JAV „pit bull“ reiškia ne veislę, o tipą. Tam tipui priklauso amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, priklausomai nuo valstijos veislių gama gali skirtis, o kartais šuniui užtenka turėti kokį nors panašų bruožą ir jis jau bus pitbulių tipo atstovas – kas domisi, žino, kad toji masė (kartais daugybė skirtingų veislių) statistikoje paprasčiausiai vadinami pitbulterjerais… Taigi, jei į visus tuos šunis žiūrėsime kaip į tą pačią veislę, tik skirtingas jos atmainas (yra ir tokių požiūrių), skirtumų ieškoti neverta. Aš pati, žinoma, juos visus skirstau į atskiras veisles, vien dėl to, kad patys pitai ir stafai atsiskyrė daugiau kaip prieš 70 metų.

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta 1800ųjų pabaigoje, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių“ ar „pet“ tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Dauguma bull tipo terjerų augintojų savo šunis stengėsi nuo tokių parodų laikyti kuo toliau ir ilgą laiką jiems neblogai sekėsi. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo visokių FCI, arba apsilanko tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

1936 metais AKC pitbulterjerus pripažino – pavadino juos Stafordšyro terjerais ir perspėjo, kad apie bet kokias pjautynes teks pamiršti (dėl to ir pavadinimą pitbulterjeras, labai jau akivaizdžiai susijusį su kovomis, teko pakeisti). Veislės standartas sudarytas remiantis grynaveislio pitbulterjero Colby`s Primo aprašu.

1972, kad būtų išvengta painiavos su angliškaisiais sfatbuliais, veislė pervadinta amerikiečių Stafordšyro terjerų vardu.

AKC užregistruotus pitbulterjerus, tapusius Stafordšyro terjerais, imti veisti ir auginti ne kovoms ar sportui, o parodoms ir kaip numylėtinius. Parodiniai gyvūnai veisiami, kad atitiktų išvaizdos standartus (tad būna vienodesnės išvaizdos), o darbinės savybės paprastai visai paliekamos užmarštyje. Dalis tų šunų iš seno įpratimo buvo registruojami ir kaip stafai, ir kaip pitai (pvz., UKC), dalis pitbulterjerų augintojų ranka numojo į parodas ir toliau šunis augino kovoms, sportui ir pan. Susidarė labai įdomi padėtis, kadangi UKC tik visai neseniai uždraudė "maišyti" linijas.

Galima sakyti, kad ta pati veislė – pitbulterjeras – 1930 metais buvo padalinta į dvi dalis, kurias daugiau kaip 70 metų veisė skirtingiems tikslams. Va čia ir kyla klausimas, ar tos dvi „dalys“ – tik du tos pačios veislės tipai, ar jau dvi atskiros veislės. Žvelgiant į AKC/FCI stafą ir ADBA/AADR pitbulterjerą, aiškiai matyti, kad juos galima vadinti skirtingomis veislėmis, nes skirtumai gana akivaizdūs.

Dalis UKC pitbulterjerų yra savotiški tarpiniai variantai dėl to, kad jie būna arba pitai, arba stafai, arba stafų/pitų mišrūnai. Tačiau šioje vietoje žibalo į ugnį gali įpilti kai kurių kitų veislių pavyzdžiai. Egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnų, kurie net tam pačiam kinologų klube registruoti tuo pačiu pavadinimu, tačiau vieni veisiami darbui, kiti - parodoms.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai geriau ir patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Gerai, jei turime grynaveislius amstaffą ir pitą – tada galime juos sugretinti ir drąsiai lyginti tuos skirtumus. Aišku, lyginant didelį kiekį tokių šunų, atsiras neatitikimų. Pvz., gali pasitaikyti red nose stafas (taip, tikimybė visada yra) ar pitas stafiškesne galva. Bet vis viena – mes turėsime kokį nors kilmės įrodymą ir žinosime, apie ką kalbama. Blogiau, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų ar išvis nežinome, kas šuns tėvai – tada, norint bent dalinai nuspėti, kas ten per padaras, reikia ieškoti požymių ir veislę spėti iš tų požymių gausos (taip sakant, „dėlioti pliusiukus“), yra šiokia tokia rizika nepataikyti. Net ekspertai žiūrėdami į šunį ne visada gali atskirti, ar tai pitbulterjeras, ar stafas – kartais žiūri į šunį, matai, kad jis lyg ir pitas, bet regi jame ir kažkokių stafiškų bruožų.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į veislių standartus:

Lygindami standartus, patys galite rasti neatitikimų ir panašumų. Aš paminėsiu kai kuriuos bendresnius ir dažniau pasitaikančius skirtumus (bet kuriuo atveju jie nieko 100 proc. negarantuoja).

Amerikiečių stafordšyro terjeras: JCh Moonlight Budulis S Almaznogo Ostrova (Moony)

Stafas kaulingesnis, tvirtesnio sudėjimo, kresnesnis, stambesnis, sunkesnis, turi labiau išreikštą priekinę kūno dalį, pabrėžtas priekines kojas, platesnę ir gilesnę krūtinę, negu pitbulterjeras (nors pitų standartas ir reikalauja pakankamai užpildytos krūtinės, nemažai jų vis viena yra siaurokos arba nepakankamai gilios). Daug dešimtmečių Stafordšyro terjerai veisti „ringo judėsenai“ – kad vizualiai šuo idealiai judėtų, todėl ir turime tuos, lyginant su pitbulterjeru, „perdėtus“ pečius ir galvą. Pitbulterjeras lengvesnis, liesesnis, jo raumenynas ne toks masyvus, labiau pabrėžtos užpakalinės kojos. Virš juosmens pitas turi nedidelę arką, kuri jam suteikia tam tikrą energingesnį, smarkesnio tipo šuns, įvaizdį. AKC standarte minimas stafo kryžiaus nuolydis neturėtų būti painiojamas su ta „pitbuliška“ arka. Pitbulterjerų tarpe didesnė išvaizdos tipų bei spalvų įvairovė.

Amerikiečių pitbultejeras

Pitbulterjeras gali sverti 13 (dažniau nuo 18) – 27 kg, stafas - 20 – 35 kg. Negrynakraujai pitbulterjerai paprastai būna kiek didesni už tikruosius, „parėjusius“ iš kovinių linijų. Tie „ne tokie tikri“ pitai veisiami ne dėl kokių nors savybių, o tiesiog todėl, kad yra pitai. Paprastai daugiausia problemų ir sukelia tokie neaiškaus veisimo šunys, nors dauguma jų irgi būna pakankamai stabilūs ir mieli. Deja, nelabai kas su jais atsakingai dirba, sėdi prie jų veisimo ir panašiai. Šie gyvūnėliai dažnai (kaip ir negrynakraujai amstaffai) atsiduria prieglaudose.

Daugelis pitbulterjerus sieja su raudona nosim, taip pat marmurine (merle) spalva. Stafas negali būti ne tik red nose, bet ir juodos su įrudžiu, kepenų spalvos ar turėti daugiau kaip 80 proc. baltos – šių šunų išvaizdoje pigmentacijai skiriamas didesnis dėmesys, tad kaip vieną iš skirtumų galima paminėti ir akių apvadus – stafą tamsiai apvestomis akimis pamatysite žymiai dažniau, negu pitbulterjerą.

Stafo galva atrodo „stipresnė“, jo skruostų raumenys ryškesni. UKC pito galva mažesnė, labiau plytos formos, plokščia kaukole. Kai kur užsimenama ir apie antakių lankų, kaukolės kaktinės dalies formos skirtumus. Amerikiečių Stafordšyro terjerų akys apvalesnės, pitbulterjerų dažniau migdolo formos.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Anksčiau parodiniai stafai dažnai turėdavo kirptas ausis – tai suteikdavo jų išvaizdai gražumo, gal dar elegancijos, tam tikrų bruožų pabrėžimo ir, aišku, piktesnę išvaizdą. Pitbulterjerams ausys taip pat dažnai karpomos, ypač jei jie UKC kilmės.  ADBA/AADR tipo pitams, darbiniams bei koviniams šunims ausys trumpinamos daug rečiau.

Daugeliui paprastų „vartotojų“ šunų būdų skirtumas nelabai aktualus. Dauguma pitų gali būti agresyvesni kitiems šunims. Pitui dažnai būdingas ir stipresnis geimas, nes ji ilgiau veistas dėl šios savybės – koviniai šunys buvo auginami jėgai, ištvermei, greičiui ir tam jau minėtam geimui. Stafai, veisiami vien parodoms, prarado daug ką, dėl ko buvo auginti pitbulterjerai – tačiau buvo stiprintos jų socialinės, nervų sistemos stabilumo savybės. Pitbulterjeras greitesnės reakcijos, jis labiau bekompromisis. Stafas kiek socialesnis, ne toks drovus. Palyginus su pitais, tarp stafų dažniau pasitaiko "nuobodžių" šunų - tai yra, nelabai besidominčių žaidimais ar kita aktyvia veikla. Veterinarų teigimu, pitbulterjerai rečiau patiria traumas aktyvios veiklos metu.