Kiekvienas šuns savininkas turėtų padėti savo augintiniams pasiekti didžiausią jo galimybių potencialą. Cituojant garsųjį vokiečių aviganių veislės kūrėją Max von Stephanitz, „veisėjas gali padėti gero ir naudingo šuns pamatus, tačiau treneris turi pasirūpinti kiek galima geresniu tų fizinių ir protinių pamatų vystymu“.

Pernelyg dažnai mačiau šeimininkus, kurie patys „pastatydavo“ savo šunis į nepalankią padėtį. Vienas iš mane stebinančių dalykų – amerikiečių pitbulterjerų gebėjimas įveikti visus sunkumus. Tačiau faktas, kad ši veislė yra labai tvirta ir lanksti, nesuteikia teisės būti tingiems ir tikėtis, kad šunys įveiks šeimininkų klaidas.

Prieštaringų patarimų yra visur. Kiekvienas Jūsų paklaustas žmogus turės savo patarimus apie tai, kaip daryti vienus ar kitus dalykus, ir Jums bus įdomu, ar jie supranta apie ką kalba. Kodėl vienas ekspertas siūlo vieną dalyką, o kitas – visai priešingą? Interneto dėka mus pasiekia daugiau informacijos, tačiau tuo pačiu mes tampame dar labiau supainioti negu bet kada anksčiau. Tai ne dėl informacijos trūkumo – tai dėl žmonių, kuriems jos reikia ir kurie ją taiko. Mano manymu sėkmingas šuns auginimas nėra raketų mokslas. Yra labai paprasti, laiko patikrinti įpročiai, kurie padės Jums ugdyti amerikiečių pitbulterjerą.

Socializacija. Tinkama socializacija labai svarbi jūsų šuns vystymuisi. Socializuotas šuo bus patikimas bet kuriuo metu. Kuo anksčiau pradėsite augintinį socializuoti, tuo geriau. Socializacija neturėtų sustoti ir šuniui pasiekus tam tikrą amžių. Ji turėtų tęstis visą gyvenimą.

Laikykite šunį kaip olimpinį atletą. Jei tikitės iš šuns olimpinių rezultatų, tai ir auginkite jį kaip olimpietį. Jis turėtų gyventi švariose patalpose, gauti daug gyvenamojo ploto, o ne didžiąją dienos dalį leisti uždarytas narve, voljere ar pririštas prie trumpos grandinės. Atletiškiems šunims reikia ilgų grandinių, didelių voljerų ir pan.

Suteikite šunims dėmesio. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip kiekvienas šuo veikia. Kaip jie juda, kokie jų įpročiai ir t.t. Šunys negali kalbėti, tačiau jų veiksmai pasakys viską, ką turėtumėme žinoti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Maitinkite subalansuota RAW dieta. RAW pasirinkimas buvo geriausias dalykas, kurį kada nors padariau. Rezultatai stulbinantys. Dabar aš tiksliai žinau, ką mano šunys ėda. Aš nepasitikiu stipriai perdirbtų, priedų ir konservantų kupinų šunų pašarų etiketėmis. Šunų maitinimas sausu ėdalu tolygus žmonių maitinimuisi greitu maistu. Šėrimas RAW užima daugiau laiko, bet mano šunys to verti.

Pratimai. Šunys klesti gaudami krūvį. Judėjimas ne tik gyvybiškai svarbus fizinei šuns sveikatai, jis taip pat reikalingas jo protinei bei emocinei gerovei. Tinkamai sportuojantis šuo laimingesnis, mažiau kenčia nuo nerimo ir geriau pailsi negu krūvio negaunantis šuo.

Tinkamas poilsis. Norint pasiekti geriausią genetinį potencialą, šuo turi pakankamai miegoti. Miegas padeda atsigauti šuns kūnui ir papildyti resursus. Tai duoda šviežią, protiškai ir fiziškai pailsėjusį šunį, kuris pasiruošęs pilnai atsiduoti treniruotėms. Aplinka, kurioje kuo mažiau streso ir kurioje šuo jaučiasi saugus, gyvybiškai svarbi tinkam poilsiui. Pasistenkite, kad jūsų šuo tai gautų nuolat.

Jei šiame sąraše aprašyti dalykai taps įpročiu, Jūs ir Jūsų šuo būsite pasiruošę sėkmei. Nesistenkite apsunkinti situacijos. Mažiau nerimaukite apie papildų miltelius ir daugiau galvokite apie esminius dalykus. Pagrindai yra svarbesni.

Raumenys - aktyvioji judamojo aparato dalis. Jų yra kelis tipai: skersaruožiai, lygieji ir širdies skersaruožiai. Su judėjimu susiję būtent valingai susitraukiantys (tam reikalingas iš CNS ateinantis nervinis impulsas - veikimo potencialas) skersaruožiai raumenys, lygieji (susitraukiantys nevalingai) dalyvauja „vidinėse” funkcijose, tokiose kaip virškinimas. Širdies raumenys skersaruožiai, tačiau plaka nevalingai.

Raumenų ląstelės (dar vadinamos raumenų skaidulomis, miocitais) didžiausios organizme, jos (vienoje ląstelėje) turi kelis branduolius. Vienoje raumeninėje skaiduloje yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių raumeninių gijų (miofibrilių), susidedančių iš aktino ir miozino siūlelių (miofilamentų).

Vienos raumeninės skaidulos ilgis mažesnis už viso raumens ilgį. Treniruočių metu didinamas ne raumeninių skaidulų skaičius, o jų masė ir jėga. Skaidulų didėjimo metu kamieninės ląstelės raumeniniame audinyje dauginasi, suauga su jau esančia skaidula ir taip didėja ląstelinė apimtis.

Raumens skaidulos susitraukimo jėga priklauso nuo jos ilgio, susitraukimo greičio ir aktyvinimo dydžio. Pagrindiniai raumenų susitraukimo tipai yra izometrinis (jėga atsiranda, raumens ilgis nekinta) ir dinaminis (jėga įgyjama kintant raumens ilgiui).

Raumeninės griaučių skaidulos skirstomos į kelis tipus:

I -raudonos, lėtai oksiduojasi, lėtai susitraukia, atsparios nuovargiui, jų daug kaklo raumenyse, atsakingos už taisyklingos laikysenos išlaikymą;

IIA - raudonos, greitai oksiduojasi, greitai susitraukia, atsparios nuovargiui, žmonių organizmuose gan retos;

IIB (IIx - priklausomai nuo gyvūno rūšies) - baltos, glikolitinės, labai neatsparios nuovargiui, atsakingos už smulkius ir judėjimo juedsius;

II C tipas - „beprotiškas skaidulų tipas” - susidaro, kai satelitinės ląstelės (smulkios vienabranduolės ląstelės, griaučių raumenų audinyje orientuotos išilgai raumenų skaidulų) jungiasi su II tipo skaidulomis; jos reikalauja deguonies kaip kuro, naudingos ištvermės sporte.

Treniravimo metu svarbu nepersistengti, kadangi pratimų apimtims ir intensyvumui viršijant galimybes, atsiranda pertreniravimas. Jei treniruočių metu pernelyg apkraunama nervų sistema, kortizolio (streso hormono) lygis kur laiką būna padidėjęs. Pertreniruojant raumenyse mikrotraumos atsiranda greičiau negu organizmas gali jas išgydyti, o aminorūgštys suvartojamos greičiau, negu jų gaunama su maistu. Kūnui pradeda trūkti energijos, sustoja raumeninio audinio augimas. Organizmas daugiau laiko būna katabolinėj, o ne anabolinėj (būtinų organizmui medžiagų sintezės) būsenoj.

Šunų raumenų ypatybės

Šunų protėviai buvo dingo dydžio, o jų skeletas subręsdavo apie 10 mėn. Šiandien mažų veislių skeletai susiformuoja per kelis mėnesius, o didelių veislių tai trunka iki 16 - 18 mėnesių. Nors selektyvus veisimas pakeitė daugelio veislių išvaizdą, visi šunys išlaikė pagrindinius protėvių bruožus. Šunys sudėti taip, kad turėtų galimybę kuo greičiau bėgti pirmyn ir šokti - kiek to reikia persekiojant ir įveikiant auką. Užpakalinės šunų galūnės tvirtos ir gan nejudrios, o priekinės lankstesnės, tik raumenimis pritvirtintos prie liemens. Jiems trūksta raktikaulio, dėl ko bėgant ar šokinėjant galimas didesnis žingsnio ilgis. Šuns raumenys turi mažai sausgyslių, dėl ko net šuniui stovint vyrauja aktyvi raumenų veikla.

Tyrimų, padedančių aptikti šunų raumenų ypatumus, lyginant su kitomis rūšimis, gan nedaug, be to, dauguma skirtumų gan nedideli. Lyginant judančių šunų, arklių ir žmonių raumenų buferinės talpos ir karnozino (padeda sumažinti nuovargį atliekant didelio intensyvumo fizinį darbą) kiekį, didžiausiais rodikliais pasidžiaugti galėjo arklys, prasčiausi rodikliai priklausė žmonių atstovui. Anzerino (nuovargį mažinantis antioksidantas) rasta tik šuns raumenyse.

Lyginant su katėmis, šunų raumenų masės vienetas pasižymi didesne sukcinato oksidazės veikla, suvartoja daugiau deguonies, pasižymi didesniu kraujo srautu. Didesnis maksimalus deguonies suvartojimo ir sukcinato oksidazės buvimas šunų raumenyse patvirtina nuomonę, kad tuo labiau pasižymi lėtai susitraukiančios nuovargiui atsparios skaidulos. Nuovargiui atsparios greit susitraukiančios skaidulos sudaro iki 50 proc. kačių raumenų.

Šuns organizme raumeninės skaidulos paprastai skiriamos į I, IIa, IIDog (būdinga tik šunims) ir IIC tipus. Šunų raumenyse aptinkami du pagrindiniai II tipo skaidulų tipai, abu pasižymi oksidacinėmis-glikolitinėmis savybėmis, tačiau skiraisi jų miozino sunkiųjų grandinių struktūra.

Dominuojant greitosioms skaiduloms, raumenys linkę į „sprogstamą” darbą, lėtosioms - į ištvermės. Visi šunų skeleto skaidulų tipai pasižymi gana aukšta audinių sukcinato dehidrogenazės (SDH, tik mitochondrijose aptinkamas fermentas, vidinės membranos baltymas) veikla, reikšmingi skirtumai egzistuoja tokia tvarka IA>I>IIX. IIX tipo skaidulos - aukščiausia veikla, I tipo - tarpinė, hibridiniai pluoštai sudaro trečdalį skelto raumenų. Daugiausia I tipo skaidulų šunų organizmuose aptinkama giliuosiuose dilbio ir šlaunų raumenyse, jie padeda priešintis sunkiui („antigravitaciniai raumenys”) šuniui stovint. Paviršiniai raumenys turi daugiau II tipo skaidulų.

Daugumos mėsėdžių ir primatų žandikaulius „uždarantys” raumenys turi sunkiomis miozino grandinėmis pasižyminčius II M (II kramtymo) tipo skaidulas. Suaugusio žmogaus žandikaulio raumenyse IIM miozino nėra, jų II tipo skaidulų skersmuo mažesnis negu I, išskyrus tam tikrus funkcijos padidėjimo ar hiptertrofijos atvejus.

Šuns galva

Šuns kaukolė susideda iš kiaušo ir snukio kaulų, sudarančių kaukolės ertmę, kurioje yra galvos smegenys. Nuo akiduobių lanku atsikiša skruostikauliai, sudarantys pagrindą galingų kramtomųjų raumenų prisitvirtinimui. Prie kaukolės sąnariu tvirtinasi apatinis žandikaulis, kurio judesius užtikrina kramtomieji raumenys. Kaukolėje daug smulkių porinių kaulų. Kol gyvūnas jaunas, tuos kaulus skiria kremzlės, o kai augimas sustoja, jos sukaulėja.

Dvi šunų apatinio žandikaulio pusės niekada nesuauga, tai leidžia tam tikrą žandikaulio judėjimą, dėl ko sumažinama jo lūžimo tikimybė. Galima teigti, kad šunų apatinis žandikaulis turi tris sąnarius - du smilkininius ir vieną simfizės, tokią simfizę dar turi ir atrajojantys galvijai. Tiriant žandikaulių mechaniką paprastai dėmesys skiriamas tik smilkininiams sąnariams. Simfizės - ypatingas jungiamasis audinys, turintis kraujotaką ir nervų, kurios plokšteles drauge „suriša” stiprūs kryžminiai raiščiai. Šuns smilkininio sąnario diskas tvirtai pritvirtintas medialinėj kaukolės daly ir žandikaulio krumplio šone. Smilkinio sąnarys veikia kaip raištis, stabdantis šoninį judėjimą tam, kad gyvūno dantys galėtų atlikti pjovimo funkciją. Žandikauliui judant į šonus, tarpas tapt užpakalinių simfizės galų plokštelių platėja, priekinis tuo pačiu siaurėja. Kryžminiai raiškiai kontroliuoja šį judėjimą ir stabilizuoja simfizinio sąnario tiesioginį šoninį poslinkį iš simfizinių plokštelių.

Tiriant šunų, kačių, hienų šeimų ir kai kurių išnykusių rūšių (kaip Canis dirus) atstovų lenkiamąjį viršutinių dantų stiprumą, nustatytą, kad kačių ir hienų atstovų iltys santykinai stipresnės negu šunų. Katės ir hienos kanda stipriau negu šunys, kadangi didesnė tikimybė, kad jų dantys žudymo metu kontaktuos su kaulais.

Lyginant su žmonėmis, šunys turi didesnius m.digastricus - dvipilvius raumenis, traukiančius apatinį žandikaulį žemyn. Šunims reikia didelės jėgos uždarant nasrus, tad smilkininio sąnario sujungimo taškas yra dantų lygyje. Šunų kramtomieji raumenys pasižymi unikaliu skaidulų tipu ir lyginant su galūnių raumenimis turi skirtingas kontraktilinių baltymų (miozino ir aktino) izoformas. Be to, plėšrieji turi didelius smilkininius raumenis (m. temporalis), kurie užveria žandikaulius (tokių šunų kaip pitbulterjerai jie išvystyti itin gerai). Tiesa, pitbulterjerai neturi galingiausių nasrų, remiantis šykščiais tyrimais, už juos stipriau kanda rotveileriai, mastifai ir vokiečių aviganiai.

Kalbant apie pitbulterjerų „užsirakinantį žandikaulį”, yra nemažai painiavos. Joks normalus šuo, kad ir kokios veislės jis bebūtų, neturi fiziologinio „užsirakinimo” mechanizmo dantų ar žandikaulių struktūrose. Kartais dėl retai apsitaikančių chirurgiškai ištaisomų žandikaulių anomalijų šuns nasrai gali „užsirakinti” uždaroje padėtyje, tada bandymas išsižioti šuniui sukelia skausmą, apie tai daugiau paskaityti galima čia - tačiau tai išimtis, sveikatos problema, o ne kam nors būdinga savybė. Pitbulterjerų tipo šunys kartais gali atsisakyti ką nors paleisti (tai paveldėta iš protėvių buldogų, kurie turėdavo įsikibti į jaučio snukį ir laikytis).

Žandikaulių raumenis stiprinti itin padeda springpole („kabykla”), universalus ir lengvai pagaminamas daiktas, tuo pačiu pritaikomas ir kaklo srities bei daugybės kitų raumenų grupių treniravimui. Naudos duoda ir kramtomieji žaislai, jų tarpe pirmauja kong`ai (kai kurie augintojai į kondicionavimo treniruotes įtraukia ir šio žaislo graužimą). Kai kas naudoja sunkias grandines ar antkaklius su svoriais, tačiau jie - vis dar diskutuotinas dalykas, o šunų tyrimų šiuo klausimu nėra (daugiausia - tik diskusijos forumuose). Yra nuomonių, kad ant kaklo dedamos sunkios grandinės žaloja šuns slankstelius, gali sukelti kaklo ir nugaros sričių sužalojimus, padidinti artrito tikimybę. Ypač pavojinga juos dėti jaunam šuniui - tai gali nulemti skausmus suaugus. Nuo papildomų svorių tikrai turėtų susilaikyti stambių šunų augintojai, be to, prieš bet kokias treniruotes būtina nuodugniai įvertinti šuns sveikatą, į ką įeina kraujo (parodantys kepenų bei inkstų veiklą) ir judamojo aparato tyrimai.

Žandikaulių raumenis stiprina ir RAW/BARF mityba - šunys gauna natūralią mėsą bei kaulų mėsoje, dėl ko jų nasrai nuolat treniruojami šėrimo metu. Įrodyta, jog laukiniams šuninių atstovams nuo mažens kramtant kietus dalykus, jų kaukolės kaulai trumpėja ir storėja, taip sudarydami sąlygas jiems užaugus prasimaitinti įvairesniu maistu. Etologė S. LaCroix su kolegomis tyrė grupę nelaisvėje augusių kojotų. Netrukus po to, kai gyvūnai buvo atjunkyti, mokslininkai padalino juos į dvi grupes - vieni dažnai gaudavo pagraužti avių ar karvių šlaunikaulių, o kiti maitinti tik minkštu maistu, panašiu į šunims skirtus konservus. Kojotams sulaukus 18 mėnesių amžiaus, tyrėjai palygino abiejų grupių gebėjimus ryti skanėstus, pagamintus iš odos ir jaučių kulkšnių. Nuo mažens kaulus kramtę kojotai suėdė odos skanėstus tris kartus greičiau ir „švariau”, o jaučio kulnis - 1,5 karto greičiau, negu kojotai, kurie niekad neturėjo prieigos prie kaulų (be to, pastarieji nesugenėjo nukramtyti kaulų galų, kas „užvėrė” vartus į čiulpų pasiekimą). Nuo mažens kaulų gavusių kojotų snukio kaulai buvo trumpesni ir platesni, taip pat jie turėjo didesnius kramtomuosius raumenis ir ryškesnį sagitalinį gūbrį, kaulinę keterą kaukolės viršuje, kur tvirtinasi raumenys.

Galūnės

Pitbulterjerų šlaunys turi būti plačios, dėl ko galimas didelis jėgos suteikiančių šlaunies ir dvigalvių raumenų paviršius. Šlaunikaulis trumpesnis už blauzdikaulį, tai yra, kelio sąnarys turi būti viršutiniame užpakalinės kojos trečdalyje. Trumpas šlaunikaulis ir ilgas blauzdikaulis taip pat reiškia, kad kelio sąnarys bus gerai išlenktas, kas veda prie gero kulno. Kai kovodamas šuo stumiamas atgal, jis turi remtis elastingais ir gerai išlenktais kulnais, tai leidžia kontroliuoti priešininko judėjimą. Kovoms veistų veislių „galiniai kampai” palyginti nedideli, kadangi jiems nereikia daug lakstyti risčia - jie turi išsilaikyti neapvirtę.

Šunys turi pridėtinius pirštus ant priekinių ir kartais užpakalinių galūnių. Kadangi pridėtiniai pirštai neturi kontakto su žeme, jų nagai niekad nenusidėvi ir reikia juos kirpti. Tačiau tai nėra negyvi priedai - jie gali būti naudojami sugriebiant kaulus ar kitus daiktus, kai šunys stveria juos letenomis. Tiesa, kai kurių šunų tie pirštai prie kojų prisitvirtinę tik oda, tada jie neturi didelės reikšmės. Tiems šunims, kurių pridėtiniai pirštai liečiasi su žeme, jų pašalinimas kartais lemia šiokį tokį greičio ir gebėjimo staiga pakeisti kryptį judant praradimą.

Skirtingiems tikslams veistų veislių atstovų greičiui ir ekonomiškumui keliami reikalavimai skiriasi, tad funkcinės savybės užkerta kelią kelių skirtingų savybių vystymui. Gan įdomus tyrimas atliktas su greihaundais ir pitbulterjerais, kurie nuo seno veisti skirtingiems tikslams. Paaiškėjo, kad greihaundai nuo pitbulterjerų skiriasi palyginti maža raumenų mase distalinėse galūnių dalyse, silpnesniais raumenimis priekinėse galūnėse (lyginant su galinėmis) ir geresniu sausgyslių elastingumu čiurnų sąnariuose. Gyvūnų, besispecializuojančių kovose, distalinės galūnės suteikia daugiau jėgos, judrumo, balanso bei galimybę manipuliuoti oponentu. Koviniams šunims „greihaundiškos” ilgos tamprios sausgyslės trukdytų artimoje fizinėje kovoje. Kovoms skirtų gyvūnų priekinių galūnių jėga gali būti net didesnė už galinių kojų, nes priekinėmis galūnėmis manipuliuojama varžovu, tai būtina manevringumui.

Keturgalvį, nugaros ir pilvo raumenis bei priekines galūnes, taip gerinant šių kūno dalių mobilumą, stiprinti padeda tempimo pratimai. Kaip ir žmonių sporto atveju, šie pratimai padeda apšilti prieš aktyvią veiklą. Priekinių galūnių mobilumą geriantis tempimo pratimas - paimti šuns alkūnę viena ranka ir riešą kita, koją kelti priekin ir viršun, nedarant per daug spaudimo, tik kol pajusite pasipriešinimą. Daryti tai 15 - 30 sekundžių, pratimą kartoti du kartus. Kas turi didelį guminį kamuolį, gali šunį ant „įtvirtinti” taip, kad šis gulėtų ant jo kojomis neliesdamas žemės, o tada judinti jį su kamuoliu pirmyn-atgal, rodant skanėstus ar žaislą, kurį gyvūnas bandytų pasiekti dirbdamas priekinėmis galūnėmis.

Jėgą ir ištvermę gerina aerobiniai pratimai - plaukimas, ėjimas, bėgimas, numesto žaislo atnešimas. Prieš pradedant kitus pratimus, šia veikla reikėtų užsiimti bent 15 - 20 minučių, esant rimtam treniruočių ciklui, ėmimas ar bėgimas gali užimti bent valandą, kai kas tam naudoja bėgtakius. Pradėti reikėtų nedideliu tempu. Ėjimas ir aportavimas itin tinka šunims su antsvoriu, kadangi per didelę masę neretai lydi ir ortopedinės problemos. Taip pat, jei yra galimybė, reikia stengtis, kad šuo plaukiotų.

Užpakalinės dalies raumenis sutvirtinti galima paėmus šunį už priekių letenų ir su juo vaikštant (laikant šuns priekines galūnes stabilizuojamas dubuo), tik neskatinkite šuns to daryti be pagalbos. Taip pat vedžiokite jį kalvomis, idealu, jei jų nuolydis 30 - 45 laipsniai. Tinka ir ėjimas smėliu ar vandeniu. Ėjimas vandeniu gana sunkus, pradėti reikia nuo didesnio gylio. Kai vandens lygis ties kulnais, šuo eidamas naudoja 91 proc. savo masės, kai ties klubų - 38 proc. Taip pat judrumą, greitį gerina flirtpole („meškerė”).

Nugara ir krūtinė

Stuburas sudarytas iš 7 kaklo, 13 krūtinės, 7 juosmens, 3 kryžiaus (kurie suaugę tarpusavyje ir sudaro kryžiaus kaulą) ir 20-23 uodegos slankstelių. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu, antrasis epistrofėjumi (ašiniu). Šie du slanksteliai užtikrina galvos judrumą. Prie krūtinės slankstelių tvirtinasi šonkauliai, sudarantys krūtinės ląstą. Krūtinės raumenys kontroliuoja krūtinės ląstos kvėpavimo veiksmus, o priekinių galūnių laikysena turi įtakos įkvėpimui prieš iškvėpimą.

Visi šunų atstovai turi raiščių jungtį prie slankstelio dalies, vadinamos spinous process jų pirmame krūtinės slankstelyje, jungiančią prie ašies (axis) galo (antro kaklo slankstelio) , kas laiko galvą be aktyvaus raumenų darbo. Šio raiščio funkcija - analoginė kaip kanopinių sprando raiščio. Šis raištis leidžia šunims laikyti galvą bėgant didelius atstumus, sekant kvapo pėdsaku, ir neišeikvoti daug energijos.

Geras būdas sutvirtinti viršutinę kūno dalį - svorių tempimas, jis formuoja šuns krūtinę ir pečius. Taip pat gerai veikia universalieji springpole, plaukimas, bėgimas ir ėjimas… Kai kurie šunys turi natūraliai geriau išvystytą platųjį nugaros raumenį (Latissimus dorsi), su kitais tenka sunkiai dirbti. Šios srities raumenų vystyme naudinga ėjimas, lengvo svorio tempimas, flirtpole, springpole, aporto mėtymas nuo kalniuko (lipimas aukštyn tvirtina ir krūtinę).

Besidomintiems plačiau:

  Respiratory action of the canine deep pectoral muscles. Criner GJ , Muza SR , Kelsen SG . Respir Physiol. 1994 Sep;98(1):43-51. Department of Medicine, Temple University School of Medicine, Philadelphia.

        Muscle buffering capacity and dipeptide content in the Thoroughbred horse, Greyhound dog and man; RC Harris , DJ Marlin, M Dunnett , DH Snow , E Hultman ; Department of Comparative Physiology, The Animal Health Trust, Newmarket, UK; Received 19 February 1990

        No classical type IIB fibres in dog skeletal muscle; DH Snow , R. Billeter , F. Mascarello , E. Carpene , A. Rowlerson , E. Jenny

        Physiological characteristics of skeletal muscles of dogs and cats; LC Maxwell, JK Barclay , DE Mohrman , JA Faulkner

        Lactate accumulation in fully aerobic, working, dog gracilis muscle; RJ Connett , TE Gayeski , CR Honig CR Honig

        Skeletal muscle fibre types in the dog. R Latorre , F Gil , JM Vázquez , F Moreno , F Mascarello , and G Ramirez

        New insights into skeletal muscle fibre types in the dog with particular focus towards hybrid myosin phenotypes. Acevedo LM , Rivero JL .

        Skeletal Muscle Function and Fibre Types: the Relationship Between Occlusal Function and the Phenotype of Jaw-closing Muscles in Human; James J. Sciote ,Terence J. Morris; © 2000 British Orthodontic Society

        Scapino, RP (1965), The third joint of the canine jaw; Journal of Morphology Volume 116 , Issue 1 , pages 23-50 , January 1965; Chicago, Illinois University of Illinois, Department of Oral Anatomy, College of Dentistry

        Canine tooth strength and killing behaviour in large carnivores; B. Van Valkenburgh, CB Ruff

        Expression of fiber type specific proteins during ontogeny of canine temporalis muscle; Dr. G. Diane Shelton DVM, PhD 1 , Dr. George H. Cardinet III DVM, Dr. Everett Bandman PhD; Article first published online: 13 OCT 2004; DOI: 10.1002/mus.880110207

        Carrie Arnold 2010 07 29 d. straipsnis „Tough Food Makes Coyotes Better Biters” puslapyje sciencemag.org

        Functional trade-offs in the limb muscles of dogs selected for running vs. Fighting; BM Pasi, BM Pasi, DR Carrier DR Carrier Article first published online: 10 FEB 2003; Journal of Evolutionary Volume 16 , Issue 2 , pages 324-332 , March 2003

        Distribution of fiber types in locomotory muscles of dogs; RB Armstrong , CW Saubert IV, HJ Seeherman, CR Taylor ; American Journal of Anatomy; Volume 163 , Issue 1 , pages 87-98 , January 1982

        By Debbie Gross Saunders, MSPT, OCS, CCRP

Lipimas siena - dar viena populiarėjanti šunų sporto šaka. Rimtos treniruotės pradedamos visiškai susiformavus šuns skeleto-raumenų sistemai, „užsidarius“ kaulų augimo plokštelėms - maždaug 18 mėn. (stambesniems šunims gali tekti palaukti ir ilgiau). Naudinga įvertinti augintinio sąnarių būklę. Jaunesniam šuniui geriausia "kelti" norą pelei, duoti užsiiminėti springpole arba treniruoti be didelių aukščių - kad gyvūnas suprastų, kas čia per užsiėmimas ir išmoktų techniką.

Labai gerai, jei šuo brendimo laikotarpiu praeis paklusnumo kursus. Taip Jums abiems bus lengviau susikalbėti. Be to, būtina socializacija - kitaip pvz.varžybų metu jis nervinsis, bijos garsų, minios, arba pyks ant kitų šunų, dalyvių.

Šunys sienon lipa viliojami įvairiais daiktais, tačiau optimaliausias variantas - palyginti nebrangi ir ilgalaikė (jei kokybiška) džiutinė pelė, taip pat tinkanti springpole ir kitoms treniruotėms. Dauguma šunų mėgsta tas peles - į jas smagu ir patogu kąsti. Jei šuo pele nesidomi, tenka būti "griežtesniems" - namie paslėpti visus žaislus, su augintiniu nežaisti. Užsiėmimai ir smagybės - tik lauke, ir būtent naudojant pelę. Taip pat pelę galima ištepti kuo nors skaniu ar tiesiog pakviesti kitą, "patyrusį" šunį, kurį stebėdamas "vangusis" augintinis pradės pavydėti ir taip pat užsimanys pažaisti. Iš pradžių darbas su pele tegul būna trumpas ir pasibaigia anksčiau negu šuniui atsibos. Taip laikui bėgant pelė taps žaislu Nr.1.

Kuo didesnis aukštis, tuo didesnė ir traumų tikimybė (būtent su Wall Climbing susijusios traumos tirtos nebuvo, tačiau panašių tyrimų būta Agility, Flyball ir Schutzhundo srityse - ten netgi ne tokius didelius aukščius įveikiantys šunys kenčia nuo lėtinių ir ūmių traumų, dažniausiai priekinių galūnių ir nugaros srityse; „sienos“ atveju esant nesėkmingiems nusileidimams dar padidėja ir rizika susižaloti galines kojas ar uodegą).

Prieš laipiojimo treniruotes būtina sutvirtinti šuns kūną. Tai padaryti padės ilgi pasivaikščiojimai, svorio tempimas (sunkusis ir ištvermės), bėgimas, plaukimas, flirtpole, springpole, per savaitę būtina suteikti bent 2 poilsio dienas. Dėl įvairiapusiškų treniruočių šuns kūnas bus tvirtesnis, tai sumažins traumų tikimybę. Jokiu būdu didesnių aukščių neduokite įveikinėti nesportavusiam, nutukusiam šuniui – tokiam didelė rimtos traumos rizika. Be to, siekiant sumažinti traumų tikimybę, prieš treniruotes būtinas apšilimas, po jų - „atvėsimas“, masažas.

Lipimo siena - daugiau ar mažiau status paviršius, padengtas neslidžia medžiaga (kilimas, guma ir pan.). Pirmiems bandymams paprastai naudojama pasvirusi siena ar platesnis medžio kamienas. Daiktas, į kurį lipdamas šuo įsikąs, turi būti patikimai pritvirtintas - kitu atveju sugriebęs „grobį“ laimingas gyvūnas trenksis žemėn... žaislą įsikibusį šunį su virve turėsite nuleisti pats. Taip pat gyvūną teks gaudyti nesėkimingų lipimų atvejais. Kadangi gyvūną sunku paleidinėti, gaudyti ir saugoti nuo susižalojimo, geriausia, kai šiose treniruotėse dalyvauja bent pora žmonių.

Vietoj sienos dažnas treniruotėms renkasi medžius. Geriau rinktis turinčius platesnį kamieną - dirbant ant siauresnių ir ypač turinčių gruoblėtesnę žievę, kyla tikimybė, kad nesėkmės atveju šuo šliauš žemyn apsikabinęs kamieną ir apsibrozdins vidines kojų puses, krūtinės - pilvo sritį, lytinius organus, nusilauš nagus.

Treniruotėse geriausia rinktis optimalų variantą – aukštį, kurį šuo dažniausiai pasiekia be jokių problemų. Taip galėsite ieškoti geriausių sprendimų ir tobulinti techniką, tarpusavio „susikalbėjimą“, ieškoti atstumo, iš kurio geriausia šunį paleisti.

Treniruočių režimas individualus, priklauso nuo šuns, savininko ir aplinkybių - vieni po kelis kartus dienoje šunį veda maždaug pusvalandžiui, kiekvienas vedimas skirtas apšilimui ir kokiai nors rungčiai (toks variantas ypač aktualus vasarą, kai lauke karšta), kiti visą veiklą "sujungia" į vieną ir iš karto lauke užtrunka iki 2 - 3 valandų. Nepatyrusiam šuniui užtenka sesijų po 5 min. - kad neatsibostų ir nepervargtų. Vėliau laikas gali būti ilginamas.

High Jump – šuoliai į aukštį – populiarėjanti šunų sporto šaka. Rungties metu šuo turi pašokti ir įsikabinti į pakabintą jauką (dresūros pelę, kai kur naudojama padanga). Laimi aukščiausiai iššokęs ir bent 3 s įsikandęs į žaislą  šuo.

Rimtos treniruotės, kaip ir daugelio kitų sporto rūšių atveju, pradedamos visiškai susiformavus šuns skeleto-raumenų sistemai, „užsidarius“ kaulų augimo plokštelėms - maždaug 18 mėn. (stambesniems šunims gali tekti palaukti ir ilgėliau). Naudinga įvertinti augintinio sąnarių būklę. Jaunesniam šuniui geriausia "kelti" norą pelei, duoti užsiiminėti springpole arba treniruoti be didelių aukščių - kad gyvūnas suprastų, kas čia per užsiėmimas ir išmoktų techniką.

Labai gerai, jei šuo brendimo laikotarpiu praeis paklusnumo kursus. Taip Jums abiems bus lengviau susikalbėti. Be to, būtina socializacija - kitaip pvz. varžybų metu jis stresuos, bijos garsų, minios arba pyks ant kitų šunų, dalyvių.

Šunys šokinėja kąsdami į įvairius daiktus, tačiau optimaliausias variantas - palyginti nebrangi ir ilgalaikė (jei kokybiška) džiutinė pelė, taip pat tinkanti springpole ir kitoms treniruotėms. Dauguma šunų mėgsta tas peles - į jas smagu ir patogu kąsti. Jei šuo pele nesidomi, tenka būti "griežtesniems" - namie paslėpti visus žaislus, su augintiniu nežaisti. Užsiėmimai ir smagybės - tik lauke ir būtent naudojant pelę. Taip pat pelę galima ištepti kuo nors skaniu ar tiesiog pakviesti kitą, "patyrusį" šunį, kurį stebėdamas "vangusis" augintinis pradės pavydėti ir taip pat užsimanys pažaisti. Iš pradžių darbas su pele tegul būna trumpas ir pasibaigia anksčiau negu šuniui atsibos. Taip laikui bėgant pelė taps žaislu Nr.1.

Kuo aukštesnis šuolis, tuo didesnė traumų tikimybė (būtent su High Jump susijusios traumos tirtos nebuvo, tačiau panašių tyrimų būta Agility, Flyball ir Schutzhundo srityse - ten netgi ne tokius didelius aukščius įveikiantys šunys kenčia nuo lėtinių ir ūmių traumų, dažniausiai priekinių galūnių ir nugaros srityse).

Prieš šokinėjimo treniruotes būtina sutvirtinti šuns kūną. Tai padaryti padės ilgi pasivaikščiojimai, svorio tempimas (sunkusis ir ištvermės), bėgimas, plaukimas, flirtpole, springpole, per savaitę būtina suteikti bent 2 poilsio dienas. Dėl įvairiapusiškų treniruočių šuns kūnas bus tvirtesnis, tai sumažins traumų tikimybę. Jokiu būdu didesnių aukščių neduokite įveikinėti nesportavusiam, nutukusiam šuniui – tokiam didelė rimtos traumos rizika. Be to, siekiant sumažinti traumų tikimybę, prieš treniruotes būtinas apšilimas, po jų - „atvėsimas“, masažas.

Treniruotėse nereikia siekti didžiausio aukščio ir rekordų. Geriausia rinktis optimalų aukštį – tą, kurį šuo dažniausiai pasiekia (pvz. 1,8 m). Taip galėsite ieškoti geriausių sprendimų ir tobulinti techniką, tarpusavio „susikalbėjimą“, ieškoti atstumo, iš kurio geriausia šunį paleisti. Jei šuo nelabai klusnus, geriau visą laiką būti pririšus jį su plona, dirbti netrukdančia virvele – kitu atveju kai jis „nepataikys“, visą laiką straksės vietoje ir jaudinsis kol pribėgsit ir jį nusitempsit.

Žaislą geriausia tvirtinti taip, kad jis šiek tiek spyruokliuotų – prie lankstesnės šakos, tvirtos gumos ar spyruoklės... Iš inercijos ir dėl gravitacijos skeletui gaunasi nemaža apkrova – tad geriau šunį  treniruočių metu patausoti.

Treniruočių režimas individualus, priklauso nuo šuns, savininko ir aplinkybių - vieni po kelis kartus dienoje šunį veda maždaug pusvalandžiui, kiekvienas vedimas skirtas apšilimui ir kokiai nors rungčiai (toks variantas ypač aktualus vasarą, kai lauke karšta), kiti visą veiklą "sujungia" į vieną ir iš karto lauke užtrunka iki 2 - 3 valandų. Nepatyrusiam šuniui užtenka sesijų po 5 min. - kad neatsibostų ir nepervargtų. Vėliau laikas gali būti ilginamas.

Roges, vagonus, vežimėlius  su kroviniais ar žmonėmis šunys tempė šimtmečius. Mažų miestelių šunų savininkai greičiausiai girdavosi, kiek daug jų šunys geba pavilkti. Matyt nuo to svorio tempimas ir prasidėjo – besilažinant, kieno šuo daugiau patemps. Kažkas panašaus į šiandienines varžybas pirmiausia pasirodė Šiaurės Kanados ir Aliaskos aukso kasyklose. Oficialiai šis sportas vyksta nuo 1970 m.

Svorio tempimas – viena populiariausių šunų sporto šakų. Tokių varžybų žiūrėjimas – tikra intriga žiūrovams, tačiau tai ir sunkus, tikslingas šuns mokymas, darbas ieškant tinkamos apkrovos, mitybos derinimas ir t.t. Svarbu ne tik fizinė jėga - šuo turi būti kontroliuojamas ir socializuotas, gerai jaustis varžybų aplinkoje.

Negalima šuns priverti tempti. Tai - jo noras. Pavojingas, grubus elgesys su gyvūnu, dalyviais ar organizatoriais varžybose gresia diskvalifikacija. Bet kuris į pjautynes įsivėlęs šuo diskvalifikuojamas – nesvarbu, kas dėl to kaltas. Diskvalifikacijos priežastimi gali tapti netgi šunų įžeidinėjimas.

Svarbiausia svorio tempimo taisyklė – jis turi būti įdomus ir šuniui, ir šeimininkui. Pagrindinis  tikslas –  ne laimėti ar pavilkti kuo diodesnį krovinį, o smagiai praleisti laiką su augintiniu.

Trumpai apie rungtį

Tempimo rūšių yra įvairių, kai kurie šeimininkai šunis moko dirbti su visomis, tačiau paprastai kuriai nors teikia pirmenybę. Šuo kinkomas į roges ar vežimėlį, prižiūrėtojas (savininkas ar treneris) duoda komandą (paprastai šalia šuns būna tik vienas žmogus). Krovinys 60 s velkamas 1,5 – 6 m (dažniausiai – 5 m). Šuns tuo metu liesti negalima, hendleris privalo laikytis tam tikro atstumo. Daugelyje varžybų jaukas (maistas, skanėstai, žaislai) nenaudojamas, o šiurkštus elgesys su gyvūnu griežtai draudžiamas. Kai kuriose varžybose netgi neleidžiama šalia būti šeimos nariams, giminaičiams ar draugams. Taip pat draudžiama viskas, kas šuniui gali kelti grėsmę. Gera šuns priežiūra ir pagarba – būtina tempimo varžybų sąlyga.

Jei tampa aišku, kad šuniui parinktas svoris per sunkus, jam padedama. Jis neturi žinoti pralaimėjimo jausmo.

Kas gali tempti svorius

Varžybose dalyvauti gali grynaveisliai šunys ir mišrūnai, nesvarbu kokio jie dydžio ir lyties – tik turi būti sveiki, neagresyvūs bei atitikti amžiaus reikalavimus. Vienos organizacijos leidžia varžytis bet kokių veislių šunims ir mišrūnams, kitose reikalaujama, kad mišrūnai būtų kastruoti, dar kitos leidžiasi dalyvauti tik jose registruotiems tam tikrų veislių šunims.  Rujojančios kalės dalyvauti negali, kadangi blaško kitus šunis. Agresyvūs šunys diskvalifikuojami.

Dažnai skiriamos 6 skirtingos svorio klasės, kurių atstovų svoris skiriasi nuo 15 iki 55 (ar daugiau) kg. Pasvėrus šunį, jei kažkiek yra „po kablelio“, visada rašoma mažesnėn pusėn (jei šuo sveria 30,9 kg – jo svoris žymimas kaip 30 kg).

Šiam sportui tinka ne tik dideli ir galingi šunys. Dalyvauti gali ir mažųjų veislių šuneliai. JAV dažniausiai varžosi malamutai, haskiai, rotveileriai ir pitbulterjerai, rečiau pasitaiko biglių, kokerspanielių ir mastifų, kartais varžybose „sušmėžuoja“ ir koks nors itin „dekoratyvus“ ar netikėtas šunelis (kaip pvz. Kinų plikasis, seteris, buldogas...). Mažesni šunys lyginant su jų mase patempia didesnį svorį negu didieji (dėl to kai kur skirstant į kategorijas priklausomai nuo šuns dydžio skiraisi ir tam tikram titului būtinas koeficientas), o terjerai tai daro itin gerai. Pagal ABWPA (American Bulldog Weight Pulling Association) normatyvus, kad gautų I laipsnio diplomą, amerikiečių buldogas turi patraukti 12 kartų sunkesnį už jį patį svorį, II laipsnio - 18 kartų, III laipsnio –23 kartus.

Nauda

Nuo pat šio sporto atsiradimo būta nemažai prieštaravimų. Kai kurie žmonės mano, kad šunys verčiami tempti, kad ši veikla – kankinimas ir gyvūno žalojimas. Iš tiesų kovojama su bet kokiomis piktnaudžiavimo užuomazgomis šiame sporte. Be to, šunys nedaro to, ko nenori.

Nuolat su svoriais dirbantiems šunims susiformuoja gražus raumenų reljefas, dėl to ši veikla itin tinka toms veislėms, kurių atstovams parodose pageidautina turėti gerai išvystytus raumenis. Be to, tempimo metu šuo gali tikslingai ir taikiai panaudoti susikaupusią energiją. Tempimas padeda vystyti jėgą, ištvermę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, raiščius.

Gali pasirodyti, kad svorio tempimas apsiriboja tik fizinės jėgos demonstravimu, tačiau taip nėra. Šiam sportui reikia sukurti sąlygas protiniam šuns vystymuisi – šuo turi gebėti sutelkti dėmesį ir pabaigti pradėtą užduotį. Geriausi rezultatai pasiekiami su šunimis, kurių psichika stabili.

Įranga weight pulling`ui

Įranga gan paprasta – specialūs pakinktai ir svoris.  Pakinktai (petnešos) turi būti specialiai skirti sunkių svorių tempimui – jie saugo gyvūną nuo traumų ir leidžia greičiau „auginti“ rezultatą. Paprastam rogių tempimui skirtos petnešos netinka, kaip ir vedžiojimui skirtos „kasdienės“, kur sagtis būna nugaros viduryje. Netinkamas inventoriaus naudojimas veda į traumas – dažniausiai tada nukenčia šuns nugara, klubai ar kryžkaulio sritis. Pakinktai turi būti pasiūti būtent tam šuniui, kitaip jis negalės visiškai „atsiskleisti“. Jei šuo priprato prie vienų pakinktų, varžybose nepatartina naudoti kitų - jam bus sunkiau susidoroti su svoriu, reikės laiko, kad prisitaikytų prie apkrovų „iš naujo kampo“.

Varžybose šunys tempia roges, vagonus ant bėgių ar vežimėlį. Treniruočių metu dirbama ir su padangomis, grandinėmis ir t.t. Skiriasi ir paviršiai – gali būti natūralus (žolė, žemė), dirbtinis (kilimas ant betono). Tempimas niekad neatliekamas ant betono ar panašaus paviršiaus, nes tai žalinga šuns nagams ir pėdoms.

Šuniuko paruošimas

Neverta labai jaunų šunų versti tempti didelių svorių. Yra daugybė nuomonių dėl mokymo amžiaus – tačiau paprastai sutariama, jog iki 16 - 18 mėn. šunys tampyti gali tik lengvus svorius. Per pusę metų svoriai lengvai „užkeliami“, o  su 2 metų amžiaus pilnai fiziškai išsivysčiusiais gyvūnais dirbama rimčiau.

Dirbantieji su jaunesniais kaip 10 mėn. gyvūnėliais patenka į rimtų debatų grupę. Kai kurie savininkai mažylius pradeda mokinti jaunesnius kaip 6 – 8 savaičių amžiaus, tačiau dauguma išlaukia, kol sueina bent 4 – 6 mėnesiai. Treneriai dažniausiai rekomenduoja parengiamąsias treniruotes pradėti nuo 6 mėn.

Dėl amžiaus taip aktyviai diskutuojama todėl, kad pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių šuniukų kaulai dar lankstūs, sausgyslės tamprios, raumenys tik vystosi, o ir protelis dar nesubrendęs. Didžiausia rizika pažeisti sąnarius – iki 6 mėn. amžiaus. Stambesniems šunims reikia dar daugiau laiko, kol susiformuoja kaulai ir sąnariai.

Visa esmė – augimo plokštelėse (plotai abiejuose kaulo galuose, kur ląstelių dalijimosi dėka kaulai auga). Ten nėra kalcio, tad tos vietos minkštesnės, jautrios pažeidimams. Tokią vietą pažeidus, sutrinka viso kaulo augimas, ko pasekmė gali būti per trumpos (kaulas neauga) ar netinkamai išsivysčiusios galūnės. Net jei bus tik vienas incidentas, pažeidęs augimo plokštelę, pasikartojantys stresai šioje srityje lems ne visai normalų kaulų formavimąsi. Laikui bėgant tai sukels problemų ir su raiščiais, sausgyslėmis ir raumenimis. Augimo plokštelės visiškai sukietėja, kai šunelis sulaukia maždaug 18 mėn. amžiaus.

Daug nerimo kelia ir displazija. Šunų klubo sąnario displazija nėra paprastas genetinis susirgimas. Veisiant du neištirtus šunis rizikuojama jų palikuonis pasmerkti kančioms, tačiau yra ir kitų rizikos veiksnių. Labiausiai kritinis laikotarpis displazijai atsirasti yra nuo gimimo iki 60 dienų. Net polinkį displazijai turintis šuniukas gali išvengti šios bėdos, jei jo sąnariai pirmus gyvenimo mėnesius patirs kuo mažiau streso. Dar vienas iš klubo sąnario displaziją iššaukti galinčių aplinkos veiksnių – pernelyg daug fizinių pratimų etape, kai klubai sparčiai auga (ypač 4 – 6 mėn. amžiaus). Žinoma, vien pakinktų uždėjimas žalos nepadarys, tačiau didesnis svoris neturėtų būti skiriamas jaunesniam kaip 16 mėn. amžiaus gyvūnui. Pitbulterjerai veisti tam, kad darbą tęstų net jausdami skausmą, taigi net faktas, kad šuo neparodo diskomforto požymių, dar nereiškia, kad jam neskauda.

Beje, per mažai judantys šuniukai dažniau kenčia nuo nutukimo, taip pat turi problemų su raumenų išsivystymu. Jei šuniuko vaikystė prabėgo ribojant jo veiklas, suaugęs jis gali būti labiau linkęs į traumas. Verta paminėti, jog moksliniai tyrimai vis dar nesuteikia galutinio atsakymo apie fizinio krūvio normas šuniukams. Sutariama, kad kol griežtų taisyklių nėra, į viską verta žiūrėti sveiku protu ir būti atsargiems.

Supažindinimo su pakinktais amžiaus, kaip galima suprasti, įvarius – jis daugiausia priklauso nuo trenerio požiūrio. Pradiniu laikotarpiu gyvūnas susipažįsta su „inventoriumi“ ir mokomas reaguoti į komandą. Tempti nieko nereikia – tiesiog pavaikštoma su pakinktais, mokoma ramiai išlaukti, kol jie bus uždėti ir nuimti. Jei svoris ir dedamas, tai tik ypatingai lengvas, kad nebūtų jokio tempimo įsiręžus. Jauno šuns ruošimas – ne fizinis, o psichologinis.

Taigi, pirmomis dienomis šuniukui uždedami pakinktai ir su juo žaidžiama. Taip jis supras, kad petnešos lygu žaidimams ir smagybėms. Tokie „uždėjimo periodai“ turi tęstis po 15 – 30 min. Ši įžanginė dalis trunka 5 – 10 dienų. Nepatartina šuniuko palikti vieno su pakinktais – jus gali juos graužti.

Vedžiokite šunelį ramiose vietose ir girkite, kai jis juda pirmyn. Visada ėjimui pirmyn naudokite tą pačią komandą, judėkite šuniuko priekyje, o ne šone. Duokit komandą – jei šuo reaguoja, skatinkit. Leiskit jam nutolti, tada pakvieskit, vėl skatinkit. Komandos nekeiskite, kad šuo nepradėtų painiotis. Kai šuo pirmyn juda kartu, girkite jį ir kartokite komandą. Po kiekvieno sustojimo vėl galite pradėti judėti su komanda. Niekad neviliokite šuns maisto dubenėliu ar žaislu. Jūsų dėmesys – štai kas turi būti atlygis, o ne masalas.

Kai šuo į komandą reaguoja džiugiai ir entuziastingai, galite uždėti truputėlį svorio. Geras laikas tam – prieš šėrimą. Atminkit: maistas ne masalas, jis - atlygis.  Pirmasis svoris – ne per daug triukšmingas (vėliau teks parinkti ir kokį nors triukšmingesnį objektą, pvz., tuščią butelį su akmenukais ar raktų ryšulį – kiti išvis pradeda nuo jų). Šuo – su pavadėliu. Tiesiog vedžiokit jį ir leiskit priprast prie tempimo garsų. Jei šuo bijo butelio ar puola jį, mažinkite triukšmo šaltinį ir toliau judėkite. Nueikite 6 – 10 m, pagirkite. Niekad nepykite ant šuns.  Po treniruotės praėjus 15 min. augintinį pašerkite, tačiau nešerkite iškart po pratimų. Be pavadėlio tempti mokoma 10 – 20 dienų, taip pat tuo metu „įtvirtinama“ startinė pozicija.

Vėliau treniruojamasi 3 – 4 kartus savaitėje, tačiau vėl – tai „darbas su galva“, o ne fizinė veikla. Didelis svoris nenaudojamas. Jei šunelis nedrąsus, reikia visai lengvo objekto – pvz., šakelės, kad pasipriešinimas būtų vos vos sukuriamas.

Kai šuneliui sueina 6 – 8 mėn., pridedamos ištvermės treniruotės (lengvas svoris lygiu paviršiumi – nuo 800 m).

Suaugusio šuns treniruotės

Apie svorio tempimą dažnai galvojama, kad tai primityvus sportas, kuriam pakanka minimalaus mokymo, maksimalios jėgos ir šuns pagyrimo. Tikima, kad jei su šunimi bus daug vaikščiojama, jis gaus pakankamai fizinės veiklos, atrodys įspūdingai ir tuo pačiu patemps sunkią platformą. Deja, stiprus nemokytas šuo netemps net tuščio vežimėlio. Šia veikla reikia dirbti nuolat, tačiau nepersistengti – būtina sunkaus tempimo treniruotes derinti su aerobiniais  užsiėmimais bei poilsiu.

Prieš treniruotes įsitikinkite, kad šuo sveikas. Apsilankykite pas veterinarą, patikrinkite jo klubų ir alkūnių sąnarius bei širdies būklę.

Niekad neleiskite šuniui dirbti ant cemento, plytelių ar asfalto. Visada – žolė, purvas ar kilimas.

Dauguma linkę labai skubėti ir pradeda principu „daugiau yra geriau“ – apie tinkamą svorio parinkimą nebūna nė kalbos. Treniruočių metu velkamas svoris turi augti palaipsniui, šuns negalima versti dirbti su kroviniu, su kuriuo jis  negali susidoroti. Nedideli pakeitimai daromi tada, kai aiškiai matyti, jog svoris jau per mažas. Per daug „užkėlus“ svorį šuo atsisakys dirbti. Jei norėsite visko iškart ir greit, šunį tik sugadinsite ir niekada neturėsite gero tempėjo.

Pirmiausia viskas prasideda nuo petnešų uždėjimo. Jokio svorio – tik petnešos. Tada – plastikinis butelis. Po jo – automobilio padanga ar tuščios rogės.  Svarbu neskubėti, svoris didinamas lėtai, kai šuo labai gerai jaučiasi su esamu. Iš pradžių šuniui tenka priprasti vien prie fakto, kad jam judant kažkas šliaužia iš paskos ir skleidžia garsus.

Pirmiausia lengvą svorį suaugęs šuo turi tempti 30 – 40 žingsnių. Palaipsniui atstumas ilginamas. Kai šuo gali po 20 – 30 m dirbti su savo svoriu ir yra pakankamai fiziškai sutvirtėjęs, galima pradėti trumpesnius (6 – 9 m), bet sunkesnius pratimus.  Tada šuo darbuojasi su 1.5 savo svorio. Po to – dar rimtesni svoriai.

Jei svorio nepakanka, daugelis tai bando kompensuoti didindami atstumą, kas iš esmės irgi nėra gerai. Žinoma, ištvermė būtina, nes varžybų metu kartais tenka atlikti iki 15 bandymų, tačiau svorio tempimo treniruočių ištvermės darbas nepakeis (ištvermės darbui tempiamas svoris nesiekia šuns masės). Geriau padaryti 2 – 4 bandymus su ne tokiu dideliu svoriu, negu valandą vaikyti šunį. Aerobiniam ištvermės darbui geriausia bėgtakiai, plaukimas, flirtpole, bėgimas šalia dviračio.

Per savaitę rekomenduojamos 1 – 3 sunkių svorių tempimo treniruotės. Būna, kad seansui užtenka 15 – 20 min., tačiau kartais treniruotė užtrunka ir daugiau kaip valandą.

Sunkiausia dalis – pajudinti krovinį, po to atsiranda inercija ir viskas einasi lengviau. Kartais pasibaigus inercijai ir kroviniui sustojus, šuniui gali pritrūkti atkaklumo judėti priekin. Taip atsitinka, kai šuo mokomas su vežimėliu, kurį sunku pajudinti iš vietos ar su pernelyg lengvu ilgą atstumą tempiamu svoriu... priežastys įvairios. Kai šuo dirba su daiktais, kurie nejuda iš inercijos, jis pripranta nuolat įveikti proceso metu nemažėjantį pasipriešinimą, nuolatinė apkrova jaučiama nuo pradžios iki pabaigos. Su taip apmokytu šunimi lengviau dalyvauti varžybose.

Dieną po treniruotės geriausia šuniui leisti ilsėtis, kitaip lėtės pažanga ir augs traumų tikimybė. Be to, į savaitės „darbo planą“ įtraukite ir aerobines ištvermės treniruotes. Treniruotes rengti reikia pagal tam tikrą grafiką, jį susikurti teks patiems, atsižvelgiant į individualius šuns poreikius. Pirmiausia nustatomas maksimalus svoris, kurį šuo gali patempti, tada dirbama su kiek lengvesniais svoriais, keičiamais pagal tam tikrą sistemą. Po 3 sav. – 2 mėn. tikrinamas naujas maksimalus svoris.

Vienas iš savaitinio darbo pavyzdžių (nors dauguma po sunkaus weight pulling`o duoda poilsio dieną; tada sunkaus svorio treniruotės daromos 1 – 2 kartus, likęs „darbinis“ savaitės laikas skiriamas aerobinėms treniruotėms):

  1. areobinis darbas
  2. sunkus svoris
  3. aerobinis darbas
  4. sunkus svoris
  5. aerobinis darbas
  6. sunkus svoris
  7. poilsis

Ištvermės tempimas sudaro 1.5 – 3 km. Ištvermės pratimų metu velkamas svoris priklausomai nuo trenerių skiriasi, rekomenduojamas įvairus – nuo  25 iki 70 proc. šuns kūno masės.

Psichologija Weight Pulling`e

Sėkmė šiame sporte galima tik su tvirtais nervais – kai kurie šunys netgi bijo platformos. Pamokų metu šuo turi išmokti nereaguoti į trikdžius, triukšmą, taip pat reikalingas paklusnumas, geras kontaktas su šeimininku. Šuo turi išmokti mėgti svorio tempimą. Efektyviausia, jei jis svorį tempia po komandos („Pirmyn“, „Pull“ ir tt.t.). Jis turi būti ramus ir susitelkęs.

Šunį mokinti reikia apdovanojant pagyrimais ir dėmesiu. Pats tempimas, noras įtikti šeimininkui turi būti esminė varomoji jėga. Masalu viliojami (per grobio instinktą) gyvūnai per greit perdega, daug energijos „ištaško“ šokinėdami, lodami ir nervindamiesi, kai kurie pernelyg „užsidraivinę“ susijaudinę net grybšteli šeimininkams, pradeda reaguoti į teisėją ar žiūrovus. Pripratintas už skanėstus ar žaislus tempti šuo nedirbs, kai jų nematys. Daugelyje organizacijų varžybų metu draudžiama naudoti bet kokius žaislus ar skanėstus ir kitus jaudrinančius dalykus - šunys skatinami šauksmais, komandomis, dainomis, šokiais ir t.t.

Ilgai dirbant su šunimi, jį lengviau „jausti“ ir žinoti, kada, pvz., leisti jam praleisti vieną tempimą duodant pailsėti. Supratimas atsiranda kartu dirbant įvairiapusiškai, o ne tik pumpuojant raumenis. Geriausia, jei su šunimi dirbantis asmuo išmano šių gyvūnų psichologiją.

Svarbiausias dalykas treniruojant šunį – jo motyvacija. Šunį skatinti reikia ne atlikus darbą, o viso darbo metu. Teigiamas skatinimas visada turi laimėti prieš neigiamą poveikį. Šeimininko įsakymas turi būti svarbesnis negu kiti šuns norai – kitaip jis dirbs neilgai.  Kartais pavargęs šuo nebereaguoja į jokius įtikinėjimus, nors dar turi galimybę patempti svorį.

Beje, treniruočių metu šuo turi +- žinoti, kada bus finišas. Kitu atveju „nežinomybė“ sukels didelį psichologinį stresą.

Svarbiausia – mokinkite šunį smagiai ir niekad neleiskite jam žinoti, kad jis gali pralaimėti. Tai yra, niekad nedėkite tokio svorio, kokio jis negalėtų patempti. Jei šuniui pernelyg sunku – tegul kas nors svorį pastumia. Šuo niekada negali žinoti, kad gali pralaimėti. Niekada nepraraskite savitvardos, su šunimi būkite kantrūs ir sąžiningi.

Būna, kad šuo ruošiamas baimės pagalba. Yra šunį mokančių griežtu antkakliu ir pavadžiu. Duodama komanda, truktelima – ir šuo tempia. Jei šuo atsisako eiti – vėl truktelima. Šis treniruočių būdas nepopuliarus. Jei šuo visiškai nenori tempti svorio ir tas jam nepatinka, tiesiog užsimikite kita veikla.

Jei manote, kad šuo, keletą mėnesių kieme ar miškelyje patampęs svorį, tinka varžyboms – klystate. Prieš šimtus žmonių, šunų ir krūvą dirgiklių viskas eisis kitaip. Gera socializacija būtina – ypač jei šuo jaunas. Lankykitės parkuose, viešose vietose, pratinkit šunį prie įvairių paviršių, garsų.

Kalbant apie treniruotes viešoje vietoje, turite žinoti, kad su tokia veikla nesusidūrę žmonės greičiausiai manys, kad augintinį kankinate , o gal net bandys jį išgelbėti. Tie patys žmones, beje, dažnai būna už tai, kad šuns vieta – prie būdos. Turite būti kantrus ir nekreipti dėmesio į neigiamas reakcijas.

Mityba

Be treniruočių, šuniui reikia tinkamos, subalansuotos mitybos. Ką rinktis – sausą ėdalą ar mėsą (RAW/BARF), kiekvieno asmeninis reikalas. Kalbant apie papildus, dažniausiai naudojamos aminorūgštys, prieinamos bet kuriose sporto prekių parduotuvėje. Patartina racioną papildyti papildais sąnariams.

Kitas geras užsiėmimas šuniui yra taip vadinama kabykla (anglų k. - springpole), kai daugiausia dirba šuns žandikaulio, kaklo, nugaros raumenys.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru. Jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus – tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Nepasiekus vienerių metų ribos, nederėtų įrenginio kabinti aukštai – bent dvi šuns kojos turėtų likti ant žemės. Taip pat įrenginį kabinkite žemai, jei šuo yra didelis ar senyvas. Jauni, smulkesnio sudėjimo šunys gali drąsiai žaisti didesniame aukštyje. Visgi įrenginio pakabinimo aukštis priklauso ir nuo šuns noro, užsivedimo. Kai kuriem patinka jausti pagrindą po kojomis, kai kurie, priešingai, - tikri šokliai ir skraiduoliai. Noras dirbti daugiausia priklauso nuo paveldėjimo ir kažkiek nuo dresūros, sudominimo. Žandikaulių stiprumas ar silpnumas tam jokios įtakos nedaro.

Kabyklą galima įsigyti – internete yra prekiautojų tinklalapių, bet visai nesunkiai galima pasigaminti ir patiems. Kabyklos pagrindą sudaro trys dalys – stiprus tvirtinimas, tampri dalis ir įsikandimui tinkantis žaislas. Tamprioji dalis reikalinga tam, kad šuniui sudarytų pasipriešinimą, šitaip palaikydama susidomėjimą ir norą "kovoti" su nematomu konkurentu. Nrmažai kabyklų pavyzdžių galima rasti internete naudojant paieškos žodį "springpole".

Kabyklą galima tvirtinti gana įvairiose vietose, tai daugiausia priklauso nuo jūsų galimybių. Tai gali būti medis, namo sija arba galite pasidaryti specialų tvirtinimą ant sienos ar ant žemės. Būtina įsitikinti, kad tvirtinimo detalės yra patikimos ir atlaikys nuolatinė apkrovą (apkrovą reikėtų skaičiuoti ne pagal šuns svorį, nes jų jėga viršyja jų pačių svorį kelis kartus).

Tvirtinimui prie kabinimo vietos galite naudoti tvirtą grandinę, karabiną (pvz. naudojamą alpinizmui). Taip pat galima naudoti ir tvirtą antkaklį, bet įsitikinkite, ar sagtis patikima.

Tamprumui dažniausiai naudojama spyruoklė. Viena iš labiausiai tinkančių yra tvirta, trumpa garažo durų spyruoklė. Visgi reikėtų rimtai pasvarstyti, ar rinktis spyruoklę, ar kokį nors jos pakaitalą. Kai šuo įsiaudrinęs dirba, jis gali šoktelėti žymiai aukščiau, negu jūs tikėjotės, ir netycia dantimis sugriebti už spyruoklės. Kad išvengtumėte tokios problemos, jūs turite kelias išeitis. Arba pasirūpinkite, kad spyruoklė būtų tikrai aukštai, pvz, panaudokite labai ilgą tvirtą virvę, arba spyruoklę apdengite tvirtu gaubtu, arba naudokite kokį nors pakaitalą. Labai puikiai tinka dviračio rato kamera, be to, tai tikrai nebrangu. Pasirinkus pastarąjį variantą, nereiks nerimauti dėl galimų nelaimių, tik nepamirškite išimti metalinių dalių! Pigiausias variantas - lanksti, bet pakankamai tvirta šaka. Per ją pakankama permesti virvę su žaislu ir šuo gali pradėti treniruotis.

Jei jūsų šuo nemažai sveria arba yra labai aršus tampytojas, reikėtų rinktis tvirtą spyruoklę, o jei pasirinkote dviračio kamerą, tai geriau naudokite dvi vienu metu.

Paskutinioji kabyklos dalis leis jums pasitelkti visą savo turimą fantaziją. Čia galimos įvairios variacijos. Galima prie spyruoklės/kameros pritvirtinti storą, tvirtą virvę, o prie jos galo – žaislą. Tai gali būti ir šuns pamėgtas pliušinis žaisliukas, dresūrai naudojama pelė arba speciali šunims skirta suvytų siūlų virvė. Jei kabykla bus neaukštai, galite virvės nenaudoti – užteks ir žaislo.

Kartais šunys pradžioje nenoriai žaidžia su kabykla ar iš viso nerodo susidomėjimo. Neretai jie žaidžia tik tada, jei šeimininkas laiko bent dalį kabyklos. Tokiu atveju reikia šiek tiek kantrybės, pamažu stengtis trumpiau ir rečiau laikyti ranką prie kabyklos, žodžiu skatinant ir giriant šunį jam rodant susidomėjimą. Kai kuriais atvejais padeda skanumynų panaudojimas susidomėjimui. Jei šuo susidomės šia veikla, turėsite labai puikų būdą maloniai nuvarginti augintinį.

Labai puikus būdas žaisti su šuniu tuo pačiu vystant jo grobio instinktą ir leidžiant jam atsikratyti susikaupusia energija yra žaidimas su taip vadinama meškere (anglų k. - flirtpole). Šį įrankį labai paprasta pasigaminti pačiam.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru, jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus, kadangi tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite kai šuo yra ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Jei šuo dar neturi vienerių metų, žaislo nekelkite aukščiau pečių lygio, nes šokinėdamas ir sukinėdamasis šuo gali užsigauti, be to, tai gali neigiamai paveikti sąnarius. Taip pat reikėtų vadovautis tokiomis pačiomis instrukcijomis, jei šuo yra senyvas arba turi antsvorio, yra stambaus sudėjimo. Apskritai stenkitės nekelti žaislo labai aukštai, nes aukšti šokinėjimai gali sukelti skausmingas traumas. Iš esmės meškerė yra panaši į kabyklą (springpole), tik tiek, kad jos mes niekur netvirtiname.

Pitbulterjeras ir flirtpole

Prieš pradedant užsiėmimą šiuo įrankiu patartina padaryti trumpą apšilimą - pasivaikščiojimą lengvu žingsniu, trumpą pasilakstymą ristele ar pan. Pats užsiėmimas su meškere neturėtų trukti ilgiau nei 15-20 min, kad šuo nepervargtų, neperkaistų ir neprarastų susidomėjimo žaislu. Auksinė bet kokio žaidimo taisyklė yra, kad žaidimą reikia nutraukti, kol dar šuo susidomėjęs ir noriai žaidžia. Po užsiėmimo taip pat derėtų trumpa lengva mankštelė, kaip ir prieš jį.

Žaidimo su meškere pavyzdžius galima rasti internete, paieškai geriausia naudoti anglų k. pavadinimą flirtpole - lengvai rasite tiek nuotraukų, tiek vaizdo įrašų.

Pasigaminti meškerę yra tikrai paprasta, be to, medžiagos neturėtų daug kainuoti. Meškerės pagrindą sudaro trys dalys: tvirtas, pageidautina lankstus, kotas, tvirta virvė ir žaislas.  Vienas iš paprasčiausių variantų – ilgas botagas, nes jis pakankamai lankstus ir tvirtas. Prie jo tereikia pritvirtinti žaislą ir turėsite puikų šuns treniruočių ir žaidimų įrankį.

Pats paprasčiausias variantas - žirgų prekių parduotuvėje nusipirkti botagą ir prie jo pritvirtinti žaislą. Laikiną flirpole galima sumeistrauti ir gamtoje, radus pakankamo ilgio šaką, prie kurios tereikia pritvirtinti virvutę su žaislu.

Pirmajai daliai galima naudoti gana įvairius daiktus. Vienas iš pavyzdžių – maždaug 1,5 - 3 cm skersmens, 1,5 - 2 metrų ilgio PVC vamzdis. Taip pat galima panaudoti šluotkotį. Jei jis medinis, būtų gerai pragręžti jame skylę, kad būtų galima perverti virę. Jei pasirinksite šiuolaikinį tuščiavidurį šluotkotį, viskas bus paprasčiau, kaip ir su PVC vamzdžiu. Tereikia per vamzdį perverti virvę, užtvirtinti ją abiejuose galuose. Patartina abu galus apklijuoti tvirta lipnia juosta, kad aštresni kraštai nepažeistų rankų odos.

Antrajai daliai pakanka statybinių ar ūkinių prekių parduotuvėse randamos maždaug 1 cm skersmens virvės. Virvės reikia maždaug dukart tiek, kokio ilgio yra kartis ar vamzdis.

Trečiajai daliai iš esmės tiks bet koks tvirtesnis lngvai pritvirtinamas žaislas. Gana ilgam užtenka daug kur randamas iš siūlų suvyta trumpa virvė, be to, ją gana lengva pririšti. Tvirtinimui paprastai pakanka virve pririšti žaislą patvariu mazgu (internete galima rasti įvairių variantų).

Pagal Bull-a-ton Summer 2004; AADR Health Corner

Šunų savininkams dažnai tenka susidurti su gyvūnais, kurie dėl įvairių priežasčių praranda daug svorio. Kartais tai būna tiesiog nujunkyti šuniukai, kartais –gyvūnai, kuriems reikia daugiau maisto negu kitiems. Taip pat būna periodas, kai šunys naudojami medžioklei ar kitam sportui, po kurių jų burna gali būti skausminga ir sausas maistas gali ją žaloti. Va tada šie mėsos kukuliai („kotletai“) gali būti atsakymas, užtikrinantis, kad šuo gaus būtent tai, ko jam reikia – ir dar šiek tiek daugiau.

Noriu pasiūlyti maistą, kuris savaime yra subalansuotas. Padarius partiją šių „satino kamuoliukų“ turi būti atsargus kai šeri šunis – jie taip juos mėgsta, kad kartais gali griebti už rankų kai pamato, ką jiems atneši.

Galbūt manote, kad šio patiekalo ingredientai brangūs – tačiau gauti rezultatai nusveria sąnaudas.

Aš naudoju juos prižiūrėdamas šuningas kales, sergančius šunis, šunis, kuriems reikia daugiau negu tik sausi pašarai, taip pat duodu juos, kai reikia stiprinti šunyčius. Juos galite naudoti kai manote, kad to reikia... tai nebūtinai tos priežastys, kurias aprašiau.

Galutinis rezultatas – blizgus, gražus ir laimingas šuo. Skirtumą pradėjus šerti šiais kotletais pamatysite labai greit – po 2 – 3 dienų.

Dabar norėčiau pasidalinti šiuo receptu ir tikiuosi, kad suprasite, jog jis tikrai naudingas.

4,5 kg mėsos (hamburgerių – pigiausios/riebiausios rūšies)

1 didelė dėžė javainių

1 didelė dėžė avižų

1 stiklinė kviečių gemalų

1 ¼ stiklinės augalinio aliejaus (kartais naudoju šalto spaudimo linų sėmenų aliejų)

1 ¼ stiklinės melasos (klampus skystis, šalutinis produktas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų)

12 kiaušinių

10 pakelių želatinos

Žiupsnelis druskos

Viską gerai sumaišykite (lyg gamintumėt netikrą zuikį). Kai viskas bus sumaišyta, darykite kiek mažesnius už beisbolo kamuoliuką rutuliukus ir juos užšaldykite maišeliuose. Norėdami naudoti, tiesiog išimkite maišelį, padėkite į šaldytuvą ir atšildykite, o tada sušerkite per 3 – 4 dienas. Visada laikykite šiuos produktus šaldytuve, kad jie būtų švieži.

Duokite po 2 kamuoliukus kas rytą. Žalia mėsa suardoma daug greičiau negu granulės, tad jų nereikia duoti kartu su sausu maistu - granulės skrandyje laikosi ilgiau. Jei sauso ėdalo duodate vakare, sumaitinkite satino kamuolius ryte, o jei sauso ėdalo duodate ryte – kamuoliukus sušerkit vakare.

Kai pradėsite pastebėti skirtumą, galite duodamų „kotletų“ skaičių padidinti arba sumažinti – atsižvelkite į individualius gyvūno poreikius. Jie turi daug baltymų, taip pat labai daug riebalų ir vitaminų, kurie šioje formoje labai absorbuojami ir panaudojami šuns organizme.

Šuniukams iš kamuoliukų padarykit košę naudodami šiltą vandenį ir šiek tiek mėsos. Kai šuniukai paaugs, galite duoti košelę iš kotleto be vandens. Nepanaudotą dalį iškart po šėrimo išimkite.

Jūs galite naudoti satino kamuoliukus įvairiais būdais, jie bus labai naudingi ir maistingi.

Tikiuosi, jums patiks šis receptas ir bus naudingas taip pat, kaip ir man bei mano šunims.

„Rudasis skeletas“

Prieš

Tai tik pavyzdys, ką satino kamuoliukai gali padaryti per 8 savaites. Mano nuomone, jei veisi šiuos gyvūnus, kartkartėmis kai kuriems jų turi pagelbėti – tai mes ir padarėm „Rudajam Skeletui“. Tai buvo 2004 m. kovo 3 dieną rastas šuo, beveik gaištantis nuo bado – kaip matome nuotraukoje.

Jis buvo nuolankiausias šuo kokį kada nors teko regėti. Šis vargšas gyvūnas valkatavo gatvėse, ėsdamas automobilių partrenktus gyvūnus ir šiukšles. Įdomu, kiek žmonių pro jį praėjo tik todėl, kad tai – pitbulterjeras?

Po

Jis buvo nukirmintas, paskiepytas, išmaudytas, jam išnaikintos blusos ir erkės. Tada jis uždarytas gerame aptvare ramioje vietoje, kur gavo šviežio vandens. Aš visada laikau satino kamuoliukų šaldiklyje ir iš karto atšildžiau maišelį. Šėriau jam po 3 kamuoliukus rytais ir kokybišką sausą ėdalą vakarais, taip pat visą laiką daviau šviežio vandens ir kruopščiai valiau narvą. Mėsos kamuoliukus nustojau duoti po 5 savaičių ir Red buvo perkeltas į įprastą erdvę. Ir štai – galutinis rezultatas (2004 05 04).

Daug šunų augintojų nuolat suka galvą, kokį sausą maistą parinkti savo augintiniui. Ir tikrai neprašauna tie, kurie moka ne tik perskaityti, bet ir suprasti, kas tie etiketėje nurodyti sauso maisto ingredientai.

Etiketė – tai lyg slaptas kodas, kurį reikia mokėti iššifruoti. Etiketėje pateikiama sauso ėdalo maistinė vertė, šėrimo instrukcijos bei informacija apie bendrą produkto kokybę. Ingredientų pavadinimai gali parodyti, kaip jie buvo apdoroti ar perdirbti. Skirtingi ingredientai skiriasi pagal mitybos profilius ir funkcines savybes.

Kai kurie gamintojai etiketėse naudoja tokius terminus kaip premium, ultra premium, natūralus (natural) ar holistinis (holistic). Tokie pavadinimai šiuo metu dar neturi teisinio apibrėžimo. Taip pat yra ėdalų, kurių etiketėje pažymima, kad sudedamosios dalys tinkamos žmonių vartojimui (human-grade food). Nors oficialaus apibrėžimo taip pat nėra, ši sąvoka egzistuoja. Jei etiketėje puikuojasi šūkiai „aukščiausios kokybės“ ar „gurmanams“ nereiškia, kad maisto sudedamosios dalys geresnės už tų gamintojų, kurių etiketėse šių epitetų nėra.

Pavadinimas – pirmasis indikatorius apie ėdalo ingredientus. Jei pašaras kur nors specializuojasi, jame esančios medžiagos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jei minima kokia nors sudedamoji dalis ir pavadinime nenaudojami žodžiai „skonis“ („jautienos skonio“), mažiausiai 95 proc. produkto turi sudaryti ta minima sudedamoji dalis (neskaitant vandens ir pagardų, kitu atveju ne mažiau kaip 70 proc.). Pavyzdžiui, „Chicken Dry Dog Food“ savo sudėtyje turi turėti bent 95 proc. vištienos. Jei etiketėje yra žodis „dinner“, minimo ingrediento turi būti 25 – 95 proc.

Jei ėdalas yra „kažkieno skonio“ (flavor), pavadinime minimo ingrediento gali būt minimalus kiekis. Skonį suteikia ne tam tikro produkto kiekis, o įvairios medžiagos, tokios kaip audinių ekstraktas. Jautienos skonio ėdalas sudėtyje gali praktiškai neturėti jautienos mėsos.

Jei etiketėje parašyta „su kalakutiena“, vartotojas galvoja, kad perka kokybišką ėdalą iš kalakutienos. Deja, frazė „su“ reiškia, kad patiekale minimas produktas turi sudaryti mažiausiai 3 proc. (užrašas „su tikra vištiena“ reiškia, kad ėdale bus mažiausiai 3 proc. vištienos). Paprastai tokiuose ėdaluose gyvulinės kilmės medžiagos įrašytos pirmoje ar antroje vietoje, o skliausteliuose parašoma, kad tam tikrą proc. (dažnai 3 – 5 proc.) tų gyvulinės kilmės medžiagų sudaro nurodytos rūšies mėsa.

Mėsa etiketėje turi būti ne „mėsa ir gyvulinės kilmės produktai“, o nurodytos rūšies mėsa (tai yra, ne kokia paukštiena, o vištiena ir panašiai). Aišku, geriausia, jei mėsa įrašyta pirmoje etiketės vietoje, o gyvulinės kilmės produktai užima mažesnę dalį. Subproduktai taip pat turėtų būti išvardinti tiksliai (pvz., kepenys).

Angliavandeniai ėdaluose gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Grūdai yra pagrindinis ėdalų ingredientas. Grūdų ir/ar daržovių procentinė dalis turi sudaryti iki pusės ėdalo, labai gerai, jai jų būna dar mažiau. Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau nei kiti. Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus. Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Ėdaluose populiarūs brewer`s (alaus) ryžiai – šalutinis alkoholio gamybos produktas, maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai prastos kokybės sudedamoji dalis. Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi.

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų.

Ingredientai etiketėje vardijami mažėjančia tvarka, trys pirmieji dažniausiai sudaro 75 proc. viso ėdalo. Daugiausia būna to produkto, kuris įrašytas priekyje. Labai dažnai ingredientų sąrašas būna itin ilgas. Tada priedai, sudarantys pakankamai reikšmingą indėlį, išvardijami iki pirmos minimos grynos riebalų medžiagos (vištienos riebalų, gyvulinių riebalų, žuvų taukų ar augalinio aliejaus).

Svarbu įsidėmėti, kad produkto ingredientai ir jų kiekiai surašomi prieš juos apdorojant. Vadinasi, jei pirmuoju numeriu įrašyta šviežia mėsa, po apdorojimo jos sumažės (šviežioje mėsoje daug skysčių, kurie bus prarasti), galutiniame produkte jos kiekis bus žymiai mažesnis (kartais lieka tik ketvirtadalis pradinio kiekio). Jei minima dehidratuota mėsa, jos kiekis po terminio apdirbimo lieka nepakitęs, kadangi ta mėsa šiaip ar taip jau praradusi skysčius. Baltymai miltų formoje (pvz. vištienos miltai) taip pat turi labai mažai drėgmės, lyginant su šviežia mėsa. Taigi ėdalas, kurio sudėtyje nurodyta „jautiena, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“ turės mažiau jautienos baltymų negu ėdalas, kur etiketėje parašyta „jautienos miltai, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“. Be to, šviežia mėsa ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, mažėja gamybos efektyvumas, todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai. Kai kurie gamintojai, siekdami padidinti bendrą produkto baltymų kiekį, ėdalą papildo negyvūniniais ingredientais, pvz., soja. Kitas labai prastos kokybės baltymų šaltinis – mėsos ir kaulų miltai bei mėsos šalutiniai produktai. Tokių sudedamųjų dalių kokybę bei sudėtį sunku nustatyti.

Siekiant išvengti „trijų pagrindinių produktų efekto“ (kaip žinia, dauguma vartotojų vengia produkto, jei pirmoje vietoje įrašytos augalinės kilmės medžiagos), gamintojai gali gudrauti. Kai tos pačios medžiagos (pvz., kukurūzo) komponentai išvardijami atskirai (kukurūzai ir kukurūzų glitimo miltai), kukurūzų automatiškai pasidaro mažiau negu pvz. vištienos ir etiketė atrodo „priimtiniau“.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai, jie pagerina ėdalo skonį. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus). Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Riebalai, esantys ėdaluose, konservuojami natūraliais arba sintetiniais konservantais. Sintetiniai – tai BHA (E320) ir BHT (E321), etoksikvinas. Dėl šių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų poveikio sveikatai atlikta pernelyg mažai mokslinių tyrimų. Žinoma, šie chemikalai naudojami nedideliais kiekiais, tačiau nuolat sausu ėdalu šeriamas gyvūnas juos gauna visą gyvenimą. Etoksikvinas šunų organizmuose išlieka netgi kelis mėnesius po jo pašalinimo iš mitybos. Kai kurie gamintojai pereina prie natūralių konservantų – rozmarinų, vitamino C ar E. Jie ne tokie efektyvūs kaip sintetiniai, tačiau saugesni. Deja, gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingredientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina.

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Produktas dažomas, kad atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vitamino K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas. Svarbu įsidėmėti, kad nebūtina medžioti ėdalų, kuriuose aukščiausi vitaminų bei mikroelementų kiekiai – nesveika ir tai, ko per daug, visada reikia stengtis laikytis „viduriuko“ principo.

„Natūralų“ šėrimą galima būtų skelti į dvi kryptis – RAW ir BARF. RAW imituoja plėšrūno modelį, BARF šifruojamas kaip „Biologically Appropriate Raw Food“ arba „Bones and Raw Food“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų kyla dėl to, ar šuo plėšrūnas, ar visaėdis. RAW atstovai sako, kad plėšrūnas, BARF – kad visaėdis. Greičiausiai šunis galima traktuoti kaip prisitaikančius plėšrūnus – geriausiai jie jaučiasi, kai ėda žalią mėsą, tačiau prisitaiko ir prie kitokių šėrimo būdų. Bet kokiu atveju šunims nereikalinga krūva daržovių, vaisių, grūdų ir papildų.

BARF siūlo, kad meniu sudarytų 50 proc. kaulų ir 50 proc. mėsos, arba 60 – 80 proc. mėsingų kaulų, tokių kaip vištų kaklai, nugaros ar sparnai, ir 20 – 40 proc. vaisių, daržovių, subproduktų, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, kartais net grūdų.

Vilkai suėda labai nedaug augalų – jie netgi neryja papjautų gyvūnų skrandžio turinio, kaip teigia mitas. Tiesa, vilkai suėda atrajotojų skrandžio gleivinę, kur gali būti likę dalinai suvirškintų augalinių medžiagų, neatsisako jie ir grobio žarnyno turinio, kuriame būna dalinai suardytų augalinių medžiagų. Ėsdami smulkius gyvūnus, vilkai suryja jų vidurius, tačiau augalinio maisto dalis ten nėra ženkli. Žinoma, šeriant RAW galima šuns racioną papildyti daržovėmis ir vaisiais – net laukiniai plėšrūnai kartais pasimėgauja augaliniais produktais, svarbu tik vengti tokių, kurie šuniui toksiški (svogūnai, razinos).

Vilko auką paprastai sudaro ne daugiau kaip 25 proc. kaulų ir odos ir paprastai jei gyvūnas stambus, vilkas neįveiks visų jo kaulų. BARF atstovai nieko blogo nesako apie vadinamuosius „atraminius“ kaulus (pvz., galvijų šlaunikaulius), kurie šunims yra per dideli ir kieti – kyla pavojus nusidilinti ar net išsilaužyti dantis. Tokie kaulai nėra maisto ingredientas, blogiausiu atveju juos siūloma duoti poilsio metu, šuniui jau priėdus.

RAW bando sugrąžinti į senus laikus, kai šunys buvo laukiniai. Vilkai, gyvenantys gaujose, medžioja stambius kanopinius gyvūnus, tokius kaip elniai, pavieniui jie gaudo smulkesnius gyvius – kiškiažvėrius, graužikus, vabzdžius, netgi žuvis. Šie plėšrūnai suryja kaulus, organus, raumenis, odą, plaukus, plunksnas, riebalus, jungiamąjį audinį… Vidutiniam plėšrūnui enkantis šių medžiagų santykis maždaug toks: 5- 10 proc. organų, 10 – 15 proc. ėdamų kaulų, 80 – 85 proc. raumenų mėsos.

Šeriant RAW gyvūnui rekomenduojama duoti 80 proc. mėsos (įskaitant kai kuriuos subproduktus, tokius kaip širdis), 10 proc. kaulų ir 10 proc. organų (subproduktų, kurių pusę sudaro kepenys), kartais sveiki kiaušiniai.

Dažnai BARF atstovai duoda maltą ar smulkintą mėsą, racioną praturtina papildais. Šeriant RAW mėsa nepjaustoma – šuniui sudaromos sąlygos maitintis kuo natūraliau, kramtyti, graužti ir pan., tai labai naudinga dantims. Papildai nerekomenduojami, nors kartais šunims duodama žuvų taukų. RAW atstovai vietoj daržovių ar papildų pataria šuniui nupirkti visą triušį.

Kuo šerti?

Tinka praktiškai visi gyvūnai, kurie bėgioja, plaukioja ar skraido. Šeriant šunį RAW, jam tinka:

Visas kiaušinis

Jautiena (visos dalys, išskyrus svorį laikančius (atraminius) kaulus)

Sveikas triušis (ar jo dalys)

Vištiena (visa ar dalimis)

Kalakutas (visas ar dalimis)

Putpelė, fazanas, antis, žąsis

Kiauliena

Ėriena, ožka

Elnias, briedis, stirna

Žuvis

Žiurkė, voverė, pelė

Subproduktai:

Kepenys (bet kokios rūšies)

Inkstai (bet kokios rūšies)

Skrandžiai

Širdis

Blužnis

Kasa

Plaučiai

Smegenys

Liežuviai, širdys (šie gali būt skiriami ir prie „normalios“ mėsos, kaip ir pvz. tokių gyvūnų kaip kiaulės skrandis)

Kaulų šaltinis:

Avis – bet kokie kaulai, galvos, kaklai, nugara, stuburas

Višta – skerdena, sparnai ir kaklas

Triušiai – skerdenos, kailiai, viduriai

Kiaulės – bet kokie kaulai, kojos, galva, uodegos

Jautiena: mažesni kaulai, veršienos skerdena, uodegos, šonkauliai, netinka galūnės, žandikauliai

Stirnos - šonkauliai ir dubenys, vengti galūnių kaulų

Jei šuo šeriamas laukiniais medžiojamaisiais gyvūnais, geriau jų mėsą patikrinti (ar nėra parazitų) ir užšaldyti bent 24 valandoms (po tiek laiko šaltyje zarazos turėtų neišgyventi). Jei žinote mėsos šaltinį ir jis tikrai patikimas, šaldymas nebūtinas.

Ramiojo vandenyno lašišos gali turėti parazitų, galinčių labai susargdinti šunis. Jei lašišinių žuvų (lašišos, upėtakio) šaltinis pasirodo įtartinas, mėsą užšaldykite 24 val. iki šuns šėrimo. Jei žuvis turi kokių aštrių dalių (nugaros peleką), jas reikia pašalinti. Venkite šunį pernelyg dažnai ar nuolat šerti karpiais, stintomis, strimelėmis ir šamais, nes šios žuvys turi fermentą, besijungiantį su tiaminu (vitaminas B1).

Jei norite maitinti šunį laukiniais graužikais (žiurkės, pelės) ar kiškiniais gyvūnais (triušiai, kiškiai), užšaldykite juos mėnesis iki šėrimo. Taip pat graužikų galite gauti iš tiekėjų (pasiklausinėkite tarp roplių augintojų), o triušių iš ūkininkų, šiuo atveju mėsos nereikia užšaldyti visam mėnesiui.

Venkite šuniui duoti didelius atraminius kaulus – į juos lengvai galima išsilaužyti dantis. Tuo pačiu neduokite ir mažų kauliukų. Tai reiškia, kad vištų sparnai, nugarėlės, skerdenos turi būti mėsingi. Kitaip tariant – kaulai mėsoje.

Nepersistenkite su subproduktais. Organai turi neįtikėtinai daug maistinių medžiagų, juose daug vitaminų ir mikroelementų, tačiau per didelis jų kiekis sukelti viduriavimą.

Kaip šuniui sušerti RAW?

Pitbulio šuniukas ėda stirnos galvą

Tai priklauso ir nuo šuns. Pvz., mėsa gali būti užšaldyta, dalinai užšaldyta ar atšildyta. Kai kurie šunys neėda atšildytos organų mėsos ir ryja tik sušaldytą. Šaldyti mėsingi kaulai (dar šifruojami kaip RMBs - raw meaty bones) gerai kramtomi, ypač tinka šunims, kurie dar tik mokosi kramtyti ar kurie savo maistą pernelyg greit nuryja.

Duokite tokį didelį gabalą, kokį tik galite. Jei turite didelį šunį ir šeriate jį jautienos šonkauliais, duokite visą sujungtą šonkaulių grupę. Jei turite mažą šunį ir duodate jam vištos koją, šerkite ją visą ir geriau didesnį gabalą, pvz., vištienos ketvirtį. Maži gabalėliai gali lemti užspringimą ir neskatina kramtymo. Vienas iš dažniau naudojamų „standartų“ – gabalas turi būti ±didesnis už šuns galvą. Jei šuo viso gabalo negali suėsti, palikite jį kitam kartui, dar geriau, jei yra galimybės šuniui jį kur nors užkasti ir mėsą „išnokinti“.

Šerdami šunį, tas gyvūno dalis, kurios apaugusios plunksnomis ar kailiu, galite arba duoti, arba pašalinti. Tai priklauso nuo šuns pomėgių ir patirties (pirmą kartą tikrai nepatariama šuniui duoti visos plunksnuotos vištos).

Kai maitinate šunį, mėsos gabalą paimkite ranka ir paduokite augintiniui. Dubuo nebūtinas, nebent kartais, kai pasiūlote kiaušinį. Kai kuriais atvejais pirmą kartą šeriant „čielą“ gyvūną tenka jį kiek prapjauti, kad nesupratingas šuo pamatytų, kas per gėris jo viduje.

Kai kurie žmonės kasdien duoda po truputį organų mėsos, kiti – kas kelias dienas. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tik nepamirškite, kad per daug subproduktų laisvina vidurius, o kepenys itin praturtintos vitaminu A.

Vieta, kur šuo bus šeriamas, vėlgi priklauso nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Šunį galima šerti narve – ypač tai tinka tiems namams, kur auginami keli gyvūnai. Galima šerti lauke, virtuvėje, garaže ir pan. Šeriant gyvenamajame kambaryje, daug kas patiesia rankšluostį, staltiesę, paklodę, laikraščių ir pan. Šunys nelabai mėgsta ėsti ant slidžių grindų – jie mieliau renkasi tokius pagrindus kaip kilimas ar lova.

Kada ir kaip dažnai šunį šerti?

Tai priklauso nuo jūsų dienotvarkės ir augintinio. Šunį galima šerti ryte, po pietų ar vakare. Geriausia, kad galėtumėte tas 10 – 30 min. būti netoli šuns, kol jis ėda. Dauguma šeriančių RAW šunis maitina vakare.

Kalbant apie šėrimo dažnį, šuo pats daug ką parodo – jei pvz. maitinate du kartus dienoje, o jis suėda ne viską, galbūt užtenka tik vieno karto. 4 – 5 mėn. amžiaus šuniukus galima šerti 3 kartus dienoje. Jei šuniukas nuolat atsisako vieno maitinimo, galima pereiti prie dviejų kartų. Šunys virš 6 mėn. amžiaus šeriami vieną - du kartus dienoje.

Šeriantys RAW kartas nuo karto šunims pasiūlo ir badavimą. Šuo, išaugęs iš mažiuko amžiaus ir sulaukęs daugiau kaip vienerių metų amžiaus, drąsiai gali badauti visą dieną. Laukiniams plėšrūnams taip pat įprasta kartas nuo karto neprikimšti pilvų. Išvakarėse prieš badavimą šuo prišeriamas, o kitą dieną nieko negauna. Vieni žmonės kartais duoda lengvus pusryčius. Paprastai savaitėje pasninkui skiriama viena diena, kai kas tai praktikuoja dažniau.

Kokį kiekį mėsos šuniui duoti?

Tai priklauso nuo šuns. Rekomendacinė norma – 2-3 proc. šuns kūno masės. Aktyvesniam ar turinčiam greitesnę medžiagų apykaitą šuniui reikia daugiau maisto. Labai aktyvus šuo artėja prie 3, lėtesnis – 2 proc. Yra dar viena skaičiuoklė – atsižvelgiant į tai, kiek sveria šuo. 1 – 2 kg masės šuniui duodama 10 proc. nuo kūno masės, 3 – 4 kg – 7 proc., 5 – 8 kg – 5 proc., 9 kg – 3 proc., 11 kg ir daugiau 2 proc.

Kiekį įvertinti sunkoka tik iš pradžių, vėliau įgudę šėrikai vien užmeta akį į mėsos gabalą ir orientuojasi pagal šuns fizinę formą, tai yra, ar jo masė normali, ar ne. Liečiant šuns šonus, turi būti apčiuopiami šonkauliai, o kelių paskutinių kontūrai gali matytis ir plika akimi (jei, aišku, tas šuo nėra labai gauruotas). Negali matytis visi šuns šonkauliai, šlaunikauliai ir stuburas (per liesas šuo), taip pat šuo negali būti per daug priaugęs svorio (tai yra, neapčiuopiami šonkauliai, nusileidusi pilvo linija).

4 mėn. amžiaus šuniukai paprastai turi neblogą savireguliacijos sistemą, tad daug kas jiems duoda ėsti tiek, kiek jie nori vieno šėrimo metu. Kalbant skaičiukais, šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2 – 3 proc. būsimos kūno masės.

Jei tingite skaičiuoti, kiek maisto reikia sušerti šuniui, čia yra skaičiuoklė: SPAUSTI

Kaip pradėti?

Iš pradžių teks šunį “paruošti” - 1 - 2 dienas neduoti jam ėsti. Tada - pirmieji žingsneliai. Svarbiausia – neskubėti. Didžiausia naujokų bėda ta, kad jie per anksti RAW mitybą praturtina įvairove. Pirmiausia pasirinkite vieną baltymų šaltinį. Daugelis žmonių pradeda su vištiena, nes ji lengvai virškinama, ją lengva įsigyti ir ji palyginti nebrangi. Tačiau galima pradėti ir su kita mėsa – jautiena ar netgi kiauliena. Tada parinkite gabalą, tinkantį jūsų šuniui. Jei auginate čihuahua, jam užteks vištienos šlaunelės, jei retriverį – prireiks vištos ketvirčio Beje, norma turi būti perpus mažesnė, negu kad reikalautų normos). Šerkite visada tik žalios mėsos gabalais, niekada malta ar virta mėsa.

Neskubėkite – nesistenkite pasiekti „balansą“ su įvairiais produktais ir organais. Pačioje pradžioje jūs dar esate toje vietoje, kur pusiausvyra nenaudinga ir beprasmė. Turite pralaukti šį laikotarpį. Skubėjimas sukels problemas (tokias kaip viduriavimas). Visas šuns organizmas turi prisitaikyti prie naujo maitinimo būdo ir tai neatsitiks per dieną.

Po kiek laiko pridėkite ką nors naujo – šiek tiek subproduktų ar kokį naują baltymų šaltinį. Vėlgi augintiniui leiskite lėtai prisitaikyti prie naujo maisto, tada vėl papildykite jį kokiu nors šaltiniu.

Šuniuko pervedimas prie RAW labai paprastas. Geriausia, jei taip jį šėrė ir selekcininkas. Kitu atveju jį pratinkite iškart pasiėmę namo ar leidę kelias dienas apsiprasti naujoje aplinkoje.

Be to, nepamirškite, kad nesate vienišas – internetas visagalis, egzistuoja daugybė forumų tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis, kur galima rasti daugybę patarimų.