Amerikiečių bulis – vis labiau populiarėjanti gan įspūdingai atrodanti veislė. Nors dažnai klaidingai vadinami dideliais pitbulterjerais, tai visiškai kiti šunys – jų kitokia ir išvaizda, ir veisimo tikslai.

Žinoma, ši veislė dar labai jauna ir šiuo metu vis dar yra formavimosi stadijoje, tad galima pamatyti daugybę mylėtojų, besižavinčių skirtingomis bully savybėmis. Daug painiavos įneša krūva atmainų - "exotic", "micro", shorty bull, "XL", "XXL" ir t.t. Iš esmės  pagrindines bully kryptis diktuoja ABKC ir UKC.

Amerikos bully – šuo kompanionas. Nors atrodo gan grėsmingai, tai švelnūs, draugiški su nepažįstamaisiais, šunimis ir kitais gyvūnais keturkojai.  Kaip šeimos augintiniai jie meilūs, geraširdžiai ir gan juokingi. Agresija žmonėms ar šunims, bailumas nepageidautinos savybės, jomis pasižymintys bully neveisiami. Jie - lengvai prisitaikantys šunys, ramūs namuose ir energingai džiaugiasi gyvenimu lauke.

Tinkamai veisti bully bus atletiški. Daugelis šių šunų tinka sportui, nors paprastai jie,neveisiami specialiai darbui.

Bully išsiskiria įspūdinga raumenų mase, jie stambesni ir kaulingesni tiek už didelius pitbulius, tiek už stafus. Jie turi trumpą, prigludusį, blizgantį kailį, leidžiamos įvairios jo spalvos. Galva vidutinio ilgio su plačia kaukole ir labai ryškiais skruostų raumenimis. Ausys gali būti tiek kirptos, tiek natūralios. Jų karpymas dažnai neteisingai siejamas su kovomis, tačiau tai daroma tik dėl išvaizdos.

Istorija

Ši veislė sukurta apie 1990 metus, o rimčiau ėmė vystytis nuo 2004 m., kada įsteigtas ABKC  klubas. 2013 metais juos pripažino ir UKC. Nuo tada jie pripažįstami ir ADBA. Abi pastarosios organizacijos iš pitbulterjerų kilmės knygų bando šalinti šunis, kurie gali būti laikomi bully, ir skiria jiems atskirą registraciją.

Iš esmės veislė daugiausia išsivystė ir grynaveislių AKC amerikiečių Stafordšyro terjerų ir UKC pitbulterjerų. Nors ABKC kurį laiką tai neigė, vėliau galų gale pripažino, kad jie gavo ir kitų veislių – amerikiečių, anglų, prancūzų buldogų bei Olde English Bulldogge kraujo. Kai kurie veislynai (kaip Razor`s Edge) naudojo tik pitbulius su stafais, o kiti formuodami sau patinkančius tipus rinkosi ir kitas veisles.

Pagrindinis bully veisimo tikslas buvo pitbuliams suteikti naują kryptį. Bully vizija buvo galingas šuo su mažiau darbinių draivų. Veislės pradininkai atrinkinėjo įspūdingas fizines savybes (masę, kaulingumą).  Žmonėms ir šunims agresyvūs šunys veisime nedalyvavo. Nemažoje dalyje valstijų uždraudus pitbulterjerus, bully ėmė vis labiau populiarėti.

Bulių židiniai skirtingose JAV vietovėse buvo keli – ir nesusiję tarpusavyje. Tarpusavyje nekontaktuojantys veisėjai naudojo skirtingas veisimo programas. Bully išvaizda labai skyrėsi, o visi skelbė, kad tai autentiški veislės atstovai. Vieniems patiko daugiau raumenų, kitiem stambumas, o treti prijautė mažiems šunims. Dėl augančios painiavos Įtakingiausiu bully veisėjai susivienijo ir įkūrė ABKC. Šito pagrindas - Dave Wilson iš Razor’s Edge, taip pat Gottiline ir Greyline atstovai. Parengti standartai padėjo veislę vystyti viena kryptimi - bent jau šunis, kurie dalyvauja parodose.

Šiuo metu oficialiai skiriamos 4 bully klasės – Standard, Classic, XL ir Pocket. Anksčiau ABKC pripažino ir Extreme klasę, tačiau dėl daugybės su ja susijusių problemų šios klasės atsisakė (be to, jos egzemplioriai stipriai netelpa į oficialų veislės standartą).

Kadangi veislė nėra visiškai užbaigta ir kartais papildoma kitomis veislėmis, dažnai galite pamatyti veisėjus ginčijantis tarpusavyje apie tai, kas yra tikras Amerikos bulis ir koks jis turėtų būti. Veisėjai vis dar turi savus idealus, bulių įvairovė labai didelė.

Veislės kūrimas užima begalę laiko, todėl buliai nėra pripažįstami tokių klubų kaip AKC (tačiau juos pripažįsta UKC, antras pagal didumą JAV šunų klubas).

Pagrindinės Bully linijos:

Razors Edge

Razors Edge

Remyline

Monster G

Kingpin

Greyline

Ghanghis Kon

Watchdog

Razors Edge

Knuckles

Razors Edge - viena pagrindinių bully sukūrimo linijų, netgi šios veislės sinonimas. Jie veislei darė didelę įtaką nuo pat jos  formavimosi pradžios ir vis dar yra labai svarbūs šiomis dienomis. Dabar šiuos šunis veisia Pure Edge Kennel ir Dynamight Kennel. Razors Edge kraujas itin stiprus vadinamojoje "Classic Collection", o "Signature Series" atstovai kiek „buliškesni“.

Razors edge liniją pradėjo Dave Wilson ir Carlos Barksdale. Iš pradžių jei augino kovinių linijų šunis. Jie skaitė viską, ką galėjo rasti tuometinėje literatūroje ir prenumeravo visus galimus žurnalus. Jie įsigijo keletą itin gerų tuometinių šunų - net sumokėjo 3500 dolerių už Plumber`s Alligator anūką. Dave ir Carlos rinkosi darbinius pitbulterjerus, tačiau labai didelius – jie bandė sukurti „daugiau buldogus negu terjerus“.

Vėliau iš Wildside Kennels (sav. George Williams) jie įsigijo "Diablo". Diablo tėvas Hollinsworth Bull naudotas medžioklei kaip sugriebimo šuo, o motina Wildsides Ms.Leaky buvo kovotoja. Tada veisime ir pradėta siekti kuo didesnių gabaritų.  Šie gyvūnai ADBA vis dar buvo registruojami kaip pitbulterjerai. Tuo metu daug kur ėmė įsibėgėti prieš veisles nukreipti įstatymai, tad Dave netgi teko persikelti į pitbuliams „jaukesnę“  valstiją.

Razors Edge Clp Short Shot

Laikui bėgant Dave susipažino su Ron Smith, auginusiu mėlyną šunį  Steel Town Blue Monday. Ron pažinojo kiekvieną AKC ir UKC veisėją, puikiai išmanė šunų genealogijas. Jis susisiekė su veislynu, kuris pasaulin paleido Monday. Būtent Ron dėka Razors Edge linija taip išpopuliarėjo. Vyrukai lankėsi pas visus galimus veisėjus Rytų Pakrantėje ir išsirinko keletą jiems itin patikusių šunų (pvz., mėlynai tigrinę kalę Sadey iš Minot`s Ledge, kurios giminaičius dabar galima pamatyti tarp AKC Ruffian ir UKC Colby atstovų).

Skelbimai apie Razors Edge šunis daug metų aktyviai malėsi laikraščiuose. Į juos atsiliepė keletas jaunų vyrukų su savo keturkojais. Kergiant įvairius variantus ir linijas Dave pavyko išgauti didžiagalvius, trumpasnukius didelius šunis plačiomis krūtinėmis ir trumpoka nugara, tačiau vis dar atitinkančius UKC ir AKC standartus. Tai Razors Edge linijai būdingos fizinės savybės. Linija kurį laiką judėjo be didelių pokyčių, kol sugalvota, kad reikėtų dar didesnių galvų.

Gotti

Notorious Juan Gotti

Juos galima skirti lyg ir Extreme klasę, bet išties dabar yra nemažai jų išvaizdos variacijų.

Gottiline susiformavo Kalifornijoje iš vieno šuns. Tai buvo 1997 metais gimęs Richard Barajas (West Side Kennel) augintinis Notorious Juan Gotti. Už Gotti jis sumokėjo 1300 dolerių ir vos sulaukusį 7 mėnesių sukergė su seserimi. Tuo metu jis laikytas vienu geriausiu bully tipo pitbulterjeru.

Gotti veisė su skirtingų linijų kalėmis, o jų palikuonis poruodavo tarpusavyje. Šis šuo - beveik 650 UKC registruotų pitbulių tėvas. Nekeista, kad jis tapo ir daugybės XL, ir mažesnių pocket bully pagrindu. Šiandien yra nemažai veislynų, kurie specializuojasi Gotti linijos šunyse.

Gotti atstovai kiek ekstremalesni už Razors Edge. Jie kresni, turi daug masės ir raumenų. Pasižymi didele, tarp skruostų plačia galva. Kaklas labai raumeningas, gerai apibrėžtas. Krūtinė labai gili, gerai sudėta. Nors Gotti linija labai raumeninga ir didelė, jie gana judrūs.

Watchdog

Watchdog Beelzebub

Watchdog linija sena, daugiausia susidedanti iš mėlynos spalvos šunų didelėmis galvomis ir stipriais, judriais kūnais. Linija kurta medžioklei - stambių žvėrių (šernų) sugavimui.  Iš pradžių jie veisti su Carver ir Mason pitbulterjerais. Dabar ši linija jau labiau „bulinė“ negu klasikinė.

 

Remyline

Remyline knls Remy Martin

Tai viena populiariausių Razors Edge atšakų. Liniją sukūrė Fabian Chichester, įsigijęs Razors Edge pitbulį Lowjack’s Remy Martin - 6 savaičių šuniuką, kurio niekas nenorėjo. Subrendusį jį sukergė su Fabian turėta kale Bella ir taip atsirado pirmoji naujos linijos vada.

Suaugęs Remy atrodė įspūdingai – sunkiais, stambiais kaulais, didele blokine galva. Remy tapo labai populiariu reproduktoriumi, mokestis už kergimą siekdavo 2500 dolerių. Jis buvo kitoks negu įprasti Razor`s Edge šunys - stambesnis už standartinius šunis.

Razors Edge atstovai gali turėti plačią svorių ribą, o Remy šunų ji siauresnė. Linijos patinai sveria 34 - 36 kg ir turi 58 cm ar didesnės apimties galvas. Kalės sveria 29 - 34 kg, jų galvos apimtis parsideda nuo 46 cm.

Remy linijos šunys turi aukštus grobio draivus, tačiau nelinkę peštis. Jie los duodami suprasti kur jų teritorija, tačiau nepuls.

Blood Panic

Kurupt linija

Kurupt linija specializuojasi "trigubo dydžio" šunyse, auginamuose kaip šeimos keturkojai.  Vienas iš linijos pavyzdžių turi 68 cm apimties galvą. Kurupt linijos atstovas geras variantas, jei ieškote kokio nors didelio šuns namams. Jie geraširdiški - toks linijos bruožas.

GRAY LINE'S RAIDER II

Gray Line Bullies

Gary Moore ir jo brolis Tony, turintys Blue Star Kennels, specializuojasi Grayline šunyse. Pasitelkę outkrosingą ir lainbrydingą jie kergė pitbulius su bully atstovais. Rezultatas – galingo sudėjimo šunys didelėmis kvadratinėmis galvomis, trumpais snukiais, gana plačiais pečiais ir plačia krūtine.

Ganghis Kon

Linija pradėta iš De La Cruz šunų, kryžmintų su Butthead atstovais. Linijos pagrindas - Tony Ly.

Bully išvaizda

Lyginant su pitbuliais ar stafais, buliai mažiau terjeriški. Tačiau labai dažnai pardavimų reklamose jie įvardijami kaip pitbuliai ar stafai. Tai negerai, kadangi tokiu būdu klaidinami žmonės. Pitbuliai nebūna dideli, masyvūs ar galingais raumenimis – tai bully savybės.

Pagrindinės bully savybės:

kvadratinė/ galinga galva

trumpas/kvadratinis snukis

sunkūs kaulai, raumenys

kompaktiškas kūnas

Bully išvaizda pagal UKC ir ABKC standartus

Šie šunys apibūdinami kaip kompaktiški, stiprūs, sudarantys didelės jėgos pagal dydį įspūdį. Jie raumeningi, didelio ar vidutinio dydžio, sunkia kaulų struktūra. UKC standartas pabrėžia teisingų proporcijų, tinkamo raumenų tonuso ir bendro balanso svarbą. Eliminuotinais trūkumais laikoma bet koks neproporcingumas, perdėtos savybės, kurios trukdytų fiziniam aktyvumu ir darbingumui. UKC standarte minima, kad tai raumeningi, aktyvūs, judrūs, geri sportiniai šunys. jie turi būti sveiki ir nepasiekti taško, kuriame būtų laikomi nutukusiais. Agresija žmogui nebūdinga ir labai nepageidaujama - iš parodų diskvalifikuojami agresyvūs ar labai bailūs šunys.

Galva - unikali ir svarbi bully savybė. Ji didelė, plati, proporcinga kūnui ir neturi turėti jokių perspaustų bruožų, kurie apsunkintų kvėpavimą ar trukdytų regai. Kaukolė vidutinio ilgio, didelė ir plati, su ryškiais skruostų raumenimis ir giliu perėjimu iš kaktos į snukį (UKC standarte minimas vidutinio dydžio, tačiau gerai apibrėžtas „stopas“).

Snukis vidutinio ilgio, platus, blokinis ar kiek kvadratinis. Trumpesnis už kaukolę, sudaro 25 - 35 proc. viso galvos ilgio, tačiau ne per trumpas, kas trukdytų normaliam kvėpavimui. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus, stiprus, lygiagretus snukiui. Lūpos gan prigludusios, nors nedidelis laisvumas leidžiamas. Skruostų raumenys ryškūs, be raukšlių. Sąkanda žirkliška.

Akys vidutinio dydžio, kiek apvalios (ABKC – ovalios ar migdolo formos). Galimos visos spalvos išskyrus mėlyną. Ausys išaugusios aukštai, natūralios ar kerpamos. Nukabusios, plačios ausys nepageidaujamos. Natūraliai stačios diskvalifikuojamos.

Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, kiek išlenktu viršumi („arka“), siaurėja nuo pečių galvos kryptimi. Jis neturi būti trumpas, kas trukdo funkciniams gebėjimams. Per ilgas kaklas bus neproporcingas. Ant kaklo pageidaujama kuo mažiau laisvos odos.

Kūnas labai raumeningas, masyvus, kompaktiškas ar vidutinio ilgio, įkūnija didelę jėgą pagal dydį. Krūtinė plati, gili (tęsiasi iki alkūnių ar žemiau jų). Vadinamos statinės formos. Ji gali būti platesnė už gylį, tačiau neperdėta, kadangi tokia trukdys judesiams. Šonkauliai gerai užapvalinti.

Nugara plati, stipri, trumpa ar vidutinio ilgio. Ji kiek nuožulni nuo keteros link pasturgalio. Ties pasturgaliu yra švelnus trumpas nuolydis į uodegos bazę. Juosmuo platus, trumpas.

Atstumas nuo keteros iki alkūnių turi būti lygis atstumui nuo alkūnių iki pėdų pagrindo. Šunys kiek trumpesnėmis kojomis priimtini, tačiau nepageidaujami.

Priekinės kojos stiprios, raumeningos, dideliais ar apvaliais kaulais, kiek pasuktais dilbiais. Jos negali būti tiek išlenktos, kad trukdytų normaliems judesiams.  Mentės ilgos, plačios, raumeningos. Pečiai stiprūs, raumeningi. Žastas maždaug vienodo ilgio su mente. Alkūnės prigludusios prie kūno ar kiek toliau nuo jo. Čiurnos stiprios, trumpos, beveik stačios, lanksčios. Pėdos atsuktos priekin.

Galinė dalis stipri, raumeninga, plati. Pasturgalis gerai užpildytas, platus. Užpakalinės galūnės raumeningos, nepasuktos nei vidun, nei išorėn. Raumenų išvystymas, kampai ir plotis turi koreliuoti su priekinėmis galūnėmis. Žiūrint iš galo kojos tiesios, lygiagrečios. Šlaunys gerai išvystytos, storais raumenimis. Kulnų sąnariai gerai išlenkti. Slėsnos pastatytos statmenai į žemę, žiūrint iš galo tiesios, viena kitai lygiagrečios. Pėdos storos, apvalios, proporcingos, vidutinio dydžio, kompaktiškos.

Uodega siaurėjanti, vandens siurblio rankenos formos. Priimtina ir tiesi. Jos ilgis - maždaug iki kulnų. Atsipalaidavus laikoma žemai, judant - virš nugaros linijos. Niekad nebūna riesta.

Kalis blizgus, lygus, prigludęs, liečiant vidutiniškai kietas. Spalva galima bet kokia, išskyrus marmurinę ar albinizmą (ABKC neleidžiama tik marmurinė spalva).

King Cobra

Judesiai smagūs, pasitikintys savimi, laisvi, galingi, atrodo, kad šuo tikisi pamatyti kažką naujo ir įdomaus. Kojos nepasukamos nei vidun, nei išorėn, netrukdo viena kitai. Risnojant eisena lengva, galinga, judesiai gerai koordinuoti. Nugara judant lygi, vos lankstosi, atrodo elastinga. Žiūrint iš bet kokios padėties, kojos nei sukasi išorėn, nei vidun. Greičiui didėjant, kojos lenda po kūnu - į centrinę liniją.

Idealus patinų aukštis 43 - 51 cm, kalių 40 - 48 cm. Gyvūnai negali būti baudžiami už labai raumeningą, masyvų kūną. Jie gali būti mažesni ar didesni, jei bus proporcingo sudėjimo. Už aukštį ar svorį svarbiau bendras balansas, tinkamos proporcijos. Dvarfizmas - diskvalifikacija. Svoris veislei nėra svarbus.

Klasės

Standard bully

Standard bully - veislės pagrindas. Jie laikomi veislės etalonu. Tai sunkių kaulų, bet lengvokų kojų šunys elegantiškais judesiais. Šie bully vizualiai sudaro didelės jėgos, proporcingos dydžiui, įspūdį. Jie kompaktiški, vidutinio dydžio, raumeningu kūnu, sunkių kaulų ir blokine galva. Tai populiariausias bully tipas. Patinai 43 – 51 cm, kalės 40 – 48 cm ūgio.

Mr Troublemaker

Pocket bully

Tai Standard atmaina. Šių šunų sudėjimas toks pat kaip Standard, tik jie maždaug trečdaliu mažesni. Patinai būna 35,5 - 43 cm, kalės 33 - 40,6 cm ūgio ties ketera.

Classic bully

Šie šunys lengvesnio sudėjimo, tačiau  vis dar atitinka "bully" bruožus. Jie neturi perspaustų savybių kaip kiti variantai ir matosi, kad jų kilmėse tikrai yra Stafordšyro terjerų ar pitbulterjerų. Klasikinio bulio kūnas siauresnis, lengvesnis negu standartinio. Klasikinį tipą galima pavadinti ankstyvuoju 1990-tųjų tipu, kai veislė tik pradėjo kurtis. Patinų ūgis 43 - 51 cm, kalių 40,6 - 48 cm.

Šiuo metu kai kurie bully augintojai išreiškia pageidavimą, kad klasikinė klasė būtų panaikinta iš oficialių sąrašų, kadangi jie skiriasi nuo to, kaip įsivaizduojami dabartiniai veislės atstovai.

XL bully

Tai – didesnė Standard tipo atmaina. Patinai 51 - 58 cm, kalės 48 - 56 cm ūgio. Jie labai raumeningi, įspūdingi šunys.

Su laiku atsirado dar viena neoficiali klasifikacija – XXL bully. Iš esmės šis terminas neturėtų būti naudojamas, tačiau jis taikomas itin stambiems, greičiausiai turintiems kokių nors mastifų kraujo, šunims apibūdinti.

Extreme bully

Anksčiau buvęs oficialiu tipu, dabar jis iš ABKC standarto pašalintas. Pagal išvaizdą šie šunys „neįlenda“ į ABKC ir UKC bully standartų aprašymus. Jie gan panašūs į standartinius atstovus, tačiau turi dar daugiau masės, yra sunkesnio sudėjimo, platesni. Iš esmės tai perspausti šunys – didelėmis galvomis, trumpesniais snukiais, dažnai turi daugiau laisvos odos.

Exotic bully

Kingpin's Goliath I

Exotic bully terminu apibūdinamas gerokai "perspaustas" bully tipas, pasirodęs apie 2008 metus. Daugelio nuomone, šios linijos pradininkai buvo Daxline su GR CH Gottilyne’s Dax. Dar vienas šuo, kuris siejamas su terminu Exotic bully - tai The Bully Camp Line’s Mr. Miagi.

ABKC jų nepripažįsta. Net dauguma Extreme bully augintojų nėra patenkinti šiuo tipu, tad nekeista, kad jų augintojų įkūrė savo organizaciją - Exotic Bully Association. Tai lyg ir Pocket atstovai, tik dar labiau perspausti. Šie šunys primena buldogus, Shorty bull ir kitus hibridus, dažnai poruojami su mažesniais buldogais (vienas „veisėjas“ pristatė savo veisimo programą – bully jis poruoja su anglų ir prancūzų buldogais).

Iš esmės galima teigti, kad veisėjams, užsiimantiems Exotic bully, nerūpi šių šunų sveikata ar gerovė – tačiau tai neblogas pajamų šaltinis, kadangi dauguma egzempliorių atrodo įdomiai ir gali kainuoti neįtikėtinai didelius pinigus. Vienas įdomios išvaizdos reproduktorius per metus gali atnešti 100 000 dolerių pelno. Turint daugiau šunų, nereikia darbo, nieko - tik veisti deformuotus šunis. Kadangi keista išvaizda visada traukė dalį žmonių, nenuostabu, kad šie šunys turi platų gerbėjų ratą - ypač kai jų veisimo niekas nekontroliuoja.

Su laiku atsirado ir Exotic bully atmainų – Micro, Super pocket ir tt. Tai dar mažesnės Exotic versijos. Tokie šunys kainuoja apie 10 000 dolerių, nors iš esmės dauguma jų tėra buldogų mišrūnai kirptomis ausimis. Bėda, kad yra labai nedaug Micro bully, kurie gebėtų laisvai judėti.

Exotic bully būdinga didesnė nei į prasta galva, atsikišęs žandikaulis su trumpa nosimi, kreivi dantys (dėl trumpo žandikaulio), nenormalios kaulų formos, trumpesni nei įprasta kaulai, išsiplėtę sąnariai, į šonus išlenktos priekinės galūnės, iškrypusi nugara. Šių šunų veisėjai negali suteikti sveikatos garantijų, nes tai neįmanoma. Jie turi daugybę problemų - nuo kaulų ir sąnarių iki kvėpavimo ir t.t. Exotic bully  lengvai perkaista. Dėl per ilgo minkštojo gomurio esant dideliam karščiui jie negali pakankamai atvėsti lekuodami, dėl ko susidaro kvėpavimui dar labiau trukdančios putos.

Shorty bull

Tai nėra bully, nors dažnai su jais painiojami. Jie „kurti“ kitu metu ir iš kitokių šunų. Tai kompaktiški, raumeningi keturkojai, kurių veisimo tikslas buvo sukurti energingus, judrius buldogus. Jie – Stafordšyro bulterjerų, prancūzų buldogų ir anglų buldogų hibridai. Stafbuliai pasirinkti dėl savo temperamento, draivų ir ilgaamžiškumo. Shorty bull „gaminti“ pradėta 2000 pradžioje Kanzase, daug dėmesio skiriant temperamentui ir ilgaamžiškumui. Taip pat didelis dėmesys skirtas ir tam, kad kalės gimdytų lengvai, gerai rūpintųsi palikuonimis. 2010 veislė jau buvo labai populiari, nors ir nepripažįstama rimtesnių klubų.

Shorty Bulls auginami kaip kompanionai ir apibūdinami kaip gyvenimu besidžiaugiantys šiek tiek komiški šunys. Jie nedideli, stambaus sudėjimo. Teigiama, kad Shorty gali dalyvauti įvairiose aktyviose veiklose - nuo pasivaikščiojimo iki Agility ar paklusnumo varžybų.

Shorty ūgis - iki 38 cm. Aukštesni gyvūnai diskvalifikuojami. Jų svoris apie 18 kg, proporcingas dydžiui. Nutukimas laikomas trūkumu.

Galva apvali, su tipiškomis buldogo savybėmis. Akys toli viena nuo kitos, neiššokusios. Nosis šiek tiek užsirietusi, gali būti juoda ar kepenų spalvos. Visi šunys turi perkandą, tačiau dantys negali būti labai atsikišę ar matytis. Ausys kerpamos, prigludusios prie galvos. Ten kur ausis kirpti draudžiama, jos turi būti pakeltos ir simetriškos. Nulėpausiai diskvalifikuojami.

Kūnas trumpas. Krūtinė plati, apačia siekia alkūnes. Pageidautinas kompaktiškas sudėjimas.  Priekio ir galo pločiai proporcingi - nepageidaujamas siaurėjimas į galinę dalį. Pečiai apvalūs, raumeningi, gali būti kiek platesni už juosmenį, bet ne ekstremaliai platūs. Kojos proporcingos kūnui, sunkių kaulų, ne per ilgos. Uodega trumpa, susukta ar kirpta. Parodose neleidžiamos ilgos uodegos. Galimos visos spalvos, išskyros juodą su įrudžiu ir marmurinę.

Bully sveikata

Šių šunų būklė daugiausia priklauso nuo veisėjo ir pasirinkto tipo. Sveikatos tikrinimai veislėje nėra dažni, tačiau kas atlieka testus, paprastai pažymi, kad klubo sąnario displazija - A ar B laipsnio, o alkūnės "švarios". Kartais pasitaiko akių pažeidimų – „vyšninė akis“, ektorpija. Trumpasnukiams šunims galimas brachiceflainis respiracinis sindromas.

Pagrindinė veislės problema – augintojų polinkis į ekstremalumus. Pvz., jei veisiant šunis pagrindiniu tikslu tampa dydis, galva ar spalva, lauk bėdos. XL egzemplioriams dažniausiai pasitaiko klubo sąnarių displazija. Exotic atstovai taip pat dažnai turi bėdų su klubais ir netinkamai susiformavusiais kaulais bei sąnariais, kas lemia trumpą, skausmingą gyvenimą - kartais vos 5 metus kančių.

Aišku, yra ir gerų, atsakingų bulių veisėjų su aiškiais veisimo tikslais ir griežtomis taisyklėmis. Renkantis šios veislės šuniuką būtina vengti veisėjų, šaukiančių, kad augina ypatingai didelius ar ypatingai mažus šunis, turinčius galingas galvas.

Kaip bully veislėje atsirado tam tikrų ekstremalių egzempliorių? Daug kas matė siaubingai deformuotų keturkojų ar neįtikėtino dydžio šunų nuotraukas.  Ogi kai kurie veisėjai sąmoningai klastojo dokumentus, į veisimus įtraukdami kitų veislių šunis. Vieša paslaptis, kad didysis Hulk, oficialiai turintis pitbulio dokumentus, iš tiesų turi mastifų kraujo. Tas pats ir su Exotic atstovais - jie turi buldogų kraujo. ABKC pradžioje šitą neigė, tačiau vėliau pripažino. Čia galima paminėti ir marmurinės spalvos faktą.  Nei pitbuliai, nei stafai šios spalvos neturi, ji atsiranda kryžminant su kitomis veislėmis. Todėl tokios spalvos pitas ar stafas iš parodos bus diskvalifikuotas. ABKC kurį laiką šią spalvą leido, tačiau dėl augintojų nepasitenkinimo vėliau pašalino - dabar ji priskiriama diskvalifikuotinoms savybėms.

Bully bruožai:

 

Classic bully:

XL Bully

XXL Bully

Standard Bully

Exotic Bully

Extreme Bully

Micro Bully

Pocket Bully

Shorty Bull

Linijos:

Bankoll

Ganghis

Gotti

Kurput

Razors Edge

Remyline

Watchdog

Daugiau Bully pavyzdžių:

Ligoti atvejai:

 

Šunų dresūros ir auklėjimo klausimais dažnai nesutariama. Diskusijos vystosi nuo labai elementarių dalykų iki sudėtingų mokslinių frazių ar keiksmažodžių. Kartais net atrodo, kad kelių „skirtingų mokyklų“ atstovų susitikimas gali baigtis riaušėmis. Iš esmės galima skirti dvi kraštutines nesutarimų kryptis - „tradicinis“ smurto metodas ir „gerasis“ apdovanojimų būdas.

Dresūros istorija

Kai kurie itin humaniškų pažiūrų atstovai mano, kad atlygio pagrindas, operantinis sąlygojimas, klikeris ir kiti „stebuklai“ atsirado tik apie 1990 m., dėl ko jie laikomi naujais ir neįprastais. Iš tiesų gyvūnų dresūroje šimtmečius taikyti labai įvairūs metodai. Rimčiau į viską žiūrėti imta tada, kai atsirado I. Pavlov klasikinis sąlygojimas, E. Thorndike  efekto dėsnis ir Skinner darbai apie operantinį sąlygojimą bei komerciniai šitų teorijų pritaikymai... Nors  operantinis sąlygojimas šiomis dienomis laikomas „nauja banga“, B.F. Skinner jį aprašė savo 1938 metų knygoje, o 1951 metais netgi  apibūdino ir jau kelerius metus gyvūnų dresūroje naudotą cricket. Tas daiktas šiandien vadinamas klikeriu.

1910 m. vokiečių dresuotojas pulkininkas Conrad knygoje apie šunų dresūrą taip pat pademonstravo, jog supranta operantinio sąlygojimo dėsnius. Tuo metu kaip tik prasidėjo rimta policijos šunų dresūra ir pagalbininkų akliesiems mokymai. W. Koehler pradėjo dresuoti karinius šunis, tada persimetė į dresūrą Holivude ir po Antrojo pasaulinio karo pradėjo populiarinti šį mokslą plačiajai visuomenei. Nors jis naudojo daugybę mokymų principų, populiarių ir šiandien (tik truputį pakeistomis formomis), teigiamus jo metodus daugelio atminty užgožė elgesio problemoms spręsti pasitelkti atšiaurūs būdai. Kai kurie W. Koehler pėdomis sekę dresuotojai jo „bloguosius“ metodus taikė savaip. Metams bėgant tie atšiaurūs dresūros būdai pradėjo nykti, imta akcentuoti teigiamo skatinimo poveikį, švelnesnius metodus – tai propagavo  C. Pfaffenberger, W. Campbell, I. Dunbar, K. Pryor...

Klasikinis sąlygojimas

Nesąlyginis refleksas  - paveldima stereotipinė reagavimo į išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma.  Sąlyginis refleksas susidaro tada, kai tuoj po kokio nors dirgiklio ima veikti nesąlyginį refleksą sukeliantis dirgiklis. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu.

Garsiausias šias reakcijas paaiškinantis eksperimentas atliktas rusų fiziologo Ivano Pavlovo, išmokiusio šunį į skambutį ar šviesą reaguoti seilių išsiskyrimu. Kai šuniui duodama maisto, jam išsiskiria seilės. Jei duodant maisto atsiranda neutralus dirgiklis (varpelio skambutis), po kelių pakartojimų šuniui seilės išsiskirs vien nuo varpelio garso.

Bandymų – klaidų metodas ir efekto dėsnis

Organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į kintančias aplinkos sąlygas – prisitaikančios jo reakcijos įgyjamos tam tikru būdu. Tai ir yra bandymų–klaidų metodo pagrindas. Yra situacijų, kuriose gyvūnas iš karto neranda „teisingo“ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų, kol atsitiktinai pataiko atlikti tą veiksmą, kuris išsprendžia problemą. Kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) mažėja, o adaptyvus veiksmas atliekamas greičiau.

Efekto dėsnis teigia, kad kiekvienas pasitenkinimą sukeliantis veiksmas tam tikroje situacijoje asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja. Taigi, išmokimas atsiranda ne vien dėl atsitiktinių nesėkmingų ir sėkmingų bandymų, bet ir dėl pasitenkinimo bei diskomforto, veiksmą susiejančių su atitinkama situacija.

Operantinis sąlygojimas

Operantinis sąlygojimas - mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti, priklausomai  nuo to,  ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Elgesys dažnėja susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Norint išmokinti šunį konkretaus  elgesio,  svarbu  surasti tinkamus pastiprinimus,  jų  pateikimo  būdą ir kartojimų  skaičių. Jeigu pastiprinimas teigiamas, tai elgesys  kartojamas  ir  išmokstamas, jeigu neigiamas - tokio elgesio gyvūnas nekartos.

Pastiprinimų ir bausmių rūšys:

    teigiamas pastiprinimas (paskatinimas) – kai individui duodama kažkas malonaus.

    neigiamas pastiprinimas – kai pašalinamas negatyvus stimulas (korekcijų nebuvimas kol šuo elgiasi tinkamai).

    pirmo tipo bausmė (teigiama bausmė) – kai individui suteikiama kažkas nemalonaus (korekcija).

    Antro (neigiama) tipo bausmė – individui malonaus stimulo atėmimas (pvz., šuo negauna skanėsto).

Tikslumo svarba

Per laiko tarpą, kurio metu šuo gauna korekciją ar pagyrimą, priklauso jo suvokimas apie veiksmą, kurį jam reikia atsiminti, todėl labai svarbu, kad šis signalas būtų greitas ir tikslus. Paskatinimą šuo turi gauti nedelsiant, kitaip jis nesies pagyrimo su norimu veiksmu. Klikeriu žymint tinkamą elgseną, galima operatyviau užfiksuoti paskatinimo akimirką, tačiau yra situacijų, kur ši priemonė – prastas pasirinkimas. Klikeriui būtinas tikslumas, kas daugeliui savininkų – sunki užduotis (dėl to prieš pradedant šią priemonę taikyti praktiškai, naudinga pasitreniruoti be šuns). Norint stiprinti įgūdžius, kuriuos šuo jau moka, klikeris nebūtinas - kai augintinis įgijo norimą elgesį, geriau keliauti prie pagyrimų.

Motyvacija

Šuo visada bus motyvuotas atlikti kokį nors veiksmą, jeigu jam bus pažadėtas viliojantis atlygis. Vieniems tai žaidimai, kitiems – maistas, paglostymas, laisvės suteikimas ir t.t. Turite išsiaiškinti, kuris variantas tinka būtent Jums ir Jūsų šuniui. Beje, jeigu tikėtina nauda pradeda prastėti, elgesys turi tendenciją „nykti“.

Dresūros pradžioje paprasčiausia bus pasirinkus maistą. Kai komandų reikšmė jau išmokta, šunims su stipriu grobio instinktu naudinga pereita prie skatinimo žaislais. Kai kurie geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau tokių individų gan nedaug. Žodinis pagyrimas – puikus būdas motyvacijai kurti, tačiau jį sudėtinga naudoti norint perduoti informaciją.

Bausmės

Bausmė– nepageidaujamo elgesio pasekmė. Jeigu bausmė įvyksta dar nepageidaujamo elgesio metu  - ji būna veiksminga, tačiau faktiškai tampa „neigiamu pastiprinimu“ – tai nemaloniu įvykiu, kurio veikimą galima sustabdyti ar nutraukti pakeitus elgesį. Jei šuo elgiasi tinkamai – nemalonus dalykas neįvyksta. Bausmės ir neigiamo pastiprinimo skirtumas tas, kad pastarasis įvyksta elgesio metu, o ne po jo.

Pagrindinė daugelio šunų savininkų daroma klaida - šunį bausti netinkamu laiku. Tam, kad bausmė būtų veiksminga, bausti reikia nepageidaujamo veiksmo pradžioje. Kitu atveju tai tik tuščias ir nemalonus laiko švaistymas. Jeigu sureaguojama per lėtai, uždelsimas bausmę padaro neveiksmingą - kaip pasekmė, ji pernelyg nutolsta nuo priežasties. Kai kuriais atvejais bausmės gyvūną tik išmoko neišsiduoti, o ne teisingo elgesio.

Atsiminkite - visada reikia pamąstyti apie alternatyvas ir gilintis į etiką. Dažnos bei netinkamai taikomos bausmės bei jų baimė šuniui sukelia stresą, dėl kurio lėtėja arba net visiškai užsiblokuoja mąstymas, gali atsirasti psichinės ar net fizinės problemos.

Normalu, kad šuo susijaudina, kai ateina svečių ar kai ruošiatės lįsti laukan. Paprastai dauguma jų greit nusiramina, tačiau pernelyg nervingi šunys sunkiau kontroliuojami  - jie per daug šokinėja, per daug loja, tampo pavadį, gali apsišlapinti iš laimės ir t.t. Be to, jie turi ir kitą bėdą - pernelyg greit pradeda nuobodžiauti, tad likę vieni  siaubia namus.

Energingam, greit susijaudinančiam šuniui valdyti galima pasiūlyti du būdus: krūvį (tiek fizinis, tiek protinis) ir mokymą nusiraminti. Tai leidžia lengviau kontroliuoti jaudrumą, išskyrus tuos atvejus, kai problemos priežastis – sveikata (pvz., skydliaukės sutrikimai, galintys sukelti hiperaktyvumą).

Prie jaudulį keliančių situacijų šuo pratinamas laipsniškai, suteikiant galimybę jose jaustis patogiai. Gali atrodyti, kad jaudrų šunį paprasčiau palikti namie ir niekur nesivežti – jis juk sunkiai valdomas, tačiau dažnos išvykos kaip tik „nuleis“ naujų įspūdžių kartelę.

Kartais jaudrus elgesys būna skatinamas šeimininkų. Siekdami atitraukti dėmesį, daugelis šunis liečia, glosto ar vilioja skanėstais... Tam tikrose situacijos toks dėmesio nukreipimas padeda, tačiau šuo turėtų suprasti, jog netinkamas elgesys bus ignoruojamas.

Jokiu būdu negalima šaukti ant susijaudinusio šuns ar tuo labiau jo bausti.  Dėl to jis tik dar labiau susijaudins ar „įšoks“ panikos būsenon. Geriau kai tik įmanoma apdovanoti augintinį už ramų elgesį. Po ilgo pasivaikščiojimo ar žaidimų, kai šuo elgiasi ramiai, jį glostykite, girkite.

Išmokinkite šunį po komandos atsisėsti ar atsigulti ir kiek reikia išbūti šiose pozicijose. Būtina ir komanda „Ateik“. Mokinkite šunį dėmesį koncentruoti į Jus. Tai sunku – jaudriam šuniui labai įdomu viskas, kas vyksta aplink. Mokinkite jį stabiliai sėdėti po komandos po truputį ilgindami laiką. Būkite kantrūs, nuoseklūs. Kiekvienoje situacijoje, kurioje šuo pernelyg susijaudina po komandos jis turi nusiraminti ir sėdėti, žinodamas, kad už tokį elgesį bus paskatintas pageidaujama veikla.

Psichinei simuliacijai šunį mokinkite įvairių smagių triukų. Nupirkite „protingų žaislių“, su kuriais gyvūnas galėtų ilgai „triūsti“. Slėpkite žaislus ir skanėstus, kad augintinis jų ieškotų. Vedžiokite jį skirtingose vietose.

Yra teorijų, jog šiek tiek poveikio gali daryti maistas – per daug baltymų kai kuriuos šunis priverčia šėlti, tad galima išbandyti ėdalus su  mažiau kaip 20 proc. baltymų. Kiti šunys labai akivaizdžiai atkunta nuo angliavandenių.

Temperamentas lemia, kaip šuo reaguoja į jį supantį pasaulį. Temperamentas – paveldimas dalykas, šuo jį atsineša gimdamas ir jo pakeisti neįmanoma. Kiekvienos veislės ir temperamento šunį galima išdresuoti, tik reikia nuosekliai ir teisingai naudoti reikalingus metodus. Žinoma, kai kurioms užduotims šunys su specifiniais temperamentais netinka, tačiau norint tiesiog maloniai gyventi su keturkoju, tiesiog teks prisitaikyti prie jo temperamento. Verta įsidėmėti ir tai, kad „grynų“ temperamentų būna retai – paprastai jie persipynę, įvairių laipsnių.

Kai kurie šunys gimdami „atsineša“ itin energingą ir, atrodo, sunkiai valdomą būdą. Juos galima pavadinti cholerikais. Jie viskuo domisi, į viską stipriai reaguoja ir paprastai būna nuolat „užsivedę“. Gyventi su tokiu šunimi – šioks toks iššūkis, tačiau norint kontroliuoti tokį gyvūną tiesiog reikia rasti jam tinkančius auklėjimo metodus.

Nervų sistemos tipai

Iš pradžių reikia pažinti augintinio nervų sistemą. Temperamento nustatymas suteikia nuspėjamus pamatus, kuriais remiantis galima reguliuoti šuns mokymo planą. Vengiant sudėtingų terminų, galima išskirti tokius temperamentus: cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ir melancholikas.

Sangvinikas:

Sangviniką dresuoti lengviausia, mokomas jis ilgai nenuvargsta. Jis draugiškas ir drąsus, azartiškas, greit reaguoja į aplinką, gerai sutelkia dėmesį. Entuziastingai atneša numestus daiktus, mėgsta virvės tempimo žaidimus. Netikėtas triukšmas ar judesys jį nustebins, tačiau jis greit atsigaus ir prisitaikys. Gerai pakelia stresus, susijaudinęs greit nusiramina.

Flegmatikas:

Gali pasirodyti, kad jam trūksta energijos net pasivaikščiojimams. Jis draugiškas, bet pasyvus, ramus, į naujoves žvelgia apgalvotai. Mėgsta atnešti žaislus ir virvės tempimo žaidimus, tačiau jam trūksta entuziazmo. Netikėtas triukšmas ar judesys jį sunkiai nustebins. Dirbant su tokiu šunimi reikia vidutinio stiprumo dirgiklių, atlaidumo ir atsargumo. Flegmatikas mokosi ilgokai, tačiau viską įsimena ilgam. Komandas vykdo lėtai, be klaidų. Tokį šunį sunku sujaudinti, o sujaudinus – nuraminti.

Melancholikas:

Melancholikas labai sunkiai dresuojamas. Tai neramus, nervingas, bailus šuo. Jam trūksta gebėjimo spręsti problemas, jis vengia naujovių, linkęs sirgti nervų ligomis. Gan entuziastingai vejasi numestą kamuolį, tačiau pribėgęs nuo jo atsitraukia, nemėgsta virvės tempimo žaidimų. Išgąsdintas bėga ar sustingsta, užspeistas į kampą gali gintis. Melancholikas geriausiai mokosi tada, kai atsiranda labai stiprus ryšys su šeimininku. Mokymų metu greit nuvargsta. Reaguoja į menkiausius aplinkos pokyčius.

Cholerikas:

Choleriko nervų sistema nuolat sujaudinta, jam sunku nusiraminti. Tai jautrus prisilietimams, impulsyvus, irzlus, drąsus šuo. Netoleruoja suvaržymų. Gan blaškomas išorinių dirgiklių, labai viskuo domisi. Savininkiškas su žaislas, išgąsdintas gali loti. Labai jautriai reaguoja į socialinį ir aplinkos stresą. Mokosi greitai, lengvai, tačiau susiduria su sunkumais kai tenka save kontroliuoti, susilaikyti, sunkiai skiria artimus dirgiklius. Geriausiai tinka veiklai kur reikia gebėjimo kovoti, sulaikyti bėgantį objektą. Daug pastangų reikia stabdant nepageidaujamą elgesį. Kai kuriose užduotyse gali klysti, ypač kur reikia ilgalaikio susikaupimo. Mokymo pradžioje gali painioti komandas, pvz., stovėt su sėdėt.

Choleriko mokymas

Darbas su tokiu šunimi nuolatinis, užsiiminėjant su juo būtina skatinti pusiausvyrą. Mokymo pradžioje negalima rinktis agresyvių metodų. Taip pat iš pradžių neverta pakaitomis sukėlinėti sužadinimo ir slopinimo, kadangi šuniui kils problemų, jį bus sunku nuraminti (pvz., šuo mokomas kąsti ar ką nors atnešti, ir staiga stabdomas, verčiamas nutraukti veiklą).

Bet koks naujas stimulas tokiam šuniui sukels susijaudinimą. Po stipraus sužadinimo gyvūną reikia nuraminti, išlaukti 0,5 – 1 minutę, o tada duoti kitą komandą, kad jis dėmesį sutelktų į naują dirgiklį. Jei choleriko nervų sistema pakankamai stipri, slopinimą kartais pavyksta išugdyti.

Dresuojant šunį, duodant komandas reikia elgtis ramiai. Jei pajutote, kad prarandate kantrybę, darykite pertrauką ar išvis nutraukite užsiėmimą.

Į pagalbą galima pasitelkti fizinę veiklą (energiją būtina ne tik slopinti, reikia leisti jai kažkur „išlėkti“) ir slopinimo refleksų skatinimą. Svarbiausios „raminančios“ komandos šiuo atveju – sėst arba gult. Pradžioje jų šuo mokomas ramioje aplinkoje, kur nedaug dirgiklių ir jį lengva kontroliuoti. Šios komandos kritinės, gyvūnas jas turi išmokti vykdyti bet kurioje situacijoje, net ir labai susijaudinęs.

Dresuojant šiuos „viskuo besižavinčius“ šunis ne visada tiks žaidimai, kadangi gyvūnas per daug jaudinsis. Nereikalingi ir stiprūs dirgikliai, kadangi net silpnas stimulas sukels didelę reakciją.

Jeigu toks šuo bus nuolat baudžiamas už nepageidaujamą ar impulsyvų elgesį, palaipsniui jis gali tapti nestabiliu, linkusiu į panikos sukeliamą agresiją. Tokie šunys nesimoko iš neigiamų pasekmių, tad veiklas reikia labai struktūrizuoti, pradžioje mažinti socialinį konfliktą, įtampą. Tai padeda gyvūnui išmokti efektyviai susidoroti su iššūkiais, kontroliuoti emocijas, atidėti gerų dalykų išlaukimą. Jei šuo nervingas, šią problemą, kaip ir baimę, įveikti padeda sistemingi desensibilizavimo pratimai.

Temperamentas - instinktų, dirgiklių ir charakterio bruožų rinkinys, nervinės sistemos stiprumas ir lankstumas, kurie yra įgimti ir perduodami iš kartos į kartą. Temperamentas – paveldimas dalykas. Jo negalima niekaip pakeisti. Aplinka, socializacija ir dresūra gali keisti temperamento išraišką, tačiau šuo nugaiš su tuo temperamentu, kurį atsinešė gimęs. Treniravimas gali sumažinti specifinio elgesio raišką, bet jis negali pakeisti šuns genetikos. Temperamento silpnumas visada išryškės veikiant stresui.

Temperamentą galima išskirti į dvi dideles kategorijas:

Tvirtas. Šuo pasitiki savimi, yra savarankiškas, užsispyręs, smalsus. Su aplinka jis sąveikauja be baimės. Žinoma, jį galima išgąsdinti, tačiau šoks gyvūnas greit atsigaus. Esant prastai kontrolei, tas savarankiškumas ir atkaklumas gali tapti didele bėda.

Silpnas. Šuo neatrodo ramus, pasitikintis ar bebaimis. To „silpnumo“ diapazonas gan platus - irzlus (aštrus), bailus, irzliai bailus, nuolankus, hiperaktyvus, per daug agresyvus ir t.t.

Irzlus („aštrus“). Šuo reaguoja į aplinkos dirgiklius nemąstydamas. Išgirdęs keistą garsą jis bando bėgti tolyn ir nenoriai grįžta, atsigauna lėtai. Žaidimo metu jis gali pradėto loti ant šešėlio ar šakelės. Toks šuo nenurims net jei stimulas visai nekaltutis ir pastovus. Jis reaguos nemąstydamas, netirs. Gali atrodyti, kad toks gyvūnas – puikus sargas, tačiau jam trūksta pasitikėjimo savimi.

Bailus. Tokie šunys bijo visko - nepažįstamų žmonių, vietų, daiktų. Jie jautrūs triukšmui ir judesiams, nesiima iniciatyvos. Genetinio bailumo išgydyti neįmanoma, tačiau bailumas gali atsirasti ir dėl netinkamos socializacijos ar blogos patirties. Pastarosios baimės gali būti „sutvarkytos“. Bailumas negali būti painiojamas su nuolankumu.

„Aštrus“ – bailus. Būdinga baimės sukelta agresija, reakcija negalvojant. Baimė – normali reakcija į grėsmę, bet kai grėsmė dingsta, šuo turi greit atsigauti. Aštriai bailus šuo atsigauna lėtai, baimė jį gali net paralyžiuoti, paliestas jis greičiausiai kąs. Jį galima išnokinti tinkamos reakcijos tam tikroje aplinkoje, bet situacijai pasikeitus ciklas prasidės iš naujo. Aštriai bailaus šuns neįmanoma „pataisyti“.

Nuolankus. Šis šuo lengvai pasiduoda kontrolei. Jis švelnus ir romus, nenori būti už nieką atsakingas. Toks šuo natūraliai puikus kompanionas daugumai žmonių. Piktnaudžiavimas su gyvūnu taip pat gali iššaukti nuolankumą, kurio negalima painioti su įgimtu.

Pernelyg jautrus. Šis šuo kenčia nuo CNS sutrikimo. Nauji dirgikliai gali iššaukti traukulius. Stresinėse ar nežinomose situacijose jis apsišalpins ar apsiš... Šis šuo ne tik bijo – jis nesugeba susidoroti su stresu, kontroliuoti savo kūno ir organizmo funkcijų. Jis gali kąsti iš baimės.

Hiperaktyvus. Jis nuolat juda, bėgioja ar šokinėja ir tai daro greit. Toks šuo gali būti destruktyvus jei laikomas uždarame bute ar mažoje aplinkoje. Gali būti sunku atskirti hiperaktyvų šunį nuo tiesiog labai energingo.

Labai agresyvus. Tai kraštutinis elgesys, dažnai nukreiptas į hendlerį, pastebimas kai šuo nenori ko nors daryti. Toks gyvūnas nepriima žmogaus vadovavimo. Jis niekada neturėtų būti auginamas kaip kompanionas. Jei keturkojis su tokiu temperamentu nepriklauso profesionalui, jį reikia užmigdyti.

Yra dar du temperamento bruožai, kurie reikalauja mūsų dėmesio – tai dominavimas ir nepriklausomumas.

Dominavimas. Dominuojantis šuo stengiasi tapti vadu. Kuo labiau jis dominuoja, tuo mažiau tikėtina kad jis pripažins žmogų kaip vadą. Tokiam šuniui reikia kvalifikuoto prižiūrėtojo, kuris savo lyderystę išlaikytų bet kokioje situacijoje.

Nepriklausomumas. Šiam šuniui nereikia meilės iš kitų šunų ar žmonių. Draugystė jo neskatina. Jam nerūpi kai jį giria. Šis šuo savarankiškas, ne meilus. Jis nebus geras kompanionas, geriausiu atveju – tik „kiemo“ šuo. Šuo, kuris drauge yra ir dominuojantis, ir nepriklausomas, yra visai šalia to, ką vadina pernelyg agresyviu. Daug šunų veista kad būtų nepriklausomi ir gebėtų darbus atlikti atskirai nuo žmonių – tempti roges, medžioti gaujoje, prižiūrėti gyvulius. Tokie šunys negalėtų atlikti savo darbo, jei trokštų iš žmogaus dėmesio. Šunims, kurie dažnai vadinami užsispyrusiais, tiesiog nereikalingas žmogaus dėmesys. Dresuojant nepriklausomą šunį tiesiog tenka rasti atlygį, kuris jį labiau motyvuotų negu pagyrimas.

Ieškant šuns tam tikroms funkcijoms, darbams atlikti, visada būtina atsižvelgti ir į jo įgimtą temperamentą.

Tą veiksmą žmonės vadina įvairiai. „Tursuoja“. „Dulkina“. „Kažką daro“. „Joja“. Esmė tokia – šuo imituoja lytinį aktą, dažniausiai su žmogaus koja arba ranka, kitu šunimi, pagalve ar žaisliuku. Mes, žmonės, esam paprasti – dauguma nusprendžia, kad šuniukui (ar kalytei) reikia partnerio. Šunininkai sako, kad taip augintiniai rodo dominavimą – tad reikia gyvūnėlį versti ant nugaros ir taip laikyti. Bet negi taip jau viskas paprasta? Negi kiekvienas „tursinimas“ reiškia, kad šuo  bando pasakyti, kad namų vadas - jis? Ypač kai tą patį jis „aiškina“ ir… pliušiniam meškiukui?..

 Priežastys

Pirmiausia, negalima tokio elgesio priskirti vien dominavimui ar vien seksualiniam elgesiui. Esmė tame, kad jo priežasčių yra pakankamai daug. Jei jau paminėjome seksualinį elgesį - negalima taip imti ir jį visiškai nurašyti. Dėl kažkokios priežasties mūsų krašte seksualinis gyvūnų elgesys visiškai nuvertinamas ir nustumiamas į šoną. Daugelis net nedrįsta užsiminti apie tokius dalykus, kaip pvz. tarp gyvūnų neretai pastebimi masturbacijos atvejai. Petter Bøckman iš Oslo Gamtos istorijos muziejus teigia, kad masturbacija yra visuotinai priimtina gyvūnų karalystėje. Esant milžiniškam pavyzdžių kiekiui, sunku suprasti, kodėl kalbant apie šunis stengiamasi išvengti bet kokių minčių apie tai, kad jiems taip pat būdingas seksualinis elgesys – ypač kai dalis jų gauna per mažai veiklos.

Aišku, visi tokie „veiksmukai“ negali būti priskirti vien seksualinei elgsenai – paprastai jiems priklauso siauresnė sfera – kai šuo susiranda kokį nors objektą, pvz., pagalvę, ir „draugauja“ išimtinai su ja. Tada pagrindinis jo motyvas iš tiesų gali būti bandymas nukreipti seksualinį elgesį. Galų gale jei tokia veikla tampa pernelyg aktyvi, ją sąlygojančios priežastys būna susijusios ne su seksualumu, kuris gali būti tik iššauktas požymis. Net jei dažnai „jodinėjantis“ šuo kastruojamas ar sterilizuojamas, jis ir toliau tęsia savo veiklą, nes žino, kad taip elgdamasis jaučiasi gerai.

Antra dažniausiai minima „seksualaus šunų elgesio“ priežastis – dominavimas. Bet ar viskas taip jau paprasta? Ar matėte/girdėjote apie vilkus, kurie nuolat „tursintų“ kitus vilkus, taip užtvirtindami savo vietą gaujoje? Vilkai to nenaudoja hierarchinei pozicijai išsaugoti.  Beje, net jei toks elgesys ir susijęs su dominavimu, jis rodo nesaugumą - taip darydamas šuo galvoja – „aš esu tas, kas priima sprendimus… tikiuosi“. Taip darydamas šuo eksperimentuoja – jis nori pamatyti, kiek gali pasiekti ir kas iš to bus. Tai limituotas testavimas. Gera hierarchinė situacija namuose gali padėti išvengti šios problemos.

Dažnai šunys "joti" pradeda įtemptose situacijos, nervindamiesi. Tai nesusiję nei su dominavimu, nei su agresija. Toks elgesys būdingesnis neurotiškiems, jautresniems šunims. Tais atvejais, kai šuo bando "joti" iš streso, mūsuose įprasta "terapinė priemonė" (griovimas ant žemės ir prispaudimas) gali turėti labai blogų padarinių.

Dažnai kai šunys žaidžia, galima pamatyti kurį nors iš jų „jojant“ ant kito. Dažniausiai šis reiškinys pastebimas šunims nuo 6 mėn. amžiaus. Jei jis per dažnas – turi patologinę priežastį. Jauniems šuniukams toks elgesys – viena pirmųjų galimybių mokytis apie fizines galimybes ir socialinį potencialą. To prasmė – galia ir kontrolė, o ne seksualinis elgesys.

Šuo taip gali daryti ir todėl, kad turi per daug energijos (jam trūksta krūvio ir veiklos). Dar kiti šunys išmoksta tokiu elgesiu gauti dėmesio. Atrodo, dažniausiai būna susijaudinimo išraiška, dėl to „jojimas“ dažnai pastebimas žaidimų metu. Dažniau tokių „problemų“ turi jaudrūs, hiperaktyvūs šunys. Kai kurie šunys „jodinėjimą“ pasirenka kaip atsaką į stresą ar jaudulį. Pavyzdžiui, po susitikimo su nauju šunimi ar asmeniu šuo gali pradėti „tursuoti“ jį, šeimininką ar kokį nors netoliese esantį objektą, bet tai nėra su dominavimu susijęs elgesys. Tai paskatinti gali ir aplinkos pasikeitimas (pvz., kūdikio atsiradimas namuose).

Tai gali būti ir kompulsinis sutrikimas (įkyrių būklių neurozė - vienas iš nerimo sutrikimų), ypač jei šuo taip atsako į stresą. Tokiu atveju toks elgesys jau gali rimtai trukdyti.

Įvairios sveikatos problemos, įskaitant šlapimo takų infekciją, šlapimo nelaikymą, priapizmą (skausminga erekcija) ir odos alergijas, taip pat gali skatinti „jodinėjimą“. Be to, šunys, kenčiantys nuo tokių problemų, linkę dažnai laižytis ar kramsnoti genitalijų srityje. Tokį elgesį gali suaktyvinti ir hormoninės veiklos pakitimai. Šiems dalykams reikalingas medicininis gydymas, o ne elgesio korekcijos.

Kaip elgtis?...

Nors šunims tai paprastai normalus ir negėdingas elgesys, žmonės, šuniui pradėjus „joti“, dažniausiai pasijunta nemaloniai. Jei jūsų šuo „joja“ retai ir nėra įkyrus Jums, kitiems žmonėms ar šunims, nėra būtina koreguoti tokį elgesį. Bet kai kuriais „išplitusiais“ atvejais „jodinėjimas“ gali būti žalingas – pvz., galimos varpos ligos. Laimei, šį „nepatogų“ elgesį galima panaikinti arba bent sumažinti, tik pirma reikia išsiaiškinti, kodėl šuo taip daro. Jei tai labiau seksualinis, su hormonais susijęs elgesys – padės kastracija (tiesa, ne visada). Jei šuo turi „fetišą“ – vieną žaislą, kurį „dulkina“ - reikia tiesiog pašalinti tą žaislą. Nors va kai kurie bihervioristai priešingai netgi pataria šuniui „tam reikalui“ pasiūlyti kokį nors žaislą – tačiau tokiu atveju, jei šuo „jodinėja“ dėl nerimo. Be to, tada reikėtų spręsti problemą, kaip sumažinti jo stresą. Svarbiausia, už tokį elgesį negalima bausti.

Būtina nukreipti šuns elgesį kita linkme. Pamatę, kad šuo imasi „įprastinės veiklos“ (nemažai šunų prieš tai rodo itin lipšnų elgesį – tai gali padėti greičiau susiorientuoti ir reaguoti), apstulbinkite jį plodami rankomis, švilpdami, bėgiodami ar dar kaip nors nukreipdami dėmesį. Taip pat šunį atitraukti gali komanda „sėsk“ ar „gulk“. Jei jis paklūsta – pagirkite. Tada liepkite atlikti dar kelias jam žinomas komandas. Kai šuo nurimsta, galit kurį laiką pažaisti su juo. Svarbu išeitį rasti iki tol, kol susiformavo įprotis. Jei manote, kad jūsų šuo tampa pernelyg agresyvus, kai bandote jį sustabdyti nuo „jojimo“, reikia kreiptis į šunų elgsenos specialistą.

Jei toks elgesys pastebimas specifinėse situacijose – pvz., šuo reaguoja į chaotišką žmonių sąveika (apkabinimas), liepkite šuniui sėsti ir taip kurį laiką pabūti. Apdovanokite jį, kai jis elgiasi „padoriai“.

Galite bandyti tose situacijose, kurių metu šuo gali bandyti „joti“, jį pasodinti (ar laikykite tokioje pozicijoje, kuri apsaugo nuo „nederamo“ elgesio). Jei šuo bandys „imtis veiksmų“, sakykite „ne“ ir palikite jį kurį laiką vieną – nuo 1 iki 3 min. Taip pat kai kuriuos šuns, kurie ir toliau bando tęsti veiksmus, gali tekti nuvesti į kitą kambarį, kad jie nusiramintų. Po to grįžkite (ar parsiveskite šunį) ir apsimeskite, kad nieko neatsitiko. Svarbu elgtis ramiai, nerodyti nekantrumo, sutrikimo ar pykčio.

Į šunų tarpusavio „tursinimusis“ kištis nereikia, nebent tai praeityje yra sukėlę kovas ar kuris nors šuo tai daro įkyriai dažnai. Abiem atvejais reikia nukreipti jų dėmesį kita linkme. Tai turi būti daroma pozityviai. Jei jūsų šuo dažnai „tursina“ kitus šunis, jis gali sulaukti bėdos, nes dauguma kitų šunų nemėgsta, kai ant jų „joja“. Tokiu atveju reikia atidžiai stebėti, kaip šuo žaidžia su kitais. Daug naudos duoda išmokinimas komandos „palik jį“, po kurios šuo atsitraukia nuo kito šuns. Jei taip elgiasi du šunys namuose, patariama tokią veiklą tiesiog ignoruoti (išskyrus tuos atvejus, kai ji tęsiasi ar net aktyvėja praėjus 8 – 10 savaičių laikotarpiui). Tačiau daugumai žmonių tai padaryti nėra lengva. Bet, deja, jei nesikišant šeimininkui šunys problemą paprastai išsprendžia greičiau. Svarbu įsidėmėti, kad už tai nebūtų baudžiama ar šaukiama – šunų akimis, jie nedaro nieko blogo.

Flashing, ignorance, and snarling dogs; Richard F. Stratton

 Prieš daug metų pirmoje savo knygoje apie buldogus „This is the American Pit Bull Terrier“ pasakojau, kad į juos dažniausiai nežiūrėdavo rimtai. Koviniai šunys tuomet buvo gan nedideli lyginant su populiaresniais vokiečių aviganiais ir pan. Jų ausys dažniausiai būdavo nekirptos, dėl ko suteikdavo  švelnią ir žaismingą išraišką.

Pete Cain kartą į darbą nusivedė savo mylimiausią augintinį Dusty. Bendradarbiams gyvūnas patiko, bet jie negalėjo patikėti, kad tai kovinis šuo. Tomis dienomis apie šiuos dalykus būdavo galima ramiai kalbėti, tad Pete paaiškino, jog tai tikras kovinis šuo, o ne parodinis bulterjeras, paprastai garsėjantis kaip šunų pasaulio gladiatorius. Kolegos juokavo, kad net kokerspanielis galėtų patvarkyti Dusty. Atsitiko taip, kad kažkoks mišrūnas per daug prisiartino prie pririšto Dusty ir tas vargšą pačiupo. Pokštavę vaikinai (iš kurių dauguma nuoširdžiai tikėjo, kad mažasis draugiškasis Dusty negali būti kovinis) tada kalbėjo, kad dar nematė tokio žiauraus šuns. Dusty tyliai, bet intensyviai iš už jį stambesnio mišrūno bandė išpurtyti gyvastį, o bet koks sąmyšis suteikdavo jam dar daugiau atkaklumo. Nepaisant to, vaikinus Dusty labai sudomino ir kai kurie net įsigijo jo šuniukų.

Šiandien viskas kitaip. Beveik visi ką nors žino apie pitbulius. Na bent jau galvoja kad žino - ir tai, ką jie mano žinantys nėra gerai. Nenuostabu, kad visuomenė pasirengusi sekti paskui veislę norinčius uždrausti demagogus. Turime atidžiai stebėti, kad buldogas nepastvertų kito šuns (nesvarbu kokios veislės). Gal ir būtų smagu leisti jam nugalėti kiečiausią rajono bully, bet tai neprieinama prabanga. Noriu paraginti visus buldogų augintojus būti atsakingais savininkais. Laikykit juos pririštus ir neleiskit jiems pastverti kitų šunų.

Dauguma buldogų neurzgia, neloja ir nešiepia dantų. Dėl to noriu pakalbėti apie dar vieną dalyką. Yra sena Velso malda: „apsaugok, Dieve, nuo draugų, nuo priešų pats apsiginsiu“. Ją prisiminiau todėl, kad kai kurie buldogų augintojai daro dalykus, kenkiančius mūsų veislės gerovei. Vienas jų, kurį jau minėjau – leisti buldogui pastverti kitą šunį. Lygiai taip pat blogai, tik kiek subtiliau, dantis šiepiančių buldogų nuotraukų publikavimas. Jų galima pamatyti daugelyje žurnalų, tad nesu nusitaikęs į vieną asmenį ar leidinį. Rimti su koviniais šunimis užsiimantys žmonės tokią nuotrauką laikys juokinga - jie žino, kad buldogai nelinkę šieptis. Iš tiesų taip elgiasi jau pasiryžę liautis. Dėl to dantis šiepiančio buldogo nuotrauka atrodo nevykusi. Žinoma, kad užfiksuotas šuo nebūtinai bus nevykęs, kadangi nuotrauka daryta specialiai.

Blogiausia, kad tokios nuotraukos stiprina atitinkamą visuomenės požiūrį į veisles. Turiu draugų, kuriems padėjau kai tie buvo pradedantieji ir naudojo panašias nuotraukas reklamai. Tikiuosi, įtikinau juos nebenaudoti šių atvaizdų, nes veislei jie tik pridarys daugiau problemų, o šito mums tikrai nereikia. Viliuosi galįs įtikinti savo draugus ar net nepažįstamus žmones, kad jie nedarytų ir nepublikuotų dantis šiepiančių buldogų nuotraukų.

Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai pasirodymai, demonstravimasis. Labai mažai patyrusių šunininkų taip daro (iš tiesų pamenu tik vieną), tačiau tarp pradedančiųjų tai labai paplitę. Tai prasideda nuo šunų erzinimo prieš rungtynes (laikant vienas prieš kitą).  Yra tikinčių, kad šuns erzinimas suteikia daugiau energijos, kurią jis „išleis“ ant varžovo. Tačiau net naujokas turėtų suvokti, kad tokia strategija – visiška nesąmonė.  Patyrę šunininkai šunis laiko kuo ramiau.

Kita teorija teigia, kad tokie pasirodymai leidžia šuniui greit pradėti. Bet šuo paprastai pats žino savo strategiją, o turintys Ace bruožų geba jausti kada ilsėtis, o kada rimtai pulti. Iš tiesų tuos dalykus šuo gali žinoti geriau negu hendleris. Dar vienas pasidemonstravimų trūkumas – šuniui gali netyčia įkąsti į snukį ar žandikaulį, o prieš varžybas niekas nenori net mažiausių traumų.

Koks mano reikalas jei keli nemokšos mano, kad tokia praktika – geras būdas pradėti varžybas? Juk viskas, ką jie daro, tai tik sumenkina savo šunų galimybes. Problema ta, kad pasakojimai apie tai plinta tarp visai jaunų vaikinų, kurie neišmano kaip elgtis su šunimis. Jie galvoja, kad toks paerzinimas 5 min iki rungtynių iš šuns padarys ryklį. Bijau, kad kitas žingsnis gali būti vadinamasis pjudymas. Vaikai gali vogti paprastus šunis ir leisti juo žudyti savo buldogams. Čia nėra jokios prasmės, o istorijos apie tai niekad nebuvo tiesa. Visiškai nenoriu, kad tos pasakaitės įgautų realų pradą. Nenoriu, kad kažkieno numylėtinis pakliūtų į buldogo nasrus. Nenoriu, kaip taip elgtųsi buldogų augintojai.

Visada gyniau šiuos šunis – juk žinau juos nuo paauglystės. Suprantu, kad buldogus kritikuojantys žmonės neturi jokio realaus pagrindo. Nesu vienas iš „gerybinėmis“ veiklomis užsiimančių aktyvistų.  Šunys kenčia, kai kurie žūva - nors ir retai. Tačiau lenktyniniai žirgai, jagdterjerai ir borderkoliai taip pat žūva. Nėra absoliučiai saugaus gyvenimo kelio nei mums, nei mūsų šunims. O geriausi buldogai atkeliavo iš ringų. Žinau, kad su šunininkais šiais klausimais nėra prasmės ginčytis ir manau, kad dauguma man pritars. Vienintelė priežastis kodėl tai darau – man patinka buldogai. Tikrai rūpinuosi jų ateitimi.