Įniršio sindromas, arba idiopatinė agresija – sunki ir reta šunų elgesio problema, pakankamai dažnai klaidingai diagnozuojama ir painiojama su kitomis agresijos formomis. Problema plačiai tyrinėta 1970 – 1980 metais ir vienu metu bet koks staigios, sprogstamosios agresijos epizodas buvo žymimas kaip „įniršio sindromas“ - ypač jei pasireikšdavo spanielių tipo atstovams.

Manoma, kad įniršio sindromas gali būti paveldimas. Australijoje atlikto įvairių agresijos rūšių tyrimo metu idiopatinė agresija sudarė 0.9 proc. visų agresijos atvejų. Tradiciškai šios agresijos „nešiotojais“ vadinami anglų kokerspanieliai, tačiau iš tiesų ši problema gali palytėti ir kitų veislių atstovus.

Idiopatinės agresijos požymiai

Idiopatinė agresija dažniausiai pastebima tarp jaunų suaugėlių. Tarp anglų springerspanielių problema dažniausiai pasitaiko nuo 7,5 mėn. amžiaus, retesniais atvejais – jaunesniems kaip 3 mėn. amžiaus šunyčiams ar vyresniems kaip 2 m. šunims.

Artėjančio priepuolio nuspėti neįmanoma, jis įvyksta be aiškios priežasties. Šuo staiga pradeda elgtis agresyviai, įsiutęs puola aplinkinius, po kelių minučių nurimsta, vėl elgiasi ramiai. Neatrodo, kad gyvūnas atsimena, kaip elgėsi – su atakuotais aplinkiniais būna draugiškas, nuolankus. Neurologijoje nusimanantis veterinaras gali sėkmingai diagnozuoti įniršio sindromą.

Įniršio sindromas kartais painiojamas su sunkios formos dominavimo agresija. Kai kurie savininkai praneša, kad jų šunys turi tam tikrą „jungiklį“ (pvz., netikėtą prisiartinimą prie miegančio šuns,  bandymą šunį nunešti  kiton vieton), prieš ataką kai kurių šunų akys būna it stiklinės. Šios atakos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neišprovokuotos – iš tiesų jos įvyksta tam tikrose socialinėse situacijose, o tokių veislių kaip anglų springerspanieliai atstovai su sunkia dominavimo agresija iš tiesų demonstruoja mažai perspėjančių ženklų. Vadinamosios „stiklinės akys“ - tai intensyvus spoksojimas ir išsiplėtę vyzdžiai, atsirandantys dėl simpatinės nervų sistemos stimuliacijos prieš kovą.

Sunki dominavimo agresija dažnesnė tarp parodinių, „show“ klasės šunų – ringe jie turi atrodyti įspūdingai, pasitikėti savimi, tad atrankos dėka daugėja labiau tai atitinkančių asmenybių. Problema atsiranda kai tokių linijų palikuonys patenka į namus, kur šeimininkai nemoka elgtis su stipriomis asmenybėmis. Netinkamai auklėti šunys, turintys elgesio problemų, nekenčia nuo idiopatinės agresijos, jų problemas galima ištaisyti. Tuo tarpu nuo idiopatinės agresijos kenčiančio šuns atakų dresūros ar terapijos pagalba sutramdyti neįmanoma, kadangi šuo jų negali kontroliuoti sąmoningai.

Kokiems šunims įniršio sindromas pasireiškia dažniausiai?

Įniršio sindromas tradiciškai siejamas su anglų kokerspanieliais. Užsienio spaudoje vienu metu net pasirodydavo straipsnių, rekomenduojančių šeimoms su vaikais nepirkti kokerspanielių. Tyrimų duomenimis, kartu su bigliais anglų kokerspanieliai pirmauja pagal agresiją, nukreiptą prieš savininkus. Liūdniausia tai, kad iš tiesų kokerspanieliai yra ramūs, draugiški ir neagresyvūs – tokie turi būti (ir yra) tipiški veislės atstovai. Netinkamas elgesys privalo būti išgyvendintas iš bet kurios veislės.

Grįžtant prie anglų kokerspanielių, galima spręsti, jog genai, „nešantys“ tam tikrą spalvą, kažkiek susiję ir su agresija. Tyrimų duomenimis, vienspalviai kokerspanieliai dažniau rodo agresiją negu daugiaspalviai, gelsvi dažniau negu juodi. Įniršio sindromas, atrodo, irgi dažnesnis tarp vienspalvių rusvų, auksinių ar juodų kokerspanielių. Problema dažnesnė tarp parodinių nei tarp darbinių (medžioklinių) linijų. Gali būti, jog prie kai kurių spalvų bėda „prikibo“ todėl, kad kokerspanielių veisėjai stengiasi nekryžminti vienspalvių šunų su daugiaspalviais. Vėlgi – šiukštu nereikia galvoti, jog jei pamatėte sodrios auksinės spalvos anglų kokerspanielį, tai šis jau bus agresyvus – tokiam deriniui rizika kentėti nuo idiopatinės ar dominavimo agresijos palyginus didoka, tačiau tikrai ne šimtaprocentinė.

Anglų springerspanieliai taip pat turi šią problemą, kartais vadinamą „springerių pykčiu“. Idiopatinė agresija jų tarpe aptinkama tik parodinėse linijose. Nebuvo pranešta apie nevaldomos agresijos atvejus tarp grynaveislių medžioklinių linijų. Kalbama, jog vienas iš Vestminsterio klubinės parodos nugalėtojų plačiai „išdalino“ šią problemą savo palikuonims.

Yra ir daugiau veislių, galinčių kentėti nuo įniršio sindromo. Buvo pranešimų apie idiopatinės agresijos atvejus tarp Berno zenenhundų, rotveilerių, dobermanų, bulterjerų, papiljonų, borderkolių, Pirėnų aukštikalnių šunų, retriverių (auksaspalvių, Labradoro, Česapyko įlankos), senbernarų, Lasos apsų, vokiečių aviganių...  Kadangi idiopatinė agresija gali būti įgimta, renkantis bet kurį iš šių veislių atstovų, turite įsitikinti, kad artimiausiose 3 – 4 kartose šunelio protėviai neturėjo elgesio problemų.

Idiopatinės agresijos priežastys

Įniršio sindromą dar vadina idiopatine agresija – liga, kurios priežastis nežinoma. Ši problema elgesio specialistus glumina jau ištisus dešimtmečius, ypač kai daugumą kitų agresijos tipų galima modifikuoti. Deja, idiopatinei agresijai įtakos dažniausiai daryti neįmanoma. Nėra kokių nors atpažįstamų stimulų, sukeliančių priepuolius, agresija būna intensyvi, sprogstamoji, prieš išpuolius kai kurie šunys atrodo „pasimetę“ ar „apsėsti“.

Nekeista, kad yra daugybė nuomonių apie tai, kas sukelia šunų įniršio sindromą. Versijos varijuoja nuo epilepsijos iki paveldimo genetinio sutrikimo. Kadangi tyrimai ir bandymai nepadėjo rasti aiškios problemos priežasties ir nustatyti galutinės diagnozės, gali būti, jog priežasčių yra kelios.

Kai kurių tyrėjų nuomone, įniršio sindromą sukelia epilepsijos priepuoliai. Pasitaikė keletas sėkmingų gydymo atvejų naudojant vaistus nuo epilepsijos, kai kurių šunų su įtarta idiopatine agresija elektroencefalogramos duomenys buvo nenormalūs.

Kai kurių linijų atstovai gali genetiškai perduoti polinkį į mažesnį serotonino lygį. Tiriant itin agresyviai besielgiančius šunis pastebėta, kad jų šlapime ir nugaros smegenų skystyje yra neįprastai mažai serotonino metabolitų. Tai rodo, kad agresija gali būti susijusi su mažu serotonino kiekiu smegenyse. Tai atitinka tyrimus su smurtaujančiais psichikos ligoniais ir kaliniais. Serotoninas yra smegenų cheminė medžiaga, veikianti raminančiai. Daugeliui žinduolių ši medžiaga mažina su dominavimu susijusią agresiją, ji gali būti skirta  socialinės padėties bendruomenėje palaikymui.

Kaip padėti šuniui, kuriam pasireiškia įniršio sindromas?

Šunims, sergantiems idiopatine agresija, gydymas sudėtingas, taikomas individualiai konkrečiam šuniui (pvz., raminamieji, vaistai nuo epilepsijos, serotonino lygį didinantys vaistai) ir dažnai nesėkmingas. Deja, dažniausiai įniršio sindromų beveik neįmanoma saugiai valdyti, proveržiai nenuspėjami, prognozės labai blogos ir dažnai vienintelė išeitis būna eutanazija. Agresijos protrūkiai būna pernelyg žiaurūs ir nenuspėjami, tad tokį šunį nesaugu laikyti.

Tikimasi, kad selektyvus veisimas turėtų pašalinti problemą iš nukentėjusių veislių.

Nepamirškite ir to, jog įniršio sindromo etiketė taikoma pernelyg dažnai, ypač neišauklėtiems šunims, kurių elgesys gali būti paaiškintas labiau nusimanančio stebėtojo. Jei įtariate idiopatinę agresiją savo augintiniui, pirmiausia kreipkitės ne tik į veterinarą, bet ir į patikimą dresuotoją ar šunų elgesio specialistą, kuris išsamiai išanalizuos Jūsų augintinio elgesį ir patvirtins ar paneigs spėjimus.

Šiek tiek daugiau apie agresiją paskaityti galima šiuose tyrimuose:

  • Applied Animal Behaviour Science, Volume 114, Issues 3–4, 1 December 2008, Pages 441–460, Breed differences in canine aggression,   Deborah L. Duffya, Yuying Hsub,  James A. Serpella, Center for the Interaction of Animals and Society, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, 3900 Delancey Street, Philadelphia, PA 19104-6010, USA
  • Applied Animal Behaviour Science, Volume 100, Issues 3–4, November 2006, Pages 219–227, Heritability of dominant–aggressive behaviour in English Cocker Spaniels,   Joaquín Pérez-Guisadoa, Rocío Lopez-Rodrígueza, Andrés Muñoz-Serranob, Departamento de Medicina y Cirugía Animal, Facultad de Veterinaria, Universidad de Córdoba, Campus de Rabanales, 14071 Córdoba, Spain, Departamento de Genética, Facultad de Veterinaria, Universidad de Córdoba, Campus de Rabanales, 14071 Córdoba, Spain
  • Applied Animal Behaviour Science, Volume 47, Issues 1–2, April 1996, Pages 75–89, Human-Animal Interactions
  • The English Cocker Spaniel: preliminary findings on aggressive behaviour;    Anthony L. Podberscek, a,  James A. Serpellb
  • Applied Animal Behaviour Science, Volume 30, Issues 3–4, May 1991, Pages 351–361, An overview of types of aggressive behaviour in dogs and methods of treatment,  Judith K. Blackshaw, Department of Farm Animal Medicine and Production, The University of Queensland, St. Lucia, Brisbane, Qld. 4067, Australia
  • Applied Animal Ethology, Volume 10, Issues 1–2, March 1983, Pages 35–43, Applied Canine and Feline Ethology
  • Clinical classification of canine aggression,  B.V. Beaver, Department of Veterinary Anatomy, Texas A&M University, College Station, TX 77843 U.S.A.

Šaltinis: dog-portal.ru
Vertė
Montis

Visų pirma – kas tai yra „kovinis šuo“? Yra kovinės žuvytės, koviniai gaidžiai, bet šunų tokių nėra – tą žodį sugalvojo žmonės, patys nesuprantantys apie ką šneka. Egzistavo karo, pjudymo šunys, kurie naudojami medžioklėje arba siundymui ant kitų gyvūnų auditorijos pramogai, na, arba kovai tarpusavyje. Dabar pasaulyje egzistuoja daugiau nei 400 šunų veislių, kurios pripažintos tarptautinių kinologinių organizacijų. Iš jų didžiausia – FCI, apjungianti daugiau nei 100 šalių, tame tarpe ir Rusiją, kurią šioje organizacijoje pristato Rusijos kinologų organizacija (РКФ). FCI sistemoje yra draudžiami pjudymai ir kovos, joje nėra klasės, kurioje būtų šunys, skirti kovoms. Šunys yra klasifikuojami pagal kilmę ir paskirtį, bet tokios klasifikacijos kaip koviniai – nėra. „Koviniams“ artimiausi yra tarnybiniai šunys, naudojami apsaugai, patruliavimui, sargybai ir t.t., jie pritaikomi kariuomenėje, jėgos struktūrose, be išimties visų šalių valstybinėse tarnybose ir apie jų pavojingumą ar draudimą niekur nėra kalbama, nors būtent atrinkinėjant šunis iš šių veislių vienas iš svarbių faktorių yra AGRESIJA ŽMOGUI.

Yra šunų, anksčiau naudotų pjudymui ir kovoms, bet prieš kiek laiko vis gi tai buvo ir kokiais kriterijais vadovaujantis dabar yra nustatomas jų pavojingumas? Visiems gerai žinomų gelbėtojų – senbernarų protėviai buvo kariniai Romos šunys, nuo barbarų antpuolių saugoję kalnuose įrengtus postus. Vienuoliai senbernarus pradėjo naudoti pastebėję, kad jų uoslė tinka žmonių paieškai. Keletą amžių atgal vienuoliai naudojo senbernarus ir kaip apsaugos šunis, kurie buvo negailestingi nepažįstamajam, bandančiam pasikėsinti į vienuolių turtą.

Kaip bebūtų, su karu ar siundymu susiję du trečdaliai visų šunų veislių istorijos, neišskiriant medžioklinių ar dekoratyvinių veislių, kurios dabar yra tiesiog sumažintos senųjų nuožmių gladiatorių versijos.

Šiandien „koviniu“ šunimi galima pavadinti bet kurį šunį, kuris naudojamas pogrindžio kovoms, bet tai nėra būtent jo veislės paskirtis, čia tiesiog jo, kaip konkretaus šuns „profesija“. Talentingi peštukai gali gimti įvairiose veislėse, kovose dažnai dalyvaudavo stambių, apsauginių veislių šunys (tame tarpe ir senieji aviganiai). Mūsų dienomis, šunų kovos yra uždraustos visose civilizuotose valstybėse, tame tarpe ir Rusijoje.

Kovose dalyvaujančių šunų (ar veistų tam reikalui) labai svarbi savybė buvo draugiškumas aplinkiniams žmonėms. Žmonės šunis tiek leisdavo į ringą, tiek jame juos išskirdavo. „Kovinis“ šuo negalėdavo, kad ir kaip įsiaudrinęs bebūtų, grybštelėti nei savo šeimininkui, nei skiriantiems ar stebintiems žmonėms, kas, beje, pasitaiko skiriant „ne kovinius“ šunis. Aš neteigiu, kad „koviniai“ šunys patys mieliausi ir negalėtų nuskriausti nei musės, bet pagal tai, kaip jie veisti ir kaip buvo atrinkinėjami, agresija žmogui nėra jiems charakteringa. Ji gali būti nebent suformuota mokant ir auklėjant šunį (būdamas toks stiprus, azartiškas ir atsparus šuo, jis tikrai tampa grėsmingu priešininku), bet apie kokį pačios veislės pavojingumą mes galime kalbėti, kai tai jau bus ne veislės bruožas, o paties ŽMOGAUS IŠAUKLĖJIMAS?

Kaip galima kaltinti veislę, kalbėti apie kažkokią jos kaltę, kai atrinkinėjant šunis, tinkančius šiai „profesijai“, ta veislė paties ŽMOGAUS ir buvo sukurta? Koks gali būti objektyvumas, jei, remiantis istoriniais faktais, dauguma šunų senovėje buvo kariai ar kovotojai, juk mūsų ir šunų istorijos yra susietos. Ar kompetentinga dabar yra kelti tokį sąmyšį, ar nėra tai absurdiška? Panašu, kad kalba turėtų eiti ne apie vienos ar kitos veislės keliamą pavojų, o apie neatsakingus šeimininkus, kurie atmestinai auklėja savo šunis ar išgėrę bando naudoti juos kaip ginklus ar pasipuikavimo priemonę. Būtent žmonės, o ne šunys turi būti ribojami įstatymais, va tada bus puiki tokių tragedijų prevencija. Dėl tragedijų visų pirma kaltas yra būtent žmogus ir būtent jį reikia bausti, o bausmės turi būti rimtos ir neišvengiamos – ne kažkokios simbolinės baudos. Štai čia turėtų pasitarnauti žiniasklaida, pranešdama kuo plačiau apie tokius įstatymus liaudžiai, gal tada žmonės susimąstytų.

Daugybėje valstybių jau yra bandymų drausti veisles. Mūsų žurnalistai ir įstatymų leidėjai mums pateikinėja pavyzdžius iš tokių šalių. Bet ar visiškai sąžiningi jie su mumis, ar tikrai jie žino realią situaciją?

Jei kalbėsime apie pitbulterjerų savininkus, tai iš tiesų daugeliui antisocialių individų patinka turėti žiaurius šunis. Žmonės, kurie jaučiasi nesaugūs, įbauginti, buvo engiami, trokšta dėmesio, nori įbauginti visuomenę ir panašiai, renkasi pitbulterjerą remdamiesi sukurtais stereotipais. Tokie žmonės pitbulterjerą atitinkamai auklėja ir galų gale iš tiesų padaro žiaurų; tačiau piktu ir nevaldomu padaru jie gali paversti bet kurios veislės atstovą. Jei amerikiečių pitbulterjerų apibūdinimai nebūtų tokie stereotiški, jų taip dažnai nesirinktų neatsakingi bei pavojingi savininkai, o tuo pačiu mažėtų ir incidentų skaičius.

Kai kur literatūroje pitbulterjerai aprašomi kaip šunys, turintys ypatingai galingą galvą, plačią krūtinę ir svorį nuo 30 iki 60 kg. Iš tiesų nė vienas šių hiperbolizuotų bruožų veislės standarte nėra pageidaujamas. Deja, pastaruoju metu daugėja neatsakingų veisėjų, tiksliau, daugintojų, kurie šunis veisia tik dėl pinigų ir naudojasi tik savo asmeniniu skoniu, kuris dažnai nesutampa su standarte aprašytais išvaizdos bei būdo bruožais. Tokių neatsakingų veisėjų šunys dažnai tėra raumeningos pitbulterjerų karikatūros.

Iš kur atsiranda agresyvūs pitbulterjerai?

Didžioji dalis „selekcininkų“ amerikiečių pitbulterjerus kepa kaip Užgavėnių blynus ir tik didina neaiškios psichikos bei benamių šunų skaičių. Viskas baigiasi milijonų šunų mirtimis kasmet (tai ypač ryšku JAV). Neatsakingi daugintojai išdalina pernelyg jaunus šunelius – dauguma jų atjunkomi dar nesulaukę šešių savaičių amžiaus. Tokie mažyliai iš savo mamų neišmoksta deramo socialinio elgesio ir tai gali baigtis rimtomis šunų problemomis ateityje. Nemaža dalis veisėjų platina „šunis – mutantus“; nemažai pardavinėjamų šunų būna paprasčiausi pitbulterjerų ar stafordšyro terjerų ir kitų veislių mišrūnai.

Nemažai pitbulterjerų prieglaudose atsiduria tada, kai išauga iš žavių mažylių amžiaus ir jiems prasideda audringas „paauglystės“ periodas.

Iš namų išmetami ir gyvūnų globos žinioje dažniausiai išmetami pitbulterjerų tipo šunys. JAV pitbulterjerų tipo šunys sudaro 33 % visų prieglaudų šunų. Beveik visos prieglaudos pitbulterjerus eutanazuoja. JAV užmigdoma maždaug 93 %i į tokias įstaigas patekusių pitbulterjerų (apie 2,5 milijono). Jie sudaro 25 % visų eutanazuotų šunų. Taip iš dalies yra dėl to, kad dėl neigiamo visuomenės požiūrio labai sunku tokiems šunims rasti naujus namus.

Savaime suprantama, kad, daugėjant incidentų su šunimis skaičiui, pradėta galvoti, kaip galima palengvinti padėtį. Daugeliu atvejų pasirinktas lengviausias kelias – pavojingų veislių nustatymas ir uždraudimas ar tokių šunų laikymo apribojimai. Deja, iš tiesų pavojingų šunų problema nebus išspręsta vien priėmus specifinius prieš tam tikras veisles nukreiptus įstatymus (tą parodė tyrimas Jungtinėje Karalystėje – bendras šunų skaičius tyrimų metu sumažėjo tiek, kad jo net negalima laikyti statistiškai reikšmingu; pavojingų šunų išpuolių po agresyvių šunų įstatymų priėmimo tik padažnėjo).

Realybėje prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų vykdymas ir kontroliavimas sunkūs bei brangūs, o žmonių bendruomenės tie įstatymai neapsaugo. Merilende (JAV) uždraudus pitbulterjerus kasmet išleidžiama daugiau kaip 250 000 dolerių užtikrinti, kad draudimas būtų vykdomas, tačiau viešasis saugumas vis tiek nepagerėjo. Be to, tokie įstatymai sukelia daug problemų atsakingiems šeimininkams, kurių augintiniai draugiški, socializuoti ir tinkamai prižiūrimi. Multnomahe (Oregonas, JAV) priimti neutralūs veislėms įstatymai; apkandžiojimų skaičių jie sumažino nuo 25 iki 7 %.

Šunis, kurie puola žmones ar gyvūnus, konfiskuoja ir migdo.

Prieš pitbulterjerus labai aktyviai kovoja ir PETA. šios organizacijos „galva“ Ingrid Newkrik bijo ir nemėgsta pitbulterjerų, tad savo asmeninę nuomonę pavertė aktyvia kampanija, kurios tikslai – drausti ir žudyti šiuos šunis be priežasties. Beje, tai nieko nestebina – PETA kovoja ne tik prieš pitbulterjerus ir nužudo 97 procentus šunų ir kačių, patekusių jos globon. Skaičius kasmet vis didėja. Žūva suaugę gyvūnai, šuniukai, nėščios kalės – visi užmušami vardan meilės.

Marsha Biggar, gyvūnų prieglaudos darbuotoja, padedanti benamiams šunims rasti naujus namus, teigia, jog žmonės, o ne pitbulterjerai daro negarbę veislei. Kai į prieglaudą kas nors ateina ieškodamas gražaus ir mielo šeimos šuns, ji pirmiausia parodo pitbultejerus. Dauguma interesantų, žinoma, išsigąsta. Moteris nepėsčia – ji iškart pradeda savo mokomąją paskaitėlę. Kai kuriuos žmones pavyksta įkalbėti. Pasak Marshos, dar nė su vienu iš priglaustų pitbulterjerų nebuvo jokių rimtų problemų. Priešingai, žmonės skambina jai ir džiaugiasi, kad tai patys geriausi šunys, kokius jie kada nors turėjo. Tik keletas pitbulterjerų buvo grąžinti atgal į prieglaudą. Vieno iš šunų savininkas pasakojo, kad kai įsigijo kovoms ruoštą, dehidratavusią ir sužalotą kalytę, įsigijo patį geriausią draugą – Banjo jis patenkintas žymiai labiau negu anksčiau turėtais vokiečių aviganiu, niūfaundlendu ar Labradoro retriveriu. Priglaustas pitbuletrjeras jam davė daug daugiau meilės, negu visi buvę augintiniai kartu sudėjus.

Dauguma naujus namus radusių pitbulterjerų neturi jokių psichikos problemų, nors kažkada ir buvo išnaudojami bei netinkamai prižiūrimi. Šunys namus praranda nebūtinai dėl elgsenos problemų – dažnai tai susiję su pablogėjusia savininko sveikata, negalėjimu skirti pakankamai laiko augintiniui, per dideliu gyvūnų kiekiu namuose, asmeninėmis problemomis, gyvenamosios vietos keitimu. 8 iš 10 priežasčių, kodėl atsisakoma šuns, susijusios su žmogaus nesugebėjimu rūpintis gyvūnu. Kadangi žmonės dažniausiai nori mažų šunelių, o ne suaugusių šunų, bijo pitbulterjerų, dauguma jų prieglaudose eutanazuojami.
Prieglaudos darbuotojai taip pat pasakoja, kad kažkada jie maudė neseniai ten patekusį milžinišką pitbulterjerą, kuris be galo bijojo vandens, drebėjo, tačiau nerodė jokios agresijos.

Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.

Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.
John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.

Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas r žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.

Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais pitų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms pitbulterjerų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.

Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis pitbulterjeras gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.
Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.

Jaunų pitbulterjerų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims,tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.
Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.
Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad pitbulterjeras, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti pitbulterjero su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma pitbulterjerų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų.
Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas pitbulterjeras gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.
Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.

Dažnai teigiama, kad pitbulterjerai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.
Kaip kovoti su pitbulterjerų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.

Bet kuris šuns šeimininkas turėtų žinoti, kaip nutraukti šunų peštynes, o ypač, jei auginate pitbulį.
Niekada nebandykite nutraukti šunų kovos, jei nesate tos srities specialistas ir neturite patirties. Niekada nepulkite prie dviejų mylimų besipešančių augintinių ir nebandykite tempdami už antkaklio jų išskirti. Jei bandysite šitaip padaryti, yra labai didelė rizika, jog jums stipriai įkąs. Žmonės dažnai nesuvokia, kad vidury kovos šunys yra valdomi išgyvenimo instinkto – tai mirties ir gyvybės klausimas. Jei jie jus ir mato, tai tikrai ne kaip mylimą šeimininką. Jei jūs įsiterpiate ir griebiate už antkaklio, tai jie arba iš inercijos jums įkąs, arba palaikys jus dar viena grėsme ir gindamiesi įkąs.

Kad kova būtų nutraukta saugiai, reikia bent dviejų žmonių. Iš karto nutraukus kovą ir šunis nutempus atokiau vieną nuo kito, labai svarbu nepaleisti jų, nes šunys vėl gali susipešti. Tokiu būdu šuo nepuls atgal prie priešininko arba ant žmogaus. Jei šito nepadarysite, šunys vėl gali pulti ir pratęsti kovą arba jei paleisite šunį per anksti, jis gali atsisukęs įkąsti žmogui.

Šunų kovos yra labai pavojingos ir jokiu būdų neturėtumėte bandyti vieni patys jų nutraukti. Nepulkite tempti kurio nors šuns nuo kito. Besipjaunantys šunys yra labai įsiaudrinę ir tikrai nemąsto blaiviai. Jei juos kažkas čiups, jie kąs net negalvodami, kas tai buvo, kodėl taip padarė.
Realiai šuo turbūt net nesuvokia, kad kanda jums. Tai galima palyginti su baro muštynėmis. Jei žmogus prieis prie dviejų besimušančių vyriškių ir pradės vieną iš jų tempti pagriebęs už peties, greičiausiai susilauks gero smūgio, be jokių aiškinimųsi, kas ir kodėl jį tempia. Taip yra dėl adrenalino antplūdžio ir suintensyvėjusių instinktų.

Štai keli punktai, kuriuos turėtumėte gerai įsidėmėti:

  • Išlikite ramūs – jūs turite atlikti rimtą darbą.
  • Negaiškite laiko šaukdami ant šunų – vargu ar tai padės.
  • Jūsų tikslas vis dar toks pat – nutraukti kovą taip, kad pats liktumėte sveikas.
  • Vienas žmogus paima pavadį (tuo metu kova tegul tęsiasi).
  • Prieikite prie šuns ir per jo juosmenį apjuoskite pavadį (padarykite kaip smaugiamąjį antkaklį - arba karabino, arba rankenos pagalba).
  • Dažniausiai šunys būna stipriai įsikibę vienas į kitą. Stipriausiai įsikibusiam šuniui tarp dantų antrasis žmogus įkiša pleištą, kad atleistų sukandimą.
  • Dabar palengva traukitės atgal ir tempkite šunį su savimi. Tuo pat metu antrasis žmogus turėtų sulaikyti antrąjį šunį.
  • Kaip galima greičiau šunis nuveskite, nutempkite į atskiras patalpas, kad jie nematytų vienas kito ir neatnaujintų kovos.
  • Prisėskite ir ramiai atsipūskite.

Žmonės mano, kad kovą galima lengvai nutraukti naudojant elektrinius antkaklius. Deja, tai nepadeda. Elektrinis antkaklis šunį tik dar labiau suerzins, padidins adrenalino kiekį kraujyje. Tuo metu jis galvos, kad priešininkas sukelia tą skausmą ir tik dar aršiau puls jį. Elektrinis antkaklis turi būti naudojamas griežtai pagal savo paskirtį, o ne kovoms nutraukti.

Jei pastebėsite, kad šuo rodo agresijos, artėjančios kovos signalus (tiesios kojos, uodega iškelta į viršų, ištiesta, galva iškelta virš pečių), nepulkite prie šuns, šaukdami “NE NE NE”. Dažniausiai tai gali tik paskatinti šunis pradėti kovą. Gana dažnai vienas iš šunų nusileidžia ir pasišalina – šunys išsiaiškina padėtį ir be kovos.
Pastaba. Jei visdėlto šuo įkando jums, geriausia palikti atviras žaizdas, kad kraujas nutekėtų pats. Paparastai žaizdų siūti nereikia. Dažniausiai gydytojai žaizdas siūna tik tada, kai jos yra ant veido. Uždarius žaizdą padidėja infekcijos tikimybė.

 

Ką apie pitbulterjerus pasakoja statistika? Deja, įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus statistikos duomenis, nežinia, kuriais iš tiesų verta pasitikėti, kuriais ne, be to, šunų įkandimų statistiką galima įvairiai interpretuoti ir reikia mokėti ją analizuoti.

Nuo 1936 metų JAV buvo apytiksliai 4,8 milijonai registruotų amerikiečių pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų, stafordšyro bulterjerų, kurie auginti kaip kompanjonai ar parodų šunys (jie sudaro 9,6 % amerikiečių šunų populiacijos, tačiau į šį skaičių neįeina neregistruoti šunys). Bent 200 000 pitbulterjerų naudojami neteisėtai veiklai, tačiau neįrodyta, kad tie iš minėtų 4,8 milijono šunų būtų išnaudojami, kadangi kinologų organizacijos draudžia šunų kovas. Kitais duomenimis, pitbulterjerai sudaro iki 3 % šunų populiacijos ir sudaro pusę registruotų užpuolimų skaičiaus. Dar kiti šaltiniai teigia, kad už 44 % atvejų atsakingi vokiečių aviganiai, o už 20 – mažųjų veislių šunys.

Kasmet JAV beveik 2 % gyventojų apkandžioja šunys. Apie didesniąją dalį atvejų vietos valdžiai nepranešama. 2003 metais vien paštininkus šunys atakavo 3 423 kartus. Patinai kanda dvigubai dažniau už pateles. Dažnesni incidentai su 1 – 5 metų amžiaus šunimis. Kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai puola rečiau (iki 3 kartų). Nekastruoti patinai sudaro daugiau kaip 70 % visų incidentų. Grandine pririšti ir atskirai nuo žmonių gyvenantys šunys kanda 2,8 karto dažniau. 78 % žmones užpuolusių šunų buvo auginti kovoms, apsaugai ar dauginimui (neatsakingam veisimui). 84 % nelaimes sukėlusių šunų buvo įsigyti neatsakingų šeimininkų, kurie nesirūpino augintinių socializacija, auginimu, palikdavo agresyvius šunis vienus su vaikais ir pan. Dažniausiai kanda mišrūnai, iš grynaveislių – vokiečių aviganiai ir čiau čiau. Veislių sąrašai keičiasi kasmet, priklausomai nuo to, kokios veislės populiariausios tuo metu.

Kai kuriais duomenimis, JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti 20 % pitbulterjerų, tuo tarpu 1987 – 1988 metais jų sukeltų mirtinų atvejų padaugėjo net iki 62 %.

Vašingtono universiteto 1996 metais tyrė, kokių veislių atstovai atsakingi už mirtinas žmonių atakas. 34 žmones mirtinai sukandžiojo šiaurinių šunų veislių atstovai – eskimų šunys, samojedai, Aliaskos malamutai, 10 žmonių – pitbulterjerų tipo šunys, 7 – vokiečių aviganiai, 1 - rotveileris. 2001 metais dėl žmonių mirčių buvo kalti 6 mišrūnai, 6 rotveileriai, 2 niūfaundlendai, 2 vokiečių aviganiai, vilko ir šuns hibridas, japonų akita, dobermanas, anglų skalikas, Kanarų dogas, čiau čiau ir pitbulterjeras. Nuo 1975 metų gegužės iki 1980 metų balandžio JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti šių veislių atstovai (skliausteliuose atvejų skaičius): vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), Sibiro haskiai (9), senbernarai (8), bulterjerai (6), vokiečių dogai (6), Aliaskos malamutai (5), auksaspalviai retriveriai (3), bokseriai (2), taksai (2), dobermanai (2), koliai (2), rotveileris (1), basendžis (1), čiau čiau (1), Labradoro retriveris (1), Jorkšyro terjeras (1). Kalbant ne apie letalias baigtis, dažniausiai neišprovokuoti kando čiau čiau, tačiau žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė pitbulterjerams ir taip buvo įtakoti kai kurie su šunimis susiję politiniai sprendimai.

2000 metais Teksase daugiausia incidentų buvo su čiau čiau, o Nebraskoje – su Labradoro retriveriais.

Amerikiečių veterinarų asociacijos žurnalo 2000 metų rugsėjo mėnesio numeryje publikuojamas straipsnis apie mirtis nuo šunų įkandimų 1979 iki 1998 metų laikotarpyje. Pitbulterjerai ir rotveileriai kalti už maždaug pusę iš 300 mirčių. 1982 – 2006 metų kanadiečių tyrimas davė panašius rezultatus: pitbulterjerai, rotveileriai, Kanarų dogai bei jų mišrūnai atsakingi už 65 procentus lemtingų atakų. Pitbulterjerų tipo šunys žmones puolė 1110 kartų, iš jų 104 letalios baigtys. Rotveileriai puolė 409 kartus, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai – 94, vilkų ir šunų mišrūnai – 71, čiau čiau – 49, japonų akitos – 48, Sibiro haskiai – 39, Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai – 36, bokseriai – 31, bulmastifai - 30, vokiečių dogai – 24, anglų buldogai – 16 kartų.

1979 – 1988 metais dažniausiai žmones žudė pitbulterjerai (66 atvejai, ypač daug incidentų buvo 1987 – 1988 metais), rotveileriai (39, dažniausiai po 1993 metų), vokiečių aviganiai (17), Sibiro haskiai (15), vilkų ir šunų hibridai (14), Aliaskos malamutai (12), čiau čiau (9), dogai (7), senbernarai (7).

1965 – 2001 metais pitbulterjerai sudarė 21 procentą iš 431 mirčių dėl šunų įkandimų.

2003 – 2004 metais JAV pitbulterjerų tipo šunys žmonėms kando 192, vokiečių aviganiai – 121, čiau čiau - 87, Labradoro retriveriai 65, rotveileriai 39, bokseriai 31, akitos 26, čihuahua 23, kokerspanieliai 19, Sibiro haskiai ir eskimų šunys 18, australų aviganiai 17, pudeliai 15 kartų. Taip pat dažnokai kando dalmatinai, taksai ir dobermanai.

2004 metais dažniausiai kando pitbulterjerai (227 atvejai), vokiečių aviganiai (128), čiau čiau (85), Labradoro retriveriai (77), rotveileriai (60), japonų akitos (33), terviurenai (26), bokseriai ir buldogai (26) ir panašiai. Taip pat dažnokai žmones kandžiojo haskiai, auksaspalviai retriveriai, čihuahua, kokerspanieliai, šarpėjai ir pan. (viso 128 atvejai).

1992 – 1996 metais Vokietijoje dažniausiai žmones kandžiojo mišrūnai (2376 atvejai), vokiečių aviganiai (1956), pitbulterjerų tipo šunys (320), dobermanai (223), bulterjerai (169).

Jungtinėje Karalystėje 1991 metais priimtas pavojingų šunų įstatymas. Kaip ir daugelyje kraštų, ypatingi reikalavimai kelti pitbulterjerų augintojams. Išimtimi netapo ir japonų tosa inu, Argentinos dogų, brazilų mastifų mylėtojai. Prieš įstatymo priėmimą šunys bendroje gyvūnų apkandžiojimų statistikoje sudarė 73,9 procento, 2 metai po įstatymo priėmimo – 73,1 procento. Pavojingoms priskiriamos veislės prieš įstatymą sudarė 6,1 procentą įkandimų, 2 metai po įstatymo priėmimo – 11,25 procentus (atvejų, nesumažėjo). Prieš priimant šį įstatymą, dažniau kando vokiečių aviganiai (24,2 proc., 1993 – 17,4 proc.), tuo tarpu vėliau padažnėjo mišrūnų antpuoliai (iki įstatymo priėmimo 18,2 proc., 1993 – 30,6 proc.).

1998 metais Australijoje užpuolimų statistikoje pirmavo vokiečių aviganiai (22 atvejai), rotveileriai (22), australų piemenų šunys (19), stafordšyro bulterjerai (13), australijos kelpiai (6), niūfaundlendai (4), pitbulterjerų mišrūnai (4). Žmogui įkando tik vienas amerikiečių pitbulterjeras.

2000 metais Australijoje iš 213 šunų užpuolimų beveik pusė (41 proc.) kalti mišrūnai. Iš veislinių šunų dažniausiai kando vokiečių aviganiai (13 procentų visų atvejų), pitbulterjerai (13 procentų), rotveileriai (11 procentų), aviganiai (7 procentai) ir Maltos terjerai (3 procentai).

1989 metais JAV, Filadelfijos valstijoje žmones dažniausiai puolė vokiečių aviganiai (35), pitbulterjerų tipo šunys (33), rotveileriai (9) ir dobermanai (7).

Floridoje, Palm Beach apygardoje, šunų veislių pasiskirstymas kasmet keičiasi. 1988 metais dažniausiai kando čiau čiau (21 procentas), rotveileriai (20), kokerspanieliai (19), dobermanai (16), Labradoro retriveriai (16), auksaspalviai retriveriai (15), vokiečių aviganiai (14), skalikai (13), pitbulterjerai (9) ir pudeliai (8).

1989 metais pirmavo auksaspalviai retriveriai (24), čiau čiau (18), dobermanai (18), Labradoro retriveriai (16), pitbulterjerai (15), vokiečių aviganiai (14), rotveileriai (12), skalikai (11), kokerspanieliai (10).

1990 metais žmones puolė dobermanai (21), rotveileriai (20), čiau čiau (19), vokiečių aviganiai (16), pitbulterjerai (16), Labradoro retriveriai (14), kokerspanieliai (13), auskapalviai retriveriai (9).

1991 metais pirmavo rotveileriai (24), kokerspanieliai (18), auksaspalviai retriveriai (18), čiau čiau (16), Labradoro retriveriai (15), skalikai (14), vokiečių aviganiai (12), pitbulterjerai (10), dobermanai (4).

1992 metais dažnai kando kokerspanieliai (23,6), pitbulterjerai (20,4), čiau čiau (18,7), Labradoro retriveriai (16,4), rotveileriai (16,4), vokiečių aviganiai (13,8), Lhasa apso (13,7), dobermanai (13,5), auksaspalviai retriveriai (12,5).

1993 metais dėl incidentų dažniausiai kalti buvo dalmatinai (24,3), rotveileriai (21,4), dobermanai (16,9), čiau čiau (16,2), pitbuletrjerai (16,1), auksaspalviai retriveriai (15,9), Labradoro retriveriai (15,8), kokerspanieliai (14,5), vokiečių aviganiai (12).

Kokias išvadas galima padaryti peržiūrėjus šiuos gana skirtingus duomenis? Pirmiausia, reikėtų atidžiai įvertinti statistikos šaltinius ir duomenų interpretuotojus. Tarkim, Kanadoje nemažai duomenų apie įkandimų statistikas yra apribota. Richard H. Polsky teigia, kad statistinė informacija apie šunų įkandimus dažnai dirbtinai sukuriama epidemiologų, o tuomet plačiai skleidžiama žiniasklaidoje. JAV i tiesų nėra jokios nacionalinės agentūros šunų įkandimų atvejams rinkti ir registruoti.

Be to, dažniausiai incidentai įvyksta su populiariosiomis veislėmis – tą ypač gerai atspindi statistiniai duomenys iš Palm Beach. Dėl netinkamos žiniasklaidos propagandos pitbulterjerai pradėjo ypač plisti po 1980 metų vidurio, ir, deja, ne tarp pačių atsakingiausių asmenų. Prasidėjo masinis konvejerinis veisimas, ir viskas baigėsi tuo, kad pradėjo dažnėti su šiais šunimis susijusių incidentų skaičius. Cezar Milano teigia, kad 70taisiai agresija kaltinti dobermanai, 80taisiai – vokiečių aviganiai, 90-taisiais – rotveileriai, o dabar atėjo pitbulterjerų eilė.

Ką slepia skaičiai?

Tiesą sakant, pirmiausia reikėtų išanalizuoti, kas statistikoje yra pitbulterjeras. Nereikia būti genijumi, kad pastebėtum, jog nė viename iš pateiktų duomenų nebuvo tokių šunų, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai, bulterjerai ir panašiai (išimtis – Australijos įkandimų statistika, ten stafordšyro bulterjerai buvo paminėti atskirai). Iš tiesų po žodžiu „pitbulterjeras“ gali slėptis iki 10 šunų veislių, kartais netgi visiškai negiminingų. Dažniausiai pitbulterjeru vadinamas šuo, kuris yra arba amerikiečių pitbulterjeras, arba amerikiečių stafordšyro terjeras, arba stafordšyro bulterjeras, arba šiaip koks nors šuo, kuris galbūt visiškai neturi nieko bendro nė su viena šių veislių, tačiau stebėtojui pasirodo kuo nors į juos panašus. Kai kur, tarkim, JAV, Ohajo valstijoje, pitbulterjerai visiškai neapibrėžiami, ten į sąrašą prie pitbulterjero tipo šunų gali patekti beveik kiekvienas šuo (paprastai šioje valstijoje Kanarų dogai ir amerikiečių buldogai taip pat vadinami pitbulterjerais). Neretai prie pitbulterjerų tipo šunų priskiriami ir paprasti bulterjerai.

Statistika parodytų realesnę padėtį, jei pitbulių tipo šunys būtų išskirstyti veislėmis arba kitų veislių atstovai taip pat būtų sugrupuoti – tarkim, skalikai, paukštšuniai, aviganiai ir panašiai.

1991 metais JAV teismuose galiojo pitbulterjero aprašymas, kuris su realiais šunimis visiškai neturi nieko bendro. Ten aprašytas pitbulterjeras turi trumpą kūną, plačią krūtinės ląstą, milžinišką galvą, masyvius žandikaulius, kurie geba kąsti 2000 svarų į kvadratinį colį jėga; patys šunys pasižymi ypatingu nuožmumu, ypatingomis naikinimo savybėmis ir agresija; žinoma, jie puikiai toleruoja skausmą ir yra labai stiprūs. Štai taip net valstijų teismai iš paprasto šuns padarė holivudinę pabaisą, nors realybėje neegzistuoja nė vienas gyvas šuo, kuris atitiktų kad ir dalį tokių įdomių apibūdinimų.

Gyvūnų kontrolė dažnai gauna pranešimus, jog ką nors užpuolė pitbulterjeras, tačiau vėliau paaiškėja, kad kaltininkas dažnai net nepanašus į tokį šunį. Bėda tame, kad šuns veislę dažnai identifikuoja pati auka, mišrūnai dažnai maišomi su grynaveisliais šunimis ir pan. Žiniasklaidoje neretai pasirodo žinučių apie tai, kad žmones apkandžiojo pitai, vėliau paaiškėja, kad tai buvo akitos, dalmatinai ir panašiai. Iš tiesų tik labai nedaug žmonių gali tiksliai identifikuoti šunų veisles. Manoma, kad yra apie 25 šunų veislės ar jų mišrūnai, kurie po incidentų būna identifikuojami kaip pitbulterjerai (dažniausiai painiojami mastifai (anglų, brazilų, bulmastifai), bokseriai, Kanarų dogai, Alapaha mėlynakraujai buldogai, anglų buldogai, Cane corso, tosa inu, rotveileriai, Bordo dogai, Argentinos dogai, netgi retriveriai ar Rodezijos ridžbekai).

Į statistikos įrašus dažnai nepatenka tokie atvejai, kai šunys žmones apkramto veterinarijos gydyklose ar gyvūnų parduotuvėse. Kaip „kramtukai“ dažniau pasižymi nedideli šuneliai, kadangi jų šeimininkai nejaučia poreikio ypatingai jų auklėti. Vyrauja nuomonė, kad mažas šuo daug žalos padaryti negali, tačiau tokie atvejai, kaip vaiką papjovęs jorkšyro terjeras, turėtų ją paneigti.

 

Pagal  „Cesar's Way: The Natural, Everyday Guide to Understanding and Correcting Common Dog Problems“ by Cesar Millan; 2007

Agresija – dažniausia mano iškvietimų priežastis. Kartais būnu laikomas „paskutine viltimi“ prieš šunį atiduodant ar net pribaigiant, tačiau agresija iš esmės ne visai problema. Agresija šunims nėra natūrali. Net vilkai gamtoje retai būna agresyvūs – nebent yra aiški, konkreti priežastis, pvz., grasinimai ar badas. Agresija išsivysto, kai neatsižvelgiama į šuns poreikius,  o nusivylimo energija neišleidžiama. Deja, tokia agresija, jei nesprendžiama, vis stiprėja.  Liūdna tiesa tai, kad tai, ką vadinu agresyvaus šuns gydymu, paprastai būna atradimas, kad šuo galėjo būti lengvai išgelbėtas nuo šios problemos - galėjo būti sustabdytas iki pakrikimo.

Šunų savininkai kartais pagalbos ieško tik tada, kai jų šuo kanda žmonėms, ir jiems dėl to kyla teisinių problemų. Jie kalba tokius dalykus kaip „namie ji su vaikais labai meili“, ar „jis taip elgiasi tik po durų skambučio“. Linkiu kiekvienam šuns savininkui rimčiau kovoti su ankstyvais agresyvaus elgesio požymiais ir prašyti specialisto pagalbos iki bus nuvilkti į tesimą ar po to, kai kas nors bus sužalotas.

Dominavimo agresija

Nors agresija nėra natūrali šuns būsena, kai kuriems šunims dominavimas yra natūralu. Šuo gali būti dominuojantis, didelės energijos gyvūnas. Ar tai reiškia, kad jis turi būti ir agresyvus ar pavojingas? Ne, tačiau su Juo teks būti dar labiau pasitikinčio savimi, ramaus lyderio vaidmenyje. Turiu omenyje, taip teks elgtis 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Lyderiu būnama visą parą. Nesvarbu kiek esate pavargęs, nesvarbu, ar norite sutelkti dėmesį į žaidimą kamuoliu ar žurnalą, visada turėsite siųsti ramią tvirtą lyderio energiją.

Atsiminkit, natūraliai dominuojančių šunų – gaujos lyderių -  nėra daug. Kaip ir žmonių pasauly yra tik keletas Oprah Winfrey ar Bill Gates, taip ir gaujos lyderių šunų pasauly gimsta nedaug. Šie šunys, jei negauna pakankamai fizinių ir psichologinių iššūkių, iš tiesų gali būti labai pavojingi gyvūnai. Jie gali tapti probleminiais šunimis. Tokiam šuniui tapus Jūsų gyvenimo dalimi, teks teikti stimuliaciją ir iššūkius, kurių jam reikia.

Priešingai negu daug žmonių galvoja, nėra tokio dalyko kaip „dominuojančios veislės“. Šuniukų vadoje vienas bus labiau dominuojantis, užaugęs jis valdys gaują. Yra galingų veislių – pitbuliai, rotveileriai, vokiečių aviganiai, Cane corso  - kurių vadas turi nukreipti jų energiją sveiku keliu. Jei turite galingos veislės šunį, geriau įsitikinkit, kad esate lyderis.

Gamtoje natūraliai stipriausiai dominuojantis gyvūnas tampa gaujos vadu. Lyderiu gimstama, o ne tampama. Tačiau ką daryti, jei su tuo lyderiu kas nors atitinka? Jeigu likusi lyderio kompanionė mano, kad naujasis pretendentas  nėra pakankamai galingas, vys jį lauk arba nužudys. Bet jei naujas patinas tikrai galingas, visa gauja jam nusileis be kovos. Motina gamta tam suteikia „balsavimą“– naujo lyderio energija leidžia jam būti išrinktuoju. Tačiau šunys nėra „ambicingi“ kaip žmonės, nes jie instinktyviai užprogramuoti taip, kad labiausiai dominuojantis gyvūnas vestų gaują. Jei kitas bus galingesnis, šuo laimingas stos į eilę. Šuo nepriims to asmeniškai, jei prieš jį dominuosite. Jei galėtų, jis tik padėkotų už tai.

Jei turite dominuojantį šunį, anksti,  dažnai ir įtikinamai turite kurti savo autoritetą,. Turite būti ramesnis, stipresnis, tvirtesnis. Geriausia, kai šuniukui  nuo mažens rodote, kas yra vadas, tačiau taisykles suprasti gali ir suaugęs gyvūnas. Svarbiausia – energija. Galite būti visiškai aklas, vienarankis, vienakojis, tačiau Jūsų energija turi būti žymiai galingesnė negu stipraus rotveilerio. Aš pats nesu didelis vaikinas, tačiau šunų psichologijos centre kartais tenka dirbti su 30 – 40 gyvūnų. Dažnai užtenka žvilgsnio, kad nepageidaujamas elgesys būtų nutrauktas. Tai tikrai ne dėl mano dydžio.

Jei žmogus turi stiprios veislės šunį ar jo augintinis iš prigimties dominuojantis, o savininko  energijos lygis mažesnis, jis turi su savimi dirbti psichologiškai. Atminkite, tai natūralu. Šunų pasaulis sudarytas iš lyderių ir pasekėjų, o šeimininkas turi teisę pasirinkti, kurį vaidmenį jis atliks. Jei nesate pasiruošęs ar negalite to daryti, negalite auginti šuns. Galingi „Raudonos zonos“ šunys gali kandžiotis ar net nužudyti.  Daugeliu atvejų tai dominuojantys gyvūnai, kurių savininkams negalima jų auginti. Jei negalite valdyti šuns  bet kuruio metu bet kurioje situacijoje, tai bloga žinia Jums, šuniui ir visuomenei.

Štai pavyzdys kliento, kuris turėjo agresyvų šunį, krypstantį link pavojingos zonos. Susitikau su tuo klientu. 6 mėnesius dirbau su Sue mokindamas, kaip valdyti jos šunį Tommy – airių seterio/vokiečių aviganio mišrūną. Nuo pat pradžių Sue su Tommy, kuris buvo iš prigimties dominuojantis, viską darė blogai. Ji leido jam šokinėti ant jos. Tai priėjo iki to, kad jis „kergdavo“ ją. Tommy buvo labai teritorinis, nekontroliuojamas šuo, jis pernelyg saugojo Sue ir aiškiai dominavo namuose. Tai buvo labai blogi santykiai. Jis įkando keliems kaimynų vaikams, užpuolė baseinų tvarkytoją, apie jį buvo pranešta gyvūnų kontrolės pareigūnams. Bandžiau Sue išmokinti kaip judėti šeimininkui,  kaip projektuoti ramią atkaklią energiją, tačiau ji negalėjo to padaryti. Tai buvo susiję su jos pačios psichologiniais klausimais. Dėl kokių nors priežasčių ji negalėdavo laikytis taisyklių ir disciplinos. Galų gale pasakiau, kad padariau viską ką galėjau. Tačiau vienintelis dalykas, leidžiantis išgelbėti Tommy gyvybę, buvo jo atidavimas kitiems žmonėms.

Žinoma, Sue tai buvo skaudu. Tačiau ji norėjo išgelbėti Tommy gyvybę. Dabar Tommy ne tik labai gyvas, jis Los Andželo policijoje padeda ieškoti negyvų žmonių, vaidina DreamWorrs filme. Pagaliau jis gali sveikai realizuoti savo intensyvią, dominuojančią energiją. Ir jis neturi problemų su prižiūrėtojais.

Tai - paprasta istorija apie netinkamą šunį, atitekusį netinkamam žmogui,  kas kartais tai gali sukelti labai pavojingų problemų. Žmonės įvairiais būdais sunkina dominavimo agresiją. Atminkit, jei nesukursit  dienotvarkės, ką ir kada daryti su šunimi, nebūsit gaujos vadas. Kitas būdas  - žaisti su šunimi dominavimo žaidimus ir leisti jam laimėti. Jei su šuniuku žaidžiate Tug of War ir nuolat leidžiate jam laimėti, jis gali pradėti manytu, kad tai – dominavimo prieš jus ženklas. Netinkamas elgesys gali pakloti vėlesnės agresijos pamatus. Jei šuo darosi savininkiškas ar urzgia žaidžiant, monstro kūrimas jau prasidėjęs.

Baimės agresija

Daug agresijos atvejų kyla iš baimės, ypač mažiems šunims su Napoleono kompleksu. Kai San Diege dirbau šunų kirpėju, iš karto pastebėjau, kad bjauriausiai elgiasi patys mažiausi. Dažnai baimės agresija prasideda tik niurnant ar rodant dantis. Jei šuo rodo tuos ženklus kai vedate jį pas kirpėją ar traukiat jį iš po stalo, dar yra galimybė jam padėti.

Kaip ir visos agresijos formos, baimės agresija visada stiprėja. Šuo išmokta, kad gali atbaidyti žmones šiepdamas dantis, ir gan greit dantų šiepimas pereina į kandimą.  Gera naujiena ta, kad kandantys iš baimės paprastai greit atsitraukia. Jų tikslas yra pranešti, kad nori būti palikti ramybėje. Tačiau tokia agresija gali peraugti į ką nors blogesnio. Toks šuo nesubalansuotas, jam reikia pagalbos.

Baimės agresija gali sukelti piktnaudžiavimas. Jei šuo buvo žalojamas ir žino, kad puldamas gali sustabdyti skausmą, jis taip ir elgsis. Tačiau daug baimės agresijos atvejų sukelia ne žiaurumas, bet šeimininkai, švelnumą rodantys netinkamu laiku. Oprah šuo Sophie - geras pavyzdys. Kai Sophie puldavo kitą šunį, Oprah ją griebdavo ir guosdavo, stiprindama tokį elgesį.

Dabar savo centre turiu pitbulę Pinky, kui yra kraštutinis baimės agresijos atvejis. Kai prie jos atinasi žmogus, ji šiepia lūpas, pabruka uodegą, priglunda prie žemės ir purtosi. Jos kojos taip dreba, kad ji vos atsistoja, baimė ją imobilizuoja. Pinky savininkas jos labai gailėdavo, visada ramindavo, suteikdavo jai švelnumą, puoselėjo tą elgesį ir darė ją dar nestabilesnę.

Agresija - įvairialypė sąvoka, siauresne prasme tai yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą, nors iš esmės gali būti apibrėžta ir kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Tyrimai parodė, kad įvairių gyvūnų agresyviame elgesyje reikšmės turi tiek genetikos, tiek aplinkos veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas.

Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija leidžiama. Atskiri šunys gali turėti didesnį ar mažesnį agresijos lygį, negu nurodyta veislės standarte.

Galima išskirti keletą šunų agresijos tipų: gynybinė arba baimės; skausmo arba baimės būti nubaustam; savininkiška; dominavimo; teritorinė; intraseksualinė (patino patinui ar kalės kalei); grobuoniška; tėvų (palikuonių gynimas). Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai. Agresija, nukreipta į kitus šunis, neturėtų būti painiojama su agresija žmonėms.

Daugelis šunų demonstruojamos agresijos formų – lojimas, urzgimas, oro kandžiojimas - laikoma atstumo veiksniais, dėl kurių kitas šuo ar asmuo turėtų atsitraukti. Kai kurios agresyvaus šunų elgesio apraiškos labiau gynybinės, sužalojimas galimas tik tuo atveju, kai šuo suvokia, jog neturi kito pasirinkimo.

Prie agresijos vystymosi prisideda nerimas, baimė arba fobija, tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas, ankstyvas agresijos poveikis, trauminė patirtis, teritorinis elgesys, ligos, negalavimai, veisimas, netgi mityba, ir - galų gale - genetinis polinkis. Svarbu ir šeimininko elgesys - agresyvių šunų savininkai bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni negu neagresyvių. Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį. Deja, iš tiesų daugelis agresyviai besielgiančių šunų gauna pakankamai fizinio krūvio.

Nei dalis mūsų šalies kinologų, nei sertifikuoti šunų elgesio konsultantai netiki, kad pitbulterjerai yra potencialiai pavojingi, tačiau diskusijos šiuo klausimu nenutyla.

Pitbulterjerų tipo atstovų ypatybės

Su žmonėmis pitbulterjerų tipo atstovai – vieni draugiškiausių šunų. Tolerancija skausmui leidžia jiems pakęsti grubius vaikų žaidimus, pasitikėjimas savimi suteikia puikų temperamentą, be to, paprastai iš jų net sargai gaunasi nekokie. Rimti veisėjai brokuodavo (nugalabydavo) gyvūnus, turinčius prastą temperamentą.

Tinkamai socializuoti pitbulterjerai gali taikai ir ramiai gyventi su šunimis bei kitais gyvūnais, tačiau istoriškai jie buvo veisti tam, kad pultų kitus gyvūnus. Nors šie šunys dažniausiai peštynių pirmi nepradeda – jie labiau mėgsta atsakyti į grasinimus - pjautynėse kitą šunį gali rimtai sužeisti arba nužudyti. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad nusileistų. Žinoma negalima teigti, kad ši savybė 100 procentų būdinga visiems pitbulterjerams, tačiau reikia žinoti šios veislės ypatumus, kad ateityje būtų galima išvengti nereikalingų problemų.

Pitbulterjerų branda gana vėlyva. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis nedemonstruos jiems netolerancijos. Vis dėl to ir suaugę „pitai“ gali draugiškai žaisti su kitais šunimis.

Ne visai taiki kai kurių taikių šunų veislių istorija

Tam tikrų šunų veislių atstovai veisti tūkstančius metų. Temperamento skirtumai tarp šunų priklauso nuo to, kokiems tikslams šie buvo sukurti. Aviganiai selektyviai veisti sutelkti dėmesį į avis ar galvijus, gebėti manipuliuoti jų elgesiu, sekti jų prižiūrėtojo komandas. Bandos ganymo elgesys kilęs iš grobuoniško elgesio, tačiau žudymo elgesys buvo selektyviai nuslopintas. Terjerai yra energingi medžiotojai, trokštantys sudoroti mažus gyvūnus – jie naudoti medžioklėje, žiurkių pjudyme ir kovoms. Skalikai linkę grobį sekti pagal uoslę. Buldogai daugybę metų naudoti jaučių pjudymui – jie turėdavo tvirtai įsikibti į jaučio snukį ir laikytis. Dabar auginami kaip mieli raukšliukai kažkada šarpėjai buvo lieknesni ir garsėjo kaip „koviniai kinų šunys“…

Daugybė veislių jaučia stiprią antipatiją kitiems gyvūnams. Kunhaundas pasius pamatęs meškėną, laika pyks ant meškos, fokshaundas nedvejodamas persekios lapę, kurtas vaikysis triušius (taip pat bandys sumedžioti ir kates ar net… mažus vaikus – bent anksčiau Australijoje kurtams būdavo privaloma bėgioti su antsnukiais). Dar ir šiomis dienomis kai kurie medžiokliniai šunys naudojami persekioti ir pjauti savo giminaičiams kojotams bei lapėms. Net kaip šeimos šuo pagarsėjęs biglis buvo skirtas triušių persekiojimui – dar dabar kai kur šie šunys ruošiami tam darbui, o paprastam mirtingajam tam tikri mokymo metodai gali pasirodyti kraupoki. Tačiau ir greihaundas, ir kunhaundas, ir fokshoundas, ir biglis žinomi kaip itin draugiški su žmonėmis. Tas pats yra ir su pitbulterjerais, kurie buvo veisti taip, kad pyktų ne ant žmonių, o ant kitų gyvūnų.

Kas gali lemti agresyvų elgesį

Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė grandinių, vykstančių smegenyse. Kaip parodė kačių, žiurkių ir beždžionių tyrimai, žinduolių pagumburis ir centrinė pilkoji medžiaga yra svarbiausios sritys, valdančios elgesio ir agresijos išraiškas.

Dažniausiai tyrimai daug dėmesio skiria neurotransmiteriams (jie perneša nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių). Tai apima dopamino sistemas, kurios susijusios su dėmesiu ir motyvacija gauti atlygį bei norepinefriną (dar žinomą kaip noradrenalinas), kuris gali turėti įtakos tiek tiesioginiams, tiek netiesioginiams agresyviems atsakams.

Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką. Serotonino 5-HT receptorius koduojantys genai agresiją paprastai slopina. Pelės, kurioms trūksta šio geno, būna agresyvesnės už kitas, dažniau atakuoja. Sidabrinių lapių – artimų šunų giminaičių – prijaukinimas sukelia 5-HT sistemos pakitimus.

Vazopresinas ir oksitocinas taip pat prisideda prie agresijos reguliavimo. Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje.

Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Tyrimai su gyvūnais nurodė ryšį tarp agresijos ir testosterono kiekio, pvz., graužikams įšvirkštas testosteronas padidina jų agresyvumo lygį.

Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs cirkuliuojantis androgeninis hormonas. Keliuose tyrimuose su paukščiais pastebėta, kad ne veisimosi sezono metu jų organizmuose padidėjo cirkuliuojančio DHEA kiekis. Atrodo, šis hormonas padeda išlaikyti teritorinį elgesį tada, kai lytinės liaukos išskiria mažiau testosterono.

Gama-amino sviesto rūgštis GABA, nors paprastai daugelyje centrinės nervų sistemos sinapsių susijusi su slopinančiomis funkcijomis, kartais rodo teigiamą koreliaciją su agresija.

Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokotrikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios. Gliukokortikoidai agresijos vystymąsi veikia ir socialiniuose santykiuose - pelės, turinčios mažiau kortikosterono, rečiau dominuoja.

Daugelio rūšių gyvūnų agresija gali būti siejama su feromonais. Pagrindiniai šlapimo baltymai MUPS skatina įgimtą agresyvų pelių patinų elgesį.

Agresijos genetika

Žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20 – 30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Kai kalbame apie pitbulterjerų etologoją, tema darosi probleminė, kadangi, deja, veislė tapo populiari tarp nusikaltėlių. Šie veisia selektyviai atrinkdami atstovus su didesne agresija.

Asmenys, dirbantys su elgesio problemų turinčiais šunimis, teigia, kad tik mažiau kaip 2 proc. jų yra pavojingi iš prigimties ir tai visai nesusiję su veisle. Kaip mokymo metodas naudojamas šuns skriaudimas dažniausiai sukelia nerimą, baimę ir į žmones nukreiptą agresiją.

Pasak genetinės raidos teorijos, individualūs fenotipo skirtumai atsiranda dėl daugelio genetinių veiksnių, kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį ir sąveikauja su aplinkos veiksniais. Kadangi požymį lemia daugybė veiksnių, viskas yra sudėtingiau negu paprasta Mendelio teorija, kur vienam genui priskiriamas vienas fenotipas.

Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Dabar agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais, kurie gali padėti suprasti, kiek elgesiui svarbi genetika. Paveldimumo tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į tai, ar tam tikras bruožas (agresija) yra paveldimas ir kaip palikuonys jį paveldi iš tėvų. Mechanizmo eksperimentų metu siekia nustatyti biologinius mechanizmus, kurie gali sukelti tam tikrų genų įtaką tokiam elgesiui kaip agresija. Genetinio elgesio koreliacijos tyrimai naudoja mokslinius duomenis ir bando juos susieti su realiu elgesiu.

Paveldima agresija buvo pastebėta tarp daugelio gyvūnų – kai kurios paukščių, šunų, žuvų ir pelių linijos gali būti agresyvesnės. Atrankinis veisimas parodė, kad įmanoma atrinkti genus, kurie lemia agresyvesnį elgesį. 1983 m. tyrimo metu pavyko išauginti agresyvias peles. Jos nesielgė agresyviau kol buvo jaunutės ir vėlesniais gyvenimo etapais, bet tam tikru vidutinio amžiaus laikotarpiu pradėdavo smurtauti prieš kitas peles.

Tyrimai su šunimis

Agresiją sukeliančių genų medžioklė – sunkus ir sudėtingas reikalas. Galima pasirinkti kurį nors vieną neuromediatorių, pvz., serotoniną, ir bandyti nustatyti genetinius skirtumus tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Tačiau tie skirtumai gali būti dėl įvairių priežasčių – gal dėl geno, kontroliuojančio neurotransmiterių sintezę, o gal geno, kuris veikia neurotransmiterius inaktyvuojančius fermentus, o gal koks nors genas veikia kitus genus… Tad nekeista, jog kol kas dauguma tyrimų atrodo kaip kapstymasis šieno kupetoje beieškant adatos.

Teigti, kad egzistuoja kokia nors itin agresyvi šunų veislė, įrodyti sunku – ar net neįmanoma. Nėra tokio dalyko kaip “vidutinis genas”. Veislė (lyginant su šeimininko įtaka) turi labai mažai ką bendro su agresyviu suaugusio šuns elgesiu. Tai rodo Kordobos universiteto (UCO) atliktas tyrimas, apimantis ir tradiciškai agresyviomis iš prigimties laikomas veisles. Pagrindiniais agresiją sukeliančiais veiksniais įvardinti tokie dalykai: pirmasis šuo jo savininko gyvenime, paklusnumo nemokintas šuo, šuns lepinimas, fizinių bausmių nenaudojimas kai to reikia, neapgalvotas šuns įsigijimas, kalės sterilizacija, nuolat ėdalo pilnas šuns dubenėlis, per mažas laiko skyrimas šuniui bei per trumpi pasivaikščiojimai. Veislė, lytis (patinas), dydis (mažas) ir amžius (5 – 7 m.) yra susiję su agresija, tačiau minimaliai, lyginant su šeimininko įtaka.

Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. Jos laikui bėgant tapo malonios iš prigimties, be to, įgavo dėmes, nulėpusias ausis ir riestas uodegas.

Teigiama, kad su agresija gali būti siejami UBE2V2 ir ZNF227 genai (šiuo atveju tirti dėl agresijos užmigdyti šunys – 5 anglų kokerspanieliai, vokiečių aviganis, mišrūnas, lygiaplaukis retriveris, anglų seteris, olandų aviganis ir taksas).

2006 metais buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų htr1A , htr1B , htr2A, ir slc6A4 ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Pagal veislės standartą retriveriai turėtų būti labai draugiški žmonėms, tačiau buvo pranešimų apie ypač agresyviai besielgiančius veislės atstovus. Tyrimas pradėtas todėl, kad nuspręsta, jog kai kuriems retriveriams būdingas agresyvus elgesys, kuris gali būti paveldimas. Tyrime pabrėžiama, kad tai netaikytina kitoms veislėms. Teorija buvo tokia, kad viename iš auksaspalvių retriverių genų, reguliuojančių signalų perdavimą smegenyse, įvyko mutacija. Jei šunys paveldi šią mutaciją, jie linkę būti agresyvūs. Pasirinkti keturi genai, koduojantys serotonino receptorius 1A, 1B bei 2A ir serotonino pernašą ir galintys būti svarbūs agresijos atsiradime. Deja, tarp agresyvių ir neagresyvių auksaspalvių retriverių DNR skirtumų neaptikta.

Genetikai iš San Francisko dirba su šunų elgsenos genetikos projektu. Bandoma išsiaiškinti, ar paveldimumas lemia su nerimu (triukšmo fobija, atsiskyrimo nerimas, baimės agresija ir impulsų kontrolės problemos) susijusį elgesį. Tikimasi nustatyti genetinius žymenis, galinčius lemti šunų su tam tikromis elgesio savybės atsiradimą. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo, jiems būdinga nenormaliai agresyvi, neproporcinga ar iš konteksto ištraukta elgsena. Tyrėju teigimu, šis agresijos tipas pastebimas tarp visų šunų veislių atstovų, o nustačius genetinius tokio polinkio žymenis, galima būtų spręsti pačią problemą – skirti specialų mokymą, tinkamai auginti šuniukus, iš veisimo šalinti pernelyg agresyvius individus. Tyrėjai tikisi, kad taip bus galima pašalinti neigiamą stigmą, siejamą su kai kuriomis veislėmis. Tyrime dalyvauja tik grynaveisliai šunys. Projektas pradėtas 2004 m, šiuo metu jis tiria tik borderkolių triukšmo fobiją.

Mokslininkai iš Broad instituto Harvarde ir Masačiusetso Technologijos Universiteto, kur palyginti neseniai atskleistas šunų genomas, naudodami lustų technologiją, tikisi atskleisti genetines kompulsinio šunų elgesio priežastis. aiškinasi, kaip tiriamų „probleminių“ šunų DNR skiriasi nuo „standartinių“. Ieškodami kompulsinio sutrikimo genų tyrėjai lygino fanatiškai laižančio savo šonus ir įprastai besielgiančio dobermanų, normalaus ir savo uodegą besigainiojančio bulterjerų DNR. Taip pat tyrėjai, naudodami šiuolaikines technologijas, tikisi rasti springerspanielių „įniršio“ geną.

Kalbant apie anglų springerpanielius, Kornvelio universiteto veterinarės ir gyvūnų elgesio specialistės Katherine Houpt teigimu, nors veisėjai ir augintojai gal ir nenorėtų to girdėti, didelė dalis šios veislės šunų yra kandę žmonėms (2005 m. Reisner su kolegomis tyrė šiuos šunimis, tyrimo duomenimis, 65 proc. jų kando pažįstamiems asmenims). Ji drauge su kitais mokslininkais tikisi atskleisti šios agresijos priežastis. Tiriant agresyvesnius šunis laboratorijoje aptikta, kad jiems būdingi žemesni neurmediatorių serotonino ir dopamino lygiai. Kalbant apie anglų springerspanielių atvejį, panaši problema buvo ir tarp zenenhundų, tačiau veisėjai ją eliminavo.

Anglų kokerspanieliai turi agresijos sindromą, panašų į anglų springerpanielių. Anglų kokerspanielių augintojai ir veisėjai pastebėjo, kad, nors dauguma veislės atstovų pasižymi geru elgesiu, kai kurie atskiri individai gali elgtis urgzti ir kandžiotis. Pastebėta, kad agresija labiau susijusi su kai kuriomis linijomis, kas rodo jos genetinę kilmę. Tarp anglų kokerspanielių prieš žmones nukreipta agresija aptikta 4 aleliuose iš 16 tirtų lokusų. Visi tirti genai buvo svarbūs smegenų neuromediatoriams. Ankstesni tyrimai pranešė, kad dažniau agresyviai elgiasi vienspalviai (ypač rudi) anglų kokerspanieliai, tačiau gali būti ir taip, kad vienspalviams šunims skiriant daugiau dėmesio, jų savininkai aktyviau kreipiasi į veterinarus bei elgesio specialistus.

Žinant, kad agresija gali būti siejama su mažesniu serotonerginiu aktyvumu, Kornelio universitete ištirtas ryšys tarp šunų smegenų skysčio monoamino metabolitų ir agresijos. Tyrime naudotas 21 dominavimo agresija pasižymintis šuo ir 19 kontrolinės grupės atstovų. Tyrimo išvadose skelbiama, kad sumažėjusios serotonerginės funkcijos gali būti susijusios su agresyviu šunų elgesiu ir impulsų kontrolės sutrikimais.

Švedijos Žemės ūkio universitete bandyta nustatyti genetinius parametrus, susijusius su šunų elgesio bandymų rezultatais. Testuoti 1813 Labradoro retriveriai ir 2757 vokiečių aviganiai. Tyrimo rezultatai rodo, kad dėl sisteminių poveikių koreliacija yra būtina priimant atrankos sprendimus ir kad genetiniai parametrai turi būti atskirai vertinami kiekvienai veislei.

Kanzaso universitete selektyviai išveistos 5 pointerių kartos – nervingi ir „normalūs“. tyrimo rezultatuose teigiama, kad nervingumas ar baimė gali būti paveldimi.

Hart ir Miller 1985 m. apklausė 48 veterinarus bei 48 paklusnumo teisėjus apie 56 šunų veislių savybes. Duomenys skirstyti deciliais. Tam tikros charakteristikos atitinkamoms veislėms buvo labai būdingos, pvz., biglius sunku dresuoti, jie prastai saugo namus, dažnai loja, linkę dominuoti prieš šeimininką, vokiečių aviganiai lengvai dresuojami, tačiau destruktyvūs ir gali dominuoti prieš savininką, auksaspalviai retriveriai žaismingi, lengvai dresuojami ir neagresyvūs šunys. Polinkis kąsti vaikams susietas ne su agresija, o su reaktyvumu. Nustatyta ir tai, kad kalės lengviau dresuojamos, o patinai agresyvesni.

Kalbant apie pitbulterjerų agresijos problemą, nėra jokių įrodymų, kad ši veislė (bei visas tipas) pasižymi agresyvesniu, negu kitų veislių atstovai, elgesiu. Bandant išknisti kokias nors agresijos priežastis, daugiausia kas atsitiktų – būtų aptiktas genas, susijęs su agresija kitiems gyvūnams ar gentainiams, artimas kitiems terjerų tipo šunims ar buldogams.

Žinoma, yra tikimybė, kad dėl nevaldomo veisimo ir veisėjų neatsakomybės pasaulį kartas nuo karto išvysta agresyvesni individai (tyrint omeny, kad dalis specialiai „paveisia“ nevaldomus šunis – pvz., tikisi, kad po pakergimo šie taps romesni), kas, kaip žinia, pasitaiko visose veislėse. Tokiu atveju pačios veislės viduje atliekamas tyrimas, kurio metu būtų lyginami agresyvūs ir taikiai besielgiantys gyvūnai, gal padėtų išknisti kokius nors „agresijos genus“ – nors, mano nuomone, daug paprasčiau būtų tiesiog nenaudoti veisime piktai besielgiančių šunų. Verta priminti ir tai, kad su retriveriais toks tyrimas neišdegė (matyt adata šieno kupetoje ieškota ne toje vietoje), o kitų veislių analizavimai taip pat iš esmės dar tik „kelyje“.

Agresyvūs šunys kelia rimtą pavojų žmonių sveikatai, o retais atvejais sukelia tragiškas mirtis. Agresijos augimas savo ruožtu gali nulemti ir šuns gerovę, kadangi kartais tenka pasirinkti užmigdymą ar augintinio atsisakymą. Naujausias mokslinis tyrimas parodė, kaip paplitusi į žmones nukreipta agresija ir ištyrinėjo galimus jos rizikos veiksnius.

Tyrimas, kuriam vadovavo Bristolio veterinarijos mokslų mokykla, tyrė šunų agresijos, nukreiptos į žmones, pasireiškimą tarp Jungtinės Karalystės šunų augintojų. Šunų savininkams išdalinta maždaug 15 000 klausimynų, iš kurių 4000 grąžinti ir naudoti analizei.

Nustatyta, jog agresija nepažįstamiems žmonėms rodoma dažniau negu agresija šeimos nariams. Beveik 7 proc. šunų savininkų atsakė, kad jų augintiniai lojo, veržėsi, urzgė ar bandė įkasti į namus atėjusiems žmonėms, o 5 proc. tokios problemos pasireiškia ir pasivaikščiojimų metu sutikus žmones. Apie 3 proc. šunų agresyviai elgėsi su šeimos nariais.

Tyrimas parodė, kad dauguma šunų agresiją rodo tik vienoje iš tų situacijų. Vadinasi, paplitusi tendencija šunis klasifikuoti į „saugius“ ir pavojingus“ yra klaidinga, o dauguma šunų agresiją rodo, kadangi taip išmoksta reaguoti į konkrečias situacijas.

Šunų savininkai ir visuomenė turi suprasti, kad bet koks šuo, jausdamas nerimą ar grėsmę, gali rodyti agresiją - net jei niekada anksčiau to nedarė. Kita vertus, vienoje situacijoje agresyviai pasielgę šunys nebūtinai yra „pavojingi“ kituose kontekstuose – tai svarbu atsižvelgiant į gyvūno vertinimą, kai ieškoma jam naujų namų.

Tyrimas taip pat palygino agresiją rodžiusių ir niekada agresyviai nesielgusių šunų charakteristikas. Nustatyta, kad tokie veiksniai kaip dresūros metodas, lytis, kastracija, savininko amžius ir veislė gali būti susiję su agresijos atsiradimu.

Vyresnių savininkų augintiniai rečiau agresiją nukreipia prieš šeimos narius ar į namus atėjusius svetimus žmones. Moterų augintiniai taip pat rečiau agresyviai elgiasi su svečiais. Vyresni šunys linkę agreysviau elgtis tiek su į namus atėjusiais, tiek su sutiktais lauke nepažįstamais. Visais šiais atvejais mažiau agresijos rodo kastruotos kalės.

UKC klasifikacijos sistemoje esantys šunys pagalbininkai (darbiniai ir „netelpantys“ į kitas grupes šunys, pvz., akitos, čiau čiau, pudeliai, buldogai, šarpėjai, mitelšnauceriai ir t.t.) ir skalikų (basetai, basendžiai, greihaundai, ridžbekai ir t.t.) grupės atstovai šeimos nariams agresiją rodo dažniau negu mišrūnai, tačiau jokia veislė nesiejama su padidėjusia agresijos rizika. Medžiokliniai šunys (spanieliai, seteriai, retriveriai, vižlai ir t.t.) pasižymi mažesniu polinkiu rodyti agresiją nepažįstamiesiems (tiek atėjusiems į namus, tiek už namų ribų).

Dresūra sumažina agresijos tiek prieš savus, tiek prieš nepažįstamuosius riziką. Pozityvios bausmės ir negatyvus skatinimas siejami su padidėjusia agresija saviems ir svetimiems žmonėmis tiek namuose, tiek lauke.

Skirtingi rizikos veiksniai reikšmingi nagrinėjant agresijos šeimos nariams ir nepažįstamiesiems statistinius modelius. Tyrimas taip pat atskleidė, kad nors didelėse populiacijose bendros savybės kaip veislės tipas yra svarbūs veiksniai, tai paaiškina tik nedidelį bendrą skirtumą tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Palyginti mažas skirtumas rodo, kad specifinė atskirų šunų patirtis yra svarbesnis agresijos veiksnys. Vadinasi, netikslinga konkretaus šuns agresyvaus elgesio riziką vertinti naudojant tokias charakteristikas kaip veislės tipas.

 

Rachel A. Casey, Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors. Applied Animal Behaviour Science , 2013;“How Common Is Aggression in UK Dogs?” research-information.bristol.ac.uk

parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 pirmuoju skyriumi „The Function of Dogs in 19th Century America“

 

“10-ties metų amžiaus Henry Carey, gyvenantis Gloucester, Niu Džersyje, maždaug prieš dvi savaites buvo užpuldas bladhaundo ir taip baisiai sužalotas, kad netrukus mirė. Su berniuku buvo mažas šuo, kuris puolė pavojingą gyvūną ir kovojo gindamas vaiką, tačiau taip pat buvo siaubingai sužalotas“... - Trenton Gazette, 1864 gruodis

Šis istorinis šuns atakos Niu Džersyje atvejis reikšmingas, kadangi jis gali suprasti šunų išpuolių priežastis. XIX a. laikraščių straipsniai taip pat gali pagelbėti siekiant suprasti besikeičiantį visuomenės požiūrį į šunis.

Apie šunų atakas būdavo pranešama tiek mažuose vietiniuose laikraščiuose, tiek dideliuose leidiniuose - atrodo, jie sulaukdavo didelio skaitytojų dėmesio. Ligos ir nelaimingi atsitikimai, nesusiję su gyvūnais, kasdien gali sukelti tūkstančius mirčių, apie daugelį jų spauda nepraneša, tačiau mirtini šunų užpuolimai visada įdomūs, nepaisant savo retumo.

Tiek anksčiau, tiek šiomis dienomis šunų užpuolimai JAV atsakingi už nedaug mirčių kasmet, tačiau milijonai žmonių gyvena visai šalia ir bendrauja su mūsų kompanionais. Tokia artima sąveika lemia plačią gamą - nuo teigiamų ir naudingų santykių iki išnaudojimo bei nepriežiūros. Nors mirtimis pasibaigusių šunų užpuolimų tyrimai ir nagrinėjimas gali padėti įžvelgti šunį elgseną, jie taip pat atskleidžia žmonių reakcijas ir elgesį po atakų. Vienas puikus žmonių-šunų ryšių aspektas yra didelė ir dažnai emocionali visuomenės reakcija į mirtimis pasibaigusius epizodus. Kitas svarbus ir reikšmingas veiksnys – kaip žiniasklaida pranešė apie įvykį. Tai, kaip buvo pateikta informacija apie tokius atvejus, lemia visuomenės reakciją ir emocijas.

Kalbant apie pradžioje paminėtą atvejį, mažasis šuo su berniuku turėjo ryšį, o bladhaundas buvo nepažįstamas.  Tai susiję su šunų-žmonių ryšiais – slopinti ar rodyti elgesį tiems, su kuriais sudarei sąjungą.

Tiesą sakant, šuo yra vienintelis gyvūnas, galintis atakuoti kitą būtybę gindamas žmogų, su kuriuo turi ryšį. Toks elgesys – vienas iš kertinių akmenų, kuriais remiantis šunys auginami tūkstančius metų. Galima numanyti, jog šuns tam tikromis aplinkybėmis yra laukiama. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų graikų filosofas Platonas rašė „Taurus šuo turi būti švelnus su pažįstamais žmonėmis ir priešiškas su nepažįstamais“. (The Republic, Ch. 2 )

Norint suprasti šunų atakas, žmonių suvokimą ir žiniasklaidos vaidmenį, verta į tai pažiūrėti iš istorinio konteksto.

Per daugybę metų šunys išsaugojo gebėjimą susidraugauti  su visais. Ištikimybė – natūrali šuns ir šeimininko ryšio dalis. Pavojų kupinais laikais šunys dažnai gindavo nuo pavojingų būtybių. Jie lengvai prisiėmė šį vaidmenį ir šimtmečius tarnavo kaip šeimininko bei jo nuosavybės sargai. Šunys saugojo keliautojus dykynėse ir apleistose vietose, piemenys miegojo ramiau, kai žinojo, kad šunys nuo vagių, vilkų ir pumų gina gyvulius. Šunys šeimininkus gynė tiek nuo kitų žmonių, tiek nuo pavojingų gyvūnų.

Visų veislių atstovai turėjo pagrindines paskirtis – medžioklei, sekimui, vijimuisi, kovai, apsaugai ir pan. Šimtmečiais žmonės manipuliavo šunų gebėjimais dirbtinės atrankos pagalba, dėl to atsirado specializuotų elgesių. Istoriškai susiklostė, kad šunys grupuojami pagal jų gebėjimus ar funkcijas – paprastai grupės būna maždaug tokios kaip skalikai, pėdsekiai, karo ar koviniai šunys, aviganiai ar sarginiai šunys, kompanionai, mišrūnai ir pan.

Kai kurias veisles šiandien atpažįstame iš tam tikro fenotipo (išvaizdos), o va anksčiau būdavo daugybė skirtingos išvaizdos šunų, atliekančių tą pačią funkciją. 1800 metais apibūdinimas „Bladhaundas“ dažnai reiškė šunų tipą, kuris naudojamas kvapams sekti ir nebūtinai reiškė tam tikrą išvaizdą.

Pavyzdžiui  Kubos bladhaundai (dar vadinti Rusijos, Sibiro bladhaundais) nebuvo tie šunys, šiomis dienomis žinomi bladhaundų vardu. Gali būti, kad jie turėjo tų „švento Huberto skalikų“ kraujo, tačiau kryžmintų su molosų tipo šunimis. Iš pirmo žvilgsnio jie būdavo įvairių spalvų, dydžio (paprastai apie 60 cm aukščio) ir išvaizdos. Greičiausiai Kubos bladhaundai buvo viena iš alauntų atšakų.

Sarginiai šunys

Apsauga ir sargavimas – vienos  pagrindinių šunų atliekamų  funkcijų visais laikais. Ši veikla 1800 – 1900 m. buvo viena svarbiausių auginant ir įsigyjant šunis. Šuniui pasižymėti šiomis savybės buvo visiškai natūralu. Kaip gyvūnai su socialine hierarchija, šunys lengvai priima šeimos draugus kaip savus ir nepažįstamuosius kaip priešus. Šunys taip pat yra teritoriniai gyvūnai, tad gerai saugo namus ir įstaigas.

Kadangi yra plėšrūnai, šunys fiziškai gali apginti šeimininką ir šiam gebėjimui sukurta daug skirtingų veislių. Didelės, galingos veislės kaip mastifai, niūfaundlendai, buldogai ir bladhaundai, taip pat dideli mišrūnai antroje XIX amžiaus pusėje buvo plačiai naudoti kaip sarginiai šunys.

Tų laikų laikraščiai apie šunų išpuolius dažnai rašydavo labai sąžiningai. Nebuvo neįprasta, kad prieš ataką šuo būdavo mušamas šeimininko ar aukos.

Daugelis XIX a. antros pusės sarginių šunų laikyti pririšti grandinėmis, uždaryti rūsyje ar paukštidėse, kiti patruliuodavo fabrikuose, skerdyklose, arklidėse, sandėliuose ar parduotuvėse.

1882 gruodį Konektikute virdulį su verdančiu vandeniu nešusį buhalterį užpuolė didelis apsaugai laikomas bladhaundas. Šuo įkando jam daugiau kaip 20 kartų, perkando gerklę, atskyrė rankos arteriją... Nors gyvūno elgesys nebuvo atleistinas (šuo išvadintas laukiniu ir žiauriu), ataka nebuvo nepaaiškinama. Straipsnyje nurodė, kad anksčiau naktinis sargas šunį su virduliu buvo apipylęs verdančiu vandeniu. Virduliu nešinas nieko neįtariantis buhalteris sukėlė bladhaundui nemalonius atsiminimus ir tas šoko gintis.

1888 m. vasarį mėsininkui priklausantis 2 metų amžiaus niūfaundlendas, naktimis saugantis parduotuvę, o dienomis laikomas pririštas ir skatinamas būti piktas, puolė vyrą, stumtelėjusį jo šeimininką.  Keturi mėsininko šeimos nariai atbėgo pagalbon, tačiau žmogaus krūtinė, rankos, kaklas ir rankos buvo taip sunkiai sužaloti, kad vėliau vyras mirė nuo traumų.

1893 metais kepėjas grandine pririšo šunį rūsyje, kur laikėsi labai aukšta temperatūra. Kepėjui vėliau nusileidus į rūsį, nuo karščio paklaikęs šuo jį atakavo.  Nors nebuvo neįprasta, kad sarginiai šunys maištaudavo prieš žiaurius savininkus, dauguma aukų paprastai būdavo nieko neįtariantys vaikai ar suaugusieji, kurie šiems gyvūnams nepadarė nieko blogo. 1874 metų vasarą Brukline trejų metų amžiaus mergaitę užpuolė niūfaundlendas, saugantis plaukų pardavėjo parduotuvę. Ryte, kol jį perkeldavo rūsin,  šunį šerdavo parduotuvės kieme. Ten ir pasirodė mergaitė. Šuo ją stvėrė už peties. Mergaitė pradėjo verkti, pagalbon atbėgo tėvai.  Po „ryžtingų veiksmų“ vaikas buvo išgelbėtas, bet tėvas neteko piršto. Vaiko žaizdos apibūdintos kaip rimtos ir galbūt mirtinos.

Laikant sarginį šunį yra šiokia tokia veidmainystė. Jis  turi pulti įsibrovėlį ir beveik visada laikomas pavojingu. Dauguma šių šunų aukų buvo ne vagys, bet nekalti žmonės ar vaikai. Šuo nesugeba  įvertinti įsibrovėlio motyvų – jis atakuoja visus.  Ar į teritoriją įsibrovęs asmuo nusiteikęs draugiškai, ar turi blogų ketinimų – šuo juk to nežino. Akivaizdu, kad bet kokia vaiko ataka, net jei vaikas įsibrovėlis, neturi būti atleistina ir tokį šunį būtina nedelsiant sunaikinti.

XIX amžiuje dažna sarginių šunų užduotis buvo vaikytis valkatas. 1879 metų liepą pranešta, kad moteris, gyvenanti trys mylios nuo miesto (Fort Wayne) turėjo niūfaundlendą, kuris buvo „terorizuojamas valkatų“. Kartą jis užpuolė valkatą, tačiau nebuvo apibūdintas kaip pavojingas. Niūfaundlendas, apsaugojęs šeimininkę nuo valkatų, pateko į priimtiną agresijos klasifikavimo skalę. kadangi nukentėjusysis visuomenei nekėlė simpatijų, užpuolimas sulaukė daugiau palaikymo.

Dar viena mirtina šuns ataka įvyko 1889 metais Niu Džersyje – ūkininkas pranešė, kad jo apsaugos šuo nužudė valkatą. Šunų išpuolius sieja tai, kad jiems priskiriama daug žiaurumo bruožų. Ūkininkas stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo šuo drasko nelaimingą valkatą, tačiau būtent gyvūnas aprašytas kaip laukinis. Atrodo, savininkai, atsakingi už augintinių elgesį, lieka nepalieti kritikos. Žinoma, XIX – XX a būta atvejų, kai šeimininkus suėmė, iškėlė bylas ir privertė susimokėti baudas už šunų padarytą žalą, tačiau paprastai kaltinama būdavo tada, kai šunį atakos metu aktyviai skatindavo.

Išimtis – 1884 m. incidentas Niujorke. Long Island viešbutį prieš prasidedant sezonui  atvyko patikrinti viena moteris. Niekas jos neįspėjo, kad viešbutį saugo didelis bladhaundas. Vos moteris įžengė vidun, šuo ją atakavo. Sargas išgirdo moters klyksmą ir vargais negalais ją išvadavo. Moteris buvo sunkiai sužeista, jai teko amputuoti ranką. Decatur Daily Republican straipsnyje rašoma, jog būtinas pasmerkimas už tai, kad pavojingam gyvūnui leista bastytis viešbučio teritorijoje, tuomet, kai atvyko tikrintoja.

Sarginių šunų pozicija 1800 m. pabaigoje – 1900 m. pradžioje buvo nepavydėtina ,kadangi linija tarp „teisingo“ puolimo ir „pavojingos“ atakos labai plona. Sarginis šuo neskiria įsilaužėlio nuo draugiško kaimyno. Šis skirtumas labai svarbus nustatant teisinę ir moralinę atsakomybę prieš patyrusius traumas ir jų artimuosius. Šuo, užpuolęs valkatas, pagrįstai gynė savininką; šuo, užpuolęs prekeivį, buvo žiaurus.

1879 m. Decatur Daily Review paskelbtas atvejis puikiai apibūdina sarginio šuns atakos aplinkybes. Teisėjas Fain, gyvenanti s 4 mylios nuo miesto, turi labai didelį ir laukinį šunį, kuris saugo patalpas - dieną būna prirakintas, o naktį laksto palaidas. Gyvūną įsigijo prieš 2 mėnesius.  Šunį šeria ir su juo gražiai elgiasi teisėjo dukterėčia. Penktadienį, kai ji atėjo paleisti šuns, ją lydėjo draugė.  Kai tik gyvūnas buvo paleistas laisvėn, jis atakavo tą kitą merginą... Į šunį šaudytą, tačiau jis dar ilgai turėjo jėgų pulti. Tokio įvykio priežastys: naujai įsigytas šuo; šuo skatinamas elgtis piktai ir agresyviai; šuo ilgai laikomas pririštas (šuo turėjo ryšį su teisėjo dukterėčia, tad jos nepuolė, bet ryšys buvo per silpnas, kad ji galėtų gyvūną kontroliuoti); šuo paleidžiamas nuo grandinės (daugeliui šunų grandinė sukelia norą skubėti. šuns paleidimas galėjo būti suprastas kaip tylus sutikimas pulti draugę); šuo nepažįstamą moterį suvokė kaip įsibrovėlį ir kryptingai ją atakavo.

Atvejis, kada trys šunys puikiai atliko savo pareigas, įvyko 1902 m. Indianoje. Pasiturintis ūkininkas jojo namo su trimis dideliais šunimis, kai jį užpuolė revolveriu grasinantis plėšikas. Ūkininkas užsiundė šunis, šie užpuoliką  žaibiškai atakavo, parvertė ir kandžiojo. Ūkininkas pasišaukė šunis ir nuvažiavo. Vėliau jis grįžo su paieškos komanda ir rado nežinomą vyrą jau mirusį nuo šunų padarytų traumų. Šunys veikė žmogaus kontroliuojami – savininkas įvertino situaciją ir leido šunims elgtis agresyviai. Sprendimą pulti priėmė šeimininkas, ne šunys.

Sarginių šunų problema ta, kad jei šalia nėra šeimininko, jie patys nusprendžia, kas gali kelti pavojų. Prie ėdalo dubenėlio artėjantis vaikas atrodo kaip potencialus plėšikas, berniukas, gaudantis kamuolį – įsibrovėlis. Augintiniai veiksmų imasi remdamiesi šunišku požiūriu, tad žiūrint iš žmonių perspektyvos tai atrodo rimtos ir nedovanotinos klaidos.

Prieš šimtmetį sarginių šunų savininkai žinojo, kad jie pavojingi, ir skatino agresiją. Vienas 1891 m. New York Times  aprašytas incidentas rodo, kad nepaisant atakos, vienas džentelmenas ne tik suprato situaciją iš šuns perspektyvos, bet ir leido spręsti šuns klaidas: Fermeris Niu džersyje turėjo mastifą, saugojusį jo namus. Kelios dienos po šuns įsigijimo ūkininkas namo grįžo vėlai vakare. Šuo atakavo žmogų, parvertė ant žemės, ėmė kandžioti jo rankas ir kojas. Pasirodo, ūkininkas užmiršo, kad kieme yra šuo ir kaltino save, kad paleido pavojingą gyvūną lakstyti palaidą.

Pėdsekiai

Sarginius šunis augino didesnė XIX a amerikiečių dalis, o štai pėdsekystei skirti šunys nebuvo tokie populiarūs. Tų šunų funkcijoms kartais taip pat reikėdavo agresyvių bruožų. Idealiai pagrindinė sekimo šunų funkcija - ieškoti ir rasti. Tai paprastai susiję su paklydusiais žmonėmis ir įtariamaisiais. Sekti įtariamiesiems reikėjo įvairių agresijos lygių – tai priklausė nuo konkrečių reikalavimų. Švelniausias agresijos lygis aptinkamas tarp tikrųjų pėdsekių, jų funkcija – susekti ir įspėti apie radinį arbabent laikyti jį baimėje. Natūralu, kad pėdsekiams, kurių užduotis rasti paklydusį vaiką, nebuvo leidžiama rodyti jokių agresijos formų. Šioje grynoje sekimo formoje agresija nebuvo toleruojama. Deja, 1800 – 1900 metais tai nebuvo pagrindinė pėdsekių funkcija.

Ekstremaliausias agresijos forma buvo tarp kraujasekių tipo šunų, skirtų sekti nusikaltėlius, pabėgusius nuteistuosius ar vergus. Dažnai šie šunys skatinti rodyti kuo didesnę agresiją žmonėms būtent dėl specifinių užduočių. Nors profesionalai ir garbingi teisėsaugos pareigūnai mokydavo šunis apriboti savo agresiją sekant ir sugavus auką, XIX amžiuje būta ir žiaurių šunų augintojų.

Yra daug dokumentuotų pavyzdžių, kai dideli bladhaundų tipo šunys (vėlgi – turimi omeny ne tiesioginiai švento Huberto skalikų palikuonys) tam tikrų institucijų naudoti sekti, pulti ir žaloti žmones. Populiariausias to vaizdinys – didelė bladhaundų gauja , persekiojanti vergus. Būta atvejų, kai tokie vaizdai tapdavo realybe, deja, kiek jų iš tiesų buvo fantastiniai, kiek realūs –ginčytina tema.

Kubos bladhaundai JAV armijos naudoti Antrojo Seminolų karo (1835-1842) metu  sekti ir gaudyti indėnus, kurie prieglobsčio ieškojo Floridos pelkėse. Vėliau, 1892 m., The Washington Post pranešė, kad bladhaundai naudoti persekioti amačius JAV pietvakariuose.

Bladhaundų tipo šunis JAV Pilietinio karo metu naudojo sąjungininkų ir konfederatų armijos priešų medžioklei  ir belaisvių saugojimui. Tiesa, yra  šiek tiek ginčų apie žmonių persekiojimui naudotus bladhaundus – net laikraščiuose ginčytasi apie jų agresiją, kadangi vieni straipsniai šiuos šunis nušviesdavo kaip itin nuožmius, kiti – kaip švelnius bei santūrius. Apie savininkų elgesį retai diskutuota.

Vienas žinomiausių piktnaudžiavimo šunimis atvejų įvyko Pilietinio karo metu Konfederacijos kalėjimo stovykloje Sumteryje. Ši karo stovykla išsiskyrė prižiūrėtojų žiaurumu bei blogomis sąlygomis. Sąjungos kariai daug kentėdavo nuo kapitono Captain Henry Wirz. Sąlygos ten buvo pasibaisėtinos, tad karo belaisviai nuolat stengdavosi pabėgti. Kalėjime laikyta 40 bladhaundų ir 2 Kubos bladhaundai. Šie šunys turėjo pulti ir sužeisti kalinius. Po Pilietinio karo kapitonas Henry Wirz suimtas už karo nusikaltimus ir nuteistas mirties bausme pakariant. Be žudymo savo rankomis, jis nuteistas už šunų siundymą ant Konfederacijos karių. Nuosprendyje skelbiama, kad jis ragino tam tikrus žiaurius ir kraugeriškus gyvūnus, žinomus kaip bladhaundai, sekti, atakuoti, žaloti ir draskyti JAV armijai priklausančius kareivius.

Tai - kraštutinis šunų agresijos naudojimo pavyzdys. Sekimo šunis turėjo įvairaus tipo savininkai, tiek humaniški, tiek asmenys be moralės. Daug savininkų ieškojo šių šunų vien dėl jų blogos reputacijos.

1903 m. vasarį Perry miestas (Ajova) pranešė ketinantis įsigyti du Kubos bladhaundus, „žinomus kaip patikimiausi medžiokliniai šunys šioje žemėje“.  Ši bladhaundų variacija garsėjo kaip nuožmūs pėdsekiai. Kiti miestai ar valstijos, įsigydami bladhaundus, pažymėdavo, kad jie buvo „Teksaso“ veislės, tai yra tikrieji britų bladhaundų palikuonys, žinomi dėl puikių sekimo savybių ir švelnaus charakterio.

Pėdsekių savybės, į kurias atsižvelgdavo, buvo jų gebėjimas sekti, agresija kitiems ir agresija savininkams. Savininkai, kurie ieškodavo „kietesnių“ bladhaundų, tiesiogiai ar netiesiogiai skatindavo problemą.Ieškantys švelnesnių šunų, neabejotinai skatino juos elgtis draugiškiau. Nors tam tikras elgesys gali būti nulemtas veislės, funkcijos ar tikslo, dėl kurio prižiūrėtojas įsigijo šunį, būtent žmogus kontroliuoja šuns elgesį.

1894 m. straipsnis, sarkastiškai pavadintas “A Lovely Father,” aprašė, kaip tėvas įsigijo bladhaundą ir nusprendė išbandyti jo sekimo gebėjimus su savo 14 metų sūnumi. Berniukas turėjo 15 minučių pabėgti iki tėvas pradės startuoti. Tada tėvas paleido šunį, kuris berniuką pavijo ir sukandžiojo.

Mirtini šunų išpuoliai prieš žmones 1800 – 1900 metais buvo keisti, gan negirdėti. Šunys retai puldavo ir žudydavo žmones, net kai juos skatindavo. Galėjo būti nedokumentuotų atvejų, kai pėdsekiai užpuolė ir nužudė bėgančius asmenis (indėnus, priešų karius, nusikaltėlius), tačiau XIX a visuomenė netoleravo žmonių žudymo šunimis. Tai gali paaiškinti, kodėl šunys pėdsekiai JAV susiję tik su keliais mirtinais išpuoliais tuo metu.

Vienas iš retų dokumentuotų atvejų, kai pėdsekys nužudė bėglį, datuojamas 1910 m. (The Washington  Post). Tai įvyko Ilinojuje, Carrier Mills miestelyje – į apiplėšimo vietą atvesti „energingi“ sekimo šunys ir paleisti. Jie iškart rado pėdsakus ir aptiko vagis sename tvarte. Nusikaltėliai puolė gyvūnus ir buvo taip sudraskyti, kad jų atpažinti nebebuvo įmanoma. Šunų prižiūrėtojas buvo atleistas.

Medžiokliniai šunys

Kitaip negu renkantis apsaugos šunis ar pėdsekius, tarp medžioklinių šunų nebuvo pageidaujama agresija žmonėms. Medžioklinio šuns funkcija – pagelbėti šeimininkui persekioti, sugauti ir atnešti grobį. Yra keletas atvejų, kai medžiokliniai šunys sunkiai sužalojo ar nužudė žmones.  Nors dauguma kitų šunų turėjo dvigubas funkcijas, iš medžioklinių šunų nesitikima (ir neskatinama), kad jie tuo pačiu būtų ir apsauginiai. Tiesa, reikia atsiminti ir tai, kad iš esmės visi šunys linkę saugoti ir ginti. Medžiokliniai ir grobį atnešantys šunys gali agresyviai elgtis tam tikrose situacijose. Jie gali pulti iš skausmo, gindami teritoriją, veikdami kaip gauja, saugoti grobį (savininkiška agresija) ar pulti, atrodo, be priežasties.

XIX amžiuje tikslus veislės identifikavimas nebuvo pirmaeilis dalykas. Apibūdinant nelaimingai pasibaigusius įvykius, šunys būdavo vadinami „skalikais“, „retriveriais“, „kundhaundais“, „spanieliais“ ar tiesiog „medžiokliniais šunimis“. Nors veisles pateikdavo gan neaiškiai, elgesį lėmusios aplinkybės greičiausiai būdavo aprašytos tiksliai.

1888 metais vaikas Lokporte (Niujorkas) sužalotas didelio medžioklinio šuns. 5-iametis berniukas užpultas po to, kai lindo prie kaulą graužiančio šuns.

1903 metais skalikų gaujos auka tapo 15 metų amžiaus berniukas, artėjantis prie veislyno, kuriame buvo 25 medžiokliniai šunys. Šunys ištrūko laukan ir jį puolė. Net šeimininkui nepavyko sustabdyti tokios gaujos išpuolio. Nevilties ištiktas šoko ant arklio ir taip bandė trypti šunis, tačiau įsiutę skalikai tada užpuolė ir arklį, ir jojiką. Šunų savininkas išgyveno, jaunuolis mirė.

Net geriausi šunys gali pulti kai jaučia skausmą. 1904 metais paukštšunis užpuolė šeimininką – kibo jam į veidą kai tas bandė iš vielinės tvoros išpainioti augintinio koją.

1896 metų The Daily Herald aprašytas atvejis su vandens spanieliu nepateikė užuominų, kodėl šuo elgėsi agresyviai –užpuolė 3 metų amžiaus berniuką ir beveik nukando jam ranką.

Nepaisant to, kad medžiokliniai šunys retai būdavo skatinami rodyti agresiją žmonėms, vis dėl to bet kokios veislės atstovai, nepriklausomai nuo jų veislės ar funkcijos, gali būti pavojingi.

Žemės ūkio šunys

Vargu ar įmanoma įsivaizduoti idilišką ankstyvosios amerikietiškos fermos viziją be kur nors kraštovaizdyje nelakstančio šuns. Šunys buvo neatskiriama JAV ūkių dalis. Be pagrindinių funkcijų kaip sargavimas, šunys ūkiuose padėdavo ir papildomai.

Auginti ir valdyti gyvulius buvo brangu, sunku ir dažnai pavojinga. Fermų šunys prisidėdavo prie savininkų ekonominės gerovės ir fizinių jėgų tausojimo su labai mažomis investicijomis (ėdalas). Kiaurą dieną šunys nenuilsdami dirbdavo su savininkais, padėdami ganyti ir kontroliuoti avis, galvijus ir kiaules, o naktį saugodavo gyvūnus nuo plėšrūnų.

Su laiku fermų šunys išmoko sugauti buliukus ar agresyvius meitėlius. 1800 – 1900 m. galvijai sukeldavo nemažai mirčių – buliai nužudė nemažai ūkininkų, vaikų, moterų ir pagyvenusių asmenų. 1880 – 1899 metais, remiantis spaudos pranešimais,  jaučiai užpuolė ir nužudė 150 žmonių. Galvijai keldavo realų ir nuolatinį pavojų. Dideli buliai atakos metu būdavo negailestingi. Jie aukas badydavo ir trypdavo. Daugeliu atvejų šeimininko gyvybę išgebėdavo drąsus ir ištikimas ūkio šuo. Visi fermų šunys – tiek koliai, tiek maži mišrūnai - šeimininkui patekus bėdon puldavo įniršusį bulių ar paršą.

1926 m. The Washington Post aprašė kaip senas kolis išsaugojo savo 45 metų amžiaus savininko gyvybę – jį užpoulė įsiutęs bulius, kolis įsikabino tam į gerklę ir savininkas pabėgo. 1916 lapkritį The Lima Times Democrat rašoma, jog kolis išgelbėjo savo šeimininkę, kai ją pagriovę įsiutusi karvė javų lauke.

1928 metais The Appleton Post Crescent pranešė apie aviganį Mičigane, kuris išgelbėjo savo savininkę, kai šiai iš tvarto varant jautį tas apsisuko ir ją puolė. Jaučiui moterį pargriovus ant žemės, aviganis atakavo gyvulį – puolė kramtyti jo galines kojas, nukreipė dėmesį it moteris tada spėjo nušliaužti toliau.

1910 metais Coshocton Daily Tribute aprašė didvyrišką aviganį, kuris Ohajaus valstijoje išgelbėjo savo šeimininką nuo įsiutusio buliaus. Anksčiau jautis jau buvo užpuolęs kitą žmogų ir ūkininkas, atrodo, sulaukė panašaus likimo. Bulius jam sulaužė kelis šonkaulius, tačiau aviganis puolė gyvulį ir išgelbėjo žmogui gyvybę.

Mišrūnų, savininkus išgelbėjusių nuo mirtingų galvijų užpuolimų, skaičius didelis, tačiau nors koliai, aviganiai ir mišrūnai dažnai gindavo šeimininkus, greičiausiai įsiutusius bulius malšinti lėkdavo buldogai. Šie drąsūs šunys išgelbėjo daugiau negu keletą gyvybių. 1883 Messenger rašė, kad Pensilvanijoje vieną vyrą užpuolė bulius. Jam pabėgti pavyko tik tada, kai buldogas atakavo jautį. Šunį bulius taip pat pradėjo žaloti, tačiau išgyveno tiek šuo, tiek savininkas.

1929 Decatur Review aprašė, kaip buldogas išgelbėjau mergaitės gyvybę - ši nuėjo ganyklon, ten ją užsivijo jautis. Mergaitė spėjo įlipti medin. Šeimos buldogas peršoko ganyklos tvorą, puolė jautį ir nuvarė jį tolyn nuo išsigandusios mergaitės.

1930 m. The Havre Daily News rašoma apie gyvybę paaukojusį buldogą iš Džordžijos. Berniukas varė jautį iš lauko, kai šis apsisuko ir ėmė jį pulti. Ištikimas berniuko buldogas šoko tarp šeimininko ir buliaus ir čiupo tam už snukio. Šuo laikėsi įsikibęs į bulių, kol berniukas perlipo tvorą. Jautis šunį sutrypė.

Nors buliai dažnai nužudydavo žmones, kiaulių atakos tai pat galėdavo baigtis mirtimi. Indianoje dvi moteris užpuolė šešios paršavedės, joms  berėkiant atbėgo buldogas ir stengėsi jas išgelbėti ir vienai iš kiaulių nukando dalį ausies. 1884 metais The Ohio Democrat aprašyta, kad buldogas šeimininką apgynė  nuo arklio.

Kartais žmogų apgindavo ir bailokas šuo - 1907 m. Pensilvanijoje jauna moteris ėjo į tvartą melžti. Prieš pasiekdama tvartą, ji susidūrė su įsiutusiu jaučiu. Jautis ją puolė, o moteris beviltiškai bandė apsisaugoti mosuodama kibiru. Jautis greit ją pargriovė ant žemės, tada atbėgo šuo ir pradėjo gyvuliui kandžioti galines kojas. Šuo bulių kandžiojo vis stipriau, kol šis persimetė ant jo. Šuo pradėjo bėgti, bulius – vytis. Vėliau augintinis nuo buliaus paspruko ir saugus grįžo namo, o moteris atsipirko sužeista ranka ir mėlynėmis.

Yra daugybė galvijų nužudytų ūkininkų – ir dar daugiau tokių, kuriuos išgelbėjo jų šunys. Tačiau yra ir atvejų, kai fermų šunys tapo atsakingi už žmonių mirtis.

1875 m. jauna mergaitė su tėvais svečiavosi fermoje Kortlende (Niujorkas).  Mergaitė su fermerio dukra nusprendė nueiti vištidėn, kur buvo uždarytas didelis fermeriui priklausęs mišrūnas. Kai merginos pasiekė vištidę, viešnia pirma atidarė duris, žengė vidun ir... buvo užpulta. Kita mergaitė taip išsigando, kad uždarė vištidės duris ir viešnia negalėjo išeiti laukan. Mergaitė mirė naktį nuo sužalojimų.

1885 metais vyresnio amžiaus ūkininkas bandė iš vištidės išnešti negyvą paukštį, kai jį užpuolė šuo.

1887 metais šuo vijosi vištą vištidėje, apsisuko ir kibo savininkui gerklėn kai tas bandė augintinį sulaikyti. Vyras sužalotas mirtinai.

Yra dar keletas sunkių/mirtinų darbinių šunų išpuolių prieš žmones. Kitaip negu sarginiai, fermų šunys gyveno palankiau subalansuotoje aplinkoje, tad būdavo mažiau agresyvūs. Fermų šunys turėjo daugiau galimybių bendrauti su žmonėmis ir kitais gyvūnais teigiamose situacijose, tad nebūdavo skatinami elgtis agresyviai. Be to, jie gaudavo daug sveiko fizinio krūvio ir psichikos stimuliaciją. Teritoriniai reikalavimai ūkių šunims buvo ne tokie stiprūs kaip sarginių šunų, kurie gyveno uždarose griežtai apibrėžtose teritorijose. Ūkių šunys buvo socialesni ir labiau subalansuoti, tad dažniau demonstruodavo normalų ir tinkamą elgesį su žmonėmis.

Benamiai ir laukiniai šunys

Tiek seniau, tiek šiomis dienomis dauguma mirtinuose išpuoliuose dalyvavusių šunų turėjo savininkus. Šunų atsisakydavo asmenys, kurie manė, kad tai vienkartiniai padarai ir juos galima lengvai pakeisti. Deja, šunys negali ilgai ar gerai gyventi be žmogaus pagalbos.

Prieš šimtmetį į benamius šunis geriausiu atveju žiūrėdavo kaip į kenksmingą veiksnį, blogiausiu jie laikyti tiesiogine grėsme žmonių gerovei. Kaimo vietovėse tokius šaudydavo, miestuose rinkdavo iki tam tikro skaičiaus ir nudaigodavo visus kartu. Nepaisant to, benamių ir apleistų šunų buvo daug.

Nors kentė alkį, benamiai šunys retai įsiveldavo į incidentus su žmonėmis.  Būta nemažai atvejų, kai jie puolė ir pjovė gyvulius, atvejai, kai atakavo ar bandė nužudyti žmones labai reti.

Žmonės šunims dažnai padaro žiaurių ir pavojingų dalykų ir už tai nebūna nubausti. Kai kurie veiksmai būna tokie neapgalvoti, kad ataka beveik garantuota. Taip atsitiko 1897 metais Ohajuje: Fort Wayne News rašė, kad Johnny Ballinger ant upės kranto, kur metamos skerdyklos atliekos, pamatė kaulus graužiančius šunis. Arčiausiai buvusiam gyvūnui jis vožė su lazda... tada ant jo šoko tuzinas kitų gyvūnų. Vyras sužalotas 26 skirtingose vietose, jam nurautas skalpas.

Dauguma gaujų atakų atvejų šunys turėjo savininkus. Tik labai retai šunys tikrai būna apleisti ir veikia nepriklausomai nuo žmogaus. Taip nutiko vieną šaltą 1892 m. žiemą. Incidentas aprašytas nacionaliniuose laikraščiuose (The New York Times ir The Washington Post).  Jau iki nelaimės būta gandų, kad atšiauriame Kolorado gamtos peizaže atsirado laukinių šunų, kurie puola ir žudo gyvulius bei žmones. Kartais keliautojai pasakodavo, kad mišku juos persekiojo laukinių šunų gauja. Tokios istorijos laikytos pasakomis ir niekas negalėjo jų nei patvirtinti, nei paneigti.  Viskas pasikeitė, kai 1892 m. vasarį laukinių šunų gauja pastebėta Kanzaso šiaurės vakaruose. Ten iškrito itin daug sniego, trūko ėdesio, kas lėmė itin drąsias ir žiaurias atakas. Sandėlininkas John Pratt su dukra šeštadienį išsirengė iš Leonardo (Kanzasas) grįžti į namus, kurie buvo už kelių mylių... Rastas tik vagonas su apgraužtais arkliais, vyro ir mergaitės kūnai bei keli nušauti šunys, kas rodė, kad aukos be kovos nenorėjo pasiduoti.

---

XIX a. JAV šunų funkcijoms buvo keliami gan griežti lūkesčiai. Sarginiai šunys būdavo pašalinami, jei puldavo „ne tą“ asmenį. Medžiokliniai, veiksmingai neatliekantys savo funkcijų, būdavo sunaikinami. Būta mažai tolerancijos ūkių šunims, kurie be priežasties persekiodavo gyvulius ir turėjo neigiamą poveikį fermos gerovei. Benamiai ar pabėgę šunys laikyti nepatogumu ir jie būdavo naikinami stulbinančiais skaičiais. Kaip matyti iš to meto pavyzdžių, daugiausia klaidų atsiranda dėl šunų laikymo apsaugai ar sargavimui. Kitaip negu fermų ar medžiokliniai, sarginiai šunys turėdavo tinkamai veikti ir tada, kai nebūdavo savininko. Nepagrįstai tikintis, kad šuo sugebės įvertinti žmones ir turės moralines vertybes, įvyko daug incidentų, kuriuose nukentėjo nekalti žmonės.

parašyta remiantis knyga The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007

 

Niūfaundlendai

Kaip ir bladhaundai, niūfaundlendai –dar viena veislė, kaltinta dėl daugybės nužudymų ar sunkių sužalojimų, tačiau XX a. nustojo būti problema. Įrašai apie niūfaundlendų agresijos epizodus randami nuo 1800-ųjų iki 1900-ųjų pradžios. Po XX a. Antrojo dešimtmečio niūfaundlendai dingo iš pranešimų apie atakas.

Daugumai žmonių dabartinėmis dienomis niūfaundlendas yra juodas gauruotas šuo, padėdavęs žvejams ir gelbėdavęs skęstančiuosius. Nors šis suvokimas nesikeičia nuo XIX a. Įvaizdžio JAV, apie 1800 metus niūfaundlendai kažkodėl buvo atsakingi už žmonių mirtis. Laikraščiuose teigta, kad niūfaundlendai 1800-ųjų pabaigoje naudoti kaip apsaugos ir sarginiai šunys. Tai atrodo gana keista, kadangi ši veislė asocijuojasi su humaniška veikla. Vis dėlto 1911 m. Encyclopedia Britannica rašė, kad jie lengvai mokomi aportuoti nuo žemės ar iš vandens, o jų jėga, protas ir ištikimybė leidžia jiems būti sargais ar gynėjais. Pažymiam, jog niūfaundlendas yra darbinė veislė, Niūfaundlendo salos (Kanada) gyventojų veista tempti roges, medžioti ir saugoti.

Niūfaundlendai XIX a. antroje pusėje buvo nepaprastai populiarūs ir, kaip bladhaundai, buvo viena pirmųjų naujai įkurto Amerikos šunininkystės klubo – AKC – registruota veislė (1886). Laikraščiai buvo užpildyti istorijų apie šiuos šunis. Greta žemiškų šunų ir jų šeimininkų įvykių būta ir pranešimų apie pernelyg herojiškus ar piktus niūfaundlendus. Laikraščių leidėjai su pasimėgavimu skelbė istorijas tiek „niūfaundlendas išgelbėjo berniuką“, tiek „niūfaundlendas sužalojo berniuką“ temomis.

1890 straipsnyje “A Dog's Revenge” aprašyti lemtingi įvykiai iki niūfaundlendui nužudant kūdikį. Aprašytas žmonių, įsigijusių šunį, žiaurus elgesys, kas, kaip manoma, ir prisidėjo prie įvykio. Šeima incidento herojų niūdaundlendą įsigijo neseniai ir motina šunį nuolat bausdavo. Galų gale moteris paliko kūdikį bei gyvūną vienoje patalpoje ir nuėjo prie upelio. Kai ji grįžo, šuo vaiką buvo sukandžiojęs negyvai.

Dažnai žmonių elgesį dar sunkiau paaiškinti negu šunų. 1893 metais 14 metų berniukas Cincinačio gatvėje dėl nežinomų priežasčių trinktelėjo dideliam niūfaundlendui. Niūfaundlendas berniukui atsakė smurtu ir tas mirė nuo traumų.

Kitas įvykis atsitiko 1831 m. Ohajuje. Weekly News  rašė, kad James Walker dukra vaikštinėjo gatve, kai kažkoks berniukas niūfaundlendui, su kuriuo ji sustojo pažaisti, numetė kaulą. Kaulas nukrito ant šaligatvio prie mergaitės kojų. Šuo stvėrė kaulą ir tuo pačiu kelis kartus įkando mergaitei į veidą.

Nors niūfaundlendų istorija pagrįsta sargavimu, medžiokle ir daiktų tempimu, kaip ir daugelis kitų XIX a. veislių jie patyrė fizinę prievartą, kas paaiškina dalį incidentų.

Įdomus dalykas, kad pranešta apie neproporcingai didelį skaičių „pamišusių“ ar „pasiutusių“ niūfaundlendų, puolusių žmones. Atrodo, iš tiesų galimi pasiutligės atvejai, kadangi atakuoti žmones nėra kaip ir nėra veislės temperamento dalis. Neįmanoma sužinoti, ar „pamišę“ niūfaundlendai iš tiesų sirgo, ar veislei tapus labai populiaria padaugėjo netikusių individų. Nors egzistuoja tikimybė, kad dalį XIX a. įvykusių atakų galėjo nulemti pasiutligė, tačiau sunkiausi atvejai atsirado ne dėl pasiutligės sukeltos agresijos.

Nors pasiutligė buvo gan paplitusi, nuo viruso neirdavo taip dažnai kaip žmonės tikėjo. Patvirtinti mirčių nuo pasiutligės atvejai tuo laikotarpiu nepatvirtino isterijos dėl šios ligos. Pasiutligės baimė buvo daug didesnė, nei tikimybė užsikrėsti šia liga.

Nors pasiutligės atvejai buvo riboti, ligos baimė – labai reali. Jei žmogui įkasdavo, kaip įtariama, pasiutęs šuo, šį įvykį dažnai lydėdavo savižudybė. Bet koks nenormalus šuns ilgesys galėjo jam kainuoti mirties bausmę. 1800 – 1900 m. buvo labai svarbu atskirti normalų ir nenormalų šuns elgesį. Išpuolių ataskaitose paprastai būdavo minima, ar šuo buvo „pamišęs“, ar „įsiutęs, bet sveiko proto“.

Pasiutligės virusas žavus tuo, jog jis taip pakeičia užsikrėtusiojo elgesį, jog tas būna linkęs įkąsti kitam ir taip platinti ligą. Kai kuriems gyvūnams virusas taip padidina agresiją, kad tie kandžiojasi beatodairiškai.  Toks elgesio pasikeitimas nepastebimas iki paskutinės ligos stadijos, kada simptomai jau matomi aiškiai. Kai virusas perduodamas su užsikrėtusio gyvūno seilėmis, latentinis periodas tęsiasi 3 – 12 savaičių. Šį laikotarpį užsikrėtęs gyvūnas atrodo sveikas ir jo elgesys pastebimai nepasikeičia. Kai virusas patenka į CNS, simptomai pradeda ryškėti. Pirmojo pasiutligės etapo simptomai subtilūs ir trunka 2 – 3 dienas. Antrajame etape ligos požymiai darosi akivaizdūs – chaotiškas elgesys, agresijos epizodai, nevalgomų objektų rijimas, orientacijos sutrikimas ir pan. Trečiajame etape simptomai trunka 2 – 4 dienas, tada gyvūnas gali atrodyti užspringęs, nesugeba ryti seilių, ant snukio atsiranda putų, galų gale jis paralyžiuojamas ir nugaišta.

Paskutinius pasiutligės etapus nesunku diagnozuoti. Tačiau pradiniuose, kada požymiai subtilesni, dažnai galima padaryti klaidų.

1889 m. įvykęs šuns užpuolimas Niujorke gali būti pasiutligės atvejis. Nors neminima fizinių pasiutligės požymių, šuns elgesys akivaizdžiai nebuvo tipiškas – gyvūnas kandžiojo visus žmones ir gyvūnus, kurie tik pasipainiojo jo kelyje. Besiautėdamas jis nulėkė geležinkelio stotin ir pradėjo kandžioti ten dirbusį vyrą, tada išskuodė gatvėn ir užpuolė berniuką, pardavinėjusį vaisius. Toliau šuo savo kelyje sutiko kitą šunį, kurį taip pat atakavo. Vėliau šuo užpuolė šešių vyrų grupę ir vieną jų apkandžiojo. Kol policija šunį sučiupo, jis dar spėjo aprieti keletą arklių. Tai pasiutusiam šuniui būdingas chaotiškas ir atsitiktinis kandžiojimas.

Paprastai pasiutę šunys retai ką nors sužaloja sunkiai ar mirtinai, kadangi užpuolimo metu jie nebūna sutelkti ir neišsirenka vienos aukos. Daugeliu sunkių ir mirtinų sužalojimų atvejų puolė nepasiutę šunys. Išimtis - 1894 m. Dalase (Teksasas) „protą praradęs“ senbernaras (gal šis šuo įkvėpė „Cujo“...) įkando septyniems žmonėms, papjovė 2 katinus ir puolė vieną šunį. Vienas iš užpultųjų, berniukas, mirė nuo žaizdų.

Akivaizdu, kad tais laikais nebuvo galimi tikslūs laboratoriniai tyrimai, tad pasiutligę nustatydavo tik stebėjimo būdu. Dėl to žmonės pradėjo didelį dėmesį kreipti į šunis – ar jų elgesys nėra „įtartinas“. Kai baimė ribojasi su isterija, prasideda daug problemų. Pasiutlige pradėta aiškinti didelę dalį mirtinų ar sunkių šunų išpuolių prieš žmones.  Vilties nebuvo iki 1880-tųjų, kada garsus chemikas ir bakteriologas L. Pasteras ėmė tirti ligą, izoliavo virusą ir 1885 m. sėkmingai išbandė vakciną su žmonėmis. Atsiradus galimybei ligos išvengti, su ja susijusi panika sumažėjo.

Šiaurinės veislės

Dauguma sunkių ir mirtinų sužalojimų, sukeltų šiaurinių veislių, įvyko Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje. Jei atrodo, kad atskirti tuometinius bladhaundus buvo sunki užduotis, tai norint identifikuoti šiaurines veisles reikėtų antgamtinių galių. Pranešimuose apie atakas Aliaskoje, Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje minimi haskiai, Sibiro haskiai, Aliaskos haskiai, malamutai, Aliaskos malamutai, eskimo šunys, Labradoro šunys, niūfaundlendai, arkties kinkinių šunys, kinkinių šunys, rogių šunys, vilkšuniai, vilkų hibridai ir bet kokie kiti šunys, galėję būtų tų veislių/tipų mišrūnai. Daug kartų aukos buvo nužudytos šunų gaujos. Gaila, tačiau šiais atvejais atskirų veislių identifikavimas neįmanomas.

Mirtinos šiaurinių veislių atakos 1800 – 1900 metais nebuvo labai neįprastos ar netikėtos. Šiandien mes įvertiname galimybę mirti nuo automobilio avarijos gabenant krovinį kaip tam tikrą tikimybę. Prieš šimtmetį rogių šunys tose vietose buvo vienintelis komunikacijos būdas. Kelionė rogėmis su šunimis – rizikingas užsiėmimas, galintis baigtis mirtimi, tačiau ilgą laiką nebūta kitos išeities.

Prieš šimtmetį dauguma kinkinių šunų buvo pusiau laukiniai, nesocializuoti, prastai šeriami, dauguma giminingi vilkams, su jais žiauriai elgdavosi. Kiek eskimų ar vietinių žmonių nužudė šie šunys, niekada nesužinosime. Net tada, kai šių šunų aukomis tapdavo baltieji „atėjūnai“, apie incidentus trūkdavo informacijos. Dokumentuose apie mirtinus išpuolius duomenų trūksta dėl didelių atstumų, prastos komunikacijos, darbuotojų trūkumo.

1925 m. balandžio 28 d. Karališkoji Kanados Policija gavo laišką, kuriame rašoma, jog mirė moteris iš Chesterfield Inlet.  Jame rašoma, jog 1924 rugsėjo 19 d. Karališkosios Policijos seržanto žmona vaikščiojo šalia stovyklos, kai ją užpuolė rogių šuo. Iš karto prie atakos prisijungė ir antras gyvūnas. Kol sulaukė pagalbos, moterį sužalojo itin sunkiai – jos kojos buvo tokios siaubingos būklės, kad jas reikėjo amputuoti. Artimiausias chirurgas gyveno už 1000 mylių, tad užduoties imtis nusprendė vietinis misionierius ir vienas iš policininkų. Deja, moteris po 2 dienų mirė.

Atkreipkite dėmesį, kad užpuolimas įvyko 1924 m. rugsėjį, o žinia apie jį gauta tik 1925 m. balandį – taip ilgai tomis atšiauriomis vietovėmis keliaudavo informacija. Be to, šiai žiniai perduoti turėjo būti sutelktos ypatingos pastangos – juk žuvo vieno iš policininkų žmona. Žinoma, maža ironija, jog apie žūtį nuo šuns dantų atgabeno Saskatčevano šunų kinkinys.

1908 m. publikuotame straipsnyje “Devil Dogs of Labrador” pasakojama apie rogių šunis iš Labradoro pakrantės. Vienintelė priemonė ten keliauti žiemą – kinkinys. Autorius rašo, jog prieš keletą metų Hebrone šunys nužudė 13 metų amžiaus eskimų berniuką, kuris iš tėvo valties į palapinę vilko ruonį. Hopedale eskimų berniuką ir mergaitę šunys papjovė ir surijo. Nain`e šunys iš lopšio ištempė ir suėdė misionieriaus kūdikį. Dommo`e šunys nužudė ir suėdė vidutinio amžiaus moterį. Bardana`e vandens einanti 15-metė mergina buvo mirtinai sužalota šunų.

1903 metais pasirodė dar vienas straipsnis apie šunis iš Labradoro. Jame rašoma, kad Cartwrighte vaikas išėjo iš namų... motina rado tik šunų plikai nugraužtus jo kaulus. Punchbowle maža mergaitė buvo taip sunkiai sužalota šunų, kad nebeatsigavo.

Akivaizdu, kad nė viena šių atakų nėra patikrinta. Tačiau jose gali būti tiesos – atsižvelgiant į nurodomas vietas ir detales, be to, dauguma aukų atitinka šunų atakų profilį (kūdikiai, maži vaikai ar vieni vaikštinėjantys asmenys).

1800 – 1900 m. rogių tempimui naudota neįtikėtinai daug šunų. Nežinoma, kiek griežtai su jais buvo elgiamasi – papildomas, bet būtinas pavojus buvo juos išlaikyti kaip gaują. Tuo metu ekstremalus žiaurumas su kinkinių šunimis buvo norma. “The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903 rašoma „Jie yra nuožmiausi iš visų žmonių naudojamų gyvulių; jie puls bet ką, kas, jų nuomone, yra silpnesnis už juos, o nuo jų apsaugo tik nepaliaujamas rimbo naudojimas“.

Be nuolatinio daužymo rimbu, rogių šunys dažnai kęsdavo alkį – jie gyveno puspadžiu. Žiemą juos šerdavo geriau, kadangi jų energijos reikėjo traukti rogėms. Vasarą šunims leisdavo patiems prasimanyti maisto. Daugelis žmonių užpuolimų buvo alkanos gaujos bandymas prasimanyti ėdesio. Skirtingai nuo incidentų su kitais šunų tipais, pranešimuose apie rogių šunų atakas paprastai pažymima, kad auką jie ėdė. Žinant to laikotarpio kinkinių šunų laikymo sąlygas, darosi aišku, jog ši sąvoka nebuvo dramatizuota ar tik literatūrinė. Skirtingai nuo plačiai žiniasklaidoje nušviečiamų bladhaundų išpuolių, pranešimai apie kinkinių šunis atokiose vietovėse būdavo trumpi, tik konstatuojant faktą, tad ir terminas „surijo“ kažin ar būdavo naudojamas istorijai padailinti.

Dauguma JAV šunų nedirbdavo didelėmis gaujomis kaip kinkinių gyvūnai. Net šeriami prastai, jie ėdalo prasimanydavo sąvartynuose, namuose ar ūkiuose. Šiaurės kraštas – tuščias, jis mažai ką galėjo pasiūlyti šunims, tad savimi rūpintis jiems buvo labai sunku. Visi ištekliai labai riboti, tad ir galimybė išgyventi menka. Fiziškai labai galingi šunys, prastos socialinės sąlygos, badas, riboti maisto ištekliai, klajonės su gauja – plėšrumas tokiomis sąlygomis neatrodo perdėtas ar nepagrįstas.

„Surijimo“ atvejų pasitaikė ir naujesniais laikais, kas rodo, jog į tų laikų pranešimus negalima žiūrėti pro pirštus. 1998 m. rugpjūtį keturių asmenų šeima – tėvas, motina ir du 8 bei 10 metų amžiaus berniukai atvyko į Zacharijo salą prie Labradoro pakrantės. Saloje buvo 8 Labradoro haskių kinkinių šunys (Labradoro haskiai – tai ne haskių ir Labradoro retriverių mišrūnai, o iš Labradoro pakrantės kilę šunys, priklausantys tai pačiai grupei kaip haskiai, samojedai, malamutai ir t.t.). Vasaros mėnesiais negyvenamoje saloje tie gyvūnai klajodavo laisvai. Šeima rinko uogas, kai moteris atsiskyrė nuo vyro ir vaikų. Vyras išgirdo jos riksmą – o atbėgęs pamatė, kad ją užpuolė šunys. Metęs akmenį į šunis sugebėjo juos nuvyti, tačiau moteris jau buvo mirusi. Vyresnysis berniukas nubėgo į valtį paimti degtukų – jie tikėjosi, kad ugnis padės šunis laikyti atokiau nuo moters kūno. Šunys paliko vietą, kur užpuolė moterį, ir patraukė į pakrantę... kai tėvas ir jaunesnysis sūnus nubėgo prie valties, pamatė, kad šunys ryja vyresnėlio kūną. Jie vėl mėtė į šunis akmenys, tačiau tie nesiskirstė ir pradėjo pulti juos. Tik nubėgę vandenin tėvas ir sūnus išsigelbėjo.

Šiuo atveju abi aukos vėlgi buvo iš dalies surytos. Nors nėra nustatyta, ar tie šunys tikrai buvo alkani, atakos metu jie veikė kaip gauja. Medžiodami ir maitindamiesi šunys dirba kaip socialinis vienetas, be savininko ir socializacijos su žmonėmis prisideda ir teritorinė agresija.

1903 m. kinkinių šunys ir atmosfera gyvenvietėse apibūdinta taip:  „Žmonėms jie būtini, tačiau jų bijoma. Nė vienas vyras neišeina be rimbo, kiekviena moteris apsirūpinusi stora lazda. Vaikui mirtis patekti tarp jų“. (“The Dogs of Labrador,” The Chronicle, January 29, 1903)

Naujesniais laikais (1961 m.) po kelių mirtimis pasibaigusių kinkinių šunų atakų Karališkoji Kanados Policija nusprendė vietinius haskius pakeisti veisle iš Sibiro. Tai jie pakomentavo taip: „Vietiniai vasarą paleidžia savo šunis bėgioti laisvai, ir pusiau alkani šunys, turintys vilko kraujo, dažnai puola žmones, ypač vaikus. Pernai rogių šunys nužudė du žmones. Šie vietiniai šunys instinktyviai kelia grėsmę. Jai atsiskirsite, jie Jus tiesiog suės“. (The Valley Independent, December 12, 1961)

Daugelio šiaurinių veislių agresyvumas kaltintas tuo, jog  jie turi vilkų kraujo. Vietinių šunų kryžminimasis su vilkais buvo dažnas dalykas, ir atsižvelgiant į tai, kaip tais gyvūnais rūpindavosi, nenuostabu, kad jie kėlė pavojų. Nors nėra reikšmės, ar tie kinkinių šunys buvo haskiai, malamutai, ar dar kokie nors, jų poravimasis su vilkais - svarbus dalykas. Šuo yra tiesioginis vilko palikuonis, vis dėl to per šimtmečius šunų elgesys taip pasikeitė, kad jie tapo tinkami bendram gyvenimui su žmogumi. Tų laikų kinkinių šunys nebuvo tikslingai veisiama, dresuojama, atrenkama vilko kraujo turinti veislė – jie buvo įvairaus laipsnio šunų ir vilkų mišrūnai, dargi neprižiūrimi ir skriaudžiami. Tokie hibridai nelinkę palaikyti tokio stipraus socialinio ryšio su žmobėmis, be to, rogių šunys tuo metu buvo taip blogai socializuoti, kad galų gale atsirado agresija ir nepagarba žmonėms.

-----

Šunys į žmonių gyvenimus įsipynę tūkstantmečius, ir gan kraštutinėse pozicijose – nuo žudikų iki dėl šeimininko gyvybę aukojančių gyvūnų.

Emily Morgan buvo Raudonojo kryžiaus slaugė, Aliaskoje tarnavusi 1920 metais. 18 mėnesių Aleutų salose ji kovojo su šalčiu ir pūgomis, stengdamasi suteikti vietiniams medicininę pagalbą. Ten gyvendama ji taip pat dirbo Metodisčių moterų organizacijoje, padedančioje skurstantiems vaikams. Čia vienoje mažoje Aleutų prieglaudoje ji slaugė mažą mergaitę Alice Devlin. Vaikas ten atgabentas po to, kai badaujantys haskiai suėdė jos motiną. Nors paminėta, kad vaikas atvyko turėdamas šunų padarytą randą ant skruosto, nebuvo paaiškinta, kad jai tą antpuolį pavyko išgyventi.

Atlikusi tarnybą, Norgan iškeliavo į Nome. 1925 m. miestelis kentėjo nuo difterijos epidemijos ir jai buvo pranešta, kad Raudonojo Kryžiaus slaugės kviečiamos slaugyti ligos paliesstųjų. Jos pacientai gavo tą serumą, kurį atgabeno garsieji  kinkiniai iš Nenana, įveikę 674 mylias. Šiame „žygyje“ dalyvavo 20 vyrų ir virš 200 šunų. Daug keturkojų neatlaikė tokios kelionės ir nugaišo. Jie žuvo dėl savo šeimininkų ir žmonijos.

Francis Butler 1860 metais rašė, kad kinkinių šunys pripratę prie sunkaus darbo, prastų sąlygų ir išnaudojimo ,tačiau niekada nepalieka nei savo posto, nei šeimininko.

Gali būti, kad Morgan niekada nesusimąstė, jog ją palytėjo abu kraštutiniai atvejai – blogiausias ir geriausias šunų elgesys...