Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų. Teko skaityti diskusiją, kur moteris su savo šunims agresyviu pitbuliu buvo išmesta iš kelių dresūros mokyklų, kol galų gale jai buvo pasakyta, kad jos šuo nestabilus ir jį reikia užmigdyti...

Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas - padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.

Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis juos vis dar dievins. Kai kurie šuniukai dar „nuo papo neatsitraukę“ pešasi su broliukais, o kitiems tenka palaukti ilgiau. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti sulaukus net 4 metų amžiaus (priklausomai nuo linijų). Kalėms agresija dažniausiai „pramuša“ po pirmos – trečios rujos. Kartais tai vadinama „pabudimu“.

Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.

Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu - kaip ir reikalauja įstatymai.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip namų šunys jie bus tiesiog smagūs augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai. Nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, jie draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis. Jeigu šie gyvūnai būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti.

Kas netingi skaityti (ar kam reikia daugiau palaikymo po ilgų savigraužos pro krūmus su savo nedraugišku pitbuliu stebint smagiai dūkstančius šunis), dalinuosi šviežiu, tačiau kiek patrumpintu dresuotojos Meagan Karnes straipsniu “It’s All in How You Raise Him: Are we Really Saving Bully Breeds?”.

“Los Andžele policija nušovė 2 iš 3 pitbulterjerų, užpuolusių ir nužudžiusių šunį ”.

Vos pamačiusi tą naujieną žinojau, kad ji susprogdins socialinę žiniasklaidą. Per kelias valandas diskusijos pasidalino į dvi dalis – pitbulterjerų advokatus ir jų nekenčiančius. Prieš išjungdama kompiuterį skaitinėjau diskusijas. Negalėjau to priimti ir nenorėjau į tai įsitraukti. 

Jei nežinojot, mano pirmasis šuo Koby buvo pitbulterjeras, iš prieglaudos paimtas kaip bokserio mišrūnas. Dauguma nustebs sužinoję, kad tai viena mėgstamiausių mano veislių, nepaisant to, kad dabar nė vieno neauginu. Koby įsigijau gyvenimo stadijoje, kurią pavadinčiau „nieko nepirksiu ir neveisiu kai prieglaudose miršta gyvūnai“, „meilė išgelbės pasaulį“ ir „nėra blogų šunų, tik netikę savininkai“.

Mano tikslas buvo visam pasauliui parodyti, kokie neteisingi stereotipai supa šią veislę. Tačiau padariau viską atvirkščiai.

Matot, taip jau atsitiko, kad tas mano išsirinktas pupsiukas pasižymėjo dideliais draivais. Vos 10 savaičių amžiaus padarėlis pateko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom.

Kurį laiką kaltinau save. Juk nėra blogų šunų, tik blogi savininkai. Žiūrėdavau į labradorus, borderkolius ir skalikus, kurie mūsų dresūros klasėse elgėsi kaip superžvaigždės. Matydama, kad mano šuo lyg aligatorius stebi tuos šunis ir bando juos pagauti, jaučiausi netikusia šeimininke. Jaučiausi už tai atsakinga. Ir nesvarbu kur kreipiausi pagalbos, niekas negalėjo sutvarkyti šio elgesio. Dabar, kai praėjo daug laiko ir įgijau didelę patirtį su šunimis bei dabinėmis veislėmis, galiu apmąstyti ir matyti savo klaidas.

Dabar žinau, kad mano pitbulis niekad nebuvo pasiruošęs tapti labriu ar tingiu skaliku. Čia nebuvo nieko bendro su tuo, kaip jį auginau. Jis buvo stiprus, galingas, stipriais draivais ir intensyvus. Ir tai buvo jo genetika. Dalis to, kuo jis buvo. Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Nenoriu pasakyti, kad pitbulterjerai blogi šunys. Nesakau, kad jie negali tapti terapijos šunimis, glaustytis su vaikais ir lankytis šunų parkuose. Atsiminkit - aš juos dievinu ir netikiu BSL. Nenoriu matyti uždraustų ar negyvų pitbulių. Sakau tai todėl, kad neturime pilti propagandos pūsdami miglą geriems šunų augintojams, trokštantiems šią veislę parodyti iš kuo geresnės pusės.  

Štai keli argumentai, kurie, mano nuomone, šiai veislei, kaip ir daugeliui kitų, daro „meškos paslaugą“.

Agresiją sukelia skriaudos. Tai girdžiu nuolat. Tiesą sakant, tai perskaičiau net vienoje pitbulterjerus ginančioje svetainėje. Ir pati tuo tikėjau laikais, kai auginau Koby. Tačiau iš tiesų prigimtinė agresija nedings, jei šunį auginsi gražiai arba jis nebus patyręs rimtos traumos.  

Koby buvo mano pirmoji pamoka. Auginau jį nuo 10 savaičių amžiaus ir jis tikrai nepatyrė jokios traumos. Mokėmės tik „teigiamose“ mokyklose, didžiausios bausmės būdavo pakeltas tonas. Pirmą kartą jis įkando būdamas 9 mėnesių amžiaus, o rimtą agresiją šunims pradėjo rodyti nuo vienerių metų amžiaus.

Praėjus savigailos ir kaltės periodui sužinojau, kad agresiją lemia keli aplinkos veiksniai, taip pat ji gali būti paveldima. Ją „sukuria“ ne tik piktnaudžiavimas ar traumos. Tai pasakytina apie bet kurią šunų veislę – ne tik pitbulterjerus.

Viskas priklauso nuo to, kaip jį auginsi. Iš tiesų šuns elgesį nulemia genai.  Geras gabalas elgsenos ateina iš to, ką šuo „nešasi“ viduje - kraujo linijų ir veislės, o ne to, kiek jis mylimas namuose. Net su geriausia dresūra mano malinua netaps mielu labradoru, kurį leisčiau tampyti vaikams. Jo genetiniame pagrinde nėra savybės „būti minkštu“.

Turiu tris šunis. Jie broliai, tų pačių tėvų. Vienas pusmečiu vyresnis, pas mane pateko kiek vėliau. Taip pat asmeniškai žinau dar vieną  brolį, mačiau jį augant. Tie šunys augo skirtinguose namuose, su skirtingomis taisyklėmis. Visiem keturiems labai jauname amžiuje išsivystė resursų saugojimo elgesys. Visi labai balsingi, gali loti ištisą dieną ir turi polinkį į išsiskyrimo nerimą. Galite aiškinti, kad tas problemas sukėlė netinkamas auginimas, o gal veisėjas kažką darė netinkamai. Bet galiu patikinti, kad tai ne tas atvejis - auginau ir asmeniškai treniravau daugiau kaip 10 to paties veisėjo šunų. Tik tiems keturiems būdingas toks elgesys. Genetika šuns elgesiui labai svarbi.

Ar yra tingių ar pernelyg meilių malinkų? Ar yra agresyvių labradorų? Ar yra kitiems šunims draugiškų pitbulių? Žinoma, taip. Tačiau negalima sakyti, kad jie atitinka veislės charakteristikas. Genetika labai svarbu ir jos negalime atmesti. Gaila, kad to nežinojau tais laikais, kai dresūros užsiėmimų metu žiūrėdavau į tingius labradorus, kol mano šuo kaukšėdavo dantimis.

Socializacija labai svarbu. Mano vienas mėgstamiausių. Populiariausi argumentai: „jei šuo anksti pradės bendrauti su kitais šunimis, agresija jam neišsivystys. Jei neleisite jam bendrauti su žmonėmis, jis taps jiems agresyvus“.

Daugiau negu dešimtmetį pagrinde treniruoju agresyvius šunis. Socializacija su kitais šunimis nekontroliuojamoje aplinkoje, pvz., šunų parke ar šuniukų darželiuose, buvo pagrindinė jų agresijos ir reaktyvumo priežastimi. Gal tai buvo prasta patirtis, gal per daug neteisingos energijos, gal gaujos mentalitetas, gal per didelis noras žaisti, o gal tiesiog tiksinti laiko bomba.

Pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai nesulauksiu palaikymo. Šuniui nereikia pagalbos mokantis kaip būti šunimi. Kuo labiau kišitės ir manysite, kad žinote, kaip šuniui reikia būti šunimi, ypač grūsdami jį į nekontroliuojamas grupes, tuo labiau viską gadinsite. Nuvedę augintinį pas krūvą bendrauti norinčių keturkojų, tikėsitės, kad jis taps šuniškesnis – ir tuo pačiu didinsit riziką viską sugadinti. Tokie mokymai nesustabdys genetikos. Jeigu šuo genetiškai sukurtas būti agresyvus kitiems šunims, jis ir bus jiems agresyvus. Ruoškitės tam – mokėkite jį valdyti, dresuokite, tačiau būkite sąžiningas su savimi: ta stipri veislė nemylės kitų šunų.

Jei norime išsaugoti pitbulius, turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad jie turi rimtą agresiją kitiems šunims. Savininkus reikia šviesti tiek apie veislę, tiek apie tinkamas prevencijos priemones. Nustokime kritiškai ir bjauriai elgtis su žmonėmis, kurie bando viską daryti geriausiai, tačiau jiems vis viena reikia pagalbos.

Taip pat būtina liautis pitbulius piešti kaip monstrus ar kaip šventuosius. Tai galioja visoms stiprioms veislėms. Turime būti skausmingai sąžiningi apie visų veislių geras ir blogas savybes ir apie tai šviesti savininkus.

Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Judant nagai - sukibimo su žeme priemonė. Bėgiojant natūraliais paviršiais tai būtina. Įgaudami pagreitį šunys taip pat naudoja nagus. Eidamas saugiu lygiu paviršiumi gyvūnas remsis pėda, tačiau tik pradėjus slysti jis „įjungs“ nagus. Taip elgiasi ir išsigandę šunys – atkreipkite dėmesį, kaip stovi pas veterinarą apsilankę bailūs keturkojai.

Pastebėta, kad prižiūrėdami kailį šunys nagus gali naudoti kaip valymo priemonę. Galinės kojos pasitelkiamos valant kaklą, galvą ir ausis, o priekinės – galvą (ypač sritis apie akis). Po valymo šunys nuo letenų nulaižo surinktus nešvarumus.

Tinkamas nagų ilgis

Daugumos šiandieninių šunų bėda – per ilgi nagai. Tikrai retas kuris gali skųstis pernelyg trumpais nagais, kurie atsiranda dėl dažno kirpimo arba labiau nagus linkusio „ėsti“ sporto (pvz., Weight Pulling`o).

Paprastai priimtina, kad nagai per ilgi, jei šuniui bėgiojant grindimis girdisi caksėjimas. Gyvūnui stovint ant lygaus paviršiaus, jie neturi liesti grindų. Reikia turėti omenyje ir tai, kad per trumpi nagai taip pat ne visai teisingas pasirinkimas – jei šuo bėgioja natūraliais paviršiais, jam būtinas tinkamas sukibimas su žeme. Taigi ir nagų kirpimo atveju pasitvirtina taisyklė „kas per daug, tas nesveika“. Be to, pernelyg vienu ypu nukirpus nagus, galima pažeisti gyvuonį, kas šuniui sukels skausmą.

Augdami nagai riečiasi. Kai kuriais atvejais labai apleisti nagai gali pradėti dirginti pėdų pagalvėles. Dažnai ši bėda pasitaiko neprižiūrint priekinių kojų penktųjų pirštų nagų. Pridėtinis priekinės letenos pirštas atitinka žmogaus nykštį – jis suteikia papildomą sukibimą darant aštrius posūkius, stabilizuoja riešą. Šio piršto nagų priežiūra svarbi , kadangi dėl audringų bėgiojimų jie gali lūžti ar išplyšti.

Šunys vaikšto ne ant padų kaip žmonės, o pirštais, tad visa gyvūno pusiausvyra ir masė būna sutelkta į labai mažą centrą, turintį absorbuoti visus judesius. Paprastai visą svorį laiko pėdų pagalvėlės. Kai nagai per ilgi, kūnas nebegali remtis ant jų. Tai gali lemti pėdos deformacijas, netaisyklingą galiūnių statymą, nepageidaujamą eiseną bei blogą laikyseną. Ilgai trunkanti nagų nepriežiūra gali nulemti jungiamojo audinio pažeidimus, sukelti artritus ir skausmus (ypatingai klubų, alkūnių, pečių ir stuburo srityse)...

Šuns pirštuose gausu proprioreceptorių, informaciją apie su pagrindu susijusias kūno pozicijas teikiančių centrinei nervų sistemai. Esant per ilgiems nagams, smegenis pasiekia klaidingi duomenys, tas jos atitinkamai keičia šuns „pozas“. Pakinta jo eisena ir laikysena – tampa vadinamąja „kompensacine“, kadangi kojų negalima pastatyti statmenai į žemę. Paprastai šunys su per ilgais nagais nemažą svorio dalį perkelia ant galinių kojų, o sąnariams tenka atlaikyti papildomas perkrovas.

Žinoma, per ilgi nagai skausmingi – įsivaizduokite, kad Jūsų kojų nagai perauga ir trukdo judėti. Nieko malonaus čia nėra. Galų gale per ilgi nagai visur kliūna – nuo žolės iki patalynės. Jei smagiai bėgantis šuo ką nors užkliudo su per ilgu nagu, tas gali net išplyšti... Skilęs, išplyšęs, lūžęs nagas – skausmingas ir gausiai kraujuojantis dalykas.

Tvarkingi nagai itin būtini sportuojantiems šunims. Pvz., tarp Agilty šunų pirštų traumos sudaro 6 – 8 procentus visų traumų. Tai gan nedidelis skaičius lyginant su pečių ar nugaros pažeidimais, tačiau pirštai ar nagai dažnai praleidžiami pro akis ir į juos nekreipiama dėmesio. Deja, tai gali lemti ankstyvą išėjimą pensijon.

Kaip tinkamai kirpti nagus

Paprastai šunų nagus užtenka pakirpti kas 2 – 3 savaites (ilgiausias galimas variantas – 4 savaitės, nebent gyvūnas labai daug juda lauke ir nagai jam nudyla savaime). Labai ilgi nagai kerpami kas 5 – 7 dienas – taip „atgal“ stumiamas gyvuonis. Priekinių kojų nagai paprastai nudyla ne taip greit kaip užpakalinių, tad juos reikia kirpti dažniau.

Lengviausia nagus trumpinti šunims šviesiais nagais – aiškiai matyti, kur „slepiasi“ rausvas gyvuonis. Su juodais, rudais nagais sunkiau – juos reikia trumpinti po milimetrą, kol pastebima minkšta „šerdis“.

Jei bijote, kad galite nukirpti per daug nago, pasitelkite į pagalbą paprastą nagų dildę ir užbaikite su ja pradėtą darbą. Dildė naudinga ir tuo atveju, jei norite sušvelninti aštriau nukirptus nagus.

Kerpant šuns leteną laikykite švelniai, bet tvirtai, kad augintinis netyčia jos nepajudintų.

Kaip pripratinti šunį prie nagų kirpimo

Šunys nagų kirpimo vengia iš baimės ir nesupratimo. Ši procedūra visiškai neskausminga (nors gal ir ne iš maloniųjų) ir keturkojis prie jos, kaip ir prie kitų priežiūros ritualų, turi būti pripratintas nuo mažens.

Kai kurie žmonės visiškai nesusikalba su šunimis kalbant apie nagų kirpimą ir linkę šią procedūrą atlikti pas veterinarą ar šunų kirpėją. Veterinaras itin naudingas tais atvejais, kai gyvuonys labai ilgi ir nėra laiko lėtam jų „stūmimui atgal“. Tačiau nuolatinis nagų kirpimas pas gydytoją, ypač jei šuo nelabai mėgsta lankytis klinikoje, gyvūną išmokins dar labiau nekęsti šių procedūrų.

Prie tam tikrų kūno priežiūros procesų šuniukas turi būti pripratintas jau veisėjo namuose. Paprastai tai daroma, kai mažyliams sueina pora savaičių. Tokio amžiaus mažyliams auga aštrūs nagučiai, tad juos būtina pakirpti. Viską atliekant tinkamai, į naujus namus šuniukai keliauja nagų kirpimą, ausų valymą, dantų apžiūrą ir tt. laikydami normaliais reiškiniais , kuriems nereikia priešintis.

Tačiau iš tiesų realybėje ne visada į namus atkeliavęs šuniukas ar suaugęs šuo būna pripratintas prie kūno priežiūros procedūrų. Tai tenka atlikti patiems šeimininkams. Pratinimo metu nenaudokite prievartos, nebauskite ir negąsdinkite – geriau aktyviai girkite ir vaišinkite už pageidaujamą elgesį. Kitu atveju nagų kirpimas gali tapti kančia tiek Jums, tiek keturkojui. Priklausomai nuo šuns būdo ir ankstesnės patirties, šis procesas gali būti labai greitas, tačiau kai kuriems šunims, ypač tiems, kurie jautriai reaguoja į letenų čiupinėjimus, gali prireikti daugiau laiko. Kai kuriais atvejais teks kviestis pagalbininką – pvz., vienas žmogus kerpa nagus, o kitas dalina skanėstus.

Pirmus kartus pakaks apžiūrėti, pačiupinėti šuns letenas. Vėliau galite su dilde šiek tiek pabrūžinti nagus arba iškart pereiti prie pagrindinio proceso – jų kirpimo. Kol šuo nepratęs, neverskite jo atkentėti visą procedūrą – sutvarkykite tik vieną leteną ar tik pačius ilgiausius nagus. Kol šuo apsipras, procedūrą rekomenduojama atlikti dažnai – bent 1 – 2 kartus per savaitę, o gal net kasdien.

Priemonės nagų kirpimui

Nagų karpymui negalima naudoti paprastų žirklių, galinčių pažeisti nago plokštelę ar tiesiog nulaužti nagą kirpimo vietoje. Tačiau šiai procedūrai galima rinktis įvairias priemones:

Giljotina. Giljotina pritaikyta prie lenktos gyvūnų nago formos, todėl ja labai patogu naudotis. .Naudojant ją, pjūvis bus tikslas, nagas netrupės, minimaliai bus suspausti gyvi audiniai. Tačiau nepatyrusiomis rankomis galima nukirpti per daug nago.

Žnyplės (paprastai jos tiesiog vadinamos gyvūnų nagų kirpimo žirklėmis) dažnai turi ribotuvą, leidžiantį nukirpti po labai mažą nago gabaliuką. Tai padeda nepatyrusiam šeimininkui pašalinti tik suragėjusį nago galiuką ir nesužaloti gyvuonies. Deja, atšipusios jos traiško, laužo nagus ir sukelia skausmą.

Dildė. Ji itin naudinga, jei norima kiek patrumpinti nagą netoli gyvuonies, be to, jei šuo linkęs trukčioti kojas, su dilde jo neįmanoma sužeisti. Paprastai net didžiausi bailiai į dildę reaguoja ramiau negu į kitas kirpimo priemones. Su dilde dilintas nagas būna švelnus, be aštrių kampų. Dildės bėda ta, kad nekantriam šuniui gali pabosti kentėti. Dabar už prieinamą kainą galima įsigyti šunims skirtų elektrinių dildžių („varomų“ elektra arba baterijomis).

Kaip elgtis jei nukirpote per daug nago?

Jei netyčia užkliudėte kraujagyslę ir nagas kraujuoja, atsiminkite, kad nieko baisaus neatsitiko. Toje vietoje pridėkite kelis sausus kalio permanganato kristaliukus. Per daug nepanikuokite, nes šuo labiau išsigąs Jūsų nerimo, negu nemalonaus jausmo kojoje. Įvykus tokiai bėdai, nenutraukite nagų kirpimo procedūros.

Sąvoka "savaitgalio karys" - terminas, kurį puikiai galima naudoti siekiant apibūdinti žmones, visą darbo savaitę kiurksančius biuruose ar automobiliuose, labai mažai judančius ir tada savaitgaliais išlendančius į sporto sales, krepšinio, teniso aikšteles, bėgimo takus ir t.t. Aktyviai sportuodami tas 1 – 2 dienas savaitėje jie nepajunta jokio teigiamo poveikio – kaip tik atvirkščiai, dažnai netgi susižaloja ir šlubuoja namo. Taip yra todėl, kad nei jų kūnai, nei protai nėra pasiruošę atlaikyti intensyvios veiklos.

„Savaitgalio kariai“ dažnai kenčia nuo ilgalaikių, pasikartojančių raumenų skausmų – sportas jiems neatneša laukto malonumo ar naudos. Traumos dažnėja augant sportininkų amžiui ir fiziniam krūviui.

Daugybė šunų taip pat yra „savaitgalių kariai“ ir dėl to dažnai kenčia nuo traumų. Mūsų keturkojai kompanionai – puikūs sportininkai, jie sutverti gyventi aktyviai, tačiau jų veiklą ribojame mes, dirbdami nuo ryto iki vakaro ir nerandantys laiko reguliariems aktyviems pasivaikščiojimams. Gyvenant „žmogišku“ tempu, šunys daugiau dėmesio gauna tik savaitgaliais. Po tingios, ramios savaitės jie ištempiami į parką, vaikosi kamuoliukus, sportuoja, patiria dideles apkrovas. Ir kas gi atsitinka? Žinoma, jie susižaloja. Kadangi šunys – kantrūs sutvėrimai, dauguma esant nedideliam skausmui neparodys, kad kažkas negerai. Tokios aktyvios savaitgalio veiklos neparuoštam ir gerai savo kūno nejuntančiam šuniui tik padidins traumos ir ją sekančio diskomforto riziką, retai duos apčiuopiamą naudą.

Siekiant išvengti nemalonumų, galima rinktis kelis variantus. Prima, gyvūnas turi kasdien pakankamai judėti. Bent 2 kartus savaitėje mankšta turi būti intensyvesnė. Paprastumo dėlei aktyvesnius epizodus galima paskirstyti taip, kad vienas būtų savaitgalį, o kitas savaitės viduryje. Trumpi, lėti pasivaikščiojimai nėra blogai, tačiau šuniui būtina palakstyti greičiau, kad sutvirtėtų minkštieji audiniai. Fiziškai pasiruošęs šuo atlaikys ir savaitgalius, kada skirsite jam daug dėmesio.

Jeigu Jūsiškė darbo savaitė išties labai užimta, galite samdyti šuns išvedžiotoją ar trenerį, kuris užsiimtų su gyvūnu, arba įsigyti specialų bėgimo takelį.

Jeigu neturite galimybės su augintiniu užsiiminėti ir nenorite ar negalite samdyti trenerio, teks rinktis trečią, tačiau labai liūdną alternatyvą – apriboti ir savaitgalio užsiėmimų tempą. Tai – tikrai prastas pasirinkimas, visai apribojantis ir taip menką vargšo šuns aktyvumą, tačiau bent jau padės išvengti traumų ir jas lydinčio diskomforto.

Paprastai korekciniai antkakliai dresūroje naudojami norint, kad šuo sustabdytų kokį nors veiksmą ir darytų ką nors kita. Dažniausiai jie pasirenkami šunį mokant netempti pavadžio - gyvūnas pradeda tempti, gauna „pakirtimą“ ir gerai jaučiasi tik nustojęs tampytis. Yra šunų, kuriems tokių priemonių niekada neprireikia, yra ir tokių, kuriems jas tenka išbandyti. Bet kokiu atveju dresuojant šunį pirmiausia reikia suteikti galimybę dirbti be koreguojančių priemonių, o rimtesnes pasilikti sunkesniems atvejams. Jei šuniui aiškiai parodomi pasirinkimai, jis bus laimingas ir norės dirbti.

Smaugiamasis antkaklis

Smaugiamasis antkaklis – viena iš dresūros priemonių, kuria reikia mokėti naudotis. Jį rinktis patartina tada, kai kiti metodai išties nepadeda.

Šį antkaklį reikia mokėti tinkamai uždėti. Grandinėlė turi būti aukštai ant šuns kaklo, o ne kabėti „kažkur apačioje“. Ji negali būti nei per ilga (nebus greito, stipraus pasipriešinimo truktelint), nei per trumpa (antkaklis susitrauks per greitai). Paprastai pirmiausia (ir dažnai pakanka vien to) grandinėlė naudojama segant prie abiejų žiedų – pervėrimas pasirenkamas „sunkesniems atvejams“ (siekiant didesnio efektyvumo ar kai šuo labai nejautrus). Žiedas, kuris tvirtinasi prie pavadėlio, turi eiti šuns kaklo viršuje, ne po juo. Grandinėlė turi formuoti P raidę, kurios „uodega“ būna toj pačioj pusėj kaip ir žmogus.

Kai šuo pradeda tempti, grandinėlė trumpai ir staiga truktelima („pakirtimas“). Jokiu būdu negalima tolygiai šuns tempti pas save ar leisti jam tempti jam pačiam, tikintis, kad jis ir taip „pasimokys“ – grandinėlė skirta pakirtimui. Ji netinka ilgiems, kasdieniams pasivaikščiojimams – tai dresūros, ne vedžiojimo priemonė. Netinkamai su ja elgiantis, ji gali sukelti traumas. Jei vedžiojimo metu šuniui leidžiama tolygiai tempti pavadį, jis tiesiog išmoksta tempti nepaisydamas grandinės. Taip ji pasidaro neefektyvi ir nujautrina šuns gebėjimą reaguoti į mokymą. Tada išauga sužalojimų rizika. Verta atsiminti ir tai, kad kai kuriais atvejais šuo į smaugtuką, kaip ir spygliuotą antkaklį, gali nereaguoti (tam tikromis aplinkybėmis tai netgi gali sustiprinti susijaudinimą).

Smaugiamosios grandinėlės negalima dėti kelių mėnesių amžiaus šuniukui, ligotam, senyvam šuniui, ja negalima rišti šuns (šuns niekad negalima palikti su grandinėle – jis netyčia gali pasismaugti).

Naudojant smaugiamuosius antkaklius, yra rizika sužaloti šuns minkštuosius audinius, trachėją, patempti kaklą, paralyžiuoti gerklų nervus. Kai kuriais atvejais galimas akių pažeidimas (sprogusios kraujagyslės), alpimas, koordinacijos sutrikimas. Yra nuomonių, kad smaugiamas antkaklis gali sužaloti ir trapią skydliaukę, seilių liaukas bei limfmazgius apie ausų apačias. Tinkamai naudojant tokį antkaklį žalos tikimybė minimali, tačiau vis tiek egzistuoja. Itin smaugiamųjų antkaklių reikėtų vengti auginantiems šunis trumpais snukiais, iššokusiomis akimis ir mažomis trachėjomis (pvz., mopsus ar buldogus).

Griežtas antkaklis

Nors atrodo it puikiausias kankinimo įrankis iš slaptos sadisto svajonės, šis antkaklis ne toks žalingas kaip „smaugtukas“. Jis sukelia mažesnį spaudimą lyginant su grandinėle smaugiamojoje pozicijoje - jo paviršiaus plotas didesnis. Be to, grandinėlėje apkrova veikia netolygiai ir korekcija ne tokia efektyvi. Dirbant su spygliuotu antkakliu nereikia naudoti tiek daug jėgos. Toks antkaklis itin tinka stipriam, užsispyrusiam šuniui.

Renkantis griežtą antkaklį, svarbu jo kokybė – negalima gailėti pinigų, būtina įsigyti gerą gaminį. Pigūs antkakliai su aštriais spygliais, taip pat netinkamai parinkti antkakliai gali sužaloti odą. Kokybiškų antkaklių dygliai užapvalinti ir pasiskirstę taip, kad jėga tolygiai pasiskirsto per juos visus.

Spygliuotas antkaklis dedamas ant šuns kaklo po ausimis – jautriausioje vietoje. Jis neturi kabėti kažkur apačioje ir nėra maunamas per galvą. Liežuvėliai negali būti pasukti išorėn.

Net šį antkaklį naudojant tinkamai slypi keletas pavojų. Pvz., šuo su „griežtu“ tiesiog mokomas nereaguoti į kitus šunis ir truktelėjimas seka tik tada, kai jis pamato kitą šunį - su laiku kito šuns pasirodymą pradeda sieti su nemaloniu jausmu. Be to, tokio antkaklio negalima naudoti supykus – dresūra skirta ne smurto poreikio realizacijai, tai smagus užsiėmimas. Šį antkaklį gali naudoti tik ramus, „objektyvus“ žmogus.

Daug kas spygliuotus antkaklius naudoja neteisingai – panašiai kaip ir grandinėles. Savininkas energingam, mėgstančiam tempti pavadį šuniui uždeda tokį antkaklį ir vedžioja su juo kasdien. Šuo greičiausiai tempia kiek mažiau, tačiau kadangi antkaklis paprastai dedamas netinkamoje vietoje ir naudojamas ne taip kaip reikėtų, jo poveikis minimalus, o kaklo sužalojimo tikimybė išauga. Su laiku šuo prie tokio vežiojimo pripranta ir vėl pradeda tempti pavadį (tada sakoma „šuo priprato prie giežto antkaklio“). Kai kas griežtus mėgsta dėti vien dėl to, kad šuo dėl to atrodo kietai. Išties galima pamatyti daug šunų, vedžiojamų su tokiais antkakliais vietoj įprastinių – tai blogas ir netikęs pasirinkimas.

Verta atsiminti ir tai, kad negalima šuns paleisti lakstyti ir žaisti su kitais gentainiais uždėjus griežtą antkaklį – kitas šuo į jį gali rimtai susižaloti.

Apynasriai

Daug kas nepasitikėdami korekciniais antkakliais renkasi specialius apynasrius – „halterius““. Jie veikia it galvos petnešos ir naudojami šunį mokant eiti greta. Šuniui tempiant, apynasris pasuka jo galvą. Nors atrodo saugiai, čia irgi slypi keletas pavojų – šuo gali įsikąsti liežuvį, apynasris gali nutrinti snukį, parinkus netinkamą dydį pažeisti akis, galų gale staigiai truktelint galima rimtai sužaloti gyvūno kaklą.

Specialistai dresūros metodus taiko atsižvelgdami į konkretų šunį, tad profesionalų rankose šie įrankiai tampa visai kitokiais nei pas nepatyrusius šeimininkus. Vien uždėjus antkaklį, kad ir patį „stebuklingiausią“, problemos jis neišspręs. Norint šunį išmokyti netempti pavadžio, reikia žinoti kaip tai daryti. Šitie antkakliai skirti dresūrai, o ne kasdieniams pasivaikščiojimams.

Žmonės su gripo virusais ar bakterinėmis infekcijomis kovoja pasitelkdami vitaminą C ir kitas imunitetą stiprinančias priemones. Kartais to gali prireikti ir šunims. Jie taip pat gali sirgti užkrečiamosiomis ligomis, kurioms kelią užkirstų stipresnis imunitetas. Svarbiausia – gero ėdalo, fizinio aktyvumo ir, jei reikia, papildų pusiausvyra.

Tinkama mityba

Ieškodami pašaro augintiniui atidžiai išanalizuokite etiketę.  Rinkitės arba kokybišką sausą maistą, arba natūralų šėrimą (RAW arba BARF). Ekonominės klasės ėdalai nepadės palaikyti optimalios šuns būklės.

Pakankamai vandens

Susirgus greičiausiai iš kiekvieno gydytojo išgirsite patarimą gerti kuo daugiau skysčių. Tai aktualu ir šunims. Pakankamas švaraus vandens kiekis padės palaikyti gerą imunitetą ir bendrą sveikatą. Tegul šuns dubenėlyje nuolat būna kasdien keičiamo vandens.

Fiziniai pratimai

Energinga veikla padeda stiprinti fizinę sveikatą, mažina stresą ir nerimą - o juk lėtinis stresas gali būti svarbus veiksnys imunitetui.  Mankšta gali pagelbėti mažinant šuns nerimą.

Jei neseniai įsigijote šunį, jis gali kentėti nuo streso pasikeitus aplinkai ar ankstesnės skaudžios patirties. Pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie augintinio istoriją, kad galėtumėte imtis tinkamų priemonių. Tegul blogas oras neatgraso nuo veiklos – kai kuriuos pratimus galima atlikti ir patalpose.

Vitaminai ir papildai

Šunims su prastu imunitetu gali tekti duoti papildų. Dažniausiai tokiu reikalu pasirenkami vitaminai A, C, E, natūralios žolelės.

Kasmet tikrinkite šuns sveikatą

Šunims kaip ir žmonėms kasmet būtina tikrinti sveikatą. Šiuo tikslu šunį reikia gabenti pas veterinarą išsamiai apžiūrai.

Laiku skiepykite šunis

Skiepai – tinkama apsauga. Jie parenkami priklausomai nuo to, kur gyvenate ir ką veikiate su šunimi. Pvz., jei dažnai keliaujate po parodas, naudinga skiepytis nuo „šunidžių kosulio“.

Prevencija

Laikykitės švaros. Po darbo su šunimi ar susitikimo su kitais gyvū

Kadangi dažniausiai manoma, kad šunų elgesys glaudžiai imituoja vilkų elgesį, tikima, kad šunys taip pat yra gaujos gyvūnai. Taigi, siekiant nustatyti, kaip tai susiję su šunimis, vertėtų panagrinėti, kaip formuojasi ir „veikia” vilkų gaujos.

Vilkų gauja

Dvidešimt trys vilkų ekspertai iš Šiaurės Amerikos bei Europos prisidėjo prie knygos Wolves: Behavior, Ecology, and Conservation išleidimo. Šią knygą redagavo David L. Mech ir Luigi Boitani, bene svarbiausi vilkų tyrinėjimo pasaulio autoritetai. Tuose 448 puslapiuose žodis “alfa” paminėtas tik šešis kartus - ir tik paaiškinant, kodėl toks terminas pasenęs.

Iš esmės stabili vilkų gauja sudaryta iš veisimosi poros ir jų palikuonių - tai šeimyninis vienetas, kas lig šiol nėra plačiai žinoma. Tai vadinama “šeimos branduoliu”. Tačiau gauja kartais gali tapti išplėstine, apimančia brolius, seseris bei jų palikuonis, arba sutrikdyta, kurioje nėra vieno ar abiejų tėvų, ar šeima, į kurią priimamas vilkas iš kitos gaujos. Gaujos struktūra gali kisti, todėl socialinė elgsena bus sudėtinga, bet esmė ta, kad į šias gaujas geriausia žiūrėti kaip į šeimas, kurios sudarytos iš susijusių, bendradarbiaujančių gyvūnų. Natūraliai laisvoje gaujoje pagrindiniai patinas ir patelė veisiasi bei augina palikuonis ir paprastai inicijuoja medžioklę. Patelė ir jos palikuonys priklausomi nuo patinų ir kitų gaujos narių, tiekiančių maistą. Dauguma 2 - 3 metų amžiaus vilkų palieka gaują ir keliauja ieškoti partnerių, kad galėtų sukurti savo gaują. Užuot likę šeimoje, kur mažai šansų poruotis ir perduoti genus, šie vieniši gyvūnai rizikuoja laukinėje gamtoje ieškodami kito vienišo priešingos lyties vilko. Jei pasiseks, jie pradės naują gaują, taip sumažindami bet kokią socialinę įtampą savo ankstesnėje gaujoje.

Gaujos natūralioje aplinkoje ir nelaisvėje

Ilgą laiką tikėta, kad gaujoje per smurtinius alfa vilkų ir pavaldinių susidūrimus palaikoma griežta tvarka. Dabar žinoma, kad tai netikslu, pirmiausia dėl to, kad daugelis vilkų elgesio tyrimų atlikti gyvūnus laikant nelaisvėje, dirbtinėje aplinkoje. Pasak Mech, natūralioje vilkų gaujoje dominavimas nepasireiškia „kapojimosi” elgesiu ir, atrodo, yra mažiau reikšmingas negu parodė nelaisvėje laikomų gaujų tyrimai. Laisvoje vilkų gaujoje „alfa” nebūtinai bus toks pat kaip laikomų nelaisvėje. Dominavimo kovos tarp kitų vilkų retos, jei apskirtai egzistuoja. Todėl “svarbiausio šuns” gaujoje paveikslas klaidingas. Vilkų gauja - iš esmės šeimyninė, jos narių funkcija - sustiprinti grupės išlikimą. Mech teigimu, tipiška vilkų gauja turi būti matoma kaip šeima su suaugusiais tėvais, orientuojančiais gaujos veiklą ir besidalinančiais lyderyste kai tenka pasiskirstyti darbus. Jeigu sumedžiota auka maža, tėvai paės pirma, tačiau jei maisto itin mažai, jaunikliai jo gaus pirmi. Jei auka pakankamai didelė, nepriklausomai nuo rango prisijungs ir kartu ės visa gauja. Taigi, idėja, kad alfa vilkai visada ėda pirmi, daugiausia neteisinga - pirmiausia maitinasi jaunikliai, taip užtikrinant jų išlikimą.

Galvojame, kad daug žinių apie vilkų elgesį gavome iš nelaisvėje laikytų gyvūnų tyrimų. Priešingai nei natūraliose šeimyninėse gaujose, nelaisvėje laikomi vilkai dėl aukštesnio statuso kelia dažnus iššūkius. Aukštesnė pozicija lemia energingiau vykdomą kampaniją. Nelaisvės gaują sudaro skirtingo amžiaus ir lyties nepažįstami vilkai, surinkti iš įvairių šaltinių. Šioje situacijoje gali egzistuoti tam tikra socialinė įtampa, ypač poravimosi sezono metu. Esant šioms aplinkybėms dominuojantys patinas ir patelė dažnai kovoja su jaunesniais vilkais dėl aukštesnio statuso. Uždaroje žmogaus valdomoje ir prižiūrimoje  gaujoje vilkai negali išreikšti daug natūralių elgesių ar palikti gaujos, kad rastų kergimosi partnerį, kaip darytų laisvėje.

Skirtingai nuo nelaisvėje laikomos gaujos, natūraliose gaujose didelis susižalojimų ar žūties (nuo žmonių, kitų vilkų, lokių) pavojus. Tie gyvūnai nežino kada ės sekantį kartą, todėl svarbiausia - bendradarbiavimas. Nelaisvėje laikomos gaujos gyvena dirbtinėje, saugioje aplinkoje, jiems nereikia bijoti plėšrūnų ar traumų medžiojant dideles aukas, jie visada turi maisto, tačiau trūksta galimybės palikti gaują ar išreikšti natūralų elgesį. Todėl šių dviejų tipų gaujų narių elgesys skiriasi.

Gaujos formuojamos siekiant padidinti išgyvenimo galimybes

Vilkų gaujos gamtoje formuojamos siekiant padidinti narių išlikimą ir sulaukti palikuonių. Išlikimas priklauso nuo visų narių bendradarbiavimo, ypač atsižvelgiant į būtinybę sumedžioti bei nužudyti didelę auką ir gauti pakankamai maisto. Jei gaujoje tėra du tėvai ir jaunikliai, nuo ankstyvo amžiaus jaunikliai, siekdami išgyventi, turės dirbti drauge. Ar gali būti, kad gaujos formavimasis - ne gentinis, bet išlikimo faktorius?  Šunis ir vilkus daug metų tyrinėję Coppinger`iai teigia, kad, pasak tyrimų, gaujos elgesys - vystymosi atsakas į tam tikrą aplinką. Vilkai ne visada gyvena gaujose, kai kurie niekad tokių nesudaro.

Gaujų elgesys - besiformuojantis. Ji atsiranda per kritinį socializacijos laikotarpį (kuris daug trumpesnis negu šunų) ir priklauso nuo socialinės sąveikos su broliais, seserimis, vyresnio amžiaus vilkais ir aplinkos, kurioje jaunikliai auga. Skirtingi vilkų porūšiai auga įvairiose aplinkose ir todėl pasižymi skirtingu gaujų elgesiu.

Coppinger`ių hipotezę, teigiančią, kad gaujų elgesys nėra visiškai genetinis, remia Schmidt ir Mech. Pasak jų, vilkai gaujose gyvena pirmiausia todėl, kad suaugusių pora su palikuonimis gali efektyviai dalintis maisto pertekliumi, gaunamu sumedžiojus didelę auką. Taigi, jei vilkų gaujos elgesys nėra visiškai genetinis, ką gali papasakoti naminiai ir sulaukėję šunys?

Sulaukėję šunys

Coppinger`ių moksliniai tyrimai parodė, kad net sulaukėjusiems šunims siekiant išgyventi nereikia formuoti gaujų. Jei svarbiausi išlikimo elementai prienami (maistas, vanduo ir pastogė), jei laimingai gyvena savarankiškai ar mažomis harmoningomis grupėmis. Paveiksle matyti sulaukėjęs šuo Indijos kaime. Jis niekam nepriklauso ir niekam nekelia grėsmės, bet jo išlikimas vis dar priklauso nuo žmonių veiklos. Šuo bastosi po kaimą, turi galimybę raustis maisto atliekose, jam prieinami vanduo ir pastogė.

Sulaukėję šunys nuo vilkų labai skiriasi gyvenimo būdu. Šie šunys dažnai prisijungia prie grupių ir jas palieka, neturi tokių sudėtingų taisyklių. Socialinė struktūra labai laisva, nors vilkų gaujose ji itin darni. Kalei surujojus, poruotis su ja gali daug patinų, nėra veisimosi poros. Kalė jauniklius augina pati, skirtingai nuo vilkų gaujos, kurioje visi nariai dalyvauja prižiūrint jauniklius. Dėl skirtingų socialinių ekologijų apibūdinant sulaukėjusius šunis dažniau vartojamas terminas „grupė”, kadangi jie netelpa į tikros gaujos modelį.

Sulaukėjusiems šunims medžioti nebūtina - ir tikriausiai jie to nesugeba (išskyrus nedideles aukas, pvz., graužikus ar triušius), nes jiems trūksta plėšrūniškų instinktų, tačiau visi gyvybę palaikantys ištekliai jiems prieinami. Taigi, vėl grįžtam prie išteklių.

Naminiai šunys

Jau nustatėm, kad šunys - ne vilkai, ir kad vilkų gaujos iš esmės yra bendradarbiaujančios šeimos, sudarytos iš veisimosi poros ir pagrindinių jauniklių. Tačiau daugelis žmonių, atrodo, tikrai nori tikėti, kad šunys - gaujos gyvūnai, ir jei nebus nuolat griežtai kontroliuojami, jie bandys dominuoti prieš kitus individus, kuriuos laiko savo gauja. Dalis šio mąstymo tikriausiai kilo iš to, kaip į pasaulį žiūrim iš savo žmogiškos perspektyvos. Žmonės gyvena hierarchijų kultūroje. Nuo lopšio iki kapo beveik visada prieš kažką turime atsakyti. Atrodo visai normalu šią hierarchinę mąstyseną perkelti ir į mūsų santykius su šunimis, kadangi tikime, kad šunys save suvokia kaip dalį mūsų gaujos. Jiems reikia „turėti savo vietą”  ir sutikti su mūsų atitinkamu hierarchinės struktūros suvokimu, pagal kurį ta jų vieta - žemiausia.

Nors šunys neabejotinai socialūs gyvūnai, ar tikrai jie išreiškia gaujos elgesį?  Prisiminkime, kad vilkų gaujos pagrindas - bendradarbiavimas siekiant užtikrinti išlikimą. Praradę baimę žmonėms vilkai buvo prijaukinti ir laikui bėgant jiems nebeliko poreikio kooperuotis. Jų elgesys ėmė keistis į tai, ką mes dabar tikriausiai matom tarp sulaukėjusių šunų. Pastarieji neformuoja gaujų - vietoj jų grupes, kuriose nariai atsiranda ir išeina kai nori. Coppinger`iai teigia, kad nematė daug šunų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip išreiškiančius elgesį, leidžiantį formuoti gaujas. Pasak Dr. Ian Dunbar, kai kuriais atvejais dauguma gaujas formuojančių naminių šunų atrodo yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Hierarchinė struktūra tiesiog pervertinama. Didžiąją dalimi šunys, atrodo, santykinai harmoningai gyvena su kiekvienu grupės nariu, tačiau paprastai rūpinasi savo reikalais ir nesidomi kitų problemomis.

Pasak Feddersen-Petersen, domestikacija šunis pakeitė daugeliu būdų (elgesio ir išvaizdos), tad jie galėjo prarasti savybę gyventi konspecifinėse (tos pačios rūšies) grupėse. Veislių formų, dydžių, kailio tipų, snukio ir kūno sudėjimo, specifinio veisimosi elgesio tokia daugybė, kad socialinė komunikacija, reikalinga gyventi grupėmis, gali būti, ir dažnai painiojama ir nesuprantama.

Nedideli ginčai dažnai gali peraugti į kovas, jei komunikacija arba praleidžiama, arba tiesiog neteisingai interpretuojama, kas gali atsitikti bendraujant skirtingiems šunų tipams. Įsivaizduokite labai aktyvų borderkolį, bandantį pažaisti su uodegos neturinčiu, akis slepiančiais plaukais senuoju anglų aviganiu. Gauruotasis aviganis gali praleisti kvietimą pažaisti, kas supainios atsakymo laukiantį kolį. Tai - antitezė to, kas vyksta tarp laukinių vilkų.

Skirtingai nuo šunų, vilkai tūkstantmečius išliko tos pačios kūno formos ir dydžio. Vien snukio išraiškų jie turi apie  šešiasdešimt, kai į juos morfologiškai itin panašūs vokiečių aviganiai vos 12, o tokie šunys kaip mopsai - dar mažiau. Įvairių veislių kūno ir snukio morfologija labai skiraisi, ji sumažina išraiškų gebėjimus ir galiausiai gali sukelti painiavą, dėl kurios nepavyks susikalbėti ir bendradarbiauti.

Taigi kodėl namuose šunys taikiai sugyvena ne tik su gentainiais, bet ir su kitomis rūšimis? Jie tai gali, su sąlyga, kad reikiamo amžiaus šuniukai bus socializuoti tinkamu būdu (ankstyvosios socializacijos svarba). Jeigu daugeliu atveju socializuoti šunys socialinėj grupėj gyvena gana laimingai, kodėl jie jaučia poreikį būti mūsų „gaujos” dalimi? Iš tikrųjų mūsų šunys neturi pagrindo formuoti gaujų su savo žmogiškaisiais savininkais, kadangi mes patenkinam kiekvieną jų gyvenimo poreikį.  Ir jei šuo neturi pagrindo formuoti gaujos su mumis, nėra jokios priežasties, kodėl turėtume prieš juos dominuoti ar bandyti tapti „alfa”.

Dabar galima teigti, kad naminis šuo yra panašioje situacijoje kaip nelaisvėje gyvenantis vilkas. Jis negali pats formuoti gaujos ar ją palikti. Jį valdo ir juo manipuliuoja žmogus. Tačiau vilkas vis tiek yra laukinis gyvūnas. Paleiskit jį į didelį, platų pasaulį - jis vis dar turės išlaikęs visus išlikimo instinktus. Jis vis dar turės grobio persekiojimo instinktą, tad gebės medžioti, žudyti, ir suvartoti grobį. Modelis aptikti - sekti akimis - vytis - griebti kandant - žudyti - perskrosti - ėsti nepažeistas. Jis vis dar turi stiprų reprodukcijos instinktą.  Kas bus į tą didįjį platųjį pasaulį paleidus šunis? Na, kiek jų išmetami ir prieglaudose atsiduria atrodydami it gyvi skeletai? Jie neturi reikiamų grobuoniškų instinktų, kad sugebėtų išgyventi be žmonių pagalbos.

Naminiai šunys paprastai nėra pasirengę gyventi gaujoje. Vien tai, kad kartą šuo sugavo triušį, nereiškia, kad jis galės išgyventi gamtoje. Dauguma šunų net nesugebės to triušio suėsti, kadangi savo grobuoniško draivo modelyje nebeturi  grobio “perpjovimo” dalies. Net jei šuo triušį perskros ir suės, norėdamas išlikti, kasdien turės pagauti po vieną tokį. Energijos, eikvojamos triušių gaudymui, reikės daugiau, negu šuva gaus iš grobio - ir tai darant prielaidą, kad triušiui ar kitai aukai jis prilygs greičiu bei vikrumu. Vilkų medžioklė ne visada baigiasi sėkmingai - toli gražu, o jie - profesionalūs medžiotojai, drauge dirbantys kaip komanda. Pavieniui ar grupėmis gyvenantiems šunims beveik nėra šansų pramisti tik iš medžioklės.

Jei naminiai šunys neturi poreikių ar gebėjimų formuoti konspesifines gaujas (ir nedaro to kai sulaukėja), kyla klausimas, kodėl jie save suvokia kaip dalį žmonių gaujos? Neabejotina, kad jie - socialūs gyvūnai ir tikrai socialiai stipriai prisiriša prie šeimininkų bei šeimos (ir atvirkščiai). Per pirmas gyvenimo savaites (kritiniu socialinio vystymosi laikotarpiu) sąveika tarp šuniukų, jų brolių, seserų ir motinų palieka spaudą jų smegenyse. Kitais žodžiais, šunelis žino, kad tai šunys ir atitinkamai su jais elgiasi. Teisingai ir tinkamame amžiuje socializuotas šunytis gebės taikiai gyventi su įvairių rūšių gyvūnais.

Šunų elgesys -  jų, o ne žmonių socialinis elgesys. Šuo neturi galvoti ar elgtis kaip žmonės. John Fisher rašė, kad netiki, jog šunys į mus žiūri kaip į kitus šunis. Todėl jie su mumis ir nekonkuruoja dėl statuso. Jei darome prielaidą, kad šunys savęs nesuvokia kaip mūsų žmonių gaujos dalies, galime paklausti, kodėl jie prieš mus turėtų norėti kelti savo hierarchinį statusą.

Ankstyvasis neurologinis stimuliavimas – gan žinomas dalykas, kurį jau išbandė ne vienas veisėjas. Tai diskutuotinas reikalas, kadangi teigiama, kad jis lyg ir veikia, ir faktas, kad  pradėtas karinių pajėgų, ne iš piršto laužtas. Tačiau, nors metodą karinės pajėgos ir tyrinėjo, programa nepavyko – šunys buvo labai jautrūs korekcijoms, bailūs, netiko agresijos užduotims (nepamirškime, kad darbui veisiamiems šunims keliami kitokie reikalavimai, negu šeimos numylėtiniams). Iš tiesų JAV kariuomenėje net nebuvo sukurta jokio protokolo kaip skatinti nervų sistemą – ši programa atsirado JAV ir Rusijos šaltojo karo kosmoso lenktynių srityje, jos pradininkai rusai.

Tokio stimuliavimo tikslas – suteikti šuniui aukščiausią galimą pranašumą. Tam atliekami penki į nervų sistemos stimuliavimą nukreipti pratimai. Su kiekvienu šuniuku dirbama kasdien po vieną kartą dienoje (ne dažniau), kol jie būna 3 – 16 dienų amžiaus.

Lytėjimo receptorių stimuliacija – šuniukas laikomas vienoje rankoje ir švelniai kutenamas ausų krapštuku. Stimuliacija trunka 3 – 5 sekundes.

Stačios galvos laikymas – naudojant abi rankas šuniukas laikomas statmenai (tiesiai) su žeme, jo galva būna tiesiai virš uodegos. Stimuliacijos laikas 3 – 5 sekundės.

Galva nukreipta žemyn – šuniukas tvirtai abiem rankom laikomas galva žemyn. Stimuliacijos laikas 3 - 5 s.

Gulima pozicija – laikyti šuniuką delnuose ant nugaros taip, kad jo snukutis žvelgtų į lubas. Laikas 3 – 5 s.

Šiluminė stimuliacija – šaldytuve 5 minutes palaikyti drėgną rankšluostį, tada juo vėsinti šunytį. Padėkite šuniuką ant rankšluosčio kojomis žemyn. Neapriboti jo judėjimo. Stimuliacijos laikas 3 – 5 s.

Teigiama tų penkių pratimų nauda:

  • dažnesni širdies susitraukimai,
  • stipresnis širdies plakimas,
  • intensyvesnė antinksčių veikla,
  • didesnis atsparumas stresui,
  • didesnis atsparumas ligoms.

Testuojant pastebėta, kad stimuliuoti šuniukai būna aktyvesni, linkę dominuoti konkurencinėse situacijose. Paprastuose problemų sprendimo tyrimuose nestimuliuoti šuniukai labiau jaudinasi, dažniau klysta. Stimuliuotieji mažiau nusivilia bandymų sąlygomis, rečiau klysta ir rečiau siunčia „nelaimės signalus“.

Tikrųjų tyrimų metu šuniukai kasdien tris minutes praleisdavo sukdamiesi nedidelių apsukų centrifugoje, šiek tiek laiko patupėdavo šaldytuve ar apkrauti daugybe garsų, šviesų ir t.t., taip pat juos glostydavo prieš plauką.

Viena iš kelių biosensorių programų vėliau buvo įvardyta kaip „super šunų“ programa, tačiau iš tiesų pasauliui ji nedavė jokių neįtikėtinų gyvūnų. Iš tiesų nėra paskelbta jokių tikrų patikimų mokslinių tyrimų, kuriose būtų įvertintas sensorių stimuliavimo programos poveikis, o tiesiogiai su tuo užsiėmę tyrėjai taip pat nepateikė jokių duomenų apie ilgalaikį poveikį. JAV kariuomenė  taip pat neapibrėžė specialaus tam tikro vystymosi laikotarpio (programoje minima 3 – 16 dienų), kada turi būti atliekama stimuliacija.

Jeigu veisėjas turi laiko, jis gali užsiimti tokiais pratimais. Šuneliams jie jeigu  ir nepadės, tai bent neturėtų pakenkti, o kasdienis bendravimas su žmonėmis vienaip ar kitaip naudingas dedant socializacijos pagrindus.

Riebalai  - viena svarbiausių maisto medžiagų (kartu su baltymais ir angliavandeniais) – jie yra energijos šaltinis, vidaus organų saugotojai, vitaminų nešėjai ir t.t.  Riebalai sudaryti iš riebalų rūgščių ir glicerolio. Skonio bei kvapo, struktūros, lydymosi taško ir maistingumo vertės charakteristika priklauso nuo esančių riebalų rūgščių rūšies.

Pagal juose vyraujančias riebalų rūgštis riebalai skirstomi į:

  •     Sočiuosius (vyrauja sočiosios riebalų rūgštys) –  daugiausia gyvūniniai riebalai;
  •     Nesočiuosius (vyrauja polinesočios ir/ar mononesočios riebalų rūgštys) – daugiausia augaliniai riebalai;
  •     Trans-riebalus (sudėtyje turi trans-riebalų rūgščių).

Polinesočiosios riebalų rūgštys būtinos gyvybinei organizmo veiklai. Jos skirstomos į:

  • Omega-3 (linoleno, eikozapentaeno, dokozaheksaeno ir kt.)
  • Omega-6 (linolo, arachido ir kt.)
  • Omega-9 (eruko ir kt.)

OMEGA – 6 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-6 riebalų rūgštys (RR)  labai svarbios – jos nepakeičiamosios, vadinasi, organizmas negali jų pasigaminti pats. Tačiau per dideli omega-6 RR kiekiai, lyginant su omega-3 RR, gali padidinti tam tikrų ligų tikimybę. Iš esmės yra taip, kad aplinkos taršai sukėlus pirminį ląstelių uždegimą, apie pažeidimus bandant įspėti imuninę sistemą iš arachidono rūgšties (vienas Omega-3 RR „porūšių“) pradedama prostaglandinų  gamyba. Prostaglandinai – biologiškai aktyvios medžiagos. Jų funkcijos gan įvairios: saugo skrandžio gleivinę nuo “susivirškinimo”, plečia inkstų kraujagysles ir užtikrina inkstų kraujotaką, skatina gimdos susitraukimus ir t.t. Infekcinio proceso metu besigaminančius prostaglandinus sąlyginai galima pavadinti „blogais“, jie sukelia uždegimą, karščiavimą. Vėliau uždegimo fazės metu gaminami antiuždegiminiai prostaglandinai ląsteles „taiso“.

Per dideli omega-6 RR kiekiai gali paveikti omega-3 RR poveikį, kadangi šios riebalų rūgštys konkuruoja dėl tų pačių fermentų. Didelis Omega-6 kiekis (lyginant su Omega-3) gali lemti daug sveikatos problemų, pvz., uždegimus. Lėtiniai pertekliniai omega-6 eikozanoidai siejami su artritu, uždegimais ir vėžiu.

Linolio rūgštis – nepakeičiamoji RR. Jos trūkstant racione pastebimas lengvas odos pleiskanojimas, plaukų slinkimas. Turi antioksidacinį poveikį. Daug jos dygminų (74,5 proc.), nakvišų (73 proc.), saulėgrąžų (66 proc.) aliejuose.

Arachidono rūgštis: prostaglandinų ir kitų fiziologiškai aktyvių molekulių pirmtakas. Dalyvauja ląstelių signalų perdavimo sistemose, padeda smegenis apsaugoti nuo oksidacinio streso, dalyvauja ankstyvajame neurologiniame vystymesi. Po fizinio krūvio padeda atsistatyti ir augti skeleto raumenims.  Tai nėra esminė RR, tačiau jei organizme trūksta linolio rūgšties ar nesugebama (taip būna katėms) jos paversti į arachidono rūgštį, prireikia papildų. Normaliomis sąlygomis menkai tikėtina, kad ši medžiaga sukels uždegimus, tačiau sergant uždegiminėmis ligomis reikia vengti didesnių šios medžiagos kiekių.

OMEGA – 3 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-3 riebalų rūgštys – nepakeičiamosios, kadangi organizmas jų sintetinti negali. Tiesa, žinduoliai turi ribotą gebėjimą iš vienos jų - ALA - sintetinti EPA ir DHA. Šis gebėjimas prastėja senstant. Omega-3 RR užtikrina tinkamą kraujo krešumą, mažina trombozių riziką, gerina imunitetą, įeina į ląstelių membranos sudėtį, turi antioksidacinį poveikį, slopina uždegimą sukeliančių medžiagų sintezę. Yra įrodymų, kad Omega-3 RR susijusios su psichikos sveikata, mažina demencijos riziką.

Nors Omega-3 RR nauda sveikatai labai didelė, ne visi dažnai minimi poveikiai sveikatai įrodyti. Kol kas trūksta įrodymų dėl šių riebalų rūgščių įtakos mažinant mirtingumą (nuo bet kokių priežasčių), nelemia jos ir vėžio rizikos (tačiau pagerina gyvenimo kokybę jau susirgus), vis dar ieškoma patikimų įrodymų apie tai, kad jos padeda užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligoms (verta paminėti, kad EPR ir DHR vis tik gali pagerinti kraujotaką, padidinti fibrino - krešėjime ir randėjime dalyvaujančio junginio - paskirstymą ir sumažinti kraujospūdį).

Omega-3 RR forma labai svarbi, nes trumpesnių grandinių omega-3 RR (linoleno rūgštis) neturi to paties priešuždegiminio poveikio kaip ilgesnių grandinių omega-3 RR (AA, DHR). Raciono papildymas ilgagrandinėmis Omega-3 RR pagerina klinikinius osteoartrito rezultatus.

Pagrindinės Omega-3 sudarančios RR:

Alfa linoleno rūgštis (ALA) organizme negaminama. Dalis jos gali būti paverčiama į EPA, o ši – į DHA. Ji gausiai randama kai kuriuose augaliniuose aliejuose (sėmenų, rapsų, graikinių riešutų, kanapių, kviečių gemalų sojų) bei žaliose lapinėse daržovėse. Sėmenų aliejuje ši riebalų rūgštis sudaro 55 proc., daug jos kiviuose (63 proc.), chia sėklose (58 proc.).
Eikozapentaeno (EPA) rūgštis daugiausia randama  jūrinių žuvų taukuose, mažesniais kiekiais – kiaušiniuose ir jūros dumbliuose. EPA žmogaus organizmo gali būti sintetinama iš alfa linoleno rūgšties arba iš DHA. Ji mažina eikozanoidų kiekius.

Dokozaheksaeno (DHA) rūgštis randama beveik išimtinai tik šaltų jūrinių vandenų žuvyse (ypač didesnėse, riebesnėse – tunuose, lašišose, silkėse, skumbrėse, sardinėse) bei jų taukuose, mažais kiekiais – kiaušiniuose, jūros dumbliuose, kepenyse, gyvūnų smegenyse (žinduolių smegenyse DHR – pagrindinis struktūrinis komponentas). Lašišose, silkėse, skumbrėse, ančiuviuose ir sardinėse omega-3 RR aptinkama septynis kartus daugiau negu Omega-6 RR. Tunai Omega-3 RR turi kiek mažiau. Ne visos žuvų taukų formos lengvai virškinamos.  Gali būti, kad pranašesnė yra etilo esterio forma, ją ir pagaminti kainuoja mažiau.

DHA svarbi atminčiai, mąstymui, medžiagų apykaitos procesams, smegenų ir širdies sveikatai, ji mažina eikozanoidų kiekius. Žemi DHR lygiai yra asocijuojami su padidėjusia neuroninių ląstelių mirtimi.

Žuvų taukų užterštumas

Vartojant nevalytus žuvų taukų papildus atsiranda galimybė apsinuodyti sunkiais metalais, ypač gyvsidabriu, švinu, arsenu ar kadmiu. Mažiau valytuose žuvų taukų papilduose galima rasti ir kitų kenksmingų medžiagų. Nors visada verta atsiminti, kad žuvies vartojimo nauda didesnė už galimą riziką, nuraminimui galima paminėti faktą, kad sunkieji metalai iš tiesų selektyviai jungiasi su žuvies baltymais, o ne kaupiasi riebaluose. Prieš dešimtmetį JAV atlikus nepriklausomą tyrimą, 44 žmonių vartojimui skirti žuvų taukai praėjo teršalų standartų testus. Siekiant kuo labiau sumažinti galimo užterštumo riziką, reikia rinktis švariuose vandenyse sugautas žuvis ir išgrynintus ar nuo toksinų išvalytus papildus.

Rekomenduojamas Omega-3 ir Omega-6 RR santykis racione

Tiek omega-6, tiek omega-3 RR yra būtinos, tačiau labai svarbus jų santykis racione. Jeigu jis netinkamas, tai gali neigiamai atsiliepti medžiagų apykaitai ir uždegiminiams procesams. IAMS tyrėjas Dr Greg Reinhart rekomenduoja Omega-6 ir Omega-3 santykį 5:1 – 10:1, o nepriklausomas tyrėjas Dr. Doug Bibus 2:1 – 4:1. Dar kitos rekomendacijos siūlo 1:2 ar net 1:1 – 1:4. Geriausia, ypač jei yra kailio ar odos problemų, kad tas santykis būtų kuo mažesnis (Omega-6 RR nenaudai).  Verta paminėti, kad mums įprastame „žmogiškame“ racione Omega-6 ir Omega-3 santykis varijuoja nuo 10:1 iki 30:1.

Omega-6 ir Omega-3 santykis kai kuriuose augaliniuose aliejuose: rapsų 2:1, kanapių 3:1, sojos 7:1, alyvuogių 3 – 13:1, linų sėmenų 1:3, kukurūzų 46:1.

OMEGA-9 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Oleino rūgštis – pagrindinė alyvuogių ir makadamijos aliejų sudedamoji dalis. Ji gali būti atsakinga už kraujospūdį mažinantį alyvuogių aliejaus poveikį.
Eruko rūgštis daugiausia randama rapsų aliejuje.
Omega-9 RR nelaikoma nepakeičiamąja, nėra tokia svarbi kaip Omega-3 ar Omega-6 RR.  Kai kurios Omega-9 RR yra bendri gyvulinių riebalų ir augalinių aliejų komponentai.

DOZAVIMAS

Gyvūnams galima duoti tiek „žmogiškus“, tiek specialiai jiems gaminamus žuvų taukus. Bet kokiu atveju geriausia rinktis išvalytus papildus be jokių kitų priedų ar vitaminų.

Osteoartrito atveju veiksminga dozė - maždaug 1 g EPA/DHA 10-čiai kg kūno svorio. Geriausia naudoti vidutinio „stiprumo“ baltų žuvų ar lašišų taukus, kurių viename šaukšte yra apie 1 g EPA/DHA mišinio. Jei šuo šeriamas ėdalu, kuriame nėra žuvies, 10-čiai jo kūno kilogramų reikėtų duoti 1 šaukštą žuvų taukų (45 kcal).

Rekomenduojamos aliejaus (krilių, menkų kepenų ar lašišų) dozės sveikiems gyvūnams:

  • Labai mažiems šunims ir katėms( 0,5-6 kg) - 250 mg
  • Mažiems šunims ir katėms (7 – 13 kg) - 500 mg
  • Vidutinio dydžio šunims (14 – 22 kg) - 1000 mg
  • Dideliems šunims (23 – 35 kg) - 1500 mg
  • Labai dideliems šunims (36 kg ir daugiau) - 2000 mg

Linų sėmenų aliejaus 10-čiai kilogramų patartina duoti 2 šaukštelius (arba 1ml/1kg).

Šunų boreliozę, arba Laimo ligą, sukelia erkių platinamos spiralės formos bakterijos B.burgdorferi sensu lato. Kad šunys gali sirgti Laimo liga, pirmą kartą pripažinta 1985 metais. Katės taip pat gali užsikrėsti borelioze, tačiau tai įvyksta retai. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užsikrėtę šunys kelia pavojų žmonėms ar kitiems gyvūnams – išskyrus tai, kad jie gali padėti platinti ligą bakterijas perduodami neinfekuotoms erkėms.

Užsikrėtimas Laimo liga

Šunys ganėtinai dažnai būna užsikrėtę borelijomis (endeminėse teritorijose – iki 85 proc.), tačiau tik nedaugeliui jų (3 – 10 proc.) pasireiškia ligos požymiai.

Šveicarų mokslininkams ištyrus 160 Berno zenenhundų ir palyginus juos su 62 kitų didelių ilgaplaukių veislių atstovais, paaiškėjo, kad 15 proc. kontrolinės grupės ir 58 proc. Berno kalnų šunų turėjo antikūnių prieš B. burgdorferi (tai gali reikšti, kad liga jie greičiausiai buvo užsikrėtę, bet visiškai pasveiko ir nėra nešiotojai, arba kad jų organizme yra sukėlėjų, tačiau simptomai nepasireiškia). Tokie faktoriai kaip gyvenimas kaimo vietovėje ar kailio spalva (tamsiame sunkiau pastebėti erkes) negalėjo paaiškinti tokių rezultatų, tad mokslininkai mano, kad kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į Laimo ligos infekciją. Berno zenenhundų atvejis ganėtinai unikalus, kadangi B. burdorferi infekcija dažniausiai jiems nesukelia ligos, kai užsikrėtę kitų veislių atstovai pasijunta blogai. Biologinės infekcijos priežastys ir galimi to padariniai Berno zenenhundams dar nežinomi.

Boreliozės simptomai šunims

Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės (eritema migrans) įkandimo vietoje nebūna. Dažniau serga jauni šunys. Ligos požymiai pasireiškia po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1 – 2, net iki 5 mėn.

Ūminei formai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, šlubumas dėl sąnarių uždegimo, apatija, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas. Šuo jautriai reaguoja į prisilietimą. Gali pasireikšti inkstų uždegimas, kartais – sunkus inkstų nepakankamumas. Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, Berno zenenhundams. Nuo inkstų nepakankamumo kenčiantys šunys vemia, viduriuoja, praranda apetitą, liesėja, dažnai šlapinasi, jaučia troškulį, jiems audiniuose kaupias skysčiai.

Daug Laimo liga sergančių šunų kenčia nuo pasikartojančio šlubavimo. Kitiems gali išsivystyti ūminis šlubumas, kuris trunka 3 – 4 dienas, tačiau kartojas kas kelias dienas ar savaites, šlubuojant ta pačia ar kitomis kojomis. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies ar nervų sistemos ligos. Infekcija linkusi atsinaujinti (ypač jei šuo turi nusilpusį imunitetą ar kitų ligų). Kai kuriems šunims ilgalaikis sąnarių skausmas tęsiasi ne visiškai išnaikinus parazitus kraujyje.

Boreliozės gydymas

Šunys gydomi antibiotikais (tetraciklino ar penicilino grupės), kursas – bent 14 (geriausia – iki 30) dienų. Deja, net po 30 dienų trukmės antibiotikų terapijos dalis šunų išlieka infekuoti borelijoms, jiems gresia atkrytis. Kai kurie gyvūnai taip niekada ir neatsikrato borelijų.

Jei šuo kenčia nuo atrirto, jam duodama skausmą mažinančių vaistų. Steroidinių preparatų vartojimas sergant Laimo liga negalimas.

Profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų Laimo liga – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti – ar neįsisiurbė jiems kokia erkė (verta atsiminti, kad boreliozė sukėlėjas į aukos kraują patenka erkei baigiantis maitintis, tai yra nuo įsisiurbimo praėjus 2 – 3 dienoms). Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.  JAV Laimo ligos profilaktikai naudojama vakcina, tačiau net ten ji dažnai kritikuojama kaip neveiksminga.

Atrodo, visi puikiai žino, kokie yra dominavimo požymiai ir kaip su jais kovoti. Tačiau šunų elgesio problemos kaip nesibaigė, taip nesibaigia. Yra ir tokių žmonių, kurie, spjovę į visas teorijas, dažnai nusikalsta „dogmoms“, tačiau, kaip bebūtų keista, su augintiniais problemų neturi. Kokia to priežastis? Greičiausiai, ypač atsižvelgiant į naujausių tyrimų duomenis – neteisingas mūsų  požiūris į dominavimą ir šunų agresiją.

Kaip žinia, stebėtinai daug šunų augintojų jaučia nerimą ar baimę dėl agresijos rūšies, vadinamos „dominavimo agresija“. Tačiau juk dominavimas - retai agresyvus elgesys, agresiją dažniausiai sukelia baimė ir nerimas. „Dominavimo“ tema šiuo metu sukaupusi labai prieštaringų požiūrių ir reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima patvirtinti kuriuos nors jo slopinimo metodus. Retkarčiais net  žaismingi, susitikimo ar baimės gestai priskiriami dominavimui.

Pastarąjį pusę amžiaus beveik visas netinkamas šunų elgesys laikomas dominavimo problema. Jūsų šuo loja ant svečių? Ne visada ateina, kai pašaukiate? Jis šokinėja ant jūsų, kai grįžtate namo? Pagal nusistovėjusią nuomonę šuo sako, kad jau yra bosas. Taip pat dominavimo ženklais laikomi žymėjimas šlapimu, „jojimas“ ant žmonių galūnių, maisto vogimas, ilgas akių kontaktas. Ir už juos, šuo, aišku, privalo būti nubaustas! Juk viena pagrindinių hierarchinės struktūros užduočių – sumažinti incidentų skaičių. Juk  šuo nemiega naktimis, galvodamas kaip namuose paimti valdžią!..

Kalbant apie šunų dominavimą, dažnai naudojamas terminas „alfa“, reiškiantis gaujos vadą. Šunys, kurie galvoja, jog yra alfa, elgiasi įžūliai, reikliai ir dominuojančiai. Paprastai jie pirmi pradeda bendrauti  ir visada sprendžia, kada pradėti, o kada baigti žaisti. Svarbu pažymėti, kad tarp žodžių dominuojantis ir agresyvus nėra lygybės ženklo. Dominuojantis šuo mėgsta kontroliuoti savo gaują, o agresyvus darbą duoda dantims. Lyderis būna autoritetingas, griežtas, švelnus – kitaip sakant, visko po truputį. Gaujoje dominuojantis savo vietą išlaiko ne kasdien kovodamas su kitais gyvūnais.

Dominuojantis šuo nebūtinai urzgia ar kandžiojasi – jis gali ir pernelyg aktyviai ar meiliai prašyti jūsų dėmesio ar pradeda elgtis „vaikiškai“, kai liepiate jam ką nors padaryti. Esminis lyderio bruožas – gebėjimas kontroliuoti gaują be jėgos. Didžioji dauguma alfa šunų pasikliauja psichologine kontrole. Taigi, nors paprastai kalbama priešingai, alfa nereiškia fiziškai dominuojančio ar labai agresyvaus šuns – jis reiškia nepaprastai lankstų ir protingą gyvūną.

Kalbant apie tai, iš kur atsirado dabartinė dominavimo koncepcija, reikia prisiminti, kad viso to pradžia - 1930 – 1940 atlikti vilkų gaujų tyrimai. Rezultatai buvo intriguojantys ir įgavo vos ne mitologinę galią. Greitai tapo „visuotinai žinoma“, kad naminiai šunys dominuoja todėl, kad žmonės toleruoja tam tikrą jų elgesį. Buvo teigiama, kad šie šunys šeimininkams nuolat skelbia iššūkius (kitaip sakant, gyvenimas su šunimi - nuolatinė kova). Pagrindiniai būdai išvengti dominavimo teoriškai yra neleisti šuniui laisvai vaikščioti visuose namuose, šerti jį kai pavalgote, neleisti pirmam eiti pro duris, nežaisti jėgos žaidimų – tačiau nėra jokių įrodymų, kad šios procedūros padeda visiškai išvengti elgesio problemų. Patys   „dogminiai“  tyrimai buvo trumpalaikiai ir sutelkti į ryškiausius vilkų gyvenimo aspektus (medžioklę). Be to, tyrėjai klaidingai suprato kai kuriuos ritualinius vilkų gestus.

Štai kad ir alfa vaidmuo. Iš pradžių mokslininkai manė, kad aukštesnio rango vilkas prievarta įveda savo dominavimą. Naujesni tyrimai rodo, kad žemesnio rango vilkas savarankiškai prisiima tą vaidmenį. Pavyzdžiui, jis pats apsiverčia ir atkiša pilvą, o ne būna prievarta nugriaunamas valdančiojo vilko ir taip laikomas, kol nustoja spurdėti.

Šunų ir vilkų socialinė santvarka lanksti ir sunkiai nuspėjama. Atrodo, kad vilkų gaujos socialinė struktūra panašesnė į žmonių šeimos, o ne į tarpusavyje konkuruojančių gyvūnų. Jie neturi surašyto taisyklių lapelio, kurio griežtai laikosi. Be to, daroma klaida laukinių gyvūnų elgseną priskiriant šunims, o tuo labiau – šunų ir žmonių sąveikai. Ray Coppinger tyrinėjo laukinius šunis visame pasaulyje ir nustatė, kad visi laukiniai ir kaimų šunys yra pusiau vieniši gyvūnai, nes jų prasimaitinimo šaltiniai visai kitokie, negu vilkų. Dauguma šunų sudaro silpnai struktūriškas gaujas, nes nauda iš kitų šunų ne tokia didelė, kaip iš žmogaus. Vilkams tvirtesnė socialinė sistema gali lemti išgyvenimą. Kalbant apie mūsų ir šunų santykius, nepamirškime, kad ši sąveika - tarprūšinė.

Daugeliu agresijos atvejų šunų elgesio apibūdinimas nesuderinami su mūsų tradiciniu supratimu apie dominavimą. Tie vadinamieji „dominuojantys“ šunys dažnai rodo dviprasmišką, baimingą, kupiną nerimo kūno kalbą. Jie gali drebėti ir būti labai nuolankūs kandant ar po įkandimo. Visa tai nedera su iš tiesų dominuojančio - bebaimio, ramaus, protingo ir t.t. šuns sąvoka. Iš tiesų tai, ką žmonės vadina „alfa“ šunimis, dažniausiai būna netvirtai stovintys „viduriniosios grandies“ atstovai. Socialinėse grupėse būtent tarp vidutinės grandies atstovų būna daugiausia neramumų ir kovų.

Šunys, agresyvūs iš baimės, gali turėti genetiškai paveldėtą polinkį („silpni nervai“) arba skaudžią patirtį. Netgi pratimų trūkumas ne visada yra agresyvaus elgesio priežastis, nors judėjimas padidina serotonino kiekį, kuris gali padėti gerinant elgesį. Nemažai agresyvių šunų gauna pakankamai krūvio. Tiesa, fizinės veiklos negalima nuvertinti – judėdamas šuo bus laimingesnis ir sveikesnis.

Jei agresija atsiranda iš baimės, nerekomenduojamos bausmės (spygliuoti antkakliai, smūgiai), nes atitinkamose situacijose tai tik dar labiau padidins šuns nerimą. Be to, sunku kontroliuoti tai, ką šuo sieja su bausme – bausmės taikymas dažnai gali sukelti dar didesnę neigiamą asociaciją. Bausmė sumažina nepageidaujamą elgesį, tačiau šuo vis tiek gali pereiti į agresyvius veiksmus. Be to, fiziškai bausdamas žmogus būna kupinas emocijų, kuo nepasižymi ramus ir žinantis ką daro vadas. Prievartinės dresūros technikos, ypač taikaint jas neprotingai, iš tiesų gali sukelti probleminį elgesį. Dažnai galima pamatyti šunis, kurie išmoko rodyti agresiją, kad išvengtų numatomos bausmės. Prieglaudose dažnai regimi tokie nevykusio mokymo rezultatai. Ten patenka šunys, kuriems  „sėkmingai“ pritaikytos „dominavimą mažinančios technikos“, dėl kurių jie tapo bailūs ir agresyvūs.

Priešingai populiariam įsitikinimui, agresyvūs šunys ne visada siekia įrodyti savo dominavimą prieš  „gaują“. Bristol klinikinės veterinarijos mokslų universiteto atstovai 6 mėnesius stebėjo laisvai bendraujančius šunis prieglaudoje ir analizavo laukinių šunų tyrimų duomenis, kol nusprendė, kad individualūs ryšiai tarp šunų įgyjami patirtimi. Tyrimas rodo, kad šunys nėra inicijuoti išlaikyti savo pozicijas pjaudiamiesi gaujoje. Mokslininkai sako, kad mokymo metodų, skirtų „dominavimo sumažinimui“, poveikis kinta nuo visiškai beverčių ar apgaulingų iki iš tiesų pavojingų ir galinčių sukurti dar daugiau elgsenos problemų.

Pensilvanijos universitete analizuota kaip šeimininkai naudoja konfrontacinius ir fizinius metodus dresuodami gyvūnus ir kokia iš to nauda. Nustatyta, kad dauguma agresyvių gyvūnų po tokių metodų ir toliau lieka agresyvūs. Ypač jų taikymas pavojingas pitbultejerams - būta nemažai atveju, kai bandant "numalšinti" įgimtą pitbultejero agresiją kitiems šunims daugelio dresuotojų praktikoje įprastai taikomas smaugimas baigdavosi sužalota šuns psichika. O štai neutralių mokymo metodų naudojimas (pvz., papildomi pratimai ar apdovanojimai) sukėlė labai nedaug agresyvių atsakų. Metodai, kada šunys bauginami ar naudojamos fizinės manipuliacijos, menkai ištaiso netinkamą elgesį. Klasikiniai metodai, tokie kaip mušimas ar spardymas, šaukimas, vertimas ant nugaros ir laikymas prispaudus, griebimas už žandikaulių ir t.t. sulaukia agresyvaus atsako iš mažiausiai 25 proc. šunų.

Kalbant apie kai kurios įvairiai interpretuojamus bruožus, verta prisiminti šokinėjimą ant žmonių. Kaip „prevencinį atsiprašymą“ šunys naudoja kūno kalbą. Viena iš tokių „kalbos išraiškų“ yra snukio laižymas. Instinktyvus snukio laižymas prašant maisto čia įgauną kitą prasmę ir dažnai naudojamas kaip nuolankumo gestas paauglystėje ar suaugus. Vėliau tai tampa „raminančiu signalu“. Kai šuo šokinėja, atkreipkit dėmesį į jo ausų padėtį – greičiausiai jos bus atlenktos atgal.

Žmonės dažnai painioja ir grobio persekiojimo instinktą su dominavimu. Kai mažas šuniukas kramto jūsų rankas ar kojas (net jei ir tai darydamas urzgia), tai rodo grobio instinkto pasireiškimą. Norint išvengti šių problemų, tiesiog reikia „iškeisti“ persekiojimo objektą – vietoj kojos pakišti žaislą ir pan. Be to, jei šuniukas kanda per smarkiai, greičiausiai jis buvo nujunkytas per anksti ir neišmoko kontroliuoti savo „jėgos“. Jei šuo vagia maistą, jis irgi paprastai nėra dominuojantis – jis tiesiog elgiasi prigimtinai, nes tai normali šuns elgsena. Šeimininkų instruktavimas valgyti pirma šuns ar eiti pirmam pro duris nelemia šuns santykių suvokimo – tik išmoko juos, ko jie gali tikėtis konkrečioje situacijoje.

Visi žino, kad šunį reikia gerai išauklėti ir išugdyti jo socialinius įgūdžius. Vadinasi, reikia jį mokinti paklusnumo. Kaip šuo elgsis, priklauso nuo dviejų dalykų – jo auklėjimo tuo metu, kai jis buvo dar šuniukas ir genetikos. Svarbiausia tai, kad pamokas, kurias šuniukas gaus bręsdamas, bus sunku pamiršti. Šuniukai beveik niekada sąmoningai nesielgia agresyviai, tad geriausia šunų agresijos prevencija – teisingai auklėti, kol tas dar mažas. Pavyzdžiui, niekada nesiųskite šuniui mišrių pranešimų – būkite nuoseklūs.