasties dalis šių šunų pavojingi visuomenei. Daugeliu atvejų net agresyvus, tačiau tinkamai prižiūrimas šuo gyvenimą nugyventų nieko nesužalojęs, tačiau minimus šunis lydi tai, kad dažnai pageidaujama, jog jie elgtųsi blogai. Tačiau nors ir sudarytas įspūdis, kad iš tokių gyvūnų tikimasi daug agresijos, išties pernelyg piktų, ypač agresiją nukreipiančių į savininkus, atsisakoma.

Šie šunys – ir pajamų šaltinis. Tai ypač aktualu mažas pajamas gaunančiose bendruomenėse. Tokie keturkojai pigesni negu veislynuose, tačiau jeigu esate nepasiturintis ir gyvenate visuomenės užribyje, pora vadų per metus jau bus šis tas.

Statuso šunys dažnai netenka namų. Jie įsigyjami jauni, gan greit ir būna apleidžiami – dėl teisinių reikalų (šeimininkui tenka sėsti kalėjiman) ar nepateisintų lūkesčių. Gyvūnų auginimas apipintas daugybe mitų, pvz., manoma, kad suaugę šunys linkę kąsti naujiems šeimininkams – dėl to kaip statuso šuns paprastai ieškoma jauno gyvuliuko.

Tikėtina, kad šunis laikant kaip statuso simbolį ar ginklą, patiems gyvūnams kyla kankinimų ir mirties tikimybė. Savininkų motyvacijos bei priemonės, kuriomis siekiama tikslo – sudėtingi.

Tyrimų duomenimis, nuo smurto prieš gyvūnus žmonės linkę pereiti prie smurto prieš žmones. Žiauriai su gyvūnais besielgiantys dažniau linkę ir į kitus pažeidimus, netgi aptiktas ryšys tarp piktnaudžiavimo gyvūnais ir asocialaus elgesio.

Statuso gyvūnų pasaulis dažnai siejamas su kovomis, paprastai ne profesionaliomis, o „gatvinėmis“. 2006 metais 66 proc. RSPCA adresuotų skambučių dėl šunų kovų už tai atsakingus apibūdino jaunimą.

Kalbant apie kovomis užsiimančius asmenis, jie labai įvairūs. Pats aukščiausias „lygis“ - profesionalūs dogmenai, kovojantys tarptautiniu lygmeniu ir tikri šios srities profesionalai. Į šunis bei jų priežiūrą jie žiūri rimtai, investuoja didelius pinigus, kovos, kuriose jie dalyvauja, rengiamos plačioje teritorijoje (netgi tarp žemynų) ir apie jas žino nedaug žmonių, be to, paprastai jie retai pričiumpami teisėsaugos. „Viduriniojo lygio“ atstovai (entuziastai) veikia konkrečiuose regionuose ir yra ne tokie pažengę. Šių abiejų tipų portretų greičiausiai neįmanoma sudaryti – tai gali būti tiek nusikaltėliai, tiek gerbiami visuomenės atstovai, tiek išsilavinę, tiek beraščiai, dauguma kovomis užsiiminėja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad tiki jų teisingumu. Šunis „išorėje“ jie pardavinėja retai (taip besielgiantys, „kepantys“ daug vadų nepagarbiai vadinami „peddleriais“).

Pavojingiausia grupė - „gatviniai“. Nors jų subkultūra stipriai priklauso nuo regiono bendruomenės kultūros, dauguma jų – gaujų nariai, nusikaltėliai, šunis auginantys kaip statuso simbolį. Jų atveju kovos sustiprina lyderio viršenybę ir baugina žemesnius narius. Šunis jie vagia, veisia patys ar perka už nedidelius pinigus. Dvi anksčiau minėtos kovinių šunų augintojų grupės nemėgsta „gatvinių“ ir juos kaltina dėl kai kurias veisles šiuo metu persekiojančių problemų.

Paskutiniu metu JK spaudoje atsirado pranešimų, kad „statuso šunų“ daugėja. Tai sieta su gaujų kultūros augimu, tačiau išties svarbiausias postūmis šiam gausėjimui - ne gaujų formavimasis ar atseit kasmet kraugerėjantis jaunimas, o 1991 m. priimtas Pavojingų šunų įstatymas, pagal kurį kai kurios veislės techniškai klasifikuojamos kaip potencialiai pavojingos. Šių veislių atstovų turėjimas perteikia žinią, kad savininkas yra virš įstatymo, ir apima tą agresiją, smurtą bei jėgą, kuriuos simbolizuoja šie keturkojai.

Šiu atveju galima drąsiai sakyti, jog įstatymų leidėjams žiauriai nesiseka. Jie sukūrė teisinę bazę, skirtą atsikratyti kai kuriais šunimis – tačiau jų vis viena liko tik pat daug, kaip ir 1991 m. Susidarė uždaras ratas. Teisės aktai, ignoruojantys žmogaus vaidmenį, sukūrė klaidingą saugumo jausmą. Ką pavyko padaryti – tai diskriminuoti kelias veisles ir jas išreklamuoti tarp kai kurių žmonių. Kadangi problemos esmė - žmogus, kelių veislių uždraudimas nesumažino įkandimų skaičiaus. Šioje situacijoje stipriai nukentėjo tik atsakingi savininkai - linkę registruoti, dresuoti, socializuoti savo augintinius. Jie linkę laikytis įstatymų, tad nebegali auginti mėgstamų veislių, o patikimi veislynai – jų veisti. Į nusikaltimus linkę, šunis kaip statuso simbolį pasirinkę asmenys nekeis savo elgesio – blogiausiu atveju jie rinksis kitą „kietą“ veislę, o įstatymus tiesiog ignoruos.

Plačiai priimta nuomonė, kad pavojingais laikomų šunų savininkai linkę dažniau nusikalsti, negu "nesąrašinių" – ir keli tyrimai tai lyg ir patvirtino, o keli šiai nuomonei paprieštaravo. Pripažįstama, jog pavojingais laikomų šunų auginimas ne visada yra bandymo dominuoti ar faktinės nusikalstamos veiklos požymis. Nepastebima ryšio tarp agresyvaus šuns turėjimo ir nusikalstamo elgesio ar tikimybės, kad agresyvus šuo gali būti naudojamas kaip statuso simbolis. Taip pat aptiktas nedidelis ryšys tarp didesnio sąžiningumo ir „baisių“ šunų.

Pastebėta ir tai, kad agresyviais laikomus šunis dažniau mėgsta jauni vyrai, be to, jie sprendžiant problemas labiau pripažįsta smurtinį elgesį. Jie impulsyvesni, dažnai pasižymi nerūpestingumu, savanaudiškumu ar polinkiu manipuliuoti, dažniau linkę nesutikti su kitų nuomone, yra konkurencingi.

Čia ir prasideda įdomumai – spaudoje pasirodę daug pranešimų bei nuomonių ir apie tai, kad „statuso šunų“ augintojai net iš baisesnių rajonų nėra tokie baisūs kaip bandoma parodyti. Šis burbulas išpūstas kiek per daug - nėra taip, kad negailestingi žemesniosios klasės jaunuoliai su mutavusiais mastifais užėmė parkus ir gatves. Išties tiek vaikai, tiek šunys nėra tokie blogi – taip buvo visais laikais (jeigu sakote „mano laikais jaunimas buvo geresnis“ - pats metas lėkti į paštą pensijos, nes tokią frazę šimtus tūkstančių metų kartoja visi seneliukai). Pagrindinė statuso šunų problema - socialinė. Tai atskirtis, nepriteklius, švietimo trūkumas. Šios problemos prasideda žmoguje, nuo jo gimimo, jo aplinkos. Jei šito nepavyks išspręsti, statuso šunų problema taip pat nebus įveikta.

Beje, kadangi tam tikros šeimininkų savybės gali būti labiau susijusios su neatsakingu gyvūnų auginimu, kai kur buvo atsiradę pasiūlymų uždrausti pardavinėti ar dovanoti šunis (bet kokius) asmenims, susijusiems su smurtiniais nusikaltimais ar narkotikais.

...skaityti toliau "Statuso šunys – išpūstas burbulas ar reali problema?"

Tos šunų atakos.. Visi turi nuomonę apie įkandimus – ir šunų nemėgstantys, ir juos dievinantys. Tai tikrai emocinga tema. Nors visi turi teisę į savo nuomonę, kalbant apie įkandimus bei jų prevenciją labai svarbu suprasti įkandimų charakteristikas. Dažniausiai visos prevencijos priemonės sustoja ties valdžios institucijų durimis, kurios diegia teisės aktus, turinčius apsaugoti plačiąją visuomenę.

Airijoje vyriausybę 1998 m. įsteigė apribotų veislių sąrašą. Šunų kontrolės įstatymas susitelkę į amerikiečių pitbulterjerus, anglų bultejerus, Stafordšyro bulterjerus, bulmastifus, dobermanus, vokiečių aviganius, Rodezijos ridžbekus, rotveilerius, japonų akitas, Tosa iu ir bandogus. Taisyklėse nurodoma, kad šie šunys bei jų mišrūnai turi būti vedžiojami trumpais pavadėliais ne vyresnių kaip 16 m. amžiaus, galinčių juos kontroliuoti asmenų, viešoje vietoje būti su antsnukiais ir turėti antkaklį su nurodytu šeimininko vardu bei adresu.

Vis daugiau žmonių sutinka, kad prielaidos darymas, jog vienas šuo priklauso kokiai nors pavojingai veislei – ar tokiai priskyrimas remiantis vien išvaizda – nėra tinkamas būdas siekiant didesnio visuomenės saugumo.

Daug organizacijų prašė airių vyriausybės peržiūrėti minimus teisės aktus. Paskutinį kartą taip padarė Airijos veterinarus atstovaujanti veterinarijos tarnyba. Tačiau valdžia nuolat atsako taip pat - jie negarantuoja, kad šios veislės labiau linkusios pulti negu kitos, tačiau kąsdami jų atstovai greičiausiai padarys didesnę žalą lyginant su kitais šunimis. Ilgą laiką niekam šio teiginio nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti.

2015 metais atliktas tyrimas – siekta aptikti kokį nors reikšmingą skirtumą tarp „sąrašinių“ ir „nesąrašinių“ veislių tokiuose parametruose kaip įkandimo lygis (rūšis, sunkumas), gydymas, santykiai su nukentėjusiuoju, kūno dalis, ar šuo vėliau kando dar kartą. Šis tyrimas nepritaria teiginiui, kad uždraustų veislių atstovai puldami padaro didesnę žalą, negu kiti šunys. Aptiktas tik vienas skirtumas – apie užpuolusį „apribotiesiems“ priklausantį šunį dažniau pranešama valdžios institucijoms. Taip gali būti todėl, kad „sąrašui“ nepriklausantys šunys suvokiami kaip ne tokie pavojingi. Taip išauga tikimybė, kad toks šuo kąs dar kartą.

Po šio tyrimo Airijoje pirmą kartą oficialiai užregistruotas šunų sukeltas mirties atvejis - 2017 m. birželio mėnesį. Incidento kaltininkas nepriklausė "apribotiesiems".

Daugiau:

doyoubelieveindog.blogspot.lt/

Dog_bite_injuries_to_humans_and_the_use_of_breed-specific_legislation_

Nuo tada, kai Jungtinėje Karalystėje įsigalėjo Pavojingų šunų įstatymas, žmonių, mirusių dėl keturkojų sukeltų traumų, beveik patrigubėjo. Tokia netikėta įvykių eiga paskatino kampanijas, siekiančias pakeisti dabartinį įstatymą – norima, jog būtų taikomasi ne į veislę, o į elgesį.
Dešimt metų iki minėto įstatymo įvedimo žuvo 11 žmonių, tačiau per paskutinius 26 metus sulaukta net 73 mirčių - vidutiniškai 2,8 per metus, lyginant su anksčiau buvusiomis 1,1.

1991 m. JK nusitaikė į keturias veisles - pitbulterjerus, Tosa inu, Brazilų mastifus bei Argentinos dogus. Dėmesio sutelkimas į kelių veislių uždraudimą suklaidino žmones – skatino neteisingą nuostatą, jog kitų veislių šunys saugūs, dėmesys nukrypo nuo neatsakingų bet kokio tipo keturkojų savininkų.

Kalgaryje nėra uždraustų veislių, tačiau savininkams gresia 250 dolerių bauda už licencijos neturėjimą ir iki 10 000 dolerių jei šuo ką nors užpuls. Pranešimų apie apkandžiojimus skaičius ten sumažėjo perpus.

Pasak Shaila Bux iš "Born Innocent", statistika rodo, jog dabartiniai teisės aktai nesėkmingi visose srityse, kurias jais ketinta išspręsti. Dabartinė Pavojingų šunų įstatymo forma atsidūrė kryžkelėje - politikai turi būti drąsūs, kad sugebėtų pripažinti, jog buvo padaryta klaida, ir įgyvendinti įstatymus, kurie sumažintų įkandimų skaičių, o ne baustų šunis pagal tai, kaip tie atrodo. Įstatymai turi taikytis į neatsakingus šeimininkus bei jų augintinių elgesį.
Žvelgiant statistiškai, įdomus ir kitas požiūrio taškas - daugiau žmonių mirė nuo bičių bei vapsvų įkandimų arba buvo užpulti karvių ir kiaulių. 2013 - 2015 metais nuo šunų įkandimų mirė 10 žmonių, lyginant su 14 vabzdžių ar 27 kiaulių, karvių bei kitų žinduolių sukeltų mirčių.
RSPCA taip pat kviečia reformoms ir praėjusiais metais paskelbė duomenis, rodančius, kad vizitų dėl šunų įkandimų skaičius Anglijos ligoninėse per dešimtmetį išaugo 76 proc. (nuo 4110 2004-2005 iki 7227 2014-2015). RSPCA šunų gerovės ekspertė Samantha Gaines teigia, kad šalyse, kuriose atsisakoma prieš tam tikras veisles nusistačiusių įstatymų ir daugiau dėmesio skiriama švietimui bei atsakingo šunų laikymo skatinimui, apkandžiojimų sumažėja.

Daugiau šunų užpuolimų užfiksuojama nepasiturinčiuose Anglijos ir Velso rajonuose:

Pagal thetimes.co.uk

Kad ir kaip mums tai nepatiktų, traumos – visų gyvybės formų, tarp jų ir šunų, gyvenimo dalis. Ir nors neįmanoma išvengti kiekvieno sužalojimo, tačiau dėl tinkamų prevencinių veiksmų jų tikimybė gali sumažėti net ketvirtadaliu. Toji prevencija – tinkamas kondicionavimas ir treniruotės, apšilimai, atsigavimai, tempimo pratimai, reguliari šuns sveikatos patikra bei, jei reikia, palaikomoji priežiūra kaip masažas ar lazerių terapija.

Tinkamos fizinės formos palaikymas

Ruošiant šunį varžyboms labai svarbu jį tinkamai paruošti fiziškai. Geriausios veiklos – vedžiojimas, plaukimas be specifiniai su pasirinkta sporto rūšimi susiję pratimai. Treniruojant svarbu nepersistengti – dauguma traumų įvyksta šuniui nuvargus. Tarkim, po ilgos treniruotės nesustojate ir bandote šunį išspausti „iki galo“. Daugybė sportinių šunų su „intensyviais draivais“ nerodys aiškių nuovargio ženklų, tad treneris turi sugebėti skaityti subtilius signalus.

Subalansuota, reguliari treniruočių programa, į kurią įtraukti specifiniai pratimai bei nepamirštama protingai sudėlioti veiklų grafiko – svarbiausias žingsnis į traumų prevenciją. Šuns raumenų jėga, ištvermė bei raiščių stiprumas turi būti išlavinti iki varžybų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto sporto rūšies, kai kuriais atvejais, siekiant išvengti raumenų disbalanso, reikia nepamiršti „simetriškų“ treniruočių. Pvz., jei 1 minutę šuo flirtpole bėga į vieną pusę, tiek pat laiko turi bėgti ir priešinga kryptimi. Skirtingos kūno dalys prie kūno prisitaiko nevienodu tempu – pirmiausia raumenys, tada širdies ir kraujagyslių sistema, vėliausiai – sausgyslės bei raiščiai.

Apšilimas

Tyrimais įrodytą, kad žmonių sportininkams apšilimai prieš treniruotę naudingi. Ta pati teorija taikoma ir šunims. Apšilimo dėka padidėja širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnis, pakyla kraujospūdis, tad į raumenis nukeliauja daugiau deguonies ir energijos. Dėl apšilimų taip pat padidėja raumenų ir sąnarių temperatūra, kas leidžia platesnį judesių spektrą. Padidėjus raumenų skaidulų ir sąnarių „slydimui“, nerviniai impulsai keliauja greičiau, sumažėja traumų tikimybė, treniruotė būna produktyvesnė.

Tinkamas apšilimas trunka 5 – 15 min. Paprastai tai būna lengvas pasivaikščiojimas ir parisnojimas toje vietoje, kur bus treniruojamasi. Taip šuo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai prisitaiko prie naujos aplinkos. Po pradinio apšilimo galima leisti atlikti ką nors panašaus į būsimus pratimus, tik mažesnėmis apimtimis. Parengiamieji pratimai atliekami ne ilgiau kaip pusvalandis iki treniruotės – kitaip apšilimo poveikis „dings“. Šaltu oru ar ilgai gyvūnui prabuvus uždaroje erdvėje (narve) apšilimas bus ilgesnis, laipsniškesnis.

Apšilinėjant prieš varžybas, atidžiai rinkitės paviršius. Venkite slidžių dangų, ypač jei duosite šuniui šokinėti ar sukinėtis. Žiūrėkite, kad apšilimo teritorijoje nebūtų įtartinų augalų, šiukšlių, duobių. Karštą dieną patikrinkite asfalto ar šaligatvio temperatūrą, kadangi karštas pagrindas gali pažeisti šuns pėdutes.

Aktyvūs tempimo pratimai

Diskusijų apie tai, ar po apšilimo reikalingi statiniai (lėti, pastovūs, iki 30 s trukmės) pratimai, yra nemažai. Daugybė tyrimų neatskleidė jokios jų naudos žmonėms, kiti netgi įspėja apie galimą žalą. Vis dėlto bendrai priimtina, kad laipsniškas apšilimas, įtraukiantis „aktyvius“ tempimo pratimus, sumažina raumenų ir kraujagyslių plyšimo riziką.

Aktyviais tempimais vadinami pratimai, kai šuo ištempdamas kojas ir nugarą atlieka judesius, panašius ar imituojančius veiksmus, kurių prireiks darbo metu. Šių tempimų dėka šuo pats reguliuoja raumenų apkrovą – kai pasyvių tempimų metu didėja rizika juos pertempti. Dėl šios priežasties statiniai tempimai atliekami po treniruotės, kai šuo tinkamai atsigavęs – tada jų nauda didžiausia (padidėja judesių amplitudė), o žalos tikimybė – minimali, o aktyvūs tempimai – po aktyviosios apšilimo dalies, kol raumenys dar šilti.

Su šunimi žaidžiant TOW, tempiasi kirkšnių srities raumenys. Nugaros raumenis, dirbančius posūkiu metu, gerai pratampo „sausainiuko prie klubo“ pratimas. „Letenos ant kėdės“ - aktyvus nugaros, keturgalvio šlaunies, klubų srities raumenų tempimas. „Žaismingas nusilenkimas“ puikiai pratampo priekį, ypač daug dėmesio skiriant tricepsams, atlaikantiems daugiau kaip pusę šuns kūno svorio.

Kritinis atsigavimo laikotarpis

Po darbo (treniruotės, varžybų) svarbu sudaryti tinkamas sąlygas šuns atsigavimui. Iškart po krūvio jo širdis ir kvėpavimas padažnėję, jis lekuoja norėdamas atvėsinti kūną ir raumenis. Atsigavimą gerina laipsniškas intensyvumo mažinimas (maždaug per 10 – 15 min.). Pvz., galima iš risčios pereiti į greitą ėjimą ir viską užbaigti 5 min. trukmės lėtu ėjimu. Toks atsigavimo periodas padeda organizmui iš raumenų pašalinti medžiagų apykaitos atliekas – taip bus išvengta skausmo bei įtampos.

Atkreipkite dėmesį į oro temperatūrą. Jei karšta, vėsinkite šunį (galima sudrėkinti ausis ir pėdutes). Šaltu oru šunį apdenkite, kad raumenys neatvėstų per greit – tai gali sukelti mėšlungį.

Pasyvūs judesiai ir statinio tempimo pratimai

Pasyvūs judesiai ir statinis tempimas daromi iškart po atvėsimo, kai raumenys dar šilti. Jų negalima daryti kai raumenys jau „atvėsę“ - tokiu atveju tokie stambesni raumenys kaip keturgalvis, dvigalvis ar paraspinalinis gali būti skausmingi ir sustingę. Raumenys statiškai tempiami siekiant palaikyti jų ilgį ir elastingumą. Taip pat galima atlikti masažą (išilgai raumenų).

Pasyvūs judesiai imituoja normalų judesį, kiekvieną galūnę visiškai ištiestą ir sulenktą laikant 8 – 10 s. Šiuos pratimus geriausia atlikti gulinčiam šuniui, kitaip šuo jis priešintis nes bijos nestabilumo ar galimybės nukristi. Po šių pratimų galima statiškai pratempti individualias raumenų grupes.

Sveikatos tikrinimas

Kasmetiniai profilaktiniai apsilankymai pas veterinarą gali padėti aptikti ankstyvas raumenų ar kaulų problemas. Eisenos analizė, apčiuopa ir pagalbinės diagnostinės procedūros leis įsitikinti, kad šuo puikios būklės ir toliau galės varžytis.

Žinokite kada sustoti

Įvykus traumai, nebandykite jos ignoruoti ir neverskite šuns dirbti. Geriau, kad jį kuo greičiau apžiūrėtų veterinaras. Traumos gali svyruoti nuo akivaizdžių, lydimų stipraus šlubavimo, iki subtilių, kai atsisakoma atlikti kurį nors pratimą. Nedidelė trauma gali virsti didele, jei šuo bus verčiamas sportuoti. Stenkitės matyti ir suprasti, ką sako gyvūno kūnas.

Jei šuo atrodo gerai, atidžiai stebėdami jo reakciją lėtai didinkite pratimų tempą. Ieškokite bet kokių šlubumo ar judesių vengimo požymių. Jei yra bet kokių abejonių, nutraukite užsiėmimą.

Pagal “Preventing Injuries” By Debra Canapp, DVM, CCRT, CVA and Chris Zink, DVM, PhD http://www.vosm.com/upload/prevent-inj.pdf

 

Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų. Teko skaityti diskusiją, kur moteris su savo šunims agresyviu pitbuliu buvo išmesta iš kelių dresūros mokyklų, kol galų gale jai buvo pasakyta, kad jos šuo nestabilus ir jį reikia užmigdyti...

Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas - padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.

Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis juos vis dar dievins. Kai kurie šuniukai dar „nuo papo neatsitraukę“ pešasi su broliukais, o kitiems tenka palaukti ilgiau. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti sulaukus net 4 metų amžiaus (priklausomai nuo linijų). Kalėms agresija dažniausiai „pramuša“ po pirmos – trečios rujos. Kartais tai vadinama „pabudimu“.

Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.

Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu - kaip ir reikalauja įstatymai.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip namų šunys jie bus tiesiog smagūs augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai. Nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, jie draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis. Jeigu šie gyvūnai būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti.

Kas netingi skaityti (ar kam reikia daugiau palaikymo po ilgų savigraužos pro krūmus su savo nedraugišku pitbuliu stebint smagiai dūkstančius šunis), dalinuosi šviežiu, tačiau kiek patrumpintu dresuotojos Meagan Karnes straipsniu “It’s All in How You Raise Him: Are we Really Saving Bully Breeds?”.

“Los Andžele policija nušovė 2 iš 3 pitbulterjerų, užpuolusių ir nužudžiusių šunį ”.

Vos pamačiusi tą naujieną žinojau, kad ji susprogdins socialinę žiniasklaidą. Per kelias valandas diskusijos pasidalino į dvi dalis – pitbulterjerų advokatus ir jų nekenčiančius. Prieš išjungdama kompiuterį skaitinėjau diskusijas. Negalėjau to priimti ir nenorėjau į tai įsitraukti. 

Jei nežinojot, mano pirmasis šuo Koby buvo pitbulterjeras, iš prieglaudos paimtas kaip bokserio mišrūnas. Dauguma nustebs sužinoję, kad tai viena mėgstamiausių mano veislių, nepaisant to, kad dabar nė vieno neauginu. Koby įsigijau gyvenimo stadijoje, kurią pavadinčiau „nieko nepirksiu ir neveisiu kai prieglaudose miršta gyvūnai“, „meilė išgelbės pasaulį“ ir „nėra blogų šunų, tik netikę savininkai“.

Mano tikslas buvo visam pasauliui parodyti, kokie neteisingi stereotipai supa šią veislę. Tačiau padariau viską atvirkščiai.

Matot, taip jau atsitiko, kad tas mano išsirinktas pupsiukas pasižymėjo dideliais draivais. Vos 10 savaičių amžiaus padarėlis pateko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom.

Kurį laiką kaltinau save. Juk nėra blogų šunų, tik blogi savininkai. Žiūrėdavau į labradorus, borderkolius ir skalikus, kurie mūsų dresūros klasėse elgėsi kaip superžvaigždės. Matydama, kad mano šuo lyg aligatorius stebi tuos šunis ir bando juos pagauti, jaučiausi netikusia šeimininke. Jaučiausi už tai atsakinga. Ir nesvarbu kur kreipiausi pagalbos, niekas negalėjo sutvarkyti šio elgesio. Dabar, kai praėjo daug laiko ir įgijau didelę patirtį su šunimis bei dabinėmis veislėmis, galiu apmąstyti ir matyti savo klaidas.

Dabar žinau, kad mano pitbulis niekad nebuvo pasiruošęs tapti labriu ar tingiu skaliku. Čia nebuvo nieko bendro su tuo, kaip jį auginau. Jis buvo stiprus, galingas, stipriais draivais ir intensyvus. Ir tai buvo jo genetika. Dalis to, kuo jis buvo. Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Nenoriu pasakyti, kad pitbulterjerai blogi šunys. Nesakau, kad jie negali tapti terapijos šunimis, glaustytis su vaikais ir lankytis šunų parkuose. Atsiminkit - aš juos dievinu ir netikiu BSL. Nenoriu matyti uždraustų ar negyvų pitbulių. Sakau tai todėl, kad neturime pilti propagandos pūsdami miglą geriems šunų augintojams, trokštantiems šią veislę parodyti iš kuo geresnės pusės.  

Štai keli argumentai, kurie, mano nuomone, šiai veislei, kaip ir daugeliui kitų, daro „meškos paslaugą“.

Agresiją sukelia skriaudos. Tai girdžiu nuolat. Tiesą sakant, tai perskaičiau net vienoje pitbulterjerus ginančioje svetainėje. Ir pati tuo tikėjau laikais, kai auginau Koby. Tačiau iš tiesų prigimtinė agresija nedings, jei šunį auginsi gražiai arba jis nebus patyręs rimtos traumos.  

Koby buvo mano pirmoji pamoka. Auginau jį nuo 10 savaičių amžiaus ir jis tikrai nepatyrė jokios traumos. Mokėmės tik „teigiamose“ mokyklose, didžiausios bausmės būdavo pakeltas tonas. Pirmą kartą jis įkando būdamas 9 mėnesių amžiaus, o rimtą agresiją šunims pradėjo rodyti nuo vienerių metų amžiaus.

Praėjus savigailos ir kaltės periodui sužinojau, kad agresiją lemia keli aplinkos veiksniai, taip pat ji gali būti paveldima. Ją „sukuria“ ne tik piktnaudžiavimas ar traumos. Tai pasakytina apie bet kurią šunų veislę – ne tik pitbulterjerus.

Viskas priklauso nuo to, kaip jį auginsi. Iš tiesų šuns elgesį nulemia genai.  Geras gabalas elgsenos ateina iš to, ką šuo „nešasi“ viduje - kraujo linijų ir veislės, o ne to, kiek jis mylimas namuose. Net su geriausia dresūra mano malinua netaps mielu labradoru, kurį leisčiau tampyti vaikams. Jo genetiniame pagrinde nėra savybės „būti minkštu“.

Turiu tris šunis. Jie broliai, tų pačių tėvų. Vienas pusmečiu vyresnis, pas mane pateko kiek vėliau. Taip pat asmeniškai žinau dar vieną  brolį, mačiau jį augant. Tie šunys augo skirtinguose namuose, su skirtingomis taisyklėmis. Visiem keturiems labai jauname amžiuje išsivystė resursų saugojimo elgesys. Visi labai balsingi, gali loti ištisą dieną ir turi polinkį į išsiskyrimo nerimą. Galite aiškinti, kad tas problemas sukėlė netinkamas auginimas, o gal veisėjas kažką darė netinkamai. Bet galiu patikinti, kad tai ne tas atvejis - auginau ir asmeniškai treniravau daugiau kaip 10 to paties veisėjo šunų. Tik tiems keturiems būdingas toks elgesys. Genetika šuns elgesiui labai svarbi.

Ar yra tingių ar pernelyg meilių malinkų? Ar yra agresyvių labradorų? Ar yra kitiems šunims draugiškų pitbulių? Žinoma, taip. Tačiau negalima sakyti, kad jie atitinka veislės charakteristikas. Genetika labai svarbu ir jos negalime atmesti. Gaila, kad to nežinojau tais laikais, kai dresūros užsiėmimų metu žiūrėdavau į tingius labradorus, kol mano šuo kaukšėdavo dantimis.

Socializacija labai svarbu. Mano vienas mėgstamiausių. Populiariausi argumentai: „jei šuo anksti pradės bendrauti su kitais šunimis, agresija jam neišsivystys. Jei neleisite jam bendrauti su žmonėmis, jis taps jiems agresyvus“.

Daugiau negu dešimtmetį pagrinde treniruoju agresyvius šunis. Socializacija su kitais šunimis nekontroliuojamoje aplinkoje, pvz., šunų parke ar šuniukų darželiuose, buvo pagrindinė jų agresijos ir reaktyvumo priežastimi. Gal tai buvo prasta patirtis, gal per daug neteisingos energijos, gal gaujos mentalitetas, gal per didelis noras žaisti, o gal tiesiog tiksinti laiko bomba.

Pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai nesulauksiu palaikymo. Šuniui nereikia pagalbos mokantis kaip būti šunimi. Kuo labiau kišitės ir manysite, kad žinote, kaip šuniui reikia būti šunimi, ypač grūsdami jį į nekontroliuojamas grupes, tuo labiau viską gadinsite. Nuvedę augintinį pas krūvą bendrauti norinčių keturkojų, tikėsitės, kad jis taps šuniškesnis – ir tuo pačiu didinsit riziką viską sugadinti. Tokie mokymai nesustabdys genetikos. Jeigu šuo genetiškai sukurtas būti agresyvus kitiems šunims, jis ir bus jiems agresyvus. Ruoškitės tam – mokėkite jį valdyti, dresuokite, tačiau būkite sąžiningas su savimi: ta stipri veislė nemylės kitų šunų.

Jei norime išsaugoti pitbulius, turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad jie turi rimtą agresiją kitiems šunims. Savininkus reikia šviesti tiek apie veislę, tiek apie tinkamas prevencijos priemones. Nustokime kritiškai ir bjauriai elgtis su žmonėmis, kurie bando viską daryti geriausiai, tačiau jiems vis viena reikia pagalbos.

Taip pat būtina liautis pitbulius piešti kaip monstrus ar kaip šventuosius. Tai galioja visoms stiprioms veislėms. Turime būti skausmingai sąžiningi apie visų veislių geras ir blogas savybes ir apie tai šviesti savininkus.

ADBA parodų TOP10:

ADBA Weight Pull TOP:

 

Daugiau informacijos apie geriausius 2016 m. ADBA šunis - APBT Gazette

UKC parodų TOP10:

Pitbulterjerai:

Amerikos buliai:

Oficialios UKC lentelės: spausti čia

UKC Weight Pulling rezultatai: spausti čia

 

Amerikiečių bulis – vis labiau populiarėjanti gan įspūdingai atrodanti veislė. Nors dažnai klaidingai vadinami dideliais pitbulterjerais, tai visiškai kiti šunys – jų kitokia ir išvaizda, ir veisimo tikslai.

Žinoma, ši veislė dar labai jauna ir šiuo metu vis dar yra formavimosi stadijoje, tad galima pamatyti daugybę mylėtojų, besižavinčių skirtingomis bully savybėmis. Daug painiavos įneša krūva atmainų - "exotic", "micro", shorty bull, "XL", "XXL" ir t.t. Iš esmės  pagrindines bully kryptis diktuoja ABKC ir UKC.

Amerikos bully – šuo kompanionas. Nors atrodo gan grėsmingai, tai švelnūs, draugiški su nepažįstamaisiais, šunimis ir kitais gyvūnais keturkojai.  Kaip šeimos augintiniai jie meilūs, geraširdžiai ir gan juokingi. Agresija žmonėms ar šunims, bailumas nepageidautinos savybės, jomis pasižymintys bully neveisiami. Jie - lengvai prisitaikantys šunys, ramūs namuose ir energingai džiaugiasi gyvenimu lauke.

Tinkamai veisti bully bus atletiški. Daugelis šių šunų tinka sportui, nors paprastai jie,neveisiami specialiai darbui.

Bully išsiskiria įspūdinga raumenų mase, jie stambesni ir kaulingesni tiek už didelius pitbulius, tiek už stafus. Jie turi trumpą, prigludusį, blizgantį kailį, leidžiamos įvairios jo spalvos. Galva vidutinio ilgio su plačia kaukole ir labai ryškiais skruostų raumenimis. Ausys gali būti tiek kirptos, tiek natūralios. Jų karpymas dažnai neteisingai siejamas su kovomis, tačiau tai daroma tik dėl išvaizdos.

Istorija

Ši veislė sukurta apie 1990 metus, o rimčiau ėmė vystytis nuo 2004 m., kada įsteigtas ABKC  klubas. 2013 metais juos pripažino ir UKC. Nuo tada jie pripažįstami ir ADBA. Abi pastarosios organizacijos iš pitbulterjerų kilmės knygų bando šalinti šunis, kurie gali būti laikomi bully, ir skiria jiems atskirą registraciją.

Iš esmės veislė daugiausia išsivystė ir grynaveislių AKC amerikiečių Stafordšyro terjerų ir UKC pitbulterjerų. Nors ABKC kurį laiką tai neigė, vėliau galų gale pripažino, kad jie gavo ir kitų veislių – amerikiečių, anglų, prancūzų buldogų bei Olde English Bulldogge kraujo. Kai kurie veislynai (kaip Razor`s Edge) naudojo tik pitbulius su stafais, o kiti formuodami sau patinkančius tipus rinkosi ir kitas veisles.

Pagrindinis bully veisimo tikslas buvo pitbuliams suteikti naują kryptį. Bully vizija buvo galingas šuo su mažiau darbinių draivų. Veislės pradininkai atrinkinėjo įspūdingas fizines savybes (masę, kaulingumą).  Žmonėms ir šunims agresyvūs šunys veisime nedalyvavo. Nemažoje dalyje valstijų uždraudus pitbulterjerus, bully ėmė vis labiau populiarėti.

Bulių židiniai skirtingose JAV vietovėse buvo keli – ir nesusiję tarpusavyje. Tarpusavyje nekontaktuojantys veisėjai naudojo skirtingas veisimo programas. Bully išvaizda labai skyrėsi, o visi skelbė, kad tai autentiški veislės atstovai. Vieniems patiko daugiau raumenų, kitiem stambumas, o treti prijautė mažiems šunims. Dėl augančios painiavos Įtakingiausiu bully veisėjai susivienijo ir įkūrė ABKC. Šito pagrindas - Dave Wilson iš Razor’s Edge, taip pat Gottiline ir Greyline atstovai. Parengti standartai padėjo veislę vystyti viena kryptimi - bent jau šunis, kurie dalyvauja parodose.

Šiuo metu oficialiai skiriamos 4 bully klasės – Standard, Classic, XL ir Pocket. Anksčiau ABKC pripažino ir Extreme klasę, tačiau dėl daugybės su ja susijusių problemų šios klasės atsisakė (be to, jos egzemplioriai stipriai netelpa į oficialų veislės standartą).

Kadangi veislė nėra visiškai užbaigta ir kartais papildoma kitomis veislėmis, dažnai galite pamatyti veisėjus ginčijantis tarpusavyje apie tai, kas yra tikras Amerikos bulis ir koks jis turėtų būti. Veisėjai vis dar turi savus idealus, bulių įvairovė labai didelė.

Veislės kūrimas užima begalę laiko, todėl buliai nėra pripažįstami tokių klubų kaip AKC (tačiau juos pripažįsta UKC, antras pagal didumą JAV šunų klubas).

Pagrindinės Bully linijos:

Razors Edge

Razors Edge

Remyline

Monster G

Kingpin

Greyline

Ghanghis Kon

Watchdog

Razors Edge

Knuckles

Razors Edge - viena pagrindinių bully sukūrimo linijų, netgi šios veislės sinonimas. Jie veislei darė didelę įtaką nuo pat jos  formavimosi pradžios ir vis dar yra labai svarbūs šiomis dienomis. Dabar šiuos šunis veisia Pure Edge Kennel ir Dynamight Kennel. Razors Edge kraujas itin stiprus vadinamojoje "Classic Collection", o "Signature Series" atstovai kiek „buliškesni“.

Razors edge liniją pradėjo Dave Wilson ir Carlos Barksdale. Iš pradžių jei augino kovinių linijų šunis. Jie skaitė viską, ką galėjo rasti tuometinėje literatūroje ir prenumeravo visus galimus žurnalus. Jie įsigijo keletą itin gerų tuometinių šunų - net sumokėjo 3500 dolerių už Plumber`s Alligator anūką. Dave ir Carlos rinkosi darbinius pitbulterjerus, tačiau labai didelius – jie bandė sukurti „daugiau buldogus negu terjerus“.

Vėliau iš Wildside Kennels (sav. George Williams) jie įsigijo "Diablo". Diablo tėvas Hollinsworth Bull naudotas medžioklei kaip sugriebimo šuo, o motina Wildsides Ms.Leaky buvo kovotoja. Tada veisime ir pradėta siekti kuo didesnių gabaritų.  Šie gyvūnai ADBA vis dar buvo registruojami kaip pitbulterjerai. Tuo metu daug kur ėmė įsibėgėti prieš veisles nukreipti įstatymai, tad Dave netgi teko persikelti į pitbuliams „jaukesnę“  valstiją.

Razors Edge Clp Short Shot

Laikui bėgant Dave susipažino su Ron Smith, auginusiu mėlyną šunį  Steel Town Blue Monday. Ron pažinojo kiekvieną AKC ir UKC veisėją, puikiai išmanė šunų genealogijas. Jis susisiekė su veislynu, kuris pasaulin paleido Monday. Būtent Ron dėka Razors Edge linija taip išpopuliarėjo. Vyrukai lankėsi pas visus galimus veisėjus Rytų Pakrantėje ir išsirinko keletą jiems itin patikusių šunų (pvz., mėlynai tigrinę kalę Sadey iš Minot`s Ledge, kurios giminaičius dabar galima pamatyti tarp AKC Ruffian ir UKC Colby atstovų).

Skelbimai apie Razors Edge šunis daug metų aktyviai malėsi laikraščiuose. Į juos atsiliepė keletas jaunų vyrukų su savo keturkojais. Kergiant įvairius variantus ir linijas Dave pavyko išgauti didžiagalvius, trumpasnukius didelius šunis plačiomis krūtinėmis ir trumpoka nugara, tačiau vis dar atitinkančius UKC ir AKC standartus. Tai Razors Edge linijai būdingos fizinės savybės. Linija kurį laiką judėjo be didelių pokyčių, kol sugalvota, kad reikėtų dar didesnių galvų.

Gotti

Notorious Juan Gotti

Juos galima skirti lyg ir Extreme klasę, bet išties dabar yra nemažai jų išvaizdos variacijų.

Gottiline susiformavo Kalifornijoje iš vieno šuns. Tai buvo 1997 metais gimęs Richard Barajas (West Side Kennel) augintinis Notorious Juan Gotti. Už Gotti jis sumokėjo 1300 dolerių ir vos sulaukusį 7 mėnesių sukergė su seserimi. Tuo metu jis laikytas vienu geriausiu bully tipo pitbulterjeru.

Gotti veisė su skirtingų linijų kalėmis, o jų palikuonis poruodavo tarpusavyje. Šis šuo - beveik 650 UKC registruotų pitbulių tėvas. Nekeista, kad jis tapo ir daugybės XL, ir mažesnių pocket bully pagrindu. Šiandien yra nemažai veislynų, kurie specializuojasi Gotti linijos šunyse.

Gotti atstovai kiek ekstremalesni už Razors Edge. Jie kresni, turi daug masės ir raumenų. Pasižymi didele, tarp skruostų plačia galva. Kaklas labai raumeningas, gerai apibrėžtas. Krūtinė labai gili, gerai sudėta. Nors Gotti linija labai raumeninga ir didelė, jie gana judrūs.

Watchdog

Watchdog Beelzebub

Watchdog linija sena, daugiausia susidedanti iš mėlynos spalvos šunų didelėmis galvomis ir stipriais, judriais kūnais. Linija kurta medžioklei - stambių žvėrių (šernų) sugavimui.  Iš pradžių jie veisti su Carver ir Mason pitbulterjerais. Dabar ši linija jau labiau „bulinė“ negu klasikinė.

 

Remyline

Remyline knls Remy Martin

Tai viena populiariausių Razors Edge atšakų. Liniją sukūrė Fabian Chichester, įsigijęs Razors Edge pitbulį Lowjack’s Remy Martin - 6 savaičių šuniuką, kurio niekas nenorėjo. Subrendusį jį sukergė su Fabian turėta kale Bella ir taip atsirado pirmoji naujos linijos vada.

Suaugęs Remy atrodė įspūdingai – sunkiais, stambiais kaulais, didele blokine galva. Remy tapo labai populiariu reproduktoriumi, mokestis už kergimą siekdavo 2500 dolerių. Jis buvo kitoks negu įprasti Razor`s Edge šunys - stambesnis už standartinius šunis.

Razors Edge atstovai gali turėti plačią svorių ribą, o Remy šunų ji siauresnė. Linijos patinai sveria 34 - 36 kg ir turi 58 cm ar didesnės apimties galvas. Kalės sveria 29 - 34 kg, jų galvos apimtis parsideda nuo 46 cm.

Remy linijos šunys turi aukštus grobio draivus, tačiau nelinkę peštis. Jie los duodami suprasti kur jų teritorija, tačiau nepuls.

Blood Panic

Kurupt linija

Kurupt linija specializuojasi "trigubo dydžio" šunyse, auginamuose kaip šeimos keturkojai.  Vienas iš linijos pavyzdžių turi 68 cm apimties galvą. Kurupt linijos atstovas geras variantas, jei ieškote kokio nors didelio šuns namams. Jie geraširdiški - toks linijos bruožas.

GRAY LINE'S RAIDER II

Gray Line Bullies

Gary Moore ir jo brolis Tony, turintys Blue Star Kennels, specializuojasi Grayline šunyse. Pasitelkę outkrosingą ir lainbrydingą jie kergė pitbulius su bully atstovais. Rezultatas – galingo sudėjimo šunys didelėmis kvadratinėmis galvomis, trumpais snukiais, gana plačiais pečiais ir plačia krūtine.

Ganghis Kon

Linija pradėta iš De La Cruz šunų, kryžmintų su Butthead atstovais. Linijos pagrindas - Tony Ly.

Bully išvaizda

Lyginant su pitbuliais ar stafais, buliai mažiau terjeriški. Tačiau labai dažnai pardavimų reklamose jie įvardijami kaip pitbuliai ar stafai. Tai negerai, kadangi tokiu būdu klaidinami žmonės. Pitbuliai nebūna dideli, masyvūs ar galingais raumenimis – tai bully savybės.

Pagrindinės bully savybės:

kvadratinė/ galinga galva

trumpas/kvadratinis snukis

sunkūs kaulai, raumenys

kompaktiškas kūnas

Bully išvaizda pagal UKC ir ABKC standartus

Šie šunys apibūdinami kaip kompaktiški, stiprūs, sudarantys didelės jėgos pagal dydį įspūdį. Jie raumeningi, didelio ar vidutinio dydžio, sunkia kaulų struktūra. UKC standartas pabrėžia teisingų proporcijų, tinkamo raumenų tonuso ir bendro balanso svarbą. Eliminuotinais trūkumais laikoma bet koks neproporcingumas, perdėtos savybės, kurios trukdytų fiziniam aktyvumu ir darbingumui. UKC standarte minima, kad tai raumeningi, aktyvūs, judrūs, geri sportiniai šunys. jie turi būti sveiki ir nepasiekti taško, kuriame būtų laikomi nutukusiais. Agresija žmogui nebūdinga ir labai nepageidaujama - iš parodų diskvalifikuojami agresyvūs ar labai bailūs šunys.

Galva - unikali ir svarbi bully savybė. Ji didelė, plati, proporcinga kūnui ir neturi turėti jokių perspaustų bruožų, kurie apsunkintų kvėpavimą ar trukdytų regai. Kaukolė vidutinio ilgio, didelė ir plati, su ryškiais skruostų raumenimis ir giliu perėjimu iš kaktos į snukį (UKC standarte minimas vidutinio dydžio, tačiau gerai apibrėžtas „stopas“).

Snukis vidutinio ilgio, platus, blokinis ar kiek kvadratinis. Trumpesnis už kaukolę, sudaro 25 - 35 proc. viso galvos ilgio, tačiau ne per trumpas, kas trukdytų normaliam kvėpavimui. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus, stiprus, lygiagretus snukiui. Lūpos gan prigludusios, nors nedidelis laisvumas leidžiamas. Skruostų raumenys ryškūs, be raukšlių. Sąkanda žirkliška.

Akys vidutinio dydžio, kiek apvalios (ABKC – ovalios ar migdolo formos). Galimos visos spalvos išskyrus mėlyną. Ausys išaugusios aukštai, natūralios ar kerpamos. Nukabusios, plačios ausys nepageidaujamos. Natūraliai stačios diskvalifikuojamos.

Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, kiek išlenktu viršumi („arka“), siaurėja nuo pečių galvos kryptimi. Jis neturi būti trumpas, kas trukdo funkciniams gebėjimams. Per ilgas kaklas bus neproporcingas. Ant kaklo pageidaujama kuo mažiau laisvos odos.

Kūnas labai raumeningas, masyvus, kompaktiškas ar vidutinio ilgio, įkūnija didelę jėgą pagal dydį. Krūtinė plati, gili (tęsiasi iki alkūnių ar žemiau jų). Vadinamos statinės formos. Ji gali būti platesnė už gylį, tačiau neperdėta, kadangi tokia trukdys judesiams. Šonkauliai gerai užapvalinti.

Nugara plati, stipri, trumpa ar vidutinio ilgio. Ji kiek nuožulni nuo keteros link pasturgalio. Ties pasturgaliu yra švelnus trumpas nuolydis į uodegos bazę. Juosmuo platus, trumpas.

Atstumas nuo keteros iki alkūnių turi būti lygis atstumui nuo alkūnių iki pėdų pagrindo. Šunys kiek trumpesnėmis kojomis priimtini, tačiau nepageidaujami.

Priekinės kojos stiprios, raumeningos, dideliais ar apvaliais kaulais, kiek pasuktais dilbiais. Jos negali būti tiek išlenktos, kad trukdytų normaliems judesiams.  Mentės ilgos, plačios, raumeningos. Pečiai stiprūs, raumeningi. Žastas maždaug vienodo ilgio su mente. Alkūnės prigludusios prie kūno ar kiek toliau nuo jo. Čiurnos stiprios, trumpos, beveik stačios, lanksčios. Pėdos atsuktos priekin.

Galinė dalis stipri, raumeninga, plati. Pasturgalis gerai užpildytas, platus. Užpakalinės galūnės raumeningos, nepasuktos nei vidun, nei išorėn. Raumenų išvystymas, kampai ir plotis turi koreliuoti su priekinėmis galūnėmis. Žiūrint iš galo kojos tiesios, lygiagrečios. Šlaunys gerai išvystytos, storais raumenimis. Kulnų sąnariai gerai išlenkti. Slėsnos pastatytos statmenai į žemę, žiūrint iš galo tiesios, viena kitai lygiagrečios. Pėdos storos, apvalios, proporcingos, vidutinio dydžio, kompaktiškos.

Uodega siaurėjanti, vandens siurblio rankenos formos. Priimtina ir tiesi. Jos ilgis - maždaug iki kulnų. Atsipalaidavus laikoma žemai, judant - virš nugaros linijos. Niekad nebūna riesta.

Kalis blizgus, lygus, prigludęs, liečiant vidutiniškai kietas. Spalva galima bet kokia, išskyrus marmurinę ar albinizmą (ABKC neleidžiama tik marmurinė spalva).

King Cobra

Judesiai smagūs, pasitikintys savimi, laisvi, galingi, atrodo, kad šuo tikisi pamatyti kažką naujo ir įdomaus. Kojos nepasukamos nei vidun, nei išorėn, netrukdo viena kitai. Risnojant eisena lengva, galinga, judesiai gerai koordinuoti. Nugara judant lygi, vos lankstosi, atrodo elastinga. Žiūrint iš bet kokios padėties, kojos nei sukasi išorėn, nei vidun. Greičiui didėjant, kojos lenda po kūnu - į centrinę liniją.

Idealus patinų aukštis 43 - 51 cm, kalių 40 - 48 cm. Gyvūnai negali būti baudžiami už labai raumeningą, masyvų kūną. Jie gali būti mažesni ar didesni, jei bus proporcingo sudėjimo. Už aukštį ar svorį svarbiau bendras balansas, tinkamos proporcijos. Dvarfizmas - diskvalifikacija. Svoris veislei nėra svarbus.

Klasės

Standard bully

Standard bully - veislės pagrindas. Jie laikomi veislės etalonu. Tai sunkių kaulų, bet lengvokų kojų šunys elegantiškais judesiais. Šie bully vizualiai sudaro didelės jėgos, proporcingos dydžiui, įspūdį. Jie kompaktiški, vidutinio dydžio, raumeningu kūnu, sunkių kaulų ir blokine galva. Tai populiariausias bully tipas. Patinai 43 – 51 cm, kalės 40 – 48 cm ūgio.

Mr Troublemaker

Pocket bully

Tai Standard atmaina. Šių šunų sudėjimas toks pat kaip Standard, tik jie maždaug trečdaliu mažesni. Patinai būna 35,5 - 43 cm, kalės 33 - 40,6 cm ūgio ties ketera.

Classic bully

Šie šunys lengvesnio sudėjimo, tačiau  vis dar atitinka "bully" bruožus. Jie neturi perspaustų savybių kaip kiti variantai ir matosi, kad jų kilmėse tikrai yra Stafordšyro terjerų ar pitbulterjerų. Klasikinio bulio kūnas siauresnis, lengvesnis negu standartinio. Klasikinį tipą galima pavadinti ankstyvuoju 1990-tųjų tipu, kai veislė tik pradėjo kurtis. Patinų ūgis 43 - 51 cm, kalių 40,6 - 48 cm.

Šiuo metu kai kurie bully augintojai išreiškia pageidavimą, kad klasikinė klasė būtų panaikinta iš oficialių sąrašų, kadangi jie skiriasi nuo to, kaip įsivaizduojami dabartiniai veislės atstovai.

XL bully

Tai – didesnė Standard tipo atmaina. Patinai 51 - 58 cm, kalės 48 - 56 cm ūgio. Jie labai raumeningi, įspūdingi šunys.

Su laiku atsirado dar viena neoficiali klasifikacija – XXL bully. Iš esmės šis terminas neturėtų būti naudojamas, tačiau jis taikomas itin stambiems, greičiausiai turintiems kokių nors mastifų kraujo, šunims apibūdinti.

Extreme bully

Anksčiau buvęs oficialiu tipu, dabar jis iš ABKC standarto pašalintas. Pagal išvaizdą šie šunys „neįlenda“ į ABKC ir UKC bully standartų aprašymus. Jie gan panašūs į standartinius atstovus, tačiau turi dar daugiau masės, yra sunkesnio sudėjimo, platesni. Iš esmės tai perspausti šunys – didelėmis galvomis, trumpesniais snukiais, dažnai turi daugiau laisvos odos.

Exotic bully

Kingpin's Goliath I

Exotic bully terminu apibūdinamas gerokai "perspaustas" bully tipas, pasirodęs apie 2008 metus. Daugelio nuomone, šios linijos pradininkai buvo Daxline su GR CH Gottilyne’s Dax. Dar vienas šuo, kuris siejamas su terminu Exotic bully - tai The Bully Camp Line’s Mr. Miagi.

ABKC jų nepripažįsta. Net dauguma Extreme bully augintojų nėra patenkinti šiuo tipu, tad nekeista, kad jų augintojų įkūrė savo organizaciją - Exotic Bully Association. Tai lyg ir Pocket atstovai, tik dar labiau perspausti. Šie šunys primena buldogus, Shorty bull ir kitus hibridus, dažnai poruojami su mažesniais buldogais (vienas „veisėjas“ pristatė savo veisimo programą – bully jis poruoja su anglų ir prancūzų buldogais).

Iš esmės galima teigti, kad veisėjams, užsiimantiems Exotic bully, nerūpi šių šunų sveikata ar gerovė – tačiau tai neblogas pajamų šaltinis, kadangi dauguma egzempliorių atrodo įdomiai ir gali kainuoti neįtikėtinai didelius pinigus. Vienas įdomios išvaizdos reproduktorius per metus gali atnešti 100 000 dolerių pelno. Turint daugiau šunų, nereikia darbo, nieko - tik veisti deformuotus šunis. Kadangi keista išvaizda visada traukė dalį žmonių, nenuostabu, kad šie šunys turi platų gerbėjų ratą - ypač kai jų veisimo niekas nekontroliuoja.

Su laiku atsirado ir Exotic bully atmainų – Micro, Super pocket ir tt. Tai dar mažesnės Exotic versijos. Tokie šunys kainuoja apie 10 000 dolerių, nors iš esmės dauguma jų tėra buldogų mišrūnai kirptomis ausimis. Bėda, kad yra labai nedaug Micro bully, kurie gebėtų laisvai judėti.

Exotic bully būdinga didesnė nei į prasta galva, atsikišęs žandikaulis su trumpa nosimi, kreivi dantys (dėl trumpo žandikaulio), nenormalios kaulų formos, trumpesni nei įprasta kaulai, išsiplėtę sąnariai, į šonus išlenktos priekinės galūnės, iškrypusi nugara. Šių šunų veisėjai negali suteikti sveikatos garantijų, nes tai neįmanoma. Jie turi daugybę problemų - nuo kaulų ir sąnarių iki kvėpavimo ir t.t. Exotic bully  lengvai perkaista. Dėl per ilgo minkštojo gomurio esant dideliam karščiui jie negali pakankamai atvėsti lekuodami, dėl ko susidaro kvėpavimui dar labiau trukdančios putos.

Shorty bull

Tai nėra bully, nors dažnai su jais painiojami. Jie „kurti“ kitu metu ir iš kitokių šunų. Tai kompaktiški, raumeningi keturkojai, kurių veisimo tikslas buvo sukurti energingus, judrius buldogus. Jie – Stafordšyro bulterjerų, prancūzų buldogų ir anglų buldogų hibridai. Stafbuliai pasirinkti dėl savo temperamento, draivų ir ilgaamžiškumo. Shorty bull „gaminti“ pradėta 2000 pradžioje Kanzase, daug dėmesio skiriant temperamentui ir ilgaamžiškumui. Taip pat didelis dėmesys skirtas ir tam, kad kalės gimdytų lengvai, gerai rūpintųsi palikuonimis. 2010 veislė jau buvo labai populiari, nors ir nepripažįstama rimtesnių klubų.

Shorty Bulls auginami kaip kompanionai ir apibūdinami kaip gyvenimu besidžiaugiantys šiek tiek komiški šunys. Jie nedideli, stambaus sudėjimo. Teigiama, kad Shorty gali dalyvauti įvairiose aktyviose veiklose - nuo pasivaikščiojimo iki Agility ar paklusnumo varžybų.

Shorty ūgis - iki 38 cm. Aukštesni gyvūnai diskvalifikuojami. Jų svoris apie 18 kg, proporcingas dydžiui. Nutukimas laikomas trūkumu.

Galva apvali, su tipiškomis buldogo savybėmis. Akys toli viena nuo kitos, neiššokusios. Nosis šiek tiek užsirietusi, gali būti juoda ar kepenų spalvos. Visi šunys turi perkandą, tačiau dantys negali būti labai atsikišę ar matytis. Ausys kerpamos, prigludusios prie galvos. Ten kur ausis kirpti draudžiama, jos turi būti pakeltos ir simetriškos. Nulėpausiai diskvalifikuojami.

Kūnas trumpas. Krūtinė plati, apačia siekia alkūnes. Pageidautinas kompaktiškas sudėjimas.  Priekio ir galo pločiai proporcingi - nepageidaujamas siaurėjimas į galinę dalį. Pečiai apvalūs, raumeningi, gali būti kiek platesni už juosmenį, bet ne ekstremaliai platūs. Kojos proporcingos kūnui, sunkių kaulų, ne per ilgos. Uodega trumpa, susukta ar kirpta. Parodose neleidžiamos ilgos uodegos. Galimos visos spalvos, išskyros juodą su įrudžiu ir marmurinę.

Bully sveikata

Šių šunų būklė daugiausia priklauso nuo veisėjo ir pasirinkto tipo. Sveikatos tikrinimai veislėje nėra dažni, tačiau kas atlieka testus, paprastai pažymi, kad klubo sąnario displazija - A ar B laipsnio, o alkūnės "švarios". Kartais pasitaiko akių pažeidimų – „vyšninė akis“, ektorpija. Trumpasnukiams šunims galimas brachiceflainis respiracinis sindromas.

Pagrindinė veislės problema – augintojų polinkis į ekstremalumus. Pvz., jei veisiant šunis pagrindiniu tikslu tampa dydis, galva ar spalva, lauk bėdos. XL egzemplioriams dažniausiai pasitaiko klubo sąnarių displazija. Exotic atstovai taip pat dažnai turi bėdų su klubais ir netinkamai susiformavusiais kaulais bei sąnariais, kas lemia trumpą, skausmingą gyvenimą - kartais vos 5 metus kančių.

Aišku, yra ir gerų, atsakingų bulių veisėjų su aiškiais veisimo tikslais ir griežtomis taisyklėmis. Renkantis šios veislės šuniuką būtina vengti veisėjų, šaukiančių, kad augina ypatingai didelius ar ypatingai mažus šunis, turinčius galingas galvas.

Kaip bully veislėje atsirado tam tikrų ekstremalių egzempliorių? Daug kas matė siaubingai deformuotų keturkojų ar neįtikėtino dydžio šunų nuotraukas.  Ogi kai kurie veisėjai sąmoningai klastojo dokumentus, į veisimus įtraukdami kitų veislių šunis. Vieša paslaptis, kad didysis Hulk, oficialiai turintis pitbulio dokumentus, iš tiesų turi mastifų kraujo. Tas pats ir su Exotic atstovais - jie turi buldogų kraujo. ABKC pradžioje šitą neigė, tačiau vėliau pripažino. Čia galima paminėti ir marmurinės spalvos faktą.  Nei pitbuliai, nei stafai šios spalvos neturi, ji atsiranda kryžminant su kitomis veislėmis. Todėl tokios spalvos pitas ar stafas iš parodos bus diskvalifikuotas. ABKC kurį laiką šią spalvą leido, tačiau dėl augintojų nepasitenkinimo vėliau pašalino - dabar ji priskiriama diskvalifikuotinoms savybėms.

Bully bruožai:

 

Classic bully:

XL Bully

XXL Bully

Standard Bully

Exotic Bully

Extreme Bully

Micro Bully

Pocket Bully

Shorty Bull

Linijos:

Bankoll

Ganghis

Gotti

Kurput

Razors Edge

Remyline

Watchdog

Daugiau Bully pavyzdžių:

Ligoti atvejai:

 

Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tradiciškai manoma, kad dažniausiai žmones kandžioja dideli, agresyvių veislių šunys. Paprastai tokių baisių veislių šunims labiausiai mėgstama priskirti pitbulterjerus ir į juos panašius šunis, po to pasipainioja koks brazilų mastifas, kangalas ir panašiai, priklausomai nuo sąrašo sudarinėtojų. Kai kuriuose kraštuose sąrašai sudarinėjami taip aktyviai, kad pavojingiems ten priskiriami beveik visi sunkesni kaip 20 kg šunys. Tačiau į pitbulterjerų tipo šunis visuomenėje vis viena kreipiamas didžiausias dėmesys, kartais netgi atrodo, kad egzistuoja du šunų tipai - „pitai“ ir švelnučiai, mielučiai bei visuomenei nekeliantys jokio pavojaus keturkojai.

Teigiama, kad šunys, kurie priklauso tam tikroms veislėms, tokioms kaip pitbulterjerų tipo šunys, yra atsakingi už beveik visas letalias atakas. Dėl šios priežasties jie laikomi itin pavojingais daugelyje valstybių, juos draudžiama veisti ir panašiai. Tačiau kadangi dauguma šunų įkandimų įvyksta namie ir daugeliu atvejų auka šunį pažįsta, nors kai kurių veislių po įvairių įstatymų priėmimo viešumoje ir sumažės, atakų skaičius, nukreiptas į savininkus, pernelyg nesmuks. Be to, daugelio tyrimų duomenimis, dažniausiai žmones kandžioja vokiečių aviganiai, tad juos taip pat reikėtų priskirti prie agresyvių ir visuomenei pavojingų šunų. Gerai pagalvojus, ateityje viena po kitos turėtų būti uždraustos visos veislės, tačiau šunys juk teikia didelę naudą žmonėms, ypač psichologiniu, socialiniu ir sveikatos aspektais…

Kaip ir bet kuris vidutinio dydžio galingo sudėjimo šuo, pitbulterjeras turi savybių, kad būtų pavojingas žmonėms, tačiau iki šiol neegzistuoja joks specifinis tyrimas, kuris įrodytų, kad kovinių šunų veislės agresyvesnės žmonėms negu kitų šunų veislės (3). Tam tikra veislė gali būti pavojinga vienokioje situacijoje ir visai nekelti grėsmės kitoje, priklausomai nuo tos veislės savybių. Tai paprastai siejama su tikslu, dėl ko žmonės išvedė tą veislę. Štai vokiečių aviganiai neretai pasižymi teritorine agresija, kokerspanieliai linkę piktai sugoti savininkus, o pitbulterjerai nedraugauja su kitais šunimis. Nemažai tyrinėtojų yra aptikę ryšį tarp grynaveislių šunų ir agresijos, susijusios su dominavimu (mišrūnai dažniau kanda iš baimės) (1).

Kalbant apie pačią statistiką, dažnai labai sudėtinga identifikuoti, koks veislės šuo žmogų užpuolė. Paprastai veisliniu šunimi vadinamas gyvūnas, turintis tai įrodančius dokumentus. Remiantis tik šuns išvaizda ar aukos tvirtinimu, galima pridaryti daug klaidų – šunų veislių gerai nepažįstantis žmogus net dalmatiną gali palaikyti pitbulterjeru, o juodai rudą mišrūną – rotveileriu…

Aukos

Paprastai neretai apkramtomi būna vaikai (Edmontono tyrimo duomenimis (13), vidurkis – 7,4 metų). Bandant ištirti šių incidentų priežastis, susidarė nuomonė, kad jie dažniausiai nukenčia dėl silpno sugebėjimo interpretuoti šunų elgseną, netyčinio agresijos provokavimo ir dėl to atsiradusio nesugebėjimo bendrauti su keturkojais. Kai kurių tyrimų duomenimis, įkandimų aukos labiau mėgsta (mėgo) šunis. Vaikų sužalojimai sunkesni ir pavojingesni todėl, kad dažniausiai juos šunys sužaloja galvos srityje (daugiau kaip 60 proc. jaunesnių kaip 4 metų vaikų sužalojimų – galvoje ir veide, Edmontone (13) atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai šunys apkandžiojo veidą (58,5 proc.) ir galūnes (35,5 proc.)), dėl nedidelio jų ūgio ir galbūt nestiprių refleksų, kurie turėtų skatinti auką gintis rankomis, kai ją užpuola. Suaugusiuosius ir vyresnius vaikus šunys dažniau kandžioja į galūnes. 80 – 90 proc. atvejų auka šunį pažįsta. 30 proc. atvejų šuo gyvena drauge su auka (1).

Maži šunys nekanda?

Kai kurių tyrimų duomenimis, dažniausiai kandžiojasi mažųjų veislių šunys (6, 7), tokia situacija iš dalies gali būti dėl jų šeimininkų tolerancijos agresijai – „juk mažiukas vis viena nieko baisaus nepadarys“. Daugelyje tyrimų duomenų dominuojančios didelės veislės statistikoje atsidūrė todėl, kad informacija apie atvejus dažniausiai renkama iš ligoninių, kuriose hospitalizuojami nukentėjusieji. Paprastai mažųjų veislių šunys „pirmauti“ pradeda tada, kai duomenys apie apkandžiojimus renkami anketinių apklausų metodu, apklausiant gyventojus. Be to, didelių veislių šunys būna dažniau atsakingi už sunkius sužalojimus, negu mažųjų (1).

Nors dažnai manoma ir priešingai, mažų veislių šunys taip pat pakankamai pavojingi - vadinamųjų „žaislinių“ veislių šuniukai taip pat užmuša kūdikius ir sunkiai sužaloja vaikus (6, 19).

Ispanijoje ištyrus 711 šunų (354 patinai ir 357 kalės), kurių 594 grynaveisliai ir 11 mišrūnų, vyresnių kaip 12 mėnesių amžiaus, paaiškėjo, kad dažniausiai dominavimo agresiją demonstruoja 5 – 7 metų amžiaus nedresuoti 8, 9, 3 ir 2 FCI grupių patinai, ypač Neapolio mastinai, šviesūs anglų kokerspanieliai, foksterjerai bei miniatiūriniai pudeliai. Šis tyrimas taip pat patvirtino, kad vienspalviai anglų kokerspanieliai agresyvesni už dvispalvius, o patys agresyviausi jų tarpe – gelsvi ir juodi. Taip pat įrodyta, kad maži šunys sukelia daugiau su agresija susijusių problemų, negu dideli – mažųjų grupėje buvo daugiau „stipresnės“ agresijos demonstravimo atvejų, negu vidutinio dydžio ar didelių šunų grupėse (tai galima sieti ir su tuo, kad dideli šunys dažniau mokomi paklusnumo ir kitų naudingų dalykų) (9).

Čekijoje išanalizuoti 246 šunų tarpusavio pasikandžiojimų atvejai (1989 – 1990 ir 198 – 1999). Dauguma susikapojimų įvyko vasarą. Daugiausia aukų buvo tarp mažų (37,9 proc.) ir didelių (24,8 proc.) veislių patinų (69,7 proc.), dažniausiai 1 ar 2 metų amžiaus. Dauguma sužeidimų padaryta priešakinėje kūno dalyje, daugiau kaip vienas ketvirtadalis – netoli akių (vadinasi, kovos buvo aktyvios). Mažiau kentėjo galūnės, kaklas ir pilvas (14).

Įstatymų efektyvumas

Britų pavojingų šunų įstatymas parengtas po to, kai pora labai rimtų šunų užpuolimų buvo priskirta pitbulterjerams. Gan greitai veislę itin pamėgo žiniasklaida, nepraleidžianti progos papasakoti apie įvairias šiurpias, sensacingas ir gąsdinančias naujienas, pabrėžiant neįtikėtinus šių šunų sugebėjimus bei sumautą charakterį. Toks sukurtas paveikslas greitai tapo norma. Įstatymai, nukreipti prieš specifinę veislę, buvo sukurti taip, kad tikėtasi, jog toji veislė bus sunaikinta – tačiau, atrodo, niekas nepagalvojo, kad uždraudus veisti tokius šunis daugybė žmonių, besirūpinusių veislės gerove, šį darbą tikrai mes, tačiau dauginimasis niekaip nesiliaus, o po pasaulį pradės plisti neaiškios kilmės pitbulterjerai.

Klassen, Buckley, ir Esmail 1996 metais atlikus tyrimą, kurio metu bandyta išsiaiškinti, ar 1991 metais Jungtinėje Karalystėje priimtas agresyvių veislių sąrašas efektyvus, labai nustebo, pamatę, jog iki įstatymo priėmimo „pavojingomis“ vadinamos veislės buvo atsakingos už 6,1 proc. sužalojimų, o praėjus keliems metams po įstatymo priėmimo (1994 metais) – už 11,25 proc. sužalojimų. Autorių nuomone, pavojingų šunų įstatymas visuomenės nuo nelaimingų atsitikimų su keturkojais visiškai neapsaugojo (1). Įdomus faktas - žmonių įkandimai sudarė 17,9 proc. visų žinduolių įkandimų (7).

Kanadoje 2005 metais atliktas panašus tyrimas. Jis parodė, kad praėjus maždaug dvejiems metams nuo statymų, nukreiptų prieš veisles, priėmimo, įkandimų skaičius nepakito. Iki įstatymų priėmimo trijų mėnesių periode užfiksuoti 99 įkandimai, 3 procentus jų sudarė pitbulterjerų tipo šunų atakos, po dviejų metų tame pačiame laikotarpyje vėl užfiksuoti 99 įkandimai, pitbulterjerų tipo šunų buvo jau 5 proc. (21)

Dauguma valstybių pasinaudojo britų įstatymu kaip pagrindu, kurdami savu apribojimus, taip pat papildė juos kitomis veislėmis ar kitais apribojimais (pvz., ūgio ir svorio). Manoma, kad prieš veisles nukreiptus įstatymus bent dalinai gali lemti žiniasklaidos sudaryta nuomonė, o ne objektyvumas. Prieš veisles nukreipti įstatymai atspindi supaprastintą ir gana nerealistinį problemos faktorių vertinimą. 1929 metais buvo draudžiama į Australiją importuoti vokiečių aviganius (ne dėl agresijos – bujota, kad jie poruosis su dingais). Šis draudimas galiojo iki 1974 metų, kol veisėjai ir savininkai stojo į kovą su visokiais parlamentais. Paaiškėjo, kad tokia „profilaktika“ buvo visiškai neefektyvi – tačiau prireikė 55 metų, kad tai paaiškėtų (10).

Kovai su agresyviais šunimis labiau padėtų kiti metodai – štai Nevadoje 15 procentų sumažėjo apkandžiojimų dažnumas, kai buvo susitelkta ties įkandimų prevencija, o ne šunų draudimais. Kitas gražus pavyzdys – Kalagris, kur per 10 metų apkandžiojimų sumažėjo 50 proc. matyti, kad daugiau naudos duoda visuotinis švietimas apie atsakingą šuns auginimą ir įkandimų prevencija, griežtesni gyvūnų kontrolės įstatymai (ir didesnės tam skiriamos lėšos), taip pat tinkamas įkandimų registravimas. Be to, norint žmones apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų, pirmiausia reikėtų uždrausti bent dalį transporto priemonių (1979 – 1996 metais šunys Australijoje nužudė 11 žmonių, 1979 – 1995 metais bitės ar vapsvos – 41 žmogų, 2001 m. užregistruota 2454 savižudybės, 1925 – 1998 m. 164 190 žūčių keliuose) (10). Reikia įsidėmėti, kad specifiniai įstatymai nesumažina šunų įkandimų dažnumo, tačiau „nuneša“ savininko atsakomybę, kaltę suversdami ant atitinkamos veislės, taip pat sukelia neteisingą ir pavojingą nuomonę, kad jei šuo „ne iš sąrašo“, tai jis nepavojingas…

Kas lemia agresiją

Svarbiausi faktoriai, kurie gali daryti įtaką šuns agresijai – tai lytis ir sveikata. Įrodyta, kad patinai būna agresyvesni už kales. Lytis ypatingai įtakoja agresiją, susijusią su dominavimu, o visai menkai lemia agresiją, sukeltą baimės ar persekiojimo instinkto. Nors yra įrodymų, kad egzistuoja ir genetiniai komponentai, galintys lemti tam tikrą didesnį agresijos laipsnį, iki šiol nėra publikuoto jokio tyrimo, kuris įrodytų, jog šuns polinkis kandžiotis kaip nors susijęs su genais (1).

Vieno tyrimo metu ištyrus 105 šunis, jų tarpe aptikta 170 elgsenos problemų (tyrimui jau buvo atrinkti probleminiai gyvuliukai). Viena pagrindinių bėdų - agresija (93 atvejai). 18 atvejų parodyta tikra „rimta“ agresija. Vidutinis probleminių šunų amžius – 3,4 metai. Piktumu dažniau pasižymėjo nekastruoti patinai ir kastruotos patelės (P <0.001). Atliekant minimąjį tyrimą, buvo išskirti įvairūs agresijos laipsniai – atsižvelgta įvairius kūno kalbos niuansus. Išanalizavus situacijas, kuriose agresija pasireiškia, identifikuoti jų tipai (savininkiškumo, dominavimo/apsaugos/teritorinė, ir pan.). nustatyta, kad agresiją rodantys šunys rimtų atakų stengėsi išvengti, tai ypač lėmė atstumas tarp pikčiurnos ir aukos (8).

Veislės buvo identifikuotos pagal jų registraciją AKC. Šunys, kurie nepriklausė AKC arba jei jų veislė negalėjo būti nustatyta, priskirti mišrūnams, pastariesiems daugiausia priklausė kokerspanielių, vokiečių aviganių, anglų springerspanielių, dobermanų, auksaspalvių retriverių ir taksų mišrūnai. Dažniausiai probleminį elgesį rodė sportinės veislės ir mišrūnai (n = 24), juos vijosi tarnybinės/darbinės veislės (n = 18). Nekastruoti patinai sudarė elgesio problemų daugumą (8, 15).

Veislė ir agresija (2)

Vieno įdomaus tyrimo metu apklausta daugiau kaip 30 veislių šunų savininkų. Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp veislių agresijoje, nukreiptoje į nepažįstamuosius, šeimininkus ir kitus šunis. Sužinota, jog kai kuriuos veislės pasižymi aukštesne negu vidutine agresija, nukreipta tiek žmonių, tiek šunų kryptimi (pvz., čihuahua ir taksai), o kitos veislės pasižymi specifine agresija (pvz., akitos ar pitbulterjerai paprastai pyksta tik ant kitų šunų).

Dažniausiai didelę agresiją (kandimas ar pastangos įkąsti) demonstravo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai (nukreipta į nepažįstamuosius ir savininkus), australų galvijų šunys (nukreipta į nepažįstamuosius), amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai (nukreipta į savininkus). Daugiau kaip 20 procentų akitų, Džeko Raselo terjerų ir amerikiečių pitbulterjerų demonstravo rimtą agresiją kitų šunų kryptimi.

Šiame tyrime pitbulterjerus (tiksliau, jų tipo šunis) lyginant su kitų veislių atstovais, matyti, kad didžiausia jų problema – agresija, nukreipta į kitus šunis, o ne į žmones. Atrinkus atvejus, kuomet šuo rodo didelę agresiją (ta yra, kanda ar bando kąsti), jų agresija, nukreipta į svetimus žmones (6,8 proc. visų tirtų šunų), buvo mažesnė negu Australijos galvijų šunų (9,6), biglių (7,9), čihuahua (16,1), borderkolių (8), taksų (20,6) ar Džeko Raselo terjerų (7,7). Kelių JAV atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai agresiją svetimiesiems demonstruoja (loja ir puola įsibrovėlį) taksai, čihuahua, dobermanai, rotveileriai, Jorkšyro terjerai ir pudeliai.

Agresiją savininkams dažniausiai demonstravo bigliai (7,9), čihuahua (5,4), amerikiečių kokerspanieliai (5,6), taksai (5,9), anglų springerspanieliai (3,5), Džeko Raselo terjerai (3,8) ir šelčiai (3,5). Šie išpuoliai dažniausiai susiję su bandymu atimti šuns maistą ar jo mėgstamus daiktus. Yra duomenų, kad anglų springerspanieliai dažniausiai mėgsta kandžioti savo šeimininkus. Tarp anglų springerspanielių agresyvesni buvo parodoms veisiami atstovai (galima, bet neįrodyta, genetinė įtaka elgsenai), su labradoro retriveriais buvo priešingai. Švedų tyrimo duomenimis (atliktas 2006 metais, išanalizuota 31 veislė) nustatyta, kad veisimas parodoms susijęs su žemesniais agresijos, smalsumo bei žaismingumo lygiais bei didesne šuns baime. Šunys, veisiami darbiniais tikslais, būna žaismingesni bei agresyvesni.

Agresijos, nukreiptos į kitus šunis, atveju pitbulterjerai (22) nusileido tik akitoms (29), nemažai (daugiau už vidurkį) surinko australų galvijų šunys (20,6), čihuahua (17,9), taksai (17,6), anglų springerspanieliai (17,5), Džeko Raselo terjerai (21,8), australų aviganiai (14,7), borderkoliai (13,5), bokseriai (15,7), dobermanai (11,1), vokiečių aviganiai (16,4) ir Sibiro haskiai (16,2). Agresija, nukreipta į šunis, yra palyginti specifinė, o nepriklausomi mechanizmai gali skatinti skirtingas agresijos rūšis. Vokietijos šunų populiacijos analizės duomenimis, su kitais šunimis aktyviai linkę peštis ne tik pitbulterjerai, bet ir vokiečių aviganiai, vokiečių dogai bei rotveileriai. Aukomis dažniausiai tampa bokseriai, anglų kokerspanieliai, taksai, dobermanai, puodeliai, jorkšyro bei Vakarų Škotijos baltieji terjerai (gali būti, kad jie būna pagrindiniai provokuotojai). Minimojo agresijos priklausomybės nuo veislės tyrimo (2) duomenimis, pitbulterjerų agresija, demonstruojama nepažįstamiesiems, visiškai „nesijungia“ su jų reputacija. Beveik 7 procentai pitbulterjerų tipo šunų kando ar bandė kąsti nepažįstamam žmogui ir 22 procentai puolė kitus šunis – tai kuo puikiausiai pagrindžia faktą, jog veislė buvo veisiama skatinant jos agresiją šunims, o ne žmonėms. Išvados? Aukščiausias agresijos apraiškas, nukreiptas į žmones, demonstruoja mažųjų veislių šunys (taip greičiausiai yra dėl to, kad jų agresija labiau toleruojama).

Statistikos sukeliamos problemos

Šiek tiek daugiau kaip per šimtmetį laikyti nepriekaištingais šunimis, amerikiečių pitbulterjerai įgijo itin pavojingų gyvūnų reputaciją. Tyrimai JAV atskleidė, kad pitbulterjerai atsakingi už didelį kiekį žmonių mirčių nuo šunų atakų, tačiau neretai pasigirsta balsų, jog tokiuose tyrimuose – daug metodologinių trūkumų (3). Tyrinėjant šunų užpuolimus Australijoje, matyti, jog šunų atakų skaičiumi pitbulterjerus lenkia kitos veislės. Iš 19 žmonių mirčių nuo šunų apkandžiojimų per paskutinius du dešimtmečius (2006 metų duomenimis) Australijoje nepasitaikė nė vieno šuns, kuris būtų pitbulis (3).

Pagrindinė statistikų problema ta, kad norint įvertinti šunų pavojingumą, reikia atakų skaičių lyginti su esamu veislės atstovų kiekiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pitbulterjeras JAV – pavojingiausia veislė, nuo 1979 iki 1998 metų atsakinga už 32 procentus žmonių mirčių nuo šunų užpuolimų, nuo 1989 iki 1994 – už 22 proc. Labai nuodugnus studijavimas atskleidė, kad nuo 1965 iki 2001 metų pitbulterjerai atsakingi už 6,7 proc. žmonių mirčių (4). Šis letalių baigčių procentinis dydis, nors ir atrodo aukštas, gali būti proporcingai nedidelis palyginus su laikomų šunų skaičiumi (kai kurių tyrimų duomenimis, JAV pitbulterjerų populiacija gali sudaryti 9,6 proc. visų šunų).

Duomenys, gauti iš įvairių šunų įkandimų tyrimų JAV, aiškiai parodo, kad kitos veislės kanda dažniau, negu pitbulterjerų tipo šunys, ir kad duomenys beveik niekada nebūna lyginami su esančiu šunų skaičiumi.

JAV grynaveislių pitbulterjerų tipo šunų, užregistruotų AKC ir UKC, yra 380 000, o koks neregistruotų ir bedokumenčių skaičius – beveik neįmanoma pasakyti. Yra iškelta hipotezė, kad pitbulterjerų tipo šunų augintojai dėl esamųjų įstatymų savo šunis registruoja rečiau, negi kitų veislių augintojai (3). Įstatymiškai daugelyje valstybių (ypatingai JAV) „pitbulterjeras“ iš tiesų nereiškia pitbulterjero – į šį pavadinimą sutelpa visos bull ir terjerų veislės, kartais jais netyčiom palaikomi ir bokseriai, bulmastifai ar amerikiečių buldogai (5). Veislė, ypač užpuolimo atveju, retai tiksliai ar nuosekliai identifikuojama (ypač kai ją identifikuoja auka), be to, net ekspertas ne visada gali tiksliai pasakyti, ar problemų tikrai pridarė pitbulterjeras. Dar viena bėda – lyginant problemų pridariusius šunis, pitbulterjerai reiškia tipą, po šiuo vardu slepiasi daugybė kitų veislių (paprastai kartais net būna pažymima – „pitbulterjerų tipo šunys“), o visi kiti dažniausiai kuo smulkiau išskirstomi pagal veisles (būtų daug sąžiningiau tokiu atveju visus skirstyti vienodai – pvz., pitbulterjerai, aviganiai, spanieliai…). Padidėjusios panikos periodais beveik bet koks žmogų užpuolęs šuo būna pavadinamas pitbulterjeru (10).

Kokia toji realybė

JAV dešimtmetį (1979 – 1989) trukusio tyrimo metu identifikuotos 157 mirtys, dėl kurių kalti šunys. 70 proc. aukų buvo jaunesni kaip 10 metų vaikai. Pitbulterjerų tipo šunys sudarė beveik pusę tokių užpuolimų – 41,6 proc. 1979–1980 metais šie šunys sudarė 20 proc. visų atvejų, o 1987– 988 – 67 proc. Šio tyrimo išvadose rašoma, kad didžiausią pavojų žmonėms kelia pitbulterjerai ir jų mišrūnai, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai bei Sibiro haskiai ir jų mišrūnai. Tiesa, tyrimo autorius pamini, kad pitbulterjerai yra kaip šunų tipas su visais pitais, stafais, bulterjerais ir kitais panašiais padarais – čia pitbulterjerais vadinami visi kresni trumpaplaukiai šunys, tikėtinai galintys būti tais pitbulterjerais (12).

Kalbant apie letalias baigtis, verta paminėti ir kitą šaltinį. 1975 – 1980 metais Džordžijoje daugiausia žmonių užmušė vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), haskiai (9), senbernarai (8). Pitbulterjerai ir vokiečių dogai dalinosi penktąją vietą - po 6. 5 žudikai buvo malamutai, trys – auksaspalviai retriveriai. Po 2 – koliai, dobermanai, taksai ir bokseriai, po 1 – Jorkšyro terjeras, Labradoro retriveris, čiau čiau, basendžis ir rotveileris (19). Sugretinus šiuos abu tyrimus galima pastebėti, kad pitbulterjerai pradėjo dažniau puldinėti žmones – tačiau joks tyrimas šio reiškinio priežasčių giliau neanalizavo.

Žemiau esančioje lentelėje galite palyginti letalių baigčių skaičių su registruotų šunų kiekiu (procentinis dydis rodo, kiek proc. „žudikai“ sudaro savojoje oficialiai registruotoje veislės populiacijoje). Atidžiau patyrinėjus užpuolimų priežastis, dalis pitbulterjerų žmones užpuolė su kitais šunimis, dalis buvo nesocializuoti arba pririšti, taip pat tėvai vaiką paliko su šunimi be priežiūros (21).

Australijoje 1997 – 2000 metais yra užregistruoti 829 žmonių sužalojimai, sukelti šunų, dažniausiai už juos atsakingi mišrūnai, galvijų šunų, vokiečių aviganių ir škotų aviganių tipo atstovai (3). Iš tokių teiginių matyti, kad veislės nebuvo patvirtintos, o daugeliu atvejų jų identifikavimą atliko tik vienas žmogus. Dėl šios priežasties kaltininkai suskirstyti ne pagal tikslias veisles, o pagal tipus. Be to, tame pačiame tyrime skelbiama, kad labiausiai tikėtina, jog bulterjerų tipo šunys puls kitus gyvūnus. Nuo 2000 metų sausio iki gruodžio mėnesio Australijoje žmones užpuolė 213 šunų, 41 proc. jų buvo mišrūnai, iš identifikuotų veislių 13 proc. – vokiečių aviganiai, 13 proc. – bulterjerų tipo šunys, 11 proc. rotveilerių, 7 proc. galvijų šunų tipai, 3 proc. – Maltos bolonės (7).

2001 – 2003 metais Australijoje užregistruoti 547 incidentai su šunimis. Už 32,7 proc. atvejų atsakingi hibridai, vokiečių aviganiai – 10,4 proc., galvijų šunys – 8,4 proc., rotveileriai – 6,6 proc., pitbulterjerų tipo šunys – 4 proc. (3) Kitais duomenimis, Australijoje dažniausiai žmones puola vokiečių aviganiai (25,3 proc.), bulterjerai (13,6 proc.), galvijų šunys (13,6 proc.), dobermanai (11,7 proc.) ir rotveileriai (9, proc.), kažkodėl šiame sąraše nėra išskirtų hibridų. Viktorijos gyvūnų apsaugos biuras (Australija) rinko duomenis apie šunų užpuolimus viešose vietose nuo 1997 iki 1999 metų. Užregistruota 413 sužalojimų, iš jų 4,8 proc. buvo labai rimti. už atakas atsakingos 46 veislės (įskaitant ir hibridus): vokiečių aviganiai (30,8 proc.), galvijų šunys (21,8 proc.), rotveileriai (17,2 proc.), kelpiai (9,7 proc.), anglų Stafordšyro bulterjerai (9,7 proc.), bulterjerai (9,0 proc.), mišrūnai (8,5 proc.), Labradoro retriveriai (8,0 proc.), dobermanai (6,3 proc.), bokseriai (6,3 proc.), Džeko Raselo terjerai (5,3 proc.), Rodezijos ridžbekai (5,3 proc.), borderkoliai (5,1 proc.), amerikiečių pitbulterjerai (5,1 proc.). Viktorijos ligoninės šunų apkandžiojimų tyrime, atliktame nuo 1996 metų sausio iki 1997 metų gruodžio mėn., rašoma, kad dažniausiai žmones puolė kelpiai, mišrūnai, borderkoliai, foksterjerai, galvijų šunys, vokiečių aviganiai ir Džeko Raselo terjerai. Atlikus neoficialią įkandimų apžvalgą, iš 750 atakų tik 3 buvo priskirtos amerikiečių pitbulterjerams. Gold Coast mieste pitbulterjerai sudarė 1,9 proc. atakų (3).

Kiek ir ko šunys užpuolė 2000 – 2001 metais:

Veislių, Brisbeno klinikoje užregistruotų dėl agresyvaus elgesio, tyrimas parodė, kad iš 31 apkandžiojimų tyrimų 28-niuose buvo paminėti vokiečių aviganiai, pitbulterjerai – 8-niuose (10).

Šunų įkandimų bei atakų, įvykdytų 1992 – 1996 metais 245 Vokietijos miestuose, analizė parodė, kad už 2376 atvejus atsakingi mišrūnai, 1956 – vokiečių aviganiai, 320 – pitbulterjerai, 223 – dobermanai, 169 – bulterjerai (7).

Japonijoje už daugelio sąrašų sudarinėtojų mylimus tosas agresyvesniais laikomi šibos ir akitos.

2005 metais paskelbti tyrimų jaunesnių kaip 16 metų vaikų, 1998 – 2002 metais Edmontone gydytų nuo šunų įkandimų, išvados. Dauguma vaikų turėjo nesunkius įkandimus. 73,9 proc. šunų gyveno su vaiku, 48,1 proc. - pas draugą ar giminaitį. 74,9 proc. šunų buvo neveisliniai, iš veislinių 28,8 proc. sudarė rotveileriai, 15,1 proc. vokiečių aviganiai, 6,8 proc. Sibiro haskiai, po 5,5 proc. pitbulterjerai ir koliai, po 4,1 proc. kokerspanieliai ir dobermanai, po 2,7 proc. buldogai, aviganiai ir auksaspalviai retriveriai (13).

Podberscek ir Blackshaw atliktame tyrime apklaust 406 respondentai, 263 jų buvo įkąsti šuns (viso 324 atvejai, 44 aukos – daugiau kaip po vieną kartą). Tiesa, nebuvo parašyta, kur tyrimas darytas, tačiau sprendžiant iš veislių pasiskirstymo, turėjo tai vykti Australijoje. Pagrindiniai kandukai buvo australų galvijų šunys (19,0 proc.), vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai (18,0 proc.), mišrūnai (13,8 proc.), bulterjerai ir jų mišrūnai (8,3 proc.), Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai (5,2 proc.), Australijos kelpiai ir jų mišrūnai (4,1 proc.), dobermanai (3,1 proc.), foksterjerai ir jų mišrūnai (3,1 proc.) ir t.t. (15)

Gana įdomią ataskaitą pateikė El Doradas (Kalifornija). Pasak jos, tame krašte daugiausia kandžiojosi Labradoro retriveriai (20,2 proc.), vokiečių aviganiai (13,8 proc.), rotveileriai (9,7 proc.), čiau čiau (5,3 proc.), akitos (4,5 proc.). Pitbulterjerai sudarė 4,0 proc., Stafordšyro bulterjerai - 1,6 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai - 0,4 proc. visų apkandžiojimų. Stafai nusileido daugybei šunų, tarp jų – ir tokioms „geriečių“ veislėms kaip haskiai, dalmatinai, pudeliai, malamutai ar bigliai (16).

1986 – 1993 metais Palm Beach apygardoje pitbulterjerai nė karto nepirmavo. Juos aplenkdavo dalmatinai, kokerspanieliai, auksaspalviai ar labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, rotveileriai, čiau čiau (20)…

Tyrimų Ispanijoje duomenimis, ten dažniausiai kandžiojasi vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Stebimaisiais laikotarpiais (1995 – 1999 ir 2000 – 2004) užregistruota 4186 incidentų, kiekvienam laikotarpiui atitinkamai 1877 ir 2309. Žemiau esančioje lentelėje matote įkandimų pasiskirstymus pagal veislę. Daugiau kaip 70 procentų visų įkandimų sudaro vokiečių aviganiai (23,6 ir 20,0 proc. atitinkamai kiekvienam laikotarpiui) ir jų mišrūnai (6,1 ir 4,1), šiaip mišrūnai (19,1 ir 21,4), aviganių tipo šunys (6,3 ir 7,8), mastifai (8,0 ir 5,6), Sibiro haskiai (3,8 ir 3,7), kokerspanieliai (2,6 ir 4,7) ir belgų aviganiai (2,3 ir 2,4). Amerikiečių pitbulterjerai pirmojo laikotarpio metu sudarė 0,4 proc. apkandžiojimų, antrojo – 0,6 proc. Amerikiečių Stafordšyro terjerų įkandimų 1995 – 1999 metais neužregistruota, 2000 – 2004 jie sudarė 0,2 proc. visų įkandimų (17).

Šioje lentelėje matyti veislių pasiskirstymas pagal žmonių apkandžiojimų dažnį ir jų užimamą vietą šunų populiacijoje (populiarumą) (17).

Vienai mokslininkų komandai 1991 metais išanalizavus DMAS (Denver Municipal Animal Shelter) duomenis apie šunų apkandžiojimus (jie užsiima Denverio gyvūnų kontrole ir surenka visus duomenis apie pasikramsnojimus), nustatyta, kad incidentuose dominavo vokiečių aviganiai, čiau čiau, Labradoro retriveriai, kokerspanieliai ir koliai (18).

Įdomių dalykų galima rasti pasidomėjus šunų temperamento testais (11). Pakankamai sudėtingu būdu testuojant šunis ir ištyrus galybę įvairiausių veislių šunų, netikėtai paaiškėjo, kad amerikiečių pitbulterjerų temperamentas geresnis negu vidutinė visų veislių norma. Ir šiaip duomenys pakankamai įdomūs – štai 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0% (tiesa, dalyvavo tik 4), Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… Dar įdomiau turėtų pasidaryto todėl, kad „geresnėmis“ laikomos veislės surenka mažiau balų (besidomintys daugiau gali apsilankyti čia)…

Amerikiečių pitbulterjerai nėra pati „blogiausia“ veislė, jie žmones puola žymiai rečiau, negu kitų veislių atstovai. Deja, į pitbulterjerus visada kreipiamas didžiausias dėmesys - štai nors Australijoje Kvinslende kasdien vidutiniškai po 6 žmones hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, apie kiekvieną tų atvejų žiniasklaida aktyviai neskelbia, bet jei po akim pasipainios koks nors pitbulterjeras, apie jį būtinai bus pranešta (3).

Susimąstyti turėtų versti ir tas faktas, kad bent jau JAV mastu šansas būti nutrenktam žaibo yra :600 000, tikimybė būti užpultam pitbulterjero – 1:145 000 000 (21). Galbūt neverta taip pulti tik vieno tipo šunų – įkasti gali bet kuris padaras, turintis dantis.

Literatūra:

  1. A Study of Dog Bites and their Prevention, Nelly N. Lakestani, University of Edinburgh, 2007
  2. Breed differences in canine aggression, Deborah L. Duffy a, Yuying Hsu , James A. Serpell,Accepted 18 April 2008, APPLAN-2947; No of Pages 20
  1. Breed-specific legislation and the pit bull terrier: Are the laws justified? Stephen Collier, PhD, Journal of Veterinary Behavior (2006) 1, 17-22
  2. Fatal Dog Attacks: the Stories Behind the Statistics. Delise, K., 2002, Manorville, NY.
  3. Rowan, A.N., 1987. Dog Aggression and the Pit Bull Terrier. Tufts University School of Veterinary Medicine, North Grafton, MA.
  4. Ryan, S., 2002. Dangerous dog attacks near home. Courier Mail. 3 August. Brisbane.
  5. REPORT TO THE NSW DEPARTMENT OF LOCAL GOVERNMENT ON BREED SPECIFIC LEGISLATION ISSUES RELATING TO CONTROL OF DANGEROUS DOGS, July 2002, prepared By: Dr Kersti Seksel, BVSc (Hons), MRCVS, MA (Hons), FACVSc, Dipl ACVBRegistered Specialist in Veterinary Behaviour, Seaforth Animal Behaviour Consultants
  1. Classification of Behavior Problems in Dogs: Distributions of Age, Breed, Sex and ReproductiveStatus, JOHN C. WRIGHT and MARC S. NESSELROTE, Department of Psychology, Applied Animal Behaviour Science,19(1987) 169-178
  1. Factors Linked To DominanceAggression In Dogs. Joaquin Perez-Guisado, Andres Munoz-Serrano, Journal of Animal and Veterinary Advances 8 (2):336-342, 2009, Spain
  2. Does Breed Specific Legislation reduce dog aggression on humans and other animals? A review paper. Linda Watson
  3. http://www.atts.org/
  4. Dog Bite-Related Fatalities From 1979 Through 1988, Jeffrey J. Sacks, Richard W. Sagtin, Sandra E. Bonzo, JAMA 1989; 262:1489-1492.
  5. Dog bites in Canadian children: a five-year review of severity and emergency department management, Mia E. Lang, MD, PhD; Terry Klassen, MD, Can J Emerg Med 2005;7(5):309-14
  6. Epidemiology of Intraspecies Bite Wounds in Dogs in the Czech Republic, E. BARANYIOVÁ, A. HOLUB, M. MARTINÍKOVÁ, A. NEâAS, J. ZATLOUKAL, ACTA VET. BRNO 2003, 72: 55–62
  7. Meaningful temperament assessment for aggression in dogs — can it be done? Judith Blackshaw
  8. REPORT ON A DOG BITE STUDY IN EL DORADO COUNTY, Lois Hathway, El Dorado County Public Health Department, California, 2002
  9. Spanish dangerous animals act: Effect on the epidemiology of dog bites, Bele´n Rosado, Sylvia Garcı´a-Belenguer, Marta Leo´n, Jorge Palacio, Journal of Veterinary Behavior (2007) 2, 166-174
  10. Which dogs Bite? A Case-Control Study of Risk Factors, Cenneth A. Gershman, Jeffrey J. Sacks, John C. Wright, Pediatrics vol 83 No 63, June 1994
  11. An ordinance for dogs dated 1987. Dekalb County Georgia study group, University of Cincinnati Law Review, Vol.53, p. 1077
  12. Comparision of most severe bites by dog breed 1986 – 1993, Palm Beach County
  13. Bite Prevention and Bite Statistics, Best Friends Animal Society