„Statuso šunys“ - ši frazė populiariausia Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Trumpai tariant, ja apibūdinami „kietų bičiukų“ šunys. Nors reikalas atrodo paprastas, išties jis apipintas mitais – o liūdniausia, kad veislių pasirinkimą tam tikroje visuomenės grupėje taip pat nulėmė legendos bei padavimai. Dėl to dabar asmuo, už pavadžio besivedantis stafuką kirptomis ausimis, daugelio bus išvadintas nusikaltėliu ar buduliu – net jeigu būtų pačios tyriausios sielos atstovas visoje planetoje.

Hirschman yra apibūdinęs kelias motyvacijas šunų auginimui – jie gali būti vartotojiškas aplinkos objektas, papuošalai (laikomi dėl estetinės vertės), hobis (dalyvaujantys sporte ar parodose), įranga (skirti gyvenimui palengvinti – apsauginiai, vedliai, terapeutai), kompanionai (šeimos nariai) ar statuso simbolis. Nors istoriškai "statuso" šunys naudoti įvairiai - nuo mados iki nacionalinių ikonų, pastaruoju metu šiuo terminu apibūdinami jaunų asmenų, trokštančių turėti agresyvius nelegalių veislių atstovus, augintiniai.

Statuso šunimis dažniausiai laikomi mastifai, rotveileriai, akitos, dobermanai ir, žinoma, pitbulterjerų tipo atstovai. Šios veislės varijuoja priklausomai nuo regiono, kuriame gyvenama, bei to krašto įstatymų – vienur statuso simboliu bus vokiečių aviganis ar Rodezijos ridžbekas, kitur – stafbulis ar Kaukazo aviganis.

Šių šunų panaudojimas gana platus – tai ir ginklai, ir bauginimo priemonė, galų gale, kaip rodo pats pavadinimas, tai kietai atrodąs gyvūnas. Baimė ir žiaurumas, susiję su populiariomis statuso šunų veislėmis, siejami su savininkais – dažniausiai jaunais vyrais. Aplinka, kurioje gyvena šie šunys, pilna žiaurumo bei pagarbos, kontrolės ir galios troškimo.

Paprastai pabrėžiama, kad statuso šunys skatinami elgtis agresyviai. Jų savininkai mažai kontroliuoja savo augintinių veiksmus socialinėse sąveikose. Dėl šios priežasties dalis šių šunų pavojingi visuomenei. Daugeliu atvejų net agresyvus, tačiau tinkamai prižiūrimas šuo gyvenimą nugyventų nieko nesužalojęs, tačiau minimus šunis lydi tai, kad dažnai pageidaujama, jog jie elgtųsi blogai. Tačiau nors ir sudarytas įspūdis, kad iš tokių gyvūnų tikimasi daug agresijos, išties pernelyg piktų, ypač agresiją nukreipiančių į savininkus, atsisakoma.

Šie šunys – ir pajamų šaltinis. Tai ypač aktualu mažas pajamas gaunančiose bendruomenėse. Tokie keturkojai pigesni negu veislynuose, tačiau jeigu esate nepasiturintis ir gyvenate visuomenės užribyje, pora vadų per metus jau bus šis tas.

Statuso šunys dažnai netenka namų. Jie įsigyjami jauni, gan greit ir būna apleidžiami – dėl teisinių reikalų (šeimininkui tenka sėsti kalėjiman) ar nepateisintų lūkesčių. Gyvūnų auginimas apipintas daugybe mitų, pvz., manoma, kad suaugę šunys linkę kąsti naujiems šeimininkams – dėl to kaip statuso šuns paprastai ieškoma jauno gyvuliuko.

Tikėtina, kad šunis laikant kaip statuso simbolį ar ginklą, patiems gyvūnams kyla kankinimų ir mirties tikimybė. Savininkų motyvacijos bei priemonės, kuriomis siekiama tikslo – sudėtingi.

Tyrimų duomenimis, nuo smurto prieš gyvūnus žmonės linkę pereiti prie smurto prieš žmones. Žiauriai su gyvūnais besielgiantys dažniau linkę ir į kitus pažeidimus, netgi aptiktas ryšys tarp piktnaudžiavimo gyvūnais ir asocialaus elgesio.

Statuso gyvūnų pasaulis dažnai siejamas su kovomis, paprastai ne profesionaliomis, o „gatvinėmis“. 2006 metais 66 proc. RSPCA adresuotų skambučių dėl šunų kovų už tai atsakingus apibūdino jaunimą.

Kalbant apie kovomis užsiimančius asmenis, jie labai įvairūs. Pats aukščiausias „lygis“ - profesionalūs dogmenai, kovojantys tarptautiniu lygmeniu ir tikri šios srities profesionalai. Į šunis bei jų priežiūrą jie žiūri rimtai, investuoja didelius pinigus, kovos, kuriose jie dalyvauja, rengiamos plačioje teritorijoje (netgi tarp žemynų) ir apie jas žino nedaug žmonių, be to, paprastai jie retai pričiumpami teisėsaugos. „Viduriniojo lygio“ atstovai (entuziastai) veikia konkrečiuose regionuose ir yra ne tokie pažengę. Šių abiejų tipų portretų greičiausiai neįmanoma sudaryti – tai gali būti tiek nusikaltėliai, tiek gerbiami visuomenės atstovai, tiek išsilavinę, tiek beraščiai, dauguma kovomis užsiiminėja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad tiki jų teisingumu. Šunis „išorėje“ jie pardavinėja retai (taip besielgiantys, „kepantys“ daug vadų nepagarbiai vadinami „peddleriais“).

Pavojingiausia grupė - „gatviniai“. Nors jų subkultūra stipriai priklauso nuo regiono bendruomenės kultūros, dauguma jų – gaujų nariai, nusikaltėliai, šunis auginantys kaip statuso simbolį. Jų atveju kovos sustiprina lyderio viršenybę ir baugina žemesnius narius. Šunis jie vagia, veisia patys ar perka už nedidelius pinigus. Dvi anksčiau minėtos kovinių šunų augintojų grupės nemėgsta „gatvinių“ ir juos kaltina dėl kai kurias veisles šiuo metu persekiojančių problemų.

Paskutiniu metu JK spaudoje atsirado pranešimų, kad „statuso šunų“ daugėja. Tai sieta su gaujų kultūros augimu, tačiau išties svarbiausias postūmis šiam gausėjimui - ne gaujų formavimasis ar atseit kasmet kraugerėjantis jaunimas, o 1991 m. priimtas Pavojingų šunų įstatymas, pagal kurį kai kurios veislės techniškai klasifikuojamos kaip potencialiai pavojingos. Šių veislių atstovų turėjimas perteikia žinią, kad savininkas yra virš įstatymo, ir apima tą agresiją, smurtą bei jėgą, kuriuos simbolizuoja šie keturkojai.

Šiu atveju galima drąsiai sakyti, jog įstatymų leidėjams žiauriai nesiseka. Jie sukūrė teisinę bazę, skirtą atsikratyti kai kuriais šunimis – tačiau jų vis viena liko tik pat daug, kaip ir 1991 m. Susidarė uždaras ratas. Teisės aktai, ignoruojantys žmogaus vaidmenį, sukūrė klaidingą saugumo jausmą. Ką pavyko padaryti – tai diskriminuoti kelias veisles ir jas išreklamuoti tarp kai kurių žmonių. Kadangi problemos esmė - žmogus, kelių veislių uždraudimas nesumažino įkandimų skaičiaus. Šioje situacijoje stipriai nukentėjo tik atsakingi savininkai - linkę registruoti, dresuoti, socializuoti savo augintinius. Jie linkę laikytis įstatymų, tad nebegali auginti mėgstamų veislių, o patikimi veislynai – jų veisti. Į nusikaltimus linkę, šunis kaip statuso simbolį pasirinkę asmenys nekeis savo elgesio – blogiausiu atveju jie rinksis kitą „kietą“ veislę, o įstatymus tiesiog ignoruos.

Plačiai priimta nuomonė, kad pavojingais laikomų šunų savininkai linkę dažniau nusikalsti, negu "nesąrašinių" – ir keli tyrimai tai lyg ir patvirtino, o keli šiai nuomonei paprieštaravo. Pripažįstama, jog pavojingais laikomų šunų auginimas ne visada yra bandymo dominuoti ar faktinės nusikalstamos veiklos požymis. Nepastebima ryšio tarp agresyvaus šuns turėjimo ir nusikalstamo elgesio ar tikimybės, kad agresyvus šuo gali būti naudojamas kaip statuso simbolis. Taip pat aptiktas nedidelis ryšys tarp didesnio sąžiningumo ir „baisių“ šunų.

Pastebėta ir tai, kad agresyviais laikomus šunis dažniau mėgsta jauni vyrai, be to, jie sprendžiant problemas labiau pripažįsta smurtinį elgesį. Jie impulsyvesni, dažnai pasižymi nerūpestingumu, savanaudiškumu ar polinkiu manipuliuoti, dažniau linkę nesutikti su kitų nuomone, yra konkurencingi.

Čia ir prasideda įdomumai – spaudoje pasirodę daug pranešimų bei nuomonių ir apie tai, kad „statuso šunų“ augintojai net iš baisesnių rajonų nėra tokie baisūs kaip bandoma parodyti. Šis burbulas išpūstas kiek per daug - nėra taip, kad negailestingi žemesniosios klasės jaunuoliai su mutavusiais mastifais užėmė parkus ir gatves. Išties tiek vaikai, tiek šunys nėra tokie blogi – taip buvo visais laikais (jeigu sakote „mano laikais jaunimas buvo geresnis“ - pats metas lėkti į paštą pensijos, nes tokią frazę šimtus tūkstančių metų kartoja visi seneliukai). Pagrindinė statuso šunų problema - socialinė. Tai atskirtis, nepriteklius, švietimo trūkumas. Šios problemos prasideda žmoguje, nuo jo gimimo, jo aplinkos. Jei šito nepavyks išspręsti, statuso šunų problema taip pat nebus įveikta.

Beje, kadangi tam tikros šeimininkų savybės gali būti labiau susijusios su neatsakingu gyvūnų auginimu, kai kur buvo atsiradę pasiūlymų uždrausti pardavinėti ar dovanoti šunis (bet kokius) asmenims, susijusiems su smurtiniais nusikaltimais ar narkotikais.

...skaityti toliau "Statuso šunys – išpūstas burbulas ar reali problema?"

Tos šunų atakos.. Visi turi nuomonę apie įkandimus – ir šunų nemėgstantys, ir juos dievinantys. Tai tikrai emocinga tema. Nors visi turi teisę į savo nuomonę, kalbant apie įkandimus bei jų prevenciją labai svarbu suprasti įkandimų charakteristikas. Dažniausiai visos prevencijos priemonės sustoja ties valdžios institucijų durimis, kurios diegia teisės aktus, turinčius apsaugoti plačiąją visuomenę.

Airijoje vyriausybę 1998 m. įsteigė apribotų veislių sąrašą. Šunų kontrolės įstatymas susitelkę į amerikiečių pitbulterjerus, anglų bultejerus, Stafordšyro bulterjerus, bulmastifus, dobermanus, vokiečių aviganius, Rodezijos ridžbekus, rotveilerius, japonų akitas, Tosa iu ir bandogus. Taisyklėse nurodoma, kad šie šunys bei jų mišrūnai turi būti vedžiojami trumpais pavadėliais ne vyresnių kaip 16 m. amžiaus, galinčių juos kontroliuoti asmenų, viešoje vietoje būti su antsnukiais ir turėti antkaklį su nurodytu šeimininko vardu bei adresu.

Vis daugiau žmonių sutinka, kad prielaidos darymas, jog vienas šuo priklauso kokiai nors pavojingai veislei – ar tokiai priskyrimas remiantis vien išvaizda – nėra tinkamas būdas siekiant didesnio visuomenės saugumo.

Daug organizacijų prašė airių vyriausybės peržiūrėti minimus teisės aktus. Paskutinį kartą taip padarė Airijos veterinarus atstovaujanti veterinarijos tarnyba. Tačiau valdžia nuolat atsako taip pat - jie negarantuoja, kad šios veislės labiau linkusios pulti negu kitos, tačiau kąsdami jų atstovai greičiausiai padarys didesnę žalą lyginant su kitais šunimis. Ilgą laiką niekam šio teiginio nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti.

2015 metais atliktas tyrimas – siekta aptikti kokį nors reikšmingą skirtumą tarp „sąrašinių“ ir „nesąrašinių“ veislių tokiuose parametruose kaip įkandimo lygis (rūšis, sunkumas), gydymas, santykiai su nukentėjusiuoju, kūno dalis, ar šuo vėliau kando dar kartą. Šis tyrimas nepritaria teiginiui, kad uždraustų veislių atstovai puldami padaro didesnę žalą, negu kiti šunys. Aptiktas tik vienas skirtumas – apie užpuolusį „apribotiesiems“ priklausantį šunį dažniau pranešama valdžios institucijoms. Taip gali būti todėl, kad „sąrašui“ nepriklausantys šunys suvokiami kaip ne tokie pavojingi. Taip išauga tikimybė, kad toks šuo kąs dar kartą.

Po šio tyrimo Airijoje pirmą kartą oficialiai užregistruotas šunų sukeltas mirties atvejis - 2017 m. birželio mėnesį. Incidento kaltininkas nepriklausė "apribotiesiems".

Daugiau:

doyoubelieveindog.blogspot.lt/

Dog_bite_injuries_to_humans_and_the_use_of_breed-specific_legislation_

Nuo tada, kai Jungtinėje Karalystėje įsigalėjo Pavojingų šunų įstatymas, žmonių, mirusių dėl keturkojų sukeltų traumų, beveik patrigubėjo. Tokia netikėta įvykių eiga paskatino kampanijas, siekiančias pakeisti dabartinį įstatymą – norima, jog būtų taikomasi ne į veislę, o į elgesį.
Dešimt metų iki minėto įstatymo įvedimo žuvo 11 žmonių, tačiau per paskutinius 26 metus sulaukta net 73 mirčių - vidutiniškai 2,8 per metus, lyginant su anksčiau buvusiomis 1,1.

1991 m. JK nusitaikė į keturias veisles - pitbulterjerus, Tosa inu, Brazilų mastifus bei Argentinos dogus. Dėmesio sutelkimas į kelių veislių uždraudimą suklaidino žmones – skatino neteisingą nuostatą, jog kitų veislių šunys saugūs, dėmesys nukrypo nuo neatsakingų bet kokio tipo keturkojų savininkų.

Kalgaryje nėra uždraustų veislių, tačiau savininkams gresia 250 dolerių bauda už licencijos neturėjimą ir iki 10 000 dolerių jei šuo ką nors užpuls. Pranešimų apie apkandžiojimus skaičius ten sumažėjo perpus.

Pasak Shaila Bux iš "Born Innocent", statistika rodo, jog dabartiniai teisės aktai nesėkmingi visose srityse, kurias jais ketinta išspręsti. Dabartinė Pavojingų šunų įstatymo forma atsidūrė kryžkelėje - politikai turi būti drąsūs, kad sugebėtų pripažinti, jog buvo padaryta klaida, ir įgyvendinti įstatymus, kurie sumažintų įkandimų skaičių, o ne baustų šunis pagal tai, kaip tie atrodo. Įstatymai turi taikytis į neatsakingus šeimininkus bei jų augintinių elgesį.
Žvelgiant statistiškai, įdomus ir kitas požiūrio taškas - daugiau žmonių mirė nuo bičių bei vapsvų įkandimų arba buvo užpulti karvių ir kiaulių. 2013 - 2015 metais nuo šunų įkandimų mirė 10 žmonių, lyginant su 14 vabzdžių ar 27 kiaulių, karvių bei kitų žinduolių sukeltų mirčių.
RSPCA taip pat kviečia reformoms ir praėjusiais metais paskelbė duomenis, rodančius, kad vizitų dėl šunų įkandimų skaičius Anglijos ligoninėse per dešimtmetį išaugo 76 proc. (nuo 4110 2004-2005 iki 7227 2014-2015). RSPCA šunų gerovės ekspertė Samantha Gaines teigia, kad šalyse, kuriose atsisakoma prieš tam tikras veisles nusistačiusių įstatymų ir daugiau dėmesio skiriama švietimui bei atsakingo šunų laikymo skatinimui, apkandžiojimų sumažėja.

Daugiau šunų užpuolimų užfiksuojama nepasiturinčiuose Anglijos ir Velso rajonuose:

Pagal thetimes.co.uk

Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų. Teko skaityti diskusiją, kur moteris su savo šunims agresyviu pitbuliu buvo išmesta iš kelių dresūros mokyklų, kol galų gale jai buvo pasakyta, kad jos šuo nestabilus ir jį reikia užmigdyti...

Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas - padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.

Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis juos vis dar dievins. Kai kurie šuniukai dar „nuo papo neatsitraukę“ pešasi su broliukais, o kitiems tenka palaukti ilgiau. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti sulaukus net 4 metų amžiaus (priklausomai nuo linijų). Kalėms agresija dažniausiai „pramuša“ po pirmos – trečios rujos. Kartais tai vadinama „pabudimu“.

Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.

Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu - kaip ir reikalauja įstatymai.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip namų šunys jie bus tiesiog smagūs augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai. Nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, jie draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis. Jeigu šie gyvūnai būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti.

Kas netingi skaityti (ar kam reikia daugiau palaikymo po ilgų savigraužos pro krūmus su savo nedraugišku pitbuliu stebint smagiai dūkstančius šunis), dalinuosi šviežiu, tačiau kiek patrumpintu dresuotojos Meagan Karnes straipsniu “It’s All in How You Raise Him: Are we Really Saving Bully Breeds?”.

“Los Andžele policija nušovė 2 iš 3 pitbulterjerų, užpuolusių ir nužudžiusių šunį ”.

Vos pamačiusi tą naujieną žinojau, kad ji susprogdins socialinę žiniasklaidą. Per kelias valandas diskusijos pasidalino į dvi dalis – pitbulterjerų advokatus ir jų nekenčiančius. Prieš išjungdama kompiuterį skaitinėjau diskusijas. Negalėjau to priimti ir nenorėjau į tai įsitraukti. 

Jei nežinojot, mano pirmasis šuo Koby buvo pitbulterjeras, iš prieglaudos paimtas kaip bokserio mišrūnas. Dauguma nustebs sužinoję, kad tai viena mėgstamiausių mano veislių, nepaisant to, kad dabar nė vieno neauginu. Koby įsigijau gyvenimo stadijoje, kurią pavadinčiau „nieko nepirksiu ir neveisiu kai prieglaudose miršta gyvūnai“, „meilė išgelbės pasaulį“ ir „nėra blogų šunų, tik netikę savininkai“.

Mano tikslas buvo visam pasauliui parodyti, kokie neteisingi stereotipai supa šią veislę. Tačiau padariau viską atvirkščiai.

Matot, taip jau atsitiko, kad tas mano išsirinktas pupsiukas pasižymėjo dideliais draivais. Vos 10 savaičių amžiaus padarėlis pateko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom.

Kurį laiką kaltinau save. Juk nėra blogų šunų, tik blogi savininkai. Žiūrėdavau į labradorus, borderkolius ir skalikus, kurie mūsų dresūros klasėse elgėsi kaip superžvaigždės. Matydama, kad mano šuo lyg aligatorius stebi tuos šunis ir bando juos pagauti, jaučiausi netikusia šeimininke. Jaučiausi už tai atsakinga. Ir nesvarbu kur kreipiausi pagalbos, niekas negalėjo sutvarkyti šio elgesio. Dabar, kai praėjo daug laiko ir įgijau didelę patirtį su šunimis bei dabinėmis veislėmis, galiu apmąstyti ir matyti savo klaidas.

Dabar žinau, kad mano pitbulis niekad nebuvo pasiruošęs tapti labriu ar tingiu skaliku. Čia nebuvo nieko bendro su tuo, kaip jį auginau. Jis buvo stiprus, galingas, stipriais draivais ir intensyvus. Ir tai buvo jo genetika. Dalis to, kuo jis buvo. Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Nenoriu pasakyti, kad pitbulterjerai blogi šunys. Nesakau, kad jie negali tapti terapijos šunimis, glaustytis su vaikais ir lankytis šunų parkuose. Atsiminkit - aš juos dievinu ir netikiu BSL. Nenoriu matyti uždraustų ar negyvų pitbulių. Sakau tai todėl, kad neturime pilti propagandos pūsdami miglą geriems šunų augintojams, trokštantiems šią veislę parodyti iš kuo geresnės pusės.  

Štai keli argumentai, kurie, mano nuomone, šiai veislei, kaip ir daugeliui kitų, daro „meškos paslaugą“.

Agresiją sukelia skriaudos. Tai girdžiu nuolat. Tiesą sakant, tai perskaičiau net vienoje pitbulterjerus ginančioje svetainėje. Ir pati tuo tikėjau laikais, kai auginau Koby. Tačiau iš tiesų prigimtinė agresija nedings, jei šunį auginsi gražiai arba jis nebus patyręs rimtos traumos.  

Koby buvo mano pirmoji pamoka. Auginau jį nuo 10 savaičių amžiaus ir jis tikrai nepatyrė jokios traumos. Mokėmės tik „teigiamose“ mokyklose, didžiausios bausmės būdavo pakeltas tonas. Pirmą kartą jis įkando būdamas 9 mėnesių amžiaus, o rimtą agresiją šunims pradėjo rodyti nuo vienerių metų amžiaus.

Praėjus savigailos ir kaltės periodui sužinojau, kad agresiją lemia keli aplinkos veiksniai, taip pat ji gali būti paveldima. Ją „sukuria“ ne tik piktnaudžiavimas ar traumos. Tai pasakytina apie bet kurią šunų veislę – ne tik pitbulterjerus.

Viskas priklauso nuo to, kaip jį auginsi. Iš tiesų šuns elgesį nulemia genai.  Geras gabalas elgsenos ateina iš to, ką šuo „nešasi“ viduje - kraujo linijų ir veislės, o ne to, kiek jis mylimas namuose. Net su geriausia dresūra mano malinua netaps mielu labradoru, kurį leisčiau tampyti vaikams. Jo genetiniame pagrinde nėra savybės „būti minkštu“.

Turiu tris šunis. Jie broliai, tų pačių tėvų. Vienas pusmečiu vyresnis, pas mane pateko kiek vėliau. Taip pat asmeniškai žinau dar vieną  brolį, mačiau jį augant. Tie šunys augo skirtinguose namuose, su skirtingomis taisyklėmis. Visiem keturiems labai jauname amžiuje išsivystė resursų saugojimo elgesys. Visi labai balsingi, gali loti ištisą dieną ir turi polinkį į išsiskyrimo nerimą. Galite aiškinti, kad tas problemas sukėlė netinkamas auginimas, o gal veisėjas kažką darė netinkamai. Bet galiu patikinti, kad tai ne tas atvejis - auginau ir asmeniškai treniravau daugiau kaip 10 to paties veisėjo šunų. Tik tiems keturiems būdingas toks elgesys. Genetika šuns elgesiui labai svarbi.

Ar yra tingių ar pernelyg meilių malinkų? Ar yra agresyvių labradorų? Ar yra kitiems šunims draugiškų pitbulių? Žinoma, taip. Tačiau negalima sakyti, kad jie atitinka veislės charakteristikas. Genetika labai svarbu ir jos negalime atmesti. Gaila, kad to nežinojau tais laikais, kai dresūros užsiėmimų metu žiūrėdavau į tingius labradorus, kol mano šuo kaukšėdavo dantimis.

Socializacija labai svarbu. Mano vienas mėgstamiausių. Populiariausi argumentai: „jei šuo anksti pradės bendrauti su kitais šunimis, agresija jam neišsivystys. Jei neleisite jam bendrauti su žmonėmis, jis taps jiems agresyvus“.

Daugiau negu dešimtmetį pagrinde treniruoju agresyvius šunis. Socializacija su kitais šunimis nekontroliuojamoje aplinkoje, pvz., šunų parke ar šuniukų darželiuose, buvo pagrindinė jų agresijos ir reaktyvumo priežastimi. Gal tai buvo prasta patirtis, gal per daug neteisingos energijos, gal gaujos mentalitetas, gal per didelis noras žaisti, o gal tiesiog tiksinti laiko bomba.

Pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai nesulauksiu palaikymo. Šuniui nereikia pagalbos mokantis kaip būti šunimi. Kuo labiau kišitės ir manysite, kad žinote, kaip šuniui reikia būti šunimi, ypač grūsdami jį į nekontroliuojamas grupes, tuo labiau viską gadinsite. Nuvedę augintinį pas krūvą bendrauti norinčių keturkojų, tikėsitės, kad jis taps šuniškesnis – ir tuo pačiu didinsit riziką viską sugadinti. Tokie mokymai nesustabdys genetikos. Jeigu šuo genetiškai sukurtas būti agresyvus kitiems šunims, jis ir bus jiems agresyvus. Ruoškitės tam – mokėkite jį valdyti, dresuokite, tačiau būkite sąžiningas su savimi: ta stipri veislė nemylės kitų šunų.

Jei norime išsaugoti pitbulius, turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad jie turi rimtą agresiją kitiems šunims. Savininkus reikia šviesti tiek apie veislę, tiek apie tinkamas prevencijos priemones. Nustokime kritiškai ir bjauriai elgtis su žmonėmis, kurie bando viską daryti geriausiai, tačiau jiems vis viena reikia pagalbos.

Taip pat būtina liautis pitbulius piešti kaip monstrus ar kaip šventuosius. Tai galioja visoms stiprioms veislėms. Turime būti skausmingai sąžiningi apie visų veislių geras ir blogas savybes ir apie tai šviesti savininkus.

Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tradiciškai manoma, kad dažniausiai žmones kandžioja dideli, agresyvių veislių šunys. Paprastai tokių baisių veislių šunims labiausiai mėgstama priskirti pitbulterjerus ir į juos panašius šunis, po to pasipainioja koks brazilų mastifas, kangalas ir panašiai, priklausomai nuo sąrašo sudarinėtojų. Kai kuriuose kraštuose sąrašai sudarinėjami taip aktyviai, kad pavojingiems ten priskiriami beveik visi sunkesni kaip 20 kg šunys. Tačiau į pitbulterjerų tipo šunis visuomenėje vis viena kreipiamas didžiausias dėmesys, kartais netgi atrodo, kad egzistuoja du šunų tipai - „pitai“ ir švelnučiai, mielučiai bei visuomenei nekeliantys jokio pavojaus keturkojai.

Teigiama, kad šunys, kurie priklauso tam tikroms veislėms, tokioms kaip pitbulterjerų tipo šunys, yra atsakingi už beveik visas letalias atakas. Dėl šios priežasties jie laikomi itin pavojingais daugelyje valstybių, juos draudžiama veisti ir panašiai. Tačiau kadangi dauguma šunų įkandimų įvyksta namie ir daugeliu atvejų auka šunį pažįsta, nors kai kurių veislių po įvairių įstatymų priėmimo viešumoje ir sumažės, atakų skaičius, nukreiptas į savininkus, pernelyg nesmuks. Be to, daugelio tyrimų duomenimis, dažniausiai žmones kandžioja vokiečių aviganiai, tad juos taip pat reikėtų priskirti prie agresyvių ir visuomenei pavojingų šunų. Gerai pagalvojus, ateityje viena po kitos turėtų būti uždraustos visos veislės, tačiau šunys juk teikia didelę naudą žmonėms, ypač psichologiniu, socialiniu ir sveikatos aspektais…

Kaip ir bet kuris vidutinio dydžio galingo sudėjimo šuo, pitbulterjeras turi savybių, kad būtų pavojingas žmonėms, tačiau iki šiol neegzistuoja joks specifinis tyrimas, kuris įrodytų, kad kovinių šunų veislės agresyvesnės žmonėms negu kitų šunų veislės (3). Tam tikra veislė gali būti pavojinga vienokioje situacijoje ir visai nekelti grėsmės kitoje, priklausomai nuo tos veislės savybių. Tai paprastai siejama su tikslu, dėl ko žmonės išvedė tą veislę. Štai vokiečių aviganiai neretai pasižymi teritorine agresija, kokerspanieliai linkę piktai sugoti savininkus, o pitbulterjerai nedraugauja su kitais šunimis. Nemažai tyrinėtojų yra aptikę ryšį tarp grynaveislių šunų ir agresijos, susijusios su dominavimu (mišrūnai dažniau kanda iš baimės) (1).

Kalbant apie pačią statistiką, dažnai labai sudėtinga identifikuoti, koks veislės šuo žmogų užpuolė. Paprastai veisliniu šunimi vadinamas gyvūnas, turintis tai įrodančius dokumentus. Remiantis tik šuns išvaizda ar aukos tvirtinimu, galima pridaryti daug klaidų – šunų veislių gerai nepažįstantis žmogus net dalmatiną gali palaikyti pitbulterjeru, o juodai rudą mišrūną – rotveileriu…

Aukos

Paprastai neretai apkramtomi būna vaikai (Edmontono tyrimo duomenimis (13), vidurkis – 7,4 metų). Bandant ištirti šių incidentų priežastis, susidarė nuomonė, kad jie dažniausiai nukenčia dėl silpno sugebėjimo interpretuoti šunų elgseną, netyčinio agresijos provokavimo ir dėl to atsiradusio nesugebėjimo bendrauti su keturkojais. Kai kurių tyrimų duomenimis, įkandimų aukos labiau mėgsta (mėgo) šunis. Vaikų sužalojimai sunkesni ir pavojingesni todėl, kad dažniausiai juos šunys sužaloja galvos srityje (daugiau kaip 60 proc. jaunesnių kaip 4 metų vaikų sužalojimų – galvoje ir veide, Edmontone (13) atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai šunys apkandžiojo veidą (58,5 proc.) ir galūnes (35,5 proc.)), dėl nedidelio jų ūgio ir galbūt nestiprių refleksų, kurie turėtų skatinti auką gintis rankomis, kai ją užpuola. Suaugusiuosius ir vyresnius vaikus šunys dažniau kandžioja į galūnes. 80 – 90 proc. atvejų auka šunį pažįsta. 30 proc. atvejų šuo gyvena drauge su auka (1).

Maži šunys nekanda?

Kai kurių tyrimų duomenimis, dažniausiai kandžiojasi mažųjų veislių šunys (6, 7), tokia situacija iš dalies gali būti dėl jų šeimininkų tolerancijos agresijai – „juk mažiukas vis viena nieko baisaus nepadarys“. Daugelyje tyrimų duomenų dominuojančios didelės veislės statistikoje atsidūrė todėl, kad informacija apie atvejus dažniausiai renkama iš ligoninių, kuriose hospitalizuojami nukentėjusieji. Paprastai mažųjų veislių šunys „pirmauti“ pradeda tada, kai duomenys apie apkandžiojimus renkami anketinių apklausų metodu, apklausiant gyventojus. Be to, didelių veislių šunys būna dažniau atsakingi už sunkius sužalojimus, negu mažųjų (1).

Nors dažnai manoma ir priešingai, mažų veislių šunys taip pat pakankamai pavojingi - vadinamųjų „žaislinių“ veislių šuniukai taip pat užmuša kūdikius ir sunkiai sužaloja vaikus (6, 19).

Ispanijoje ištyrus 711 šunų (354 patinai ir 357 kalės), kurių 594 grynaveisliai ir 11 mišrūnų, vyresnių kaip 12 mėnesių amžiaus, paaiškėjo, kad dažniausiai dominavimo agresiją demonstruoja 5 – 7 metų amžiaus nedresuoti 8, 9, 3 ir 2 FCI grupių patinai, ypač Neapolio mastinai, šviesūs anglų kokerspanieliai, foksterjerai bei miniatiūriniai pudeliai. Šis tyrimas taip pat patvirtino, kad vienspalviai anglų kokerspanieliai agresyvesni už dvispalvius, o patys agresyviausi jų tarpe – gelsvi ir juodi. Taip pat įrodyta, kad maži šunys sukelia daugiau su agresija susijusių problemų, negu dideli – mažųjų grupėje buvo daugiau „stipresnės“ agresijos demonstravimo atvejų, negu vidutinio dydžio ar didelių šunų grupėse (tai galima sieti ir su tuo, kad dideli šunys dažniau mokomi paklusnumo ir kitų naudingų dalykų) (9).

Čekijoje išanalizuoti 246 šunų tarpusavio pasikandžiojimų atvejai (1989 – 1990 ir 198 – 1999). Dauguma susikapojimų įvyko vasarą. Daugiausia aukų buvo tarp mažų (37,9 proc.) ir didelių (24,8 proc.) veislių patinų (69,7 proc.), dažniausiai 1 ar 2 metų amžiaus. Dauguma sužeidimų padaryta priešakinėje kūno dalyje, daugiau kaip vienas ketvirtadalis – netoli akių (vadinasi, kovos buvo aktyvios). Mažiau kentėjo galūnės, kaklas ir pilvas (14).

Įstatymų efektyvumas

Britų pavojingų šunų įstatymas parengtas po to, kai pora labai rimtų šunų užpuolimų buvo priskirta pitbulterjerams. Gan greitai veislę itin pamėgo žiniasklaida, nepraleidžianti progos papasakoti apie įvairias šiurpias, sensacingas ir gąsdinančias naujienas, pabrėžiant neįtikėtinus šių šunų sugebėjimus bei sumautą charakterį. Toks sukurtas paveikslas greitai tapo norma. Įstatymai, nukreipti prieš specifinę veislę, buvo sukurti taip, kad tikėtasi, jog toji veislė bus sunaikinta – tačiau, atrodo, niekas nepagalvojo, kad uždraudus veisti tokius šunis daugybė žmonių, besirūpinusių veislės gerove, šį darbą tikrai mes, tačiau dauginimasis niekaip nesiliaus, o po pasaulį pradės plisti neaiškios kilmės pitbulterjerai.

Klassen, Buckley, ir Esmail 1996 metais atlikus tyrimą, kurio metu bandyta išsiaiškinti, ar 1991 metais Jungtinėje Karalystėje priimtas agresyvių veislių sąrašas efektyvus, labai nustebo, pamatę, jog iki įstatymo priėmimo „pavojingomis“ vadinamos veislės buvo atsakingos už 6,1 proc. sužalojimų, o praėjus keliems metams po įstatymo priėmimo (1994 metais) – už 11,25 proc. sužalojimų. Autorių nuomone, pavojingų šunų įstatymas visuomenės nuo nelaimingų atsitikimų su keturkojais visiškai neapsaugojo (1). Įdomus faktas - žmonių įkandimai sudarė 17,9 proc. visų žinduolių įkandimų (7).

Kanadoje 2005 metais atliktas panašus tyrimas. Jis parodė, kad praėjus maždaug dvejiems metams nuo statymų, nukreiptų prieš veisles, priėmimo, įkandimų skaičius nepakito. Iki įstatymų priėmimo trijų mėnesių periode užfiksuoti 99 įkandimai, 3 procentus jų sudarė pitbulterjerų tipo šunų atakos, po dviejų metų tame pačiame laikotarpyje vėl užfiksuoti 99 įkandimai, pitbulterjerų tipo šunų buvo jau 5 proc. (21)

Dauguma valstybių pasinaudojo britų įstatymu kaip pagrindu, kurdami savu apribojimus, taip pat papildė juos kitomis veislėmis ar kitais apribojimais (pvz., ūgio ir svorio). Manoma, kad prieš veisles nukreiptus įstatymus bent dalinai gali lemti žiniasklaidos sudaryta nuomonė, o ne objektyvumas. Prieš veisles nukreipti įstatymai atspindi supaprastintą ir gana nerealistinį problemos faktorių vertinimą. 1929 metais buvo draudžiama į Australiją importuoti vokiečių aviganius (ne dėl agresijos – bujota, kad jie poruosis su dingais). Šis draudimas galiojo iki 1974 metų, kol veisėjai ir savininkai stojo į kovą su visokiais parlamentais. Paaiškėjo, kad tokia „profilaktika“ buvo visiškai neefektyvi – tačiau prireikė 55 metų, kad tai paaiškėtų (10).

Kovai su agresyviais šunimis labiau padėtų kiti metodai – štai Nevadoje 15 procentų sumažėjo apkandžiojimų dažnumas, kai buvo susitelkta ties įkandimų prevencija, o ne šunų draudimais. Kitas gražus pavyzdys – Kalagris, kur per 10 metų apkandžiojimų sumažėjo 50 proc. matyti, kad daugiau naudos duoda visuotinis švietimas apie atsakingą šuns auginimą ir įkandimų prevencija, griežtesni gyvūnų kontrolės įstatymai (ir didesnės tam skiriamos lėšos), taip pat tinkamas įkandimų registravimas. Be to, norint žmones apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų, pirmiausia reikėtų uždrausti bent dalį transporto priemonių (1979 – 1996 metais šunys Australijoje nužudė 11 žmonių, 1979 – 1995 metais bitės ar vapsvos – 41 žmogų, 2001 m. užregistruota 2454 savižudybės, 1925 – 1998 m. 164 190 žūčių keliuose) (10). Reikia įsidėmėti, kad specifiniai įstatymai nesumažina šunų įkandimų dažnumo, tačiau „nuneša“ savininko atsakomybę, kaltę suversdami ant atitinkamos veislės, taip pat sukelia neteisingą ir pavojingą nuomonę, kad jei šuo „ne iš sąrašo“, tai jis nepavojingas…

Kas lemia agresiją

Svarbiausi faktoriai, kurie gali daryti įtaką šuns agresijai – tai lytis ir sveikata. Įrodyta, kad patinai būna agresyvesni už kales. Lytis ypatingai įtakoja agresiją, susijusią su dominavimu, o visai menkai lemia agresiją, sukeltą baimės ar persekiojimo instinkto. Nors yra įrodymų, kad egzistuoja ir genetiniai komponentai, galintys lemti tam tikrą didesnį agresijos laipsnį, iki šiol nėra publikuoto jokio tyrimo, kuris įrodytų, jog šuns polinkis kandžiotis kaip nors susijęs su genais (1).

Vieno tyrimo metu ištyrus 105 šunis, jų tarpe aptikta 170 elgsenos problemų (tyrimui jau buvo atrinkti probleminiai gyvuliukai). Viena pagrindinių bėdų - agresija (93 atvejai). 18 atvejų parodyta tikra „rimta“ agresija. Vidutinis probleminių šunų amžius – 3,4 metai. Piktumu dažniau pasižymėjo nekastruoti patinai ir kastruotos patelės (P <0.001). Atliekant minimąjį tyrimą, buvo išskirti įvairūs agresijos laipsniai – atsižvelgta įvairius kūno kalbos niuansus. Išanalizavus situacijas, kuriose agresija pasireiškia, identifikuoti jų tipai (savininkiškumo, dominavimo/apsaugos/teritorinė, ir pan.). nustatyta, kad agresiją rodantys šunys rimtų atakų stengėsi išvengti, tai ypač lėmė atstumas tarp pikčiurnos ir aukos (8).

Veislės buvo identifikuotos pagal jų registraciją AKC. Šunys, kurie nepriklausė AKC arba jei jų veislė negalėjo būti nustatyta, priskirti mišrūnams, pastariesiems daugiausia priklausė kokerspanielių, vokiečių aviganių, anglų springerspanielių, dobermanų, auksaspalvių retriverių ir taksų mišrūnai. Dažniausiai probleminį elgesį rodė sportinės veislės ir mišrūnai (n = 24), juos vijosi tarnybinės/darbinės veislės (n = 18). Nekastruoti patinai sudarė elgesio problemų daugumą (8, 15).

Veislė ir agresija (2)

Vieno įdomaus tyrimo metu apklausta daugiau kaip 30 veislių šunų savininkų. Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp veislių agresijoje, nukreiptoje į nepažįstamuosius, šeimininkus ir kitus šunis. Sužinota, jog kai kuriuos veislės pasižymi aukštesne negu vidutine agresija, nukreipta tiek žmonių, tiek šunų kryptimi (pvz., čihuahua ir taksai), o kitos veislės pasižymi specifine agresija (pvz., akitos ar pitbulterjerai paprastai pyksta tik ant kitų šunų).

Dažniausiai didelę agresiją (kandimas ar pastangos įkąsti) demonstravo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai (nukreipta į nepažįstamuosius ir savininkus), australų galvijų šunys (nukreipta į nepažįstamuosius), amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai (nukreipta į savininkus). Daugiau kaip 20 procentų akitų, Džeko Raselo terjerų ir amerikiečių pitbulterjerų demonstravo rimtą agresiją kitų šunų kryptimi.

Šiame tyrime pitbulterjerus (tiksliau, jų tipo šunis) lyginant su kitų veislių atstovais, matyti, kad didžiausia jų problema – agresija, nukreipta į kitus šunis, o ne į žmones. Atrinkus atvejus, kuomet šuo rodo didelę agresiją (ta yra, kanda ar bando kąsti), jų agresija, nukreipta į svetimus žmones (6,8 proc. visų tirtų šunų), buvo mažesnė negu Australijos galvijų šunų (9,6), biglių (7,9), čihuahua (16,1), borderkolių (8), taksų (20,6) ar Džeko Raselo terjerų (7,7). Kelių JAV atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai agresiją svetimiesiems demonstruoja (loja ir puola įsibrovėlį) taksai, čihuahua, dobermanai, rotveileriai, Jorkšyro terjerai ir pudeliai.

Agresiją savininkams dažniausiai demonstravo bigliai (7,9), čihuahua (5,4), amerikiečių kokerspanieliai (5,6), taksai (5,9), anglų springerspanieliai (3,5), Džeko Raselo terjerai (3,8) ir šelčiai (3,5). Šie išpuoliai dažniausiai susiję su bandymu atimti šuns maistą ar jo mėgstamus daiktus. Yra duomenų, kad anglų springerspanieliai dažniausiai mėgsta kandžioti savo šeimininkus. Tarp anglų springerspanielių agresyvesni buvo parodoms veisiami atstovai (galima, bet neįrodyta, genetinė įtaka elgsenai), su labradoro retriveriais buvo priešingai. Švedų tyrimo duomenimis (atliktas 2006 metais, išanalizuota 31 veislė) nustatyta, kad veisimas parodoms susijęs su žemesniais agresijos, smalsumo bei žaismingumo lygiais bei didesne šuns baime. Šunys, veisiami darbiniais tikslais, būna žaismingesni bei agresyvesni.

Agresijos, nukreiptos į kitus šunis, atveju pitbulterjerai (22) nusileido tik akitoms (29), nemažai (daugiau už vidurkį) surinko australų galvijų šunys (20,6), čihuahua (17,9), taksai (17,6), anglų springerspanieliai (17,5), Džeko Raselo terjerai (21,8), australų aviganiai (14,7), borderkoliai (13,5), bokseriai (15,7), dobermanai (11,1), vokiečių aviganiai (16,4) ir Sibiro haskiai (16,2). Agresija, nukreipta į šunis, yra palyginti specifinė, o nepriklausomi mechanizmai gali skatinti skirtingas agresijos rūšis. Vokietijos šunų populiacijos analizės duomenimis, su kitais šunimis aktyviai linkę peštis ne tik pitbulterjerai, bet ir vokiečių aviganiai, vokiečių dogai bei rotveileriai. Aukomis dažniausiai tampa bokseriai, anglų kokerspanieliai, taksai, dobermanai, puodeliai, jorkšyro bei Vakarų Škotijos baltieji terjerai (gali būti, kad jie būna pagrindiniai provokuotojai). Minimojo agresijos priklausomybės nuo veislės tyrimo (2) duomenimis, pitbulterjerų agresija, demonstruojama nepažįstamiesiems, visiškai „nesijungia“ su jų reputacija. Beveik 7 procentai pitbulterjerų tipo šunų kando ar bandė kąsti nepažįstamam žmogui ir 22 procentai puolė kitus šunis – tai kuo puikiausiai pagrindžia faktą, jog veislė buvo veisiama skatinant jos agresiją šunims, o ne žmonėms. Išvados? Aukščiausias agresijos apraiškas, nukreiptas į žmones, demonstruoja mažųjų veislių šunys (taip greičiausiai yra dėl to, kad jų agresija labiau toleruojama).

Statistikos sukeliamos problemos

Šiek tiek daugiau kaip per šimtmetį laikyti nepriekaištingais šunimis, amerikiečių pitbulterjerai įgijo itin pavojingų gyvūnų reputaciją. Tyrimai JAV atskleidė, kad pitbulterjerai atsakingi už didelį kiekį žmonių mirčių nuo šunų atakų, tačiau neretai pasigirsta balsų, jog tokiuose tyrimuose – daug metodologinių trūkumų (3). Tyrinėjant šunų užpuolimus Australijoje, matyti, jog šunų atakų skaičiumi pitbulterjerus lenkia kitos veislės. Iš 19 žmonių mirčių nuo šunų apkandžiojimų per paskutinius du dešimtmečius (2006 metų duomenimis) Australijoje nepasitaikė nė vieno šuns, kuris būtų pitbulis (3).

Pagrindinė statistikų problema ta, kad norint įvertinti šunų pavojingumą, reikia atakų skaičių lyginti su esamu veislės atstovų kiekiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pitbulterjeras JAV – pavojingiausia veislė, nuo 1979 iki 1998 metų atsakinga už 32 procentus žmonių mirčių nuo šunų užpuolimų, nuo 1989 iki 1994 – už 22 proc. Labai nuodugnus studijavimas atskleidė, kad nuo 1965 iki 2001 metų pitbulterjerai atsakingi už 6,7 proc. žmonių mirčių (4). Šis letalių baigčių procentinis dydis, nors ir atrodo aukštas, gali būti proporcingai nedidelis palyginus su laikomų šunų skaičiumi (kai kurių tyrimų duomenimis, JAV pitbulterjerų populiacija gali sudaryti 9,6 proc. visų šunų).

Duomenys, gauti iš įvairių šunų įkandimų tyrimų JAV, aiškiai parodo, kad kitos veislės kanda dažniau, negu pitbulterjerų tipo šunys, ir kad duomenys beveik niekada nebūna lyginami su esančiu šunų skaičiumi.

JAV grynaveislių pitbulterjerų tipo šunų, užregistruotų AKC ir UKC, yra 380 000, o koks neregistruotų ir bedokumenčių skaičius – beveik neįmanoma pasakyti. Yra iškelta hipotezė, kad pitbulterjerų tipo šunų augintojai dėl esamųjų įstatymų savo šunis registruoja rečiau, negi kitų veislių augintojai (3). Įstatymiškai daugelyje valstybių (ypatingai JAV) „pitbulterjeras“ iš tiesų nereiškia pitbulterjero – į šį pavadinimą sutelpa visos bull ir terjerų veislės, kartais jais netyčiom palaikomi ir bokseriai, bulmastifai ar amerikiečių buldogai (5). Veislė, ypač užpuolimo atveju, retai tiksliai ar nuosekliai identifikuojama (ypač kai ją identifikuoja auka), be to, net ekspertas ne visada gali tiksliai pasakyti, ar problemų tikrai pridarė pitbulterjeras. Dar viena bėda – lyginant problemų pridariusius šunis, pitbulterjerai reiškia tipą, po šiuo vardu slepiasi daugybė kitų veislių (paprastai kartais net būna pažymima – „pitbulterjerų tipo šunys“), o visi kiti dažniausiai kuo smulkiau išskirstomi pagal veisles (būtų daug sąžiningiau tokiu atveju visus skirstyti vienodai – pvz., pitbulterjerai, aviganiai, spanieliai…). Padidėjusios panikos periodais beveik bet koks žmogų užpuolęs šuo būna pavadinamas pitbulterjeru (10).

Kokia toji realybė

JAV dešimtmetį (1979 – 1989) trukusio tyrimo metu identifikuotos 157 mirtys, dėl kurių kalti šunys. 70 proc. aukų buvo jaunesni kaip 10 metų vaikai. Pitbulterjerų tipo šunys sudarė beveik pusę tokių užpuolimų – 41,6 proc. 1979–1980 metais šie šunys sudarė 20 proc. visų atvejų, o 1987– 988 – 67 proc. Šio tyrimo išvadose rašoma, kad didžiausią pavojų žmonėms kelia pitbulterjerai ir jų mišrūnai, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai bei Sibiro haskiai ir jų mišrūnai. Tiesa, tyrimo autorius pamini, kad pitbulterjerai yra kaip šunų tipas su visais pitais, stafais, bulterjerais ir kitais panašiais padarais – čia pitbulterjerais vadinami visi kresni trumpaplaukiai šunys, tikėtinai galintys būti tais pitbulterjerais (12).

Kalbant apie letalias baigtis, verta paminėti ir kitą šaltinį. 1975 – 1980 metais Džordžijoje daugiausia žmonių užmušė vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), haskiai (9), senbernarai (8). Pitbulterjerai ir vokiečių dogai dalinosi penktąją vietą - po 6. 5 žudikai buvo malamutai, trys – auksaspalviai retriveriai. Po 2 – koliai, dobermanai, taksai ir bokseriai, po 1 – Jorkšyro terjeras, Labradoro retriveris, čiau čiau, basendžis ir rotveileris (19). Sugretinus šiuos abu tyrimus galima pastebėti, kad pitbulterjerai pradėjo dažniau puldinėti žmones – tačiau joks tyrimas šio reiškinio priežasčių giliau neanalizavo.

Žemiau esančioje lentelėje galite palyginti letalių baigčių skaičių su registruotų šunų kiekiu (procentinis dydis rodo, kiek proc. „žudikai“ sudaro savojoje oficialiai registruotoje veislės populiacijoje). Atidžiau patyrinėjus užpuolimų priežastis, dalis pitbulterjerų žmones užpuolė su kitais šunimis, dalis buvo nesocializuoti arba pririšti, taip pat tėvai vaiką paliko su šunimi be priežiūros (21).

Australijoje 1997 – 2000 metais yra užregistruoti 829 žmonių sužalojimai, sukelti šunų, dažniausiai už juos atsakingi mišrūnai, galvijų šunų, vokiečių aviganių ir škotų aviganių tipo atstovai (3). Iš tokių teiginių matyti, kad veislės nebuvo patvirtintos, o daugeliu atvejų jų identifikavimą atliko tik vienas žmogus. Dėl šios priežasties kaltininkai suskirstyti ne pagal tikslias veisles, o pagal tipus. Be to, tame pačiame tyrime skelbiama, kad labiausiai tikėtina, jog bulterjerų tipo šunys puls kitus gyvūnus. Nuo 2000 metų sausio iki gruodžio mėnesio Australijoje žmones užpuolė 213 šunų, 41 proc. jų buvo mišrūnai, iš identifikuotų veislių 13 proc. – vokiečių aviganiai, 13 proc. – bulterjerų tipo šunys, 11 proc. rotveilerių, 7 proc. galvijų šunų tipai, 3 proc. – Maltos bolonės (7).

2001 – 2003 metais Australijoje užregistruoti 547 incidentai su šunimis. Už 32,7 proc. atvejų atsakingi hibridai, vokiečių aviganiai – 10,4 proc., galvijų šunys – 8,4 proc., rotveileriai – 6,6 proc., pitbulterjerų tipo šunys – 4 proc. (3) Kitais duomenimis, Australijoje dažniausiai žmones puola vokiečių aviganiai (25,3 proc.), bulterjerai (13,6 proc.), galvijų šunys (13,6 proc.), dobermanai (11,7 proc.) ir rotveileriai (9, proc.), kažkodėl šiame sąraše nėra išskirtų hibridų. Viktorijos gyvūnų apsaugos biuras (Australija) rinko duomenis apie šunų užpuolimus viešose vietose nuo 1997 iki 1999 metų. Užregistruota 413 sužalojimų, iš jų 4,8 proc. buvo labai rimti. už atakas atsakingos 46 veislės (įskaitant ir hibridus): vokiečių aviganiai (30,8 proc.), galvijų šunys (21,8 proc.), rotveileriai (17,2 proc.), kelpiai (9,7 proc.), anglų Stafordšyro bulterjerai (9,7 proc.), bulterjerai (9,0 proc.), mišrūnai (8,5 proc.), Labradoro retriveriai (8,0 proc.), dobermanai (6,3 proc.), bokseriai (6,3 proc.), Džeko Raselo terjerai (5,3 proc.), Rodezijos ridžbekai (5,3 proc.), borderkoliai (5,1 proc.), amerikiečių pitbulterjerai (5,1 proc.). Viktorijos ligoninės šunų apkandžiojimų tyrime, atliktame nuo 1996 metų sausio iki 1997 metų gruodžio mėn., rašoma, kad dažniausiai žmones puolė kelpiai, mišrūnai, borderkoliai, foksterjerai, galvijų šunys, vokiečių aviganiai ir Džeko Raselo terjerai. Atlikus neoficialią įkandimų apžvalgą, iš 750 atakų tik 3 buvo priskirtos amerikiečių pitbulterjerams. Gold Coast mieste pitbulterjerai sudarė 1,9 proc. atakų (3).

Kiek ir ko šunys užpuolė 2000 – 2001 metais:

Veislių, Brisbeno klinikoje užregistruotų dėl agresyvaus elgesio, tyrimas parodė, kad iš 31 apkandžiojimų tyrimų 28-niuose buvo paminėti vokiečių aviganiai, pitbulterjerai – 8-niuose (10).

Šunų įkandimų bei atakų, įvykdytų 1992 – 1996 metais 245 Vokietijos miestuose, analizė parodė, kad už 2376 atvejus atsakingi mišrūnai, 1956 – vokiečių aviganiai, 320 – pitbulterjerai, 223 – dobermanai, 169 – bulterjerai (7).

Japonijoje už daugelio sąrašų sudarinėtojų mylimus tosas agresyvesniais laikomi šibos ir akitos.

2005 metais paskelbti tyrimų jaunesnių kaip 16 metų vaikų, 1998 – 2002 metais Edmontone gydytų nuo šunų įkandimų, išvados. Dauguma vaikų turėjo nesunkius įkandimus. 73,9 proc. šunų gyveno su vaiku, 48,1 proc. - pas draugą ar giminaitį. 74,9 proc. šunų buvo neveisliniai, iš veislinių 28,8 proc. sudarė rotveileriai, 15,1 proc. vokiečių aviganiai, 6,8 proc. Sibiro haskiai, po 5,5 proc. pitbulterjerai ir koliai, po 4,1 proc. kokerspanieliai ir dobermanai, po 2,7 proc. buldogai, aviganiai ir auksaspalviai retriveriai (13).

Podberscek ir Blackshaw atliktame tyrime apklaust 406 respondentai, 263 jų buvo įkąsti šuns (viso 324 atvejai, 44 aukos – daugiau kaip po vieną kartą). Tiesa, nebuvo parašyta, kur tyrimas darytas, tačiau sprendžiant iš veislių pasiskirstymo, turėjo tai vykti Australijoje. Pagrindiniai kandukai buvo australų galvijų šunys (19,0 proc.), vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai (18,0 proc.), mišrūnai (13,8 proc.), bulterjerai ir jų mišrūnai (8,3 proc.), Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai (5,2 proc.), Australijos kelpiai ir jų mišrūnai (4,1 proc.), dobermanai (3,1 proc.), foksterjerai ir jų mišrūnai (3,1 proc.) ir t.t. (15)

Gana įdomią ataskaitą pateikė El Doradas (Kalifornija). Pasak jos, tame krašte daugiausia kandžiojosi Labradoro retriveriai (20,2 proc.), vokiečių aviganiai (13,8 proc.), rotveileriai (9,7 proc.), čiau čiau (5,3 proc.), akitos (4,5 proc.). Pitbulterjerai sudarė 4,0 proc., Stafordšyro bulterjerai - 1,6 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai - 0,4 proc. visų apkandžiojimų. Stafai nusileido daugybei šunų, tarp jų – ir tokioms „geriečių“ veislėms kaip haskiai, dalmatinai, pudeliai, malamutai ar bigliai (16).

1986 – 1993 metais Palm Beach apygardoje pitbulterjerai nė karto nepirmavo. Juos aplenkdavo dalmatinai, kokerspanieliai, auksaspalviai ar labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, rotveileriai, čiau čiau (20)…

Tyrimų Ispanijoje duomenimis, ten dažniausiai kandžiojasi vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Stebimaisiais laikotarpiais (1995 – 1999 ir 2000 – 2004) užregistruota 4186 incidentų, kiekvienam laikotarpiui atitinkamai 1877 ir 2309. Žemiau esančioje lentelėje matote įkandimų pasiskirstymus pagal veislę. Daugiau kaip 70 procentų visų įkandimų sudaro vokiečių aviganiai (23,6 ir 20,0 proc. atitinkamai kiekvienam laikotarpiui) ir jų mišrūnai (6,1 ir 4,1), šiaip mišrūnai (19,1 ir 21,4), aviganių tipo šunys (6,3 ir 7,8), mastifai (8,0 ir 5,6), Sibiro haskiai (3,8 ir 3,7), kokerspanieliai (2,6 ir 4,7) ir belgų aviganiai (2,3 ir 2,4). Amerikiečių pitbulterjerai pirmojo laikotarpio metu sudarė 0,4 proc. apkandžiojimų, antrojo – 0,6 proc. Amerikiečių Stafordšyro terjerų įkandimų 1995 – 1999 metais neužregistruota, 2000 – 2004 jie sudarė 0,2 proc. visų įkandimų (17).

Šioje lentelėje matyti veislių pasiskirstymas pagal žmonių apkandžiojimų dažnį ir jų užimamą vietą šunų populiacijoje (populiarumą) (17).

Vienai mokslininkų komandai 1991 metais išanalizavus DMAS (Denver Municipal Animal Shelter) duomenis apie šunų apkandžiojimus (jie užsiima Denverio gyvūnų kontrole ir surenka visus duomenis apie pasikramsnojimus), nustatyta, kad incidentuose dominavo vokiečių aviganiai, čiau čiau, Labradoro retriveriai, kokerspanieliai ir koliai (18).

Įdomių dalykų galima rasti pasidomėjus šunų temperamento testais (11). Pakankamai sudėtingu būdu testuojant šunis ir ištyrus galybę įvairiausių veislių šunų, netikėtai paaiškėjo, kad amerikiečių pitbulterjerų temperamentas geresnis negu vidutinė visų veislių norma. Ir šiaip duomenys pakankamai įdomūs – štai 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0% (tiesa, dalyvavo tik 4), Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… Dar įdomiau turėtų pasidaryto todėl, kad „geresnėmis“ laikomos veislės surenka mažiau balų (besidomintys daugiau gali apsilankyti čia)…

Amerikiečių pitbulterjerai nėra pati „blogiausia“ veislė, jie žmones puola žymiai rečiau, negu kitų veislių atstovai. Deja, į pitbulterjerus visada kreipiamas didžiausias dėmesys - štai nors Australijoje Kvinslende kasdien vidutiniškai po 6 žmones hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, apie kiekvieną tų atvejų žiniasklaida aktyviai neskelbia, bet jei po akim pasipainios koks nors pitbulterjeras, apie jį būtinai bus pranešta (3).

Susimąstyti turėtų versti ir tas faktas, kad bent jau JAV mastu šansas būti nutrenktam žaibo yra :600 000, tikimybė būti užpultam pitbulterjero – 1:145 000 000 (21). Galbūt neverta taip pulti tik vieno tipo šunų – įkasti gali bet kuris padaras, turintis dantis.

Literatūra:

  1. A Study of Dog Bites and their Prevention, Nelly N. Lakestani, University of Edinburgh, 2007
  2. Breed differences in canine aggression, Deborah L. Duffy a, Yuying Hsu , James A. Serpell,Accepted 18 April 2008, APPLAN-2947; No of Pages 20
  1. Breed-specific legislation and the pit bull terrier: Are the laws justified? Stephen Collier, PhD, Journal of Veterinary Behavior (2006) 1, 17-22
  2. Fatal Dog Attacks: the Stories Behind the Statistics. Delise, K., 2002, Manorville, NY.
  3. Rowan, A.N., 1987. Dog Aggression and the Pit Bull Terrier. Tufts University School of Veterinary Medicine, North Grafton, MA.
  4. Ryan, S., 2002. Dangerous dog attacks near home. Courier Mail. 3 August. Brisbane.
  5. REPORT TO THE NSW DEPARTMENT OF LOCAL GOVERNMENT ON BREED SPECIFIC LEGISLATION ISSUES RELATING TO CONTROL OF DANGEROUS DOGS, July 2002, prepared By: Dr Kersti Seksel, BVSc (Hons), MRCVS, MA (Hons), FACVSc, Dipl ACVBRegistered Specialist in Veterinary Behaviour, Seaforth Animal Behaviour Consultants
  1. Classification of Behavior Problems in Dogs: Distributions of Age, Breed, Sex and ReproductiveStatus, JOHN C. WRIGHT and MARC S. NESSELROTE, Department of Psychology, Applied Animal Behaviour Science,19(1987) 169-178
  1. Factors Linked To DominanceAggression In Dogs. Joaquin Perez-Guisado, Andres Munoz-Serrano, Journal of Animal and Veterinary Advances 8 (2):336-342, 2009, Spain
  2. Does Breed Specific Legislation reduce dog aggression on humans and other animals? A review paper. Linda Watson
  3. http://www.atts.org/
  4. Dog Bite-Related Fatalities From 1979 Through 1988, Jeffrey J. Sacks, Richard W. Sagtin, Sandra E. Bonzo, JAMA 1989; 262:1489-1492.
  5. Dog bites in Canadian children: a five-year review of severity and emergency department management, Mia E. Lang, MD, PhD; Terry Klassen, MD, Can J Emerg Med 2005;7(5):309-14
  6. Epidemiology of Intraspecies Bite Wounds in Dogs in the Czech Republic, E. BARANYIOVÁ, A. HOLUB, M. MARTINÍKOVÁ, A. NEâAS, J. ZATLOUKAL, ACTA VET. BRNO 2003, 72: 55–62
  7. Meaningful temperament assessment for aggression in dogs — can it be done? Judith Blackshaw
  8. REPORT ON A DOG BITE STUDY IN EL DORADO COUNTY, Lois Hathway, El Dorado County Public Health Department, California, 2002
  9. Spanish dangerous animals act: Effect on the epidemiology of dog bites, Bele´n Rosado, Sylvia Garcı´a-Belenguer, Marta Leo´n, Jorge Palacio, Journal of Veterinary Behavior (2007) 2, 166-174
  10. Which dogs Bite? A Case-Control Study of Risk Factors, Cenneth A. Gershman, Jeffrey J. Sacks, John C. Wright, Pediatrics vol 83 No 63, June 1994
  11. An ordinance for dogs dated 1987. Dekalb County Georgia study group, University of Cincinnati Law Review, Vol.53, p. 1077
  12. Comparision of most severe bites by dog breed 1986 – 1993, Palm Beach County
  13. Bite Prevention and Bite Statistics, Best Friends Animal Society

 

Atrodo, kad šunį įsigijęs žmogus labai sudėtingoje srityje suteikia valią aklam atsitiktinumui... taip daug klaidų paprasčiausiai nebepataisomos, o korekcijai prireikia didelių pastangų ir rimtų specialistų. Liūdna, tačiau žmogus dažnai nesupranta, kad jam reikalinga pagalba, kad jis nesutaria su savo šunimi, kad kažką daro neteisingai – daugelis galvoja, kad šuns auklėjimui ir laikymui užtenka pamokėlių iš „knygelių apie dresūrą“, kur aprašyta, kaip išmokinti vienos ar kitos komandos.

Kol žmogui šuo būdavo tam tikros užduoties atlikėjas, kol tik reikėdavo gyvūną apmokinti tam tikrų įgūdžių, elgesio problemos būdavo sprendžiamos gana paprastai: šunį numarindavo. Dabar didesnis dėmesys skiriamas santykiams su gyvūnu, tad probleminio elgesio supratimas ir jo korekcijos tampa aktualesnės.

Veislių, kurios neturėtų jokių elgesio problemų, nėra. Nekalbėsime apie tipiško veislei elgesio nebuvimą (pvz., medžioklinis šuo nesugeba medžioti) – tai daugiau netinkamo veisimo klausimas. Daug svarbiau – nukrypimai nuo tam tikrų vidutinių, tarkim, socialiai priimtinų, normų.

Tikėtini elgesio sutrikimai

Dauguma problemų tokiomis būna tik žmogaus akimis – pačiam šuniui toks elgesys gali būti visai priimtinas. Tai labai svarbus problemos aspektas: dažnai elgesio problemos egzistuoja tik šeimininko vaizduotėje. Blogai įsivaizduodamas tam tikro amžiaus, lyties ar veislės šuns elgesį, jis lygina savo šunį su kaimyno augintiniu arba, dar blogiau, su idealu, susiformavusiu prisiskaičius knygų ir prisižiūrėjus filmų.

Niekas šunims nepadarė tiek žalos, kaip tie filmai. Mažai kas žino, kad kino šunys atlieka specialistų sumanymus ir būna atitinkamai dresuoti. Dar daugiau, vieno šuns vaidmenį gali atlikti dešimtys keturkojų artistų, kurių kiekvienas „įdeda“ savo dalelę. Žmogus, įsigijęs šunį, nori, kad jis visais savo poelgiais vadovautųsi šeimininko logika. Sužmogintas požiūris į gyvūno elgesį yra blogis.

Reiktų pakalbėti apie vadinamą „netikrą bailumą“. Neretai savininkai savo jauniems šunims „pripaišo“ baimes. Paprastai nurodomi šie požymiai: šuniukas bijo nepažįstamų šunų, labai atsargus su nežinomais objektais, jį gąsdina garsai. Ypač savininkus liūdina stambių tarnybinių ir sportinių veislių nenoras atakuoti pašalinių. Visos šios „bėdos“ iš tiesų yra vien šeimininko problemos, jo paties konfliktas su realybe. Šuniuko elgesys visiškai atitinka jo amžių. Kol neprasidėjo trečiasis socializacijos periodas, jis neatakuoja ir nepuldinėja (šios taisyklės išimtys – kryptingos kai kurių veislių selekcijos rezultatas), turi elgtis nuolankiai, netgi įsiteikiančiai, kai bendrauja su suaugusiais šunimis. Atsargumas tyrinėjant daiktus turėtų būti sveikintinas – beprotiška drąsa gamtoje dėsningai veda į mirtį.

Kitas šuniukams būdingas bruožas – bandymas išvengti besiartinančių objektų. Ne tik šunys, bet tikriausiai ir dauguma kitų keturkojų susiję su galimu tokio judėjimo su pavojumi. Beje, plėšrūnams judėjimas į juos susijęs su paskata pulti. Tokia reakcija buvo pastebėta kurtų bandymų metu. 2 – 4 mėn. amžiaus šuniukams parodytas triušis ir leista jį sugauti. Kol triušis šokavo nuo šuniuko, tol tas dirbo su aistra, badė nosimi ir galiausiai griebė nasrais. Bet kai tik triušis pasisukdavo priešinga kryptimi ir „atakuodavo“, kurtukai su siaubu bėgdavo šalin.

Taigi, norintis turėti drąsų šunį, reikia ne ieškoti atsargumo požymių, o padėti jam susipažinti su pasauliu, rasti teisingus sprendimus, laimėti situacijų konfliktus.

Auklėjimo klaidos, vedančios į problemas

Sužmoginimo požiūris sako: „Man tai malonu, vadinasi, turi būti malonu ir mano šuniui. Aš supykau ant savo šuns, jis taip pat pyksta trečia diena“… Deja, skirtingų rūšių gyvūnų kitokie ir poreikiai, taip pat skiriasi ir supratimas „malonu“ - „nemalonu“. Požiūrio vienodinimas niekada neatneš naudos, dar daugiau, sąjunga, kur šeimininkas sužmogina savo keturkojį partnerį, sulauks itin įtemptų konfliktų.

Dažnai šeimininkas reikalauja, kad šuo atliktų tam tikrus veiksmus, o kai tam nesiseka, pyksta, kodėl tas „durnelis“ nesuvokia elementariausių dalykų. Lengva tai, ką žmogus supranta savaime, „lipinti“ šuniui. Taip darant, šeimininko elgesys būna neaiškus, dviprasmiškas, šuo negali atskirti esminių dalykų, suprasti, ko iš jo norima. Dažnai panašias klaidas formuoja tam tikri šuns apribojimai.

Pavyzdžiui, šeimininkui nepatinka, kad jo šuniukas sekioja paskui svetimus asmenis kieme. Jis šoka prie gyvūnėlio, stveria jį į rankas ir suirzęs šaukia: „kiek kartų sakiau, kad negalima, tu kvailas šuo, nevalia lįsti prie bet ko“. Kokią išvadą padaro šuniukas? Ogi jokios, jis tiesiog nusupranta situacijos. Jo akimis viskas atrodė taip: jis vaikščiojo su šeimininku, pamatė naują žmogų, nubėgo susipažinti, tada šeimininkas buvo piktas, tas kitas žmogus irgi, jie abu pyko ir išgąsdino šuniuką. Jis nesusiejo šeimininko pykčio su savo elgesiu ir po kelių minučių gali vėl pakartoti „nusikaltimą“. Jautrus įspūdžiams šuo su ne per dideliu mentalitetu po tokių „pedagoginių etiudų“ gali tapti nervų kamuoliu.

Kaip atsirado logika, kad šuo viską daryti turi dėl šeimininko, neįmanoma suprasti. Kodėl šuo turi mylėti šeimininką ir jo neramius vaikus, kodėl jis turi saugoti mašiną ir dar daugiau – kodėl jis turi klausyti kiekvieno namuose? Absurdiška perkelti žmogišką supratimą gyvūnui. Šuo gali daryti tai, kas jam natūralu, biologiška, arba tai, kuo šeimininkas jį sudomino, kai išaiškino, kad jo veiksmai bus „įvertinti“. Tik taip, šuo niekam nėra skolingas.

Dar vienas blogas variantas – kai šeimininkas neugdo šuns, neformuoja norimo elgesio komplekso, bet reikalauja, kad gyvūnas elgtųsi tobulai. Tai veda prie kontakto praradimo ir kontrolės trūkumo.

Pernelyg didelis šeimininko emocionalumas bendraujant su šunimi tampa tikra tragedija. Auklėjimas visada turi būti vienodas, stiprios emocijos leidžiamos tik apdovanojant, skatinant ir baudžiant. Jei savininko emocijos veržiasi pro kraštus, tai turės neigiamos įtakos šuniui. Šunys jautriau negu žmonės jaučia menkiausius nuotaikos pokyčius. Priblokšti savo šeimininko emocijų pertekliaus, jų perdozavę, gyvūnai rambėja ir tampa jutimiškai „kurčiais“. To pasekmė - norint gauti kokį nors atsaką iš šuns, reikia klykauti, šūkauti, kol jam kažkas „daeina“. Tokių šunų galima tik gailėtis. Emociškai nuvargintas šuo dažnai būna prislėgtas arba nervingas.

Elgesio korekcijų klaidos

Dažnai susiduriama su receptais, kurie praktiškai visi sueina į „pačiam praeis“ ir „kovoti ugnimi“. Deja, problemos yra skirtingos ir sprendžiamos įvairiai, šalinti reikia priežastis, o ne simptomus. Baugina ir visai neseniai atsiradusi „idėja“ visus nukrypimus koreguoti tabletėmis net nepasitarus su gydytoju...

Kada su gyvūnu atsiranda problemų, po išsamios analizės paaiškėja, kad problema sukurta žmogaus rankomis. Svarbiausias dalykas auginant šunį yra suprasti, kad jis – tik šuo, ir ant jo pečių nekrauti per didelės atsakomybės.

Kadangi dažniausiai manoma, kad šunų elgesys glaudžiai imituoja vilkų elgesį, tikima, kad šunys taip pat yra gaujos gyvūnai. Taigi, siekiant nustatyti, kaip tai susiję su šunimis, vertėtų panagrinėti, kaip formuojasi ir „veikia” vilkų gaujos.

Vilkų gauja

Dvidešimt trys vilkų ekspertai iš Šiaurės Amerikos bei Europos prisidėjo prie knygos Wolves: Behavior, Ecology, and Conservation išleidimo. Šią knygą redagavo David L. Mech ir Luigi Boitani, bene svarbiausi vilkų tyrinėjimo pasaulio autoritetai. Tuose 448 puslapiuose žodis “alfa” paminėtas tik šešis kartus - ir tik paaiškinant, kodėl toks terminas pasenęs.

Iš esmės stabili vilkų gauja sudaryta iš veisimosi poros ir jų palikuonių - tai šeimyninis vienetas, kas lig šiol nėra plačiai žinoma. Tai vadinama “šeimos branduoliu”. Tačiau gauja kartais gali tapti išplėstine, apimančia brolius, seseris bei jų palikuonis, arba sutrikdyta, kurioje nėra vieno ar abiejų tėvų, ar šeima, į kurią priimamas vilkas iš kitos gaujos. Gaujos struktūra gali kisti, todėl socialinė elgsena bus sudėtinga, bet esmė ta, kad į šias gaujas geriausia žiūrėti kaip į šeimas, kurios sudarytos iš susijusių, bendradarbiaujančių gyvūnų. Natūraliai laisvoje gaujoje pagrindiniai patinas ir patelė veisiasi bei augina palikuonis ir paprastai inicijuoja medžioklę. Patelė ir jos palikuonys priklausomi nuo patinų ir kitų gaujos narių, tiekiančių maistą. Dauguma 2 - 3 metų amžiaus vilkų palieka gaują ir keliauja ieškoti partnerių, kad galėtų sukurti savo gaują. Užuot likę šeimoje, kur mažai šansų poruotis ir perduoti genus, šie vieniši gyvūnai rizikuoja laukinėje gamtoje ieškodami kito vienišo priešingos lyties vilko. Jei pasiseks, jie pradės naują gaują, taip sumažindami bet kokią socialinę įtampą savo ankstesnėje gaujoje.

Gaujos natūralioje aplinkoje ir nelaisvėje

Ilgą laiką tikėta, kad gaujoje per smurtinius alfa vilkų ir pavaldinių susidūrimus palaikoma griežta tvarka. Dabar žinoma, kad tai netikslu, pirmiausia dėl to, kad daugelis vilkų elgesio tyrimų atlikti gyvūnus laikant nelaisvėje, dirbtinėje aplinkoje. Pasak Mech, natūralioje vilkų gaujoje dominavimas nepasireiškia „kapojimosi” elgesiu ir, atrodo, yra mažiau reikšmingas negu parodė nelaisvėje laikomų gaujų tyrimai. Laisvoje vilkų gaujoje „alfa” nebūtinai bus toks pat kaip laikomų nelaisvėje. Dominavimo kovos tarp kitų vilkų retos, jei apskirtai egzistuoja. Todėl “svarbiausio šuns” gaujoje paveikslas klaidingas. Vilkų gauja - iš esmės šeimyninė, jos narių funkcija - sustiprinti grupės išlikimą. Mech teigimu, tipiška vilkų gauja turi būti matoma kaip šeima su suaugusiais tėvais, orientuojančiais gaujos veiklą ir besidalinančiais lyderyste kai tenka pasiskirstyti darbus. Jeigu sumedžiota auka maža, tėvai paės pirma, tačiau jei maisto itin mažai, jaunikliai jo gaus pirmi. Jei auka pakankamai didelė, nepriklausomai nuo rango prisijungs ir kartu ės visa gauja. Taigi, idėja, kad alfa vilkai visada ėda pirmi, daugiausia neteisinga - pirmiausia maitinasi jaunikliai, taip užtikrinant jų išlikimą.

Galvojame, kad daug žinių apie vilkų elgesį gavome iš nelaisvėje laikytų gyvūnų tyrimų. Priešingai nei natūraliose šeimyninėse gaujose, nelaisvėje laikomi vilkai dėl aukštesnio statuso kelia dažnus iššūkius. Aukštesnė pozicija lemia energingiau vykdomą kampaniją. Nelaisvės gaują sudaro skirtingo amžiaus ir lyties nepažįstami vilkai, surinkti iš įvairių šaltinių. Šioje situacijoje gali egzistuoti tam tikra socialinė įtampa, ypač poravimosi sezono metu. Esant šioms aplinkybėms dominuojantys patinas ir patelė dažnai kovoja su jaunesniais vilkais dėl aukštesnio statuso. Uždaroje žmogaus valdomoje ir prižiūrimoje  gaujoje vilkai negali išreikšti daug natūralių elgesių ar palikti gaujos, kad rastų kergimosi partnerį, kaip darytų laisvėje.

Skirtingai nuo nelaisvėje laikomos gaujos, natūraliose gaujose didelis susižalojimų ar žūties (nuo žmonių, kitų vilkų, lokių) pavojus. Tie gyvūnai nežino kada ės sekantį kartą, todėl svarbiausia - bendradarbiavimas. Nelaisvėje laikomos gaujos gyvena dirbtinėje, saugioje aplinkoje, jiems nereikia bijoti plėšrūnų ar traumų medžiojant dideles aukas, jie visada turi maisto, tačiau trūksta galimybės palikti gaują ar išreikšti natūralų elgesį. Todėl šių dviejų tipų gaujų narių elgesys skiriasi.

Gaujos formuojamos siekiant padidinti išgyvenimo galimybes

Vilkų gaujos gamtoje formuojamos siekiant padidinti narių išlikimą ir sulaukti palikuonių. Išlikimas priklauso nuo visų narių bendradarbiavimo, ypač atsižvelgiant į būtinybę sumedžioti bei nužudyti didelę auką ir gauti pakankamai maisto. Jei gaujoje tėra du tėvai ir jaunikliai, nuo ankstyvo amžiaus jaunikliai, siekdami išgyventi, turės dirbti drauge. Ar gali būti, kad gaujos formavimasis - ne gentinis, bet išlikimo faktorius?  Šunis ir vilkus daug metų tyrinėję Coppinger`iai teigia, kad, pasak tyrimų, gaujos elgesys - vystymosi atsakas į tam tikrą aplinką. Vilkai ne visada gyvena gaujose, kai kurie niekad tokių nesudaro.

Gaujų elgesys - besiformuojantis. Ji atsiranda per kritinį socializacijos laikotarpį (kuris daug trumpesnis negu šunų) ir priklauso nuo socialinės sąveikos su broliais, seserimis, vyresnio amžiaus vilkais ir aplinkos, kurioje jaunikliai auga. Skirtingi vilkų porūšiai auga įvairiose aplinkose ir todėl pasižymi skirtingu gaujų elgesiu.

Coppinger`ių hipotezę, teigiančią, kad gaujų elgesys nėra visiškai genetinis, remia Schmidt ir Mech. Pasak jų, vilkai gaujose gyvena pirmiausia todėl, kad suaugusių pora su palikuonimis gali efektyviai dalintis maisto pertekliumi, gaunamu sumedžiojus didelę auką. Taigi, jei vilkų gaujos elgesys nėra visiškai genetinis, ką gali papasakoti naminiai ir sulaukėję šunys?

Sulaukėję šunys

Coppinger`ių moksliniai tyrimai parodė, kad net sulaukėjusiems šunims siekiant išgyventi nereikia formuoti gaujų. Jei svarbiausi išlikimo elementai prienami (maistas, vanduo ir pastogė), jei laimingai gyvena savarankiškai ar mažomis harmoningomis grupėmis. Paveiksle matyti sulaukėjęs šuo Indijos kaime. Jis niekam nepriklauso ir niekam nekelia grėsmės, bet jo išlikimas vis dar priklauso nuo žmonių veiklos. Šuo bastosi po kaimą, turi galimybę raustis maisto atliekose, jam prieinami vanduo ir pastogė.

Sulaukėję šunys nuo vilkų labai skiriasi gyvenimo būdu. Šie šunys dažnai prisijungia prie grupių ir jas palieka, neturi tokių sudėtingų taisyklių. Socialinė struktūra labai laisva, nors vilkų gaujose ji itin darni. Kalei surujojus, poruotis su ja gali daug patinų, nėra veisimosi poros. Kalė jauniklius augina pati, skirtingai nuo vilkų gaujos, kurioje visi nariai dalyvauja prižiūrint jauniklius. Dėl skirtingų socialinių ekologijų apibūdinant sulaukėjusius šunis dažniau vartojamas terminas „grupė”, kadangi jie netelpa į tikros gaujos modelį.

Sulaukėjusiems šunims medžioti nebūtina - ir tikriausiai jie to nesugeba (išskyrus nedideles aukas, pvz., graužikus ar triušius), nes jiems trūksta plėšrūniškų instinktų, tačiau visi gyvybę palaikantys ištekliai jiems prieinami. Taigi, vėl grįžtam prie išteklių.

Naminiai šunys

Jau nustatėm, kad šunys - ne vilkai, ir kad vilkų gaujos iš esmės yra bendradarbiaujančios šeimos, sudarytos iš veisimosi poros ir pagrindinių jauniklių. Tačiau daugelis žmonių, atrodo, tikrai nori tikėti, kad šunys - gaujos gyvūnai, ir jei nebus nuolat griežtai kontroliuojami, jie bandys dominuoti prieš kitus individus, kuriuos laiko savo gauja. Dalis šio mąstymo tikriausiai kilo iš to, kaip į pasaulį žiūrim iš savo žmogiškos perspektyvos. Žmonės gyvena hierarchijų kultūroje. Nuo lopšio iki kapo beveik visada prieš kažką turime atsakyti. Atrodo visai normalu šią hierarchinę mąstyseną perkelti ir į mūsų santykius su šunimis, kadangi tikime, kad šunys save suvokia kaip dalį mūsų gaujos. Jiems reikia „turėti savo vietą”  ir sutikti su mūsų atitinkamu hierarchinės struktūros suvokimu, pagal kurį ta jų vieta - žemiausia.

Nors šunys neabejotinai socialūs gyvūnai, ar tikrai jie išreiškia gaujos elgesį?  Prisiminkime, kad vilkų gaujos pagrindas - bendradarbiavimas siekiant užtikrinti išlikimą. Praradę baimę žmonėms vilkai buvo prijaukinti ir laikui bėgant jiems nebeliko poreikio kooperuotis. Jų elgesys ėmė keistis į tai, ką mes dabar tikriausiai matom tarp sulaukėjusių šunų. Pastarieji neformuoja gaujų - vietoj jų grupes, kuriose nariai atsiranda ir išeina kai nori. Coppinger`iai teigia, kad nematė daug šunų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip išreiškiančius elgesį, leidžiantį formuoti gaujas. Pasak Dr. Ian Dunbar, kai kuriais atvejais dauguma gaujas formuojančių naminių šunų atrodo yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Hierarchinė struktūra tiesiog pervertinama. Didžiąją dalimi šunys, atrodo, santykinai harmoningai gyvena su kiekvienu grupės nariu, tačiau paprastai rūpinasi savo reikalais ir nesidomi kitų problemomis.

Pasak Feddersen-Petersen, domestikacija šunis pakeitė daugeliu būdų (elgesio ir išvaizdos), tad jie galėjo prarasti savybę gyventi konspecifinėse (tos pačios rūšies) grupėse. Veislių formų, dydžių, kailio tipų, snukio ir kūno sudėjimo, specifinio veisimosi elgesio tokia daugybė, kad socialinė komunikacija, reikalinga gyventi grupėmis, gali būti, ir dažnai painiojama ir nesuprantama.

Nedideli ginčai dažnai gali peraugti į kovas, jei komunikacija arba praleidžiama, arba tiesiog neteisingai interpretuojama, kas gali atsitikti bendraujant skirtingiems šunų tipams. Įsivaizduokite labai aktyvų borderkolį, bandantį pažaisti su uodegos neturinčiu, akis slepiančiais plaukais senuoju anglų aviganiu. Gauruotasis aviganis gali praleisti kvietimą pažaisti, kas supainios atsakymo laukiantį kolį. Tai - antitezė to, kas vyksta tarp laukinių vilkų.

Skirtingai nuo šunų, vilkai tūkstantmečius išliko tos pačios kūno formos ir dydžio. Vien snukio išraiškų jie turi apie  šešiasdešimt, kai į juos morfologiškai itin panašūs vokiečių aviganiai vos 12, o tokie šunys kaip mopsai - dar mažiau. Įvairių veislių kūno ir snukio morfologija labai skiraisi, ji sumažina išraiškų gebėjimus ir galiausiai gali sukelti painiavą, dėl kurios nepavyks susikalbėti ir bendradarbiauti.

Taigi kodėl namuose šunys taikiai sugyvena ne tik su gentainiais, bet ir su kitomis rūšimis? Jie tai gali, su sąlyga, kad reikiamo amžiaus šuniukai bus socializuoti tinkamu būdu (ankstyvosios socializacijos svarba). Jeigu daugeliu atveju socializuoti šunys socialinėj grupėj gyvena gana laimingai, kodėl jie jaučia poreikį būti mūsų „gaujos” dalimi? Iš tikrųjų mūsų šunys neturi pagrindo formuoti gaujų su savo žmogiškaisiais savininkais, kadangi mes patenkinam kiekvieną jų gyvenimo poreikį.  Ir jei šuo neturi pagrindo formuoti gaujos su mumis, nėra jokios priežasties, kodėl turėtume prieš juos dominuoti ar bandyti tapti „alfa”.

Dabar galima teigti, kad naminis šuo yra panašioje situacijoje kaip nelaisvėje gyvenantis vilkas. Jis negali pats formuoti gaujos ar ją palikti. Jį valdo ir juo manipuliuoja žmogus. Tačiau vilkas vis tiek yra laukinis gyvūnas. Paleiskit jį į didelį, platų pasaulį - jis vis dar turės išlaikęs visus išlikimo instinktus. Jis vis dar turės grobio persekiojimo instinktą, tad gebės medžioti, žudyti, ir suvartoti grobį. Modelis aptikti - sekti akimis - vytis - griebti kandant - žudyti - perskrosti - ėsti nepažeistas. Jis vis dar turi stiprų reprodukcijos instinktą.  Kas bus į tą didįjį platųjį pasaulį paleidus šunis? Na, kiek jų išmetami ir prieglaudose atsiduria atrodydami it gyvi skeletai? Jie neturi reikiamų grobuoniškų instinktų, kad sugebėtų išgyventi be žmonių pagalbos.

Naminiai šunys paprastai nėra pasirengę gyventi gaujoje. Vien tai, kad kartą šuo sugavo triušį, nereiškia, kad jis galės išgyventi gamtoje. Dauguma šunų net nesugebės to triušio suėsti, kadangi savo grobuoniško draivo modelyje nebeturi  grobio “perpjovimo” dalies. Net jei šuo triušį perskros ir suės, norėdamas išlikti, kasdien turės pagauti po vieną tokį. Energijos, eikvojamos triušių gaudymui, reikės daugiau, negu šuva gaus iš grobio - ir tai darant prielaidą, kad triušiui ar kitai aukai jis prilygs greičiu bei vikrumu. Vilkų medžioklė ne visada baigiasi sėkmingai - toli gražu, o jie - profesionalūs medžiotojai, drauge dirbantys kaip komanda. Pavieniui ar grupėmis gyvenantiems šunims beveik nėra šansų pramisti tik iš medžioklės.

Jei naminiai šunys neturi poreikių ar gebėjimų formuoti konspesifines gaujas (ir nedaro to kai sulaukėja), kyla klausimas, kodėl jie save suvokia kaip dalį žmonių gaujos? Neabejotina, kad jie - socialūs gyvūnai ir tikrai socialiai stipriai prisiriša prie šeimininkų bei šeimos (ir atvirkščiai). Per pirmas gyvenimo savaites (kritiniu socialinio vystymosi laikotarpiu) sąveika tarp šuniukų, jų brolių, seserų ir motinų palieka spaudą jų smegenyse. Kitais žodžiais, šunelis žino, kad tai šunys ir atitinkamai su jais elgiasi. Teisingai ir tinkamame amžiuje socializuotas šunytis gebės taikiai gyventi su įvairių rūšių gyvūnais.

Šunų elgesys -  jų, o ne žmonių socialinis elgesys. Šuo neturi galvoti ar elgtis kaip žmonės. John Fisher rašė, kad netiki, jog šunys į mus žiūri kaip į kitus šunis. Todėl jie su mumis ir nekonkuruoja dėl statuso. Jei darome prielaidą, kad šunys savęs nesuvokia kaip mūsų žmonių gaujos dalies, galime paklausti, kodėl jie prieš mus turėtų norėti kelti savo hierarchinį statusą.

Patarimą prižiūrėti vaikus ir šunis kai šie kartu esate girdėję ne kartą. Veisėjai perspėja tėvus „nepalikite vaiko vieno su šunimi, nesvarbu kokia tai draugiška veislė bebūtų“. Treneriai papildo „Visi šunys gali kąsti, tad prižiūrėkite augintinį jam būnant toje pačioje patalpoje su vaiku“. Visi žino šias taisykles. Tačiau kodėl jos neveikia? Kodėl maždaug 5000 lietuvių kasmet kreipiasi į gydytojus dėl šunų įkandimų, o didelė dalis kenčiančių nuo tokių traumų yra  5-9 metų amžiaus vaikai?

Atkreipkite dėmesį į gerus vaikų ketinimus, tačiau pamatykite ir sučiauptą šuns snukį bei pusmėnulio formos akis. Įsikiškit. Nelaimės atsitinka ne tada, kai aplaidūs tėvai Reksą palieka vieną kartu su kūdikiu. Tiesą sakant, 95 proc. įkandimų atvejų tėvai stovėjo už kelių metrų nuo vaiko ir į jį žiūrėjo, kai tas netikėtai buvo apkandžiotas.

Tėvai dažnai neturi jokio supratimo apie šuns kūno kalbą ir kokios problemos gali kilti vaikui bendraujant su gyvūnu. Paprastai tėvai negali nuspėti šuns signalų serijos, pranešančios apie galimą kandimą.  Dar blogau tai, kad tėvai susipainioja geruose vaiko ketinimuose ir nemato šuns demonstruojamų streso signalų. Tačiau to labai lengva išmokti. Visi gali pagerinti šias žinias.

Štai keletas dalykų, galinčių pagerinti šuns kūno kalbos supratimą jam šis bendrauja su vaiku:

Stebėkite palaidą šunį. Gerai nusiteikusio šuns kūno kalba laisva, atsipalaidavusi. Sutingęs šuo nėra gerai. Jei matote, kad jo kūnas sustingo arba jis nustojo lekuoti, įsikiškite. Šie signalai sako, kad jis nebesijaučia patogiai.

Stebėkite netinkamą žmonių elgesį. Įsikiškit, jei vaikas laipioja per šunį, bando juo jodinėti, krapšto akis, tampo už uodegos, kelia pažandes ar kaip nors kitaip skriaudžia. Nesistebėkit šuns kantrybe kai šis toleruoja tokius maivymusis ir nekelkite tokių filmuotų kadrų į internetą. Dėkokite šuniui, kad jis turi gerą kandimo slopinimą ir įsikiškite anksčiau negu jau bus per vėlu.

Išmokite atpažinti  streso signalus ir įsikiškite, kai šuo bendraudamas su vaiku pradeda juos demonstruoti:

  •     Žiovulys.
  •     Ant išorinių akių kraštų matyti baltymai.
  •     Lūpų apsilaižymas.
  •     Žvilgsnio, snukio nusukimas.

 Jei šuo juda tolyn nuo vaiko, neleiskit vaikui jo vytis. Šuo, pasirinkęs atsitraukimą, bando pasakyti, kad jau yra perkrautas ir nori išeiti. Jei vaikas jį seks, tikėtina, kad šuo urgs ar bandys grybštelėti. Neverskite šuns pasirinkti šio kelio.

Klausykitės urzgimo. Daugybę kartų galima išgirsti „o, jis urzgė dažnai, tačiau niekad nemaniau, kad iš tiesų galėtų įkąsti“.  Urzgimas – labai aiškus įspėjimas. Jei urzgimas nepadeda, šuo gali krimstelėti ar netgi rimtai įkąsti. Urzgimas reiškia, kad turite įsikišti.

Naminių gyvūnėlių savininkams, ypač tiems, kurie turi vaikų, sunku viską sužiūrėti.  Žongliruoti šunimis ir vaikais nėra paprasta. Tam reikia kantrybės, supratimo ir daug priežiūros.

2013 gruodį Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) parengė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami. Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių.

Ekspertai jau dešimtmečius teikia teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių. Šis naujausias tyrimas patvirtina daugialypį ankstesniuose tyrimuose atsispindėjusį požiūrį į šunų įkandimų prevenciją.

Penki autoriai, kurių du - Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų užpuolimų įvykusias mirtis. Užuot rėmęsi ribota žiniasklaidoje pasirodančia informacija, kaip būdavo daroma ankstesniuose apkandžiojimus nagrinėjusiuose tyrimuose, autoriai sudarinėjo labai išsamias atvejų istorijas remdamiesi detektyvų bei gyvūnų kontrolės pareigūnų ataskaitomis ir interviu su tyrėjais.

Kiekvieno atvejo istorija, aiškinantis su juo susijusius faktus, rinkta ilgai ir kruopščiai – tai trukdavo mėnesius ar metus, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“ ir jos žiniasklaida nepraneša – dažniau naujienose pasirodo klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.), dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą ar voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.). 80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti bent keturi iš paminėtų veiksnių, o veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes - šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere ar pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip mūsuose populiaru sakyti, „prie būdos“. Šunys linkę sudaryti ryšius su žmonėmis, tampa nuo jų priklausomi ir nepažįstamose situacijose remiais jais kaip orientyrais. Tikėtina, kad situacijose, kurias suvokia kaip stresines ar keliančias grėsmę, šunys, neturintys pakankamai teigiamos sąveikos su žmonėmis, elgsis taip, kad visų pirma apsaugotų save.

Ar veislė tikrai svarbu?

Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos žurnale skelbiamo straipsnio autoriai pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti. Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo veislės priskyrimo, tad tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis. Tik 45 atvejais (18 proc.) veislė buvo nustatyta teisingai. Tuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., jis visur cituojamas, juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimų informacija. Įvertinę duomenyse nurodomas veisles tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus. Beje, senojo tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas žmonėms kelia didesnį pavojų.

Kad trūksta patikimo veislių nustatymo, patvirtina ir Dr. Victoria Voith iš Vakarų Universiteto ir Maddie's prieglaudos medicinos programa (Floridos Universiteto Veterinarinės Medicinos Kolegija), įrodžiusios, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų. Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant veislę tam pačiam šuniui dalyvių nuomonės dažnai labai skiriasi.

90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardinti kaip vienos veislės atstovai, taip leidžiant manyti, kad tai buvo grynaveislis šuo. Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama labai lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruotasi ties grynaveisliais šunimis. Pastaroji išvada nelabai tikėtina atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimuose dalyvavusių šunų skaičių.

Ankstesnysis mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas buvo nesuprastas ir juo aktyviai piktnaudžiauta siekiant pateisinti tokius politinius siūlymus kaip su veislėmis susiję teisės aktai (pavojingų veislių sąrašai), nors tyrimo autoriai NEPRITARĖ tokiai politikai. Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų ar bent svarstė jų panaikinimus.
Amerikos Advokatų Asociacijos Rūmai priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti veislių diskriminaciją arba konkrečius nusistatymus prieš tam tikras veisles. 2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (“Breed-specific legislation is a bad idea“). Pranešime rašoma, kad tyrimai rodo, jog prieš veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs ir kad tai tėra viešųjų išteklių švaistymas.
Tokiems įstatymams JAV taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos kaip Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija geriausia?

Šunų įkandimų prevencija jau kuris laikas koncentruojasi ties keliais veiksniais problemai spręsti - šunų auginimo ir veisimo praktikos tobulinimas, geresnis šuns elgesio supratimas, vaikų ir tėvų švietimas apie tinkamą elgesį su šunimis, nuoseklus pavojingų šunų/neatsakingų savininkų kontrolės vykdymas. Šiame tyrime gautos išvados patvirtina minėtas tendencijas. Išvadose autoriai teigia, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti vadovaujantis šiomis įvairiapusėmis viešomis ir privačiomis strategijomis.

Be to, tyrimo autoriai rekomenduoja tobulinti ateities tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia geriausia traumų dėl šunų įkandimų prevencija.

Straipsnis parengtas remiantis:

National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH;  Šaltinis