Sporting Dog Journal 2011 05
Big Sky Kennels str. "Bite Wounds. The Titanic Effect"

Kąstinės žaizdos gali sudaryti daugiau kaip 15 proc. traumų atvejų. Dažniausiai aukos ir užpuolikai būna sveiki, jauni šunys, mažos veislės – dažniausi provokuotoji. Auginant darbinius šunis kaip bigliai, Cane Corso ar amerikiečių pitbulterjerai, laikas nuo laiko atsiranda susipešusiųjų ir mažų ar didelių kandimo žaizdų.

Šis straipsnis iš pradžių gali pasirodyti paprastu sužeidimų prevencijos ir priežiūros priminimų rinkiniu. Žinojimas kaip užkirsti kelią kąstinėms žaizdoms yra raktas į sėkmę, tačiau ką daryti, jei šiek tiek nesiseka? Pavyzdžiui suleidžiant porą draugėn nesuveikė Jūsų metodai. Būtina žinoti kaip rūpintis žaizdomis, tačiau dar svarbiau iki gydant ir tvarstant suprasti šio reikalo mechaniką, kad netektų sulaukti Titaniko galo.

Pradėsiu perspėdamas, kad čia nebus įprastas straipsnis ir dauguma šeimininkų iš naujo pažvelgs į situaciją kai šuo įkanda kitam šuniui. Kandant veikia kelios jėgos. Kandžiais ir iltimis pjaunama ir duriama, būtent durtinės žaizdos perveria gilesnius audinius ir leidžia giliai žaizdon patekti bakterijoms. Kai užpuolikas auką purto, dantys plėšo sąlyginai fiksuotus gilesnius audinius, tuo tarpu elastinga oda juda kartu su dantimis. Spaudimo jėga, sukeliama krūminių dantų, sukelia papildomus visų sluoksnių sužalojimus. Čia ir yra pagrindinė straipsnio mintis: didelio ledkalnio efektas, kai odoje matyt nereikšmingi sužalojimai, o giliau anaerobinės bakterijos sukelia nekrozes ar sepsį.

Grįžkime prie pagrindinės informacijos apie žaizdos gydymą, pirmiausia susijusį su gyvybei pavojingomis sąlygomis. Turime žaizdas uždengti, kad kontroliuotume kraujavimą, apsaugotume nuo infekcijų ir sumažintume džiūvimą. Pavojus kraujotakai ir kvėpavimui gali atsirasti dėl gerklos, trachėjos ar krūtinės ląstos srityse sužalotų vidinių kraujagyslių arba  organų, sepsio, šoko, plėštinių žaizdų ar uždaro pneumotorakso (oro susikaupimo pleuros ertmėje), kuo tikrai reikia susirūpinti. Mažos krūtinės žaizdos turi būti uždengtos steriliu tvarsčiu su antibakteriniu tepalu arba vandeny tirpiu tepalu, o didelės angos uždengiamos tik steriliu tvarsčiu. Žaizdos pilvo srityje dengiamos taip pat, kaip ir mažos durtinės krūtinės žaizdos. Tinkamai išplovus pašalinamos šiukšlės, pašalinės medžiagos ir krešuliai, taip pat sumažėja bakterijų žaizdos paviršiuje. Bendrieji antiseptikai yra 0,05 proc. chlorheksidino tirpalas ar 0,1 – 1 proc. jodo tirpalas. Tik šiltas fiziologinis skystis rekomenduojamas plaunant krūtinės ląstą ar pilvą kai yra gilių dūrių (ar didelė jų tikimybė). Atsiminkit, kad sužalotas/miręs audinys turi būti pašalintas chirurgiškai.

Dabar grįžkime į ledkalnio efektą. Dėl šios problemos uždegiminės reakcijos pasireiškia ten, kur praradome kontrolę. Tai vadinama Sisteminio uždegiminio atsako sindromu arba SUAS. Čia ir yra tas vadinamasis ledkalnio efektas, kadangi dagiau kaip 90 proc. žalos padaryta po oda, o jos paviršiuje matyti tik nedidelė žaizdelė. Net menkiausia žaizda gali sukelti rimtas problemas. Tam tikrais atvejais rekomenduojama šunį gabenti pas veterinarą profesionaliai ir tinkamai analizei. Klinikoje gydytojas geriau supras žaizdas, ir jei reikės, ištirs jas chirurgiškai. Turbūt įdomu, kodėl gydytojas gali norėti pjaustyti ir žiūrinėti šunį, kuris ką tik vos išgyveno. Atsakymas paprastas – SUAS. Jei atras, kad kokiame nors audinyje prasideda nekozė ar jis pradeda mirti, jis bus pašalintas. Taip pat gali patikrinti pilvą, krūtinę - ar kur nors neperkąsta, kad galėtumėt problema rūpintis reikiamoje vietoje.

Gali po sužalojimo praeiti 2 – 3 dienos be pagerėjimo. Daug kas tada galvoja kad tai infekcija, bet pamiršta nekrozę, SUAS ar netinkamą antibiotikų parinkimą... Profilaktinis antibiotikų naudojimas gali būti pateisinamas, tačiau taip pat gali sukelti naujų problemų. Tinkami antibiotikai daugiausia parenkami atsižvelgiant į žaizdos kultūrą, tačiau tyrimas ne visada įmanomas. Jei skiriami netinkami antibiotikai, pacientas paprastai per 2 – 3 dienas šiek tiek atsigauna, tada žaizdon įsimetus nekrozei/sepsiui viskas pablogėja, be to, gali įsitvirtinti antibiotikams atsparios bakterijos.

Ampicilinas, amoksicilinas, cefaleksinas ir potencijuotas sulfonamidas pirmiausi turėtų būti apsvarstyti profilaktiniam naudojimui ir nedidelėms žaizdoms. Sunkesnėms žaizdoms arba kai kultūra žinoma, gali būti naudojami antibiotikai kaip amoksicilinas, ceftiofuras, fluorokvinolonas ir/ar aminoglicosidas. Sunkių sužalojimų atvejais ar kai infekcijos sukėlėjai žinomi, veiks kai kurių antibiotikų deriniai.

Netinkamo antibiotiko parinkimas ir nepašalintas nekrozinis audinys lems 50 proc. galimos problemos. Infekcija gali prasidėti po kelių dienų, o plika akimi atrodęs sveikas audinys audinys iš tiesų gali būti nepataisomai sugadintas.

Stratton; Американский пит-бультерьер. Vertė Иванна, 1995.

Amerikiečių pitbultejerų nereikia mokinti mylėti kovas. Tačiau noras kovoti keičiasi įvairiuose šuns rengimo etapuose. Kai kurie vos kelių savaičių amžiaus šuniukai gali kovoti taip aršiai, kad juos reikia atskirti pleištų pagalba. Kiti būna geranoriški iki 3 metų ar net ilgiau. Keista, tačiau, atrodo, kad ryšio tarp amžiaus kada pradedama norėti kovoti ir geimo nėra.

Kitas šunų skirtumas yra jų elgesys visuomenėje. Šuo gali būti našta pasivaikščiojimuose, kai pamato kitus šunis – net už kelių kvartalų. Pitbulis paprastai neišleidžia jokio garso. Dauguma geriausių pitbulių yra geranoriški ir nekreipia dėmesio į kitus šunis kol ringe neatsistoja su jais snukis į snukį. Taigi negali būti ryšio tarp agresijos ir geimo. Patys garsiausi visų laikų šunys – Dibo, Centipede, Ceray Jeff ir White Rock nebuvo agresyvūs. Tačiau ringe jie virsdavo tikra audra – griebdavo priešą, prispausdavo prie tvoros ir laikydavo kiek tik įmanoma.

Jeigu dauguma pitbulių anksčiau ar vėliau pradeda kovoti, tai yra ir tokių, kurių neįmanoma priversti kautis. Jei kenčia kitą šunį ant savęs ir net vizgina uodegą. Kai kurie augintojai mano, kad patinams reikalinga griežtesnė atranka negu kalėms. Sukergtų patelių, kurių geimas neišbandytas, yra daugiau negu patinų.

Kitas įdomus dalykas – ar geimas susijęs su lytiniu potraukiu. Akivaizdu, kad ne, žvelgiant plačiau – ne labiau, negu skalikams, norintiems bėgti ieškoti grobio. Galbūt ši idėja gimė iš gaidžių kovų - kastruotų paukščių geimas mažėja palaipsniui senkant jų lytinių hormonų kiekiams, kas ir siejama su noru kautis. Tačiau pitbulių kastracija ar sterilizacija neturi įtakos geimui ar norui kovoti. Įdomiausia, kad tokios operacijos daromos pas veterinarus siekiant pažaboti kovinius instinktus. Gal tai veikia kitus prieš gentainius linkusius dominuoti šunis, bet ne pitbulius.

Pitmenams paprastai rūpi, kiek laiko kovinės savybės gali būti atidėtos. Vienas plačiausiai naudojamų metodų - jaunas šuo statomas paurzgauti prieš suaugusį. Jaunojo amžius turi būti 16 – 18 mėn. Vieni jų gali rodyti agresiją, kiti bando žaisti. Yra ir tokių, kurie susijaudina ir demonstruoja visus troškimo kautis požymius. Nepriklausomai nuo to kaip šunytis elgėsi, keletą dienų jokio kontakto. Po to – 5 min. kontaktas su agresyvesniu šunimi. Dar po kelių dienų šuniukas gali būti įleistas į ringą trumpai kovai, ir taip švelniai, pamažu, jis pradeda mokytis. Mokymai susideda iš trumpų seansų su skirtingais šunimis, dėl ko jaunėlis išmoksta atlaikyti kovinių taktikų įvairovę.

Treneris turi stengtis, kad iš kiekvienos kovos (rolo) šunys gautų tik teigiamas emocijas, kadangi šiame etape susiformuoja jų pasitikėjimas savimi. Dėl to negalima šuns pervarginti ir leisti prieš pernelyg stiprų priešininką. Tačiau ateis diena, kai jaunam šuniui teks laikyti sunkiausią bandymą. Tai mokymų pabaigoje daromas geimo testas. Šiame bandyme mokinys paprastai kovoja su žymiai didesniu ir žiauresniu priešininku. Tuo metu treneris analizuoja jo psichiką, geimo savybes ir kandimo jėgą. Geimo testas turi nustatyti, kiek gilios tokios savybės kaip noras kautis, ištvermė, sugebėjimas susidoroti su smūgiais, kandimas. Testas trunka apie valandą, nors apie tai yra skirtingų nuomonių. Jeigu treneriui patinka, kaip šuo elgiasi rollų metu, jis iš karto be geimo testo gali jį leisti į kovas. Galų gale juk kova – tai geimo testas.

Kovose, kaip ir futbole, tik keli procentai pitbulių tampa profesionalais. Jei šuo išbandytas geimo testu, jis pasiruošęs dalyvauti profesionalioje kovose, o prieš tai mažinamas jo svoris, bandoma rasti optimalią jo vertę kovai. Svoris mažinamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad nereiktų stoti prieš didesnius konkurentus. Antra – riebalų perteklius trukdo kraujotakos sistemos darbui ir blogina šilumos išsisklaidymą. Kai šuns kovinis svoris išaiškintas, augintojas jį praneša.

Kai rungtynės sutartos, prasideda išankstinis šuns ruošimas. Iš pradžių terminas kondicionavimas apimdavo tik šėrimą prieš kovas, vėliau jis išsiplėtė. Dabar jis apima viską, kas susiję su parengiamuoju laikotarpiu – maitinimas, treniruotės, krūvio didinimas, dažnumas ir t.t. Kiek yra pitbulių augintojų, tiek ir būdų kaip paruošti šunį, ir kiekvienas savo geriausius metodus ar bent kai kuriuos jų elementus stengiasi laikyti paslaptyje.

Bet koks ruošimas prasideda veterinaro apžiūra. Tiriamas kraujas ir ar nėra parazitų. Po apžiūros šuns svoris mažinamas iki kovinio ir pradedamas mokymas. Svarbiausia – neskubėti, viską daryti lėtai, kad šuo galėtų ir norėtų dirbti. Per sunkūs krūviai gali sukelti pėdų sužalojimus ir kraujuojančias pūsles. Tad jas būtina stebėti ir nuolat gydyti jei kas negerai naudojant savus receptus ar pirktus preparatus. Treniruočių pobūdis priklauso nuo konkretaus trenerio ir šuns.

Flirtpole ir bėgimo takelis – standartinis pitbulių mokymo rinkinys, nors dabar mažai kas flirpole dabar renkasi kaip sunkaus mokymo dalį. Nieko blogo, tiesiog tai išėjo iš mados. Paprastai šį požiūrį grindžia rizika sužaloti stuburą ir žala dantims, bet tai atsitinka labai retai. Bėgtakis vis dar naudojamas mokymams, bet ne taip intensyviai kaip anksčiau.

Labai populiarus Jenny, nors kai kas galvoja, kad jis gali šuniui pakenkti, tačiau daugumos nuomone tiesiog reikia mokėtis su juo elgtis. Norint turėti šį prietaisą reikia daug vietos, kadangi pagrindinis komponentas – sija, prie kurios tvirtinasi šuo - turi būti apie 3 m ilgio. Priešingoje pusėje panašaus ilgio atsvara. Be to, yra ir sija, prie kurios tvirtinasi narvas su žaislu ar jauku – kate, meškėnu ar oposumu.  Narvo gyvūnai paprastai būna pripratinti prie savo vaidmens ir jame ramiai miega. Pamanysite, kad šuo greit susivokia, jog šis siekis beviltiškas – kuo jis greičiau bėga, tuo greičiau sprunka narvas. Žinoma, net pačiam kvailiausiam šuniui anksčiau ar vėliau pasidarys aišku, kad jis negali pagauti grobio, tačiau gyvūnas jį vis tiek jaudina ir jis dirba. Bet kokiu atveju dauguma kovinių šunų taip nori dirbti, kad bėga net su tuščiu narvu. Kai kas vietoj to naudoja kailius ar plastikinius butelius – rezultatai tokie patys.

Nors yra nepasitikinčių plaukimo treniruotėmis, dalis pitbulių augintojų jas naudoja nuolat. Paprastai treneris vaikšto pirmyn atgal išilgai baseino, o šuo vandenyje stengiasi neatsilikti. Galimas ir kitas variantas – pririškit šunį su pavadėliu, leiskite į vandenį, o kitame krante pastatykite kitą šunį. Taip dirbti galima keletą valandų ar net ilgiau. Ir šiuo atveju, kaip ir su Jenny, šuo tikriausiai supras, kad priešininko nepasieks, bet jo matymas suteiks jėgų.

Dažnai mokymams naudojami Flirtpole - kažkas panašaus į kotą su masalu (oda). Laikas nuo laiko šuniui masalą leidžiama pagauti, ir tada vėl duodama vytis.

Nesvarbu koks metodas ar jų deriniai naudojami treniruotėse, po darbo šunį reikia kruopščiai nuvalyti ir pasverti. Kartais pratimai atliekami tik kartą dienoje, bet dažniau du kartus, ypač jei šuo šeriamas du kartus. Tipiška programa apima rytinį bėgiojimą ir popietinį darbą bėgtakyje. Mokymo metodai ne tokie svarbūs, kaip jų taikymo būdas. Dauguma trenerių apkrovas didina atidžiai ir palaipsniui. Linkę į mokslinius metodus pakaitomis keičia apkrovų intensyvumą – po dienos sunkaus darbo duoda lengvesnės veiklos, o tada – dar sunkiau. Pasak šios vadinamosios pakeitimo sistemos šalininkų, šuo mažiau nuvargs. Žinoma, apkrovos vis viena didėja.

Visos treniruočių sistemos šunims duoda kelias dienas poilsio. Daugelyje jų apkrovos mažinamos savaitė iki kovos, o 2 dienos iki paskirtos datos mokymai visai nutraukiami - kad šuns kūnas būtų pilnas energijos (ir raumenys – glikogeno). Svarbiausia – kruopščiai kontroliuoti maitinimą, apkrovas ir svorį. Sistema nesuveiks, jei treneris nesupras šuns, nejaus, kada reikia kažką keisti.

Labai svarbi šuns priežiūra po kovos. Tai gali būti temperatūros kontrolė (naudojant karštus ir šaltus kompresus) ir intensyvi jo priežiūra keletą dienų. Paprastai šunims nereikia intensyvaus ilgalaikio gydymo, tačiau yra naudojančių prevencijos terapiją net kai nepastebima šuns šoko požymių.

Kaip matote, pitmenai turi būti fantastiškai atsidavę savo reikalams, jie 2 – 3 mėn. turi praktiškai gyventi su šunimi ir jį stebėti. Todėl mažai tikėtina, kad toks šuo žus kovodamas.

 

Pagal "Gameness", Sam Cates, Sporting Dog Journal  2011 02

Geimas – tipiškiausias jausmas amerikiečių pitbulterjerų pasaulyje. Tai dalykas, kuriuo visi turime didžiuotis. Pitbulterjerai nėra tik geimo šunys, bet saujelė šunų šiuo pavadinimu tikrai gali didžiuotis.

Geimas - noras įtikti. Jo negalima pavadinti lengvai identifikuojamu. Jis apibūdina drąsą, ištikimybę, atkaklumą ir didelę meilę gyvenimui. Tai baimės nebuvimas. Visiškas pasitikėjimas ir begalinis atsidavimas. Kalbant apie pitbulterjerus, geimą turintis šuo niekada neabejoja šeimininko sprendimais ir vykdo juos neabejodamas. Tai šuo, kuri atsisakys gyvybės dėl Jūsų. Deja, kalbu ir apie tuos vargšus apleistus ar sužalotus gyvūnus, kurie į ištiestą ranką vis tiek reaguoja vizgančia uodega ar mylinčiomis akimis net nežinodami, kokias pasekmes tokie veiksmai gali atnešti.

Niekad nesmerkit nė vieno, sakančio, kad augina geimą turinčius šunis. Visi turime bandyti veisti tinkamo tipo pitbulterjerus. Jei prarasim šią savybę, jie taps eiliniais šunimis. Paklauskite savęs, kodėl auginate pitbulterjerą – ar dėl kurios nors iš aukščiau nurodytų priežasčių, ar tiesiog dėl geimo.

Jūs, šių nuostabių šunų savininkai, turėtumėt pabandyti geimą rasti savyje, kad pamatytumėt tuos dalykus kokie jie yra, kadangi tai - neapibrėžtas žodis, jausmas, kuriam trūksta aprašymo, žinojimas, kad tie šunys kitokie. Geimas – kažkas ypatingo ir niekas negali bandyti to pakeisti.

Jei negalite gyventi su tikrąja šio žodžio reikšme ir manote, kad tai susiję su tamsia veislės praeitimi, tada gal tie šunys niekada nebuvo Jums skirti. Jei negalite pažvelgti į savo šuns praeitį su pasididžiavimo jausmu ir suvokti, kad tai praeitis padarė jį tokį, koks jis yra šiandien, tada turėtumėt rimtai apsvarstyti pudelių auginimo galimybę.

Pažvelkit į savo šuns praeitį... koviniai šunys anksčiau laikyti pasididžiavimo vertu dalyku. Jie nekovojo tam, kad nužudytų kitą šunį - jie kovojo, nes privalėjo tai daryti, nes didžiavosi galėdami įtikti šeimininkui... jie tai darė iš meilės.

Atverkit akis ir pamatysit, kad geimas – visur aplink. Mažas ką tik gimęs šuniukas kovoja už gyvenimą – o netrukus jis taps pasididžiavimo vertu šunyčiu pirmoje parodoje. Aplinkiniai slepia savo baimę. Būkite drąsus.

Greit šis šuniukas taps stipriu Weight Pullingo šunimi, tempiančiu ir tada, kai jo kūnas jau sako „ne“... Ar medžiokliniu šunimi, kuris puls dešimt kartų už save didesnį šerną. Kodėl jie taip elgiasi? Todėl, kad Jūs nustatote jų užduotis... o jie stengiasi įrodyti, kad gali jas įvykdyti.

Tada vieną dieną ateis laikas, kai turėsite parodyti savo paties geimą. Tą dieną pitbulterjeras bus senas ir silpnas, o pažvelgęs Jums į akis sakys „Atsiprašau, tačiau šito laimėti negaliu“. Tada turėsite būti stiprus, kad galėtumėt atsisveikinti ir jį paguosti, leisdami jam žinoti, kad kartais galima ir pralaimėti... ir kad iki paskutinės akimirkos jis buvo Jūsų herojus. Nelaukite kol bus per vėlu tai padaryti.

Sustokit ir paklausykit, kai girdit žmones kalbant apie geimo šunis. Gal jie jau žino tiesą. Negalima smerkti to pasididžiavimo, kurį jie jaučia. Pabandykit suprasti, ką jie iš tiesų jaučia ir su tuo suvokimu ateis dėkingumas ir pripažinimas, kad amerikiečių pitbulterjeras buvo, yra ir visada turėtų likti... tikruoju geimo šunimi.