Laisvas ir sutrumpintas TERRIER DOGS: BY ED.  JAMES; 1873 m. vertimas

Bulterjeras

Bulterjeras išveistas iš buldogų ir anglų terjerų skalikų. Pastarieji naudoti lapėms išlupti iš urvų, nes fokshaundai negalėdavo iki jų prisikapstyti – jie lapę tik parodydavo. Šie terjerai pasižymėjo neeiliniu greičiu, uosle ir geimu – trumpai tariant jie nieko nebijojo. Pirmieji kryžminimo vaisiai buvo panašesni į buldogus, tačiau sekantys jau turėjo visus tobulus atributus, reikalingus tiems tikslams, kuriems bulterjerai ir naudojami.

Geriausi bulterjerai kilę iš Šiaurės Anglijos, Jorkšyro ir Stafordšyro. Jie naudojami kovoms, žiurkių  pjovimui, meškėnų, barsukų bei lokių pjudymui ir yra bene geriausi sarginiai šunys. Bulterjeras - labiau „naminis“ ir sukalbamesnis buldogo įpėdinis, turintis labiausiai pageidaujamas savybes ir malonesnę  išvaizdą.

Niekas neturi pakankamai meilės bjaurioms „niekšingoms“ žiurkėms, kad prieštarautų jų naikinimui.  Tai - gamta. Geras šuo žiurkes žudo taip pat gerai kaip katė – peles.

Tobulo bulterjero sudėjimas ir savybės 

Jo galva turi būti ilga, snukis aštrus, sukandimas ne buldoginis, kas šunį subjauroja ir neleidžia tinkamai sužaloti priešininko. Apatinis žandikaulis turi būti galingas, o kaklas – ilgas.
Krūtinė plati, pečiai nuožulnūs ir galingi, nugara stipri, užpakaliniai ketvirčiai ir šlaunys raumeningi. Uodega turi būti plona ir smailėjanti, bet ne per menka, laikoma džiaugsmingai, bet ne iškelta.

Priekinių kojų čiurnų kampai nedideli. Kojų kaulai kuo stambesni, dilbio raumenys išvystyti, čiurnų ir kojų sausgyslės stiprios. Jei pėdos ne visiškai tiesios, jos turi suktis vidun, o ne išorėn. Forma jų – kaip kačių pėdučių, tik labai gerai išlenktais pirštais. Padai kieti ir stori. Užpakalinės kojos kuo stipresnės kiek tai įmanoma, plačios. Čiurnų kaulai stiprūs ir dideli, kulkšnys stiprios ir tiesios.

Kailis trumpas, dengia sklandžiai kaip gero žirgo. Geriausia spalva – vientisa balta su juodom akim ir nosim, bet balta su spalvotom akim ar dėme ant akių arba ausų taip pat vertinama.

Svoris kinta nuo 5,4 iki 16 kg ar daugiau. Jo išvaizda primena terjerą, išskyrus tai, kad turi platesnę kaukolę, daugiau jėgos ir ištvermės.

Juodasis su įrudžiu terjeras

Jis turi turėti ilgą snukį, būti be buldoginio sukandimo, tačiau nieko blogo jei viršutinis žandikaulis truputį atsikišęs. Kaukolė plokščia, tarp ausų siaura, akys mažos ir juodos. Nosis juoda, ausys kirptos, stačios, ilgos, jei paliktos – mažos.

Kaklas siaurėjantis, raumeningas, gerai nukirptas po apatiniu žandikauliu. pečiai stori. Strėnos stiprios, šonkauliai apvalūs. Kojos tiesios, pėdos mažos, apvalios. Uodega smulki, laikoma tiesiai, ne užriesta.

Spalva, kuri yra pagrindinė savybė, turi būti varno juodumo su raudonmedžio įrudžiu, taip pat su apipieštu kiekvienu pirštu. Įrudis ryškus, be juodų priemaišų. Virš akių – po atskirą įrudžio dėmelę.

Svoris svyruoja nuo 4,5 iki 11 kg.

Buldogas

Jo išvaizda ir drąsa

Buldogo pavadinimas kils iš senų laikų, kas reiškia su jaučiu kovojantį šunį. Jis nedidelio ūgio, plačios krūtinės, pečiai ir šlaunys tvirti, išvystytais raumenimis.  Galva plati, nosis trumpa, apatinis žandikaulis lyginant su viršutiniu išsikišęs, kas suteikia nuožmią ir nemalonią išvaizdą. Akys nutolusios, gerai matomos ir turi savitą įtartinai žiūrintį žvilgsnį, kuris su jo plačiomis šnervėmis suteikia niekinančią išvaizdą. Kadangi jo dantys nuolat matomi, atrodo, kad jis nuolat šaiposi net kai būna ramus.

Tai negailestingiausias ir žiauriausias šunų giminės atstovas, drąsesnis už bet kokį kitą padarą pasaulyje, nes puls kitą gyvūną nepriklausomai nuo to dydžio. Buldogo smegenys mažesnės už kitų gyvūnų, ir jo intelektas menkesnis lyginant su kitomis rūšimis.  Jis skirtas ne mokymuisi, o kovoms ir žiaurumui. Niekas negali viršyti įniršio, su kuriuo buldogas puola kitą gyvūną, ir nenugalimo užsispyrimo, kai jis kur nors įsikanda. Kai buldogas puola, jo universalios galūnės laikomos gryno kraujo bruožu.  Buldogo raiščiai nedirba visu pajėgumu kol jis nesulaukia dviejų metų, o kai kurie sako, kad šuo „nežydi“ kol nesulaukia 4 ar 5 metų.

Tobulo buldogo savybės

Ausys turi būti labai mažos ir laikomos ant viršugalvio. jos arba pakeltos, kad galiukas šiek tiek (ar tiek, kad uždengtų likusią ausį) užsilenktų galuose, arba beveik stačios, kas yra mažiausiai pageidautina forma. Kaukolė labai didelė, skruostai platesni negu akys. Kaukolės plotis lygus ilgiui. Kakta gerai raukšlėta, o ne pastebima kaip Karaliaus Karolio spanielio. Akys kiek tik įmanoma kuo arčiau juodos spalvos, gana apvalios formos, vidutiniško dydžio, gan galvos priekyje, toliau nuo ausų ir arčiau nosies kiek tai įmanoma, labai toli viena nuo kitos, bet ne tiek ,kad trukdytų skruostų išsikišimui. Jos nei išsikišusios, nei per giliai galvoje. Perėjimas iš kaktos į snukį identifikuojamas įdubimu tarp akių. Snukio dalis nuo skruostikaulių iki nosies galo labai trumpa. Raukšlės gilios ir arti viena kitos. Snukis nukreiptas viršun.  Nosis didelė ir juoda. Žandikauliai platūs keik įmanoma, apatinis ilgesnis už viršutinį, turi riestis aukštyn.

Kaklas vidutinio ilgio, storas, gale gerai išlenktas. Krūtinė labai plati, gili ir apvali. Kūnas labai platus ties pečiais ir palyginti siauras ties juosmeniu. Nugara formuoja elegantišką arką.  Šonkauliai gerai užapvalinti. Uodega vidutinio ilgio, nukreipta žemyn, nekeliama virš nugaros lygio.

Priekinės kojos storos, išlenktos (labiau negu galinės). Užpakalinės kojos vidutinio ilgio, ilgesnės už priekines, dėl to strėnos pakeltos. Kulkšnys nukreiptos viena į kitą. Priekinės pėdos saikingai apvalios, gerai atskirtais pirštais, kurie nenukreipti nei išorėn nei vidun, gan maži. Užpakalinės pėdos nebūtinai turi būti tokios apvalios kaip priekinės, tačiau ne tokios ilgos kaip terjerų, pirštai atskirti. Jie nukreipti išorėn ir gan nedideli.

Spalva „gryna“ –nesumaišyta su balta, nebent šuo baltas, kas laikoma „gryna“ spalva. Atspalvis raudonas, suodžių raudonumo (raudona juodu snukiu), rusvas, gelsvai rudas, suodžių, tigrinis, baltas ar melsvai rusvas. Šuo gali turėti šiek tiek kitos spalvos, tačiau pagrindinės spalvos turi būti daugiausiai.
Šuo turi būti proporcingas, kad nebūtų sunaikinta bendra simetrija. Svoris apie 7 kg.
Anglų buldogai iš gyvūnų karalystės palaipsniui nyksta.

 

Pagal Gamedog, 01 24, 2013

Amerikiečių pitbulterjerai (APBT) kilę iš originalių angliškų bulių pjudymui skirtų buldogų ir istoriškai buvo veisti kokiam nors darbui. Pitbulterjeras - itin atletiškas, labai universalus, meilus, šeimai tinkantis šuo. Dėl tokių savybių kaip drąsa, ryžtas, pakantumas skausmui, atkaklumas įveikiant kliūtis pitbulterjerams pasaulyje nėra lygių. Nors kažkada šie šunys naudoti kaip nacionalinis JAV drąsos simbolis ir jais labai didžiuotasi, dabar veislė iš esmės nesuprasta.

Nors pitbulterjerai istoriškai auginti kovoms su kitais šunimis, jie, priešingai paplitusiems klaidingiems įsitikinimams, nėra agresyvūs žmonėms.

Suaugę pitbulterjerai gali rodyti agresiją kitiems šunims. Į šį faktą, kartu su jėga ir ryžtu, reikėtų atsižvelgti, jei mąstote apie tokio šuns įsigijimą. Jei pitbulterjeras pasirenkamas kaip kompanionas, jis nuo mažens privalo būti tinkamai mokomas ir socializuojamas - kaip ir daugelis kitų „rimtesnių” veislių atstovų.

Nors kai kurie pitbultejerai gali būti įtarūs su svetimais, dauguma jų šeimininko negins - jie nebuvo veisti apsaugai, tad nesugeba to daryti. Jei ieškote gero apsaugos šuns, įsigykite, rotveilerį, vokiečių ar belgų aviganį, dobermaną ar, jei labai mėgstate buldogų tipą - amerikiečių buldogą.

Yra keletas šunų, šiomis dienomis vadinamų „pitbuliais”, veislių. Tai amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ir Stafordšyro bulterjerai. Visos šios veislės turi bendrus protėvius, tačiau vėliau veistos pabrėžiant skirtingus požymius. Dėl šių skirtumų dabar šiemšunys laikomi skirtingomis veislėmis (ar tos pačios veislės skirtingomis atmainomis), nors prieš šimtmetį greičiausiai visi būtų vadinami vienu pavadinimu. Nė vienas požiūris iš tiesų nėra klaidingas - jis priklauso nuo to, ką laikome veisle.

Istorija

Pitbultejerų istorija gan prieštaringai vertinama net tarp veislės entuziastų, tai pasikartojantis aktyvių diskusijų objektas. Nors visiškai tiksli pitbulių kilmė nežinoma, galime patikimai atsekti jų „šaknis” bent 150 metų atgal.

XVIII - XIX amžių sandūroje bulių pjudymo sportas buvo labai populiarus Anglijoje, tad kai kuriuos šunis veisė atsižvelgdami į gebėjimą atlikti šią veiklą. To paties tipo šunis taip pat naudojo ir medžiotojai, mėsininkai bei ūkininkai (pastarieji - nepaklusnių galvijų tramdymui). Tie šunys vadinti buldogais. Istoriškai taip jau susiklostė, kad žodis „buldogas” nereiškė jokios konkrečios veislės - jis buvo taikomas senovės mastifų palikuoniams, skirtiems darbui su buliais, apibūdinti.

Buldogo galva, 1812 m.

Senų laikų buldogai labai skyrėsi nuo šiandieninių, tad jie neturėtų būti painiojami su tais mielais grotestiškais klounais, kuriuos šiandien galima sutikti parodose. Senieji darbiniai buldogai fenotipu ir dvasia buvo artimesni ne šiandieniniams anglų/prancūzų buldogams, o pitbultejerams ir/arba amerikiečių buldogams. Net šiandien kai kurie pitbulterjerų mylėtojai savo augintinius vadina „buldogais”.

Kai 1835 metais jaučių pjudymą Anglijoje uždraudė, pradėjo plisti šunų kovos. Vienas svarbių pitbulterjerų istorijos klausimų - ar tie koviniai šunys buvo specialiai šiai pramogai sukurta nauja veislė. Kai kurie autoriai, pvz. Richard Stratton, teigia, jog pitbulterjerai yra tie patys senieji bulių pjudymo šunys, iš esmės nesumaišyti su kitomis veislėmis. Šie autoriai mano, kad veislės pavadinimas - amerikiečių pitbultejeras - yra dvigubai klaidingas, kadangi iš tiesų šie šunys esą nei amerikiečių, nei terjerai. Buldoginės kilmės palaikytojai aiškina, kad populiari nuomonė, teigianti veislės kilimą iš buldogų ir terjerų hibridų, atsirado dėl retrospektyvinės painiavos su anglų bulterjerų protėviais. Bulterjerai laikomi visiškai kita veisle, jų kilmė labai gerai dokumentuota, tačiau pitbulterjerams jie niekada neprilygo kovose.

Kiti šią temą analizavę autoriai, pvz. Carl Semantic, teigia, kad pitbulterjerai iš tiesų yra bulių pjudymo šunų ir terjerų mišrūnai ir kad dabartine forma senaisiais laikais veislė neegzistavo. Esą kalbant apie pitbulterjerų protėvius terjerus nereikia įsivaizduoti šiandieninių parodinių šunų (tokių kaip Jorkšyro terjerai) - tai buvo darbiniai šunys, šiomis dienomis turbūt jau išnykę. Tiesa, kaip puikų darbinių terjerų pavyzdį verta paminėti šiandieninius jagdterjerus - greičiausiai tų laikų terjerai pasižymėjo panašiomis darbinėmis savybėmis.

Kokius nors galimus kilmės įrodymus ar paneigimus dar labiau apsunkina kovinių šunų veisėjų slaptumas. XIX a. popieriuje užrašytos genealogijos būdavo slepiamos, dar dažniau selekcininkai jas nešiodavo tiesiog galvose - bijota, kad konkurentai, išsiaiškinę paslaptis, gali pradėti jas kartoti.

Bet kuriuo atveju ne vėliau kaip XIX a. veislės atstovai įgijo visas esmines charakteristikas, dėl kurių jie vertinami ir šiandien - tai nuostabūs fiziniai gebėjimai, neprilygstamas geimas ir geras temperamentas.

Tiesioginiai pitbulterjerų protėviai buvo airių ir anglų „pituose” (duobėse, ringuose) kovoję šunys, į JAV įvežti XIX a. viduryje. JAV veislė šiek tiek nutolo nuo to, kas buvo auginta Anglijoje ir Airijoje. Amerikoje tie šunys pritaikyti ne tik kaip kovotojai, bet ir kaip benamių kiaulių ir galvijų gaudytojai, šeimos sargai, tad juos pradėta veisti kiek didesnius ir ilgesnėmis kojomis. Palyginti neseniai tas dydžio ir svorio prieaugis dar buvo palyginti mažas. Old Family atstovai iš Airijos retai sverdavo daugiau kaip 11 kg, o 7 kg neatrodė kažkas labai neįprasto. Vartant ankstyvųjų veislės atstovų nuotraukas ir aprašymus, retai galima pamatyti pitbulterjerų, sveriančių daugiau kaip 23 kg (išskyrus kelias išimtis).

1900 - 1975 m. pitbultejerų svorio prieaugis tikriausiai buvo labai nedidelis ir laipsniškas vidutinis jų svoris kasmet nerodė, kad jie praleistų darbinius gebėjimus. Dabar, kai dauguma pitbulterjerų neveisiami pagal kokybės ir tradicinio standarto reikalavimus (nes tai būtų laikoma nusikaltimu), įsitvirtino amerikietiškas požiūris „Daugiau reiškia geriau”. Ypač tai įtvirtino veisėjai, prisijungę prie veislės 1980 m. bumo orkestro. Mūsų nuomone, pastaruosius 15 metų trukęs vidutinio pitbultejerų dydžio augimas tapo žalingu fenomenu veislėje.

Vis dėlto žvelgiant į šimtmečio senumo nuotraukas matyti, kad tų laikų pitbulterjerai palyginti mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių. Nors kaip ir bet kurioje kitoje veislėje galima pastebėti išvaizdos svyravimų, pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai matomas chronologinis tipų tęstinumas. 1860 metų šunys fenotipu identiški šiandieniniams pitbulterjerams.

XIX amžiuje šie šunys vadinti įvairiai - pitterjerai, pitbulterjerai, „Half and Half`s”, Stafordšyro koviniai šunys, „Senosios šeimos šunys (Old Family dogs - airiškas pavdainimas), jankių terjerai (Šiaurietiškas vardas), Rebel terjerai (pietietiškas vardas). Kadangi American Kennel Club (AKC) nenorėjo nieko bendro turėti su pitbulterjerais, 1898 m. Chauncey Bennet įkūrė pitbulterjerų registracijai skirtą kinologinę organizaciją United Kennel Club (UKC). Veislės pavadinime jis pridėjo žodį „Amerikos” ir atėmė „pit” - šunys pavadinti Amerikos terjerais. Į tai nelabai kas kreipė dėmesį, tad vėliau „pit” vėl grąžintas - iš pradžių jis „sėdėjo” skliausteliuose, vėliau nusistovėjo dabartinis amerikiečių pitbulterjerų pavadinimas. Visos kitos UKC veislės užregistruotos vėliau - po pitbulterjerų, o šis klubas tapo antra didžiausia kinologų organizacija JAV po AKC.

Kitas pitbulterjerus registruojantis klubas - American Dog Breeders Association (ADBA) - veikti pradėjo nuo1909 m. Guy McCord, artimo John P. Colby draugo, dėka. Lig šių dienų ADBA registruoja tik pitbulterjerus ir, kaip manoma, labiau „dera” su pitbulterjerais negu UKC. ADBA remia išvaizdos parodas, bet labiau palaiko varžybas, kuriose išbandoma šunų jėga, ištvermė, širdis. Taip pat jie leidžia ketvirtinį žurnalą, vadinamą American Pit Bull Terrier Gazette. Greičiausiai ADBA dabar - svarbiausia pitbulterjerus registruojanti organizacija, kadangi stengiasi išsaugoti pirmines veislės savybes.

1936 m. dėka filmuose su vaikais vaidinusio “Pete the Pup”, supažindinusiais platesnę auditoriją su pitbultejerais, AKC nusileido ir užregistravo veislę kaip Stafordšyro terjerus. 1972 metais vardas pakeistas į amerikiečių Stafordšyro terjerų, kad nebūtų painiavos su Stafordšyro bulterjerais.

1936 metais AKC, UKC ir ADBA pitbulterjerų versijos buvo visiškai vienodos, nes AKC originalūs pavyzdžiai kilę iš „kovinę kilmę” turinčių egzempliorių, registruotų UKC ir ADBA. Tuo metu pitbulterjerai JAV buvo mėgiami, jie laikyti idealiais naminiais gyvūnais. Jų linksmas, atlaidus temperamentas leido jiems tapti populiariais šeimų su mažais vaikais augintiniais. Net jei dauguma žmonių nesugebėdavo identifikuoti tų šunų veislės, juos tiesiog vadindavo “Pete the Pup”. Pirmojo pasaulinio karo metu propagandiniuose plakatuose pitbulterjerai simbolizuodavo neutralias, bet bebaimes JAV.

Kadangi veisimo tikslai pradėjo skirtis, nuo 1936 m. amerikiečių pitbulterjerų ir amerikiečių Stafordšyro terjerų fenotipas bei temperamentas pradėjo skirtis, nors visi tie šunys vis dar turėjo būti lengvo, draugiško charakterio. Kai kurių žmonių nuomone, po tiek skirtingo veisimo metų šie šunys turėtų būti laikomos visiškai atskiromis veislėmis, kiti mano, kad tai - skirtingos tos pačios veislės atmainos. Kaip ten bebūtų, visi sutaria, jog šių šunų kryžminimas - nepageidautinas.

Stafas gali atrodyti įspūdingesnis, baisesnis, didesnis, labiau išsipūtusiais žandikaulių raumenimis, platesne krūtine ir storesniu kaklu negu pitbulterjeras. Stafai - ne tokie, kaip „koviniai” ar sportiniai pitbulterjerai. Kadangi juos veisiant labiau orientuotasi ne į darbines savybes, o į išvaizdą, amerikiečių Stafordšyro terjerai gerokai „paaugo” - ir, atrodo, vis dar didėja.

Pitbulterjerų išvaizdos spektras daug platesnis, kadangi pagrindinis jų veisimo tikslas - ne išgauti tam tikros išvaizdos šunį, bet sukurti gyvūną, kuris laimėtų - tad išvaizda visai nesvarbi, čia dėmesys skiriamas tik funkcijoms. Keletas kovoms veistų pitbultejerų panašūs į stafus, tačiau dauguma jų lengvesni, ištvermingesni, vikresni, greitesnis ir pasižymi didesne sprogstamąja galia.

Po Antrojo pasaulinio karo, iki 1980 m. pradžios, pitbulterjerai nebuvo pernelyg populiarūs. Su veisle aktyviai dirbantys asmenys apie šiuos šunis išmanė labai smulkiai - pvz., jie galėdavo iš atminties išdeklamuoti matomo šuns genealogiją iki 6 - 8 kartos.

Pitbulterjerų bumas prasidėjo po 1980 metų. Tada jais susidomėjo įvairaus plauko žmogystos. Tie žmonės apie veislę beveik neturėjo jokių žinių, tad jiems pradėjus veisti šunis, prasidėjo ir problemos. Daugelis tų naujokų nesilaikė tradicinių veisimo tikslų, kurie buvo svarbūs seniesiems „dogmenams”. Jie pradėjo atsitiktinai kergti bet kokius šunis ir „gaminti” šuniukus kaip pelningą prekę. Kai kurie naudodavo visai priešingus atrankos kriterijus negu lig tol - netgi selektyviai atrinkinėjo žmonėms agresyvius šunis. Tikrų kovinių šunų istorijoje yra labai mažai atvejų, kad būtų paliekami gyventi ir veisiami žmonėms kandantys ar pernelyg nestabilūs šunys. Visai nekeista, jog gan greit agresyvūs pitbulterjerai išplito ir tapo lengvai prieinami masėms. Tai, drauge su žiniasklaidos polinkiu viską supaprastinti ir ieškoti pigių sensacijų, sukėlė antipitbulterjerinę isteriją, kuri tęsiasi lig šiol.

Turbūt visi gerai supranta, jog būtina vengti atsitiktinių veisėjų. Norint įsigyti pitbulterjerą, reikia rasti veisėją su gera reputacija ir turintį šunis su aiškia genealogija. Nepaisant kai kurių blogų praktikų per pastaruosius 15 metų, veislė vis dar išliko tinkama auginimui. American Canine Temperament Testing Association teigimu, 95 proc. visų pitbultrejerų išlaiko temperamento bandymus, ką galima palyginti su vidutine visų veislių norma - 77 proc.

Šiomis dienomis tiek JAV, tiek kitose šalyse dalis pitbulterjerų vis dar auginami kovoms, tačiau dauguma veislynų vis dažniau su tokiu panaudojimu kovoja. Dabar pitbulterjerai auginami kaip ištikimi, mylintys kompanionai, šeimos augintiniai. Viena iš mėgstamiausių veiklų su jais šiomis dienomis - svorio tempimo varžybos, padedančios išlaikyti savotišką konkurencijos dvasią, tik be kraujo praliejimo. Kita veikla, kuriai jie idealiai tinka - vikrumo varžybos. Kai kurie pitai treniruojami Schutzhundui, tačiau tokie šunys labiau išimtys, o ne taisyklė (jie prastai tinka apsaugai).

 

 

parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 skyriumi "Imagery and the Media in 19th Century America: The Bloodhound"

 

Kalbant apie veisles, jų išvaizda dažnai apibrėžia funkcijas. Džeko Raselo terjerą galima lengvai išmokinti atakuoti žmones, o niūfaundlendą tapti aklųjų vedliu. Abi veislės turi įgimtą intelektą ir elgesio modelius, kas leidžia jiems mokintis šių veiklų. Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių į apsauginį Džeko Raselo terjerą nebus rimtai žiūrima, kadangi jis užduoties neatliks taip efektyviai, kaip didesnės veislės. Niūfaundlendo atliekama funkcija daug ką patenkintų, tačiau dėl didelio jo dydžio kai kurios užduotys taptų sudėtingos, o dėl ilgo kailio šuo gali perkaisti. „Veislės“ atsirado siekiant realizuoti tam tikras užduotis remiantis fiziniais požymiais.

Žmonės manipuliuoja šunimis, kad tie būtų labai maži ar dideli, ilgaplaukiai ar trumpaplaukiai, taip pat turėtų kitų fizinių požymių, padedančių atlikti užduotis ar tiesiog dėl estetinių reikalavimų. Sukūrėme šimtus skirtingų veislių, turinčių specializuotus mums patrauklių savybių rinkinius.

Šuniui gimus tam tikrų fizinių savybių pakeisti negalima, tačiau elgesio charakteristikas įmanoma koreguoti. Taigi šuo turi tam tikrą „veislės bruožą“ - planą, o žmonės yra tie architektai, naudojantys tą planą „statabt“ šuns elgesį... arba planą ignoruoja ir šunį moko atlikti kitas funkcijas.

Iš tiesų iš šunų retai tikimasi, kad jie atliks tas funkcijas, kurioms jų veislės buvo sukurtos. Tai aktualu buvo net 1800 - 1900 m., kai šunys darbui naudoti dažniau negu šiomis dienomis. Daug žmonių 1800 m. pabaigoje augino bladhaundus ir daugybė jų nebuvo naudojami sekimui. Niūfaundlendai, skirti padėti žvejams ir gelbėti skęstančiuosius, taip pat buvo labai populiarūs 1800 m. pabaigoje, tačiau daugelis jų nematė nei tikrų žvejų, nei dirbo vandenyje.

Neatlikdami veiklų, kurioms buvo skurti, šunys gali tobulinti su visai skirtingomis veislėmis susijusias funkcijas. 1907 m. buvo atvejis, kai niūfaundlendas išgebėjo šeimininką nuo puolančio buliaus, o 1906 m. buldogas išgelbėjo skęstantį berniuką. Akivaizdu, kad šunys naudoti kitiems tikslams, negu buvo išveisti.

-----

XIX a. antroje pusėje bladhaundai žinoti kaip atsakingi už daugelį sunkių ir mirtinų žmonių sužalojimų. 10 valstijų srityje JAV 1855 – 1910 m. žiniasklaida pranešė apie 38 sunkias arba mirtinas bladhaundų atakas. Tiriant tokius atvejus galima tirti su veislėmis susijusius veiksnius bei matyti problemą, su kuria susiduriame ir dabartiniais laikais.

Pirmoji kliūtis, su kuria susiduriama bandant identifikuoti atakavusį šunį – teisingas veislės nustatymas.  Tai gali lemti klaidingas išvadas. 1800-taisiais terminas „bladhaundas“ naudotas laisvai. Laikraščiuose už sunkius ar mirtinus išpuolius atsakingi šunys vadinami Kubos, ispanų, Floridos, Pietų, Negro, Teksaso, rusų, Sibiro, britų, švento Huberto, tikraisiais, vertingaisiais bladhaundais, bladhaundų mišrūnais arba tiesiog bladhaundais. Akivaizdu, kad visi tie paminėti bladhaundai negali apibūdinti vienos veislės.

Daugumai šiandieninių žmonių bladhaundas asocijuojasi su dideliu ilgaausiu šuniu, turinčiu liūdną išraišką. Šis šuo dar žinomas kaip britų ar švento Huberto bladhaundas. Pirmasis šv.Huberto bladhaundas AKC  registruotas 1885 metais. Be abejo, šuo, kurį matome šiandien, standarte taip pat buvo aprašytas ir prieš šimtmetį. Šis tipas nurodytas kaip „tikrasis“ ir šių šunų mylėtojai nuolat gina savo veislę nuo mitų ir negatyvių pranešimų spaudoje.

1800-taisiai bladhaundais vadintos skirtingos veislės, dėl panašių funkcijų patekusios į vieną kategoriją.

Kubos bladhaundai taip pat žinoti kaip Pietų, ispanų, Negro ar Floridos bladhaundai. Tikram bladhaundų fanui nebuvo malonu, jei Kubos bladhaundo elgesys būdavo priskiriamas „tikrajam“ arba šv.Huberto bladhaundui. Ir tie prieštaravimai nebuvo nepagrįsti, kadangi Kubos bladhaundai garsėjo kaip agresyvūs gyvūnai.

Tikrosios Kubos bladhaundų ištakos hipotetinio pobūdžio. 1888 m. straipsnis Denton Journal bandė skaitytojams paaiškinti skirtumus tarp bladhaundų tipų. Autorius teigė, kad Kubos bladhaundai kilę iš dirhaundų, mastifų ir rusų (Sibiro) kurtų. Kitas straipsnis, pasirodęs 1891 m., teigė, kad Kubos bladhaundai atsirado kryžminant mastifus ir pointerius. 1913 m. Vebsterio žodynas bladhaundą apibrėžia kaip didelę ir galingą veislę ilgomis, glotniomis ir nukabusiomis ausimis. Rašoma, kad jie naudojami sekant žvėris medžioklėje ir gaudant nusikaltėlius, o anksčiau taikyti pabėgusių vergų persekiojimui. Anksčiau kitos veislės taip pat vadintos tuo pačiu vardu ir naudotos tiems patiems tikslams, vieni iš ų – Kubos bladhaundai, kilę iš mastifų.

1945 m. The Observer's Book of Dogs Kubos bladhaundą aprašo kaip didelį ir žiaurų Bordo dogo ir bladhaundo mišrūną, skirtą persekioti pabėgusiems vergams. Dabartinis Kubos bladhaundų aprašas atrodo taip: tai anglų mastifų, vokiečių dogų, prancūzų mastifų, šv.Huberto bladhaundų, anglų greihaundų ir senųjų britų buldogų mišinys“.

Nors dėl veislės kilmės ginčytasi daug, nesutarimų dėl funkcijų mažai – jie naudoti ne tik sekti, bet ir žaloti. Šių šunų kilmę ir reputaciją galėjo paveikti netgi ispanų konkistadorų vietiniams Naujojo Pasaulio gyventojams naikinti naudoti gyvūnai. Ispanų misijonierius ir istorikas Bartolome de Las Casas (1474–1566) rašė, kad užkariautojai žudė indėnų moteris ir vaikus, o savo kurtus ir agresyvius šunis mokė vietinius draskyti į gabalus. Įdomu tai, kad Bartalomėjus jau prieš kelis šimtus metų pripažino, kad šunys taip elgtis buvo išmokyti – jis suprato, kad jie taip elgėsi dėl šeimininkų žiaurumo.

Seminolų karo metu Kubos bladhaundus įsigijo ir naudojo Van Buren administracija, tačiau dėl to sulaukė nemažai kritikos. 1840 m. įsigijus 33 Kubos bladhaundus, sulaukta nemažai visuomenės protestų. Nors vyriausybė tikino, kad šunys skirti tik sekti indėnams, atsižvelgiant į veislės reputaciją ir istoriją, tai buvo mažai tikėtina. Kubos bladhaundai taip pat siejami su pabėgusių vergų (iki Pilietinio karo) ir priešų kareivių (vykstant Pilietiniam karui) pjudymu.

Nors ir gali būti diskusijų apie tai, kokios veislės lėmė genetinį Kubos bladhaundų pagrindą, tai neturi didelės reikšmės. Šių gyvūnų elgesys mažai ką turėjo su veislės genetika – jie taip elgėsi dėl to, kad turėjo žiaurius šeimininkus.

Šie šunys ne tik būdavo skatinami elgtis kraugeriškai – juos versdavo tai daryti. Jau ispanų konkistadorai versdavo sužvėrėti savo šunis, kad priverstų juos pulti ir naikinti indėnus – o tai buvo ne tik to laikotarpio tendencija. Išlikę XIX a. įrašų, kuriuose pasakojama, kaip bladhaundus mokindavo persekioti juodaodžius vergus. Šunims keldavo didelį priešiškumą vergams, pvz., šeimininkas liepdavo vergui pririšti šunį ir negailestingai jį mušti. Tada jis liepdavo vergui įlipti medin ir paleisdavo šunį jo ieškoti. Būta atvejų, kai šunys vergus sudraskė tokių „apmokymų“ metu.

„Tikrųjų“ bladhaundų istoriją galima atsekti šimtmečius, pradedant Europa. Ši veislė žinoma kaip gebanti puikiai sekti kvapo pėdsaku ir naudota sekti šernams ar nusikaltėliams. Šių šunų veisėjai skelbė, kad ši veislė kilni ir švelni ir nuolat gynė bladhaundus.

Nė vienos mirtinos atakos atveju konkrečiai nenurodoma, kad joje dalyvavo britų ar švento Huberto bladhaundas. Yra tik įrašų, kad tokie bladhaundai sudalyvavo keliose „paprastesnėse“ atakose. Nors 1800 m. bladhaundai buvo labai populiarūs, dauguma jų greičiausiai buvo ne šv. Huberto šunys – vertingi ir brangūs gyvūnai.

Sibiro ar rusų bladhaundai neturėjo jokio panašumo į britų variantą. Sibiro bladhaundas apibūdintas kaip masyvus gyvūnas, panašus į Kubos bladhaundą ir pėdsekį, jis buvo skirtas sekti pėdsakais ir agresyviai elgtis.

Neįmanoma tikėtis, kad šuo elgsis protingai, kai žmogaus prigimtis paverčia gyvūną žvėrimi, ką ir rodo 1800-ųjų pavyzdžiai. 1880 metais Saint Luise suorganizuota kova tarp žmogaus ir Sibiro bladhaundo, laimėjo žmogus. Laikraščiai įvykį nors ir pasmerkė, bet aprašė su pastebimu pasimėgavimu.

Keletas atvejų, kada Sibiro bladhaundai JAV puolė žmones, atrodo gana švelnūs ir santūrūs lyginant su žiaurumu, kurį kentė šie gyvūnai. Vėlgi turime veislę, naudojama „neteisingų“ žmonių ir atvejus, kai šunys puola netinkamus asmenis, kadangi nesugeba atskirti „geriečių“ ir įsibrovėlių.

Tokia situacija su bladhaundu įvyko ir 1882 m. Niujorke. Policininko sūnus vedžiojo didelį bladhaundą, kai į jį kreipėsi lakavimo įmonės savininkas. Prekybininkas norėjo įsigyti šunį saugoti savo įmonei. Šunį jam pardavė už 5 dolerius ir tas nedelsiant pradėjo „dirbti“. Netrukus po to vienas darbininkų sekmadienio naktį atėjo darbams paruošti krosnelę. Bladhaundas jį užpuolė ir kitą dieną buvo nušautas.

Nors pranešama, kad išpuolyje dalyvavo Sibiro bladhaundas, maža tikimybė, kad jis buvo grynaveislis – vien faktas, kad jis buvo parduodas už nedidelę kainą, daug ką pasako. Grynaveisliai, kokybiški šunys kainuodavo 500 dolerių.

Patvirtintų dokumentuotų atvejų apie grynaveislių Sibiro bladhaundų išpuolius JAV nėra. Pranešama tik apie įvykį Europoje - 1906 atvejį ties Šiaurės Vakarų Rusijos siena, kur valstietį negyvai sukandžiojo bladhaundas. Sienos apsaugos pareigūnai laikė keturis didelius skalikus, kol vienas paspruko ir pabėgo į greta esantį mišką. Po minutės vyrai išgirdo klyksmą – šuo papjovė žmogų, apkandžiojo ir persekiojo jo 13 metų amžiaus sūnų, kuris spėjo įsikabaroti medin. Pasieniečiai nusprendė, kad berniukas ir jo tėvas greičiausiai buvo kontrabandininkai arba bandė pabėgti iš šalies.

Kaip atsitiko, kad bladhaundai 1800 – 1900 m. sankirtoje įgijo tokį neigiamą įvaizdį visuomenėje? Šis įvaizdis lengvai sukrėtė žmonių kolektyvinę sąmonę. Pagrindiniai šio reiškinio veiksniai – didelė šunų grupė, laikoma viena veisle/tipu; veislės naudojimas su agresija susijusiems tikslams; veislės populiarumui išaugus daugėja ir netikusių savininkų.

XIX a. laikraščiai apie mirtinas atakas rašydavo labai smulkmeniškai ir makabriškai. Jie aprašinėdavo veisles, temperamentą ir kitas aplinkybes, kurias laikė svarbiomis. Šunys būdavo įvardijami kaip „negailestingas bladhaundas“ ar „nuožmus mastifas“. Padaryti sužeidimai būdavo aprašomi skrupulingai išsamiai. Antraštė „vaiką užpuolė Sibiro bladhaundas“ skamba daug grėsmingiau ir įdomiau, negu „Vaikui įkando šuo“. 1800-taisiais bladhaundai laikyti grėsmingais gyvūnais, tad laikraščių savininkai neretai patys nustatydavo, kas įkando – nesvarbu, teisingai ar neteisingai.

Tačiau pagrindinis baldhaundų kaip nuožmių šunų suvokimas atėjo ne iš straipsnių. 1851 m. Harriet Beecher Stowe parašė populiarią knygą – „Dėdės Tomo trobelė“. Tai buvo geriausiai parduotas JAV XIX a. romanas. Amžių sandūroje knygą perskaitė daugiau kaip 2 mln. žmonių. Nors nuorodų į bladhaundus romane nebuvo daug, jis daug prisidėjo prie formaliai neigiamo veislės įvaizdžio. Vėlesniais laikais knygą realizavus teatre, scenos, kur bladhaundai persekioja bėglius, tapo vis emocingesnės, jose pradėjo dalyvauti tikri šunys... prieš vaidinimus vykdavo paradai , kurių metų taip pat pasirodydavo bladhaundai – tačiau dauguma jų greičiausiai nebuvo tikri veislės atstovai. Net aprašant vaidinimus, būdavo minima, kad šiems šunims nereikia vaidinti – jie iš prigimties trokšta kraujo ir yra laukiniai. Dalis publikos į vaidinimus eidavo vien norėdami pažiūrėti į baisiuosius šunis. Tik niekas nesigilindavo į tai, kaip tokius baisius ir piktus šunis paradų prieš šou metu suvaldydavo fiziškai ne patys stipriausi berniukai.

Kai tik žiniasklaida tam tikras veisles pradeda vaizduoti kaip itin pavojingas, iškart pradeda daugėti tokių šių šunų savininkų, kuriems geriau išvis neauginti jokio šuns. Kada bladhaundai išpopuliarėjo kaip nuožmūs gyvūnai, juos įsigyti vis dažniau pradėjo nelabai tinkami žmonės. Tą rodo ir pavyzdžiai - 1880 m. du vyrai buvo suimti už tai, kad siundė savo bladhaundą ant benamio berniuko, tuo pačiu laikotarpiu  organizuota Sibiro bladhaundo ir žmogaus kova, šiuos šunis veisęs žmogus buvo apkandžiotas kai bandė gyvūnus daužyti mediniu pagaliu, 1888 m. vyras Niujorke užsiundė savo bladhaundą ant nedidelio šunelio, 1889 m. vyras siundė savo bladhaundą ant kito žmogaus...

Žinoma, buvo bladhaundų mylėtojų, kurie stengėsi reabilituoti veislę, rašydavo straipsnius ir laiškus... viena veislės mylėtoja 1892 m. rašė, kad populiariose vaidinimuose „Dėdės Tomo trobelės“ tema dalyvauja ne tikri bladhaundai, o piktai atrodantys mišrūnai, kadangi grynaveisliai bladhaundai pasižymi oria ir geranoriška išraiška.

Deja, tokios nuomonės likdavo neišgirstos, kadangi visuomenės dauguma paprastai labiau trokšta pramogų ir nėra labai išsilavinusi. Šuniški „aktoriai“ sukūrė tokį įvaizdį, kad ir po šimtmečio dar yra įsitikinusių, kad bladhaundai - nuožmūs ir laukiniai šunys.

------

Bladhaundų savybių priskyrimas panašiems mišrūnams ar prastas veislių identifikavimas taip pat padarė savo. Jau kai konfederacijos armija įsigijo „žiaurių ir kraugeriškų gyvūnų, vadinamų bladhaundais“, niekas negalėjo patvirtinti, kad tai buvo tikrieji, arba švento Huberto bladhaundai.  Greičiausiai Andersinvilio kalėjime dauguma šunų taip pat buvo mišrūnai – juk terminas bladhaundas buvo skirtas ne veislei nustatyti, o atliekamoms funkcijoms nurodyti.

Jeigu žmogų užpuolė kepėjo „didelis geltonas šuo“, padaryta prielaida, kad visi kepėjai ir romo pardavėjai augina bladhaundus, taigi ir užpuolikas automatiškai tapo bladhaundu.

------

Gaila, tačiau tikrųjų bladhaundų mylėtojų balsas tuo metu buvo visiškai negirdimas. Dėl nedidelės keturkojų dalies parodyto kraštutinai agresyvaus elgesio daugybė šunų tapo smurto ir piktnaudžiavimo aukomis. Deja, ir „tikrųjų“ bladhaundų mylėtojai nesielgė protingai – visas bėdas jie bandė „suversti“ Kubos bladhaundams, teigdami, kad tai tie yra žiaurūs ir pavojingi šunys.  Kai 1840 m. Seminolų karo metu 33 Kubos bladhaundai nusiųsti Floridon ir mokyti persekioti indėnus, rašyta, jog, nepaisant šių šunų žiaurumo, su jais laisvai žaidžia vaikai.

XX a. Savininkai rado naujus bauginimo įrankius – jais tapo buldogai (taip, palyginti neseniai jie garsėjo kaip pavojingi šunys užsirakinančiais žandikauliais) ir vokiečių aviganiai, o bladhaundų populiacija stabilizavosi ir grįžo  veislės mylėtojų rankas.

Toks scenarijus nuolat kartojasi, tik su skirtingomis veislėmis. Kai veislės populiarumas sumažėja ir ji iš netikusių savininkų rankų grąžinama veislės mylėtojams, situacija normalizuojasi.