OMK's Miss Cuba Libre

I. Įvadas.

A. Kad būtų galima suprasti veislės standartą, reikia išmanyti veislės istoriją
B. Teisėjo tikslas – objektyviai kokybiškam veisimui atrinkti gyvūnus, būdingus veislei.
C. Vertinant šunis, kurie labiausiai atitinka standartą, negalima palikti vietos asmeniniam šališkumui.
II. Bendras apibūdinimas - 20 taškų.
A. Būdingos išvaizdos atitikimas.
1. Kaip pitbulterjeras atrodo visame ringe.
2. Tvirtas, trimatis. Sudaro stiprumo įspūdį, ne mažas ar silpnas.
3. Atrodo kvadratinis, su sunkiais kaulais, tvirta priekine dalimi, lengva ir elastinga užpakaline dalimi.
4. Atrodo atletiškas, ne griozdiškas. Raumenys lygūs, bet apibrėžti.
5. Suaugęs šuo pristatomas liesas, su matomomis šonkaulių ir nugarkaulio užuominomis (tačiau klubikaulių nematyti), tvirtais ir apibrėžtais raumenimis. Kailis švarus, blizgus, nagai trumpai kirpti. Šuniukų klasės dalyviai turi būti gerai maitinami, be išsišovusių šonkaulių, nugarkaulių ar kryžiaus. Jų kailis blizgus, nagai apkarpyti.
B. Balansas
1. Galinės ir priekinės dalių kampai proporcingi – geriausia tai vertinti šuniui judant risčia.
2. Aukščio ir svorio santykis – aukštesnis šuo sveria daugiau.
3. Galvos dydis proporcingas kūnui, kaklas pakankamai ilgas, kad 2/3 galvos, laikomos normalioje vertikalioje padėtyje, būtų virš nugaros.
C. Pristatymas
1. Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka.
2. Nors tam tikras agresijos kitiems šunims ar gyvūnams laipsnis veislei charakteringas, nevaldomas elgesys neleis teisėjui tinkamai įvertinti šuns išvaizdos.
D. Sveikata
1. Šuns dvasią, gyvybingumą išduoda blizgantis kailis, ryškios akys, trykštanti gyvūno sveikata.
2. Spalva ir spalviniai nudažymai, susiję su paveldimomis sveikatos problemomis, laikomi trūkumu.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinosas (baltas šuo mėlynomis ar rausvomis akimis, rausva nosimi, lūpomis, nepigmentuotomis letenų pagalvėlėmis, akių kraštais)
III. Elgesys - 10 taškų
A. Pasitikintis ir budrus.
B. Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams.
C. Švelnus su savais.
Rimti trūkumai: drovus ar baikštus.
IV. Galinė dalis - 30 taškų.
A. Juosmuo
1. Platus ir gana ilgas, kad suteiktų šuniui pakankamai kvadratinę formą. Per trumpas gali trukdyti šuns lankstumui, per ilgas blogina judrumą ir greitį.
B. Kryžius
1. Ilgas, nuožulnus, reikiamo pločio. Gali būti vertinamas pagal uodegos pagrindą, kuris turi būti žemai.
2. Idealus kryžiaus nuožulnumas – 30 laipsnių į pagrindą.
C. Užpakalinių kojų proporcijos.
1. Šlaunikaulis turi būti tokio ilgio, kad kelio sąnarys būtų viršutiniame užpakalinės dalies trečdalyje.
2. Blauzdikaulis - šeivikaulis yra ilgiausi kaulai galinėje dalyje.
3. Slėsnos vidutinio ilgio, su raumenimis, kurie lygiai prisijungia kiekvienoje kaulo pusėje taip, kad kulnai judėtų lygiagrečiai vienas kitam, nekrypdami nei vidun, nei išorėn. Slėsnų kaulai, kulnų sąnariai ir apatinė blauzdikaulio dalis lengvi, gerai išvystyti ir elastingi.
4. Užpakalinės dalies kampai – santykis tarp kaulų ilgio ir raumenų, kurie pritvirtinti prie tų kaulų, lemia kelio sąnario posvyrį, kas suteikia gerą kulnų palinkimą. Tai prisideda prie natūralaus šoklumo, kuris pageidaujamas užpakalinėje dalyje.
5. Raumenų tvirtinimosi vietos ilgos ir gilios, sujungimai geri, tai priverčia raumenis atrodyti lygius, bet apibrėžtus (ne išsipūtusius).
Trūkumai: trumpas ar plokščias kryžius, tiesus kelio sąnarys, hupermobilus ar palinkęs kulno sąnarys, „karvės kulkšnys“, išsipūtę raumenys.
V. Priekinė dalis - 20 taškų.
A. Krūtinės ląsta.
1. Gili, elipsės formos, su ryškiais kaulais ar krūtinkauliu. Žiūrint iš šono krūtinės ląstos apačia turi siekti bent jau alkūnės sąnario tvirtinimosi vietą.
2. Gerai išvystyta viršuje, siaurėja į apačią, gero pločio iki juosmens.
B. Pečiai.
1. Ties 8 šonkauliu platesni už krūtinės ląstą. Mentė 45 laipsnių ar mažesniu kampu pasvirusi į pagrindą, plati ir plokščia, sudaro geras sąlygas sunkios ir tvirtos priekinės dalies raumenims prisitvirtinti.
2. Petikaulis pasviręs 45 laipsnių kampu ir pakankamai ilgas, kad alkūnė būtų krūtinės ląstos apačioje. Alkūnės prigludusios prie kūno.
3. Dilbis šiek tiek ilgesnis už petikaulį ir tvirtas, dvigubai storesnis už slėsnas.
C. Pėdos.
1. Mažos ir trumpos, sukomplektuotos aukštai ant čiurnos.
2. Pagalvėlės storos, gerai išvystytos. 3. Pridėtiniai nagai natūralūs ant priekinių kojų, nėra natūralu ant užpakalinių kojų.
Trūkumai: statinės formos krūtinė, siaura krūtinės ląsta, smulkūs kaulai, į išorę atsuktos alkūnės, plonos pėdų pagalvėlės, palinkusios čiurnos, šleivos kojos, pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
VI. Galva ir kaklas - 15 taškų.
A. Kaklas
1. Prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.
2. Ilgas.
B. Galva.
1. Galvos dydis proporcingas likusiai kūno daliai.
2. 2/3 pečių pločio.
3. Žiūrint iš viršaus ir šono, pleišto formos, žiūrint iš priekio – apvali.
4. Skruostai 25 proc. platesni negu kaklas ties kaukolės pagrindu.
5. Ilgis nuo nosies veidrodėlio iki pakakčio lygus ilgiui nuo pakakčio iki galinės galvos dalies.
6. Tarpuakis gerai užpildytas. Užpildymas po akimis turi būti platesnis, negu galva ties ausų pagrindu.
7. Galva turi būti gili iš viršutinės dalies į žandikaulių apačią.
8. Tiesią dėžutę primenantis snukis.
9. Lūpos prigludusios.
10. Dantų, kandžių sankanda – žirklių principo. Iltys pagrinde plačios, plonėja į galą, viršutinės glaudžiai dengia apatines. Dantys tvirti ir sveiki, rinkinys pilnas.
11. Akys mažos, giliai įstatytos. Žiūrint iš priekio, elipsės formos, iš šono – trikampės.
12. Ausys – jokia pirmenybė neteikiama nei kirptoms, nei nekirptoms ausims, išskyrus pagerintą bendrą šuns patrauklumą.
Trūkumai: trumpas kaklas, neišsivystęs, nuleistas snukis, nudribusios lūpos, ilčių trūkumas, perkandimas ar nesankanda tiek, kad iltys negali priglusti viena prie kitos.
VII. Uodega ir kailis - 5 taškai.
A. Kailis.
1. Oda stora, apie kaklą ir krūtinę laisva, kitur aptempta. Ant gerai treniruoto gyvūno kaklo ir krūtinės ląstos matyti vertikalios klostės.
2. Trumpas, blizgantis kailis kalba apie gerą šuns sveikatą.
3. Galima spalva ar bet kokia spalvų kombinacija, kuri nesusijusi su paveldimomis sveikatos problemomis.
B. Uodega.
1. Stora pagrinde, siaurėja į galą. Ilgis iki kulnų sąnarių.
2. Atsipalaidavusio šuns nukabusi kaip vandens siurblio rankena.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinizmas (baltas šuo, mėlynos ar rausvos akys, trūksta pigmento).
Trūkumai: ilgesnis kailis, ilgesni plaukai ant uodegos ar kitur, trumpinta uodega ar kitokios formos, išskyrus tiesią, uodega.
Diskvalifikacija: agresija žmogui, vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas, sterilizuotas ar kastruotas šuo.
Po peržiūros ADBA standarte naujai įtrauktas kondicionuoto šuns svoris – 13,6 – 34 kg.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras turi atrodyti atletas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, judrumą ir ištvermę. Jis turi būti visiškai subalansuotas visais atžvilgiais. Joks dalykas, kurio yra per daug, jam netiks. Būdamas idealios formos, pitbulterjeras bus labai gražus šuo.
Šis veislės standartas nėra skirtas veislei nustatyti. Jį gali naudoti teisėjai vertindami amerikiečių pitbulterjerus. Jo tikslas – padėti ADBA veisėjams ar sankcionuotiems teisėjams nustatyti šunų kokybę ADBA parodose ar skiriant ADBSI taškus, pagrįstus individų kaip veislės standarto atspindžio kokybe. Jis taip pat gali būti naudojamas selekcininkų siekiant įvertinti veisimui skirtus gyvūnus bei vertinant atskirų vados šuniukų kokybę registruojant
ADBA. 1976 m.

Yra daugybė standartų, kuriuos naudoja įvairūs registrai iš viso pasaulio. Ruošiant šį standartą, APDR konsultavosi su įvairiais patyrusiais dogmenais ir norėtų už indėlį itin padėkoti James Crenshaw, Richard Stratton, Floyd Boudreaux, TL Williams ir Bert Sorrell.
APDR conformation Champion turi atspindėti geriausius gyvenusius šunis. Problema ta, kad būta daug išvaizdos variacijų, kadangi šunys auginti tik dėl efektyvumo. Ruošiant šį standartą kaip pavyzdys naudoti geriausi kada nors gyvenę šunys. Jiems visiems bendri požymiai buvo įtraukti į šį standartą.
Akivaizdu, kad yra labai mažai puikių egzempliorių, todėl negalima tikėtis, kad parodos nugalėtojas bus išskirtinis visose srityse, tačiau iš esmės daugelio gerų savybių balansas yra priimtinesnis negu išskirtinė galva, puiki uodega ar koks nors vienas kitas beveik tobulas bruožas.
BENDROSIOS SAVYBĖS
Šuo prigludusiu, trumpu kailiu, gerai subalansuotas, sudaro didelės jėgos ir gebėjimų įspūdį. Elgesys turi būti bebaimis ir drąsus, o temperamentas PRIVALO būti visiškai patikimas su žmonėmis.
GALVA
Galva turi būti pleišto formos, trumpa bei gili lyginant su dauguma kitų veislių, turinčių galingus žandikaulių raumenis.
AKYS
Apskritai pageidaujamos tamsios akys, bet reikia atsižvelgti į kailio spalva - raudoni šunys su raudonomis nosimis gali turėti šviesesnes akis (rusvas ar gelsvas) be tamsių vokų apvadų; tamsesnių šunį jie turėtų būti vienodai tamsūs.
AUSYS
Ausys turi būti pakeltos (pusiau stačios), nedidelės ir sunkios. Pilnai nukabusios ar pilnai stačios (šikšnosparnio) ausys nepageidaujamos. Tačiau jos nėra svarbus bruožas.
SNUKIS
Burna trumpa ir švari. Kandžiai žirklių sukandimo – tai yra, sandariai uždengia apatinius dantis. Iltys turi būti prigludusios viena prie kitos. Nors perkandimas nėra labai pageidaujamas, jis nelaikomas rimtu trūkumu.
KAKLAS
Kaklas šiek tiek išlenktas, raumeningas, bet ne trumpas, ant jo nematyti ekstremaliai laisvos odos.
PRIEKINĖS GALŪNĖS
Priekinės kojos tiesios, pėdos pasuktos tiesiai priekin. Alkūnės laikomos prie krūtinės, negali būti pasuktos į jokią pusę.
KŪNAS
Kūnas raumeningas, gero kaulingumo. Turi būti šioks toks nuolydis nuo keteros iki pasturgalio, kad sukurtų svertą šuns varymui. Trumpai kiek išlenktai nugarai teikiama pirmenybė.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS
Kelio sąnarys gerai išlenktas. Šlaunikaulis trumpesnis negu blauzdikaulis ir šeivikaulis. Šuniui vaikštant pėdos pasuktos priekin. Šuo neturi laikyti kojų kaip karvė kai galinės pėdos pasuktos priekin.
PĖDOS
Pėdos stiprios, vidutinio dydžio, neišskėstais pirštais.
UODEGA
Uodega vandens siurblio rankenos formos, galiukas liečia kulkšnis. Neturėtų būti laikoma virš nugaros, jos plaukai trumpi. Nukirpta uodega – didelis trūkumas.
SPALVA
Bet kokia spalva priimtina, nosis gali būti juoda ar raudona, tačiau Dudley (rožinė) laikoma trūkumu.
DYDIS
Istoriškai veislei būdingos plačios dydžio variacijos, tačiau pageidaujama, kad patinai svertų ne daugiau 32 kg, kalės – ne daugiau kaip 27 kg. Labai dideli šunys turi judėti sklandžiai, būti judrūs.
Bet koks nukrypimas nuo išvardintų dalykų laikomas trūkumu. Rimtas trūkumas – nukrypimas nuo balanso, tad šuo, kuris yra geriau subalansuotas už kitus, neturėtų pralaimėti dėl pvz. netinkamo sąkandžio.

Blaizen's Cena

Tipas, laikysena, balansas ir kondicija – 20 tšk. Iš pirmo žvilgsnio turi būti lengvai atpažįstamas kaip amerikiečių pitbulterjeras. Tai atletiškas šuo, kurio priekis ir galas turėtų būti vienodai subalansuoti. Vidutinio dydžio, didžiausias svoris 27 kg, mažiausias – 13,6 kg. Subalansuoto šuns klubo ir pečių kampai vienodi, kaip ir priekinės bei galinės dalių raumenynas; jei viena iš šių dalių bus „perdėta“ ar turės didesnį kampą negu kita, balansas bus prarastas.

Pitbulis turi bloką primenančią, pleišto formos galvą su gerai išvystytais žandikaulių raumenimis. Galva tvirtinasi prie šuns dydžiui/aukščiui proporcingo kaklo. Peties ir klubo kampai su pagrindu – 45 laipsniai. Šie šunys – atletai, tad privalo būti aptakaus, lieso kūno sudėjimo; tačiau šuniukai negali sverti per mažai. Šuniukas nuolat auga, tad privalo nuolat turėti sveiką riebalų sluoksnį. Visos šios savybės drauge sudaro tai, ką vadiname amerikiečių pitbulterjeru. Šuo visada turi būti kontroliuojamas jo teritorijoje, domėti aplinka ir būti meilus su artimaisiais. Pitbulis negali būti nervingas, bailus, prisiplojęs prie žemės, sustingęs iš baimės ar nuolat pabrukęs uodegą. Šuniukas su skirtingais paviršiais,žmonėmis ir naujais dalykais turi būti atsargus. Suaugę gyvūnai gali būti audringi, ši veislė nėra viena iš tų kur džiaugiasi kitų šunų kompanija. Kai kurie būna tolerantiškesni, bet visuotinai pripažįstama, kad jiems galima demonstruoti agresiją kitiems šunims, turėti gan didelį polinkį medžioti mažesnius gyvūnus. Pitbuliai - laimingi, gyvybingi šunys, dažnai apibūdinami kaip turintys humoro jausmą.
Pitbulis turi būti subalansuotas – jis niekur negali būti perdėtas. Jo prigludę, liesi raumenys iš vienos skeleto struktūros į kitą „teka“ taip, kad nebūtų nei per liesi, nei per daug išsipūtę. Jų ūgio su svoriu santykis taip pat subalansuotas. Patinai paprastai nebūna sunkesni kaip 27 kg, kalės – kaip 23 kg. Suaugęs šuo turi būti geros kondicijos, lanksčių, laisvų judesių. Jokiai kailio spalvai nėra teikiama pirmenybė. Nosis gali būti juoda, raudona, šokoladinė ar dvispalvė. Pasinaudokite AADRI, LLC spalvų lentele: http://www.aadridog.com/color-chart.html Marmuras ir albinosas nėra priimtini dėl galimų sveikatos genetinių problemų ir dėl to, kad jie nebuvo tinkamai veisti.
Galva – 5 tšk. Galvos dydis proporcingas kūnui, sudaro maždaug 2/3 pečių pločio. Ji turėtų būti pleišto formos, su adekvačiu „stopu“. Nuo nosies galiuko iki „stopo“ ji turi būti tokio pat ilgio, kaip nuo „stopo“ iki pakaušio. Skruostų raumenys gerai išvystyti, lūpos storai prigludusios prie dantų/burnos.
Trūkumai: per trumpa nosis, neproporcingas dydis.
Kaklas – 2 tšk. Kaklas turi būti raumeningas, tokio ilgio, kad apatinis žandikaulis būtų vidury nugaros kai šuo stovi atsipalaidavęs.
Dantys – 2 tšk. Žirklių sąkandžiui (viršutiniai kandžiai kiek priekyje, tačiau vis dar glaudžiai dengia apatinius) teikiama pirmenybė, tačiau lemiamas veiksnys visada bus iltys. Jos turi sandariai priglusti viena prie kitos be jokių tarpų. Nulūžę ar iškritę dantys vyresnio amžiaus šunims – normalus dalykas.
Trūkumai: tiesus sąkandis ar perkanda. Rimti trūkumai: ilčių trūkumas.
Akys – 2 tšk. Akys turi būti migdolo formos. Jų spalva susijusi su kailio spalva. Raudonos/šokolado spalvos šunys turi vario, auksines ar žalias akis. Kerši kartais sutinkami su viena mėlyna akimi. Dvi mėlynos akys - retos ir nepageidaujamos, toks šuo niekada neturi būti veisiamas su kitu keršu ar baltu šunimi dėl akivaizdaus recesyvinio geno. Akis, kuri yra dvispalvė ar trispalvė neleistina, nes tai būdinga marmuriniams šunims.
Trūkumai: dvi mėlynos akys. Diskvalifikuotini trūkumai: viena akis dvi- ar trispalvė.
Ausys – 1 tšk. Neteikiama jokios pirmenybėms nei apkirptoms, nei nekirptoms ausims. Ausys tiesiog turi būti dvi ir proporcingos galvos dydžiui.
Galinė dalis – 25 tšk. Šuniui stovint tiesiai, klubo kampas su žeme turi sudaryti 45 laipsnių kampą, o slėsnos nuo kulno į pagrindą turėtų remtis vertikaliai. Šunų keliai negali būti per tiesūs (kai, atrodo, visai nėra jokių kampų nuo pėdos iki kulno) ar su „karvės kulnim“ (kai kulnai pasisukę vienas į kitą). Galas yra varomoji dalis šuns ir turi turėti pakankamai liesų raumenų, būti atletiškas ir gebėti lengvai varyti šunį priekin. Galinė dalis negali būti pernelyg sunki, bet ir ne per lengva.
Trūkumai: balanso tarp priekinių ir galinių kampų trūkumas, karvės kulnys. Rimti trūkumai: tiesus kelis.
Korpusas/kūnas – 10 tšk. Krūtinė turi būti gerai išvystyta su matomu krūtinkauliu, neįdubusi, suteikianti daug vietos plaučiams. Krūtinės ląsta elipsės formos, tarp alkūnių didžiausio gylio. Krūtinės ląstos ilgis turi būti normalus, nesuteikti šuniui „trumpo kūno“ išvaizdos – tokie šunys greičiau padūsta. Juosmuo su gerai išvystytais raumenimis, proporcingo ilgio ir aukščio, patelių gali būti kiek ilgesnis (naudingiau veisiamoms kalėms). Taip pat jis turi būti tvirtas, bet tuo pačiu ir lankstus.
Trūkumai: įdubusi, statinės formos krūtinė. Rimti trūkumai: per trumpas juosmuo, pernelyg ilgas juosmuo.
Priekis - 20 tšk. Mentė turi būti 45 laipsnių kampu pakrypusi į pagrindą. Priekinės kojos tiesios ir tvirtos, negalimos nei į išorę, nei į vidų pakreiptos pėdos. Alkūnės turi būti laikomos pritrauktos prie krūtinės ląstos, jų viršutinis taškas turi būti tame pačiame lygyje kaip krūtinės apatinė linija. Gerai subalansuotas šuo turi turėti tai, kas vadinama tinkamu kaulingumu – kaulai negali būti nei per sunkūs, nei pernelyg lengvi.
Trūkumai: balanso tarp priekinių ir galinių kampų trūkumas, pėdos pasuktos vidun arba išorėn, pasuktos alkūnės. Rimtas trūkumas: palinkusios čiurnos.
Pėdos – 1 tšk. Pėdos apvalios ir kompaktiškos it katės, tačiau dažnai sutinkami ir ilgesni pirštai ar į triušio panaši letena.
Trūkumai: pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
Uodega – 1 tšk. Atsipalaidavusio šuns ji primena senovinę vandens siurblio rankeną, galas liečia kulnis. Uodega negali būti kirpta ar kitaip modifikuota. Trūkumai: per trumpa uodega. Rimti trūkumai: kirpta ar modifikuota uodega.
Oda/kailis – 1 tšk. Oda turi būti standi, kailis trumpas ir blizgus, liečiant minkštas, oda elastinga. Tai geros šuns sveikatos ir savijautos rodiklis, parodo, ar jis nėra dehidratavęs.
Rimti trūkumai: laisva oda, ilgi plaukai. Diskvalifikuotini trūkumai: albinizmas, marmurinė spalva.
Judesiai – 10 tšk. Jeigu šuo subalansuotas ir turi tinkamus kampus, jis juda sklandžiais, lanksčiais, be pastangų atsirandančiais judesiais.
Trūkumai: aukštas kojų kėlimas (kaip pinčerio), į šonus svyruojantys judesiai. Rimti trūkumai: šlubavimas, besipinančios ar viena kitai trukdančios kojos šuniui judant.
Parodose (Conformation) negali dalyvauti kastruoti ar sterilizuoti šunys, tačiau jie skatinami prisijungti prie „Fun“ klasių ar varžytis Weight Pull bei Treadmill rungtyse. Conformation parodose atrenkami geriausi kandidatai veisimui. Tai turėtų skatinti atsakingą geriausiomis savybėmis pasižyminčių pitbulterjerų veisimą – jiems būdinga stabilus temperamentas, intelektas, struktūrinis tvirtumas ir kokybiška kilmė. Visi patinai turi turėti dvi nusileidusias sėklides, kitaip bus diskvalifikuoti. Neleistini žmonėms agresyvūs šunys. Visi žmogui agresiją parodę šunys registruojami ir po 3 ataskaitų jiems būna uždrausta dalyvauti parodose.

STONE ROW KENNELS' GATE CRASHER

AADR pripažįsta amerikiečių pitbulterjerus, Patterdale terjerus ir amerikiečių bully. AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. Nors laikai ir drastiškai pasikeitė, bet vos prieš kelias kartas šunys buvo veisiami ne dėl išvaizdos, o dėl darbo. Jei mes prarasime tas savybes, dėl kurių pitbulterjerai tapo garsiausiais ir įvairiapusiškiausiai viso pasaulio sportininkais, veislei bus padaryta didelė žala. AADR veisime skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą. AADR neremia ir netoleruoja bet kokios įstatymus pažeidžiančios veiklos.

Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. Kadangi jų dydžių ir spalvų įvairovė plati, o patys šunys istoriškai pasižymi ištikimybe, įvairiapusiškumu ir atsidavimu šeimai, pitbulterjeras iki šių dienų yra viena populiariausių JAV veislių.
VEISLĖS TIPAS, APRAŠYMAS, ASMENYBĖ - 20 taškų. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku atskirti ir apibrėžti veislę kaip tipą, kadangi matomą šuns įspūdį dažniausiai sudaro į akis nekrintantys bruožai. Šuo gali būti fiziškai nuostabus, su visomis reikiamomis savybėmis, tačiau netinkamas veislės atstovas. Šuo, kuris savo išvaizda bei būdo bruožais artimai primena standartą, priklauso reikiamam tipui. Tai geriausia nustatyti iš pirmo žvilgsnio - „ar šuo gali būti identifikuotas kaip pitbulterjeras”.
Iš pirmo žvilgsnio, pitbulterjeras yra gyvybingas, fiziškai sveikas ir pusiausviras. Nieko perdėto, jokių kraštutinumų, viskas proporcinga. Siekiant optimaliausios jėgos ir greičio pusiausvyros, pitbulterjero kūno ilgis turi būti proporcinga aukščiui, dydis svoriui, o priekinės dalies kampai - užpakalinės kampams.
Teisėjui pateiktas šuo turi būti švarus, tinkamos kūno kondicijos, proporcingo ūgio ir svorio. Idealus pitbulterjeras atletiškas, rodo didelė ištvermę, matosi jo gerai apibrėžtas liesas raumenynas. Šuo negali būti nei badaujantis ar dehidratuotas, nei minkštas ar griozdiškas. Demonstruojami šuniukai turi būti sveiko svorio, nei kresni, nei liesi, jų kondicija negali būti tobulinama bent 9 mėnesius. Už parodos ringo ribų šuo turi gyveni pilnavertį gyvenimą.
DYDIS. Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio šuo, dažniau patenka į 30 - 60 svarų (13,6 - 27 kg) kūno masės diapazoną. Proporcingumas ir ūgio bei svorio santykis svarbesni, negu specifinis dydis, išreikštas skaičiais. Negalima pamiršti, kad ekstremalūs dydžiai atima balansą ir panaikina kūno proporcingumą, dėl to retai šuns judesiai būna pageidautini. Pageidautina, kad kalė svertų iki 50 svarų (23 kg), patinas - iki 60 svarų (27 kg).
SPALVA. Priimtinos visos kailio spalvos. Priimtinos nosies spalvos - juoda, mėlyna, šokolado ir raudona. Pirmenybė teikiama vienspalvei nosiai, o ne dvispalvei („drugelio”). Nosis be pigmento („Dudley”) laikoma rimtu trūkumu, tačiau negalima jos supainioti su atskiestu raudonu atspalviu.
ASMENYBĖ. Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitikintis savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.
GALVA - 5 taškai. Galva proporcinga su kūnu, sudaro maždaug 2/3 pečių pločio. Vienodo ilgio nuo nosies galiuko iki pakakčio (perėjimo iš kaktos į snukį) ir nuo pakakčio iki kaukolės viršūnės. Žiūrint iš viršaus bei šono, galvos forma - buko pleišto formos, iš priekio - kvadratinė. Snukis po akimis platus, truputį smailėja nosies link. Viršutinė snukio linija, žiūrint iš šono, tiesi. Žandikaulių raumenys galingi, subrendusio šuns gerai išsivystę. Lūpos prigludusios.
KAKLAS - 3 taškai. Raumeningas ir gana ilgas. Parodinėj stovėsenoj žandikaulio apatinė linija turi būti lygi arba laikoma aukščiau už nugaros liniją. Kaklas platėja palaipsniui, kol pereina į pečius.
DANTYS - 5 taškai. Sankanda žirklių principo - kandžiai persidengia kaip žirklės. Iltiniai dantys tvirti, plačiu pagrindu. Jei iltys sandariai persidengia, leidžiama tiesi sankanda (kandžiai liečiasi kandamaisiais kraštais), taip pat apatiniai dantys gali dengti viršutinius (bet tai nėra pageidautina). Priklausomai nuo amžiaus leistinas tam tikro laipsnio dantų nusidėvėjimas, taip pat ir dantų trūkumas šuniukams. Dėl nuskelto ar ištraukto iltinio danties šuo nebus diskvalifikuotas, bet didelių aukštumų nepasieks.
AKYS - 2 taškai. Elipsės formos, įstatytos giliai, vokai neapdribę.. Spalva susijusi su nosies veidrodėlio pigmentacija. Raudonanosiai šunys natūraliai turi šviesias akis, dažniausiai aukso ar lazdyno spalvos, rečiau žalias. Baltų šunų su minimaliomis kitų spalvų dėmėmis akių spalva bus panaši į nosies, kartais viena ar abi akys būna mėlynos. Visiškai mėlynos akys įmanomos, bet abi pasitaiko retai.
AUSYS - 2 taškai. Natūralios, idealiausios vidutinio dydžio, vadinamosios “rožės” formos (pakeltos), priimtinos ir pusiau stačios ar patrumpintos taip, kad būtų stačios. Visiškai nulėpusios ar visiškai tiesios („šikšnosparnio”) ausys nepageidaujamos. Kirptos ausys nelaikomos trūkumu.
UŽPAKALINĖ DALIS - 25 taškai Kai šuo stovi taisyklingai, galinės čiurnos turi būti vertikalios nuo kulkšnies į pagrindą ir bus truputį už galinio kryžiaus taško. Užpakalinei kojai esant tokioje padėtyje, kryžiaus nuolydis turi sudaryti 45 laipsnius į pagrindą ( matuojant nuo aukščiausio dubens taško iki užpakalinio kryžiaus taško. Kojos kaulai ilgesni negu šlaunikaulis. Šioj pozicijoj kelis yra viršutiniame kojos trečdalyje. Jei iš viršutinio kryžiaus taško pieštumėt liniją į kelį, gautumėt stačią (90 laipsnių) kampą į kryžiaus nuolydį. Linija nuo kelio žemyn į kulną turi sudaryt opoziciją stačiam kampui ir 45 laipsnių kampą su pagrindu. Čiurnos palyginti trumpos, sudaro maždaug trečdalį kojos ilgio.
LIEMUO - 10 taškų Krūtinės ląsta elipsės formos, viršuje platesnė, pasiekusi maksimalų plotį tarp alkūnių, smailėja. Tokia forma suteikia didesnį kvėpavimo efektyvumą, negu barelio ar „herring gutted” formos. Juosmuo gerai išvystytas, platus ir gana trumpas, bet ne tiek, kad prarastų lankstumą. Dubuo turi būti tokio pločio, kad užpakalines kojas šuo statytų šiek tiek plačiau negu priekines - tai suteikia stabilumo.
PRIEKINĖ DALIS - 15 taškų Šuniui stovint, mentikaulis turi idealiai būti pastatytas į žemę 45 laipsnių kampu. Alkūnė yra tiesiai iš peties viršaus ir sukuria galingą priekį, kadangi suformuoja tinkamą paviršiaus plotą prisitvirtinti raumenims. Petys truputį platesnis negu krūtinės ląsta ties 8 šonkauliu. Kai žiūrima iš priekio, apatinė peties dalis turi atrodyti tiesi ir kieta, dvigubai storesnė kaip užpakalinės dalies čiurna ir daug ilgesnė negu žastas. Tačiau iš šono matyti, kad priekinės dalies čiurnos nėra visiškai stačios. Tai šuniui leidžia šokinėti ir veikia kaip amortizatorius. Natūrali alkūnių pozicija turi būti paraleli krūtinės ląstai ir statyti priekines kojas priekin. Ekstremalus pėdų pasukimas išorėn nepageidaujamas, kadangi dėl to alkūnės tolsta nuo kūno. Krūtinė turi būti gerai išvystyta, bet ne per daug plati, o krūtinkaulis matomas.
PĖDOS - 3 taškai Pėdos apskritos, kompaktiškos kaip katės letena. Pirštų pagalvėlės minkštos. Natūraliai atviros pėdos su ilgais pirštais (panašios į triušio) yra paplitusios ir priimtinos, bet ne taip gerai vertinamos. Nagai turi būti reguliariai karpomi, kad dėl jų kojos nebūtų laikomos nenatūralioje pozicijoje. Plokšti pėdų čiurnikauliai ar slėsnos nepageidaujami. Dvigubi pridėtiniai pirštai ar pridėtiniai ant užpakalinių kojų - trūkumas.
UODEGA - 3 taškai. Atsipalaidavęs šuo uodegą laiko žemai, ji primena seno vandens siurblio rankeną. Uodegos ilgis baigiasi nusmailėjimu ties kulno sąnariais. Kai judama ryžtingai, atrodo, kad uodega pratęsia viršutinę nugaros liniją. Jei šuo stovi susidomėjęs, uodega laikoma švelniai išlenktoje „iššūkio” pozicijoje, neužriesta ant nugaros ir nepabrukta tarp kojų. Uodega negali būti patrumpinta ar kaip nors kitaip pakeista.
ODA IR KAILIS - 2 taškai Oda ir kailis yra šuns sveikatos indikatoriai. Kailis turi būti trumpas, slidus, blizgantis, oda prigludusi, standi, išskyrus kaklą, kur šiek tiek laisvesnė, bet su saiku ir ne ekstremaliai nudribusi.
JUDESIAI - 5 taškai Jei šuo turi gerus kampus ir yra subalansuotas, judės tinkamai. Idealiai šuo turi būti demonstruojamas risčioje. Manoma, kad situacijose, kur susijaudinimas didelis bei yra didelis išblaškymas, gali kili problemų, tad hendleris turi stengtis šuns judesius pateikti kuo geriau. Bėgdamas risčia šuo turi judėti lanksčiai. Negali būti jokio judesių švaistymo. Skirtingai nuo šuns su suvaržyta judesių amplitude, šuo kuris juda efektyviai, atrodo grakštus ir lengvas, bet tik pradėjus judėti gali prireikti 1 - 2 žingsnių, kad jis pagautų natūralų ritmą. Aukšti žingsniai, judėjimas šonu ar žingsniavimas šiai veislei nepageidautini. Judant kojos neturėtų kirstis ar trukdyti viena kitai. Didėjant greičiui, žingsniai niekada nepasiekia balanso linijos centro. Šuo, kuris akivaizdžiai yra šlubas laikomas nesveiku, ir, negali gauti taškų, net jei ringe tai bus vienintelis šuo tą dieną.

Gr. Ch. Jhns Ton80's

Oficialus UKC standartas, parengtas 1978 m., peržiūrėtas 2012 m. gruodžio 1.

Šio veislės standarto tikslai ir paskirtis įtraukia: pateikti gaires veisėjams, norintiems išlaikyti ir pagerinti veislės kokybę; panašiai tobulinti šią veislę visame pasaulyje; veikti kaip pagalbinė priemonė parodų teisėjams.
Veisėjai ir teisėjai privalo vengti bet kokių perdėtų savybių, kurios kenkia veislės sveikatai, gerovei, esmei ir pagrįstumui ir turi atsakingai pastebėti nepageidautinas savybes.
Amerikiečių pitbultejeras turi ilgą istoriją ir yra fiziškai aktyvi, raumeninga, labai judri veislė, tipą išlaikiusi daugiau kaip 150 metų. Bet koks nukrypimas nuo šių savybių turi būti vertinamas kaip trūkumas, o tai vertinama atžvengiant į jo laipsnį ir poveikį šuns sveikatai, gerovei bei gebėjimui atlikti tradicinius darbus. Kokybė niekada negali būti aukojama dėl dydžio. Labai aiškiai parodoma, kad kryžminimas su kitomis veislėmis negali būti toleruojamas. UKC negali toleruoti perspaustų egzempliorių šios veislės veisimo programoje, ir turi išsaugoti sveikatą ir gyvybingumą, įpareigojant teisėjus skirti pergales tai reprezentuojantiems atstovams.
ISTORIJA
Kažkada XIX amžiuje Anglijoje, Airijoje ir Škotijoje bandant išveisti šunis, kurie iš buldogų paveldėtų atletiškumą ir jėgą, o iš terjerų - geimą, pradėta poruoti buldogus su terjerais. To rezultatas - šuo, turintis visas didžiam kariui reikalingas savybes: stiprumą, nesutramdoma drąsą ir švelnumą su artimaisiais. Imigrantai pasiėmė šiuos buldogų ir terjerų mišrūnus į JAV. Amerikiečių pitbulterjerų talentai neliko nepastebėti fermerių ir rančų savininkų, kurie naudojo šiuo šunis pusiau laukinių galvijų ir meitėlių gaudymui, medžioklei, galvijų varymui ir, žinoma, kaip šeimos kompanionus. Šiomis dienomis amerikiečių pitbulterjerai toliau demonstruoja savo universalumą, sėkmingai konkuruodami paklusnumo, paieškos, vikrumo, svorio tempimo, grožio varžybose.
UKC yra pirmasis klubas, užregistravęs ir pripažinęs amerikiečių pitbulterjerus. UKC įkūrėjas C.Z. Bennett 1898 metais pirmuoju numeriu klube įrašė savo šunį Bennett`s Ring.
BENDRAS APRAŠYMAS
Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo, trumpaplaukis šuo lygiais, gerai apibrėžtais raumenimis. Ši veislė yra galinga ir atletiška. Kūnas truputį ilgesnis už aukštį, kalės gali būti šiek tiek ilgesnės už šunis. Priekinių kojų ilgis (nuo alkūnės iki pagrindo) maždaug lygus pusei šuns ūgio tie ketera.
Galva vidutinio dydžio, su plačia, plokščia kaukole ir plačiu, giliu snukiu. Ausys nuo mažo iki vidutinio dydžio, aukštai įsodintos, natūralios formos arba kirptos.
Gana trumpa uodega išaugusi žemai, prie pagrindo stora, į galą plonėja.
Amerikiečių pitbulterjerai gali būti visų spalvų ir spalvų schemų, išskyrus marmurinę.
Šioje veislėje atletiškumas susivienija su grakštumu bei judrumu ir niekada neturėtų leist atsirasti griozdiškiems, pernelyg raumeningiems ar smulkiakauliams gyvūnams.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras privalo turėti funkcinį pajėgumą būti sugriebimo šunimi, gebėti laikyti, galynėtis (stumti ir traukti) ir atliekant tokius darbus lengvai kvėpuoti. Svarbiausia šioje veislėje - balansas ir harmonija.
Eliminuotino trūkumai: bet koks neproporcingumas, perdėtos savybės (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar kūnas), kurie galėtų daryti įtaką darbinėms veislės savybėms.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas. Dvarfizmas.
SAVYBĖS
Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. Kadangi dauguma pitbulterjerų turi didesnį ar mažesnį agresijos, nukreiptos į šunis, lygį, dėl įspūdingų augintinio fizinių savybių savininkas privalo jį rūpestingai socializuoti bei mokinti paklusnumo. Natūralus pitbulterjero judrumas daro jį vienu geriausių alpinistų šunų tarpe, todėl šiam šuniui būtina gera tvora. Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. Ši veislė labai gerai dresuojama dėl savo aukšto intelekto ir noro dirbti.
Diskvalifikacija: agresyvumas ar ekstremalus bailumas.
GALVA
Pitbulterjero galva yra unikalus ir svarbus veislės išvaizdos elementas. Ji didelė, plati, sudaro didelės jėgos įspūdį, bet nėra neproporcinga lyginant su kūnu. Žiūrint iš priekio, galva plataus, buko pleišto formos. Kai žiūrima iš šono, kaukolė ir snukis lygiagretūs vienas kitam, pakaktys gerai apibrėžtas, vidutiniškai gilus. Antakių lankai gerai apibrėžti, bet neryškūs. Galva geros formos, joje susipynę jėga, elegancija ir charakteris.
Labai rimtas trūkumas: per didelė, sunki galva.
KAUKOLĖ didelė, plokščia ar truputėlį apvali, gili ir plati tarp ausų. Žiūrint iš viršaus, kaukolė lengvai smailėja pakakčio kryptimi. Yra gili vidurinė vaga, kurios gylis mažėja nuo pakakčio į pakaušį. Skruostų raumenys ryškūs, bet ne raukšlėti. Kai šuo susikoncentravęs, ant kaktos susidaro raukšlės, pitbulterjerui suteikiančios unikalią išraišką.
SNUKIS platus ir gilus, labai nežymiai siaurėja nuo pakakčio į nosį. Snukio ilgis trumpesnis negu kaukolės, jų santykis 2:3. Viršutinė linija tiesi. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus, gilus. Lūpos švarios, prigludusios.
Trūkumai: dėl silpno apaitnio žandikaulio pernelyg „aštrus“ ar „suspaustas“ snukis; atvėpusios lūpos; silpnas apatinis žandikaulis.
Labai rimti trūkumai: per trumpas snukis, kuris neleidžia optimaliai kvėpuoti.
DANTYS. Amerikiečių pitbulterjeras turi komplektą tolygiai atskirtų, baltų dantų, sankanda žirklių principo.
Trūkumas: tiesi (replių) sankanda.
Rimti trūkumai: nesankanda arba perkandimas; kreiva burna; dantų trūkumas (netaikoma išmuštiems ar veterinaro pašalintiems dantims).
NOSIS. Didelė, su plačiomis, atviromis šnervėmis. Gali būti bet kokios spalvos.
AKYS vidutinio dydžio, apvalios, įstatytos toli viena nuo kitos, žemai. Visos spalvos priimtinos, išskyrus mėlyną, kuri yra rimtas trūkumas. Trečiasis vokas neturi būti matomas
Rimti trūkumai: išsprogusios akys; nevienodų spalvų akys; mėlynos akys.
AUSYS išaugusios aukštai, natūralios ar kirptos, nė vienoms nesuteikiama pirmenybė. Stačios ar plačios, nukabusios nepageidaujamos.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kurtumas.
KAKLAS
Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Į keteros pusę matoma nedidelė arka. Kaklas palaipsniui platėja nuo tos vietos, kur jungiasi prie kaukolės, pečių link. Kaklo oda aptempta, be pagurklio.
Trūkumai: per plonas ar silpnas kaklas; „avies kaklas“; pagurklis.
Labai rimti trūkumai: trumpas, storas kaklas, kuris gali daryti įtaką šuns funkciniams gebėjimams.
PRIEKINĖS GALŪNĖS
PEČIAI ilgi, platūs, raumeningi, gerai atitraukti atgal. Petikaulis maždaug lygus mentikaulio ilgiui ir jungiasi prie to tinkamu kampu. Priekinės kojos stiprios ir raumeningos. Alkūnės priglaustos prie kūno. Žiūrint iš priekio, priekinės kojos pastatytos vidutiniškai plačiai, statmenos į pagrindą. Plaštakos trumpos, galingos, tiesios, lanksčios. Žiūrint iš šono, plaštakos beveik stačios.
Trūkumai: vertikalūs ar pernelyg masyvūs pečiai; alkūnės pasuktos į vidų ar išorę; silpnos plaštakos; priekinės kojos išlinkusios; kojų pirštai pasukti į vidų ar išorę.
Labai rimti trūkumai: priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki pagrindo) trumpesnės negu pusė ūgio ties ketera. Priekinės kojos taip išlenktos, kad neįmanomas normalus judėjimas.
KŪNAS
Krūtinė gili, gerai užpildyta, vidutinio pločio, dėl ko yra daug vietos širdžiai ir plaučiams, bet ji niekada negali būti platesnė už gylį. Priekinė krūtinės dalis nesitęsia toliau kaip už peties taško. Šonkauliai tęsiasi atgal ir yra gerai prisitvirtinę prie stuburo, formuodami stiprų kūną, besitęsiantį iki alkūnių. Nugara stipri ir tvirta. Viršutinė linija labai lengvai leidžiasi nuo keteros plačios, tvirtos, raumeningos nugaros. Juosmuo trumpas, raumeningas, šiek tiek išlenktas į viršų ties strėnomis, bet siauresnis už krūtinės ląstą ir su vidutiniu pilvu. Strėnos truputį pasvirusios žemyn.
Labai rimti trūkumai: pernelyg masyvus kūnas trukdo darbingumui.
Eliminuotini trūkumai: krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliam judėjimui.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS
Užpakalinės galūnės stiprios, raumeningos, saikingai plačios. Pasturgalis gerai užpildo kiekvieną uodegos pusę ir yra gilus nuo dubens iki tarpukojo. Užpakalinių galūnių kaulai, kampai ir raumenynas proporcingi priekinėms galūnėms. Šlaunys gerai išvystytos, su storais, lengvai atskiriamais raumenimis. Žiūrint iš šono, kulnų sąnariai gerai pasvirę, o slėsnos į pagrindą nuleistos statmenai. Žiūrint iš užpakalio, slėsnos tiesios ir lygiagrečios viena su kita.
Trūkumai: siaura užpakalinė dalis; užpakalinė dalis negili nuo dubens į tarpkojį; nepakankamai išvystytas raumenynas; tiesūs ar pernelyg kampuoti kelio sąnariai; karvės kulkšnys („cow hocks”); pjautuvo formos („sickle”) kulkšnys; išlenktos kojos.
PĖDOS
Apvalios, proporcingos šuns dydžiui, gerai išlenktos. Padai kieti, tvirti, su gerai amortizuojančiomis pagalvėlėmis. Pridėtiniai pirštai pašalinti.
Trūkumas: išskėstos pėdos.
UODEGA
Išaugusi kaip natūralus viršutinės linijos tęsinys, plonėja į galą. Kai šuo ramus, uodega laikoma nuleista maždaug iki kulno. Kai šuo juda, uodega laikoma nugaros lygyje. Kai šuo susijaudinęs, uodega gali būti pakelta, vertikalioj pozicijoj („iššūkio poza”), bet niekada negali būti riesta ant nugaros („linksma uodega”).
Trūkumai: ilga uodega (galiukas eina toliau kulnies). Rimtas trūkumas: riesta uodega („linksma uodega”) - nepainioti su iššūkio uodega; laužta uodega. Eliminuotina klaida: trumpinta uodega.
Diskvalifikacija: susukta uodega.
KAILIS
Kailis blizgantis, lygus, prigludęs, saikingai kietas liečiant.
Trūkumai: garbanotas, banguotas, retas kailis.
Diskvalifikacija: ilgas kailis.
SPALVA
Bet kokia spalva ir spalvinės kombinacijos priimtinos, išskyrus marmurinę.
Diskvalifikacija: albinizmas. Marmurinė spalva.
ŪGIS IR SVORIS
Amerikiečių pitbulterjeras turi būti galingas ir judrus; bendras balansas ir teisingos ūgio/svorio proporcijos svarbiau negu faktinis ūgis ir svoris.
Pageidautinas subrendusių geros būklės patinų svoris 35 - 60 svarų (16 - 27 kg), kalių 30 - 50 svarų (13,6 – 22,7 kg).
Naudojami kaip bendra taisyklė ir gairės, pageidautinas aukščio diapazonas subrendusiems patinams yra nuo 18 iki 21 colio (45,7 - 53,3 cm) ties ketera, kalėms - 17 - 20 colių (43,2 – 5038 cm).
Svarbu pažymėti, kad šunys, didesni ar mažesni negu nurodytos svorio ar ūgio ribos, neturėtų būti baudžiami, jeigu nėra neproporcingai dideli ar raumeningi. Labai rimtas trūkumas: Pernelyg dideli ar pernelyg masyvūs šunys ir šunys, kurių ūgis ir/ar svoris yra labai toli nuo to, kas norima siekiant pageidautinos sveikatos, struktūros, judesių ir fizinių gebėjimų.
JUDESIAI
Amerikiečių pitbulterjeras juda smagiai, pasitiki savimi, perteikia įspūdį, kad jis tikisi kiekvieną akimirką pamatyti kažką naujo ir įdomaus. Risnojant eisena lengva, švelni, galinga ir gerai koordinuota, rodo gerą priekį ir varantįjį galą. Judant nugaros linija šiek tiek lankstosi, kas rodo elastingumą. Žiūrint iš bet kurios padėties, kojos nesukamos nei vidun, nei išorėn, pėdos nesikerta ir netrukdo viena kitai. Greičiui didėjant, kojos linkusius nueiti į centrinę balanso liniją.
Trūkumai: kojos nejuda toje pačioje plokštumoje; kojos kertasi per daug priekyje ar gale; galinės kojos juda per arti ar liečiasi; svyruojanti eisena; eidinė; kojų metimas į šonus ("irkluojamieji judesiai"); galinių kojų trukdymas priekinėms, dėl ko šuo verčiamas judėti kampu, o ne tiesia linija; Hackney judesiai (kaip pinčerių, aukštas kojų kėlimas); priekyje trumpesnis žingsnis, dėl ko priekinė galūnė į pagrindą remiasi anksčiau negu galinė.
ELIMINUOTINI TRŪKUMAI
Visi eliminuotini trūkumai yra pakankamai rimti, kad šuo dėl jų negautų jokių apdovanojimų parodoje.
Bet kokia neproporcinga perspausta savybė (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar masyvus kūnas), kuri trukdo fiziniam aktyvumui ir darbui.
Snukis toks trumpas ir bukas, kad trukdo normaliai kvėpuoti.
Priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki žemės) trumpesnės negu bendras aukštis ties ketera.
Priekinės kojos taip išlenktos, kad trukdo normaliai judėti.
Krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliai judėti.
Nukirpta uodega.
DISKVALIFIKACIJA
Šunys su diskvalifikuotinais trūkumais negali dalyvauti parodose, apie juos turi būti pranešta UKC.
Vienpusis arba dvipusis kriptorchizmas.
Agresyvumas, ekstremalus bailumas.
Albinizmas.
Marmurinė spalva.
Vienpusis ar abipusis kurtumas.
Ilgas kailis.
Dvarfizmas (nykštukizmas).
Susukta uodega.
Pastaba: nors tam tikras agresijos kitiems šunims laipsnis yra būdingas veislei, hendleriai privalo laikytis UKC politikos dėl šunų temperamento UKC renginiuose.
JAV ausų ir uodegos trumpinimas yra teisėtas ir laikomas asmeniniu pasirinkimu. Tačiau kaip tarptautinis registras UKC žino, kad tai draudžiama kai kuriose šalyse. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, UKC mano, kad nė vienas šuo UKC renginiuose neturėtų būti baudžiamas už pilną uodegą ar natūralias ausis.

Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Žinome, kad 15 – 40 proc. displazijos atvejų paveldėti. Genai tikrai svarbūs, tačiau ar jie specifiniai veislėms, ar susiję su tam tikru vystymosi aspektu? O gal su kūno tvirtumu? Kartais sunku suprasti „mechanizmą“ - šunys su gerais klubais gamina palikuonis su blogais klubais ir atvirkščiai.  Arba kas atsitiks, jei visus keturkojus su pažeistais klubais šalinsime iš veisimo kai veislė jau pavojingoje įvaisos rizikoje? O ar galima veisti šunį, kurio tik vienas klubas blogas? Kaip elgtis, jei šuns klubai blogi, bet kiti iš tos pačios vados neturi jokių bėdų? Galų gale egzistuoja ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie taip pat turi savą indėlį šioje problemoje. Gal displazijos adatos ieškome net ne toje šieno kupetoje?.. Taip toliau ir panašiai – gausybė klausimų, kurių dauguma neturi teisingų ar vienareikšmiškų atsakymų.

Kol kas žinome tai, kad efektyviausias sprendimas yra veisėjo rankose – jis gali veisimui atrinkti tinkamus tėvus bei nuo pat šuniuko vaikystės koreguoti negenetinius faktorius, galinčius lemti displazijos atsiradimą ar jos laipsnio pablogėjimą.

Kas ta displazija?

Paprastai displazija minima kaip liga, kurią šuo arba turi, arba ne. Tačiau medicinoje šis bendras terminas susijęs su formos ar vystymosi anomalijomis. Displazija – tai sudedamųjų sąnario dalių pakitimas, galintis atsirasti dėl įvairiausių priežasčių. Galų gale net displazijos „buvimo“ atveju ji gali būti įvairių laipsnių ir dažnai nekelti jokių problemų. Dėl to šunų klubo sąnario displaziją galima vadinti susirgimų kompleksu, dėl kurių klubų sąnaryje atsiranda kaulų ir sąnarių paviršių defektai. Tai lemia šlaunikaulio galvutės išstūmimą iš klubo gūžduobės. Laikui bėgant sąnarys darosi vis nestabilesnis, vystosi jo išnirimas, artroziniai pakitimai. Kuo displazijos laipsnis didesnis, tuo aktyviau traumuojama sąnarį gaubianti kapsulė, kuri gali net deformuotis. Uždegimas paveikia visą sąnarį, pradeda nykti jo kremzlės. Liūdniausia, kad šie procesai negrįžtami. Šuns išgydyti neįmanoma – galima tik palengvinti jo kančias.

4 – 10  mėn. amžiaus šuniukai auga itin sparčiai, tada ir atsiranda pirmieji sąnarių pakitimai. Kartais, itin sunkiais atvejais, problema išlenda dar anksčiau. Paveikti šuniukai sunkiai keliasi, stengiasi nelakstyti ristele, guldami griūva. Pasyviai judinant sąnarį matyti, kad gyvūnui skauda.

Skausmas sergant displazija labai įvairus. Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi, gausiai inervuoti yra sąnario kapsulė ir antkaulis, tad skausmai pasireiškia priklausomai nuo pakitimų pobūdžio.  Lengvomis formomis sergančių šunų kūnai taip prisitaiko, kad displazija gali būti visai nepastebėta.  Vidutinio sunkumo displazijos formomis sergantiems šunims reikia daugiau dėmesio, tačiau jie gali be problemų  nugyventi laimingą namų augintinio gyvenimą. Deja, sunkiais atvejais slauga ir priežiūra neefektyvios, o ligos eiga sunkiai prognozuojama.

 Displazija ir genetika

Tikrai žinome, kad displazija susijusi su genetika. Įdomu tai, kad du šunys, turintys puikius klubus, gali susilaukti kelių paveiktų palikuonių. Net šunys, kurių tėvai ir protėviai oficialiai yra „švarūs“, gali susilaukti palikuonių su sunkiais displazijos laipsniais. O štai veisiant „netobulus“ šunis (su mažu displazijos laipsniu), dauguma palikuonių gali gimti sveiki.

Displazija siejama su tam tikru kūno dydžiu, tipu, raumenynu, judesių ir augimo modeliu, temperamentu ir tt. - tarp panašaus tipo šunų, nors ir skirtingų veislių, ji paplitusi gan panašiai, nors tarp tų veislių genų srauto nėra. Kai kuriose veislėse lyginant su kitomis displazija paplitusi labiau, dažnai ji populiaresnė net tam tikrose linijose. Tai leidžia manyti, kad sutrikimas turi genetinį komponentą, tačiau jis vis dar nerastas. Tiesa, aptikti kai kurioms veislėms specifiniai su displazija siejami genai.

Greičiausiai tikimybė, kad mokslininkai aptiks paprastą genetinį sprendimą labai maža. Displazija – sudėtingas poligeninis bruožas, kuriam įtaką daro ir genai, ir aplinka: už ligos pasireiškimą atsako ne vienas genas, o jų kombinacija.

Genetika šiuo atveju nulemia tai, kad jei polinkio dipslazijai nėra, šuo gali kad ir špagatus ant slidaus pagrindo daryti ar kaip pasiutęs lakstyti nuo mažų dienų – jis bėdų neturės. Jei polinkis displazijai yra, tinkama šuniuko priežiūra gali nulemti jos laipsnį. Gali būti, kad tokiu atveju pakitimų išvengti nepavyks, tačiau jie bus ne tokie ryškūs.

Pagal OFA duomenis, amerikiečių Stafordšyro terjerai nepatenka į dažniausiai nuo displazijos kenčiančių veislių dvidešimtuką. Jie yra 24 vietoje, pitbultejerai - 28-oje, stafbuliai - 55-oje, bultejerai - 128-oje. Pitbulterjerų atsotvų polinkis į displaziją greičiausiai priklauso nuo tipo - pvz., UKC atstovai stambesni, daug jų turi stafų kraujo, tad jų ir polinkis į displaziją didesnis negu liesų, mažų AADR ar ADBA atstovų.

Šuniukų dydis ir klubo sąnario displazija

Didelių veislių šuniukai augti gali iki 18 mėn., kai mažesniųjų atstovai suaugusiųjų dydį pasiekia sulaukę 6 – 8 mėn. amžiaus. Pastebėta tokia tendencija – kuo šuo sunkesnis, tuo klubo sąnario displazijos rizika didesnė. Tie šuniukai, kurie gimę sveria daugiau ir auga aktyviau (anksčiau tampa sunkesni) dažniau kenčia nuo degeneracinių klubų sąnarių pokyčių.

Pastebėta, kad mažesnėse vadose gimę šuniukai būna sunkesni, o sulaukę 8 mėnesių amžiaus  dažniau kenčia nuo klubų anomalijų. Kuo daugiau gimimo metu šuniukas sveria, tuo didesnė šlaunikaulio pakitimų rizika. Gali būti, kad sunkesnių šuniukų nesubrendęs jungiamasis audinys ir minkštutis skeletas pernelyg apkraunami, kas nulemia tam tikrą šlaunikaulio galvos silpnumą.

Gausesnių vadų šuniukai gimimo metu sveria mažiau. Paprastai jie auga kiek sparčiau negu mažesnių vadų atstovai, ir, nors spartus augimas siejamas su displazijos rizika, atrodo, šiuo atveju svarbiau gimimo svoris.

Šuns tipas, dydis ir klubo sąnario anomalijų rizika

Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Dabar pamąstykime apie tokį įdomų dalyką. Žinome, kad tiek klubo, tiek alkūnės sąnario displaziją sukelia krūva genų, kurių kol kas nepavyko nustatyti. Genai taip pat lemia ir tai, kokio sudėjimo šuo bus. Net veislės viduje galimos variacijos tarp individų. Yra teorija, svarstanti variantą, jog galbūt šunų atrinkimas pagal displazijos laipsnius su klubais išties turi mažiau bendrumų, negu kad turėtų atrinkimas pagal šuns sudėjimą. Tai yra, galbūt tai biomechaninė problema, susijusi su šuns sudėjimu, o ne kažkoks specifinis genų rinkinys.

Veislės, tarp kurių displazija pastebima rečiausiai, yra nedidelės, lieknos, lengvų kaulų, gerai išvystytais raiščiais, gerais dubens ir šlaunų raumenimis, ilgomis bei siauromis galvomis, mažu riebalų kiekiu (oda ir poodiniai audiniai retai turi daugiau negu 1 – 2 proc. riebalinės masės), plona oda, kuri glaudžiai aptempia audinius. Tokie šunys greitakojai, gerai koordinuotais judesiais.

Veislių, tarp kurių displazija dažna, atstovai pasižymi kresnais ir apvaliais  kūnais, stambiais kaulais, didelėmis kojomis išskėstais pirštais, didelėmis bei plačiomis galvomis, raukšlėta kaklo bei galvos oda, stora oda (odoje ir paodyje daug riebalų,  pasturgalyje jie sudaro 5 – 10 proc. minkštųjų audinių svorio, be to, riebalai infiltruoti net į sausgysles ir raiščius). Šių šunų raumenys išsivystę prasčiau, eisena lėtesnė, ne tokia grakšti.

Dėl dirbtinės atrankos laikui bėgant tam tikros stambių veislių savybės dar labiau eina į kraštutinumus – jie stambėja, sunkūs kaulai dar labiau masyvėja, plečiasi galvos. Įspūdingai atrodantys čempionai susilaukia daugiau įspūdingų palikuonių, kurie kartu su „wow“ išvaizda atsigabena ir struktūrinį silpnumą. Tikėtina, kad kai kurių didelių veislių atranka pati savaime skatina šunų su polinkiu į displazija gausėjimą.

Augimo spartumas ir displazija

Skirtingų veislių augimo modeliai nevienodi (beje, kalytės auga lėčiau už patinus).  Pvz.,  Labradoro retriveriai auga greičiau už niūfaundlendus, o vienos stambesnių veislių  airių vilkogaudžiai ar leonbergeriai nebūtinai augs labai sparčiai. Veislių, tarp kurių klubo sąnario displazija dažna, šuniukai auga ir bręsta greičiau. Jie labai  ėdrūs, linkę persiryti.  Dėl pernelyg greito augimo nuo mažens šuniuko kūne susikaupia per daug riebalų, jis per daug sveria. Tai blogina klubo sąnario dinamiką ir biomechaninį efektyvumą. Jaunas antsvorio turintis šuo rizikuoja susižaloti minkštuosius audinius, kas gali nulemti displazijos išsivystymą nulemiančių pokyčių atsiradimą – juk kaulai ir raumenys tarpusavyje neatskiriami.

Šlubi apsirijėliai

Maisto kiekis, kurį gauna mažas šuniukas, gali lemti tai, kaip jis jausis pasenęs. 2006 metais paskelbtas daug diskusijų sukėlęs tyrimas. Jame teigiama, kad Labarado retriverių šuniukams klubų sąnarių displazijos tikimybę sumažinti pavyko jiems sušeriant ketvirtadaliu mažiau įprasto dienos davinio (praėjus 6 metams, displazija kamavo tik 10 proc. tų alkį kentusių šunyčių, kai tuo tarpu ji pričiupo pusę normaliai šertų kontrolinės grupės atstovų). Iš esmės tai labai paprastas ir ekonomiškas būdas sumažinti displazijos laipsnį ar padėti jau kenčiančiam šuniui, tačiau kaip sunkiai jis įgyvendinamas! Juk nėra nieko žavesnio už riebų šunelį su žaviomis raukšlytėmis ir kitais mielumėliais  - jis praktiškai ištirpdo širdį ir norisi jam pasiūlyti dar vieną sausainiuką, nors tas papildomas gramas vis labiau apkraus jo dar jautrias alkūnes ir pažeidžiamus klubus.

Žinoma, besiformuojančiam organizmui reikia pakankamai maisto kad jis teisingai vystytųsi, tačiau racionas neturi būti labai kaloringas (toks skatina neproporcingą kaukų augimą). Be to, per daug šeriami ar papildais farširuojami šuniukai gauna ir pernelyg daug specifinių maisto medžiagų (ypač šiuo atveju pavojingas kalcis), kurios jauną organizmą labiau žaloja, negu suteikia jam kokį nors „pranašumą ateičiai“. Nėra jokių įrodymų, kad papildomi baltymai ar vitaminai sumažintų klubo sąnario displazijos riziką – geriau tą laiką, kurį praleistumėte uždirbdamas pinigus brangiems šuns papildams, skirtumėte smagiai veiklai su juo.

Kokios pagrindinės rekomendacijos šėrimui? Atsiminkite, kad jauni vilkiūkščiai neėda nei labai sočiai, nei labai kaloringai – dažnai jie suryja likučius ir laksto nuolat išalkę, tad ir šeriant RAW/BARF taip pat vertėtų vengti labai kaloringų mėsų. Na o pasirinkus sausus ėdalus, didelių veislių šuniukus nuo 4 mėnesių galima pradėti šerti suaugusiesiems skirtomis formulėmis.

Krūvio negali būt nei per daug, nei per mažai

Svarbiausias laikotarpis klubų augimui ir vystymuisi yra pirmosios 87 šuniuko gyvenimo savaitės. Fizinė veikla stiprina kojų ir dubens raumenis, didina klubų sąnarių stabilumą. Tačiau  ne visa veikla yra naudinga. Jei šuniukas turi genetinį polinkį displazijos atsiradimui ir bėginėja slidžiais paviršiais bei būdamas jaunesnis kaip 3 mėn. amžiaus laipioja laiptais, ta tikimybė dar labiau išaugs. Beje, atsargiai ir su kamuoliukų ar lazdų mėtymais – gerai pavaikius net vyresnį šunytį, jam gali atsirasti nepageidaujamų pakitimų.

Naudinga mankšta – pasivaikščiojimai ant minkšto, nelygaus paviršiaus (pvz., pievelė). Vasarą gimusius šunis displazija kankina rečiau – jie daugiau laiko praleidžia lauke patirdami teisingą, jų amžių atitinkantį krūvį.

Minkštieji audiniai svarbesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio

Ką tik gimusių šuniukų klubai būna normalūs (idealūs). Gimimo metu nebūna jokių displazijos požymių ar kaulų bei kremzlių sutrikimų, kurie galėtų įspėti, kad va šitam tai jau išsivystys displazija, o tam - ne. Tačiau kartais nuo gimimo iki kol šuniukams sukanka 4 savaitės atsiranda su klubo sąnario audiniais  susijusių pakitimų, galinčių nulemti, kaip šlaunikaulio galvutė tilps gūžduobėje. Tai - bendrasis sąnarių palaidumo vystymasis,  būtina sąlyga procesams, dėl kurių įvyksta klubo deformacijos. Deja, nežinoma, kaip  sąnarių palaidumui būtų galima užkirsti kelią, ir ar tai genetikos, aplinkos ar abiejų jų sąveikos problema.

Rentgeno „šviesoje“ tik gimęs šunytis atrodo visai neturįs sąnarių, dauguma jo kaulų vis dar minkšti. Jam augant tam tikrose kaulų vietose patiriamos jėgos skatina „kamuolio“ ir „lizdo“ susiformavimą sąnaryje. Jei dėl kokios nors priežasties šlaunikaulio galvutė nebus tvirtai prilaikoma klubo gūžduobėje, visas vystymasis susijauks. To rezultatas – netinkamai susiformavęs klubo sąnarys. Žinome, kad šlaunikaulio  „nenormalumui“ ima ryškėti stresui  veikiant „sudedamuosius komponentus“. Pirmiausia tos jėgos pasidaro pakankamai didelės kai mažylis patenka į žindymo poziciją.

Nepriklausomai nuo gyvūno rūšies, displaziniai kaulų sistemos pakitimai gali atsirasti dėl to, kad minkštieji audiniai nėra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų šlaunikaulio galvutę gūžduobėje. Šiuo atveju apkalbami minkštieji audiniai yra raumenys, raiščiai ir sausgyslės. Jų silpnumas ar nenormalių jėgų poveikis gali lemti klubo sąnario displazijos išsivystymą.

Jei sąnarys „laisvesnis“, šuniui judant ar stovint šlaunikaulio galvutę veikia nenormalios jėgos, vedančios į degeneracinius pokyčius. Nesuformavusių audinių traumos išlaisvina biocheminius ir uždegiminius procesus, kurie dar labiau blogina sąnarių būklę. Šuniukams su tvirtesniais klubais displazija neišsivysto. Tačiau, nors taip būtų galima tikėtis, ji neatsiranda visiems be išimties šuniukams su laisvesniais klubais.

Tokių nuo klubo sąnario displazijos retai kenčiančių veislių kaip greihaundai klubus prilaikantys raumenys labai gerai išvystyti. Net dienos amžiaus kurto klubo stabilumas akivaizdus – jis atrodo kaip nindzė palyginus su tokio paties amžiaus Berno zenenhundo šuniuku. Nustatyta, kad mažesnė dubens raumenų masė susijusi su padidėjusia displazijos rizika. Pvz., vokiečių aviganiai, kurių dubens raumenys geriau išsivystę, turi sveikesnius klubus. Deja, daugybė veislių, kitaip negu kurtai, neturi išskirtinių dubens raumenų. Kurtams šiuos raumenis suformavo atranka, orientuota į kuo greitesnius šunis. O va tokie šunys kaip zenenhundai  turėjo būti dideli ir tempti vežimėlius. Kaip šiame straipsnyje minėta anksčiau, iš anatominių skirtumų tarp veislių lengva aptikti polinkį į degeneracines klubo ligas.

Klubo sąnario displazijos diagnozavimas

Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Daugumai grynaveislių šunų, kurie bus veisiami, paprastai atliekama oficiali ekspertizė (HIP - klubo sąnarių ir ED - alkūnės sąnarių).  Šunų, kuriems būtina ši ekspertizė, veislių sąrašą nustato LKD veisimo nuostatai, tačiau keturkojį ištirti galima ir savo noru (pvz., jei šis ruošiamas sportui). Daugeliui šunų ekspertizę galima atlikti nuo 12 mėn. amžiaus, tačiau itin didelių veislių atstovams ji atliekama nuo 18 mėn. amžiaus. Norint atlikti ekspertizę į pagalbą tenka pasitelkti rentgeno apartą. Tyrimas atliekamas anestezuotam šuniui.

HIP (klubo sąnarių) displazijos vertinimas:

A – Klubo sąnarių displazijos nėra

B – Beveik normalūs klubo sąnariai

C – Lengva klubo sąnarių displazija

D – Vidutinė klubo sąnarių displazija

E – Sunki klubo sąnarių displazija

Deja, net rentgenograma ne visada būna tiksli – vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. šunų, kurie ištyrus tradiciniais metodais laikomi normaliais, išties gali būti rizikos grupėje, kuriai gresia displazijos bei osteoartrito išsivystymas. Gali būti, kad dėl to net selektyviai veisiant tik puikiai įvertintus šunis, veislės vis viena nėra visiškai išvaduotos nuo šios problemos.

Kai padėti kenčiančiam šuniui?

Kadangi klubo sąnario displazija nepagydoma ir sukelia negrįžtamus pakitimus, šuniui padėti galima malšinant simptomus ir kuo ilgesniam laikui pratęsiant kuo normalesnį jo gyvenimą. Nuskausminamųjų vaistų geriau vengti kiek įmanoma – skausmo nejausdamas gyvūnas judės aktyviau ir gali dar labiau pabloginti savo būklę.

Pažeisto sąnario funkcijas galima atstatyti chirurginiu būdu – iš dalies ar visiškai protezuojant klubo sąnarį.

Geriausia, jei susiimama kai šuo dar jaunas. Displazijos paveiktam keturkojui negalima sportuoti ar pervargti, tačiau jis turi judėti pakankamai, kad minkštieji audiniai palaikytų sąnarį stabilų. Be to, pasyvaus judėjimo metu kremzlės maitinasi ir atsinaujina – tad šuniu naudingi ilgi, lėti pasivaikščiojimai, plaukimas (o, ypač plaukimas – jei šuo plaukia taisyklingai, judesio metu sąnariai „maitinasi“, tačiau nėra apkrauti). Keturkojį patartina saugoti nuo traumų, peršalimo.

Neretai šeimininkai išbando ir alternatyvias priemones, kurios kartais padeda. Viena jų – taškinis masažas, arba akupresūra. Spaudžiami trys akupresūros taškai, supantys dubenkaulį: BL54, GB29 ir GB30. Alternatyvios veterinarinės medicinos atstovai teigia, kad jų stimuliavimas malšina skausmą. Apie minutę šie taškai spaudžiami trimis pirštais: vienos rankos rodomuoju, kitos – rodomuoju ir nykščiu.

Kasdienis masažas gali atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kraujo apytaką, tokiu būdu taip pat sumažindamas skausmą. Masažą rekomenduojama pradėti lėtais judesiais – tai sušildys raumenis. Kaulų nespauskite – trinkite tik raumenis. Apie tai, kaip teisingai atlikti masažą ir rasti akupresūros taškus, galite pažiūrėti šiuose vaizdo įrašuose:

https://youtu.be/ZCvYiPHqltg

https://youtu.be/YRPuvCUqycQ

Skaudantiems sąnariams gali padėti šildymas. Šiluma gerina kraujotaką ir sumažina skausmą. Tereikia karšto vandens pripilti į šildymo pūslę ar paprasčiausią butelį, apvynioti jį rankšluosčiu ir 10 min. laikyti prie skaudančio sąnario. Procedūrą taikyti 1 – 2 kartus dienoje.

Kadangi dėl displazijos sąnariai patiria netolygias apkrovas, jie gali greičiau susidėvėti, kas veda prie skausmingo artrito. Kremzlei atkurti paprastai naudojami papildai su gliukozaminu (iki 23 kg sveriantiems šunims dienai jo reikia 250 mg, didesniems 500 mg) arba gliukozamino ir chondroitino mišinys.

Dažnai skausmą sukelia uždegimas apie sąnarį. Jį, kaip ir kremzlių patiriamos žalos laipsnį, sumažinti gali vitaminai E ir C. Šunims, sveriantiems iki 7 kg, kasdien rekomenduojama duoti 10 TV vitamino E, sveriantiems 7 – 23 kg – iki 320 TV, didesniems – 30 TV. Vitaminą C rekomenduojama duoti miltelių pavidalu – taip jis lengviau virškinamas. Daugiau kaip 23 kg sveriantiems šunims rekomenduojama kasdien duoti ketvirtį arbatinio šaukštelio (1000 mg), 7 – 23 kg – aštuntadalį, mažesniems – nedidelį žiupsnelį vitamino C. Tik atsiminkite, kad jis gali sukelti viduriavimą.

Kalbant apie vaistažoles, viena populiariausių – boslevija (Boswellia serrata). Dėl tikslios dozes vertėtų pasitrati su veterinaru, bet paprastai rekomenduojama 150 – 200 mg dienai. Taip pat daug teigiamų atsiliepimų galima išgirsti apie vadinamąjį „velnio leteną“ (šliaužiantįjį inkaruotį). Šio metu rinkoje yra gausybė šunų sąnariams skirtų papildų, tad tinkamą preparatą išsirinkti neturėtų būti sunku.

Prevencija

Nors dar nežinoma, kaip užkirsti kelią sąnarių palaidumo vystymuisi, galima įvardinti kai kuriuos veiksnius, kuriuos įmanoma kontroliuoti. Pirmiausia, ko privalo imtis veisėjas – tai atrankinis šunų veisimas mažinant klubo sąnario ligos paplitimą (kas yra kiek pavojinga, kadangi taip prastėja veislės genofondas). Toliau seka aplinkos veiksnių kontrolė, kuri gal ir nepadės išvengti displazijos, tačiau sumažins jos laipsnį.

Veisėjas privalo informuoti šuniuko savininkus apie tai, kaip reikia elgtis su nauju keturkoju ir perspėti, kad per daug meilės gali jį stipriai sužaloti. Peršėrimas, raciono pakitimai (skanus šlamštas nuo stalo, sausainiukai), per daug fizinės veiklos gali nebaisų klubo „palaidumą“ paversti skausminga displazija.

Šuniukai atrodo tvirti ir elastingi, tačiau jų skeletas nesubrendęs ir suaugusio šuns dydį pasieks tik 5 – 6 mėn. amžiaus, o kaulėti baigs 12 – 24 mėn. Gal tie Youtube vaizdeliai apie nuo laiptų besiverčiančius šuniukus ir atrodo labai žavingi bei linksmi, tačiau išties juose nėra nieko smagaus.

Žinoma, vengiant displazijos išsivystymo negalima šunyčio uždaryti visai dienai į narvelį - tam tikras fizinis krūvis jam naudingas, jo dėka tvirtėja klubų srities raumenynas, geriau prilaikomos sąnarių sudedamosios dalys. Gera minkštųjų audinių būklė – svarbi sąlyga displazijos prevencijai.

Gan neseniai mokslininkai pristatė dar vieną prevencinę programą - Juvenile Pubic Symphysidesis (JPS), kurios metu mažiems šuniukams šildomos sritys netoli dubens centro. Taip žudomos už kaulų vystymąsi atsakingos ląstelės, ko dėka veterinarai gali „liepti“ kaulams augti skirtingais tempais ir formuoti pageidaujamus klubų sąnarių kampus. Ši procedūra rekomenduojama 16 – 20 sav. amžiaus šuniukams.

Svarbiausi aplinkos veiksniai, kurių privalu vengti (ypač auginant „rizikos grupės“ šuniuką):

  • netinkamas fizinis krūvis;
  • peršėrimas;
  • per daug maisto medžiagų, vitaminų, skatinančių greitą augimą.

Kalcis – reikalinga medžiaga. Jis svarbus kaulams, dantimis, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ritmo reguliavimui. Trūkstant kalcio, šuniukams blogai vystysis kaulai ir dantys, o suaugusiems dėl jo trūkumo galimi kaulų lūžiai, dantų kritimas ir t.t. Į kalcį daug metų žiūrėta labai rimtai ir kaip tik įmanoma stengtasi išvengti jo trūkumo, kuris tada būdavo gan dažnas. Tai daugiausia lėmė tai, kad gyvūnų racione būdavo daug mėsos ir organų, kuriuose mažai kalcio ir daug fosforo. Deja, rinkoje atsiradus gausybei komercinių pašarų ir papildų, šeimininkai pradėjo persistengti. Šeriant šuniuką subalansuotu ėdalu ir dar papildomai farširuojant papildais (kad užaugtų „superšuo“, o gal tiesiog siekiant pastatyti „kabančias“ aviganio ausis), jam daroma didelė žala. Ypač šiuo klausimu kenčia didelių veislių šuniukai. Yra stambių veislių atstovų, kurie užaugę nebegalėjo judėti nejausdami skausmo ir buvo užmigdyti ne dėl netinkamos priežiūros, o dėl to, kad jų šeimininkai persistengė.

Kalcio perdozavimas

Šeimininkai taip trokšta suteikti mažyliams kuo daugiau naudingų medžiagų, pastatyti ausytes ar padaryti dar ką nors nuostabaus, kad pradeda augintinius farširuoti dideliais papildų kiekiais, peršeria ir dar pridirba velniažin ko. Ypač tokie „žaidimai“ skaudžiai atsiliepia stambių, didelių veislių atstovams. Tai sukelia metabolizmo sutrikimus ir stabdo normalų augimą. Kai kuriais atvejais pasekmės būna tragiškos – apsižiūrėjus, kad suaugusiam šuniui kremzlės visiškai „sukaulėjusios“, jam padėti jau nebeįmanoma.

Dr. Hazenwinkel atliko eksperimentą su vokiečių dogais. 5 šuniukai su maistu gavo 1,1 proc. kalcio, 6 – 3,3 proc. Per daug kalcio gavę šuniukai turėjo blogą apetitą, dėl kaulų deformacijų netaisyklingai statė kojas.

Per daug kalcio racione stabdo kaulų bei kremzlių brendimą, slopina osteoklastų aktyvumą. Tai didina kaulų, sąnarių pažeidimų tikimybę. Tyrimais įrodyta, kad didelių veislių šuniukams per daug kalcio sukelia vystymosi sutrikimus, įskaitant klubo sąnario displaziją, hipertrofinę osteodistrofiją ir disekuojantį osteochondritą.

Hipertrofinė osteodistrofija – skausminga kaulų liga (ypač dažnai pasireiškia, jei dideli kalcio kiekiai „derinami“ su vitaminu D), dažniausiai „pakertanti“ 3 – 6 mėn. amžiaus stambių veislių atstovus. Kaulas „perauga“, atsiranda perteklinė jo mineralizacija, kurią lydi skausmas, karščiavimas, simetriškos sąnarių, stuburo deformacijos, iškrypusios kojos. Itin sunkiais atvejais kalcis gali kauptis didelėse kraujagyslėse, bronchuose, balso stygose ir inkstuose.

Disekuojantis osteochondritas pasireiškia 4 – 10 mėn. šuniukams. Jo atveju sąnariuose besikaupiantis skystis atskiria jungiamąjį audinį, dėl ko prasideda uždegimas, šuniui skauda. Pasireiškus simptomams (šlubavimas, skausmas, patinimas), žala jau būna padaryta.

Prevencija

Jeigu šuniukas gauna subalansuoto komercinio ėdalo, jam nereikia jokių papildų. Visko, ko tik gali prireikti, bus sausame pašare. Jeigu keturkojis gauna ir sauso ėdalo, ir naminio maisto, kalcio papildų reikės nebent tik duodant namų pašarą.

Nors dažnai bijoma, kad mėsa kalcį „išplaus“, iš tiesų RAW šeriami šunys jo gali gauti net per daug. Jeigu šuniukas šeriamas RAW ar BARF, 20 proc. raciono turi sudaryti žali mėsiški kaulai kaip vištų kaklai ar nugarėlės. Kaulai šuniukui suteiks visą reikalingą kalcį. Svarbu sužiūrėti, kad su maistu šuniukas gautų ne daugiau kaip 50 proc. mėsiškų kaulų, kitaip jam grės perdozavimas.

Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Per daug maisto skatina spartų augimą, siejamą su ortopedinėmis problemomis – ypač didelėms veislėms. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.

Dauguma mitybos specialistų sutaria, kad didelių, sparčiai augančių šuniukų racioną turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. baltymų, 9 proc. riebalų, apie 1,5 proc. (ar 3 g/1000 kcal) kalcio. Kalcis derinamas su fosforo kiekiu, idealus santykis – 1:1 ar 2:1 (kalcis : fosforas). Labai kalcio „numažinti‘ irgi neverta - nėra tyrimų, kurie įrodytų, kad mažiau negu rekomenduojama kalcio sumažintų klubo sąnario displazijos tikimybę lyginant su normaliu, subalansuotu pašaru.

Savaime suprantama, kad šuniukams reikia daugiau maistinių medžiagų, negu suaugusiems šunims. Suaugę šunys įsisavinamo kalcio kiekį gali „reguliuotis“, o šuniukai to nesugeba. Jiems kenki

Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina... ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama.

Simptomai

Panosteitas pasireiškia kaip ūmus staigus traumos nesukeltas šlubavimas. Gali paveikti vieną ar daugiau galūnių. Kartais pasitaiko apetito praradimas, mieguistumas, karščiavimas, tonzilitas. Šuo gali nenorėti vaikščioti ar mankštintis. Dažniausiai paveikiami ilgieji kaulai, diagnozuojama juos palapuojant (paspaudus kaulą šuo reaguoja skausmingai), padarius rentgeno nuotraukas.

Skausmas gal trukti iki kelių mėnesių. Panosteito epizodai trunka iki 2 – 3 sav. ir kartojasi, kol praeina savaime. Šlubavimas gali peršokti iš vienos kojos į kitą.

Paveiktieji

Panosteitas pasireiškia 5 – 18 mėn. šuniukams. Patinai paveikiami dažniau negu kalės. Į problemą labiau linkę vidutinių ir didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, basetai, dobermanai, labradoro retriveriai, rotveileriai, dogai... Galima teigti, kad didžiausia tikimybė susirgti gresia 6 – 18 mėn. amžiaus didelės veislės patinui.

Priežastys

Priežastys nežinomos, teorijų iškelta daugybė. Dažniausiai įvardijama genetika, stresas, infekcijos, metabolizmas, autoimuniniai komponentai, greitas augimas, per daug baltymų...

Iš pradžių įtarta, kad ligą sukelia bakterinė infekcija. Tačiau nepavyko aptikti sukėlėjų, be to, sergantiems antibiotikai nelabai padeda.

Sergančių šunų kraujo čiulpus persodinus sveikiems, šie taip pat suserga. Dėl to įtarta, kad ligą sukelia virusas. Didelis karščiavimas, tonzilitas ir kraujyje padaugėję leukocitų šiai teorijai pritartų.

Yra panosteitą siejančių su vakcinomis nuo maro. Teigiama, kad problema išryškėjo kaip tik tuo metu, kai vakcina tapo plačiai prieinama rinkoje.

Tikėtina ir tai, kad panosteitas gali turėti genetinę priežastį. Jis dažnesnis tarp tam tikrų veislių ar linijų. Dažniau panosteitas pasitaiko tarp didelių veislių stambesnių individų (dėl to ir liga dažnesnė tarp patinų - jie stambesni).

Įtakos gali turėti ir mityba – ypač riebus, baltymingas maistas. Pastebėta, kad daugeliu atvejų panosteitas pasireiškia naminį, nesubalansuotą ėdalą gaunantiems šunims. Iš prigimties stambų šunytį pašėrus baltymingais, vitaminingais, greitai svorį auginančiais pašarais, raumenynas susiformuoja ir užauga greičiau, nei kaulai ir sąnariai, tad tie "nebelaiko".

Greičiausiai tai daugiaveiksnė liga, turinti keletą priežasčių, kuriomis būti gali ir virusai, ir genetika, ir – galbūt - mityba.

Gydymas

Nėra jokio specifinio gydymo. Kadangi liga dažnai būna skausminga, duodama priešuždegiminių skausmą malšinančių vaistų (Rimadyl). Daugeliu atvejų užtenka riboti fizinę veiklą. Tarp šlubavimo epizodų galimas lengvas ar vidutinis krūvis. Paprastai liga praeina savaime ir be gydymo, turi labai nedaug pašalinių poveikių.

Patartina šunį šerti prastesniu pašaru, su mažiau baltymų ir kalorijų, kad būtų pristabdytas raumenų masės augimas. Tiesa, kai kurie šunys su panosteitu praranda apetitą, tada reikia itin gerai subalansuoto raciono. Kai kas papildomai duoda omega-3 riebiųjų rūgščių, antioksidantų kaip vitaminas C.

Prevencija

Kol kas nežinoma jokio būdo panosteitui išvengti. Galima vertinti veisiamus šunis, ar jie turi polinkį į šią problemą, ir neperšerti šuniukų, ypač jeigu tie priklauso stambesnėms veislėms.

Turime daugybę šunų sporto programų ir filosofijų, daugumos jų esminė varomoji jėga – išteklių paskirstymo kontrolės koncepcija. Jos esmė – žmogus nuolat kontroliuoja visą įmanomą prieigą prie gyvūno išteklių. Kiekvienu net menkiausiu šuns gyvenimo gabalėliu manipuliuojama tol, kol tas pradeda „centruotis“ ties šeimininku. Tai ir suteikia tą išsvajotą sportinį šunį. Iš esmės remiantis šia logika sportuoti galima su bet kokiu šunimi – net nesvarbu, ar jam tinka toks gyvenimo būdas.

Deja, negalima pamiršti, kad kalba eina ne apie mašinas. Šuo - ne bolidas, kurį pakanka švariai laikyti garaže, šveisti, tiuninguoti, pakeisti jo padangas, o tada galų gale išsivaryti į lenktynes. Šunys turi smegenis. Jie turi protus. Taip pat jie turi jausmus, norus, poreikius ir emocinį gyvenimą. Jiems būtini tokie dalykai kaip maistas, vanduo, socialinis gyvenimas... tačiau mūsų žmogiškame pasaulyje jie nesugeba pilnai pasirūpinti savimi. Nekeista, kad kontroliuojame jų gyvenimus – tačiau neverta tuo piktnaudžiauti.

Štai pavyzdys: šunų vikrumo varžybų dalyvis nusprendė, kad yra pasirengęs kitam varžymosi lygiui. Jis išsirinko naują sportinį šunį – „intensyvesnės“ veislės atstovą. Iš pat pradžių su šiuo „atsinaujinimu“ jis nusprendė dirbti disciplinuotai, kad naujasis malinka-boerder-kelpi-kažkas perimtų šeimininko gyvenimą ir taptų vienu iš išsvajotų „šunų-kamikadzių“. Tad nuo pat pirmų dienų naujasis šuniukas buvo atidžiai „programuojamas“. Jis daug laiko paleisdavo narve, jam neleista pernelyg ilgai laisvai tyrinėti pasaulį. Šio šuns gyvenimas buvo sunkus, nors treniruotėse jam ir ėjosi puikiai. Kai kurie dalykai jį domino pernelyg stipriai, kiti buvo per daug siaubingi. Jis nebegalėjo funkcionuoti be įsakymų. Jis reaguodavo į užuominas, tačiau kartais jam pasaulis tapdavo pernelyg garsiu. Kadangi gyvūno jausmai neįdėjo į programą, bailus šuo varžybose nepasirodydavo taip kaip tikėtasi. Šeimininkas niekaip negalėjo suprasti kur suklydo. Dresuotojai ir knygos akivaizdžiai teigė, kad pagal teorinę formulę jis dirbo idealiai. Deja, realybė buvo visai kitokia. Šuo tapo netikusių sprendimų auka.

Pavojus kyla tada, kai kuriant programą neatsižvelgiama į šuniuko emocinę būseną. Tokia programa neužbaigta ir jos negalima laikytis. Tobulumas – nepasiekiamas tikslas. Visiškai kontroliuoti kitą būtybę į ją neatsižvelgiant negalima, o savarankiškumo, savikontrolės ir laisvės atimti neįmanoma. Dėl to geriau jaunam šunyčiui vietoj treniruočių gausos skirti daugiau laisvės. Daug naudingiau skatinti jo pasirinkimą laiką leisti su mumis – tačiau turime būti tikri, kad tai šuns pasirinkimas, o ne manipuliavimas juo. Visi trokšta, kad įsigytas naujas sportinis šuniukas būtų tobulas. Norima greito, lengvai kontroliuojamo šuns. Klaida – kaskart, kai šuniukas aptinka kažką įdomaus ir nesusijusio su šeimininku, bandyti atkreipti jo dėmesį į save. Tikras ryšys negali egzistuoti esant griežtai kontrolei. Ryšys su šunimi yra svarbiau negu galios jam turėjimas.

Elgesys – keičiamas dalykas, o štai sugadintus santykius ištaisyti yra daug sunkiau. Norite būti svarbus šuniui? Būkite jo saugia vieta, žinokite jo poreikius, susivienykite. Atminkite ir tai, kad padarysite klaidų, tačiau esant geram ryšiui su šunimi jos nieko labai nesugadins.