parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 skyriumi "Imagery and the Media in 19th Century America: The Bloodhound"

 

Kalbant apie veisles, jų išvaizda dažnai apibrėžia funkcijas. Džeko Raselo terjerą galima lengvai išmokinti atakuoti žmones, o niūfaundlendą tapti aklųjų vedliu. Abi veislės turi įgimtą intelektą ir elgesio modelius, kas leidžia jiems mokintis šių veiklų. Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių į apsauginį Džeko Raselo terjerą nebus rimtai žiūrima, kadangi jis užduoties neatliks taip efektyviai, kaip didesnės veislės. Niūfaundlendo atliekama funkcija daug ką patenkintų, tačiau dėl didelio jo dydžio kai kurios užduotys taptų sudėtingos, o dėl ilgo kailio šuo gali perkaisti. „Veislės“ atsirado siekiant realizuoti tam tikras užduotis remiantis fiziniais požymiais.

Žmonės manipuliuoja šunimis, kad tie būtų labai maži ar dideli, ilgaplaukiai ar trumpaplaukiai, taip pat turėtų kitų fizinių požymių, padedančių atlikti užduotis ar tiesiog dėl estetinių reikalavimų. Sukūrėme šimtus skirtingų veislių, turinčių specializuotus mums patrauklių savybių rinkinius.

Šuniui gimus tam tikrų fizinių savybių pakeisti negalima, tačiau elgesio charakteristikas įmanoma koreguoti. Taigi šuo turi tam tikrą „veislės bruožą“ - planą, o žmonės yra tie architektai, naudojantys tą planą „statabt“ šuns elgesį... arba planą ignoruoja ir šunį moko atlikti kitas funkcijas.

Iš tiesų iš šunų retai tikimasi, kad jie atliks tas funkcijas, kurioms jų veislės buvo sukurtos. Tai aktualu buvo net 1800 - 1900 m., kai šunys darbui naudoti dažniau negu šiomis dienomis. Daug žmonių 1800 m. pabaigoje augino bladhaundus ir daugybė jų nebuvo naudojami sekimui. Niūfaundlendai, skirti padėti žvejams ir gelbėti skęstančiuosius, taip pat buvo labai populiarūs 1800 m. pabaigoje, tačiau daugelis jų nematė nei tikrų žvejų, nei dirbo vandenyje.

Neatlikdami veiklų, kurioms buvo skurti, šunys gali tobulinti su visai skirtingomis veislėmis susijusias funkcijas. 1907 m. buvo atvejis, kai niūfaundlendas išgebėjo šeimininką nuo puolančio buliaus, o 1906 m. buldogas išgelbėjo skęstantį berniuką. Akivaizdu, kad šunys naudoti kitiems tikslams, negu buvo išveisti.

-----

XIX a. antroje pusėje bladhaundai žinoti kaip atsakingi už daugelį sunkių ir mirtinų žmonių sužalojimų. 10 valstijų srityje JAV 1855 – 1910 m. žiniasklaida pranešė apie 38 sunkias arba mirtinas bladhaundų atakas. Tiriant tokius atvejus galima tirti su veislėmis susijusius veiksnius bei matyti problemą, su kuria susiduriame ir dabartiniais laikais.

Pirmoji kliūtis, su kuria susiduriama bandant identifikuoti atakavusį šunį – teisingas veislės nustatymas.  Tai gali lemti klaidingas išvadas. 1800-taisiais terminas „bladhaundas“ naudotas laisvai. Laikraščiuose už sunkius ar mirtinus išpuolius atsakingi šunys vadinami Kubos, ispanų, Floridos, Pietų, Negro, Teksaso, rusų, Sibiro, britų, švento Huberto, tikraisiais, vertingaisiais bladhaundais, bladhaundų mišrūnais arba tiesiog bladhaundais. Akivaizdu, kad visi tie paminėti bladhaundai negali apibūdinti vienos veislės.

Daugumai šiandieninių žmonių bladhaundas asocijuojasi su dideliu ilgaausiu šuniu, turinčiu liūdną išraišką. Šis šuo dar žinomas kaip britų ar švento Huberto bladhaundas. Pirmasis šv.Huberto bladhaundas AKC  registruotas 1885 metais. Be abejo, šuo, kurį matome šiandien, standarte taip pat buvo aprašytas ir prieš šimtmetį. Šis tipas nurodytas kaip „tikrasis“ ir šių šunų mylėtojai nuolat gina savo veislę nuo mitų ir negatyvių pranešimų spaudoje.

1800-taisiai bladhaundais vadintos skirtingos veislės, dėl panašių funkcijų patekusios į vieną kategoriją.

Kubos bladhaundai taip pat žinoti kaip Pietų, ispanų, Negro ar Floridos bladhaundai. Tikram bladhaundų fanui nebuvo malonu, jei Kubos bladhaundo elgesys būdavo priskiriamas „tikrajam“ arba šv.Huberto bladhaundui. Ir tie prieštaravimai nebuvo nepagrįsti, kadangi Kubos bladhaundai garsėjo kaip agresyvūs gyvūnai.

Tikrosios Kubos bladhaundų ištakos hipotetinio pobūdžio. 1888 m. straipsnis Denton Journal bandė skaitytojams paaiškinti skirtumus tarp bladhaundų tipų. Autorius teigė, kad Kubos bladhaundai kilę iš dirhaundų, mastifų ir rusų (Sibiro) kurtų. Kitas straipsnis, pasirodęs 1891 m., teigė, kad Kubos bladhaundai atsirado kryžminant mastifus ir pointerius. 1913 m. Vebsterio žodynas bladhaundą apibrėžia kaip didelę ir galingą veislę ilgomis, glotniomis ir nukabusiomis ausimis. Rašoma, kad jie naudojami sekant žvėris medžioklėje ir gaudant nusikaltėlius, o anksčiau taikyti pabėgusių vergų persekiojimui. Anksčiau kitos veislės taip pat vadintos tuo pačiu vardu ir naudotos tiems patiems tikslams, vieni iš ų – Kubos bladhaundai, kilę iš mastifų.

1945 m. The Observer's Book of Dogs Kubos bladhaundą aprašo kaip didelį ir žiaurų Bordo dogo ir bladhaundo mišrūną, skirtą persekioti pabėgusiems vergams. Dabartinis Kubos bladhaundų aprašas atrodo taip: tai anglų mastifų, vokiečių dogų, prancūzų mastifų, šv.Huberto bladhaundų, anglų greihaundų ir senųjų britų buldogų mišinys“.

Nors dėl veislės kilmės ginčytasi daug, nesutarimų dėl funkcijų mažai – jie naudoti ne tik sekti, bet ir žaloti. Šių šunų kilmę ir reputaciją galėjo paveikti netgi ispanų konkistadorų vietiniams Naujojo Pasaulio gyventojams naikinti naudoti gyvūnai. Ispanų misijonierius ir istorikas Bartolome de Las Casas (1474–1566) rašė, kad užkariautojai žudė indėnų moteris ir vaikus, o savo kurtus ir agresyvius šunis mokė vietinius draskyti į gabalus. Įdomu tai, kad Bartalomėjus jau prieš kelis šimtus metų pripažino, kad šunys taip elgtis buvo išmokyti – jis suprato, kad jie taip elgėsi dėl šeimininkų žiaurumo.

Seminolų karo metu Kubos bladhaundus įsigijo ir naudojo Van Buren administracija, tačiau dėl to sulaukė nemažai kritikos. 1840 m. įsigijus 33 Kubos bladhaundus, sulaukta nemažai visuomenės protestų. Nors vyriausybė tikino, kad šunys skirti tik sekti indėnams, atsižvelgiant į veislės reputaciją ir istoriją, tai buvo mažai tikėtina. Kubos bladhaundai taip pat siejami su pabėgusių vergų (iki Pilietinio karo) ir priešų kareivių (vykstant Pilietiniam karui) pjudymu.

Nors ir gali būti diskusijų apie tai, kokios veislės lėmė genetinį Kubos bladhaundų pagrindą, tai neturi didelės reikšmės. Šių gyvūnų elgesys mažai ką turėjo su veislės genetika – jie taip elgėsi dėl to, kad turėjo žiaurius šeimininkus.

Šie šunys ne tik būdavo skatinami elgtis kraugeriškai – juos versdavo tai daryti. Jau ispanų konkistadorai versdavo sužvėrėti savo šunis, kad priverstų juos pulti ir naikinti indėnus – o tai buvo ne tik to laikotarpio tendencija. Išlikę XIX a. įrašų, kuriuose pasakojama, kaip bladhaundus mokindavo persekioti juodaodžius vergus. Šunims keldavo didelį priešiškumą vergams, pvz., šeimininkas liepdavo vergui pririšti šunį ir negailestingai jį mušti. Tada jis liepdavo vergui įlipti medin ir paleisdavo šunį jo ieškoti. Būta atvejų, kai šunys vergus sudraskė tokių „apmokymų“ metu.

„Tikrųjų“ bladhaundų istoriją galima atsekti šimtmečius, pradedant Europa. Ši veislė žinoma kaip gebanti puikiai sekti kvapo pėdsaku ir naudota sekti šernams ar nusikaltėliams. Šių šunų veisėjai skelbė, kad ši veislė kilni ir švelni ir nuolat gynė bladhaundus.

Nė vienos mirtinos atakos atveju konkrečiai nenurodoma, kad joje dalyvavo britų ar švento Huberto bladhaundas. Yra tik įrašų, kad tokie bladhaundai sudalyvavo keliose „paprastesnėse“ atakose. Nors 1800 m. bladhaundai buvo labai populiarūs, dauguma jų greičiausiai buvo ne šv. Huberto šunys – vertingi ir brangūs gyvūnai.

Sibiro ar rusų bladhaundai neturėjo jokio panašumo į britų variantą. Sibiro bladhaundas apibūdintas kaip masyvus gyvūnas, panašus į Kubos bladhaundą ir pėdsekį, jis buvo skirtas sekti pėdsakais ir agresyviai elgtis.

Neįmanoma tikėtis, kad šuo elgsis protingai, kai žmogaus prigimtis paverčia gyvūną žvėrimi, ką ir rodo 1800-ųjų pavyzdžiai. 1880 metais Saint Luise suorganizuota kova tarp žmogaus ir Sibiro bladhaundo, laimėjo žmogus. Laikraščiai įvykį nors ir pasmerkė, bet aprašė su pastebimu pasimėgavimu.

Keletas atvejų, kada Sibiro bladhaundai JAV puolė žmones, atrodo gana švelnūs ir santūrūs lyginant su žiaurumu, kurį kentė šie gyvūnai. Vėlgi turime veislę, naudojama „neteisingų“ žmonių ir atvejus, kai šunys puola netinkamus asmenis, kadangi nesugeba atskirti „geriečių“ ir įsibrovėlių.

Tokia situacija su bladhaundu įvyko ir 1882 m. Niujorke. Policininko sūnus vedžiojo didelį bladhaundą, kai į jį kreipėsi lakavimo įmonės savininkas. Prekybininkas norėjo įsigyti šunį saugoti savo įmonei. Šunį jam pardavė už 5 dolerius ir tas nedelsiant pradėjo „dirbti“. Netrukus po to vienas darbininkų sekmadienio naktį atėjo darbams paruošti krosnelę. Bladhaundas jį užpuolė ir kitą dieną buvo nušautas.

Nors pranešama, kad išpuolyje dalyvavo Sibiro bladhaundas, maža tikimybė, kad jis buvo grynaveislis – vien faktas, kad jis buvo parduodas už nedidelę kainą, daug ką pasako. Grynaveisliai, kokybiški šunys kainuodavo 500 dolerių.

Patvirtintų dokumentuotų atvejų apie grynaveislių Sibiro bladhaundų išpuolius JAV nėra. Pranešama tik apie įvykį Europoje - 1906 atvejį ties Šiaurės Vakarų Rusijos siena, kur valstietį negyvai sukandžiojo bladhaundas. Sienos apsaugos pareigūnai laikė keturis didelius skalikus, kol vienas paspruko ir pabėgo į greta esantį mišką. Po minutės vyrai išgirdo klyksmą – šuo papjovė žmogų, apkandžiojo ir persekiojo jo 13 metų amžiaus sūnų, kuris spėjo įsikabaroti medin. Pasieniečiai nusprendė, kad berniukas ir jo tėvas greičiausiai buvo kontrabandininkai arba bandė pabėgti iš šalies.

Kaip atsitiko, kad bladhaundai 1800 – 1900 m. sankirtoje įgijo tokį neigiamą įvaizdį visuomenėje? Šis įvaizdis lengvai sukrėtė žmonių kolektyvinę sąmonę. Pagrindiniai šio reiškinio veiksniai – didelė šunų grupė, laikoma viena veisle/tipu; veislės naudojimas su agresija susijusiems tikslams; veislės populiarumui išaugus daugėja ir netikusių savininkų.

XIX a. laikraščiai apie mirtinas atakas rašydavo labai smulkmeniškai ir makabriškai. Jie aprašinėdavo veisles, temperamentą ir kitas aplinkybes, kurias laikė svarbiomis. Šunys būdavo įvardijami kaip „negailestingas bladhaundas“ ar „nuožmus mastifas“. Padaryti sužeidimai būdavo aprašomi skrupulingai išsamiai. Antraštė „vaiką užpuolė Sibiro bladhaundas“ skamba daug grėsmingiau ir įdomiau, negu „Vaikui įkando šuo“. 1800-taisiais bladhaundai laikyti grėsmingais gyvūnais, tad laikraščių savininkai neretai patys nustatydavo, kas įkando – nesvarbu, teisingai ar neteisingai.

Tačiau pagrindinis baldhaundų kaip nuožmių šunų suvokimas atėjo ne iš straipsnių. 1851 m. Harriet Beecher Stowe parašė populiarią knygą – „Dėdės Tomo trobelė“. Tai buvo geriausiai parduotas JAV XIX a. romanas. Amžių sandūroje knygą perskaitė daugiau kaip 2 mln. žmonių. Nors nuorodų į bladhaundus romane nebuvo daug, jis daug prisidėjo prie formaliai neigiamo veislės įvaizdžio. Vėlesniais laikais knygą realizavus teatre, scenos, kur bladhaundai persekioja bėglius, tapo vis emocingesnės, jose pradėjo dalyvauti tikri šunys... prieš vaidinimus vykdavo paradai , kurių metų taip pat pasirodydavo bladhaundai – tačiau dauguma jų greičiausiai nebuvo tikri veislės atstovai. Net aprašant vaidinimus, būdavo minima, kad šiems šunims nereikia vaidinti – jie iš prigimties trokšta kraujo ir yra laukiniai. Dalis publikos į vaidinimus eidavo vien norėdami pažiūrėti į baisiuosius šunis. Tik niekas nesigilindavo į tai, kaip tokius baisius ir piktus šunis paradų prieš šou metu suvaldydavo fiziškai ne patys stipriausi berniukai.

Kai tik žiniasklaida tam tikras veisles pradeda vaizduoti kaip itin pavojingas, iškart pradeda daugėti tokių šių šunų savininkų, kuriems geriau išvis neauginti jokio šuns. Kada bladhaundai išpopuliarėjo kaip nuožmūs gyvūnai, juos įsigyti vis dažniau pradėjo nelabai tinkami žmonės. Tą rodo ir pavyzdžiai - 1880 m. du vyrai buvo suimti už tai, kad siundė savo bladhaundą ant benamio berniuko, tuo pačiu laikotarpiu  organizuota Sibiro bladhaundo ir žmogaus kova, šiuos šunis veisęs žmogus buvo apkandžiotas kai bandė gyvūnus daužyti mediniu pagaliu, 1888 m. vyras Niujorke užsiundė savo bladhaundą ant nedidelio šunelio, 1889 m. vyras siundė savo bladhaundą ant kito žmogaus...

Žinoma, buvo bladhaundų mylėtojų, kurie stengėsi reabilituoti veislę, rašydavo straipsnius ir laiškus... viena veislės mylėtoja 1892 m. rašė, kad populiariose vaidinimuose „Dėdės Tomo trobelės“ tema dalyvauja ne tikri bladhaundai, o piktai atrodantys mišrūnai, kadangi grynaveisliai bladhaundai pasižymi oria ir geranoriška išraiška.

Deja, tokios nuomonės likdavo neišgirstos, kadangi visuomenės dauguma paprastai labiau trokšta pramogų ir nėra labai išsilavinusi. Šuniški „aktoriai“ sukūrė tokį įvaizdį, kad ir po šimtmečio dar yra įsitikinusių, kad bladhaundai - nuožmūs ir laukiniai šunys.

------

Bladhaundų savybių priskyrimas panašiems mišrūnams ar prastas veislių identifikavimas taip pat padarė savo. Jau kai konfederacijos armija įsigijo „žiaurių ir kraugeriškų gyvūnų, vadinamų bladhaundais“, niekas negalėjo patvirtinti, kad tai buvo tikrieji, arba švento Huberto bladhaundai.  Greičiausiai Andersinvilio kalėjime dauguma šunų taip pat buvo mišrūnai – juk terminas bladhaundas buvo skirtas ne veislei nustatyti, o atliekamoms funkcijoms nurodyti.

Jeigu žmogų užpuolė kepėjo „didelis geltonas šuo“, padaryta prielaida, kad visi kepėjai ir romo pardavėjai augina bladhaundus, taigi ir užpuolikas automatiškai tapo bladhaundu.

------

Gaila, tačiau tikrųjų bladhaundų mylėtojų balsas tuo metu buvo visiškai negirdimas. Dėl nedidelės keturkojų dalies parodyto kraštutinai agresyvaus elgesio daugybė šunų tapo smurto ir piktnaudžiavimo aukomis. Deja, ir „tikrųjų“ bladhaundų mylėtojai nesielgė protingai – visas bėdas jie bandė „suversti“ Kubos bladhaundams, teigdami, kad tai tie yra žiaurūs ir pavojingi šunys.  Kai 1840 m. Seminolų karo metu 33 Kubos bladhaundai nusiųsti Floridon ir mokyti persekioti indėnus, rašyta, jog, nepaisant šių šunų žiaurumo, su jais laisvai žaidžia vaikai.

XX a. Savininkai rado naujus bauginimo įrankius – jais tapo buldogai (taip, palyginti neseniai jie garsėjo kaip pavojingi šunys užsirakinančiais žandikauliais) ir vokiečių aviganiai, o bladhaundų populiacija stabilizavosi ir grįžo  veislės mylėtojų rankas.

Toks scenarijus nuolat kartojasi, tik su skirtingomis veislėmis. Kai veislės populiarumas sumažėja ir ji iš netikusių savininkų rankų grąžinama veislės mylėtojams, situacija normalizuojasi.