OMK's Miss Cuba Libre

I. Įvadas.

A. Kad būtų galima suprasti veislės standartą, reikia išmanyti veislės istoriją
B. Teisėjo tikslas – objektyviai kokybiškam veisimui atrinkti gyvūnus, būdingus veislei.
C. Vertinant šunis, kurie labiausiai atitinka standartą, negalima palikti vietos asmeniniam šališkumui.
II. Bendras apibūdinimas - 20 taškų.
A. Būdingos išvaizdos atitikimas.
1. Kaip pitbulterjeras atrodo visame ringe.
2. Tvirtas, trimatis. Sudaro stiprumo įspūdį, ne mažas ar silpnas.
3. Atrodo kvadratinis, su sunkiais kaulais, tvirta priekine dalimi, lengva ir elastinga užpakaline dalimi.
4. Atrodo atletiškas, ne griozdiškas. Raumenys lygūs, bet apibrėžti.
5. Suaugęs šuo pristatomas liesas, su matomomis šonkaulių ir nugarkaulio užuominomis (tačiau klubikaulių nematyti), tvirtais ir apibrėžtais raumenimis. Kailis švarus, blizgus, nagai trumpai kirpti. Šuniukų klasės dalyviai turi būti gerai maitinami, be išsišovusių šonkaulių, nugarkaulių ar kryžiaus. Jų kailis blizgus, nagai apkarpyti.
B. Balansas
1. Galinės ir priekinės dalių kampai proporcingi – geriausia tai vertinti šuniui judant risčia.
2. Aukščio ir svorio santykis – aukštesnis šuo sveria daugiau.
3. Galvos dydis proporcingas kūnui, kaklas pakankamai ilgas, kad 2/3 galvos, laikomos normalioje vertikalioje padėtyje, būtų virš nugaros.
C. Pristatymas
1. Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka.
2. Nors tam tikras agresijos kitiems šunims ar gyvūnams laipsnis veislei charakteringas, nevaldomas elgesys neleis teisėjui tinkamai įvertinti šuns išvaizdos.
D. Sveikata
1. Šuns dvasią, gyvybingumą išduoda blizgantis kailis, ryškios akys, trykštanti gyvūno sveikata.
2. Spalva ir spalviniai nudažymai, susiję su paveldimomis sveikatos problemomis, laikomi trūkumu.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinosas (baltas šuo mėlynomis ar rausvomis akimis, rausva nosimi, lūpomis, nepigmentuotomis letenų pagalvėlėmis, akių kraštais)
III. Elgesys - 10 taškų
A. Pasitikintis ir budrus.
B. Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams.
C. Švelnus su savais.
Rimti trūkumai: drovus ar baikštus.
IV. Galinė dalis - 30 taškų.
A. Juosmuo
1. Platus ir gana ilgas, kad suteiktų šuniui pakankamai kvadratinę formą. Per trumpas gali trukdyti šuns lankstumui, per ilgas blogina judrumą ir greitį.
B. Kryžius
1. Ilgas, nuožulnus, reikiamo pločio. Gali būti vertinamas pagal uodegos pagrindą, kuris turi būti žemai.
2. Idealus kryžiaus nuožulnumas – 30 laipsnių į pagrindą.
C. Užpakalinių kojų proporcijos.
1. Šlaunikaulis turi būti tokio ilgio, kad kelio sąnarys būtų viršutiniame užpakalinės dalies trečdalyje.
2. Blauzdikaulis - šeivikaulis yra ilgiausi kaulai galinėje dalyje.
3. Slėsnos vidutinio ilgio, su raumenimis, kurie lygiai prisijungia kiekvienoje kaulo pusėje taip, kad kulnai judėtų lygiagrečiai vienas kitam, nekrypdami nei vidun, nei išorėn. Slėsnų kaulai, kulnų sąnariai ir apatinė blauzdikaulio dalis lengvi, gerai išvystyti ir elastingi.
4. Užpakalinės dalies kampai – santykis tarp kaulų ilgio ir raumenų, kurie pritvirtinti prie tų kaulų, lemia kelio sąnario posvyrį, kas suteikia gerą kulnų palinkimą. Tai prisideda prie natūralaus šoklumo, kuris pageidaujamas užpakalinėje dalyje.
5. Raumenų tvirtinimosi vietos ilgos ir gilios, sujungimai geri, tai priverčia raumenis atrodyti lygius, bet apibrėžtus (ne išsipūtusius).
Trūkumai: trumpas ar plokščias kryžius, tiesus kelio sąnarys, hupermobilus ar palinkęs kulno sąnarys, „karvės kulkšnys“, išsipūtę raumenys.
V. Priekinė dalis - 20 taškų.
A. Krūtinės ląsta.
1. Gili, elipsės formos, su ryškiais kaulais ar krūtinkauliu. Žiūrint iš šono krūtinės ląstos apačia turi siekti bent jau alkūnės sąnario tvirtinimosi vietą.
2. Gerai išvystyta viršuje, siaurėja į apačią, gero pločio iki juosmens.
B. Pečiai.
1. Ties 8 šonkauliu platesni už krūtinės ląstą. Mentė 45 laipsnių ar mažesniu kampu pasvirusi į pagrindą, plati ir plokščia, sudaro geras sąlygas sunkios ir tvirtos priekinės dalies raumenims prisitvirtinti.
2. Petikaulis pasviręs 45 laipsnių kampu ir pakankamai ilgas, kad alkūnė būtų krūtinės ląstos apačioje. Alkūnės prigludusios prie kūno.
3. Dilbis šiek tiek ilgesnis už petikaulį ir tvirtas, dvigubai storesnis už slėsnas.
C. Pėdos.
1. Mažos ir trumpos, sukomplektuotos aukštai ant čiurnos.
2. Pagalvėlės storos, gerai išvystytos. 3. Pridėtiniai nagai natūralūs ant priekinių kojų, nėra natūralu ant užpakalinių kojų.
Trūkumai: statinės formos krūtinė, siaura krūtinės ląsta, smulkūs kaulai, į išorę atsuktos alkūnės, plonos pėdų pagalvėlės, palinkusios čiurnos, šleivos kojos, pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
VI. Galva ir kaklas - 15 taškų.
A. Kaklas
1. Prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.
2. Ilgas.
B. Galva.
1. Galvos dydis proporcingas likusiai kūno daliai.
2. 2/3 pečių pločio.
3. Žiūrint iš viršaus ir šono, pleišto formos, žiūrint iš priekio – apvali.
4. Skruostai 25 proc. platesni negu kaklas ties kaukolės pagrindu.
5. Ilgis nuo nosies veidrodėlio iki pakakčio lygus ilgiui nuo pakakčio iki galinės galvos dalies.
6. Tarpuakis gerai užpildytas. Užpildymas po akimis turi būti platesnis, negu galva ties ausų pagrindu.
7. Galva turi būti gili iš viršutinės dalies į žandikaulių apačią.
8. Tiesią dėžutę primenantis snukis.
9. Lūpos prigludusios.
10. Dantų, kandžių sankanda – žirklių principo. Iltys pagrinde plačios, plonėja į galą, viršutinės glaudžiai dengia apatines. Dantys tvirti ir sveiki, rinkinys pilnas.
11. Akys mažos, giliai įstatytos. Žiūrint iš priekio, elipsės formos, iš šono – trikampės.
12. Ausys – jokia pirmenybė neteikiama nei kirptoms, nei nekirptoms ausims, išskyrus pagerintą bendrą šuns patrauklumą.
Trūkumai: trumpas kaklas, neišsivystęs, nuleistas snukis, nudribusios lūpos, ilčių trūkumas, perkandimas ar nesankanda tiek, kad iltys negali priglusti viena prie kitos.
VII. Uodega ir kailis - 5 taškai.
A. Kailis.
1. Oda stora, apie kaklą ir krūtinę laisva, kitur aptempta. Ant gerai treniruoto gyvūno kaklo ir krūtinės ląstos matyti vertikalios klostės.
2. Trumpas, blizgantis kailis kalba apie gerą šuns sveikatą.
3. Galima spalva ar bet kokia spalvų kombinacija, kuri nesusijusi su paveldimomis sveikatos problemomis.
B. Uodega.
1. Stora pagrinde, siaurėja į galą. Ilgis iki kulnų sąnarių.
2. Atsipalaidavusio šuns nukabusi kaip vandens siurblio rankena.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinizmas (baltas šuo, mėlynos ar rausvos akys, trūksta pigmento).
Trūkumai: ilgesnis kailis, ilgesni plaukai ant uodegos ar kitur, trumpinta uodega ar kitokios formos, išskyrus tiesią, uodega.
Diskvalifikacija: agresija žmogui, vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas, sterilizuotas ar kastruotas šuo.
Po peržiūros ADBA standarte naujai įtrauktas kondicionuoto šuns svoris – 13,6 – 34 kg.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras turi atrodyti atletas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, judrumą ir ištvermę. Jis turi būti visiškai subalansuotas visais atžvilgiais. Joks dalykas, kurio yra per daug, jam netiks. Būdamas idealios formos, pitbulterjeras bus labai gražus šuo.
Šis veislės standartas nėra skirtas veislei nustatyti. Jį gali naudoti teisėjai vertindami amerikiečių pitbulterjerus. Jo tikslas – padėti ADBA veisėjams ar sankcionuotiems teisėjams nustatyti šunų kokybę ADBA parodose ar skiriant ADBSI taškus, pagrįstus individų kaip veislės standarto atspindžio kokybe. Jis taip pat gali būti naudojamas selekcininkų siekiant įvertinti veisimui skirtus gyvūnus bei vertinant atskirų vados šuniukų kokybę registruojant
ADBA. 1976 m.

Yra daugybė standartų, kuriuos naudoja įvairūs registrai iš viso pasaulio. Ruošiant šį standartą, APDR konsultavosi su įvairiais patyrusiais dogmenais ir norėtų už indėlį itin padėkoti James Crenshaw, Richard Stratton, Floyd Boudreaux, TL Williams ir Bert Sorrell.
APDR conformation Champion turi atspindėti geriausius gyvenusius šunis. Problema ta, kad būta daug išvaizdos variacijų, kadangi šunys auginti tik dėl efektyvumo. Ruošiant šį standartą kaip pavyzdys naudoti geriausi kada nors gyvenę šunys. Jiems visiems bendri požymiai buvo įtraukti į šį standartą.
Akivaizdu, kad yra labai mažai puikių egzempliorių, todėl negalima tikėtis, kad parodos nugalėtojas bus išskirtinis visose srityse, tačiau iš esmės daugelio gerų savybių balansas yra priimtinesnis negu išskirtinė galva, puiki uodega ar koks nors vienas kitas beveik tobulas bruožas.
BENDROSIOS SAVYBĖS
Šuo prigludusiu, trumpu kailiu, gerai subalansuotas, sudaro didelės jėgos ir gebėjimų įspūdį. Elgesys turi būti bebaimis ir drąsus, o temperamentas PRIVALO būti visiškai patikimas su žmonėmis.
GALVA
Galva turi būti pleišto formos, trumpa bei gili lyginant su dauguma kitų veislių, turinčių galingus žandikaulių raumenis.
AKYS
Apskritai pageidaujamos tamsios akys, bet reikia atsižvelgti į kailio spalva - raudoni šunys su raudonomis nosimis gali turėti šviesesnes akis (rusvas ar gelsvas) be tamsių vokų apvadų; tamsesnių šunį jie turėtų būti vienodai tamsūs.
AUSYS
Ausys turi būti pakeltos (pusiau stačios), nedidelės ir sunkios. Pilnai nukabusios ar pilnai stačios (šikšnosparnio) ausys nepageidaujamos. Tačiau jos nėra svarbus bruožas.
SNUKIS
Burna trumpa ir švari. Kandžiai žirklių sukandimo – tai yra, sandariai uždengia apatinius dantis. Iltys turi būti prigludusios viena prie kitos. Nors perkandimas nėra labai pageidaujamas, jis nelaikomas rimtu trūkumu.
KAKLAS
Kaklas šiek tiek išlenktas, raumeningas, bet ne trumpas, ant jo nematyti ekstremaliai laisvos odos.
PRIEKINĖS GALŪNĖS
Priekinės kojos tiesios, pėdos pasuktos tiesiai priekin. Alkūnės laikomos prie krūtinės, negali būti pasuktos į jokią pusę.
KŪNAS
Kūnas raumeningas, gero kaulingumo. Turi būti šioks toks nuolydis nuo keteros iki pasturgalio, kad sukurtų svertą šuns varymui. Trumpai kiek išlenktai nugarai teikiama pirmenybė.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS
Kelio sąnarys gerai išlenktas. Šlaunikaulis trumpesnis negu blauzdikaulis ir šeivikaulis. Šuniui vaikštant pėdos pasuktos priekin. Šuo neturi laikyti kojų kaip karvė kai galinės pėdos pasuktos priekin.
PĖDOS
Pėdos stiprios, vidutinio dydžio, neišskėstais pirštais.
UODEGA
Uodega vandens siurblio rankenos formos, galiukas liečia kulkšnis. Neturėtų būti laikoma virš nugaros, jos plaukai trumpi. Nukirpta uodega – didelis trūkumas.
SPALVA
Bet kokia spalva priimtina, nosis gali būti juoda ar raudona, tačiau Dudley (rožinė) laikoma trūkumu.
DYDIS
Istoriškai veislei būdingos plačios dydžio variacijos, tačiau pageidaujama, kad patinai svertų ne daugiau 32 kg, kalės – ne daugiau kaip 27 kg. Labai dideli šunys turi judėti sklandžiai, būti judrūs.
Bet koks nukrypimas nuo išvardintų dalykų laikomas trūkumu. Rimtas trūkumas – nukrypimas nuo balanso, tad šuo, kuris yra geriau subalansuotas už kitus, neturėtų pralaimėti dėl pvz. netinkamo sąkandžio.

Blaizen's Cena

Tipas, laikysena, balansas ir kondicija – 20 tšk. Iš pirmo žvilgsnio turi būti lengvai atpažįstamas kaip amerikiečių pitbulterjeras. Tai atletiškas šuo, kurio priekis ir galas turėtų būti vienodai subalansuoti. Vidutinio dydžio, didžiausias svoris 27 kg, mažiausias – 13,6 kg. Subalansuoto šuns klubo ir pečių kampai vienodi, kaip ir priekinės bei galinės dalių raumenynas; jei viena iš šių dalių bus „perdėta“ ar turės didesnį kampą negu kita, balansas bus prarastas.

Pitbulis turi bloką primenančią, pleišto formos galvą su gerai išvystytais žandikaulių raumenimis. Galva tvirtinasi prie šuns dydžiui/aukščiui proporcingo kaklo. Peties ir klubo kampai su pagrindu – 45 laipsniai. Šie šunys – atletai, tad privalo būti aptakaus, lieso kūno sudėjimo; tačiau šuniukai negali sverti per mažai. Šuniukas nuolat auga, tad privalo nuolat turėti sveiką riebalų sluoksnį. Visos šios savybės drauge sudaro tai, ką vadiname amerikiečių pitbulterjeru. Šuo visada turi būti kontroliuojamas jo teritorijoje, domėti aplinka ir būti meilus su artimaisiais. Pitbulis negali būti nervingas, bailus, prisiplojęs prie žemės, sustingęs iš baimės ar nuolat pabrukęs uodegą. Šuniukas su skirtingais paviršiais,žmonėmis ir naujais dalykais turi būti atsargus. Suaugę gyvūnai gali būti audringi, ši veislė nėra viena iš tų kur džiaugiasi kitų šunų kompanija. Kai kurie būna tolerantiškesni, bet visuotinai pripažįstama, kad jiems galima demonstruoti agresiją kitiems šunims, turėti gan didelį polinkį medžioti mažesnius gyvūnus. Pitbuliai - laimingi, gyvybingi šunys, dažnai apibūdinami kaip turintys humoro jausmą.
Pitbulis turi būti subalansuotas – jis niekur negali būti perdėtas. Jo prigludę, liesi raumenys iš vienos skeleto struktūros į kitą „teka“ taip, kad nebūtų nei per liesi, nei per daug išsipūtę. Jų ūgio su svoriu santykis taip pat subalansuotas. Patinai paprastai nebūna sunkesni kaip 27 kg, kalės – kaip 23 kg. Suaugęs šuo turi būti geros kondicijos, lanksčių, laisvų judesių. Jokiai kailio spalvai nėra teikiama pirmenybė. Nosis gali būti juoda, raudona, šokoladinė ar dvispalvė. Pasinaudokite AADRI, LLC spalvų lentele: http://www.aadridog.com/color-chart.html Marmuras ir albinosas nėra priimtini dėl galimų sveikatos genetinių problemų ir dėl to, kad jie nebuvo tinkamai veisti.
Galva – 5 tšk. Galvos dydis proporcingas kūnui, sudaro maždaug 2/3 pečių pločio. Ji turėtų būti pleišto formos, su adekvačiu „stopu“. Nuo nosies galiuko iki „stopo“ ji turi būti tokio pat ilgio, kaip nuo „stopo“ iki pakaušio. Skruostų raumenys gerai išvystyti, lūpos storai prigludusios prie dantų/burnos.
Trūkumai: per trumpa nosis, neproporcingas dydis.
Kaklas – 2 tšk. Kaklas turi būti raumeningas, tokio ilgio, kad apatinis žandikaulis būtų vidury nugaros kai šuo stovi atsipalaidavęs.
Dantys – 2 tšk. Žirklių sąkandžiui (viršutiniai kandžiai kiek priekyje, tačiau vis dar glaudžiai dengia apatinius) teikiama pirmenybė, tačiau lemiamas veiksnys visada bus iltys. Jos turi sandariai priglusti viena prie kitos be jokių tarpų. Nulūžę ar iškritę dantys vyresnio amžiaus šunims – normalus dalykas.
Trūkumai: tiesus sąkandis ar perkanda. Rimti trūkumai: ilčių trūkumas.
Akys – 2 tšk. Akys turi būti migdolo formos. Jų spalva susijusi su kailio spalva. Raudonos/šokolado spalvos šunys turi vario, auksines ar žalias akis. Kerši kartais sutinkami su viena mėlyna akimi. Dvi mėlynos akys - retos ir nepageidaujamos, toks šuo niekada neturi būti veisiamas su kitu keršu ar baltu šunimi dėl akivaizdaus recesyvinio geno. Akis, kuri yra dvispalvė ar trispalvė neleistina, nes tai būdinga marmuriniams šunims.
Trūkumai: dvi mėlynos akys. Diskvalifikuotini trūkumai: viena akis dvi- ar trispalvė.
Ausys – 1 tšk. Neteikiama jokios pirmenybėms nei apkirptoms, nei nekirptoms ausims. Ausys tiesiog turi būti dvi ir proporcingos galvos dydžiui.
Galinė dalis – 25 tšk. Šuniui stovint tiesiai, klubo kampas su žeme turi sudaryti 45 laipsnių kampą, o slėsnos nuo kulno į pagrindą turėtų remtis vertikaliai. Šunų keliai negali būti per tiesūs (kai, atrodo, visai nėra jokių kampų nuo pėdos iki kulno) ar su „karvės kulnim“ (kai kulnai pasisukę vienas į kitą). Galas yra varomoji dalis šuns ir turi turėti pakankamai liesų raumenų, būti atletiškas ir gebėti lengvai varyti šunį priekin. Galinė dalis negali būti pernelyg sunki, bet ir ne per lengva.
Trūkumai: balanso tarp priekinių ir galinių kampų trūkumas, karvės kulnys. Rimti trūkumai: tiesus kelis.
Korpusas/kūnas – 10 tšk. Krūtinė turi būti gerai išvystyta su matomu krūtinkauliu, neįdubusi, suteikianti daug vietos plaučiams. Krūtinės ląsta elipsės formos, tarp alkūnių didžiausio gylio. Krūtinės ląstos ilgis turi būti normalus, nesuteikti šuniui „trumpo kūno“ išvaizdos – tokie šunys greičiau padūsta. Juosmuo su gerai išvystytais raumenimis, proporcingo ilgio ir aukščio, patelių gali būti kiek ilgesnis (naudingiau veisiamoms kalėms). Taip pat jis turi būti tvirtas, bet tuo pačiu ir lankstus.
Trūkumai: įdubusi, statinės formos krūtinė. Rimti trūkumai: per trumpas juosmuo, pernelyg ilgas juosmuo.
Priekis - 20 tšk. Mentė turi būti 45 laipsnių kampu pakrypusi į pagrindą. Priekinės kojos tiesios ir tvirtos, negalimos nei į išorę, nei į vidų pakreiptos pėdos. Alkūnės turi būti laikomos pritrauktos prie krūtinės ląstos, jų viršutinis taškas turi būti tame pačiame lygyje kaip krūtinės apatinė linija. Gerai subalansuotas šuo turi turėti tai, kas vadinama tinkamu kaulingumu – kaulai negali būti nei per sunkūs, nei pernelyg lengvi.
Trūkumai: balanso tarp priekinių ir galinių kampų trūkumas, pėdos pasuktos vidun arba išorėn, pasuktos alkūnės. Rimtas trūkumas: palinkusios čiurnos.
Pėdos – 1 tšk. Pėdos apvalios ir kompaktiškos it katės, tačiau dažnai sutinkami ir ilgesni pirštai ar į triušio panaši letena.
Trūkumai: pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
Uodega – 1 tšk. Atsipalaidavusio šuns ji primena senovinę vandens siurblio rankeną, galas liečia kulnis. Uodega negali būti kirpta ar kitaip modifikuota. Trūkumai: per trumpa uodega. Rimti trūkumai: kirpta ar modifikuota uodega.
Oda/kailis – 1 tšk. Oda turi būti standi, kailis trumpas ir blizgus, liečiant minkštas, oda elastinga. Tai geros šuns sveikatos ir savijautos rodiklis, parodo, ar jis nėra dehidratavęs.
Rimti trūkumai: laisva oda, ilgi plaukai. Diskvalifikuotini trūkumai: albinizmas, marmurinė spalva.
Judesiai – 10 tšk. Jeigu šuo subalansuotas ir turi tinkamus kampus, jis juda sklandžiais, lanksčiais, be pastangų atsirandančiais judesiais.
Trūkumai: aukštas kojų kėlimas (kaip pinčerio), į šonus svyruojantys judesiai. Rimti trūkumai: šlubavimas, besipinančios ar viena kitai trukdančios kojos šuniui judant.
Parodose (Conformation) negali dalyvauti kastruoti ar sterilizuoti šunys, tačiau jie skatinami prisijungti prie „Fun“ klasių ar varžytis Weight Pull bei Treadmill rungtyse. Conformation parodose atrenkami geriausi kandidatai veisimui. Tai turėtų skatinti atsakingą geriausiomis savybėmis pasižyminčių pitbulterjerų veisimą – jiems būdinga stabilus temperamentas, intelektas, struktūrinis tvirtumas ir kokybiška kilmė. Visi patinai turi turėti dvi nusileidusias sėklides, kitaip bus diskvalifikuoti. Neleistini žmonėms agresyvūs šunys. Visi žmogui agresiją parodę šunys registruojami ir po 3 ataskaitų jiems būna uždrausta dalyvauti parodose.

STONE ROW KENNELS' GATE CRASHER

AADR pripažįsta amerikiečių pitbulterjerus, Patterdale terjerus ir amerikiečių bully. AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. Nors laikai ir drastiškai pasikeitė, bet vos prieš kelias kartas šunys buvo veisiami ne dėl išvaizdos, o dėl darbo. Jei mes prarasime tas savybes, dėl kurių pitbulterjerai tapo garsiausiais ir įvairiapusiškiausiai viso pasaulio sportininkais, veislei bus padaryta didelė žala. AADR veisime skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą. AADR neremia ir netoleruoja bet kokios įstatymus pažeidžiančios veiklos.

Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. Kadangi jų dydžių ir spalvų įvairovė plati, o patys šunys istoriškai pasižymi ištikimybe, įvairiapusiškumu ir atsidavimu šeimai, pitbulterjeras iki šių dienų yra viena populiariausių JAV veislių.
VEISLĖS TIPAS, APRAŠYMAS, ASMENYBĖ - 20 taškų. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku atskirti ir apibrėžti veislę kaip tipą, kadangi matomą šuns įspūdį dažniausiai sudaro į akis nekrintantys bruožai. Šuo gali būti fiziškai nuostabus, su visomis reikiamomis savybėmis, tačiau netinkamas veislės atstovas. Šuo, kuris savo išvaizda bei būdo bruožais artimai primena standartą, priklauso reikiamam tipui. Tai geriausia nustatyti iš pirmo žvilgsnio - „ar šuo gali būti identifikuotas kaip pitbulterjeras”.
Iš pirmo žvilgsnio, pitbulterjeras yra gyvybingas, fiziškai sveikas ir pusiausviras. Nieko perdėto, jokių kraštutinumų, viskas proporcinga. Siekiant optimaliausios jėgos ir greičio pusiausvyros, pitbulterjero kūno ilgis turi būti proporcinga aukščiui, dydis svoriui, o priekinės dalies kampai - užpakalinės kampams.
Teisėjui pateiktas šuo turi būti švarus, tinkamos kūno kondicijos, proporcingo ūgio ir svorio. Idealus pitbulterjeras atletiškas, rodo didelė ištvermę, matosi jo gerai apibrėžtas liesas raumenynas. Šuo negali būti nei badaujantis ar dehidratuotas, nei minkštas ar griozdiškas. Demonstruojami šuniukai turi būti sveiko svorio, nei kresni, nei liesi, jų kondicija negali būti tobulinama bent 9 mėnesius. Už parodos ringo ribų šuo turi gyveni pilnavertį gyvenimą.
DYDIS. Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio šuo, dažniau patenka į 30 - 60 svarų (13,6 - 27 kg) kūno masės diapazoną. Proporcingumas ir ūgio bei svorio santykis svarbesni, negu specifinis dydis, išreikštas skaičiais. Negalima pamiršti, kad ekstremalūs dydžiai atima balansą ir panaikina kūno proporcingumą, dėl to retai šuns judesiai būna pageidautini. Pageidautina, kad kalė svertų iki 50 svarų (23 kg), patinas - iki 60 svarų (27 kg).
SPALVA. Priimtinos visos kailio spalvos. Priimtinos nosies spalvos - juoda, mėlyna, šokolado ir raudona. Pirmenybė teikiama vienspalvei nosiai, o ne dvispalvei („drugelio”). Nosis be pigmento („Dudley”) laikoma rimtu trūkumu, tačiau negalima jos supainioti su atskiestu raudonu atspalviu.
ASMENYBĖ. Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitikintis savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.
GALVA - 5 taškai. Galva proporcinga su kūnu, sudaro maždaug 2/3 pečių pločio. Vienodo ilgio nuo nosies galiuko iki pakakčio (perėjimo iš kaktos į snukį) ir nuo pakakčio iki kaukolės viršūnės. Žiūrint iš viršaus bei šono, galvos forma - buko pleišto formos, iš priekio - kvadratinė. Snukis po akimis platus, truputį smailėja nosies link. Viršutinė snukio linija, žiūrint iš šono, tiesi. Žandikaulių raumenys galingi, subrendusio šuns gerai išsivystę. Lūpos prigludusios.
KAKLAS - 3 taškai. Raumeningas ir gana ilgas. Parodinėj stovėsenoj žandikaulio apatinė linija turi būti lygi arba laikoma aukščiau už nugaros liniją. Kaklas platėja palaipsniui, kol pereina į pečius.
DANTYS - 5 taškai. Sankanda žirklių principo - kandžiai persidengia kaip žirklės. Iltiniai dantys tvirti, plačiu pagrindu. Jei iltys sandariai persidengia, leidžiama tiesi sankanda (kandžiai liečiasi kandamaisiais kraštais), taip pat apatiniai dantys gali dengti viršutinius (bet tai nėra pageidautina). Priklausomai nuo amžiaus leistinas tam tikro laipsnio dantų nusidėvėjimas, taip pat ir dantų trūkumas šuniukams. Dėl nuskelto ar ištraukto iltinio danties šuo nebus diskvalifikuotas, bet didelių aukštumų nepasieks.
AKYS - 2 taškai. Elipsės formos, įstatytos giliai, vokai neapdribę.. Spalva susijusi su nosies veidrodėlio pigmentacija. Raudonanosiai šunys natūraliai turi šviesias akis, dažniausiai aukso ar lazdyno spalvos, rečiau žalias. Baltų šunų su minimaliomis kitų spalvų dėmėmis akių spalva bus panaši į nosies, kartais viena ar abi akys būna mėlynos. Visiškai mėlynos akys įmanomos, bet abi pasitaiko retai.
AUSYS - 2 taškai. Natūralios, idealiausios vidutinio dydžio, vadinamosios “rožės” formos (pakeltos), priimtinos ir pusiau stačios ar patrumpintos taip, kad būtų stačios. Visiškai nulėpusios ar visiškai tiesios („šikšnosparnio”) ausys nepageidaujamos. Kirptos ausys nelaikomos trūkumu.
UŽPAKALINĖ DALIS - 25 taškai Kai šuo stovi taisyklingai, galinės čiurnos turi būti vertikalios nuo kulkšnies į pagrindą ir bus truputį už galinio kryžiaus taško. Užpakalinei kojai esant tokioje padėtyje, kryžiaus nuolydis turi sudaryti 45 laipsnius į pagrindą ( matuojant nuo aukščiausio dubens taško iki užpakalinio kryžiaus taško. Kojos kaulai ilgesni negu šlaunikaulis. Šioj pozicijoj kelis yra viršutiniame kojos trečdalyje. Jei iš viršutinio kryžiaus taško pieštumėt liniją į kelį, gautumėt stačią (90 laipsnių) kampą į kryžiaus nuolydį. Linija nuo kelio žemyn į kulną turi sudaryt opoziciją stačiam kampui ir 45 laipsnių kampą su pagrindu. Čiurnos palyginti trumpos, sudaro maždaug trečdalį kojos ilgio.
LIEMUO - 10 taškų Krūtinės ląsta elipsės formos, viršuje platesnė, pasiekusi maksimalų plotį tarp alkūnių, smailėja. Tokia forma suteikia didesnį kvėpavimo efektyvumą, negu barelio ar „herring gutted” formos. Juosmuo gerai išvystytas, platus ir gana trumpas, bet ne tiek, kad prarastų lankstumą. Dubuo turi būti tokio pločio, kad užpakalines kojas šuo statytų šiek tiek plačiau negu priekines - tai suteikia stabilumo.
PRIEKINĖ DALIS - 15 taškų Šuniui stovint, mentikaulis turi idealiai būti pastatytas į žemę 45 laipsnių kampu. Alkūnė yra tiesiai iš peties viršaus ir sukuria galingą priekį, kadangi suformuoja tinkamą paviršiaus plotą prisitvirtinti raumenims. Petys truputį platesnis negu krūtinės ląsta ties 8 šonkauliu. Kai žiūrima iš priekio, apatinė peties dalis turi atrodyti tiesi ir kieta, dvigubai storesnė kaip užpakalinės dalies čiurna ir daug ilgesnė negu žastas. Tačiau iš šono matyti, kad priekinės dalies čiurnos nėra visiškai stačios. Tai šuniui leidžia šokinėti ir veikia kaip amortizatorius. Natūrali alkūnių pozicija turi būti paraleli krūtinės ląstai ir statyti priekines kojas priekin. Ekstremalus pėdų pasukimas išorėn nepageidaujamas, kadangi dėl to alkūnės tolsta nuo kūno. Krūtinė turi būti gerai išvystyta, bet ne per daug plati, o krūtinkaulis matomas.
PĖDOS - 3 taškai Pėdos apskritos, kompaktiškos kaip katės letena. Pirštų pagalvėlės minkštos. Natūraliai atviros pėdos su ilgais pirštais (panašios į triušio) yra paplitusios ir priimtinos, bet ne taip gerai vertinamos. Nagai turi būti reguliariai karpomi, kad dėl jų kojos nebūtų laikomos nenatūralioje pozicijoje. Plokšti pėdų čiurnikauliai ar slėsnos nepageidaujami. Dvigubi pridėtiniai pirštai ar pridėtiniai ant užpakalinių kojų - trūkumas.
UODEGA - 3 taškai. Atsipalaidavęs šuo uodegą laiko žemai, ji primena seno vandens siurblio rankeną. Uodegos ilgis baigiasi nusmailėjimu ties kulno sąnariais. Kai judama ryžtingai, atrodo, kad uodega pratęsia viršutinę nugaros liniją. Jei šuo stovi susidomėjęs, uodega laikoma švelniai išlenktoje „iššūkio” pozicijoje, neužriesta ant nugaros ir nepabrukta tarp kojų. Uodega negali būti patrumpinta ar kaip nors kitaip pakeista.
ODA IR KAILIS - 2 taškai Oda ir kailis yra šuns sveikatos indikatoriai. Kailis turi būti trumpas, slidus, blizgantis, oda prigludusi, standi, išskyrus kaklą, kur šiek tiek laisvesnė, bet su saiku ir ne ekstremaliai nudribusi.
JUDESIAI - 5 taškai Jei šuo turi gerus kampus ir yra subalansuotas, judės tinkamai. Idealiai šuo turi būti demonstruojamas risčioje. Manoma, kad situacijose, kur susijaudinimas didelis bei yra didelis išblaškymas, gali kili problemų, tad hendleris turi stengtis šuns judesius pateikti kuo geriau. Bėgdamas risčia šuo turi judėti lanksčiai. Negali būti jokio judesių švaistymo. Skirtingai nuo šuns su suvaržyta judesių amplitude, šuo kuris juda efektyviai, atrodo grakštus ir lengvas, bet tik pradėjus judėti gali prireikti 1 - 2 žingsnių, kad jis pagautų natūralų ritmą. Aukšti žingsniai, judėjimas šonu ar žingsniavimas šiai veislei nepageidautini. Judant kojos neturėtų kirstis ar trukdyti viena kitai. Didėjant greičiui, žingsniai niekada nepasiekia balanso linijos centro. Šuo, kuris akivaizdžiai yra šlubas laikomas nesveiku, ir, negali gauti taškų, net jei ringe tai bus vienintelis šuo tą dieną.

Gr. Ch. Jhns Ton80's

Oficialus UKC standartas, parengtas 1978 m., peržiūrėtas 2012 m. gruodžio 1.

Šio veislės standarto tikslai ir paskirtis įtraukia: pateikti gaires veisėjams, norintiems išlaikyti ir pagerinti veislės kokybę; panašiai tobulinti šią veislę visame pasaulyje; veikti kaip pagalbinė priemonė parodų teisėjams.
Veisėjai ir teisėjai privalo vengti bet kokių perdėtų savybių, kurios kenkia veislės sveikatai, gerovei, esmei ir pagrįstumui ir turi atsakingai pastebėti nepageidautinas savybes.
Amerikiečių pitbultejeras turi ilgą istoriją ir yra fiziškai aktyvi, raumeninga, labai judri veislė, tipą išlaikiusi daugiau kaip 150 metų. Bet koks nukrypimas nuo šių savybių turi būti vertinamas kaip trūkumas, o tai vertinama atžvengiant į jo laipsnį ir poveikį šuns sveikatai, gerovei bei gebėjimui atlikti tradicinius darbus. Kokybė niekada negali būti aukojama dėl dydžio. Labai aiškiai parodoma, kad kryžminimas su kitomis veislėmis negali būti toleruojamas. UKC negali toleruoti perspaustų egzempliorių šios veislės veisimo programoje, ir turi išsaugoti sveikatą ir gyvybingumą, įpareigojant teisėjus skirti pergales tai reprezentuojantiems atstovams.
ISTORIJA
Kažkada XIX amžiuje Anglijoje, Airijoje ir Škotijoje bandant išveisti šunis, kurie iš buldogų paveldėtų atletiškumą ir jėgą, o iš terjerų - geimą, pradėta poruoti buldogus su terjerais. To rezultatas - šuo, turintis visas didžiam kariui reikalingas savybes: stiprumą, nesutramdoma drąsą ir švelnumą su artimaisiais. Imigrantai pasiėmė šiuos buldogų ir terjerų mišrūnus į JAV. Amerikiečių pitbulterjerų talentai neliko nepastebėti fermerių ir rančų savininkų, kurie naudojo šiuo šunis pusiau laukinių galvijų ir meitėlių gaudymui, medžioklei, galvijų varymui ir, žinoma, kaip šeimos kompanionus. Šiomis dienomis amerikiečių pitbulterjerai toliau demonstruoja savo universalumą, sėkmingai konkuruodami paklusnumo, paieškos, vikrumo, svorio tempimo, grožio varžybose.
UKC yra pirmasis klubas, užregistravęs ir pripažinęs amerikiečių pitbulterjerus. UKC įkūrėjas C.Z. Bennett 1898 metais pirmuoju numeriu klube įrašė savo šunį Bennett`s Ring.
BENDRAS APRAŠYMAS
Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo, trumpaplaukis šuo lygiais, gerai apibrėžtais raumenimis. Ši veislė yra galinga ir atletiška. Kūnas truputį ilgesnis už aukštį, kalės gali būti šiek tiek ilgesnės už šunis. Priekinių kojų ilgis (nuo alkūnės iki pagrindo) maždaug lygus pusei šuns ūgio tie ketera.
Galva vidutinio dydžio, su plačia, plokščia kaukole ir plačiu, giliu snukiu. Ausys nuo mažo iki vidutinio dydžio, aukštai įsodintos, natūralios formos arba kirptos.
Gana trumpa uodega išaugusi žemai, prie pagrindo stora, į galą plonėja.
Amerikiečių pitbulterjerai gali būti visų spalvų ir spalvų schemų, išskyrus marmurinę.
Šioje veislėje atletiškumas susivienija su grakštumu bei judrumu ir niekada neturėtų leist atsirasti griozdiškiems, pernelyg raumeningiems ar smulkiakauliams gyvūnams.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras privalo turėti funkcinį pajėgumą būti sugriebimo šunimi, gebėti laikyti, galynėtis (stumti ir traukti) ir atliekant tokius darbus lengvai kvėpuoti. Svarbiausia šioje veislėje - balansas ir harmonija.
Eliminuotino trūkumai: bet koks neproporcingumas, perdėtos savybės (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar kūnas), kurie galėtų daryti įtaką darbinėms veislės savybėms.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas. Dvarfizmas.
SAVYBĖS
Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. Kadangi dauguma pitbulterjerų turi didesnį ar mažesnį agresijos, nukreiptos į šunis, lygį, dėl įspūdingų augintinio fizinių savybių savininkas privalo jį rūpestingai socializuoti bei mokinti paklusnumo. Natūralus pitbulterjero judrumas daro jį vienu geriausių alpinistų šunų tarpe, todėl šiam šuniui būtina gera tvora. Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. Ši veislė labai gerai dresuojama dėl savo aukšto intelekto ir noro dirbti.
Diskvalifikacija: agresyvumas ar ekstremalus bailumas.
GALVA
Pitbulterjero galva yra unikalus ir svarbus veislės išvaizdos elementas. Ji didelė, plati, sudaro didelės jėgos įspūdį, bet nėra neproporcinga lyginant su kūnu. Žiūrint iš priekio, galva plataus, buko pleišto formos. Kai žiūrima iš šono, kaukolė ir snukis lygiagretūs vienas kitam, pakaktys gerai apibrėžtas, vidutiniškai gilus. Antakių lankai gerai apibrėžti, bet neryškūs. Galva geros formos, joje susipynę jėga, elegancija ir charakteris.
Labai rimtas trūkumas: per didelė, sunki galva.
KAUKOLĖ didelė, plokščia ar truputėlį apvali, gili ir plati tarp ausų. Žiūrint iš viršaus, kaukolė lengvai smailėja pakakčio kryptimi. Yra gili vidurinė vaga, kurios gylis mažėja nuo pakakčio į pakaušį. Skruostų raumenys ryškūs, bet ne raukšlėti. Kai šuo susikoncentravęs, ant kaktos susidaro raukšlės, pitbulterjerui suteikiančios unikalią išraišką.
SNUKIS platus ir gilus, labai nežymiai siaurėja nuo pakakčio į nosį. Snukio ilgis trumpesnis negu kaukolės, jų santykis 2:3. Viršutinė linija tiesi. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus, gilus. Lūpos švarios, prigludusios.
Trūkumai: dėl silpno apaitnio žandikaulio pernelyg „aštrus“ ar „suspaustas“ snukis; atvėpusios lūpos; silpnas apatinis žandikaulis.
Labai rimti trūkumai: per trumpas snukis, kuris neleidžia optimaliai kvėpuoti.
DANTYS. Amerikiečių pitbulterjeras turi komplektą tolygiai atskirtų, baltų dantų, sankanda žirklių principo.
Trūkumas: tiesi (replių) sankanda.
Rimti trūkumai: nesankanda arba perkandimas; kreiva burna; dantų trūkumas (netaikoma išmuštiems ar veterinaro pašalintiems dantims).
NOSIS. Didelė, su plačiomis, atviromis šnervėmis. Gali būti bet kokios spalvos.
AKYS vidutinio dydžio, apvalios, įstatytos toli viena nuo kitos, žemai. Visos spalvos priimtinos, išskyrus mėlyną, kuri yra rimtas trūkumas. Trečiasis vokas neturi būti matomas
Rimti trūkumai: išsprogusios akys; nevienodų spalvų akys; mėlynos akys.
AUSYS išaugusios aukštai, natūralios ar kirptos, nė vienoms nesuteikiama pirmenybė. Stačios ar plačios, nukabusios nepageidaujamos.
Diskvalifikacija: vienpusis ar dvipusis kurtumas.
KAKLAS
Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Į keteros pusę matoma nedidelė arka. Kaklas palaipsniui platėja nuo tos vietos, kur jungiasi prie kaukolės, pečių link. Kaklo oda aptempta, be pagurklio.
Trūkumai: per plonas ar silpnas kaklas; „avies kaklas“; pagurklis.
Labai rimti trūkumai: trumpas, storas kaklas, kuris gali daryti įtaką šuns funkciniams gebėjimams.
PRIEKINĖS GALŪNĖS
PEČIAI ilgi, platūs, raumeningi, gerai atitraukti atgal. Petikaulis maždaug lygus mentikaulio ilgiui ir jungiasi prie to tinkamu kampu. Priekinės kojos stiprios ir raumeningos. Alkūnės priglaustos prie kūno. Žiūrint iš priekio, priekinės kojos pastatytos vidutiniškai plačiai, statmenos į pagrindą. Plaštakos trumpos, galingos, tiesios, lanksčios. Žiūrint iš šono, plaštakos beveik stačios.
Trūkumai: vertikalūs ar pernelyg masyvūs pečiai; alkūnės pasuktos į vidų ar išorę; silpnos plaštakos; priekinės kojos išlinkusios; kojų pirštai pasukti į vidų ar išorę.
Labai rimti trūkumai: priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki pagrindo) trumpesnės negu pusė ūgio ties ketera. Priekinės kojos taip išlenktos, kad neįmanomas normalus judėjimas.
KŪNAS
Krūtinė gili, gerai užpildyta, vidutinio pločio, dėl ko yra daug vietos širdžiai ir plaučiams, bet ji niekada negali būti platesnė už gylį. Priekinė krūtinės dalis nesitęsia toliau kaip už peties taško. Šonkauliai tęsiasi atgal ir yra gerai prisitvirtinę prie stuburo, formuodami stiprų kūną, besitęsiantį iki alkūnių. Nugara stipri ir tvirta. Viršutinė linija labai lengvai leidžiasi nuo keteros plačios, tvirtos, raumeningos nugaros. Juosmuo trumpas, raumeningas, šiek tiek išlenktas į viršų ties strėnomis, bet siauresnis už krūtinės ląstą ir su vidutiniu pilvu. Strėnos truputį pasvirusios žemyn.
Labai rimti trūkumai: pernelyg masyvus kūnas trukdo darbingumui.
Eliminuotini trūkumai: krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliam judėjimui.
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS
Užpakalinės galūnės stiprios, raumeningos, saikingai plačios. Pasturgalis gerai užpildo kiekvieną uodegos pusę ir yra gilus nuo dubens iki tarpukojo. Užpakalinių galūnių kaulai, kampai ir raumenynas proporcingi priekinėms galūnėms. Šlaunys gerai išvystytos, su storais, lengvai atskiriamais raumenimis. Žiūrint iš šono, kulnų sąnariai gerai pasvirę, o slėsnos į pagrindą nuleistos statmenai. Žiūrint iš užpakalio, slėsnos tiesios ir lygiagrečios viena su kita.
Trūkumai: siaura užpakalinė dalis; užpakalinė dalis negili nuo dubens į tarpkojį; nepakankamai išvystytas raumenynas; tiesūs ar pernelyg kampuoti kelio sąnariai; karvės kulkšnys („cow hocks”); pjautuvo formos („sickle”) kulkšnys; išlenktos kojos.
PĖDOS
Apvalios, proporcingos šuns dydžiui, gerai išlenktos. Padai kieti, tvirti, su gerai amortizuojančiomis pagalvėlėmis. Pridėtiniai pirštai pašalinti.
Trūkumas: išskėstos pėdos.
UODEGA
Išaugusi kaip natūralus viršutinės linijos tęsinys, plonėja į galą. Kai šuo ramus, uodega laikoma nuleista maždaug iki kulno. Kai šuo juda, uodega laikoma nugaros lygyje. Kai šuo susijaudinęs, uodega gali būti pakelta, vertikalioj pozicijoj („iššūkio poza”), bet niekada negali būti riesta ant nugaros („linksma uodega”).
Trūkumai: ilga uodega (galiukas eina toliau kulnies). Rimtas trūkumas: riesta uodega („linksma uodega”) - nepainioti su iššūkio uodega; laužta uodega. Eliminuotina klaida: trumpinta uodega.
Diskvalifikacija: susukta uodega.
KAILIS
Kailis blizgantis, lygus, prigludęs, saikingai kietas liečiant.
Trūkumai: garbanotas, banguotas, retas kailis.
Diskvalifikacija: ilgas kailis.
SPALVA
Bet kokia spalva ir spalvinės kombinacijos priimtinos, išskyrus marmurinę.
Diskvalifikacija: albinizmas. Marmurinė spalva.
ŪGIS IR SVORIS
Amerikiečių pitbulterjeras turi būti galingas ir judrus; bendras balansas ir teisingos ūgio/svorio proporcijos svarbiau negu faktinis ūgis ir svoris.
Pageidautinas subrendusių geros būklės patinų svoris 35 - 60 svarų (16 - 27 kg), kalių 30 - 50 svarų (13,6 – 22,7 kg).
Naudojami kaip bendra taisyklė ir gairės, pageidautinas aukščio diapazonas subrendusiems patinams yra nuo 18 iki 21 colio (45,7 - 53,3 cm) ties ketera, kalėms - 17 - 20 colių (43,2 – 5038 cm).
Svarbu pažymėti, kad šunys, didesni ar mažesni negu nurodytos svorio ar ūgio ribos, neturėtų būti baudžiami, jeigu nėra neproporcingai dideli ar raumeningi. Labai rimtas trūkumas: Pernelyg dideli ar pernelyg masyvūs šunys ir šunys, kurių ūgis ir/ar svoris yra labai toli nuo to, kas norima siekiant pageidautinos sveikatos, struktūros, judesių ir fizinių gebėjimų.
JUDESIAI
Amerikiečių pitbulterjeras juda smagiai, pasitiki savimi, perteikia įspūdį, kad jis tikisi kiekvieną akimirką pamatyti kažką naujo ir įdomaus. Risnojant eisena lengva, švelni, galinga ir gerai koordinuota, rodo gerą priekį ir varantįjį galą. Judant nugaros linija šiek tiek lankstosi, kas rodo elastingumą. Žiūrint iš bet kurios padėties, kojos nesukamos nei vidun, nei išorėn, pėdos nesikerta ir netrukdo viena kitai. Greičiui didėjant, kojos linkusius nueiti į centrinę balanso liniją.
Trūkumai: kojos nejuda toje pačioje plokštumoje; kojos kertasi per daug priekyje ar gale; galinės kojos juda per arti ar liečiasi; svyruojanti eisena; eidinė; kojų metimas į šonus ("irkluojamieji judesiai"); galinių kojų trukdymas priekinėms, dėl ko šuo verčiamas judėti kampu, o ne tiesia linija; Hackney judesiai (kaip pinčerių, aukštas kojų kėlimas); priekyje trumpesnis žingsnis, dėl ko priekinė galūnė į pagrindą remiasi anksčiau negu galinė.
ELIMINUOTINI TRŪKUMAI
Visi eliminuotini trūkumai yra pakankamai rimti, kad šuo dėl jų negautų jokių apdovanojimų parodoje.
Bet kokia neproporcinga perspausta savybė (trumpos kojos, dideli kaulai, masyvi galva ar masyvus kūnas), kuri trukdo fiziniam aktyvumui ir darbui.
Snukis toks trumpas ir bukas, kad trukdo normaliai kvėpuoti.
Priekinės kojos (matuojant nuo alkūnės iki žemės) trumpesnės negu bendras aukštis ties ketera.
Priekinės kojos taip išlenktos, kad trukdo normaliai judėti.
Krūtinė tokia plati, kad trukdo normaliai judėti.
Nukirpta uodega.
DISKVALIFIKACIJA
Šunys su diskvalifikuotinais trūkumais negali dalyvauti parodose, apie juos turi būti pranešta UKC.
Vienpusis arba dvipusis kriptorchizmas.
Agresyvumas, ekstremalus bailumas.
Albinizmas.
Marmurinė spalva.
Vienpusis ar abipusis kurtumas.
Ilgas kailis.
Dvarfizmas (nykštukizmas).
Susukta uodega.
Pastaba: nors tam tikras agresijos kitiems šunims laipsnis yra būdingas veislei, hendleriai privalo laikytis UKC politikos dėl šunų temperamento UKC renginiuose.
JAV ausų ir uodegos trumpinimas yra teisėtas ir laikomas asmeniniu pasirinkimu. Tačiau kaip tarptautinis registras UKC žino, kad tai draudžiama kai kuriose šalyse. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, UKC mano, kad nė vienas šuo UKC renginiuose neturėtų būti baudžiamas už pilną uodegą ar natūralias ausis.

Terminas priekis apibūdina ryšį tarp mentės, žasto, krūtinės priekio (krūtinkaulio) ir su jais susijusių minkštųjų audinių. Pagrindiniai kaulai jungiami vadinamaisiais kampais.

Mentė turi sklandžiai įsilieti į krūtinės ląstą. Jie niekada neturėtų būti aukščiausias šuns taškas. Mentės aukščiausias taškas turi gulėti išilgai šonkaulių, kiek žemiau negu stuburas.

Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Ties ketera - šiokia tokia arka.

UKC parodose daugėja šunų storais trumpais kaklais, taip pat atsiranda puikiai tokius šunis vertinančių teisėjų. Nerimą kelia ir per ploni kaklai, kurie, nors ne tokie populiarūs, taip pat nėra “teisingi”. Trumpas kresnas storas kaklas visada bus– trūkumas. Kaklas turi būti ilgesnis už šuns kaukolę ir tokios formos, kad eitų kūgiu nuo pečių link galvos. Bull tipo kaklas nėra nei optimalus, nei vidutiniškas, nei funkcionalus.

Vertinant kaklo ilgį, reikia brėžti liniją nuo apatinio žandikaulio link nugaros taip, kad ji būtų lygiagreti su žeme. Jei šuns kaklas tinkamo ilgio, linija eis virš nugaros. Jei linija nusiles – kaklas per trumpas.

Kaklas pamažu platėja nuo kaukolės ir gražiai susilieja su pečiais. Oda ant jo stora, be pagurklio.

Kaklas negali būti trumpas, storas, plonas ar silpnas, trūkumu laikomas ir “avies” (įgaubtas) kaklas. ADBA standartas reikalauja, kad kaklas būtų ilgas ir prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.

Mentė nėra pritvirtinta prie jokio kaulo viršuje, tačiau ji su keturiais raumenimis jungiasi prie stuburo bent keliose vietose. Kuo tvirčiau jungiasi, tuo tvirtesnis priekis, todėl palaidos mentės – struktūros bėda.

Atkreipkite dėmesį, kad šio bėgančio šuns visa masė ir jėga sutelkta į vieną vietą – čiurną ir pėdą. Štai kodėl taip svarbu veisti darbinius šunis tvirtomis, tiesiomis čiurnomis ir storomis, stipriomis pėdomis. Selekcininkai, „gaminantys“ šunis silpnomis čiurnomis ir plokščiomis pėdomis, stumia gyvūnus į nepalankią padėtį. Jie galės dirbti, tačiau padidės traumų rizika.

Mentės ilgos, plačios, raumeningos, nuožulnios. Žastas maždaug vienodo ilgio su mente, jie jungiasi stačiu kampu. Daugėja šunų su per trumpais žastais. Dėl to šuns viršutinė linija judesio metu priekyje atrodo aukštesnė. Žinoma, šioje situacijoje įmanomi ir taisyklingi judesiai, tačiau tai vis tiek rimta problema.

Priekinės galūnės stiprios ir raumeningos. Alkūnės arti kūno. Žiūrint iš priekio, priekinės kojos laikomos vidutiniškai nutolusios viena nuo kitos, statmenos į žemę. Kai kojos tokioje pozicijoje, matomos visos alkūnių problemos., kurios negali būti pasuktos išorėn ar vidun.

Čiurnos trumpos, galingos, tiesios ir lanksčios. Žiūrint iš šono, jos beveik statmenos.

Atkreipkite dėmesį, kad beveik statmenos, trumpos ir lanksčios gali egzistuoti vienu metu ir turi atitikti lankstumo bei vidutiniškumo poreikį. Optimalaus ilgio lanksčios čiurnos reikalingos darbiniui šuniui. Tiesa, trumpos lanksčios čiurnos taip pat yra neblogas dalykas. Čiurnos negali būti nuožulnios ar kreivos, priekinės galūnės - išlinkusios, kojos pasuktos išorėn ar vidun.

Idealus pitbulterjeras juda sklandžiai, galingai ir laiko galvą ištiestą maždaug 45 laipsnių kampu su kūnu, o uodegą – lygiagrečiai su žeme ar šiek tiek pakeltą (45 laipsniai su žeme). Tobulus judesius lemia idealiai subalansuoti priekis ir galas. Užpakalinės pėdos turi leistis tiksliai ton vieton, kurioje ką tik buvo priekinės.

 

Auksinė pitbulterjerų standarto taisyklė sako: saikas ir optimalumas. Nieko negali būti per daug. Jei pažiūrėję į šunį sakot „oho kokie dideli raumenys“ ar „oho kokia didelė galva“, tai jis nėra gerai sudėtas. Optimalus pitbulis – gražus buldogo ir terjero savybių derinys.

Čia daugiausia dėmesio skirsime centrinės kūno dalies standartui. Organizmo funkcionalumą lemia daugybė pagrindinių struktūros aspektų. Reikia suprasti, kad kūno struktūra turi tikti darbui, kuriam šuo buvo sukurtas. Pitbulterjeras turi būti vidutinio dydžio ir formos šuo, kuriame viskas optimizuota.

Krūtinė

Krūtinė turi būti gili, gerai užpildyta, saikingai plati su pakankamai vietos širdžiai ir plaučiams, tačiau niekada negali būti platesnė už gylį.

Krūtinės forma lemia daug. Pitbulterjeras turi būti stabilus ir judrus. Taigi per siauras liemuo nesuteiks stabilumo, o statinės formos krūtinės ląsta atims judrumą. Negili krūtinės ląsta neleis orui veiksmingai judėti . Statinės formos krūtinė tik prideda papildomo svorio ir neturi jokios funkcinės naudos.

Krūtinės gylio ir pločio santykis turi būti optimalus. Atkreipkite dėmesį, kad krūtinė pilnai užpildyta ir tęsiasi iki alkūnių. Platumas suteikia didesnę bazę siekiant stabilumo. Labai siaura krūtinė leistų lengvai „važiuoti“ į šoną grumtynių metu (pvz., kai šuo stumiamas pečiais), o pernelyg plati blogintų manevringumą ir judrumą, kurie reikalingi greitam padėties pakeitimui. Šoniniai judesiai ir stabilumas turi būti optimizuoti ir sukurti tobulą vaizdą.

Šonkauliai užapvalinti ties stuburu, plokštėja (siaurėja) link kūno apačios užsibaigdami ties alkūnėmis.

Iš esmės yra trys krūtinių formos:  statinės formos (labai netinka gyvūnui, kuris turi būti vidutiniškai judrus ir stabilus), vidutiniškai apvali ir gili. Štai ir turime du ekstremalius taškus – viename gale anglų buldogai su statinės formos krūtinėmis, kitame – kurtai su labai giliomis ir siauromis krūtinėmis.

Iš esmės krūtinė -  vienas svarbesnių dalykų pitbulterjerų išvaizdoje, kurį UKC ir AKC labai apleido, kadangi veisėjai ieškojo buldoginės išvaizdos atstovų. Nuotraukoje su krūtinėmis matote įprastinius UKC parodų dalyvius. Kairėje yra graži vidutinė krūtinė su gerai išlenktais šonkauliais, viduryje – dažnai UKC/AKC parodose sutinkama statinės formos krūtinė, o dešinėje – perspaustas statinės formos atvejis. Tokia ekstremali forma dažnai pastebima tarp senųjų anglų buldogų ir bulldoggues.

Gerai išlenkti šonkauliai, siaurėjantys link krūtinės apačios, lemia šoninių judesių vikrumą ir efektyvų kvėpavimą. Krūtinės gylis svarbus gebėjimui efektyviai pernešti deguonį į raumenis. Jei krūtinė siaura, su kiekvienu įkvėpimu vidun pateks mažiau oro. Proto ribose plati krūtinė suteiks daugiau tūrio, dėl ko plaučius pasieks daugiau deguonies. Gilesnė krūtinė suteikia daugiau ploto plaučiams. Svarbu atsiminti, kad tą tūrį duoda krūtinės gylis, o ne plotis. Galvokite apie plaučius kaip apie dumples, jie plečiasi krūtine žemyn, o ne į šonus. Jei krūtinė nebus pakankamai gili, šuo praras gebėjimą veiksmingai panaudoti deguonį. Šunims, kurie labai priklauso nuo raumenų jėgos ir ištvermės, tai viena bjauresnių problemų, kurią iš veisimo programos būtina eliminuoti.

Jei dirbančio šuns raumenys negaus pakankamai deguonies, raumenis gali ištikti hipoksija.  Dėl to atrinkdami plačiakrūtinius šunis veisėjai dramatiškai prastina darbinio tipo pitbulterjerus. Tai viena labiausiai niokojančių transformacijų, kurią galima pastebėti šioje veislėje.

Reikia gerai išugdyti akį, kad pavyktų atskirti gerai išvystytą krūtinę nuo per gilios ar per plačios. Štai kodėl pitbulterjerai turi turėti „pakankama apvalias krūtines“, besitęsiančias iki alkūnių.

Nugara

Nugara stipri ir tvirta. Jos raumenys turi būti pakankamai judrūs ir pakankamai tvirti. Ji – svarbus šuns aspektas. Silpna nugara rodo prastą sandarą ir blogą raumenyną. Paprastai tai sukelia struktūrinis silpnumas, stuburas ar prasti raumenys.

Viršutinė linija (TOPLINE) leidžiasi nuo keteros iki plačios, raumeningos, lygios nugaros.  Labai graži viršutinė linija turi būti šiek tiek nuolaidi nuo keteros link galinės šuns dalies. Daugėja per trumpų gyvūnų, turinčių plačius raumenis, tačiau praradusius judrumą ir lankstumą.

Vertinant viršutinę liniją visada turime atsižvelgti į tai, kaip šuo sudėtas. Geras hendleris mokės paslėpti rimtas bėdas, o blogas gali parodyti problemas, kurių išties nėra. Atsiminkit, kad yra skirtumas tarp viršutinės ir nugaros linijų. Uodega – natūralus viršutinės linijos tęsinys. Nugaros linija turi būti viename lygyje su ketera, nugara ir juosmeniu.

Juosmuo, strėnos

Juosmuo trumpas, raumeningas ir šiek tiek išlenktas kryžkaulio viršuje, tačiau siauresnis negu krūtinės ląsta su vidutiniškai įtrauktu pilvu. Pilvas labai svarbus sportuojančiam šuniui, jis priklauso nuo kondicionavimo. Strėnos šiek tiek nuožulnios.

Juosmuo matuojamas nuo paskutinio šonkaulio. Atstumas nuo paskutinio šonkaulio iki dubens turėtų būti daug trumpesnis negu atstumas nuo paskutinio šonkaulio iki peties.

Trumpas juosmuo prastina šuns gebėjimą judėti į šonus. Per ilgas juosmuo sukels atramos nugaroje trūkumą, atims stabilumą.

Proporcijos

Standartas reikalauja, kad priekinė koja matuojant nuo alkūnės iki žemės būtų to paties ilgio kaip nuo alkūnės iki peties viršaus.

Dabar veskite liniją per šuns kūną ties krūtinkauliu. Tai – tas atsikišęs dalykas šuns krūtinės priekyje, kaulo galiukas, prie kurio tvirtinasi šonkauliai. Jis lengvai apčiuopiamas pirštais. Gero krūtinkaulio paviršius leidžia tinkamai prisijungti raumenims, jungiantiems žastą su krūtinės ląsta, o per mažas jis lemia labai laisvus judesius. Pusė šuns kūno turi būti po išvesta linija, pusė – virš jos. Jei vertinamas šuniukas, jis turi būti 8 sav. amžiaus arba teks palaukti kol jam bus 12 mėn. Žinoma, rimtos ydos matysis bet kuriame amžiuje.

Pieškite linijas tiesiai per priekinės kojos vidurį ir nuo šuns sėdmenų taško (sėdimojo gumburo) statmenai į žemę. Taisyklingai sudėto šuns galva ir kaklas bus prieš priekinės kojos liniją. Gale linija lies šuns pirštus arba bus truputį prieš juos.

Ilgis ir aukštis

ADBA standartas reikalauja kvadratinio kūno, nors daug kur, ypač UKC, manoma, kad kūnas turi būti tik vos ilgesnis už ūgį, o kalės gali turėti ilgesnius kūnus negu patinai (joms reikia daugiau „vietos“ šuniukams išnešioti). Aišku, kyla klausimas „kaip vertinti aukštį ir ilgį?“. Kvadratinis šuo su puikiais kampais ir geromis kojomis judėdamas ringe kratysis į šonus. Stafams, kurie buvo iš esmės aprašyti kaip kvadratiniai šunys, kampai sumažinti dėl lygios eisenos ringe.

Geriausias taškas aukščiui matuoti – aukščiausias mentės taškas keteroje. Ilgiui geriausia rinktis tašką kur žastas susitinka mentę iki dubens kaulo pabaigos taško (o ne sėdmens ar kryžiaus). Statmenos žalios linijos yra vienodo ilgio, tad matyti, kad patelė kiek ilgesnė negu jos ūgis („šiek tiek“ reiškia, kad šuo neturi būti traukinys).

Kodėl kampai svarbūs

Galiniai kampai derinami su aukščiu ir ilgiu. UKC pitbulterjerai, tiek patinai, tiek kalės, apibūdinami kaip šiek tiek ilgesni už aukštį. Šis standartas kilo iš universalaus darbinio tipo ir toks reikalavimas atsirado dėl logiškų priežasčių. Jei veisimui bus parinktas šuo su gan trumpa nugara, kartu bus atrinkta daugybė kitų bruožų, kaip kad galiniai kampai. Atrenkant trumpanugarius gyvūnus ir tuo pačiu siekiant tinkamų judesių reikia, kad gyvūnas turėtų kiek mažesnius kampus, negu tas, kurio ilgis kiek didesnis už aukštį. Tarp visų darbinių veislių kaip pitbuliai kampų trūkumas ir kvadratinis kūnas sukelia tinkamos mechanikos, sukimo momento, galo svertų trūkumą, dėl ko prarandami judrumas, lankstumas ir manevringumas. Žinoma, kvadratiniai šunys gali būti judrūs, tačiau mes kalbame santykiniais dydžiais ir labiau apie bendrą universalumą.

„Kampų trūkumas“ paprastai būdingas pitbuliams su trumpesniu blauzdikauliu (lyginant su šlaunikaulio ilgiu). Pitbulterjero blauzdikaulis turėtų būti kiek ilgesnis už šlaunikaulį. Tai dramatiškai padidina galinės dalies svertus. Per maži kampai taip pat tipiškai lydimi trumpesnių raumenų, kurie prasčiau tvirtinasi prie kaulų. Prasti kampai, trumpos sausgyslės kuriant bendrą jėgą reikalauja didesnės santykinės raumenų jėgos. Taigi šuniui su blogais kampais teks labiau treniruoti raumenis, kad būtų išgauta ta pati jėga kaip šuns su tinkamais kampais ir optimaliais kūno svertais.

Ilgas blauzdikaulis (lyginant su šlaunikauliu) verčiamas kaip „geras kelio sąnario kampas“, kuris savo ruožtu struktūriškai veda prie „gero kulnies sąnario“, kas, jei šuo truputį ilgesnis už aukštį, veda prie su nugaros ilgiu susijusių subalansuotų galinių kampų.

Grįžtant prie nugaros ilgio ir kampų, yra svarbi priežastis, kodėl ilgesnis šuo bus universalesnis. Pavyzdžiui, gal kada stebėjot „gerai kampuotą“ šunį, žaidžiantį su kitu panašaus svorio šunimi, turinčiu tiesesnius kulnis. Kai šuo su „kampų trūkumu“  stumiamas atgal, jis labai mažai kontroliuoja ir šoka, o jei stumiamas į šoną, tada sukasi 180 laipsnių kampu. Sukimosi metu žaidimų draugas metasi ant jo pečių ir kaklo. Kvadratiniui šuniui šis momentas dar nepalankesnis, nes nugaros ilgio trūkumas neleidžia jam sukiotis ir manevruoti. Šuo priverstas griūti ant nugaros arba suktis ta pačia kryptimi kaip ir jo į pečius ir kaklą kimbantis žaidimų draugas. Jei šunys imsis ilgai, greičiau pavargs šuo prastais kampais.

Svertas – mechanizmas, naudojamas jėgai pakeisti. Svertas pusiausviras yra tada, kai jį veikiančios jėgos atvirkščiai proporcingos jų pečiams. Jėgos petys – trumpiausias atstumas nuo jėgos veikimo taško, iki atramos, statmenas pačiai jėgai. Reikia, kad jėga veiktų labai ilgą petį, o trumpąjį priversti veikti krovinį.

Jei blauzdikaulis, lyginant su šlaunikauliu, būna per trumpas, svertas tampa ydingas, priklausomas nuo raumenų jėgos.  Tai lemia funkcinį ištvermės sumažėjimą. Kai kliaujamasi vien raumenų jėga, o ne sverto optimizavimu, raumenys greičiau nuvargsta ir jiems reikia daugiau energijos atsargų. Šuo, turintis truputį per daug kampuotus kelio ir kulnų sąnarius, “veiks“ geriau  negu tas, kuis turi kiek per mažus kampus.

Šiandieniniuose parodų ringuose matome per daug kvadratinių šunų su per mažais kelio ir kulno sąnarių kampais bei prastai prisitvirtinusiais raumenimis.

Įsivaizduokite liniją, kertančią žemę nuo sėdimojo gumburo (tolimiausio dubenkaulio taško). Jei šuo truputį ilgesnis už aukštį ir yra su tinkamais kampais, įsivaizduojama linija kirs užpakalinės kojos pėdą arba bus iki 2,5 cm prieš ją. Logiška, kad jei šuo bus per daug kampuotas ar kvadratinis, ta linija nuo pėdos nutols.

 

 

Pagal The Book of The American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; Chapter 3; The Devil's Lap Dog

Visai neseniai teko skaityti straipsnį, kur koviniai buldogai apibūdinti lyg kokie satanistų kulto atstovai. Daug pamazgų prirašyta apie mūsų veislę. Tas neišblėstantis plačiosios visuomenės patiklumas nuolat stebina. Pirma, žiniasklaidoje vyrauja tendencija kurti pabaisišką pitbuldogų įvaizdį ir juos sieti su įvairiais nemaloniais elementais. Štai ir pavyzdys - dokumentinis filmas apie motociklininkų gaujas. Interviu paaiškėjo daugybė tokių gaujų blogybių – narkotikai, plėšimai, žmogžudystės... taip pat pasakota, kad tų gaujų nariai buvo pasinėrę į šunų kovas. Aš nežinau, kiek tiesos buvo tuose kituose teiginiuose,  tačiau galiu patikinti, kad nė vienas tos gaujos narys nebuvo žinomas kovinių šunų pasaulyje.

Dar mane labai stebina teiginys, jog pitbulterjerai panašūs į kiaules. Kiek menu būta vos kelių buldogų, į kuriuos pažiūrėjus būtų galima pasakyti, kad jie primena kiaulę. Žinoma gal man vadinamasis „veislės aklumas“, kadangi tarp buldogų praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo. Greičiausiai mūsų draugai „satanistai“ omeny turi anglų bulterjerus– tie atrodo panašesni į kiaules dėl storų kūnų ir žemai nuleisto snukio. Na bet nesvarbu.

Iš esmės visada maniau, kad amerikiečių pitbulterjeras – gan vidutiniškai atrodantis šuo. Kai kurie primena mišrūnus.  Tai priklauso nuo individų. Žinoma, vieni pitai itin dramatiškos išvaizdos, kiti – vidutiniokai.  Vėlgi, turime prisiminti, kad darbinių veislių išvaizda gan įvairi. Norint tai patvirtinti, palyginkite parodų biglius ar seterius su dirbančiais. Nors pitbulterjerų išvaizdos variacijos didelės, yra parametrai, kuriuos galima pritaikyti beveik visiems veislės atstovams. Jei imsime vidutinį tų variacijų atstovą, turėsime teoriškai idealų tipą. Kai pradedam galvot apie idealumus, atsiranda ir tai atitinkančio tipo aprašymas. Vienas geriausių standartų sukurtas ADBA - American Dog Breeders Association. Keletas veislės ekspertų analizavo kovas laimėjusių šunų fizines savybes, kad paruoštų tą standartą. Jis tapo oficialiu ADBA šunų parodose nuo 1976.

Apie pitbulterjerų parodas

Patirtis šunų, žirgų, žmonių sporte ir gyvulininkystėj rodo, kad bet kokiai gyvybės formai atsiras ekspertų armija, žinanti, kaip tie gyviai turėtų atrodyti. Dauguma tų ekspertų pradeda su mėgstamais gyvūnais ir bando tilpti į standartą, tačiau kai kurie turi tikrai nuostabių žinių ir sugeba atskirti gyvūnus, pagal savo fizinius parametrus „veikiančius“ geriausiai.  Dauguma tų žmonių su gyvūnais dirba dėl pinigų. Ūkininkas gali peržvelgti porą šimtų veršelių ir išsirinkti geriausius remdamasis vien jų išvaizda.  Po metų tie veršeliai atneš daugiau pelno, negu jų broliai. Galvijų pirklys iš patirties supranta,  jis praras pinigus per ilgakojus, siaurapečius, įdubusiomis nugaromis veršelius.  Žirgininkas žino, kad arklys kreivomis kojomis ar tiesiomis kulkšnimis pirmas finiško linijos nekirs. Kiekvienas, dirbantis su galvijais, žirgais ar pitbuliais, per ilgai laiką išmoko priimti gerus sprendimus. Profesionalas matys, kuris gyvūnas tiks darbui. Mėgėjais tik maitins savo vaizduotę.

Grįžkime prie amerikiečių pitbulterjero standarto sukūrimo. Kadangi dabar šunys dažniau veisiami dėl išvaizdos, o ne dėl darbo, reikia stengtis išsaugoti šiuos ypatingus gyvūnus atsižvelgiant į tai, kaip išvaizda lemia darbines savybes. Šių šunų šiandien nebūtų, jeigu ne jų veisimas geimui. Pitbulterjerų neveisė dėl intelekto, ištikimybės, drąsos, gražių akių, rožinės nosies ar polinkio gelbėti vaikus. Juos veisė tam, kad laimėtų. Pitbulterjerai buvo sukurti rungtynėms. Šiuos šunis tokius kokie jie yra sukūrė profesionalai – ir kai tie profesionalai dings, išnyks ir pitbulterjerai. Geriausiu atveju tai, ką turim šiomis dienomis – mėgėjų darbas, tik primenantis senuosius gladiatorius. Žinoma, dėkui dievui kad yra tų mėgėjų, kadangi profesionalios kovos nyksta ir šių didžių sportininkų išsaugojimas dabar atsidūrė kitose rankose. Dėl to į standartą žiūrėkime profesionaliai – kad mūsų anūkai galėtų bent pamatyti, kaip atrodė tie koviniai šunys.

Jei pradėsime iškėlę mintį, kad išvaizda turi atspindėti tai, kam šuo naudojamas ir tam, kad laimėtų kovą, iš karto kyla klausimas – kas yra laimėjimas. Dauguma sutinka su tokiu geriausių savybių paskirstymu: geimas, noras kovoti, ištvermė, gebėjimas rungtis, kandimas. Atkreipkite dėmesį, kad tik viena iš šių savybių – gebėjimas grumtis – tiesiogiai susijusi su išvaizda. Dar viena – ištvermė – gali iš dalies priklausyti nuo išvaizdos, tačiau labiau nuo paveldėto širdies ir kraujagyslių sistemos efektyvumo. Daug kas mano, kad galvos forma nulemia kandimą, tačiau praktikoje yra ir kitų su tuo susijusių veiksnių. Earl Tudor apie garsųjį Black Jack, laimėjusį 7 kovas ir nužudžiusį  4 priešininkus, sakė, kad jis taip gerai kando todėl, kad  norėjo „stipriai kąsti“. Tai viską apibendrina. Geras kandimas nepriklauso nuo galvos formos.

Kalbant apie išvaizdą, galima išskirti tik vieną savybę – gebėjimą grumtis. Štai kodėl pitbulterjerai taip skiraisi išvaizda. Tas gebėjimas nėra svarbesnis už su išvaizda nesusijusius geimą, norą kovoti, kandimą, natūralią ištvermę, kurie nesusiję su išvaizda. Kiekvienas žino, kad jei turi „gerai kvėpuojantį“ geimo šunį, jis vertas statymo. Ir visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Tačiau protingi vyrai žino ir tai, kad vienintelis gero geimo šuo – negyvas. Tiksliau, esant tam tikroms sąlygoms, dauguma šunų nurims. Manau, čia yra tiesos, ir šioje vietoje išvaizda tampa svarbi - paprastai apačioje atsidūręs šuo nurimsta greičiau. Sunku sustabdyti net netikusį šunį, jeigu jis dirba viršuje. Šuo, kurio kaulų ir raumenų struktūra neleidžia imtis, turi įdėti daugiau pastangų kad laimėtų. Jo karjera bus trumpa. Tad gebėjimas imtis (išvaizda) koviniams šunims – svarbus dalykas.

Šis standartas nesiremia tuo, kaip kas nors interpretuoja kovinių šunų išvaizdą. Jis turi būti grindžiamas kovas laiminčių šunų fizinėmis savybėmis.

Amerikiečių pitbulterjerų standartas

Pirmiausia pažiūrėkime į šunį iš šono. Idealiu atveju jis turi būti kvadratinis. Tai yra, ilgis nuo peties iki klubo galinio taško turi būti toks pat kaip nuo peties iki žemės. Toks šuo stovės aukštai ir turės maksimalų svertą savo svoriui - stovint normaliai (kai kulnys atkišti kiek toliau negu klubai), šuns bazė (pėdos) bus šiek tiek ilgesnė negu jo aukštis.

Ūgio ir svorio santykis – kritinis. Nors šunys kovoja būdami beveik identiško svorio, didesnio šansai geresni. Taigi kresni šunys ilgais kūnais, sunkiais pečiais ir storomis kojomis paprastai pralaimi aukštesniems ir plonesniems.

Gerai sekasi aukštiems, ploniems, ilgakakliams šunims (toks kaklas didelis privalumas, leidžiantis pasiekti daugiau negu pavyktų trumpakakliui). Kaklas iki pat kaukolės pagrindo turi būti labai raumeningas.

Tada pažvelkite į galinę dalį. Tai – varomoji  keturkojo dalis. Buldogas 80 proc. darbo padaro dubeniu ir galinėmis kojomis. Svarbiausia – ilgas nuožulnus dubuo. Dėl savo ilgio jis tampa svertu šlaunikauliui.  Ilgas dubuo šuniui suteikia kiek pakeltą (kuprotą) išvaizdą.  Taip pat su tuo susijusi žemai išaugusi uodega.

Šlaunys turi būti plačios. Masyvus šlaunikaulis gerai atlaiko platų juosmenį, suteikia  didesnį paviršių sėdmenų ir šlaunies dvigalviui raumenims, kurie lemia didelę jėgą.

Šlaunikaulis turi būti trumpesnis už blauzdikaulį. Tai reiškia, kad kelio sąnarys bus užpakalinės kojos viršutiniame trečdalyje. Žinoma, dažnai galima pamatyti šunis su „žemais keliais“ – jie paprastai turi įspūdingą raumenyną dėl didesnio šlaunies dvigalvio raumens, tačiau, deja, būna stebėtinai silpni ir lėti užpakalinių galūnių srityje. Trumpas šlaunikaulis ir ilgas blauzdikaulis lemia lenktą kelio sąnarį, kas veda į gerai išlenktą kulkšnį. Kovoje tai labai svarbu. Kai šuo stumiamas atgal, jis remiasi natūraliai elastinga, gerai išlenkta kulkšnimi, o keliai tuos judesius kontroliuoja. Šunys tiesiomis, kreivomis kulkšnimis, daugelis Dibo kilmės šunų gerai grumsis, tačiau jei bus stumiami, jų galas greičiau pavargs.

Dabar pažvelkime į priekinę dalį. Šuns krūtinės ląsta turi būti gili, spyruokliuojanti viršuje ir smailėjanti į apačią. Gili ir elipsinė, siaurėjanti geriau už apvalią ar statinės formos krūtinę. Krūtinės ląsta talpina plaučius. Šonkauliai čia - lyg dumplės. Plaučių efektyvumas priklauso nuo oro tūrio skirtumo tarp susitraukimo ir išsiplėtimo. Šuo, turintis statinės formos krūtinę, turės atlaikyti daugiau svorio pagal savo ūgį, tad jo oro siurblys stabčios, kad išgautų tą patį oro kiekį, jis turės daryti daugiau įkvėpimų.  Gili krūtinės ląsta suteikia vietos dideliems plaučiams.

Pečiai turi būti kiek platesni už krūtinės ląstą ties aštuntuoju šonkauliu. Per siauri pečiai neišlaikys tinkamų raumenų, tačiau per platūs lėtins šunį, pridės nereikalingo svorio.  Mentė į žemę turi būti nukreipta 45 ar mažesniu kampu, plati ir plokščia. Žastikaulis turi sudaryti tokį patį kampą tik kita kryptimi, būti pakankamai ilgas, kad alkūnės atsidurtų po krūtinės ląsta. Alkūnės turi būti prigludusios, ne pasuktos išorėn kaip anglų buldogokas suteikia anglų buldogo poziciją -  toks peties tipas lengviau išnarinamas ar sulaužomas.

Dilbis turėtų būti kiek ilgesnis už žastikaulį, sunkus ir tvirtas – dvigubai storesnis už padikaulį prie kulno.  Priekinės kojos ir pečiai turi būti sunkūs, pajėgūs atlaikyti didelius sužalojimus.

Santykis tarp priekinių kojų ir nugaros iš pirmo žvilgsnio atrodo taip: sunkus priekis ir subtilus galas. Sportinių šunų padikaulai, kulnis ir apatinė blauzdikaulio dalis turi būti lengvi, ploni ir elastingi. Priekinės kojos - būti sunkios, tvirtos. Patyręs buldogų žmogus atkreips dėmesį ir į plačius klubus, nugarą ir galingas šlaunis, kas galinę kūno dalį daro labai raumeningą.

Pitbulterjerų galvos – labai skirtingos, kadangi jų išvaizda greičiausiai mažiau susijusi su laimėjimais ir pralaimėjimais. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie galėtų būti naudingi. Pirma – bendras dydis. Per didelė galva tiesiog daugiau sveria ir padidina galimybę kovoti su sunkesniu priešininku. Per mažą galvą lengviau žalos „nosies stiliaus“ šunys, ją lengvai purtys „dirbantys ausimis“. Gerų proporcijų šuo galva sudaryti apie du trečdalius pečių pločio ir būti apie 25 proc. platesnė ties skruostais negu kaklo pagrindas ties kaukole.

Abi galvos pusės iki „stopo“ turi būti maždaug tokio pat ilgio. Nosies tiltelis gerai išvystytas, plotas po akimis žymiai platesnis negu ties ausų pagrindu. Labai svarbu gylis nuo viršugalvio iki apatinio žandikaulio. Žandikaulį užveria prie Temporal fossa besitvirtinantis raumuo, darantis spaudimą į ap. žandikaulio Coronoid process. Kuo galva platesnė šiame taške (tai yra, tarp Zygomatic Arch ir ataugos žandikaulio apačioje), tuo didesnė tikimybė, kad šuo turės ilgo, stipraus sukandimo pranašumą. Tiesus, dėžę primenantis snukis ir gerai išvystytas žandikaulis neturės gausios kandimo galios - daugiau žalojančios ištvermės.

„Lūpingi“ šunys nuolat persikanda lūpas iltimi, kas nėra gerai. Dantys priekyje turi susitikti, svarbiausia, kad viršutinė iltis susičiaupus sandariai dengtų apatinę. Iš priekio akys elipsės formos. Galva pleišto formos galva žiūrint iš viršaus ar šono ir apvali kai žiūrima iš priekio.

Oda stora ir laisva, bet ne raukšlėta. Ji turi aptakiai dengti kūną, išskyrus kaklą ir krūtinę. Čia ji pakankamai laisva, pas gerai kondicionuotą šunį sudaro sudaryti vertikalias raukšles.

Labai svarbu, kad uodega būtų išaugusi žemai. Ties pagrindu stora, iki galiuko plonėja, siekia kulnų viršų, šuniui atsipalaidavus kabo it vandens siurblio rankena.

Letenos mažos, eisena lengva, elastinga.

Dauguma šių išvardintų dalykų susiję su skeletu. Kai iš selekcininko perspektyvos žiūrime į raumenis, svarbu pamatyti jų genetinius bruožus, o ne kondicionavimu pasiektas funkcijas.  Genetiškai galingas šuo gali laimėti net nemokančio treniruoti žmogaus rankose, o genetiškai silpnam jau reikia gero trenerio.

Galvokite apie kaulus kaip svertus, kurių atramos taškai – sąnariai, o raumenys – energijos šaltinis.  Jeigu raumuo tvirtinsis toliau nuo atramos (sukimosi) taško, jėga bus efektyvesnė. Raumenys turi būti ilgi, plačiai prisitvirtinę prie kaulo. Šuo trumpais raumenimis atrodys labai ištvermingas, tačiau jis nebus atletiškas. Raumens jėga slypi jo gebėjime susitraukti. Skirtumas tarp atsipalaidavimo ir susitraukimo būsenų sukuria didžiausią jėgą.

Šuns spalva ar jų kombinacija gali būti bet kokia. Kailis trumpas ir kietokas, jo blizgesys rodo gerą sveikatą, kas sportuojančiam šuniui labai svarbu.

Amerikiečių pitbulterjeras yra sportininkas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, vikrumą ir ištvermę. Jis turi būti visapusiškai subalansuotas. Per daug vieno dalyko atims kitą. Pitbulis nėra modelis, formuojamas pagal žmonių nuomonę.

Amerikiečių pitbulterjerų parodose idealiam šuniui skiriama 100 taškų, jų paskirstymas toks: bendra išvaizda 20; laikysena 10; galva ir kaklas 15; priekis 20; galas 30; uodega ir kailis 5.

Nors šitas standartas – geriausias, kokį kada nors buvo galima sukurti amerikiečių pitbulterjerams,  mano nuomone, vis tiek reikia kelių komentarų. Pirma, jeigu matėte bent kelias šunų kovas ir badysite nugalėtojus atrinkti pagal jų išvaizdą (darant prielaidą, kad idealiai interpretuojate standartą), tikriausiai, jei seksis, būsite teisus 50 proc. Esmė tame, kad dalykas, buldogą darantis nugalėtoju, labai sunkiai aptinkamas iš išorės. Tai - šuns prote ir širdyje.

Grįžtant į kitus standarto aspektus, mažai kas pasakyta apie šuns ausis. Ar jos turi būti visai nulėpusios, pakeltos ar stačios? O gal jos kirptos? Aš asmeniškai norėčiau pilnai nulėpusių natūralių ausų, jeigu jos teisingai krenta. Deja, standartas, kaip ir visi kiti standartai, parašytas it „rėmas“.  Štai kodėl ausys jame vos paminėtos. Kovoje nesvarbu, ar jos pilnai nulėpusios, ar stačios, ar pakeltos, nesvarbu ir ar jos kirptos, ar natūralios. Ak,  sutiksite žmonių, teigiančių, kad natūrali ausis suteikia apsaugą, ir išgirsite sakančių, kad kirptaausį sunkiau sugriebti. Nors abi pusės turi argumentų,  jokio skirtumo nėra. Nesvarbu, kirpsite šuniui ausis ar ne, tai nulems tik Jūsų požiūris į jo išvaizdą.

Kai kuriose šalyse ausų karpymą paskelbė neteisėtu. Mano asmenine nuomone, tame kirpime išties yra šiek tiek žiaurumo, tačiau tai nepateisina dar vieno slegiančio įstatymo. Bet kokiu atveju diskusijose apie ausų kirpimo priešininkai dažnai naudoja taktiką teigdami, kad ausis kirpdavo kovojantiems šunims. Deja, tai nėra tiesa. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasakojant savo laukines istorijas, reikėtų pateikti įrodymų.