Visi sportininkai prieš kasdienius pratimus ar varžybas privalo apšilti, o vėliau – atvėsti. Šunų sportas - ne išimtis. Iš tiesų šia tema daug rašoma, o įvairios sporto institucijos siekiant pagerinti efektyvumą bei apsisaugoti nuo traumų visuose lygiuose rekomenduoja kokias nors apšilimo formas.

Apšilimas

Apšilimas paruošia organizmą pratimams, šiek tiek pakelia kūno temperatūrą (dėl ko ir atsirado šis terminas). Tuo pačiu kiek stipriau dirbti pradeda širdis, o tai pagerina kraujotaką ir deguonies gabenimą į raumenis. Susitraukdami raumenys išskiria šilumą. Tinkamai pašildytas raumuo elastingas, atsparus ir reaguoja be traumų. Labai svarbu nepertempti šalto raumens ir su juo susijusių sausgyslių – rezultatas gali būti ilgalaikiai (kai kuriais atvejais net nuolatiniai) pažeidimai. Apšilę šunys tinkamai apsaugoti nuo galimos žalos.

Apšilimas skirstomas į du etapus: pagrindinį ir specifinį. Pagrindinis apšilimas - atpalaiduojantis, pvz., vaikščiojimas, lydimas bėgimo. Tai kūną parengia intensyviai veiklai, tačiau neišvargina šuns.

Specifinis apšilimas skirtas sąnarių judesiams. Manoma, kad jis gali pagerinti įgūdžius ir koordinaciją. Tikslumo, laiko, tinkamų judesių reikalaujantis sportas linkęs naudoti tam tikrus konkrečius apšilimo tipus.

Kitos technikos

Masažas padeda raumenims dirbti ilgiau ir efektyviau, didina kraujo cirkuliaciją, sumažina raumenų įtampą, didina lankstumą, geriną bendrą būklę ir padeda sportuojančiam šuniui pasiekti geresnių rezultatų.

Tempimas gali būti naudojamas kaip apšildančio masažo ar bendro apšilimo dalis. Jis pailgina raumenis, sausgysles, raiščius, taip pat pagerina kraujo tiekimą į raumenis ir sąnarius, padeda pasiekti didesnę judesių amplitudę.

Apšilimo intensyvumas ir trukmė priklauso nuo tokių veiksnių kaip individualus atvejis, patalpa, tempratūra, bet paprastai tam pakanka 10 minučių. Šaltu oru apšilimas gali trukti ilgiau, o karštu - trumpiau ar vykti ne taip intensyviai.

Atsigavimas

„Atvėsimas“ po varžybų toks pat svarbus kaip ir apšilimas. Jis labai naudingas fiziškai, padeda atsigauti psichologiškai, leidžia šuniui pailsėti. Dirbantys raumenys natūraliai gamina šalutinius produktus – pieno rūgštį, kuri turi būti pašalinta iki šuo grįš į narvą ar automobilį. Taip pat darbo metu šuns širdis ir kvėpavimo normos pakyla ir turi būti grąžintos kuo arčiau normalių iki kito pratimo.

Atvėsimo etapas užtikrina, kad kraujas ir toliau iš raumenų gabens atliekas ir išsklaidys šilumą, sutrumpins atsigavimo laiką. Atvėsimas po pratimo svarbus širdies ir kraujagyslių sistemai. Po fizinio krūvio širdies ritmas ir deguonies poreikis vis dar dideli, tad kraujotakos sistema vis dar stipriai dirba siekdama patenkinti šiuos poreikius. Laikas iki visiško atsigavimo priklauso nuo pratimų rūšies ir intensyvumo, šuns formos, tačiau atvėsimas gali būti atspindėti apšilimą ir būti sudarytas iš mažo intensyvumo veiklos kaip vaikščiojimas ar bėgiojimas.

Tegul šuo atsigeria truputį vandens prieš visai nurimdamas.

Po pratimų galimas masažas, kuris padės sumažinti raumenų spazmus ir palaikys kraujotaką, padedančią užkirsti kelią raumenų skausmams.

Kai šuo atvės, nustos lekuoti ir vaikščios atsipalaidavęs, jis gali būti grąžintas į automobilį, narvą ir gauti pakankamai gerti.

Apšilimo privalumai

padidėjęs raumenų lankstumas

didesnė jėga

geresnė koordinacija

didesnis deguonies pristatymas į raumenis

padidėjęs maistinių medžiagų pristatymas į raumenis

geresnis atsigavimas po krūvio

Atvėsimo poveikis

širdies ritmo ir kraujo spaudimo atsistatymas

geresnis poilsis

kvėpavimo atsigavimas

padidėjęs veninio kraujo grįžimas į širdį

padidėjęs šilumos praradimas

geresnis pieno rūgšties pašalinimas iš raumenų

Visada įsitikinkit, kad prieš pratimus šuo pakankamai apšilo – taip išvengsite poislio periodo dėl traumų.

Žmogui, turinčiam vilčių ar svajonių šunų sporte, bene esminiai klausimai įsigijus šuniuką būna „kada pradėti?“, „kaip išauginti gerą sportininką?“ ir pan. Suaugusių šunų galimybės didelės - žinoma, kad benamiai gali nukeliauti 32 – 48 km per dieną. (10) Šuniukai, deja, gana apgaulingi, kadangi yra „ankstyvi“. Jie greit pradeda vaikščioti, o sulaukę 8 savaičių jau būna pakankamai energingi. Tačiau tokio amžiaus šuniukas subrendęs tiek pat, kiek ir vienerių metų amžiaus vaikas. Iš tiesu jauni didelį krūvį gavę šunys gali pernelyg anksti „išeiti pensijon“, kadangi dažnai patiria pasikartojančias skeleto-raumenų sistemos traumas. (1)

Mažo šuniuko fizinės veiklos pobūdis gali lemti jo likusio  gyvenimo kokybę. Tyrimai parodė, kad mažo ir vidutinio intensyvumo fizinis krūvis teigiamai veikia kaulų vystymąsi, tačiau pernelyg intensyvi veikla jį apsunkina. (32) Iš tiesų, kalbant bent iš mokslinės pusės, labai mažai žinoma apie skirtingų tipų ir intensyvumo pratimų riziką bei naudą augantiems gyvūnams. Nors į klausimą, kiek ir kokie pratimai gali kelti pavojų sveikatai, atsakyti labai sunku, sutariama, kad sportas bei aktyvus gyvenimas turi daug privalumų, įskaitant sumažėjusią nutukimo riziką. Galų gale tai normalaus gyvenimo dalis.

Yra žmonių, kurie šuniukus „varo iki mirties“, o kiti tiesiog „leidžia natūraliai augti“. Bet kokiu atveju kraštutinumai nėra gerai. Deja, daugybė nuomonių dažnai būna niekuo nepagrįstos (vienintelis pagrindimas - „visi taip sako“ ar „visi taip daro“). Polinkis į širdies ligas, kaulų lūžius, klubo sąnarių problemas iš dalies paveldimas, bet negalės pasireiškia ir dėl netinkamo mankštinimo. (16) Krūvio klausimas itin svarbus auginantiems stambius šunis, kadangi jiems didesnė  klubo ar alkūnės sąnario displazijos, kremzlės formavimosi sutrikimų išsivystymo tikimybė, jie ilgiau bręsta ir auga.

Nemažai tyrimų analizavo pratimų poveikį vaikams. Nors rizikinga „peršokti“ iš vienos rūšies į kitą, galima pabandyti šį tą „pritempti“ šuniukams. Iš esmės labai intensyvūs ir pasikartojantys pratimai gali kelti pavojų vaikų sveikatai, tačiau sportas vertinamas kaip naudingas, gerinantis kaulų tankį, mažinantis nutukimo bei su tuo susijusių sveikatos problemų riziką užsiėmimas. (3)

Sutariama, kad viskas daugiausia priklauso nuo augintinio veislės (t.y.,  kokio dydžio/stambumo jis bus suaugęs, kokias sveikatos problemas gali „nešti“ veislė ir kaip jų išvengti), pasirinkto sporto rūšies (sprintas, Agility, kinkiniai ir t.t.) bei individualių savybių (net tos pačios vados vieni šuneliai gali greičiau subręsti už kitus). Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas – krūvis šuniukui parenkamas individualiai, tačiau pirmieji užsiėmimai skirti augintinio pratinimui ir ruošimui būsimiems darbams, krūviai keliami labai palaipsniui, o „aktyviausio“ augimo metu gyvūnėlį reikia patausoti.

Kuo gali baigtis „persistengimas“?

3 mėn. amžiaus pitbulterjeras

Šunimi invalidu. Vienas užsienio veisėjas rašė, kad sulaukęs vos 9 savaičių amžiaus vienas iš šuniukų buvo grąžintas į veislyną, kadangi raišavo, turėjo patinusius riešus. Pasirodo, kas vakarą jis turėdavo įveikti 5 km. (1) Tokio amžiaus šuneliui toks krūvis per didelis. Tačiau tai buvo kraštutinis atvejis, nedaug žmonių verčia 2 – 3 mėn. amžiaus šuniukus tiek žygiuoti diena iš dienos.

Per dideli krūviai – tai krūviai, kurių šuo negautų, jei gyventų tik su kitais šunimis. (2) Dėl didelio krūvio susiformavusi per didelė raumenų masė gula ant dar neišsivysčiusių jauno šuns raiščių ir kremzlių, dėl per didelės apkrovos prasideda pernelyg ankstyvas kaulėjimas, lėtėja ir sustoja augimo procesas. (20) Augantiems šunims raiščių perkrovos baigiasi blogai, o liūdniausia, kad problemos dažnai pastebimos ne iš kart, o tik gyvūnui suaugus. (23) Tokios ligos kaip alkūnės displazija ar disekuojantis osteochondritas dažnesni ir sunkesni tarp šunų, patyrusių per didelius krūvius dar visiškai neužsidarius jų kaulų augimo plokštelėms. (2) Bandydami nualinti šuniuką ir persistengdami tik sugadinsit jo besivystančius sąnarius ar iššauksit  ankstyvą artritą. (12)

Net žaidimai su kitais šunimis (kaip ir per daug kalcio, šulinio vandens gėrimas, antsvoris) gali būti disekuojančio osteochondrito, klubo bei alkūnės sąnario displazijos veiksnys (tai aktualiau stambioms veislėms, Labradoro retriveriams). (3; 5; 6) Net kamuolio vijimasis ar lazdos vaikymas gali būti klubo sąnario displazijos ar alkūnės sąnario anomalijų priežastis. (3) Labai svarbu ne tik krūvis, bet ir mityba – skurdus racionas ar per daug ėdalo didelių veislių šuniukams sukelia įtampą tarp tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų grupių, o tai gali lemti riešo sąnario laisvumą. (7)

Kaulų formavimasis

Daug domesio reikia skirti kaulų augimui. Šuniukui gimus jo kaulai būna minkšti ir po truputį kietėja. Iki vienerių metų šunų ir kačių kaulai dar nesusiformavę. Jų galuose yra epifizinės plokštelės, vadinamos augimo zonomis. Jų dėka kaulai auga į ilgį. (15; 34) Ten nėra kalcio, tad plokštelės minkštesnės negu aplinkui jau sukietėję kaulai. (1) Kai šuo visiškai suauga, augimo plokštelės taip pat sukaulėja.  Jei  augimo zonos kaip nors pažeidžiamos, tai gali paveikti viso kaulo augimą. (15)

Augimo zonos „užsidaro“ labai individualiai. Nors yra tam tikrų su veislėmis susijusių tendencijų, šito reikalo prognozavimas gan sunkus. (28)  Vienų šaltinių teigimu, augimo plokštelės paprastai „užsidaro“ sulaukus maždaug 18 – 24 mėn. amžiaus (1), nors kiti teigia, kad jau 12 mėn. amžiaus šunų rentgeno nuotraukose augimo plokštelių nebesimato ir gyvūno kaulai nustoja augti. (30; 34) Kai kurie veterinarai tiesiai šviesiai teigia, jog visi žino, kad šunų augimo plokštelės galutinai užsidaro sulaukus maždaug 2 m. amžiaus, tačiau realiame pasaulyje tai nelabai „galioja“. Kaip ir su vaikais – jų augimo plokštelės taip pat užsidaro vėlyvoje paauglystėje, tačiau jie gali būti labai aktyvūs atletai. (42)

Šunų epifizinų plokštelių "užsidarymo" laikas (dienomis nuo gimimo (33)):

Jei augimo plokštelės net nestipriai pažeidžiamos, jos nebegali sudaryti naujo kaulo. Dėl to gyvūnas gali turėti per trumpas ar neišsivysčiusias galūnes, negali pilnavertiškai judėti. (1; 14) Užtenka vos vieno nedidelio sužeidimo, po kurio pasikartojantis stresas toje vietoje sukels poklinikinę žalą ir šiek tiek nenormalų kaulų augimą. Atrodo viskas „nežymu“, tačiau laikui bėgant savo ruožtu stresas keliamas raumenims, nervams, sausgyslėms ir raiščiams. (1)

Lūžiai per augimo zonas klasifikuojami į penkis tipus, pavadintus mokslininkų W. R. Salter ir R. Harris (Salter-Harris) vardu. Didžioji dalis pacientų - 6 mėnesių amžiaus. (30; 34) Kampinės galūnių deformacijos itin dažnos tarp jaunų gyvūnų, patyrusių augimo plokštelių traumas. Jei augimo plokštelė kaip nors dalinai pažeidžiama, pažeistoji pusė nebeauga, o sveikoji tįsta toliau. Būtent todėl rekomenduojama vengti aukštų šuolių ir labai įtemptų pratimų jauniems šunims. (14)

Jeigu  epifizinės plokštelės „užsidaro“ per anksti arba būna sutraiškomos, gali padėti chirurginis gydymas. Operacijos sėkmė priklauso nuo kaulo lūžio tipo ir ankstyvos diagnozės. Svarbiausia fiksuojant tokius lūžius papildomai nesužaloti augimo zonų.  (34)

Panosteitas atsiranda 4 – 18 mėn. amžiaus šunyčiams, sutrikus normaliam kaulų degeneracijos ir rezorbcijos procesui. Tai – perteklinis kaulų formavimasis ir storėjimas, dažniau paveikiantis ilguosius kaulus. Pats procesas sunkiai suprantamas, tačiau manoma, kad reikšmės turi per daug maistinių medžiagų, spartus augimas. (18)

Sąnariai

Klubo sąnario displazija apibūdina problemas, susijusias su nenormaliu klubo sąnario formavimusi, paprastai pastebimu 8 – 12 mėn. amžiaus šunims. (18) Pagrindinė klubo sąnario displazijos priežastis – paveldėjimas, tačiau net normalūs šunys gali „duoti“ palikuonis displazikus. (8) Sunkumų atrenkant gyvūnus veisimui ar vertinant genetinę riziką kelia aplinkos veiksniai. (18) Kol stuburas vystosi, klubo ir alkūnės sąnariai nepakankamai stiprūs ir labai mobilūs (taip ypač aktualu „pagrindinio augimo“ etapu). Dėl netinkamo auginimo šuniukui displazija gali išsivystyti net jei abu tėvai dėl to nekentėjo. (21) Daugiau kaip 70 proc. atvejų displazija – netinkamo auginimo rezultatas. (22)

Displazijos vystymuisi svarbu mitybos veiksniai – pvz., dideliems šuniukams duodant per daug baltymų, kalcio, papildomo maisto, sutrikus elektrolitų pusiausvyrai, rizika auga. (8; 18) Kaip rizikos veiksnys minimi ir dydis, augimo tempas, netgi hormonų įtaka šuningumo metu. (18) Stambių veislių (Labradoro retriveriai, airių vilkogaudžiai, niūfaundlendai, leonbergeriai) šuniukams, iki 3 mėn. laipiojusiems laiptais, rizika išsivystyti klubo sąnario displazijai buvo didesnė. (17) Manoma, kad nemažai lemia ir raumenų „palaidumas“ augimo metu.

Tyrimai atskleidžia ryšį tarp raumenų „laisvumo“ ir displazijos vystymosi nepriklausomai nuo aplinkos veiksnių. Šiuo laikotarpiu svarbu stiprūs dubens raumenys. Jei raumenų tonusas nepakankamas arba jei kaulai auga sparčiau negu vystosi raumenys, galima subliuksacija. (18) Jaunesnių šunų sąnarį remianti raumenų masė didesnė, tai sumažina kaulų patiriamą stresą. (8; 32) Tiesa, per didelė raumenų masė, galinti atsirasti dėl per didelio krūvio, irgi negerai, tuomet kenčia kaulai ir sąnariai. (20) Su displazija problema ir ta, kad dalis šunų nejaučia skausmo iki sulaukia vyresnio amžiaus. Lengvi šunys labiau toleruoja nemalonų klubo sąnarį. Kai kurių šunų rentgenogramos būna šokiruojančios, nors jiems praktiškai nepasireiškia jokie simptomų, o kiti rodo diskomfortą, nors turi tik subtilius pakitimus. (8)

Alkūnės sąnario displazija - plati sąvoka, apibūdinanti netinkamą šio sąnario formavimąsi. Prasideda 4 – 5 mėn. šuniukams. Įtakos turi spartus augimas, mityba, genai (tai paveldimas poligenetinis bruožas). (18)

Osteochondrozės rizika siejama  su sparčiu augimu, traumomis, mityba (per daug  kalorijų), paveldimumu, bendru raumeningumu. Disekuojantis osteochondritas dažnesnis  tarp veislių, kurių atstovai sveria daugiau kaip 27 kg. Požymiai pasireiškia 5 – 10 mėn. amžiaus šuneliams, dažniau patinams. (9) Disekuojančio osteochondrito atveju dėl kremzlės storėjimo kraujagyslės nebegali prasiskverbti į kaulų galus. Taip kaulas nebeauga, o nenormaliai storoje kremzlėje atsiranda plyšių ir įtrūkimų. Galiausiai atsiskiria subchondrinio kaulo ir kremzlės fragmentai, žalojantys sąnarį. (18) Tyrimai su Labradoro retriveriais ir vokiečių aviganiais atskleidė, kad ribojant kalorijas ir mažinant suvartojamo maisto kiekį disekuojančio osteochondrito rizika mažėja (lyginant su kaloringu ėdalu šeriamais ir maisto kiek nori gaunančiais šunimis). Net genetinį polinkį turintys šunys serga rečiau, jei būna tinkamai prižiūrimi. (19)

Širdies ligos

Įgimtos širdies ligos pastebimos jau jauniems šunims ir šuniukams. Jų požymiai – sumažėjusi ištvermė, padidėjęs geriamo vandens poreikis, dusulys net vėsioje aplinkoje, kvėpavimas prasižiojus, triukšmingas (švokščiantis) kvėpavimas, melsvas liežuvis po nežymaus fizinio aktyvumo, trumpas sąmonės neteikimas... (25) Būtent todėl iki rimčiau sportuojant su šunimi verta ištirti jam širdį – kad sveikatinanti veikla netaptų vinimi į karstą.

Pratimų gairės

2,5 mėn. amžiaus šuniukai

Tyrimai vis dar nesuteikia nieko panašaus į galutinį atsakymą į klausimus apie krūvį šuniukams. Sveikas protas sako, kad negalima šunelio versti dirbti kai jis nebenori. (3) Šuniukas pats praneš, kada pratimų jam jau per daug, tad privalu stebėkite jo ribas. (11) Be to, šuniukai kartais turi per daug entuziazmo. Tad bendras principas – vengti priverstinių ir tų pratimų, kur šuniukas pats persistengia. (3)  Visada didesnė rizika – stambesnių veislių atstovams. Pirmaisiais gyvenimo metais jiems ypač gresia didelė skeleto anomalijų rizika. (18)

Pagrindinis šunų augimas vyksta sulaukus 4 – 8 mėn. amžiaus (pvz., retriveriai aktyviausiai auga 6 – 10 gyvenimo mėn.). (14; 21; 30) Netolygaus augimo periodo metu šuniukas gali atrodyti truputėlį keistai. Galima teigti, tuo metu jo kūnas tarsi sako: „Lėčiau, aš augu“. (35) Didžiojo augimo „spurto“ metu skelete atsiranda dideli pokyčiai ir tuo metu jokiu būdu negalimos jokios didelės apkrovos. (21) 9 mėn. šuniukas greičiausiai jau bus pilno aukščio, tačiau jo augimas dar nebus sustojęs.

Per mažas aktyvumas - ilgas buvimas narve ar voljere - šuniukams taip pat žalingas. Vidutinis teisingas fizinis krūvis stiprina raumenis ir padeda vystytis sveikam skeletui. (32) Svarbu būti nuosekliems – po ramios savaitės, kai augintiniui negalite skirti laiko, nepradėkite superduper savaitgalio maratono. Taip gyvūnas tikrai patirs per dideles apkrovas. Tai galioja ne tik mažiems šuniukams, bet ir suaugusiems šunims. (11) Sistemingos, individualiai pritaikytos treniruotės leidžia šuns raumenų sistemai formuotis tinkamai. Beje, prieš bet kokį krūvį būtinas 3 – 5 min. apšilimas. (20) Kiekvienas pratimas įvedamas laipsniškai. Silpnų sąnarių tvarstymas, kas kartais praktikuojama tarp žmonių, šunims neveiksmingas. (23)

Anglijos Kinologų Klubas siūlo neblogą taisyklę – pratimų šuniukams duoti iki dviejų kartų dienoje. Šuniuko amžiui mėnesiais skirkite 5 minutes (2 mėn. šuniukas per dieną turėtų gauti 10 min. pratimų, 4 mėn. - 20 min., 10 mėn. - 50 min.). (10; 12; 21). Pratimų poreikiai skirsis nuo veislės ir tikslo, tačiau kiekvienas šuo per dieną turi pasivaikščioti bent du kartus. (12)

Net auginantys stiprius ir aktyvius, darbinius šunis, rimtesnius fizinius pratimus, pvz., bėgimą šalia dviračio, duoda tik nuo 1-2 m. amžiaus (paprastai rekomenduotinas amžius ilgalaikiams bėgimams – 18 mėn. (27)). Galų gale su itin aktyviu šuneliu, kad šis aprimtų, neskatinama nuolat užsiiminėti – naudinga šunį ir išmokinti nusiraminti. Jaunam šuneliui geriau daugiau “protinio” krūvio.  (26) Net kovinius šunis augindavę asmenys tokius dalykus kaip „geimo“ testas pradėdavo anksčiausiai nuo 2 metų amžiaus (45), o „roll“ – parengiamąsias trumpas kovas – maždaug nuo 15 - 16 mėn. ar vėliau, kai šuo subręsdavo psichologiškai (46).

Šuniuko amžiaus etapai

„Kūdikis – šuniukas“.

Šis etapas tęsiasi iki 6 mėn. amžiaus (labai mažų veislių šuneliams - iki 4 mėn., labai didelių - iki 8 mėn.). Šiuo metu šunelis daug miega ir trumpais epizodais energingai žaidžia. Bendravimas su gaujos nariais ir žaidimai - pakankamas fizinis krūvis iki šuniukai subręs. (32) Šiuo atveju ir pratimai geriausi tie patys žaidimai. Šuniukai greit pavargsta tiek fiziškai, tiek emociškai, į tai atsižvelkite. (1; 23; 32)

Kol šunelis mažas, jam pakanka žaidimų, palakstymų sode, šiek tiek pasivaikščiojimų gatvėje. (13; 22) Šuniuką vedžiokite įvairiomis vietomis, įvairiais paviršiais (žvyras, smėlis, akmenys, žolė). Raumenis ir raiščius vystyti padeda žaidimai sekliame vandenyje, kai vandens lygis siekia iki šuns alkūnės. (20) Žemės rausimas lauke yra dar vienas geras natūralus fizinis krūvis. (32)

2–4 mėn. – parengiamasis etapas, jo metu didžiausias dėmesys skirtinas švietimui, socialinei šuniuko adaptacijai, psichologiniam pasirengimui darbui. (23; 29) Geriausia mokymo forma – žaidimai. Pratimai negali būti ilgi, bet gali būti rengiami  4 – 5 kartus dienoje. (23)

Užtikrinti tinkamą krūvį sudėtinga, jei šuniukas labai aktyvus. Mažų veislių atstovai gali pasitenkinti namų ar vidinio kiemelio erdve, tuo tarpu didesnių veislių šunims reikia daugiau erdvės. Dideliems šunims reikėtų užtikrinti galimybę žaisti didesniame saugiame plote, kur jiems patiems būtų leista pradėti ir pabaigti fizinę veiklą savo nuožiūra. (32)

Iki 6 mėn. šuniukams nerekomenduojami jokie ilgalaikiai pasikartojantys judesiai, kadangi tai sukelia stresą sąnariams bei kaulams (ypač aktualu didelių, stambių veislių šuniukams (13)). Tai reiškia, kad ilgas bėgimas (šalia dviračio, greitas tempas) ar rogių tempimas, net labai ilgi pasivaikščiojimai tokiame amžiuje negalimi. (4; 13) Šuniukams galima eiti į pasivaikščiojimus, tačiau jei raumenys nuvargs, tai sukels neigiamą poveikį kaulų vystymuisi. Eidami įvertinkite galimybes, kad šuniukas lengvai sugebėtų ir grįžti atgal. Didelių veislių šuniukai turėtų ypač vengti per didelių fizinių krūvių. (32) Tiek didelių, tiek mažų veislių šuniukams neturėtų būti leidžiama šokinėti nuo baldų.

 „Paauglystė“

6 mėn. šuniukas

Šis etapas tiesiasi 6 – 18 mėn. Nuo šio amžiaus lavinami pasirinktos sportinės veiklos įgūdžiai, duodami specifiniai pratimai. (1) 12 mėn. amžiaus šuo dar nesustoja augti – tai tęsis iki 18 mėn. Kad savininkui nebūtų labai nuobodu, šiame etape šunys dažnai pasiekia „pamiršau viską, ką mokėjau anksčiau“ fazę, tad užuot davę itin sunkias užduotis, galite kartoti veiklas lengvesniu krūviu kol šuniui viskas įsitvirtins. (31)

Prieš pradedant tikslinius fizinius pratimus su jaunu šunimi, būtina nuodugni apžiūra pas veterinarą, siekiant išsiaiškinti, ar jis neturi klubo ar alkūnės sąnario displazijos, širdies ligų ir t.t. (20) Pabandykite rasti tinkamiausią mokymo metodą. Galima duoti bėgioti, plaukti, nešioti sunkesnius daiktus, lipti į kalną, eiti pasvirusia plokštuma. (20) Iki 12 mėn. vengiama aukštų šuolių, judėjimo slalomu, neduodama jokių ištvermės treniruočių. (21)

Suaugęs šuo

Kai šuo sulaukia 12 – 14 mėn. amžiaus, galima palaipsniui pradėti įvedinėti rimtesnius pratimus. (31) Sutariama, kad ilgi krūviai - bėgimas šalia dviračio, vilkimas, bėgtakiai, dažni aportavimai, šunų sportas kaip mondioringas ar Agility neturėtų būti propaguojami iki ilgųjų kaulų augimo pabaigos (antrųjų šuns gyvenimo metų pradžios). (32)

Specifinis ruošimas

Net auginantys aktyvius, darbinius šunis, rimtesnius fizinius pratimus, pvz., bėgimą šalia dviračio, duoda nuo 1,5 m. amžiaus (28). Iki pusmečio leidžiama lengvai pabėgioti, vaikščioti - kiek nori pats šuo. Iki vienerių metų amžiaus visi pratimai tėra pratinimas prie krūvio. Po metų pradedama bėgioti nustatytais atstumais, į kalną, tuo pačius stebint šuns savijautą, jo nenualinant. Šuoliai irgi paprastai „pridedami“ vyresniems kaip metų amžiaus šunims. Tarnybiniai šunys per „parengiamąjį“ laikotarpį „praeina“ pagrindinius paklusnumo apmokymus. Daugeliui įvairų veislių augintojų priimtiniausias laikotarpis rimtai, pilnai, „varžybinei“ apkrovai – nuo 2.5 metų.

Agility

Iki 6 mėn. dedami dresūros pagrindai, šuo supažindinamas su inventoriumi ir kliūtimis, mokomas įveikinėti labai mažo aukščio kliūtis (ne daugiau riešo aukščio). Šuniuko raumenys dėl šių veiklų stiprės, o kaulai nebus pernelyg apkrauti. Pratimai pradedami nuo 4 – 8 savaičių amžiaus, duodamos labai paprastos užduotys – taip, kad visada pavyktų jas įveikti. Prieš pradedant bet kokią užduotį  šuniukui leidžiama pilnai susipažinti su kliūtimi ar situacija. Negalima tempti, grūsti ar vilkti šuniuko. Už įvykdytą užduotį skatinama maistu, tačiau užduoties metu jo neduodama. (36)

Šuneliui leidžiama vaikščioti per įvairias tekstūras – nuo smėlio iki audinių ar plastiko, lįsti per kartoninius tunelius. Letenų judesių koordinacijai padeda pratimai su kamuoliuku, kurio viduje yra skanėstas. Palaipsniui šuniukas pratinamas  prie vandens – pirmiausia vonioje, labai negiliai, kad galėtų tik pažaisti.  (36)

8-16 savaičių šuniukas mokomas važiuoti vagone ar krepšelyje, čiuožti vaikiškomis čiuožynėmis slidžiu paviršiumi, plaukioti vaikų baseine ar net įčiuožti į baseiną, anksčiau landžioję per kartoninių dėžių tunelius, gal išbandyti medžiaginius tunelius. (36)

6 – 8 mėn. šuolio aukštis palaipsniui didinamas iki alkūnės, kai kurios Agility kliūtys – iki pilno galimo aukščio, (1) tačiau didelėms veislėms iki 12 mėn. ir daugiau vis dar taikomi žemesni šuoliukai. (37)  Pridedami jėgos (savo svoriu - „atnešk“, TOW), koordinacijos pratimai. Galima šuniuką mokinti „prašyti“, „apsiversti“ – tai irgi naudinga lavinant kai kurias raumenų grupes. (1)

Neleiskite slalomu judėti šuniui, kuris nesulaukė 14 mėn. amžiaus (1) (pagal kitas rekomendacijas – mažų ir vidutinių veislių iki 12 mėn., didelių - iki 18 mėn. (37)), kadangi kol neužsidarė augimo plokštelės, negalima labai lankstyti stuburo. (1)

Agility šunys rimčiau treniruotis pradeda būdami bent metų amžiaus ar visiškai nustoję augti. Tai užtikrina, kad gyvūnas bus pakankamai ištvermingas ir stiprus, sumažės traumų rizika. (36) Dauguma instruktorių nesutaria dėl stambių veislių šuniukų – paauglių. 14 mėn. amžiaus stambios veislės šuniukas dar gali būti laikomas per jaunu Agility klasei. (38)

Kurtų lenktynės

Svarbiausiu laikotarpiu, lemiančiu šuns lenktynių stilių, laikomi 7 – 15 mėn. 7 mėn. šuniukas greitai auga ir tuo metu pradedama jį mokinti „jausti“ savo kūną, duodama vaikščioti siaurais plokščiais paviršiais, šokinėti per parkų suoliukus. Lavinant jėgą leidžiama laisvai lakstyti, stovėti ant galinių kojų, užsiimti virvės tempimu su priešininku. Bėgimo greičiui mokymuose pasinaudojama persekiojimo instinktą skatinančia veikla saugioje aplinkoje (pvz., aportavimas). 7 – 15 mėn. amžiaus kurtui ne dažniau kaip kartą savaitėje leidžiama bėgti 50 – 150 m atstumus. Galimos ne daugiau kaip 2 įsibėgėjimo sesijos, atskirtos 1 valandos „tarpu“. Prieš kiekvieną bėgimą rekomenduojama apšilimas ir „atvėsimas“. Atidžiai stebėkite šunį, jei įtariate, kad jis jaučia skausmą, neleiskite bėgti. (39)

Weight Pulling, kinkinių sportas

Kinkinių (pvz. Iditarod) varžybos ruošiami šuneliai nuo mažens mokomi komandų, atbėgti pakviesti, supažindinami su įranga. (40; 41) Pakinktai jiems dažniausiai pristatomi 6 – 12 mėn. amžiaus.  Kiekvienas treneris tam naudoja savus metodus. Šuniukai kasdien vedžiojami. (40) Arktyje jauni  5 – 6 mėn. amžiaus šunys keliauja laisvi greta roges tempiančių, tačiau ne per greitai judančių šunų komandos. (40; 42) Vyresni kaip metų amžiaus šunys mokomi tempimo, gauna ilgus bėgimus (tiek su kroviniu, tiek be jo), taip pat tempia sunkesnius svorius jėgai. (40)  Suaugę šunys buriami į komandą, iš pradžių – su nedidele šunų grupele. Jie mokomi sprinto ir tolimo bėgimo technikos. Komandinis traukimas vyksta trumpomis trasomis. (40; 41)

Nuo kokio amžiaus šuniukus mokinti tempti – iki galo nesutariama. Teigiama, kad su pakinktais jie gali pradėti dirbti nuo 4 - 9 mėn. amžiaus. Deja, daug šiaurės šunų darbui tinkami būna vos iki 6 m. (kai kurie – 8 – 9 m., nors būna, kad net anksti pradėję sportuoti, kai kurie šunys „veikia“ iki 11 – 12 metų). Pagrindine tokio trumpo „dabinio periodo“ priežastimi laikomas osteoartritas (nors gali  būt ir kitų priežasčių, kadangi iš tiesų artrito įrodymų nelabai yra – gali būti, kad daug lemia netinkama mityba, prasta sveikatos priežiūra). (42) Iš tiesų kinkinių šunį su displazija pamatyti labai sunku. (42)

Dauguma veterinarų, besispecializuojančių tarp arkties kinkinių šunų, sutaria, kad 8 – 9 mėn. - tinkamas amžius pradėti tempimo darbus, nors yra teigiančių, kad geriau būtų palaukti iki 10 – 14 mėn. Kadangi pusmetiniai šunyčiai būna gan aktyvus ir linkę krėsti aibes, gali būti, dėl to bent trumpam juos „kinko“ su suaugusiais šunimis, tačiau tokie gyvūnėliai greičiausiai negauna pilno krūvio, be to, vieni šunys, kaip teigiama, ir 6 mėn. atrodo subrendę tempimui, o kiti tam netinka net būdami 10 mėn. Mažesni, smulkesni šuniukai gali pradėti anksčiau. Populiaru vadą turėti pavasarį -  tada dirbti jie gali pradėti nuo lapkričio. Sunkus darbas (16 valandų savaitėje) skiriamas vyresniems kaip 18 mėn. amžiaus šunims. (42)

Pagal kitas rekomendacijas, darbas su petnešomis rekomenduojamas nuo 15 (20) – 24 mėn. (43) amžiaus, nors yra siūlančių lengvą padangą duoti tampyti nuo 6 mėn. (44) Yra teigiančių, kad net sunkesnių veislių šuniukams lengvi svoriai didelės žalos nepadaro. Kremzles ir dar minkštus kaulus žaloja dideli svoriai bei aukšti šuoliai. Bet kokiu atveju paprastai iki 18 mėn. nerekomenduojama tempti daugiau negu savas šuns svoris.

Pasak veterinarų, dažniausi operacinių klientai būna šunys, susižaloję atsitiktinių įvykių metu (pvz., partrenkti automobilio) arba vadinamieji "savaitgalio kariai". Šuniukai, palyginti anksti pradėję (nuo 6 mėn.) taisyklingas Weight Pullingo treniruotes, nugyvena sveiką ir laimingą gyvenimą lyginant su tais, kurie porą metų nieko neveikė, o tada juos pradėta treniruoti.

Trumpai

Jaunam šuneliui duodamas fizinis krūvis gali lemti likusio jo gyvenimo savijautą ir galimybes.

Priklausomai nuo skirtingų šaltinių, šuniukai auga iki 12 – 18 mėn. ar net ilgiau. „Aktyviausias“ augimas būna 4 – 10 mėn. amžiaus priklausomai nuo veislės ir individualaus atvejo, tada gyvūnėlį būtina itin pasaugoti.

Krūvis turi tikti būtent tam gyvūnui – kenkia ir per daug, ir per mažai. Geriausia atsižvelgti į tai, kiek ir ko nori pats šuniukas, tačiau kartais tenka užsiėmimą nutraukti anksčiau negu jis norėtų. Atidžiau rūpintis reikia didelių, stambių veislių atstovais.

Nesvarbu, ar galvojama apie profesionalų sportą, ar ne, šuniukas bent iki metų amžiaus „nedrožiamas“, o labiau ruošiamas psichologiškai.

Kalbant apie weight pullingą ir kinkinių šunis, bendro sutarimo nėra. Vieni rekomenduoja lengvus svorius duoti tempti nuo 8 ar net 6 mėn., kiti – išlaukti iki 12 – 14 mėn. Sunkus svoris (didesnis už savą) duodamas nuo 18 mėn.

Aukšti šuoliai, ilgi bėgimai ir visa kita rimta veikla rekomenduojami nuo 18 mėn. amžiaus, pratimus sunkinant laipsniškai.

 

Šaltiniai:

  1. Too much (or too little) exercise can hamper proper growth and development.; (as seen in Dogs In Canada – January 2003); Chris link, D.VM., Ph.D. http://www.woodhavenlabs.com/documents/PuppyPlay.pdf
  2. How Much Exercise is Too Much for My Puppy? Dr. Vivian Carroll; Jun 01, 2011 http://www.petmd.com/blogs/purelypuppy/2011/june/how_much_exercise_is_too_much_for_my_puppy-11255
  3. Exercise in Puppies-Are there rules? December 25, 2009 http://skeptvet.com/Blog/2009/12/exercise-in-puppies-are-there-rules/comment-page-1/
  4. http://www.dogsbestlife.com/home-page/forced-exercising-can-seriously-injure-your-dog/
  5. Diet and exercise as potential risk factors for osteochondritis dissecans in dogs. Slater MR , Scarlett JM , Donoghue S , Kaderly RE , Bonnett BN , Cockshutt J , Erb HN; Vet Res. 1992 Nov;53(11):2119-24.
  6. Diet, Exercise, and Weight as Risk Factors in Hip Dysplasia and Elbow Arthrosis in Labrador Retrievers; Department of Small Animal Clinical Sciences, Swedish University of Agricultural Sciences, Uppsala, Sweden; 2006 American Society for Nutrition
  7. Vet Comp Orthop Traumatol. 2007;20(2):126-30. Carpal laxity syndrome in forty-three puppies; Cetinkaya MA, Yardimci C , SaÄŸlam M.; University of Ankara, Department of Surgery, Ankara, Turkey.
  8. http://www.veterinarypartner.com/Content.plx?P=A&A=19169.
  9. http://www.provet.co.uk/petfacts/healthtips/osteochondrosis.htm
  10. http://animal.discovery.com/pets/how-much-exercise-does-a-puppy-need.htm
  11. http://www.cesarsway.com/askthevet/basicadvice/puppies-exercise
  12. http://www.thekennelclub.org.uk/getting-a-dog-or-puppy/general-advice-about-caring-for-your-new-puppy-or-dog/puppy-and-dog-walking/
  13. http://kb.rspca.org.au/How-should-I-exercise-my-puppy_300.html
  14. http://healthypets.mercola.com/sites/healthypets/archive/2012/02/20/preventing-growing-puppies-deformity.aspx
  15. http://www.vetstream.com/dalehead/html/pdf/Factsheets/Dog/24_265463.pdf
  16. http://www.vaiva.lt/sunu-sportas-ir-manksta/
  17. American Journal of Veterinary ResearchJune 2012, Vol. 73, No. 6, Pages 838-846doi: 10.2460/ajvr.73.6.838 http://avmajournals.avma.org/doi/abs/10.2460/ajvr.73.6.838
  18. http://www.labbies.com/dysplasa.htm
  19. http://www.labbies.com/dysp2.htm
  20. http://www.enslumens.ru/fiztrening.htm
  21. http://www.divinecreation.ru/pup.shtml
  22. http://labradormelik.ru/st5.html
  23. http://wap.boerboele.borda.ru/?1-2-0-00000026-000-0-0
  24. http://orel.dogs-pets.ru/articles/detail.php?recnum=10&up=1&page=1
  25. http://www.belanta.ru/articles/28/
  26. http://leerburg.com/webboard/printthread.php?topic_id=19700
  27. http://www.aspca.org/pet-care/virtual-pet-behaviorist/dog-behavior/exercise-dogs
  28. http://leerburg.com/webboard/thread.php?topic_id=21157
  29. http://www.gsdcv.org.au/puppies_exercise
  30. http://www.vetsurgerycentral.com/growth_plate.htm
  31. http://www.dogchannel.com/dog-vet-library/vetqa/articlepuppyexercise.aspx
  32. https://sites.google.com/site/isverstasstraipsniukas/
  33. http://www.provet.co.uk/health/diagnostics/growthplatedogs.htm
  34. ŠUNŲ GALŪNIŲ KAULŲ LŪŽIŲ PER AUGIMO ZONAS ANALIZĖ; Vidmantas Bižokas, Rūta Noreikaitė-Bulotienė, Juozas Kvalkauskas, Ingrida Šapalienė; Neužkrečiamųjų ligų katedra, Veterinarijos akademija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas; tel. (8~37) 36 32 05; el. paštas: v.bizokas@lva.lt
  35. http://www.terjeruklubas.lt/biblioteka/skajaus-terjero-sveikata/
  36. http://agilitynet.co.uk/training/pre-agility_contents.html; Peter Vollmer canine and feline behaviour consultant, Nancy Bickerton Vollmer member of AKC's Herding Development Committee, Mary Ann Neste set up Aslan Dog Training Club
  37. http://www.agilitysa.com/Guideline for AgilityTraining Puppies.doc
  38. http://www.leonberger.com/WorkingLeos/agility/pupagility.html
  39. Race Training part II von / by Tom Golcher http://www.european-borzoi.de/working/racetraining2.htm
  40. http://voices.yahoo.com/physical-mental-conditioning-iditarod-2794617.html
  41. http://iditarod.com/zuma/healthy-happy-dogs-exercise/
  42. The Fan Hitch Volume 4, Number 3, May 2002; Official Newsletter of the Inuit Sled Dog International; When to Start Working Inuit Sled Dogs http://thefanhitch.org/V4N3/V4N3Working.html
  43. http://www.snowlion.org/training.html
  44. http://minnesotamalamutes.angelfire.com/trainingasleddog.html
  45. http://www.game-dog.com/archive/index.php/t-62272.html?s=2959bd8dadd2218bf2d79c7517eec3fe
  46. http://bogchis.tripod.com/maurice_carver.html

Kiekvienas šuns savininkas turėtų padėti savo augintiniams pasiekti didžiausią jo galimybių potencialą. Cituojant garsųjį vokiečių aviganių veislės kūrėją Max von Stephanitz, „veisėjas gali padėti gero ir naudingo šuns pamatus, tačiau treneris turi pasirūpinti kiek galima geresniu tų fizinių ir protinių pamatų vystymu“.

Pernelyg dažnai mačiau šeimininkus, kurie patys „pastatydavo“ savo šunis į nepalankią padėtį. Vienas iš mane stebinančių dalykų – amerikiečių pitbulterjerų gebėjimas įveikti visus sunkumus. Tačiau faktas, kad ši veislė yra labai tvirta ir lanksti, nesuteikia teisės būti tingiems ir tikėtis, kad šunys įveiks šeimininkų klaidas.

Prieštaringų patarimų yra visur. Kiekvienas Jūsų paklaustas žmogus turės savo patarimus apie tai, kaip daryti vienus ar kitus dalykus, ir Jums bus įdomu, ar jie supranta apie ką kalba. Kodėl vienas ekspertas siūlo vieną dalyką, o kitas – visai priešingą? Interneto dėka mus pasiekia daugiau informacijos, tačiau tuo pačiu mes tampame dar labiau supainioti negu bet kada anksčiau. Tai ne dėl informacijos trūkumo – tai dėl žmonių, kuriems jos reikia ir kurie ją taiko. Mano manymu sėkmingas šuns auginimas nėra raketų mokslas. Yra labai paprasti, laiko patikrinti įpročiai, kurie padės Jums ugdyti amerikiečių pitbulterjerą.

Socializacija. Tinkama socializacija labai svarbi jūsų šuns vystymuisi. Socializuotas šuo bus patikimas bet kuriuo metu. Kuo anksčiau pradėsite augintinį socializuoti, tuo geriau. Socializacija neturėtų sustoti ir šuniui pasiekus tam tikrą amžių. Ji turėtų tęstis visą gyvenimą.

Laikykite šunį kaip olimpinį atletą. Jei tikitės iš šuns olimpinių rezultatų, tai ir auginkite jį kaip olimpietį. Jis turėtų gyventi švariose patalpose, gauti daug gyvenamojo ploto, o ne didžiąją dienos dalį leisti uždarytas narve, voljere ar pririštas prie trumpos grandinės. Atletiškiems šunims reikia ilgų grandinių, didelių voljerų ir pan.

Suteikite šunims dėmesio. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip kiekvienas šuo veikia. Kaip jie juda, kokie jų įpročiai ir t.t. Šunys negali kalbėti, tačiau jų veiksmai pasakys viską, ką turėtumėme žinoti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Maitinkite subalansuota RAW dieta. RAW pasirinkimas buvo geriausias dalykas, kurį kada nors padariau. Rezultatai stulbinantys. Dabar aš tiksliai žinau, ką mano šunys ėda. Aš nepasitikiu stipriai perdirbtų, priedų ir konservantų kupinų šunų pašarų etiketėmis. Šunų maitinimas sausu ėdalu tolygus žmonių maitinimuisi greitu maistu. Šėrimas RAW užima daugiau laiko, bet mano šunys to verti.

Pratimai. Šunys klesti gaudami krūvį. Judėjimas ne tik gyvybiškai svarbus fizinei šuns sveikatai, jis taip pat reikalingas jo protinei bei emocinei gerovei. Tinkamai sportuojantis šuo laimingesnis, mažiau kenčia nuo nerimo ir geriau pailsi negu krūvio negaunantis šuo.

Tinkamas poilsis. Norint pasiekti geriausią genetinį potencialą, šuo turi pakankamai miegoti. Miegas padeda atsigauti šuns kūnui ir papildyti resursus. Tai duoda šviežią, protiškai ir fiziškai pailsėjusį šunį, kuris pasiruošęs pilnai atsiduoti treniruotėms. Aplinka, kurioje kuo mažiau streso ir kurioje šuo jaučiasi saugus, gyvybiškai svarbi tinkam poilsiui. Pasistenkite, kad jūsų šuo tai gautų nuolat.

Jei šiame sąraše aprašyti dalykai taps įpročiu, Jūs ir Jūsų šuo būsite pasiruošę sėkmei. Nesistenkite apsunkinti situacijos. Mažiau nerimaukite apie papildų miltelius ir daugiau galvokite apie esminius dalykus. Pagrindai yra svarbesni.

Lipimas siena - dar viena populiarėjanti šunų sporto šaka. Rimtos treniruotės pradedamos visiškai susiformavus šuns skeleto-raumenų sistemai, „užsidarius“ kaulų augimo plokštelėms - maždaug 18 mėn. (stambesniems šunims gali tekti palaukti ir ilgiau). Naudinga įvertinti augintinio sąnarių būklę. Jaunesniam šuniui geriausia "kelti" norą pelei, duoti užsiiminėti springpole arba treniruoti be didelių aukščių - kad gyvūnas suprastų, kas čia per užsiėmimas ir išmoktų techniką.

Labai gerai, jei šuo brendimo laikotarpiu praeis paklusnumo kursus. Taip Jums abiems bus lengviau susikalbėti. Be to, būtina socializacija - kitaip pvz.varžybų metu jis nervinsis, bijos garsų, minios, arba pyks ant kitų šunų, dalyvių.

Šunys sienon lipa viliojami įvairiais daiktais, tačiau optimaliausias variantas - palyginti nebrangi ir ilgalaikė (jei kokybiška) džiutinė pelė, taip pat tinkanti springpole ir kitoms treniruotėms. Dauguma šunų mėgsta tas peles - į jas smagu ir patogu kąsti. Jei šuo pele nesidomi, tenka būti "griežtesniems" - namie paslėpti visus žaislus, su augintiniu nežaisti. Užsiėmimai ir smagybės - tik lauke, ir būtent naudojant pelę. Taip pat pelę galima ištepti kuo nors skaniu ar tiesiog pakviesti kitą, "patyrusį" šunį, kurį stebėdamas "vangusis" augintinis pradės pavydėti ir taip pat užsimanys pažaisti. Iš pradžių darbas su pele tegul būna trumpas ir pasibaigia anksčiau negu šuniui atsibos. Taip laikui bėgant pelė taps žaislu Nr.1.

Kuo didesnis aukštis, tuo didesnė ir traumų tikimybė (būtent su Wall Climbing susijusios traumos tirtos nebuvo, tačiau panašių tyrimų būta Agility, Flyball ir Schutzhundo srityse - ten netgi ne tokius didelius aukščius įveikiantys šunys kenčia nuo lėtinių ir ūmių traumų, dažniausiai priekinių galūnių ir nugaros srityse; „sienos“ atveju esant nesėkmingiems nusileidimams dar padidėja ir rizika susižaloti galines kojas ar uodegą).

Prieš laipiojimo treniruotes būtina sutvirtinti šuns kūną. Tai padaryti padės ilgi pasivaikščiojimai, svorio tempimas (sunkusis ir ištvermės), bėgimas, plaukimas, flirtpole, springpole, per savaitę būtina suteikti bent 2 poilsio dienas. Dėl įvairiapusiškų treniruočių šuns kūnas bus tvirtesnis, tai sumažins traumų tikimybę. Jokiu būdu didesnių aukščių neduokite įveikinėti nesportavusiam, nutukusiam šuniui – tokiam didelė rimtos traumos rizika. Be to, siekiant sumažinti traumų tikimybę, prieš treniruotes būtinas apšilimas, po jų - „atvėsimas“, masažas.

Lipimo siena - daugiau ar mažiau status paviršius, padengtas neslidžia medžiaga (kilimas, guma ir pan.). Pirmiems bandymams paprastai naudojama pasvirusi siena ar platesnis medžio kamienas. Daiktas, į kurį lipdamas šuo įsikąs, turi būti patikimai pritvirtintas - kitu atveju sugriebęs „grobį“ laimingas gyvūnas trenksis žemėn... žaislą įsikibusį šunį su virve turėsite nuleisti pats. Taip pat gyvūną teks gaudyti nesėkimingų lipimų atvejais. Kadangi gyvūną sunku paleidinėti, gaudyti ir saugoti nuo susižalojimo, geriausia, kai šiose treniruotėse dalyvauja bent pora žmonių.

Vietoj sienos dažnas treniruotėms renkasi medžius. Geriau rinktis turinčius platesnį kamieną - dirbant ant siauresnių ir ypač turinčių gruoblėtesnę žievę, kyla tikimybė, kad nesėkmės atveju šuo šliauš žemyn apsikabinęs kamieną ir apsibrozdins vidines kojų puses, krūtinės - pilvo sritį, lytinius organus, nusilauš nagus.

Treniruotėse geriausia rinktis optimalų variantą – aukštį, kurį šuo dažniausiai pasiekia be jokių problemų. Taip galėsite ieškoti geriausių sprendimų ir tobulinti techniką, tarpusavio „susikalbėjimą“, ieškoti atstumo, iš kurio geriausia šunį paleisti.

Treniruočių režimas individualus, priklauso nuo šuns, savininko ir aplinkybių - vieni po kelis kartus dienoje šunį veda maždaug pusvalandžiui, kiekvienas vedimas skirtas apšilimui ir kokiai nors rungčiai (toks variantas ypač aktualus vasarą, kai lauke karšta), kiti visą veiklą "sujungia" į vieną ir iš karto lauke užtrunka iki 2 - 3 valandų. Nepatyrusiam šuniui užtenka sesijų po 5 min. - kad neatsibostų ir nepervargtų. Vėliau laikas gali būti ilginamas.

High Jump – šuoliai į aukštį – populiarėjanti šunų sporto šaka. Rungties metu šuo turi pašokti ir įsikabinti į pakabintą jauką (dresūros pelę, kai kur naudojama padanga). Laimi aukščiausiai iššokęs ir bent 3 s įsikandęs į žaislą  šuo.

Rimtos treniruotės, kaip ir daugelio kitų sporto rūšių atveju, pradedamos visiškai susiformavus šuns skeleto-raumenų sistemai, „užsidarius“ kaulų augimo plokštelėms - maždaug 18 mėn. (stambesniems šunims gali tekti palaukti ir ilgėliau). Naudinga įvertinti augintinio sąnarių būklę. Jaunesniam šuniui geriausia "kelti" norą pelei, duoti užsiiminėti springpole arba treniruoti be didelių aukščių - kad gyvūnas suprastų, kas čia per užsiėmimas ir išmoktų techniką.

Labai gerai, jei šuo brendimo laikotarpiu praeis paklusnumo kursus. Taip Jums abiems bus lengviau susikalbėti. Be to, būtina socializacija - kitaip pvz. varžybų metu jis stresuos, bijos garsų, minios arba pyks ant kitų šunų, dalyvių.

Šunys šokinėja kąsdami į įvairius daiktus, tačiau optimaliausias variantas - palyginti nebrangi ir ilgalaikė (jei kokybiška) džiutinė pelė, taip pat tinkanti springpole ir kitoms treniruotėms. Dauguma šunų mėgsta tas peles - į jas smagu ir patogu kąsti. Jei šuo pele nesidomi, tenka būti "griežtesniems" - namie paslėpti visus žaislus, su augintiniu nežaisti. Užsiėmimai ir smagybės - tik lauke ir būtent naudojant pelę. Taip pat pelę galima ištepti kuo nors skaniu ar tiesiog pakviesti kitą, "patyrusį" šunį, kurį stebėdamas "vangusis" augintinis pradės pavydėti ir taip pat užsimanys pažaisti. Iš pradžių darbas su pele tegul būna trumpas ir pasibaigia anksčiau negu šuniui atsibos. Taip laikui bėgant pelė taps žaislu Nr.1.

Kuo aukštesnis šuolis, tuo didesnė traumų tikimybė (būtent su High Jump susijusios traumos tirtos nebuvo, tačiau panašių tyrimų būta Agility, Flyball ir Schutzhundo srityse - ten netgi ne tokius didelius aukščius įveikiantys šunys kenčia nuo lėtinių ir ūmių traumų, dažniausiai priekinių galūnių ir nugaros srityse).

Prieš šokinėjimo treniruotes būtina sutvirtinti šuns kūną. Tai padaryti padės ilgi pasivaikščiojimai, svorio tempimas (sunkusis ir ištvermės), bėgimas, plaukimas, flirtpole, springpole, per savaitę būtina suteikti bent 2 poilsio dienas. Dėl įvairiapusiškų treniruočių šuns kūnas bus tvirtesnis, tai sumažins traumų tikimybę. Jokiu būdu didesnių aukščių neduokite įveikinėti nesportavusiam, nutukusiam šuniui – tokiam didelė rimtos traumos rizika. Be to, siekiant sumažinti traumų tikimybę, prieš treniruotes būtinas apšilimas, po jų - „atvėsimas“, masažas.

Treniruotėse nereikia siekti didžiausio aukščio ir rekordų. Geriausia rinktis optimalų aukštį – tą, kurį šuo dažniausiai pasiekia (pvz. 1,8 m). Taip galėsite ieškoti geriausių sprendimų ir tobulinti techniką, tarpusavio „susikalbėjimą“, ieškoti atstumo, iš kurio geriausia šunį paleisti. Jei šuo nelabai klusnus, geriau visą laiką būti pririšus jį su plona, dirbti netrukdančia virvele – kitu atveju kai jis „nepataikys“, visą laiką straksės vietoje ir jaudinsis kol pribėgsit ir jį nusitempsit.

Žaislą geriausia tvirtinti taip, kad jis šiek tiek spyruokliuotų – prie lankstesnės šakos, tvirtos gumos ar spyruoklės... Iš inercijos ir dėl gravitacijos skeletui gaunasi nemaža apkrova – tad geriau šunį  treniruočių metu patausoti.

Treniruočių režimas individualus, priklauso nuo šuns, savininko ir aplinkybių - vieni po kelis kartus dienoje šunį veda maždaug pusvalandžiui, kiekvienas vedimas skirtas apšilimui ir kokiai nors rungčiai (toks variantas ypač aktualus vasarą, kai lauke karšta), kiti visą veiklą "sujungia" į vieną ir iš karto lauke užtrunka iki 2 - 3 valandų. Nepatyrusiam šuniui užtenka sesijų po 5 min. - kad neatsibostų ir nepervargtų. Vėliau laikas gali būti ilginamas.

Kitas geras užsiėmimas šuniui yra taip vadinama kabykla (anglų k. - springpole), kai daugiausia dirba šuns žandikaulio, kaklo, nugaros raumenys.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru. Jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus – tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Nepasiekus vienerių metų ribos, nederėtų įrenginio kabinti aukštai – bent dvi šuns kojos turėtų likti ant žemės. Taip pat įrenginį kabinkite žemai, jei šuo yra didelis ar senyvas. Jauni, smulkesnio sudėjimo šunys gali drąsiai žaisti didesniame aukštyje. Visgi įrenginio pakabinimo aukštis priklauso ir nuo šuns noro, užsivedimo. Kai kuriem patinka jausti pagrindą po kojomis, kai kurie, priešingai, - tikri šokliai ir skraiduoliai. Noras dirbti daugiausia priklauso nuo paveldėjimo ir kažkiek nuo dresūros, sudominimo. Žandikaulių stiprumas ar silpnumas tam jokios įtakos nedaro.

Kabyklą galima įsigyti – internete yra prekiautojų tinklalapių, bet visai nesunkiai galima pasigaminti ir patiems. Kabyklos pagrindą sudaro trys dalys – stiprus tvirtinimas, tampri dalis ir įsikandimui tinkantis žaislas. Tamprioji dalis reikalinga tam, kad šuniui sudarytų pasipriešinimą, šitaip palaikydama susidomėjimą ir norą "kovoti" su nematomu konkurentu. Nrmažai kabyklų pavyzdžių galima rasti internete naudojant paieškos žodį "springpole".

Kabyklą galima tvirtinti gana įvairiose vietose, tai daugiausia priklauso nuo jūsų galimybių. Tai gali būti medis, namo sija arba galite pasidaryti specialų tvirtinimą ant sienos ar ant žemės. Būtina įsitikinti, kad tvirtinimo detalės yra patikimos ir atlaikys nuolatinė apkrovą (apkrovą reikėtų skaičiuoti ne pagal šuns svorį, nes jų jėga viršyja jų pačių svorį kelis kartus).

Tvirtinimui prie kabinimo vietos galite naudoti tvirtą grandinę, karabiną (pvz. naudojamą alpinizmui). Taip pat galima naudoti ir tvirtą antkaklį, bet įsitikinkite, ar sagtis patikima.

Tamprumui dažniausiai naudojama spyruoklė. Viena iš labiausiai tinkančių yra tvirta, trumpa garažo durų spyruoklė. Visgi reikėtų rimtai pasvarstyti, ar rinktis spyruoklę, ar kokį nors jos pakaitalą. Kai šuo įsiaudrinęs dirba, jis gali šoktelėti žymiai aukščiau, negu jūs tikėjotės, ir netycia dantimis sugriebti už spyruoklės. Kad išvengtumėte tokios problemos, jūs turite kelias išeitis. Arba pasirūpinkite, kad spyruoklė būtų tikrai aukštai, pvz, panaudokite labai ilgą tvirtą virvę, arba spyruoklę apdengite tvirtu gaubtu, arba naudokite kokį nors pakaitalą. Labai puikiai tinka dviračio rato kamera, be to, tai tikrai nebrangu. Pasirinkus pastarąjį variantą, nereiks nerimauti dėl galimų nelaimių, tik nepamirškite išimti metalinių dalių! Pigiausias variantas - lanksti, bet pakankamai tvirta šaka. Per ją pakankama permesti virvę su žaislu ir šuo gali pradėti treniruotis.

Jei jūsų šuo nemažai sveria arba yra labai aršus tampytojas, reikėtų rinktis tvirtą spyruoklę, o jei pasirinkote dviračio kamerą, tai geriau naudokite dvi vienu metu.

Paskutinioji kabyklos dalis leis jums pasitelkti visą savo turimą fantaziją. Čia galimos įvairios variacijos. Galima prie spyruoklės/kameros pritvirtinti storą, tvirtą virvę, o prie jos galo – žaislą. Tai gali būti ir šuns pamėgtas pliušinis žaisliukas, dresūrai naudojama pelė arba speciali šunims skirta suvytų siūlų virvė. Jei kabykla bus neaukštai, galite virvės nenaudoti – užteks ir žaislo.

Kartais šunys pradžioje nenoriai žaidžia su kabykla ar iš viso nerodo susidomėjimo. Neretai jie žaidžia tik tada, jei šeimininkas laiko bent dalį kabyklos. Tokiu atveju reikia šiek tiek kantrybės, pamažu stengtis trumpiau ir rečiau laikyti ranką prie kabyklos, žodžiu skatinant ir giriant šunį jam rodant susidomėjimą. Kai kuriais atvejais padeda skanumynų panaudojimas susidomėjimui. Jei šuo susidomės šia veikla, turėsite labai puikų būdą maloniai nuvarginti augintinį.

Labai puikus būdas žaisti su šuniu tuo pačiu vystant jo grobio instinktą ir leidžiant jam atsikratyti susikaupusia energija yra žaidimas su taip vadinama meškere (anglų k. - flirtpole). Šį įrankį labai paprasta pasigaminti pačiam.

Prieš pradėdami tokio pobūdžio užsiėmimus, pasikonsultuokite su veterinaru, jei turite galimybę, padarykite displazijos tyrimus, kadangi tokie užsiėmimai veikia šuns sąnarių sistemą. Jei šuo sveria daug, tuo labiau, jei turi antsvorio, reikalingas atidus stebėjimas. Taip pat nevertėtų persistengti, jei šuo yra jaunas. Pradėkite kai šuo yra ne jaunesnio kaip 4 mėnesių amžiaus. Jei šuo dar neturi vienerių metų, žaislo nekelkite aukščiau pečių lygio, nes šokinėdamas ir sukinėdamasis šuo gali užsigauti, be to, tai gali neigiamai paveikti sąnarius. Taip pat reikėtų vadovautis tokiomis pačiomis instrukcijomis, jei šuo yra senyvas arba turi antsvorio, yra stambaus sudėjimo. Apskritai stenkitės nekelti žaislo labai aukštai, nes aukšti šokinėjimai gali sukelti skausmingas traumas. Iš esmės meškerė yra panaši į kabyklą (springpole), tik tiek, kad jos mes niekur netvirtiname.

Pitbulterjeras ir flirtpole

Prieš pradedant užsiėmimą šiuo įrankiu patartina padaryti trumpą apšilimą - pasivaikščiojimą lengvu žingsniu, trumpą pasilakstymą ristele ar pan. Pats užsiėmimas su meškere neturėtų trukti ilgiau nei 15-20 min, kad šuo nepervargtų, neperkaistų ir neprarastų susidomėjimo žaislu. Auksinė bet kokio žaidimo taisyklė yra, kad žaidimą reikia nutraukti, kol dar šuo susidomėjęs ir noriai žaidžia. Po užsiėmimo taip pat derėtų trumpa lengva mankštelė, kaip ir prieš jį.

Žaidimo su meškere pavyzdžius galima rasti internete, paieškai geriausia naudoti anglų k. pavadinimą flirtpole - lengvai rasite tiek nuotraukų, tiek vaizdo įrašų.

Pasigaminti meškerę yra tikrai paprasta, be to, medžiagos neturėtų daug kainuoti. Meškerės pagrindą sudaro trys dalys: tvirtas, pageidautina lankstus, kotas, tvirta virvė ir žaislas.  Vienas iš paprasčiausių variantų – ilgas botagas, nes jis pakankamai lankstus ir tvirtas. Prie jo tereikia pritvirtinti žaislą ir turėsite puikų šuns treniruočių ir žaidimų įrankį.

Pats paprasčiausias variantas - žirgų prekių parduotuvėje nusipirkti botagą ir prie jo pritvirtinti žaislą. Laikiną flirpole galima sumeistrauti ir gamtoje, radus pakankamo ilgio šaką, prie kurios tereikia pritvirtinti virvutę su žaislu.

Pirmajai daliai galima naudoti gana įvairius daiktus. Vienas iš pavyzdžių – maždaug 1,5 - 3 cm skersmens, 1,5 - 2 metrų ilgio PVC vamzdis. Taip pat galima panaudoti šluotkotį. Jei jis medinis, būtų gerai pragręžti jame skylę, kad būtų galima perverti virę. Jei pasirinksite šiuolaikinį tuščiavidurį šluotkotį, viskas bus paprasčiau, kaip ir su PVC vamzdžiu. Tereikia per vamzdį perverti virvę, užtvirtinti ją abiejuose galuose. Patartina abu galus apklijuoti tvirta lipnia juosta, kad aštresni kraštai nepažeistų rankų odos.

Antrajai daliai pakanka statybinių ar ūkinių prekių parduotuvėse randamos maždaug 1 cm skersmens virvės. Virvės reikia maždaug dukart tiek, kokio ilgio yra kartis ar vamzdis.

Trečiajai daliai iš esmės tiks bet koks tvirtesnis lngvai pritvirtinamas žaislas. Gana ilgam užtenka daug kur randamas iš siūlų suvyta trumpa virvė, be to, ją gana lengva pririšti. Tvirtinimui paprastai pakanka virve pririšti žaislą patvariu mazgu (internete galima rasti įvairių variantų).

Pagal Bull-a-ton Summer 2004; AADR Health Corner

Šunų savininkams dažnai tenka susidurti su gyvūnais, kurie dėl įvairių priežasčių praranda daug svorio. Kartais tai būna tiesiog nujunkyti šuniukai, kartais –gyvūnai, kuriems reikia daugiau maisto negu kitiems. Taip pat būna periodas, kai šunys naudojami medžioklei ar kitam sportui, po kurių jų burna gali būti skausminga ir sausas maistas gali ją žaloti. Va tada šie mėsos kukuliai („kotletai“) gali būti atsakymas, užtikrinantis, kad šuo gaus būtent tai, ko jam reikia – ir dar šiek tiek daugiau.

Noriu pasiūlyti maistą, kuris savaime yra subalansuotas. Padarius partiją šių „satino kamuoliukų“ turi būti atsargus kai šeri šunis – jie taip juos mėgsta, kad kartais gali griebti už rankų kai pamato, ką jiems atneši.

Galbūt manote, kad šio patiekalo ingredientai brangūs – tačiau gauti rezultatai nusveria sąnaudas.

Aš naudoju juos prižiūrėdamas šuningas kales, sergančius šunis, šunis, kuriems reikia daugiau negu tik sausi pašarai, taip pat duodu juos, kai reikia stiprinti šunyčius. Juos galite naudoti kai manote, kad to reikia... tai nebūtinai tos priežastys, kurias aprašiau.

Galutinis rezultatas – blizgus, gražus ir laimingas šuo. Skirtumą pradėjus šerti šiais kotletais pamatysite labai greit – po 2 – 3 dienų.

Dabar norėčiau pasidalinti šiuo receptu ir tikiuosi, kad suprasite, jog jis tikrai naudingas.

4,5 kg mėsos (hamburgerių – pigiausios/riebiausios rūšies)

1 didelė dėžė javainių

1 didelė dėžė avižų

1 stiklinė kviečių gemalų

1 ¼ stiklinės augalinio aliejaus (kartais naudoju šalto spaudimo linų sėmenų aliejų)

1 ¼ stiklinės melasos (klampus skystis, šalutinis produktas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų)

12 kiaušinių

10 pakelių želatinos

Žiupsnelis druskos

Viską gerai sumaišykite (lyg gamintumėt netikrą zuikį). Kai viskas bus sumaišyta, darykite kiek mažesnius už beisbolo kamuoliuką rutuliukus ir juos užšaldykite maišeliuose. Norėdami naudoti, tiesiog išimkite maišelį, padėkite į šaldytuvą ir atšildykite, o tada sušerkite per 3 – 4 dienas. Visada laikykite šiuos produktus šaldytuve, kad jie būtų švieži.

Duokite po 2 kamuoliukus kas rytą. Žalia mėsa suardoma daug greičiau negu granulės, tad jų nereikia duoti kartu su sausu maistu - granulės skrandyje laikosi ilgiau. Jei sauso ėdalo duodate vakare, sumaitinkite satino kamuolius ryte, o jei sauso ėdalo duodate ryte – kamuoliukus sušerkit vakare.

Kai pradėsite pastebėti skirtumą, galite duodamų „kotletų“ skaičių padidinti arba sumažinti – atsižvelkite į individualius gyvūno poreikius. Jie turi daug baltymų, taip pat labai daug riebalų ir vitaminų, kurie šioje formoje labai absorbuojami ir panaudojami šuns organizme.

Šuniukams iš kamuoliukų padarykit košę naudodami šiltą vandenį ir šiek tiek mėsos. Kai šuniukai paaugs, galite duoti košelę iš kotleto be vandens. Nepanaudotą dalį iškart po šėrimo išimkite.

Jūs galite naudoti satino kamuoliukus įvairiais būdais, jie bus labai naudingi ir maistingi.

Tikiuosi, jums patiks šis receptas ir bus naudingas taip pat, kaip ir man bei mano šunims.

„Rudasis skeletas“

Prieš

Tai tik pavyzdys, ką satino kamuoliukai gali padaryti per 8 savaites. Mano nuomone, jei veisi šiuos gyvūnus, kartkartėmis kai kuriems jų turi pagelbėti – tai mes ir padarėm „Rudajam Skeletui“. Tai buvo 2004 m. kovo 3 dieną rastas šuo, beveik gaištantis nuo bado – kaip matome nuotraukoje.

Jis buvo nuolankiausias šuo kokį kada nors teko regėti. Šis vargšas gyvūnas valkatavo gatvėse, ėsdamas automobilių partrenktus gyvūnus ir šiukšles. Įdomu, kiek žmonių pro jį praėjo tik todėl, kad tai – pitbulterjeras?

Po

Jis buvo nukirmintas, paskiepytas, išmaudytas, jam išnaikintos blusos ir erkės. Tada jis uždarytas gerame aptvare ramioje vietoje, kur gavo šviežio vandens. Aš visada laikau satino kamuoliukų šaldiklyje ir iš karto atšildžiau maišelį. Šėriau jam po 3 kamuoliukus rytais ir kokybišką sausą ėdalą vakarais, taip pat visą laiką daviau šviežio vandens ir kruopščiai valiau narvą. Mėsos kamuoliukus nustojau duoti po 5 savaičių ir Red buvo perkeltas į įprastą erdvę. Ir štai – galutinis rezultatas (2004 05 04).

Daug šunų augintojų nuolat suka galvą, kokį sausą maistą parinkti savo augintiniui. Ir tikrai neprašauna tie, kurie moka ne tik perskaityti, bet ir suprasti, kas tie etiketėje nurodyti sauso maisto ingredientai.

Etiketė – tai lyg slaptas kodas, kurį reikia mokėti iššifruoti. Etiketėje pateikiama sauso ėdalo maistinė vertė, šėrimo instrukcijos bei informacija apie bendrą produkto kokybę. Ingredientų pavadinimai gali parodyti, kaip jie buvo apdoroti ar perdirbti. Skirtingi ingredientai skiriasi pagal mitybos profilius ir funkcines savybes.

Kai kurie gamintojai etiketėse naudoja tokius terminus kaip premium, ultra premium, natūralus (natural) ar holistinis (holistic). Tokie pavadinimai šiuo metu dar neturi teisinio apibrėžimo. Taip pat yra ėdalų, kurių etiketėje pažymima, kad sudedamosios dalys tinkamos žmonių vartojimui (human-grade food). Nors oficialaus apibrėžimo taip pat nėra, ši sąvoka egzistuoja. Jei etiketėje puikuojasi šūkiai „aukščiausios kokybės“ ar „gurmanams“ nereiškia, kad maisto sudedamosios dalys geresnės už tų gamintojų, kurių etiketėse šių epitetų nėra.

Pavadinimas – pirmasis indikatorius apie ėdalo ingredientus. Jei pašaras kur nors specializuojasi, jame esančios medžiagos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jei minima kokia nors sudedamoji dalis ir pavadinime nenaudojami žodžiai „skonis“ („jautienos skonio“), mažiausiai 95 proc. produkto turi sudaryti ta minima sudedamoji dalis (neskaitant vandens ir pagardų, kitu atveju ne mažiau kaip 70 proc.). Pavyzdžiui, „Chicken Dry Dog Food“ savo sudėtyje turi turėti bent 95 proc. vištienos. Jei etiketėje yra žodis „dinner“, minimo ingrediento turi būti 25 – 95 proc.

Jei ėdalas yra „kažkieno skonio“ (flavor), pavadinime minimo ingrediento gali būt minimalus kiekis. Skonį suteikia ne tam tikro produkto kiekis, o įvairios medžiagos, tokios kaip audinių ekstraktas. Jautienos skonio ėdalas sudėtyje gali praktiškai neturėti jautienos mėsos.

Jei etiketėje parašyta „su kalakutiena“, vartotojas galvoja, kad perka kokybišką ėdalą iš kalakutienos. Deja, frazė „su“ reiškia, kad patiekale minimas produktas turi sudaryti mažiausiai 3 proc. (užrašas „su tikra vištiena“ reiškia, kad ėdale bus mažiausiai 3 proc. vištienos). Paprastai tokiuose ėdaluose gyvulinės kilmės medžiagos įrašytos pirmoje ar antroje vietoje, o skliausteliuose parašoma, kad tam tikrą proc. (dažnai 3 – 5 proc.) tų gyvulinės kilmės medžiagų sudaro nurodytos rūšies mėsa.

Mėsa etiketėje turi būti ne „mėsa ir gyvulinės kilmės produktai“, o nurodytos rūšies mėsa (tai yra, ne kokia paukštiena, o vištiena ir panašiai). Aišku, geriausia, jei mėsa įrašyta pirmoje etiketės vietoje, o gyvulinės kilmės produktai užima mažesnę dalį. Subproduktai taip pat turėtų būti išvardinti tiksliai (pvz., kepenys).

Angliavandeniai ėdaluose gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Grūdai yra pagrindinis ėdalų ingredientas. Grūdų ir/ar daržovių procentinė dalis turi sudaryti iki pusės ėdalo, labai gerai, jai jų būna dar mažiau. Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau nei kiti. Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus. Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Ėdaluose populiarūs brewer`s (alaus) ryžiai – šalutinis alkoholio gamybos produktas, maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai prastos kokybės sudedamoji dalis. Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi.

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų.

Ingredientai etiketėje vardijami mažėjančia tvarka, trys pirmieji dažniausiai sudaro 75 proc. viso ėdalo. Daugiausia būna to produkto, kuris įrašytas priekyje. Labai dažnai ingredientų sąrašas būna itin ilgas. Tada priedai, sudarantys pakankamai reikšmingą indėlį, išvardijami iki pirmos minimos grynos riebalų medžiagos (vištienos riebalų, gyvulinių riebalų, žuvų taukų ar augalinio aliejaus).

Svarbu įsidėmėti, kad produkto ingredientai ir jų kiekiai surašomi prieš juos apdorojant. Vadinasi, jei pirmuoju numeriu įrašyta šviežia mėsa, po apdorojimo jos sumažės (šviežioje mėsoje daug skysčių, kurie bus prarasti), galutiniame produkte jos kiekis bus žymiai mažesnis (kartais lieka tik ketvirtadalis pradinio kiekio). Jei minima dehidratuota mėsa, jos kiekis po terminio apdirbimo lieka nepakitęs, kadangi ta mėsa šiaip ar taip jau praradusi skysčius. Baltymai miltų formoje (pvz. vištienos miltai) taip pat turi labai mažai drėgmės, lyginant su šviežia mėsa. Taigi ėdalas, kurio sudėtyje nurodyta „jautiena, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“ turės mažiau jautienos baltymų negu ėdalas, kur etiketėje parašyta „jautienos miltai, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“. Be to, šviežia mėsa ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, mažėja gamybos efektyvumas, todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai. Kai kurie gamintojai, siekdami padidinti bendrą produkto baltymų kiekį, ėdalą papildo negyvūniniais ingredientais, pvz., soja. Kitas labai prastos kokybės baltymų šaltinis – mėsos ir kaulų miltai bei mėsos šalutiniai produktai. Tokių sudedamųjų dalių kokybę bei sudėtį sunku nustatyti.

Siekiant išvengti „trijų pagrindinių produktų efekto“ (kaip žinia, dauguma vartotojų vengia produkto, jei pirmoje vietoje įrašytos augalinės kilmės medžiagos), gamintojai gali gudrauti. Kai tos pačios medžiagos (pvz., kukurūzo) komponentai išvardijami atskirai (kukurūzai ir kukurūzų glitimo miltai), kukurūzų automatiškai pasidaro mažiau negu pvz. vištienos ir etiketė atrodo „priimtiniau“.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai, jie pagerina ėdalo skonį. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus). Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Riebalai, esantys ėdaluose, konservuojami natūraliais arba sintetiniais konservantais. Sintetiniai – tai BHA (E320) ir BHT (E321), etoksikvinas. Dėl šių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų poveikio sveikatai atlikta pernelyg mažai mokslinių tyrimų. Žinoma, šie chemikalai naudojami nedideliais kiekiais, tačiau nuolat sausu ėdalu šeriamas gyvūnas juos gauna visą gyvenimą. Etoksikvinas šunų organizmuose išlieka netgi kelis mėnesius po jo pašalinimo iš mitybos. Kai kurie gamintojai pereina prie natūralių konservantų – rozmarinų, vitamino C ar E. Jie ne tokie efektyvūs kaip sintetiniai, tačiau saugesni. Deja, gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingredientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina.

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Produktas dažomas, kad atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vitamino K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas. Svarbu įsidėmėti, kad nebūtina medžioti ėdalų, kuriuose aukščiausi vitaminų bei mikroelementų kiekiai – nesveika ir tai, ko per daug, visada reikia stengtis laikytis „viduriuko“ principo.

„Natūralų“ šėrimą galima būtų skelti į dvi kryptis – RAW ir BARF. RAW imituoja plėšrūno modelį, BARF šifruojamas kaip „Biologically Appropriate Raw Food“ arba „Bones and Raw Food“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų kyla dėl to, ar šuo plėšrūnas, ar visaėdis. RAW atstovai sako, kad plėšrūnas, BARF – kad visaėdis. Greičiausiai šunis galima traktuoti kaip prisitaikančius plėšrūnus – geriausiai jie jaučiasi, kai ėda žalią mėsą, tačiau prisitaiko ir prie kitokių šėrimo būdų. Bet kokiu atveju šunims nereikalinga krūva daržovių, vaisių, grūdų ir papildų.

BARF siūlo, kad meniu sudarytų 50 proc. kaulų ir 50 proc. mėsos, arba 60 – 80 proc. mėsingų kaulų, tokių kaip vištų kaklai, nugaros ar sparnai, ir 20 – 40 proc. vaisių, daržovių, subproduktų, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, kartais net grūdų.

Vilkai suėda labai nedaug augalų – jie netgi neryja papjautų gyvūnų skrandžio turinio, kaip teigia mitas. Tiesa, vilkai suėda atrajotojų skrandžio gleivinę, kur gali būti likę dalinai suvirškintų augalinių medžiagų, neatsisako jie ir grobio žarnyno turinio, kuriame būna dalinai suardytų augalinių medžiagų. Ėsdami smulkius gyvūnus, vilkai suryja jų vidurius, tačiau augalinio maisto dalis ten nėra ženkli. Žinoma, šeriant RAW galima šuns racioną papildyti daržovėmis ir vaisiais – net laukiniai plėšrūnai kartais pasimėgauja augaliniais produktais, svarbu tik vengti tokių, kurie šuniui toksiški (svogūnai, razinos).

Vilko auką paprastai sudaro ne daugiau kaip 25 proc. kaulų ir odos ir paprastai jei gyvūnas stambus, vilkas neįveiks visų jo kaulų. BARF atstovai nieko blogo nesako apie vadinamuosius „atraminius“ kaulus (pvz., galvijų šlaunikaulius), kurie šunims yra per dideli ir kieti – kyla pavojus nusidilinti ar net išsilaužyti dantis. Tokie kaulai nėra maisto ingredientas, blogiausiu atveju juos siūloma duoti poilsio metu, šuniui jau priėdus.

RAW bando sugrąžinti į senus laikus, kai šunys buvo laukiniai. Vilkai, gyvenantys gaujose, medžioja stambius kanopinius gyvūnus, tokius kaip elniai, pavieniui jie gaudo smulkesnius gyvius – kiškiažvėrius, graužikus, vabzdžius, netgi žuvis. Šie plėšrūnai suryja kaulus, organus, raumenis, odą, plaukus, plunksnas, riebalus, jungiamąjį audinį… Vidutiniam plėšrūnui enkantis šių medžiagų santykis maždaug toks: 5- 10 proc. organų, 10 – 15 proc. ėdamų kaulų, 80 – 85 proc. raumenų mėsos.

Šeriant RAW gyvūnui rekomenduojama duoti 80 proc. mėsos (įskaitant kai kuriuos subproduktus, tokius kaip širdis), 10 proc. kaulų ir 10 proc. organų (subproduktų, kurių pusę sudaro kepenys), kartais sveiki kiaušiniai.

Dažnai BARF atstovai duoda maltą ar smulkintą mėsą, racioną praturtina papildais. Šeriant RAW mėsa nepjaustoma – šuniui sudaromos sąlygos maitintis kuo natūraliau, kramtyti, graužti ir pan., tai labai naudinga dantims. Papildai nerekomenduojami, nors kartais šunims duodama žuvų taukų. RAW atstovai vietoj daržovių ar papildų pataria šuniui nupirkti visą triušį.

Kuo šerti?

Tinka praktiškai visi gyvūnai, kurie bėgioja, plaukioja ar skraido. Šeriant šunį RAW, jam tinka:

Visas kiaušinis

Jautiena (visos dalys, išskyrus svorį laikančius (atraminius) kaulus)

Sveikas triušis (ar jo dalys)

Vištiena (visa ar dalimis)

Kalakutas (visas ar dalimis)

Putpelė, fazanas, antis, žąsis

Kiauliena

Ėriena, ožka

Elnias, briedis, stirna

Žuvis

Žiurkė, voverė, pelė

Subproduktai:

Kepenys (bet kokios rūšies)

Inkstai (bet kokios rūšies)

Skrandžiai

Širdis

Blužnis

Kasa

Plaučiai

Smegenys

Liežuviai, širdys (šie gali būt skiriami ir prie „normalios“ mėsos, kaip ir pvz. tokių gyvūnų kaip kiaulės skrandis)

Kaulų šaltinis:

Avis – bet kokie kaulai, galvos, kaklai, nugara, stuburas

Višta – skerdena, sparnai ir kaklas

Triušiai – skerdenos, kailiai, viduriai

Kiaulės – bet kokie kaulai, kojos, galva, uodegos

Jautiena: mažesni kaulai, veršienos skerdena, uodegos, šonkauliai, netinka galūnės, žandikauliai

Stirnos - šonkauliai ir dubenys, vengti galūnių kaulų

Jei šuo šeriamas laukiniais medžiojamaisiais gyvūnais, geriau jų mėsą patikrinti (ar nėra parazitų) ir užšaldyti bent 24 valandoms (po tiek laiko šaltyje zarazos turėtų neišgyventi). Jei žinote mėsos šaltinį ir jis tikrai patikimas, šaldymas nebūtinas.

Ramiojo vandenyno lašišos gali turėti parazitų, galinčių labai susargdinti šunis. Jei lašišinių žuvų (lašišos, upėtakio) šaltinis pasirodo įtartinas, mėsą užšaldykite 24 val. iki šuns šėrimo. Jei žuvis turi kokių aštrių dalių (nugaros peleką), jas reikia pašalinti. Venkite šunį pernelyg dažnai ar nuolat šerti karpiais, stintomis, strimelėmis ir šamais, nes šios žuvys turi fermentą, besijungiantį su tiaminu (vitaminas B1).

Jei norite maitinti šunį laukiniais graužikais (žiurkės, pelės) ar kiškiniais gyvūnais (triušiai, kiškiai), užšaldykite juos mėnesis iki šėrimo. Taip pat graužikų galite gauti iš tiekėjų (pasiklausinėkite tarp roplių augintojų), o triušių iš ūkininkų, šiuo atveju mėsos nereikia užšaldyti visam mėnesiui.

Venkite šuniui duoti didelius atraminius kaulus – į juos lengvai galima išsilaužyti dantis. Tuo pačiu neduokite ir mažų kauliukų. Tai reiškia, kad vištų sparnai, nugarėlės, skerdenos turi būti mėsingi. Kitaip tariant – kaulai mėsoje.

Nepersistenkite su subproduktais. Organai turi neįtikėtinai daug maistinių medžiagų, juose daug vitaminų ir mikroelementų, tačiau per didelis jų kiekis sukelti viduriavimą.

Kaip šuniui sušerti RAW?

Pitbulio šuniukas ėda stirnos galvą

Tai priklauso ir nuo šuns. Pvz., mėsa gali būti užšaldyta, dalinai užšaldyta ar atšildyta. Kai kurie šunys neėda atšildytos organų mėsos ir ryja tik sušaldytą. Šaldyti mėsingi kaulai (dar šifruojami kaip RMBs - raw meaty bones) gerai kramtomi, ypač tinka šunims, kurie dar tik mokosi kramtyti ar kurie savo maistą pernelyg greit nuryja.

Duokite tokį didelį gabalą, kokį tik galite. Jei turite didelį šunį ir šeriate jį jautienos šonkauliais, duokite visą sujungtą šonkaulių grupę. Jei turite mažą šunį ir duodate jam vištos koją, šerkite ją visą ir geriau didesnį gabalą, pvz., vištienos ketvirtį. Maži gabalėliai gali lemti užspringimą ir neskatina kramtymo. Vienas iš dažniau naudojamų „standartų“ – gabalas turi būti ±didesnis už šuns galvą. Jei šuo viso gabalo negali suėsti, palikite jį kitam kartui, dar geriau, jei yra galimybės šuniui jį kur nors užkasti ir mėsą „išnokinti“.

Šerdami šunį, tas gyvūno dalis, kurios apaugusios plunksnomis ar kailiu, galite arba duoti, arba pašalinti. Tai priklauso nuo šuns pomėgių ir patirties (pirmą kartą tikrai nepatariama šuniui duoti visos plunksnuotos vištos).

Kai maitinate šunį, mėsos gabalą paimkite ranka ir paduokite augintiniui. Dubuo nebūtinas, nebent kartais, kai pasiūlote kiaušinį. Kai kuriais atvejais pirmą kartą šeriant „čielą“ gyvūną tenka jį kiek prapjauti, kad nesupratingas šuo pamatytų, kas per gėris jo viduje.

Kai kurie žmonės kasdien duoda po truputį organų mėsos, kiti – kas kelias dienas. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tik nepamirškite, kad per daug subproduktų laisvina vidurius, o kepenys itin praturtintos vitaminu A.

Vieta, kur šuo bus šeriamas, vėlgi priklauso nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Šunį galima šerti narve – ypač tai tinka tiems namams, kur auginami keli gyvūnai. Galima šerti lauke, virtuvėje, garaže ir pan. Šeriant gyvenamajame kambaryje, daug kas patiesia rankšluostį, staltiesę, paklodę, laikraščių ir pan. Šunys nelabai mėgsta ėsti ant slidžių grindų – jie mieliau renkasi tokius pagrindus kaip kilimas ar lova.

Kada ir kaip dažnai šunį šerti?

Tai priklauso nuo jūsų dienotvarkės ir augintinio. Šunį galima šerti ryte, po pietų ar vakare. Geriausia, kad galėtumėte tas 10 – 30 min. būti netoli šuns, kol jis ėda. Dauguma šeriančių RAW šunis maitina vakare.

Kalbant apie šėrimo dažnį, šuo pats daug ką parodo – jei pvz. maitinate du kartus dienoje, o jis suėda ne viską, galbūt užtenka tik vieno karto. 4 – 5 mėn. amžiaus šuniukus galima šerti 3 kartus dienoje. Jei šuniukas nuolat atsisako vieno maitinimo, galima pereiti prie dviejų kartų. Šunys virš 6 mėn. amžiaus šeriami vieną - du kartus dienoje.

Šeriantys RAW kartas nuo karto šunims pasiūlo ir badavimą. Šuo, išaugęs iš mažiuko amžiaus ir sulaukęs daugiau kaip vienerių metų amžiaus, drąsiai gali badauti visą dieną. Laukiniams plėšrūnams taip pat įprasta kartas nuo karto neprikimšti pilvų. Išvakarėse prieš badavimą šuo prišeriamas, o kitą dieną nieko negauna. Vieni žmonės kartais duoda lengvus pusryčius. Paprastai savaitėje pasninkui skiriama viena diena, kai kas tai praktikuoja dažniau.

Kokį kiekį mėsos šuniui duoti?

Tai priklauso nuo šuns. Rekomendacinė norma – 2-3 proc. šuns kūno masės. Aktyvesniam ar turinčiam greitesnę medžiagų apykaitą šuniui reikia daugiau maisto. Labai aktyvus šuo artėja prie 3, lėtesnis – 2 proc. Yra dar viena skaičiuoklė – atsižvelgiant į tai, kiek sveria šuo. 1 – 2 kg masės šuniui duodama 10 proc. nuo kūno masės, 3 – 4 kg – 7 proc., 5 – 8 kg – 5 proc., 9 kg – 3 proc., 11 kg ir daugiau 2 proc.

Kiekį įvertinti sunkoka tik iš pradžių, vėliau įgudę šėrikai vien užmeta akį į mėsos gabalą ir orientuojasi pagal šuns fizinę formą, tai yra, ar jo masė normali, ar ne. Liečiant šuns šonus, turi būti apčiuopiami šonkauliai, o kelių paskutinių kontūrai gali matytis ir plika akimi (jei, aišku, tas šuo nėra labai gauruotas). Negali matytis visi šuns šonkauliai, šlaunikauliai ir stuburas (per liesas šuo), taip pat šuo negali būti per daug priaugęs svorio (tai yra, neapčiuopiami šonkauliai, nusileidusi pilvo linija).

4 mėn. amžiaus šuniukai paprastai turi neblogą savireguliacijos sistemą, tad daug kas jiems duoda ėsti tiek, kiek jie nori vieno šėrimo metu. Kalbant skaičiukais, šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2 – 3 proc. būsimos kūno masės.

Jei tingite skaičiuoti, kiek maisto reikia sušerti šuniui, čia yra skaičiuoklė: SPAUSTI

Kaip pradėti?

Iš pradžių teks šunį “paruošti” - 1 - 2 dienas neduoti jam ėsti. Tada - pirmieji žingsneliai. Svarbiausia – neskubėti. Didžiausia naujokų bėda ta, kad jie per anksti RAW mitybą praturtina įvairove. Pirmiausia pasirinkite vieną baltymų šaltinį. Daugelis žmonių pradeda su vištiena, nes ji lengvai virškinama, ją lengva įsigyti ir ji palyginti nebrangi. Tačiau galima pradėti ir su kita mėsa – jautiena ar netgi kiauliena. Tada parinkite gabalą, tinkantį jūsų šuniui. Jei auginate čihuahua, jam užteks vištienos šlaunelės, jei retriverį – prireiks vištos ketvirčio Beje, norma turi būti perpus mažesnė, negu kad reikalautų normos). Šerkite visada tik žalios mėsos gabalais, niekada malta ar virta mėsa.

Neskubėkite – nesistenkite pasiekti „balansą“ su įvairiais produktais ir organais. Pačioje pradžioje jūs dar esate toje vietoje, kur pusiausvyra nenaudinga ir beprasmė. Turite pralaukti šį laikotarpį. Skubėjimas sukels problemas (tokias kaip viduriavimas). Visas šuns organizmas turi prisitaikyti prie naujo maitinimo būdo ir tai neatsitiks per dieną.

Po kiek laiko pridėkite ką nors naujo – šiek tiek subproduktų ar kokį naują baltymų šaltinį. Vėlgi augintiniui leiskite lėtai prisitaikyti prie naujo maisto, tada vėl papildykite jį kokiu nors šaltiniu.

Šuniuko pervedimas prie RAW labai paprastas. Geriausia, jei taip jį šėrė ir selekcininkas. Kitu atveju jį pratinkite iškart pasiėmę namo ar leidę kelias dienas apsiprasti naujoje aplinkoje.

Be to, nepamirškite, kad nesate vienišas – internetas visagalis, egzistuoja daugybė forumų tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis, kur galima rasti daugybę patarimų.