Atvėsus orams pradedame dažniau kentėti nuo gal ir nelabai pavojingo, bet bjauraus peršalimo. Dažniau ir sunkiau serga tie, kurių imunitetas silpnesnis ar kas prasčiau užsigrūdinęs. Ši bėda puola ne tik mus, žmones, bet ir mūsų augintinius – šunis ar kates, netgi žiurkėnus.

Peršalimu vadinama viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Šios infekcijos požymiai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Dažniausiai pastebimas kiek apsunkintas kvėpavimas per nosį, kosulys, nedidelis karščiavimas, čiaudulys, apetito praradimas ir pan. Daugumą kvėpavimo takų ligų sukelia virusai, rečiau – bakterijos ar mikroskopiniai grybai.

Peršalęs ar „pasigavęs“ bronchitą šuo gali kosėti, žiaugčioti lyg kas nors jo gerklėn būtų įstrigę, krenkšti. Jeigu kosulį lydi sunkus kvėpavimas, išskyros iš akių ir nosies, arba iškosėtose gleivėse matyt kraujo, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą.

Į PERŠALIMĄ PANAŠIOS LIGOS

Yra nemažai ligų bei sveikatos problemų, kurių simptomus galima supanioti su peršalimu. Neretai klinikoje žmones pasirodo su žodžiais „mano šuo/katė kažką prarijo, ji seilėjasi ir bando kažką iškosėti“. 90 % atvejų tai būna peršalimo sukeltas kosulys. Būtent dėl to kilus bet kokiam įtarimui, visada geriau kreiptis į veterinarą. Paprastai profesionalo pagalbos ieškoti patariama ir tada, kai suserga labai jaunas ar senas gyvūnas, taip pat jei augintiniui negerėja ilgiau kaip 4 dienas. Kelios iš jų:

Šunų virusinis tracheobronchitas, arba „veislynų kosulys“ - labai užkrečiama, tačiau dažniausiai nelabai sunki ir per 1-3 savaites praeinanti liga. Jai būdinga sausas spazminis žiaugčiojantis kosulys, kurį kai kurie savininkai painioja su vėmimu. Šuo paprastai jaučiasi gerai, būna aktyvus. Antriniai simptomai – išskyros iš nosies ir akių.

Šunų gripas – palyginti nauja liga, sukeliama A tipo gripo viruso, kuris susijęs su arklių gripo virusu. 20-25 proc. šunų požymių nebūna, 75-80 proc. pasireiškia švelni kvėpavimo takų liga, panaši į „veislynų kosulį“, vėliau būdingas drėgnas ar sausas kosulys, trunkantis iki 3-4 sav. Kartais atsiranda pūlingos išskyros iš nosies, kurios sudorojamos antibiotikais. Gyvūnas gali būti meiguistas, netekti apetito, labiau jautriems šunims užkyla aukšta temperatūra, išsivysto plaučių uždegimas (pneumonija).

Šunų maras, sukeliamas šunų maro viruso, yra labai užkrečiama, nepagydoma, dažnai mirtina liga (neveltui jai suteiktas toks pavadinimas). Šunų maras paveikia kvėpavimo takus, virškinimo traktą ir centrinę nervų sistemą. Ši liga turi kvėpavimo takų fazę, kurios metu iš akių ir nosies teka žalsvai geltonos pūlingos išskyros, karščiuojama, kankina kosulys, netenkama apetito, vemiama ir viduriuojama, kietėja nosis ir pėdutės. Po to  virusas ir liga pereina į nervinę fazę, kurios metu šuniui pasireiškia traukuliai, drebulys, nevalingi judesiai, nekoordinuotumas, akių virpėjimas.

PAGALBA AUGINTINIUI PERŠALUS

Pirmiausia pasistenkite, kad šuns kvėpavimo takai nebūtų dirginami – namie nerūkykite, nepurkškite aerozolių, nenaudokite aštriai kvepiančių valiklių, valykite dulkes.

Jei šuo kosi sausai, leiskite jam pabūti drėgnoje patalpoje, pvz., vonioje, arba naudokite drėkintuvą.

Šuniui galima duoti vitamino C, papildų imuniteto stiprinimui (pvz., su ežiuole), česnako, medaus, cinko, erškėtuogių. Žmonėms peršalimo simptomus gali sumažinti šeivamedžio uogų ekstraktas. Jo galima duoti ir šunims.

Koloidinis sidabras kartais padeda visai panaikinti peršalimą. Dozė priklauso nuo šuns amžiaus ir svorio – nuo 0,5 iki 1 arbatinio šaukštelio.

Žmonių (paprastai renkami vaikiški, nes juose nebūna alkoholio) vaistus nuo peršalimo šuniui duoti galima tik su veterinaro priežiūra.

Laikykite šunį šiltai, apsaugotą nuo skersvėjų. Vedžiokite jį trumpiau negu paprastai – ypač jei lauke šalta. Visiems ligoniams būtina ramybė, be to, šaltame ore bronchai siaurėja, o tai apsunkina kvėpavimą.

Peršalęs gyvūnas turi suvartoti daug vandens. Jo kiekį galima padidinti duodant šiltų (ne karštų) arbatų, vištienos sultinio (nuvirta mėsa, be jokios druskos).

Patartina šunį šerti lengvai virškinamu maistu, pvz., vištiena su rudaisiai ryžiais ar specialiu pašaru. Tai palaiko jėgas ir padeda imuninei sistemai kovoti su liga. Lauke laikomą šunį šerkite šiltu ėdalu.

Neskubėkite šuniui duoti antibiotikų – paprastai peršalimo ligas ir kosulį sukelia virusai, kurių antibiotikai neveikia – jie padeda tik tuomet, kai įsimeta bakterinė infekcija. Antibiotikus skirti gali tik vetetinaras. Šuniui juos girdyti reikia tiek laiko ir taip dozuojant, kaip paskirta – ne trumpiau ir ne ilgiau.

Iš tiesų peršalimą išgydančių vaistų nėra – visos priemonės labiau linkusios palengvinti simptomus. Netgi yra posakis – gydant peršalimas praeina per savaitę, negydant – per 7 dienas. Kartais kosulį, kurį sukelia peršalimas, pavyksta išgydyti namie, tačiau jei šuns imuninė sistema nusilpusi, galimos komplikacijos, pvz., plaučių uždegimas. Jei šuo atrodo laimingas, jo kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 39 laipsniai, galite apsieiti ir be veterinaro pagalbos. Visada verta sunerimti, jei šuns peršalimo simptomai stiprėja, jis praranda apetitą, nustoja lakti – tokiu atveju virusui talkinti pradeda bakterijos ir jau būtinas įsikišimas stipresniais vaistais.

Švedijos Uppsala universiteto mokslininkai identifikavo naują geną, susijusį su šunų atopiniu dermatitu. Genas koduoja odos struktūros formavimuisi svarbų baltymą, vadinamą Plakophilin 2. Pakitęs odos barjeras tampa potencialiu atopinio dermatito rizikos veiksniu.

Atopinis dermatitas (arba egzema) yra uždegiminė, besikartojanti neinfekcinė odos liga, kuria serga 10 – 30 proc. žmonių ir  3 – 10 proc. šunų. Didelę reikšmę tikimybei susirgti egzema turi paveldimumas.

Sergančiojo atopiniu dermatitu oda būna lengvai suerzinama įvairių alergenų, pvz., tam tikrų rūšių maisto, žiedadulkių ar namų erkučių. Toks dirginimas sukelia labai stiprų niežulį, kuris veda į nusikasymus, paraudimą, pleiskanojančią, linkusią į bakterines bei mielių infekcijas odą.

Nepaisant mokslininkų dedamų pastangų, apie egzemos genetiką iki šiol žinota nedaug. Padedant naminių gyvūnėlių savininkams, pavyko surinkti unikalų sergančių šunų DNR mėginių rinkinį. Tai suteikė galimybę ištirti atopinio dermatito genetiką. Grynaveisliai šunys (pvz., vokiečių aviganiai) per daugybę kartų veisimui buvo atrenkami pagal konkrečias fizines savybes. Tokia siaura atranka netyčia padidino tam tikrų paveldimų ligų riziką tarp kai kurių veislių.

Uppsala universitete atlikto tyrimo metu palyginti sveikų ir atopiniu dermatitu sergančių vokiečių aviganių DNR mėginių segmentai, siejami su šia liga. Mokslininkai Plakophilin-2 baltymą koduojančiame gene PKP-2 rado su atopiniu dermatitu susijusią sritį.

Tam tikri PKP-2 geno variantai gali padidinti tikimybę susirgti egzema. Šis tyrimas atveria naujas galimybes siekiant suprasti ligos mechanizmą. Naujų duomenų dėka galima rasti veiksmingesnes ilgalaikio gydymo strategijas, be to, galima plėtoti genetinius tyrimus, kurie padės nustatyti ligą.

Bailiu šunimi gali būti bet kokio amžiaus, dydžio ar veislės atstovas. Ta baimė gali svyruoti nuo lengvo diskomforto tam tikrose situacijose iki panikos ar bandymo įkąsti. Tokie šunys dažnai ištremiami į kiemą, papildo prieglaudų gyventojų gretas ar net būna numarinami.

Šunys instinktyviai reaguoja į situacijas, kuriose jaučiasi nesaugūs. Dauguma pasirenka sustingimą ar pabėgimą, tačiau jeigu pabėgti galimybės nėra, nematydamas kitos išeities gyvūnas gali pulti. Išsigandęs šuo stengiasi atrodyti kuo mažesnis. Dažnai jo kūnas atrodo susikūprinęs, uodega pabrukta po užpakalinėmis kojomis, ausys atlenktos atgal, kūno raumenys ir snukis įtempti. Jis net gali staigiai pradėti stipriai šertis, priglusti prie žemės ar šlapintis po savimi. Jei yra tikimybė pabėgti, svorio centrą šuo paskirsto ant užpakalinių kojų. Jis gali žiūrėti į baimės šaltinį arba šalin, žiovauti, o jo vyzdžiai bus išsiplėtę.Kai kurių šunų baimė niekada neperauga į agresiją, o kiti gali bandyti gintis, jei nėra galimybės pabėgti. Dažniausiai baimė agresija virsta, kai šuo sulaukia 1 – 3 metų amžiaus. Jei užblokuoti visi pabėgimo keliai ir šuo jaučiasi atsidūręs spąstuose, jis baltakiuoja, gūžiasi, šiepia dantis, šiaušia keterą ir gali kąsti. Jei jis grybštelės, tai darys žaibiškai greitai ir iškart atsitrauks kaip galėdamas toliau nuo grėsmės. Saugokitės užspiesto į kampą šuns – geriau jam palikti kelią pasprukimui.

Bailus šuo gali gyventi normalų gyvenimą, netgi tapti tarnybiniu ar terapijos šunimi – svarbu išmokti baimes kontroliuoti. Žinoma, ne visada, ypač „pažengusiems atvejams“, galima padėti šimtu procentų, tačiau baimę ir nerimą praktiškai visada galima daugiau ar mažiau sumažinti.

Kaip atsiranda bailūs šunys

Daug žmonių galvoja, kad bailus šuo buvo kaip nors kankintas. Deja, dažnai net skriausti šunys gali nepasižymėti baime, o, atrodo, tinkamai auginti bei auklėti vis tiek elgiasi netinkamai. Bailumas neretai būna socializacijos trūkumo pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais padarinys, jis gali atsirasti ir dėl nemalonios patirties vadinamaisiais baimės periodais (8 – 10 sav. ir 4 mėn. amžiaus). Baimė gali turėti genetinį pagrindą – kai kuriais atvejais ji gali būti paveldima, ypač jei poruojami prasto temperamento, kokių nors psichinių problemų turintys šunys. Be to, šuniukai netinkamo elgesio gali išmokti iš bailios motinos.

Jei šuniukas nebus supažindintas su tokiais dalykais kaip netikėti garsai, ateityje jis gali supanikavęs pabėgti fejerverkų metu ir pan.

Dažnai šeimininkai patys skatina šuniuką bijoti – jį lepina, po kiekvieno baimės pasireiškimo guodžia. Taip visai netyčia savininkas augintinį išmoko „baimės atsako“ – gyvūnui atrodo, jog bailus elgesys yra gerai.

Šuo bailesniu gali tapti dėl tam tikrų fizinių negalavimų. Epilepsija dažniausiai prisideda prie baimės agresijos, o skydliaukės funkcijų sutrikimai paveikia šuns nuotaiką. Gyvūnas, turintis regos ar klausos problemų, gali bijoti to, ko negali pamatyti ar išgirsti. Ausų infekcija sergantis augintinis gali tapti neįprastai jautrus garsams, o lėtinio skausmo (artrito, klubo sąnario displazijos) kankinami šunys kartais pasižymi kaprizingumu ir netoleruoja kai kurių dalykų.

Kaip kovoti su šuns baimėmis

Šunį įsigykite tik iš patikimo veisėjo. Kai kurie augintojai tiki, kad bailios ar nervingos kalės kergimas padės jai „aprimti“. Tai klaidingas įsitikinimas, o blogiausia tokio „rūpinimosi“ pasekmė – šuniukai, kurie iš mamos probleminį elgesį gali paveldėti (arba jo išmokti). Bailaus ar pernelyg agresyvaus augintinio negalima veisti – geriausia jį kastruoti ar sterilizuoti.

Vienas iš galimų kovos su baimėmis būdų – pašalinti gyvūną iš situacijos, kuri kelia nerimą, taip pat vengti tam tikrų „probleminių“ situacijų, tačiau dažniausiai tai būna gan sunkiai įgyvendinama praktiškai.

Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Negalima išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis giriamas. Jei išsigandęs 8 – 11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad išnaikinti jos nepavyks. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.

Socializacija yra gyvybiškai svarbi. Šuniukai, ypač iki 16 savaitės amžiaus, turi sudalyvauti kuo dilesniame kiekyje įvairių situacijų. Jei augintinis rodo polinkį agresyviam elgesiui, vertėtų pasikonsultuoti su dresuotoju ar šunų elgsenos specialistu.

Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiems šunims tai itin svarbu. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokinti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojantis „tvirtos rankos“ metodais, situacija gali tik pablogėti.

Bailiems ar nedrąsiems šunims naudingiausia lankyti teigiamus metodus naudojančias dresūros mokyklas. Jei įsigijote suaugusį probleminį šunį, pirmas kelias savaites į užsiėmimus jo neveskite – palaukite, kol jis apsipras su jumis. Vieniems gyvūnams padeda grupiniai užsiėmimai (jei augintinis – itin „rimtas atvejis“, kelis pirmus užsiėmimus, kol jis apsiras, gali tekti stebėti iš toliau), su kitais dirbama privačiai.

Dažnai žaiskite – neretai šunys pasižymi nervingu elgesiu dėl to, kad neturi kur išlieti energijos. Bėgiokite, ilgai vaikščiokite, užsiiminėkite kokiu nors sportu, pvz., agility. Jei šuo ko nors bijo, jo dėmesį galima nukreipti mėgstamo žaislo pagalba (svarbu, kad skatinamas jis būtų už pageidaujamus veiksmus, tik ne baimę).
Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokinti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokinto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamu aspektu, pvz., bausdami.

Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Būkite ramus ir atsipalaidavęs – sulėtinkite kvėpavimą (greitas kvėpavimas – nervingumo požymis), kalbėkite lėtu ramiu balsu, galite elgtis žaismingai. Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.

Problemiškiems šunims gali padėti desensibilizacija. Tai – laipsniškas šuns pratinimas prie tam tikrų situacijų, kol šis jose pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Norint pagerinti šuns pasitikėjimą, sumažinti nerimą ir baimę reikia naudoti švelnius, teigiamus metodus. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.

Jei gyvūnas bijo tam tikrų garsų, juos galima įrašyti (arba įsigyti specialiai tam reikalui skirtų CD su paruošta „medžiaga“) ir nuolat (tai yra, savaitę ar ilgiau – priklauso nuo šuns reakcijos) leisti vis garsinant, kol augintinis nekreips į juos dėmesio. Taip pat galima skatinti teigią reakciją į kai kuriuos garsus - pvz., numesti ant žemės didelę knygą ir tuo pačiu šunį girti bei su juo džiaugtis.

Jei šuo labai bijo žmonių (ypač jei baimė perauga į agresiją), desensibilizacija reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia pasodinkite šunį ramioje vietoje, kur jis galėtų ramiai sėdėti ir stebėti aplinkinį pasaulį. Ten turėtų būti šiek tiek pėsčiųjų, bet jokios minios. Puiki vieta šioms treniruotėms – ramus parkas. Jei pastebite, kad šuo baiminasi, didinkite atstumą tarp jo ir stresą keliančių objektų. Turi būti sudaryta galimybė aplinkinius matyti, tačiau nebijoti, jog šie prieis pernelyg arti (pvz., stovėti atokiau nuo tako). Jei šuo rodo baimės požymius, negirkite, nepeikite ir neguoskite jo (guodžiamas augintinis galvos, kad baimė yra teisingas atsakas) – kalbinkite jį įprastu, normaliu balsu, šitaip sumažinsite priežastį jausti nerimą. Šis etapas turi trukti mažių mažiausiai savaitę, o aplankyti tokių ramių vietų reikėtų kuo daugiau. Kai būsite visiškai tikri, kad šuo atsipalaidavęs, galite prisiartinti prie pėsčiųjų tako. Kai pasieksite tašką, kada žmonės vaikšto gana arti, o šuo nepatiria neigiamų emocijų, duokit jam skanėstą už kiekvieną ramią reakciją. Žinokite šuns „komforto zoną“ ir visada didinkite atstumą kai tik pastebite, jog jis įsitempė. Šie užsiėmimai turėtų tęstis 1 – 2 savaites ar net ilgiau – kol šuo supras, kad praeiviai grėsmės nekelia. Sekantis etapas – paprašyti, kad nepažįstami žmonės praeidami žiūrėtų į šunį ar duotų jam skanėstą. Kai šuo paima skanėstą, ignoruokite šį elgesį, tačiau pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau prie treniruočių galima prijungti pokalbį su tais nepažįstamaisiais (svaru, kad jie nebandytų paliesti šuns ar jam ką nors sakyti). Po kurio laiko šuniui pašaliniai asmenys asocijuosis su maloniais dalykais. Greičiausiai šuo atsargumo svetimiems žmonėms neatsikratys, tačiau tai ir nėra bandymas paversti jį geriausiu visų draugu. Desensibilizacija padės atsipalaiduoti tarp nepažįstamųjų ir sieti juos su gerais dalykais.

Panašus pratimas galimas ir namuose. Paprašykite, kad svečiai visiškai ignoruotų jūsų augintinį – nekalbėtų, nežiūrėtų į jį, nebandytų paliesti. Jūs taip pat turite jį ignoruoti. Tarp šuns ir svečio padėkite skanėstą. Jei šuo eina jį paimti, ignoruokite tokį elgesį, o pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau svečias gali skanuką laikyti rankoje (tik vėl – jokio žiūrėjimo, kalbinimo ar lietimo). Šuo judėti turi savo tempu (neskubinkite jo), negirkite, jei jis skanėstą paima ir nepeikite, jei jis to nedaro. Kol bus pastebimas progresas, tokie „žaidimai„ gali trukti savaites ar net mėnesius.

Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo „pratimams“ naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jausti gerai, galima „įlieti“ didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.

Tegul šuo namuose turi saugią vietą – geriausia narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančiam gyvūnui, tačiau net labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.

Padėti gali ir kokybiškas maistas. Daugumoje ekonominės klasės pigių pašarų pagrindinė sudedamoji dalis būna grūdų produktai (problema - ne baltymų kiekis, o jų kokybė). Nepakankama mityba gali sukelti serotonino trūkumą, o per mažas jo kiekis siejamas su nerimu ir agresija. Nervingų šunų, gaunančių pernelyg daug prastos kokybės baltymų ar angliavandenių, nerimas gali būti kiek aukštesnio lygio. Patariamą ėdalą rinktis ir be jokių cheminių priedų, kurie tai pat gali turėti tam tikros įtakos elgesiui.

Kaip pagalbines priemones galima naudoti įvairius maisto papildus ar net vaistus. Tradiciniai augalai, pagerinantys nerimo, nervingumo, jaudrumo, hiperaktyvumo, baimės, kelionės ligos simptomus, naudojami ir kaip epilepsijos gydymo papildymas – kalpokės bei valerijonai. Kai kas naudoja ir imbierus ar ramunėles. Kartais veterinarai ar šunų elgesio specialistai gyvūnui gali išrašyti specialių vaistų. Jei jus tai domina kaip alternatyva, vis teik pirma išbandykite elgesio modifikacijos ar augalines priemones. Nesitikėkite, kad tabletės ar lašiukai išspręs visas problemas - geriausiai jie veikia, jei būna derinami su kitais gydymo būdais.

Užsienyje populiarėja kvapnūs gėlių ekstraktai, padedantys sumažinti emocinių bei su stresu susijusių sutrikimų požymius, aromaterapija. Jokių objektyvių pranešimų apie šių priemonių veiksmingumą nėra, nors, atrodo, levandų ar bergamotės kvapo terapija kartais padeda. Šių eterinių aliejukų galima įsigyti ir Lietuvoje, jais galima patepti šuns ausų galiukus ar užlašinti ant antkaklio, kuris šuniui judant po truputį skleistų raminantį kvapą. Kai kas pritaiko ir atpalaiduojantį masažą – jo metu reikia lėtais, ilgais judesiais glostyti šuns šonus, nugarą, krūtinę ir kaklą.

Šiuo metu vis labiau populiarėja feromonai. Laktuojančios žinduolių patelės išskiria natūralią medžiagą – „raminimo feromoną“, kurio paskirtis yra nuraminti palikuonis. Jis nuramina šunytį stresų metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis. Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Sintetiniai šio feromono preparatai  atrodo kaip į elektros tinklą jungiami difuzoriai ar purškiamos priemonės (rinkoje platinamos firminiu pavadinimu D.A.P.). Tai - ne stebuklas ar panacėja, tačiau eksperimentiniai įrodymai gana geri – yra šunų, kuriems tai padeda.

Vanduo - gyvybės pagrindas, būtinas visų organizmų išlikimui. Nors šuo ar katė gali prarasti beveik visus savo riebalus ir pusę baltymų, vis dar gali išgyventi, o 10 proc. vandens netekimas sukelia sunkią ligą, 15 proc. – mirtį.

Nors skystas vanduo labai reikalingas, yra gyvūnų, prisitaikiusių prie sąlygų, kada jų aplinkoje šios medžiagos būna nedaug. Kai kurie šiaurės kinkinių šunys gali mėnesius ištverti be skysto vandens – jie vartoja sniegą ir ledą; liūtai ilgoką laiką geba nesukti galvos ir vandens gauti gali tik iš grobio; žiemos miegu mieganti lokė pusmetį neieško skysčių ir dar žindo jauniklius. Tačiau karštą vasaros dieną katė ar šuo gali dehidratuoti per kelias valandas, jei šalia nebus gėlo vandens. Beje, žalingas ne tik vandens trūkumas – išgėrus jo per daug, taip pat galima sulaukti bėdų.
Vandens, kurį reikia suvartoti, kiekis priklauso nuo individualių savybių – gyvūno būklės, jam tenkančio fizinio krūvio, aplinkos temperatūros bei drėgmės. Visada geriausia remtis troškulio jausmu, o ne tam tikrais nurodytais kiekiais.

Kaip šunys ir katės laka

Šuo iš liežuvio suformuoja savotišką samtelį - jie vandenį „pagauna“ liežuviu, užriečia šio galiuką ir stumteli gerklėn. Į stemplę patenka tik dalis skysčio. Kita dalis sudrėkina gomurį, dantis ir liežuvį, o tada teka atgal į dubenį. Toks „grįžęs“ skystimas užsiteršia dulkėmis, bakterijomis, plaukais ar ėdalo likučiais, jame greit dauginasi bakterijos. Jei šuo pajus prarūgusį vandenį, gali atsisakyti lakti. Kadangi lakdamas šuo pritaško, po dubeniu verta patiesti kokį nors lengvai valomą patiesalą.

Katė nesukelia tiek daug netvarkos kaip šuo. Lakdama ji panaudoja inerciją ir sunkio jėgą, vos paliečia skysčio paviršių - iškiša ir nuleidžia „J“ formos liežuvį prie vandens paviršiaus, kur vanduo inercijos dėka „prikimba“ prie liežuvio ir taip patenka katei į nasrus. Katės liežuvis lakimo procesu ne panyra į skystį, o staigiai grįžta atgal į nasrus, pritraukdamas „prikibusį“ vandenį. Didžiausias katės liežuvio judėjimo greitis gali siekti 78 cm/s. Maži, aštrūs šereliai ant kačių liežuvių, kurie, kaip manyta, katei padeda lakti, iš tikrųjų šiame procese nedalyvauja.

Kiek augintiniams reikia vandens?

Išlakamo vandens kiekis priklauso nuo daugelio priežasčių. Svarbu, kuo gyvūnas šeriamas - sausu ar drėgnu ėdalu. Ėsdamas sausą maistą, šuo ar katinas vandens laka daugiau, kadangi brinkdamos granulės rezorbuoja skysčius. Daug lemia ir fizinis aktyvumas (šunims, kurie gauna vandens fizinio krūvio metu, darbingumas padidėja 80 proc.), aplinkos temperatūra ar drėgnumas: va šuo šiltuoju metų laiku skysčių išlaka iki 2-3 kartų daugiau negu žiemą. Daugiau vandens reikia besilaukiančioms, besivaikuojančioms ar apsišuniavusioms kalėms ar katėms. Troškulys padidėja gyvūnui susijaudinus, jaučiant stresą.

Gyvūnui reikia suteikti nuolatinę prieigą prie vandens  kad jis pats galėtų reguliuoti išgeriamų skysčių kiekį. Vandens šaltinis nebūtinai turi būti skystis – jei šuo suėdė produkto, kuriame daug vandens (pvz., obuolių), jis laks mažiau.

Vienam sveiko šuns kūno kilogramui per dieną reikia maždaug 40 (30 – 60) ml vandens. Šuniukui nuo ketvirtos gyvenimo savaitės gerti reikėtų duoti kas dvi valandas, vyresni šunys natūraliai linkę save prižiūrėti. Vienam katės kūno kilogramui per dieną reikia apie 60 ml vandens (4 kg sverianti katė kasdien išgeria maždaug po stiklinę). Galimas dar vienas skaičiavimo būdas - suaugęs gyvūnas turi išgerti tiek mililitrų vandens, kiek per dieną suvartojo kalorijų. Kalorijų skaičiuoklę galite rasti čia: www.hilarywatson.com

Kai gyvūnai jaučiasi blogai, jie nustoja gerti. Karščiavimas ar kitos problemos vandens poreikį padidina. Svarbu, kad augintinis pakankamai vandens gautų kai viduriuoja, vemia ar serga kitomis skysčių praradimą sąlygojančiomis ligomis. Kai kuriais vėmimo atvejais parą galima neduoti ne tik maisto, bet ir vandens – kad skrandis pailsėtų, tačiau jokiu būdu negalima šuniui neduoti gerti ilgiau kaip 24 valandas. Jei gyvūnas vemia ilgiau kaip parą, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Atstatyti prarastus skysčius ir apsaugoti nuo dehidratacijos – vienas svarbiausių aspektų visų ligoniukų gydyme. Jei augintinis negali gerti, skysčiai leidžiami po oda ar į veną.

Jei pastebite, kad augintinis laka mažiau vandens nei paprastai, tačiau rimtų negalavimų požymių nėra, patikrinkite jo snukį – gal burnos ertmėje yra skausmingų žaizdelių ar svetimkūnių. Jei augintinis vartoja vaistus, pasitarkite su veterinaru, ar reikia padidinti/sumažinti vandens suvartojimą.
Per didelis troškulys, pasireiškiantis pernelyg dideliu noru gerti, vadinamas polidipsija. Savo ruožtu tai veda prie gausesnio šalpinimosi – poliurijos. Šie du požymiai gali rodyti, jog gyvūnas serga inkstų nepakankamumu, cukriniu diabetu, skydliaukės hiperaktyvumu, gimdos infekcija (piometra), kepenų ligomis, turi padidėjusį kalcio kiekį kraujyje ar hipofizės anomaliją. Vertėtų sunerimti, jei dėl aiškios priežasties katė ar šuo staiga pradeda gerti daugiau vandens. Jei taip atsitinka, pasikonsultuokite su veterinaru.

Per daug ir per mažai

Jei kasdien nebus išgeriamas pakankamas kiekis vandens arba organizmas neteks skysčių (perkaitus saulėje, vemiant, viduriuojant), galima dehidratacija. Dehidratuoti labiau linkę įvairiomis ligomis (inkstų ar skydliaukės veiklos sutrikimais, vėžiu, diabetu, infekcinėmis ligomis) sergantys gyvūnai. Didesnė rizika – seniems augintiniams, besilaukiančios, neseniai apsivaikavusioms kalėms ar katėms.

Dehidratacijos požymiai – sunkios, pavandenijusios ar apsiblaususios akys, letargas, dingęs apetitas, išdžiūvusi burna, padažnėjęs pulsas, sumažėjęs odos elastingumas (pirštais suspaudus kūno odą, ši sunkiai grįžta į pradinę padėtį). Jei gyvūnas rodo dehidratacijos požymius, kuo skubiau vežkite jį pas veterinarą.

Vanduo, kaip ir bet kuri kita medžiaga, gali būt nuodas, jeigu jo suvartojama per daug. Per didelis jo kiekis gali sukelti skrandžio išsipūtimą, elektrolitų disbalansą ar hiponatremiją. Hiponatremija – elektrolitų sutrikimas, kada natrio koncentracija kraujo serume būna mažesnė, negu įprasta. Dažniausiai atsiranda esant vandens pertekliui organizme. Požymiai – pykinimas, vėmimas, mieguistumas, apetito praradimas, raumenų spazmai, traukuliai ar net koma. Intoksikacija, arba apsinuodijimas vandeniu – potencialiai mirtinas smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl normalaus organizmo elektrolitų balanso išderinimo.

Išpūtimas – skrandžio prisipildymas oro ir skysčių. Išpūtimui svarbu užkirsti kelią, kadangi jis gali baigtis skrandžio užsisukimu. Šerkite šunį nedideliais maisto kiekiais ir iškart po valgio neleiskite jam prisilakti daug vandens, o po treniruotės šuniui duokite ledo kubelių ir šiek tiek vandens – kad jis iškart neišgertų per daug.

Girdymo subtilybės

Geriausia augintiniui duoti vandenį, kurį geria ir šeimininkas – šviežią, šaltą, skaidrų, iš čiaupo. Daug gyvūnų savininkų, jeigu jų namų šaltinis abejotinos kokybės, augintiniams vandenį duoda iš butelių, tačiau net geriausias pasaulio vanduo nepadės, jei bus pilamas į nešvarų dubenį. Dubenį laikykite taip, kad į jį patektų kuo mažiau nešvarumų, vandenį keiskite kasdien - būna gyvūnų, kurie kenčia troškulį, tačiau vis tiek nė nežiūri į pastovėjusio vandens pusę.

Geriausia, jei vandeniui skirtas dubenėlis bus lengvai plaunamas, nerūdijančio plieno ar akmens masės, sunkus (tokio lengvai neapversi). Įsigyti reikia geros kokybės indą, o kai šis susidėvi, susibraižo, jį pakeisti. Dubenėlis su vandeniu turi būti laikomas lengvai prieinamoje vietoje.

Jei gyvūną ilgam laikui tenka palikti vieną, įrenkite automatinę girdyklą. Jei kur nors keliaujate, paimkite papildomą buteliuką vandens ir augintiniui. Neleiskite lakti iš klozeto, ežerų, upių, jūros.

Negalima augintiniams duoti vaisvandenių bei alkoholinių gėrimų – net silpno alaus. Norintiems pavaišinti šunis, galima pasiūlyti nealkoholinio specialiai jiems skurto alaus (dažniausiai tokie gaminiai paskaninami jautienos sultiniu ir papildomi vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis, kai kurie gamintojai netgi siūlo „linijas“, skirtas šunims-veganams). Rinkoje daugėja gyvūnams skirtų gėrimų, kuriuos papildo įvairiomis naudingomis medžiagomis, kai kuriuos jų galima įsigyti miltelių pavidalu ir esant reikalui skiesti.

Venkite augintiniams duoti pieno – dalis suaugusių kačių ir šunų (beje, kaip ir žmonių) nevirškina piene esančios laktozės ir tai sukelia virškinimo problemas (nuo pilvo skausmo ir pūtimo iki viduriavimo). Net jei augintiniai pieną mėgsta ir toleruoja, šis neturėtų tapti vandens pakaitalu.

Kai kurie šunys ar katės nelaka iš dubenėlių, jie mėgsta tik tekantį vandenį ar specialius fontanus. Pastarieji dažniausiai turi filtrus, apsaugančius nuo bakterijų atsiradimo, kas pasitaiko stovinčiam vandeny. Vasarą gyvūnai renkasi vėsų vandenį, žiemą – kambario temperatūros. Jei gyvūnas laikomas lauke, jis turėtų gerti iš šildomo dubens. Sniegas nelaikomas priimtina gėrimo forma.

Ypač smulkmeniškos kalbant apie vandenį gali būti katės. Daugelis jų pageidauja, jog dubenėlyje vanduo visada būtų švarus ir gėlas. Kai kurios itin jautrios vandens švarumui ir kvapui, tad vengia plastikinių indų, suteikiančių nemalonų prieskonį, ar geria tik specialių (šaltinio) vandenį. Būna ir itin jautriai reaguojančių į gėrimo temperatūrą. Optimaliausia, aišku, kambario, tačiau išskirtinėms gurmanėms galite pasiūlyti porą variantų – šiltoką, kambario temperatūros ir vėsesnį vandenį su ledukais. Būna kačių, dievinančių didelių gabaritų indus – vazas ar netgi kibirus.

Jei augintinis nelaka vandens, galite jį pagirti ar paskatinti skanėstu kai šis atsigeria ar paskaninti vandenį, galų gale pasiūlyti bedruskio sultinio palaipsniui skiedžiant jį vandeniu. Jei augintinis vis viena nenori gerti, vandeniu galima užpilti jo sausą maistą.

Kartais pasitaiko jautrių augintinių, kuriems net geriamo vandens pokyčiai sukelia skrandžio veiklos sutrikimus. Jei turite tokį jautruolį, maišykite seną vandenį su nauju kelias dienas iki kol virškinimo sistema prisitaikys.

Girdydami augintinio nepamirškite – svarbiausia švarus, sveikas vanduo, tvarkingi dubenėliai ir saikas.

Alkoholiniai gėrimai

Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholiui turi skirtingus tolerancijos lygius. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu atsiranda, kai šuo išlaka 5 – 8 ml gryno alkoholio vienam kg kūno svorio. Mažiems šunims alkoholiu mėgautis pavojingiau. Mažiau paplitęs panašios kilmės apsinuodijimas – duonos tešla. Šuniui suėdus šiuo gardėsio, virškinimo trakte fermentacijos pagalba mielės prigamina alkoholio. 0,5 kg šviežios duonos tešlos gali apkvaitinti 40 kg masės Labradoro retriverį.
Apsinuodijimo alkoholiu simptomai gan neapibrėžti, tačiau dažnai jaučiamas būdingas kvapas. Paprastai poveikis pasireiškia valandos bėgyje, šuo gali strapinėti, lėtai reaguoti ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas vystosi į lėta kvėpavimą, komą ar širdies priepuolį.

Apyniai

Prisiėdęs apynių šuo pradeda greitai kvėpuoti, padažnėja jo širdies ritmas, pakyla temperatūra, galimi traukuliai ir mirtis.

Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai

Gali sukelti virškinimo trakto obstrukciją užsikimšimą ar kitus pažeidimus. Dėl to, ar duoti, ar neduoti kaulų, diskutuojama iki šiol. Šiuo metu manoma, kad šunims nerekomeduojama duoti virtų kaulų, jie tinkamiausi žali BARF ar RAW metodais šeriamiems gyvūnams, be to, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.

Kačių maistas

Turi per daug baltymų ir riebalų. Nuo kačių maisto šunys dažnai suviduriuoja ar pasireiškia alergijos.

Šokoladas

Jame yra teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti.
Kuo šokoladas kartesnis, tuo teobromino jame daugiau. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata

Kakavos pupelėse, kakavos pupelių lukštuose yra teobromino. Kavoje yra kofeino, arbatoje kofeino ir teofilino, kuris atpalaiduoja kvėpavimo takus, nuo jo šuniui gali padažnėti širdies rimtas, prasidėti vėmimas, viduriavimas, traukuliai.

Kofeinas ir teobrominas didina kvėpavimo ir širdies susitraukimų ritmą, kartais sukelia nereguliarų širdies plakimą. Be to, jie sukelia kalcio ir energijos šaltinių pokyčius ląstelėse. 18 mg teobromino ar kofeino, tenkančio 1 kg šuns kūno svorio, sukelia lengvus simptomus. Sunkius požymius sukelia apie 40 mg/1 kg. Mirtis galima, jei 1 kg šuns kūno svorio tenka apie 54 mg kofeino ar teobromino (kai kuriais duomenimis - 150 mg).

Paplitę apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, šnopavimas, troškulys, pilvo pūtimas, nereguliarus, padidėjęs ar sumažėjęs širdies ritmas, padidėjusi kūno temperatūra, hiperaktyvumas, neramumas, ataksija, raumenų drebulys. Galima koma ir mirtis. Retesni simptomai – pilvo skaumas, kraujas šlapime. Pamačius apsinuodijimo požymius, būtina šuniui sukelti vėmimą ir nedelsiant gabenti pas veterinarijos gydytoją.

Citrusinių vaisių aliejų ekstraktai

Jie aptinkami insekticidiniuose purškaluose, šampūnuose, repelentuose, maisto prieduose. Katės jautresnės negu šunys, šuniui toksinė dozė – 308 g/1 kg kūno masės. Apsimnuodijimo požymiai – stiprus citrusinių vaisių kvapas, sklindantis nuo odos, seilėtekis, hipotermija, silpnumas, drebulys, ataksija, mažas kraujo spaudimas, dermatitas (ypač sunkus kapšelio ir tarpvietės srityse). Galimas gaišimas. Apsinuodijus šunį reikia maudyti šitame vandenyje tol, kol pašalinamas citrusinių vaisių kvapas, po to jį nusausinti, neleisti atšalti.

Riebalai

Pankretatitu (kasos uždegimu) dažniau serga šunys, gaunantys daug riebaus prieskoningo maisto, šeriami atliekomis. Be to, riebiai šeriamiems šunims gresia nutukimas.

Vynuogės, razinos

Manoma, kad šunims kenkia vynuogių „mėsoje“ esantis dar neidentifikuotas toksinas, pažeidžiantis inkstus. Šunims vynuogių ir razinų reikėtų duoti labai mažais kiekiais. Tiksli toksinė dozė nežinoma, ji įvertinta kaip apie 20 g razinų 1 kg kūno masės arba 2,8 g razinų/1 kg šuns kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, mieguistumas, pilvo skausmas, dažnas šlapinimasis. Jei šuo prisirijo daug vynuogių ir matote, jog jis negaluoja, staiga sukelkite vėmimą ir gabenkite jį pas veterinarą.

Persimonai (churmos)

Sėklos gali sukelti žarnų obstrukciją užsikimšimą arba uždegimą (enteritą).

Žmonių vitaminai, sudėtyje turintys geležies

Geležis veikia skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukelia jos erozijas. Tai gali svyruoti nuo nestipraus kraujavimo iki perforacijos. Taip pat geležis absorbuojama organizmo ląstelėse, kur gali sukelti jų funkcijų sutrikimus bei pažeidimus. Su geležies injekcijomis gali būti susijusi anafilaksinio šoko reakcija. Toksinės dozės skiraiasi priklausomai nuo šaltinio ir poveikio trukmės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, mieguistumas, rečiau – kepenų ir inkstų nepakankamumas, tamsus šlapimas. Simptomai gali pasireikšti praėjus 6 – 12 val. po vaistų išgėrimo (surijimo).

Dideli kepenų kiekiai

Kepenys turi daug vitamino A, tad dideli jų kiekiai sukelia hipervitaminozę. Jei jūsų augintinis gauna vitamino A papildų, kepenų jam duoti nereikia. Ilgalaikis toksiškas vitamino A poveikis pasireiškia apetito stoka, kaulų deformacijomis, svorio kritimu, tačiau paprastai staiga „užšėrus“ per daug kepenų šuo suviduriuoja. Kepenys  laikomos vidurius laisvinančiu produktu, jų šuniui užtenka nedidelio kiekio (20 – 30 g/10 kg šuns svorio) per savaitę, negalima jų duoti daugiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę.

Marihuana

Hašišą, marihuaną ir kanapes gyvūnai dažniausiai praryja. Daugelis žino apie THC, dėl kurio žmonės kartas nuo karto vartoja šias medžiagas. Tai greitai absorbuojamas toksinas, kurį sunku pašalinti sukeliant vėmimą. Dauguma gyvūnų atsigauna, bet tai užtrunka 1 – 3 dienas. Toksiška dozė priklauso nuo THC koncentracijos ir suvartoto kiekio. Požymiai – ataksija, išsiplėtę vyzdžiai, sumažėjusi kūno temperatūra, padidėjęs ar sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis, keistas elgesys, dezorientacija, hiperstezija, mieguistumas, depresija (gali trukti 18 - 36 val.), koma, seilėtekis, drebulys, kvėpavimo slopinimas, mirtis. Pasireiškus požymiams, reikia sukelti vėmimą, gabenti pas veterinarą, plauti skrandį, duoti aktyvintos anglies.

Tabakas

Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Toksinė nikotino dozė - 1 - 2 mg/1 kg šuns kūno masės. Nikotinas stimuliuoja vėmimo centrą smegenyse. Apsinuodijimo požymiai - drebulys, haliucinacijos, vėmimas, viduriavimas, aukštas kraujo spaudimas. Jei prisirijęs cigarečių šuo išgyvena pirmąsias 4 val. prognozė gera.

Pienas

Dalis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui. Šuniui, kuris netoleruoja laktozės, išgėrus pieno pasireiškiaviduriavimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, vėmimas, gali pasireikšti alergijos.

Svogūnai bei česnakas

Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g /1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti 0,5 kg svogūnų, jam baigsis prastokai). Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose - tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Jais apsinuodijęs šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu, galimas kepenų pažeidimas,  hemolizinės mažakraujystės atsiradimas (naikinamos raudonosiaos kraujo ląstelės). Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo.

Česnakas gali būti ir naudingas – jis naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais. Kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo turėtų suryti kelias jo skilteles. Be to, kad būtų pakenkta rimtai ir ilgam laikui, tokios didelės dozės turėtų būti pakartotinės. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Rekomenduojamos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):

4,5 – 7 kg sveriančiam šuniui: pusė skiltelės česnako,.
9 – 18 kg: 1 skiltelė,
20 – 32 kg: 2 skiltelės,.
34 – 41 kg: 2,5 skiltelės,
45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.
Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja duoti vieną skiltelę česnako.

Persikų, slyvų, vyšnių kauliukai, obuolių, kriaušių sėklos

Užkemša virškinimo traktą, turi cianido. Apsinuodijus vemiama, sunkiai kvėpuojama, padidėja seilėtekis,  pasireiškia tachikardija, širdies aritmija, koma, odos sudirgimas.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai, rūgštynės; bulvių ir pomidorų stiebai; špinatai

Turi oksalatų, kurie, jei vartojami dideliais kiekiais, kiekiais gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija. Be to, oksalatai trukdo geležies ir kalcio pasisavinimui. Tiesa, šiaip virtos bulvės (jei ne pažaliavusios, kurios turi solanino, ardančio eritrocitus ir slopinančio CNS) gali būti neblogas angliavandenių šaltinis, jos (ir saldžiosios bulvės) naudojamos begrūdžių pašarų gamyboje. Pomidoruose yra tomatino (artimas solaninui) ir atropino. Gerai prinokę pomidorai šių medžiagų turi nedaug.

Žali kiaušiniai

Sudėtyje (baltyme) yra fermentoas, vadinamoas avidinu. Jis blogina biotino (vitamino B7) absorbciją žarnyne – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Virtame kiaušinyje avidinas neveiksnus. Tiesa, verta paminėti ir tai, kad tas avidino poveikis pasireikštų, šuo kasdien turėtų suėsti kelių žalių kiaušinių baltymus - realiai tai pasiekti gana sudėtinga. Dideliam šuniui kas savaitę sušeriant 1 – 2 žalius kiaušinius, jam neatsitiks nieko blogo.

Žuvis

Šėrimas reguliariai dideliais kiekiais arba vien tik žuvimi (ypač stintomis, silke, šamais) gali sąlygoti tiamino (vitamino B) trūkumą, tačiau duoti žuvies 1 – 2 kartus savaitėje nieko blogo. Tiesa, kai kas dar primena apie žuvyse esančius toksinus – jose kaupiasi gyvsidabris, sunkieji metalai. Skaitydami forumus užsienio kalba, galite rasti užuominų apie šunims pavojingus lašišas užkrėtusius parazitus Neorickettsia helminthoeca, tačiau paprastai tai labiau gresia JAV Kaskadinių kalnų teritorijų gyventojų augintiniams, o jų poveikio galima išvengti žuvį savaitę laikant  -20 °C temperatūroje. Šunims nepatartina duoti žmonėms skirtų žuvų konservų – juose daug druskos.

Druska

Vartojant dideliais kiekiais, druska išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas. Pagal rekomendacijas, sausame ėdale natrio turi būti apie 0,3 proc. Didelis natrio suvartojimas sukelia troškulį, papildomos druskos išsiskiria su šlapimu. Per didelis druskos kiekis gali pakenkti šunims, turintiems inkstų, kepenų ar širdies problemų. Druska, pvz., sūrus vanduo, gali traukti skysčius į žarnyną (dėl osmosinio efekto), tai gali sukelti viduriavimą ir dehidrataciją.

Saldumynai

Salūs patiekalai su laiku gali sukelti nutukimą, diabetą, hipoglikemiją, nervingumą, kataraktą, dantų ėduonį, artritą, alergiją.

Brokoliai

Brokoliuose esanti medžiaga izotiocianatas dirgina skrandį. Jie saugūs, kai sudaro iki 10 proc. šuns dietos. Poveikis gali būti mirtinas, jei brokolių kiekis viršijo 25 proc. šuns raciono.

Avokadai

Lapuose, sėklose, vaisiuose ir žievėje yra persino, kuris gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, jei vartojamas dideliais kiekiais. Nereikia avokadais šuns šerti kasdien.

Muskato riešutai

Dideli kiekiai gali sukelti tremorą, CNS sutrikimus ir mirtį.

Makadamijų riešutai

Toksinė dozė – 2 g /1 kg kūno masės. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus 3 – 12 val. po riešutų nurijimo ir išnyksta po 24 val. Požymiai: mieguistumas, vėmimas, hipertermija, ataksija arba užpakalinių galūnių parezė, drebulys, pilvo skausmas, šlubumas, sąnarių sustingimas, blyškios gleivinės. Šuniui reikia duoti kuo mažiau bet kokių riešutų, nes jie gali lemti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent žemės riešutų sviestas.

Atliekos nuo stalo

Tai nėra pilnavertis maistas., jame dažnai būna daug riebalų, termiškai apdorotų kaulų, prieskonių... Ššėrimas dideliais žmonių maisto atliekų kiekiais gali sukelti nutukimą, virškinimo sutrikimus, maisto netoleravimą ar alergijas, odos bei kailio problemas. Taip pat su atliekomis šuo gali gauti toksiškų maisto produktų. Be to, maitinant šunį atliekomis nuo stalo, galima išugdyti nepageidaujamą elgesį, tokį kaip maisto prašinėjimas pietų metu.

Supelijęs, sugedęs maistas

Gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Botulino bakterijų toksinai gali sukelti paralyžių, sulėtėjusį širdies ritmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo sulaikymą. Supuvusiuose vaisiuose yra etanolio, kurio poveikis – kaip alkoholinių gėrimų. Priplėkę maisto produktai turi toksinų, kurie gali sukelti raumenų drebulį, traukulius.

Komercinis ekonominės klasės šunų ėdalas

Jame mažai naudingų medžiagų, paprastai toks ėdalas gaminamas iš žmonių maisto pramonės atliekų. Vis dažniau komerciniai ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą ekonominės klasės ėdalais.

Ksilitolis

Dirbtinis saldiklis, dažniausiai aptinkamas becukrėje gumoje. Žmonėms didesnės ksilitolio dozės gali laisvinti vidurius, šunims ši medžiaga gali būti mirtina. Kadangi ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, praėjus 30 - 60 min. nuo šios medžiagos surijimo, šunį ištinka hipoglikemija. Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą (pasireiškia praėjus 9 - 72 val. po ksilitolio turinčio produkto suėdimo) 1 – 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.

Paprastai visi padorūs šunys šeriasi du kartus metuose jei gyvena lauke ir daugmaž pastoviai, jei gyvena kambaryje.  Pablogėjusi kailio būklė natūraliai būna susijusi ir su kalių nėštumais. Tačiau kartais šunys pradeda šertis taip smarkriai, kad tai tikrai pradeda kelti savininkui nerimą. Būna, jog prasta kailio būklė rodo kokią nors ligą ar netinkamą šėrimo metodo pasirinkimą.

Dažniausios pablogėjusio kailio priežastys

Sezoninis šėrimasis. Tai normalu. Belieka kentėti. Lauke gyvenantys šunys neretai aktyviau šeriasi pavasarį, kambaryje – rudenį/žiemą, kai bute išsausėja oras. Yra šunų, kurie daugiau ar mažiau kailį meta ištisus metus.

Aplinka (sausos patalpos).

Netinka higienos priemonės – šampūnas ir panašiai.

Ligos. Pvz., dermatitai, hormoniniai sutrikimai... Pastebėta, kad dėl hormoninių sutrikimų, pvz., kortizono ar estrogenų pertekliaus, hipotiroidizmo, šunų kailis slenka simetriškai, o dėl parazitų – asimetriškai.

Alergija. Šunys gali būti daug kam alergiški, pradedant baltymais ėdale, baigiant guoliu, ant kurio guli ar jam skalbti naudojamomis cheminėmis priemonėmis.

Kai kurie medikamentai.

Stresas. Neretai nervingo vizito pas veterinarą metu ar po jo kai kurie šunys netenka šiek tiek plaukų.

Parazitai. Šuo gali būti itin jautrus blusoms -– tada jo nugara ties uodegos pašakniu ir kūno šonai bus nukasyti, kartais iki žaizdų. Pasitaiko, kad šuo jautriai reaguoja  į erkės įsisegimą – įkandimo vietoje atsiranda opelė. Didesnis pavojus yra niežus sukeliančios odoje parazituojančios erkės.

Netinkama mityba. Nesubalansuotas, ekonominės klasės ėdalas, „naminis maistas“ (košės, kotletai, atliekos ir kitoks balaganas) bene dažniausiai lemia prastoką šuns išvaizdą. Neretai bėdų pridaro persistengimas – pvz., kai šeimininkai duoda augintiniams per daug žalių kiaušinių baltymų, žalios žuvies, perdozuoja vitaminų...

Kaip kovoti su nušiurusiu, slenkančiu kailiu?

Keisti ėdalą. Jokių atliekų, jokio ekonominės klasės ėdalo. Per dažnas ėdalų kaitaliojimas taip pat nėra gerai šuniui.

Galima įsigyti gerą šampūną, ypač jei kyla rimtas įtarimas, kad šuniui netinka dabartinis arba jei jis dažnai maudomas (per dažnas maudymas sausina kailį ir skatina šėrimąsi). Tokiu atveju tikrai neverta taupyti, ypač dėl to, kad brangesni ir kokybiškesni šampūnai dažnai būna koncentruoti ir jų užtenka ilgiau. Jokiu būdu šuns negalima maudyti su žmonių šampūnu – mūsų augintinių odos pH kitoks, negu žmonių. Taip pat neprotinga būtų kvėpinti šunį žmogiškais kvepalais – tai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

Šeriantis daug naudos duoda šukavimas. Trumpaplaukiams šunims gerai tiks guminė pirštinė ir drėgna ranka, ilgesnio kailio – augintiniui jau prireiks tinkamų šukų.

Tinkami vitaminai ir mikroelementai. Kailiui tiks B grupės vitaminų kompleksas, tik svarbu neperdozuoti. Kaip žinia, kas per daug, tas nesveika. Visi B grupės vitaminai svarbūs plaukų ląstelių metabolizmui. Šių vitaminų ar kai kurių iš jų stoka turi tiesioginę įtaką viso organizmo būklei, o pasireiškia tai odos problemomis ar plaukų slinkimu. Sveikus kaulus, odą ir plaukus išlaikyti padeda ir vitaminas A (tačiau dėl per didelio jo kiekio oda pasidaro sausa, šiurkšti, pleiskanota ). Kaip odos mikroelementą galima pažymėti cinką, kurio papildai taip gali sustiprinti plauką.

Veterinaras (ar netgi gyvūnų parduotuvės pardavėjas) gali pasiūlyti specialių preparatų. Bene dažniausiai kailio būklei gerinti siūlomi žuvų (menkių) ar lašišų taukai. Teoriškai jie siūlomi tiems šunims, kurių kailis neblizga, plaukai lūžinėja, slenka, taip pat jei kenčiama nuo egzemų, alergijų ar odos ligų, jei nusilpęs imunitetas, yra problemų su širdimi ar kepenimis, blogai gyja žaizdos…

Yra teigiamas lašišų taukų poveikis ir nervų sistemai. Polinesočiosios riebalų rūgštys gerina nervinių impulsų plitimą ir perdavimą, užtikrina smegenyse esančių serotonino ir dopamino receptorių veiklą. Labiausiai vertinamos jūrinių žuvų riebalų rūgštys, ypač lašišų, skumbrių ar silkių. Lašišos labai jautrios cheminiams teršalams, todėl jas galima laikyti aplinkos švarumo indikatoriumi.

Lyginant su kitomis žuvimis, lašišoje yra vienas didžiausių omega-3 rūgščių kiekis, taip pat lašišų aliejuje randama ir Omega-6 riebalų rūgščių. Žuvų taukus galima dėti į maistą. Jų nereikia pernelyg ilgai laikyti gryname ore (pvz., jei šuo neės ir patiekale taukai išbus ilgiau, jie oksiduosis ir paras naudingas savybes).

Kailiui tinka ir jūros dumbliai (ar vitaminai su jais). Jūros dumbliai pagerina virškinimą, todėl maisto medžiagos geriau pasisavinamos, jie yra daugelio retų mikroelementų šaltinis, padeda atnaujinti pažeistas audinių ląsteles, sustiprina organizmo imunitetą bei suaktyvina hormonų ir fermentų sistemas, stiprina kaulus ir dantis, teigiamai veikia odą ir plaukus, užtikrina gerą kailio, nosies ir akių pigmentaciją.

Jei šėrimasis ar kitos kailio problemos kelia didelį nerimą ir įprasti kovos su tuo būdai nepadeda, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru.

Rūpinantis kailiu dar svarbu atsižvelgti į šuns veislę, kailio struktūrą ir spalvą, siūlomas rekomendacijas tokiam tipui – kas tiks švelniakailiui šuniui, gali nepatikti šiurkščiaplaukui, be to, tam tikros priemonės/preparatai gali išryškinti tam tikrą spalvą ar savybes.

Erlichiozę sukelia erkių platinamos bakterijos, retesniais atvejais infekciją galima perduoti užsikrėtusio gyvūno kraują perpilant sveikajam. Be to, paskutiniu metu yra nemažai kalbų apie tai, kad erkių pernešamas ligas gali platinti ir kraujasiurbiai uodai. Erlichijų yra keletas rūšių, šunims ligą dažniausiai sukelia Ehrlichia canis atstovės. Neretai erlichiozė pasireiškia drauge su babezioze. Liga dažnai diagnozuojama 6 – 8 m. amžiaus šunims ir katėms. Ypač šiai ligai jautrūs jauni gyvūnai ir kai kurios veislės (pvz., vokiečių aviganiai itin linkę į lėtines infekcijas ir ryškesnius simptomus). Vietnamo karo metu erlichiozė nužudė daug amerikiečių darbinių šunų.

Erlichiozės simptomai

Erlichijos puola baltuosius kraujo kūnelius leukocitus (tiksliau - monocitus). Su leukocitais parazitai keliauja į limfmazgius, blužnį, kepenis.

Nuo parazitų patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo gali praeiti 8 – 20 dienų. Dažniausi ūmios ligos stadijos požymiai – karščiavimas, vangumas, nenoras ėsti, sumažėjęs svoris, šlubavimas, traukuliai, vėmimas, padidėjęs troškulys, išskyros iš nosies ir akių, edemos ant kojų ar kapšelio. Negydant po 2 – 4 savaičių ūmi stadija praeina, tačiau šuo nepasveiksta. Ilgalaikė slapta infekcija gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, kol šuo arba pasveiksta, arba jam išsivysto lėtinė erlichiozės forma, sukelianti negrįžtamus kaulų čiulpų pažeidimus. Lėtine forma sergantiems šunims būdinga svorio netekimas, karščiavimas, blyškios gleivinės, skausminga pilvo sritis, šlubumas, kraujavimas, anemija (ją aiškiai parodo šviesios dantenos), bakterinės infekcijos, dusulys, kosulys, inkstų problemos (pastarąsias parodo padidėjęs šlapimo išsiskyrimas), neurologinės problemos.

Erlichiozės gydymas ir profilaktika

Stipriai ligos paveikti šunys gaišta – lengviausia gyvūnui pasveikti, jei jis gydomas ūminės stadijos metu. Gydoma antibiotikais (doksiciklinu), juos vartoti tenka bent 6 – 8 savaites, nors simptomai ir praeina anksčiau. Sunkiais atvejais gali būti skiriami steroidiniai vaistai. Kaip pagalbinė priemonė gali būti taikoma skysčių terapija. Labai anemiškiems gyvūnams gali prireikti kraujo perpylimo.

Efektyviausia apsaugos priemonė – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti. Pašalinus įsisiurbusią erkę per pirmas 24 valandas, erlichijos neturėtų patekti į kraują. Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.

Pavadėlio tempimas - erzinanti problema. Yra daug šunų, trokštančių veržtis pirmyn, uostyti žolę ar kitų šunų užpakalius, o ne vaikščioti greta šeimininko. Neatsižvelgiant į priežastis, kodėl šuo tempia, visi šunys turi būti mokomi gražiai vaikščioti vedami pavadėliu. Šiame straipsnelyje galite susipažinti su keliais būdais, kurie turėtų padėti kovoti su nemaloniu šuns įpročiu tempti pavadį.

Turite pasiekti, kad ėjimas netempiant pavadžio taptų šuns įpročiu. Šunys mokomi įvairiai. Vieni savininkai naudoja specialius antkaklius ar petnešas (tačiau dažnai šunys juos nuėmus vis viena tempia, arba pradeda visai nebereaguoti nei į smaugtukus, ne į spyglius...). Kiti renkasi įvairias mokymo metodikas. Bandant išmokinti šunį eiti gražiai su pavadžiu greta, reikia daug įgūdžių ir laiko. Kaip visada, geriausias pagalbininkas - dresuotojas. Kuo anksčiau jį aplankysite, tuo mažesnė rizika, kad teks taisyti įsišaknijusias klaidas .

Kol šuo nesiliaus tempęs pavadžio, pamoka bus kiekvienas ėjimas laukan. Pratimus vertėtų kartoti reguliariai. Pirmieji užsiėmimai turi būti atliekami ramioje vietoje, kur šuniui nesunku susikaupti. Vėliau vietas teks keisti, sunkinti. Patartina iš pradžių šunį nuvarginti - dalis tempia kol yra kupini energijos, ją išvaisčius, aprimsta.

Griežti truktelėjimai

Vienas iš galimų variantų - šuniui tempiant, jį pašaukti ir staiga truktelėti pavadį, tada sustoti ir pakeisti judėjimo kryptį. Truktelėjimai turi būti taisyklingi, tvirti. Jei šuo pats eina prie Jūsų, juda gražiai, girkite jį. Šitaip mokindami, pirmiausia eikite tiesiai, vėliau bandykite sukti į šonus. Turite pasiekti, kad šuo iš paskos eitų esant laisvam pavadžiui. Patartina, kad vedimas "greta" būtų taikomas ribotą atkarpą, pvz., iki vietos, kur šuo palaidas gali palakstyti.

Pavadžius naudokite kelis, kad šuo nepriprastų prie vieno ilgio. Kai kas tarpusavy derina griežtą (maunamas aukštai ant kaklo, iškart po ausimis) ir paprastą antkaklius, prie kiekvieno prisegę po atskirą pavadį. Šuniui tempiant, iš pradžių timptelimas paprastas, po sekundėlės - griežtas antkakliai. Laiko tarpas tarp šių antkaklių truktelėjimų turi ilgėti, truktelėjimai stiprėti.

Būkite vadas

Vaikščiodami su šuniu veskitės jį šalia savęs ar už savęs, bet ne priekyje. Šuniui ėjimas pirma reiškia, kad tuo metu jis vadovauja. Kai vilkų gauja juda iš vienos vietos į kitą, visi nariai seka paskui gaujos vadą ir niekas jų už tai neskatina. Jeigu nesielgsite kaip vadas, šuo Jums nepaklus.

Pavadėlį pasivaikščiojimui naudokite kuo trumpesnį. Jei einant šuo bandys veržtis į priekį ar uostinėtis, timptelėkite pavadį. Niekada nesistenkite spartinti žingsnio, bandydami susilyginti su šuniu ar jį pralenkti – tai šuo turi prisitaikyti prie jūsų. Po kiekvienos korekcijos atsipalaiduokite. Kai šuo kurį laiką eina gražiai ir klusniai greta jūsų, galite leisti jam atlikti savo reikalus, pauostinėti, patyrinėti teritoriją.

Teigiamos motyvacijos naudojimas

Pirmiausia, turite tapti šuniui Visatos centru ir turėti stiprią "gravitaciną trauką", dėl kurios net palaidas gyvūnas nenorėtų pernelyg nutolti nuo Jūsų - taip ir vedamas pavadėliu jis nekels problemų. Treniruokitės su palaidu šunimi (saugiose vietose). Jam sekant iš paskos, teks nuolat jį nuoširdžiai girti bei skatinti. Kalbėkitės su šunimi, pasakokite jam istorijas, švilpaukite, vaikščiokite smagiu žingsniu, gal net dainuokite - kad augintinis suprastų, jog vaikščioti su Jumis beprotiškai linksma.

Neleiskite šuniui improvizuoti - juk lyderis Jūs. Kai šuo bando vadovauti, pabrėžkite jo klaidą darydami priešingai. Jei šuo veržiasi priekin, sulėtinkite žingsnį ar apsisukite, jei atsilieka - eikite greičiau, jei eina tiesiai, pasukite šonan, jei eina kairėn - sukite dešinėn. Praktikuokitės dideliuose plotuose, savo kieme, draugų kieme, šunų parke, saugiose vietose be pavadžio. Pasivaikščiojimų metu sušerkite šuniui dalį jo vakarienės. Namuose treniruokitės vaikštinėdami apie baldus, iš kambario į kambarį.

Palaido šuns mokymas sekti paskui Jus reikalauja daug koncentracijos, tad augintinis gali lengvai "nudreifuoti". Dėl šios priežasties kas 10 metrų liepkite šuniui atsisėti ar atsigulti. Sėdėjimas yra absoliutus: arba šuo sėdi, arba ne. Dažni pasodinimai nuramina, leidžia gyvūnui sutelkti dėmesį, suteikia galimybę jums atgauti kvapą, atsipalaiduoti, objektyviai įvertinti šuns dėmesio lygį. Šuniui tereikia kelias sekundes pabūti šioje pozicijoje (retkarčiais - minutę), o tada vėl galite judėti. Laikui bėgant pastebėsite, kad dėl į pasivaikščiojimą integruotų dažnesnių pasodinimų šuo darosi labiau kontroliuojamas.

Su pavadžiu vedžiojamą šunį netempti mokinkite sustodami. Laikykite pavadėlį tvirtai abiejomis rankomis ir atsisakykite judėti, kol šuo nenurims. Nesvarbu, kiek laiko tai užtruks, tiesiog ignoruokite kiekvieną pavadžio timptelėjimą. Galų gale šuo nurims ir atsisės - tada jį pagirkite, pasiūlykite skanėstą. Vėl ženkite pirmyn ir sustokite, kartokite viską iš pradžių tol, kol šuo eis ramiai. Po kurio laiko Jums sustojus šuo automatiškai atsisės. Vieninteliai žodžiai, kuriuos galite ištarti - "Geras".

Kiti naudoja paprastesnį variantą - šuniui bandant tempti sustoja, ramiai stypso ir nekalba su augintiniu, o pavadžiui atsilaisvinus vėl juda pirmyn.

Video, kuris Jums gali būti naudingas:

Loose-Leash Walking Inside; Teacher's Pet With Victoria Stilwell

Babeziozė - į maliariją panaši liga, sukeliama babezijomis vadinamų kraujyje parazituojančių pirmuonių. Parazitą 1888 m. aptiko rumunų bakteriologas Victor Babes, jis aprašė jo sukeliamos ligos simptomus avims (teisybės dėlei verta paminėta, kad vyrukas manė, jog tai – bakterijos).

Šunis ir šakalus parazituojantys Babesia gibsoni pirmą kartą identifikuoti 1910 m. Indijoje. Apie pirmąjį atvejį JAV pranešta 1968 m., tačiau susirgęs šuo buvo bulterjeras iš Malaizijos, ten infekciją ir pasigavęs. 1991 m. Pietų Kalifornijoje pranešta apie 11 babezijomis užsikrėtusių šunų. 1999 m. raportuota, kad beveik visi Šiaurės Karolinoje Babesia gibsoni užsikrėtę šunys buvo pitbulterjerų tipo atstovai – lig šiol šių šunų populiacija stipriai kenčia nuo babeziozės. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog parazitai gali būti perduodami šunims pjaunantis ar kelių šunų gydymui naudojant tuos pačius instrumentus.

Apie babezijas

Parazitinių pirmuonių, priklausančių Babesia genčiai, žinoma apie 100 rūšių. Šunis puola dvi iš jų – Babesia canis ir Babesia gibsoni. Babesia canis atstovai didesni (apie 4-5 mkm ilgio) ir laikosi poromis, o Babesia gibsoni mažesni (1-2.5 mkm diametro), apvalūs ar žiedo formos, laikosi pavieniui. Babesia canis paplitę Europoje, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje. Babesia gibsoni aptinkami Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, naujausių pranešimų duomenimis, jų pasitaiko ir JAV.

Babesia canis turi tris porūšius – B. canis canis, B. canis vogeli ir B. canis rossi. Šios atmainos skiriasi patogeniškumu, geografiniu paplitimu ir mėgstamomis erkių rūšimis, tačiau yra identiškos pagal aprašymą. Tiesa, naujausi tyrimai įlieja šiek tiek painiavos – jų duomenimis, iš tiesų ši trijulė gali būti labai artimos rūšys.

JAV dažniausiai pasitaiko mažo patogeniškumo B. canis vogeli. Dauguma JAV šiais parazitais užsikrėtusių šunų yra nešiotojai be akivaizdžių ligos simptomų. B. canis vogeli laikomi endeminiais pietryčių JAV – ypač tarp greihaundų. Didelio patogeniškumo tipas Babesia canis rossi aptinkamas Pietų Afrikoje. Babesia canis canis aptinkami Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse, jis tarpinio patogeniškumo.

Kaip užsikrečiama babezioze

Į šuns organizmą babeziozę sukeliantys pirmuonys patenka kraujasiurbių erkių dėka. Šios mažos, bet pakankamai aršios voragyvių atstovės aktyviausios balandžio – rugsėjo mėnesiais (svarbu, kad vidutinė paros temperatūra būtų apie 5 ˚C), ypač pasireikšti jos mėgsta šiltu oru po lietaus. Dažniausiai erkės slepiasi aukštoje žolėje ir krūmuose.

Užkrėstos erkės seilių liaukose gausu Babesia atstovų. Įsisiurbus tokiai erkei šie pirmuonys patenka į jos aukos kraują, užpuola eritrocitus (raudonieji kraujo kūneliai, organizme gabenantys deguonį), ten bręsta ir dauginasi. Kad infekcija patektų į organizmą, nuo erkės įsisiurbimo dažniausiai turi praeiti 1 – 2 paros. Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo trunka (6) 10 – 21 d.

Jei neinfekuota erkė įsisiurbia užsikrėtusiam šuniui, iš jo „pasiskolina“ ir ligos sukėlėjų. Tokia motinėlė padeda iki 3000 babezijomis užkrėstų kiaušinių.

Babeziozės simptomai

Babezijos dauginasi eritrocituose - raudonuosiuose kraujo kūneliuose, juos ardo ir sukelia hemolizinę anemiją (mažakraujystę). Dėl gausaus eritrocitų nykimo kaulų čiulpai nespėja prigaminti naujų, taigi raudonųjų kūnelių vis mažėja, gyvūno būklė su laiku sunkėja. Laiku nepastebėjus pirmųjų požymių, babeziozė šuniui gali tapti mirties nuosprendžiu.

Babeziozei jautresni jauni šunys, taip pat gyvūnai nusilpusia imunine sistema, turintys daug parazitų ar paveikti kitų infekcijų.

Ligos eiga gali būti žaibinė, ūmi arba lėtinė. Žaibinės babeziozės atveju šuo labai greit nusilpsta ir gaišta. Pastebimas smulkių kraujagyslių uždegimas, hipoksija (audiniams ima trūkti deguonies).

Dažniausiai šunims pasitaiko ūmi babeziozės forma. Jos požymiai – karščiavimas (41 – 42 laipsnių temperatūra laikosi 2-3 dienas), mieguistumas, vangumas, apatija, mažakraujystė, trombocitų kiekio sumažėjimas kraujyje, blužnies padidėjimas, limfmazgių padidėjimas, gelta (kai dalis į bilirubiną suskaidyto hemoglobino gleivines nudažo geltona spalva), hemoglobino buvimas šlapime (šlapimas būna tamsios spalvos), vėmimas, viduriavimas.

Galimas raumenų silpnumas ar net paralyžius. Šuo gali sunkiau kvėpuoti, svirduliuoti. Rečiau pasitaiko tokie požymiai kaip pilvaplėvės ertmėje susikaupęs skystis, periferinė edema, išopėjimas, stomatitas, gestroenteritas, CNS pakenkimai, ūminis inkstų nepakankamumas, raumenų pažeidimai. Inkstų, kepenų ligomis ar širdies nepakankamumu sergantiems šunims liga vystosi greičiau.

Lėtine forma sergantys šunys būna liesi, vangūs, neėdrūs, dehidratavę, blyškiomis gleivinėmis. Negydant dauguma suaugusiųjų gaišta.

Babeziozė diagnozuojama pagal būdingus simptomus ir kraujo, šlapimo tyrimus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė prognozė, tad pastebėjus nerimą keliančius simptomus būtina skubiai kreiptis į veterinarą. Gydymui naudojami pirmuonis veikiantys vaistai, papildomai gali būti taikomos skysčių infuzijos (lašelinės), duodama vitaminų, kraujodarą skatinančių vaistų, siekiant apsisaugoti nuo antrinių infekcijų - antibiotikų. Esant reikalui gali tekti atlikti kraujo perpylimą.

Gydomų šunų organizme eritrocitų skaičius didėti pradeda tik po mėnesio, o visai atsistato po 2 – 3 mėnesių, tad bent pirmas 2 – 3 savaites šuns nerekomenduojama apkrauti aktyvia veikla. Rekomenduojama praėjus kuriam laikui nuo pasveikimo ištirti šuns inkstų, kepenų funkcijas.

Pasveikęs gyvūnas 1 – 2 metams gali įgyti imunitetą, tačiau tas labai nepatvarus, tad šuo gali vėl užsikrėsti (arba liga gali atsinaujinti į organizmą net nepatekus užkrato). Nors antibabeziniai vaistai sumažina kraujyje cirkuliuojančių parazitų kiekį, joks gydymas nepanaikina pernešėjo stadijos.

Babeziozės profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų babezioze – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti. Pašalinus įsisiurbusią erkę per pirmas 24 valandas, babezijos neturėtų patekti į kraują. Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai, pudros ar natūralios priemonės.

Yra sukurtos ir vakcinos nuo babeziozės – Prancūzijoje platinama vakcina PIRODOG (gamintojas firma Merial), taip Lietuvoje galima rasti tokią pat vakciną NOBIVAC PIRO (gamintojas firma Intervet), kuri registruota centralizuotai, visoje Europoje, dėl to jos tyrimai atlikti plačiau. Deja, ji "saugo" tik nuo B. canis, be to, nemažai imunologų ir veterinarų ginčija vakcinos veiksmingumą, nes babezijos – bjaurūs padarai, jie parazituoja raudonuosiuose kraujo kūneliuose, dėl to pagaminti efektyvią vakciną – reiškia pagaminti vaistą, kuris juos suardo  Tai nėra labai jau pageidautina.Abiejų vakcinų veikimo principas – suaktyvinti organizmo jėgas, kad jis pats susidorotų su infekcija. Tai nėra 100 proc. efektyvi apsauga.

Blusos ir erkės kamuoja daug gyvūnų, jos sukelia įvairias ligas. Priemones nuo jų rekomenduoja visi veterinarai ir daugybė gyvūnų augintojų. Deja, stiprūs vaistai nuo ektoparazitų gali kelti pavojų šunų ir kačių sveikatai. Dažniausiai tai – tokios nepageidaujamos reakcijos kaip bėrimas ar viduriavimas, tačiau yra ir šiokių tokių tyrimų, kurių išvadose teigiama, jog pesticidai gali padidinti riziką šunims susirgti šlapimo pūslės vėžiu (beje, šią riziką didina ir antsvoris bei nutukimas).

Nepageidaujamos reakcijos, kurias gali sukelti priemonės nuo erkių

Nepageidaujamos reakcijos dažniausiai pasitaiko mažiems, jauniems, ligotiems, nusilpusiems šunims. Maži (5 - 10 kg svorio) šunys itin neatsparūs problemoms, kurias gali iššaukti preparatai nuo ektoparazitų. Gali pasitaikyti:

  •     Alerginės reakcijos – dilgėlinė, niežulys, šokas, labai retai gaišimas.
  •     Lengvos reakcijos – padidėjęs seilėtekis, letenų trūkčiojimas, ausų trūkčiojimas, labai maža depresija, vėmimas, viduriavimas.
  •     Vidutinio sunkumo/sunkios reakcijos – užsitęsęs vėmimas bei viduriavimas, depresija, koordinacijos praradimas, raumenų drebulys.

Incidentų, apie kuriuos pranešė JAV vartojai, naudojantys produktus nuo ektoparazitų, skaičius nuo 2007 m. buvusių beveik 29 000 atvejų išaugo iki kiek daugiau kaip 44 000 atvejų 2008 metais. Dauguma problemų smulkios, tokios kaip odos bėrimas, tačiau vis dėlto 2008 m. dėl vaistų nuo išorės parazitų nugaišo 600 kačių ir šunų. Greičiausiai problemų pagausėjo todėl, kad išaugo gyvūnėlių augintojų sąmoningumas ir šias priemones jie pradėjo naudoti dažniau, įtakos gali turėti ir didėjantis parazitų atsparumas vaistams. Be to, dalis problemų galėjo kilti gali būti dėl kitų priežasčių. Tam tikrais atvejais gyvūnėlių augintojai produktus naudojo netinkamai – tinkamai naudojamos priemonės nuo erkių ir blusų daugeliu atvejų būna saugios.

Dažniausiai ataskaitose apie nepageidaujamas reakcijas minimi čihuahua, ši cu, miniatiūriniai pudeliai, pamarėnų špicai ir taksai. Kalbant apie produktu su permetrinu, ši cu, garbanotieji bišonai, čihuahua, Jorkšyro terjerai ir Maltos bolonės sudarė 25 proc. nelaimingųjų, kuriems pasireiškė koks nors netikęs poveikis. Permetrinas ypač pavojingas katėms, tad jokiu būdu joms negalima naudoti šunims skirtų preparatų.

Svarbiausia bet kokiu atveju nepamiršti vieno dalyko – priemonę galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį. Kitaip sakant, jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti būtina (nauda – šuo nenugaiš nuo kokios babeziozės ir nesikasinės, rizika – šuo gali laikinai sunegaluoti).

Natūralios priemonės nuo erkių

Kovai su parazitais galima pasitelkti ir natūralias priemones, tačiau kiek jos patikimos – sunku pasakyti. Deja, būna ir taip, jog šuniui net su „dviguba apsauga“, tai yra sulašinus lašus ir užmaukšlinus specialų antkaklį, gali įsisegti „blogoji“ erkė ir apkrėsti gyvūną sunkia liga... Bet kokiu atveju kai kurios natūralios priemonės jei ir neapsaugos nuo erkių, tai gali baidyti uodus, kas vasarą taip pat didelė problema. Bėda ir ta, jog su laiku tenka vartoti vis „stipresnes“ priemones – atrodo, erkės darosi atsparios kai kurioms medžiagoms ir tai, kas puikiai veikė prieš kelerius metus, dabar gali būti nebe taip veiksminga. Taigi bandymai grįžti prie natūralių medžiagų ar derinti jas su specializuotomis priemonėmis nebestebina.

Naudodami kai kurias natūralias priemones taip pat turite būti atsargūs – štai eteriniai aliejai gali sukelti nepageidaujamus poveikius, juos būtina skiesti. Be to, daugelį natūralių priemonių tenka naudoti prieš pat einant į lauką – taigi tai gali nepatikti skubantiems ar užmaršuoliams. Didelis jų pliusas tas, kad tokias priemones gali naudoti ir žmogus – jose nėra jokių kenksmingų medžiagų (nebent būtumėte alergiškas ar jautrus kuriai nors sudedamajai daliai).

Norint išvengti parazitų, vertėtų šunis dažniau maudyti, šukuoti, aktyviai tvarkyti namus – siurbti, plauti kilimus (boraksu – natrio boratu) bei baldus. Nuo parazitų apsaugo aplink namus bei kambaryje augantys pankoliai bei bazilikai.

iš eterinių aliejų kaip atbaidančios priemonės tinka kedro, citrinžolės, pipirmėtės, rozmarino, levandos ar čiobrelių aliejai. Eteriniais aliejais prieš einant laukan galima patepti šuns antkaklį, užteks poros lašų, arba gaminkite purškalą, maišydami su 1 ar 2 dalim vandens. Šiukštu – niekada neskiestu aliejumi netepkite šuns kailio ar odos.

Galite pasinaudoti ir receptu – sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus migdolų aliejaus ir 15 lašų pelargonijų eterinio aliejaus. Šiuo mišiniu prieš vesdami šunį laukan patepkite jo antkaklį. Hermetiškame inde toks mišinys neges iki pusės metų.

Blusas atbaidyti gali kai kurios vaistažolės – jas tereikia sumaišyti, užberti šiek tiek ant šuns kailio ir įtrinti. Rinktis galima iš šio sąrašo: eukaliptas, pankoliai, rozmarinai, rūtos, kartieji kiečiai, rauktalapės geltonosios rūgštynės...

Galima pasigaminti ir purškalą nuo parazitų. Jam reikės ramunėlių, valerijonų, saldymedžio šaknų, sodinių hamamelių – užplikyti po vieną arbatos maišelį (ar šaukštelį), o atvėsus sumaišyti su hamameliais. Taip pat purškalo gamybai galima naudoti lygiomis dalimis su vandeniu sumaišytas citrinos sultis.

Blusas ir erkes atbaidyti gali česnakai. Jų įtraukimas šuns mitybon gali padėti ir nuo vidaus parazitų. Tik va bėda – kaip tokį daiktą sumaitinti. Jei jūsų šuo ignoruoja ėdalą su česnaku, galite naudoti papildus, kuriuose yra šių augalų. Viena iš česnako problemų – jo toksiškumas, tačiau kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo iškart turėtų suryti kelias jo skilteles. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Česnako rekomenduojama duoti 1 – 2 kartus savaitėje, 5–10 kg šuns svorio skiriant 1 skiltelę.

Dar viena vis populiarėjanti priemonė – gintaro karoliai/antkaklis. Teigiama, kad gintare esančios aromatinės cheminės medžiagos įsigeria į šuns kailį ir taip atbaido parazitus. Be to, gintaras pasižymi elektrostatinėmis savybėmis – jis įelektrina plaukus, kas, atrodo, labai nepatinka erkėms bei blusoms ir jos pasprunka.