Labai daug žmonių įsigyja pitbulterjerus svajodami, kaip švies visuomenę apie šiuos nuostabius šunis, tik pasirenka gan netinkamą to išraišką. Dažnas trokšta lankytis šuniukų susitikimuose, kur augintiniai gali smagiai dūkti su kitais keturkojais draugais. Dažniausiai dar metams neprabėgus jie labai nusivilia, kai pitbuliai, tokie švelnūs ir draugiški su žmonėmis, pradeda nesutarti su kitais gyvūnais. Tie švelnūs ir dori šeimininkai kaltina save bei galvoja, kad „kažką ne taip“ padarė auklėdami, kreipiasi į dresuotojus, kurie, dažnai nesuprasdami veislės specifikos, įvairiais būdais bando tą agresiją „išmušti“ ar „pašalinti“, kas dažnai sukelia dar daugiau bėdų. Teko skaityti diskusiją, kur moteris su savo šunims agresyviu pitbuliu buvo išmesta iš kelių dresūros mokyklų, kol galų gale jai buvo pasakyta, kad jos šuo nestabilus ir jį reikia užmigdyti...

Įsigydamas pitbulterjerą turi suprasti, kad greičiausiai jis niekada netaps šuniukų parkų žvaigžde. Dresūros tikslas - padaryti šunį valdomu ir klusniu, tačiau ji neištrins įgimtos agresijos kitiems keturkojams. Genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinti dresūros pagalba – tai valdymo priemonė, o ne „šuns sielos korekcija“.

Jaunų pitbulterjerų savininkai, ypač pradedantieji, būna įsitikinę, kad jei šuniukas draugiškas su kitais šunimis, tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Dažniausiai tokia nuostata baigiasi liūdnai – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Dažniausiai atsipalaidavęs šeimininkas kurią dieną būna labai nustebintas.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis juos vis dar dievins. Kai kurie šuniukai dar „nuo papo neatsitraukę“ pešasi su broliukais, o kitiems tenka palaukti ilgiau. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti sulaukus net 4 metų amžiaus (priklausomai nuo linijų). Kalėms agresija dažniausiai „pramuša“ po pirmos – trečios rujos. Kartais tai vadinama „pabudimu“.

Būtina atsiminti: prigimtinė agresija kitiems šunims pitbulterjerui – norma. Šios agresijos variklis nėra noras dominuoti. Paprastai toji agresija, jos laipsnis ir išraiška skiriasi priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą gentainį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai ar akivaizdus kvietimas pasipešti.

Dalis pitbulterjerų, net dalyvavusių kovose, puikiai sutaria su šunimis, kurie nebando jų statyti į vietą – tai yra, kai nėra konfrontacijos. Dažnas pitbulis nebus peštynių kurstytojas, bet mesto iššūkio niekada neatsisakys. Dalis veislės atstovų gali būti labai draugiški, švelnūs ir net nuolankūs su pažįstamais šunimis (pvz., tais, su kuriais augo), tačiau greičiausiai bjauriai elgsis su svetimais. Štai kodėl viešose vietose rekomenduotina juos visada vedžioti su pavadėliu - kaip ir reikalauja įstatymai.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip namų šunys jie bus tiesiog smagūs augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai. Nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, jie draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis. Jeigu šie gyvūnai būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti.

Kas netingi skaityti (ar kam reikia daugiau palaikymo po ilgų savigraužos pro krūmus su savo nedraugišku pitbuliu stebint smagiai dūkstančius šunis), dalinuosi šviežiu, tačiau kiek patrumpintu dresuotojos Meagan Karnes straipsniu “It’s All in How You Raise Him: Are we Really Saving Bully Breeds?”.

“Los Andžele policija nušovė 2 iš 3 pitbulterjerų, užpuolusių ir nužudžiusių šunį ”.

Vos pamačiusi tą naujieną žinojau, kad ji susprogdins socialinę žiniasklaidą. Per kelias valandas diskusijos pasidalino į dvi dalis – pitbulterjerų advokatus ir jų nekenčiančius. Prieš išjungdama kompiuterį skaitinėjau diskusijas. Negalėjau to priimti ir nenorėjau į tai įsitraukti. 

Jei nežinojot, mano pirmasis šuo Koby buvo pitbulterjeras, iš prieglaudos paimtas kaip bokserio mišrūnas. Dauguma nustebs sužinoję, kad tai viena mėgstamiausių mano veislių, nepaisant to, kad dabar nė vieno neauginu. Koby įsigijau gyvenimo stadijoje, kurią pavadinčiau „nieko nepirksiu ir neveisiu kai prieglaudose miršta gyvūnai“, „meilė išgelbės pasaulį“ ir „nėra blogų šunų, tik netikę savininkai“.

Mano tikslas buvo visam pasauliui parodyti, kokie neteisingi stereotipai supa šią veislę. Tačiau padariau viską atvirkščiai.

Matot, taip jau atsitiko, kad tas mano išsirinktas pupsiukas pasižymėjo dideliais draivais. Vos 10 savaičių amžiaus padarėlis pateko į mano gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom.

Kurį laiką kaltinau save. Juk nėra blogų šunų, tik blogi savininkai. Žiūrėdavau į labradorus, borderkolius ir skalikus, kurie mūsų dresūros klasėse elgėsi kaip superžvaigždės. Matydama, kad mano šuo lyg aligatorius stebi tuos šunis ir bando juos pagauti, jaučiausi netikusia šeimininke. Jaučiausi už tai atsakinga. Ir nesvarbu kur kreipiausi pagalbos, niekas negalėjo sutvarkyti šio elgesio. Dabar, kai praėjo daug laiko ir įgijau didelę patirtį su šunimis bei dabinėmis veislėmis, galiu apmąstyti ir matyti savo klaidas.

Dabar žinau, kad mano pitbulis niekad nebuvo pasiruošęs tapti labriu ar tingiu skaliku. Čia nebuvo nieko bendro su tuo, kaip jį auginau. Jis buvo stiprus, galingas, stipriais draivais ir intensyvus. Ir tai buvo jo genetika. Dalis to, kuo jis buvo. Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Nenoriu pasakyti, kad pitbulterjerai blogi šunys. Nesakau, kad jie negali tapti terapijos šunimis, glaustytis su vaikais ir lankytis šunų parkuose. Atsiminkit - aš juos dievinu ir netikiu BSL. Nenoriu matyti uždraustų ar negyvų pitbulių. Sakau tai todėl, kad neturime pilti propagandos pūsdami miglą geriems šunų augintojams, trokštantiems šią veislę parodyti iš kuo geresnės pusės.  

Štai keli argumentai, kurie, mano nuomone, šiai veislei, kaip ir daugeliui kitų, daro „meškos paslaugą“.

Agresiją sukelia skriaudos. Tai girdžiu nuolat. Tiesą sakant, tai perskaičiau net vienoje pitbulterjerus ginančioje svetainėje. Ir pati tuo tikėjau laikais, kai auginau Koby. Tačiau iš tiesų prigimtinė agresija nedings, jei šunį auginsi gražiai arba jis nebus patyręs rimtos traumos.  

Koby buvo mano pirmoji pamoka. Auginau jį nuo 10 savaičių amžiaus ir jis tikrai nepatyrė jokios traumos. Mokėmės tik „teigiamose“ mokyklose, didžiausios bausmės būdavo pakeltas tonas. Pirmą kartą jis įkando būdamas 9 mėnesių amžiaus, o rimtą agresiją šunims pradėjo rodyti nuo vienerių metų amžiaus.

Praėjus savigailos ir kaltės periodui sužinojau, kad agresiją lemia keli aplinkos veiksniai, taip pat ji gali būti paveldima. Ją „sukuria“ ne tik piktnaudžiavimas ar traumos. Tai pasakytina apie bet kurią šunų veislę – ne tik pitbulterjerus.

Viskas priklauso nuo to, kaip jį auginsi. Iš tiesų šuns elgesį nulemia genai.  Geras gabalas elgsenos ateina iš to, ką šuo „nešasi“ viduje - kraujo linijų ir veislės, o ne to, kiek jis mylimas namuose. Net su geriausia dresūra mano malinua netaps mielu labradoru, kurį leisčiau tampyti vaikams. Jo genetiniame pagrinde nėra savybės „būti minkštu“.

Turiu tris šunis. Jie broliai, tų pačių tėvų. Vienas pusmečiu vyresnis, pas mane pateko kiek vėliau. Taip pat asmeniškai žinau dar vieną  brolį, mačiau jį augant. Tie šunys augo skirtinguose namuose, su skirtingomis taisyklėmis. Visiem keturiems labai jauname amžiuje išsivystė resursų saugojimo elgesys. Visi labai balsingi, gali loti ištisą dieną ir turi polinkį į išsiskyrimo nerimą. Galite aiškinti, kad tas problemas sukėlė netinkamas auginimas, o gal veisėjas kažką darė netinkamai. Bet galiu patikinti, kad tai ne tas atvejis - auginau ir asmeniškai treniravau daugiau kaip 10 to paties veisėjo šunų. Tik tiems keturiems būdingas toks elgesys. Genetika šuns elgesiui labai svarbi.

Ar yra tingių ar pernelyg meilių malinkų? Ar yra agresyvių labradorų? Ar yra kitiems šunims draugiškų pitbulių? Žinoma, taip. Tačiau negalima sakyti, kad jie atitinka veislės charakteristikas. Genetika labai svarbu ir jos negalime atmesti. Gaila, kad to nežinojau tais laikais, kai dresūros užsiėmimų metu žiūrėdavau į tingius labradorus, kol mano šuo kaukšėdavo dantimis.

Socializacija labai svarbu. Mano vienas mėgstamiausių. Populiariausi argumentai: „jei šuo anksti pradės bendrauti su kitais šunimis, agresija jam neišsivystys. Jei neleisite jam bendrauti su žmonėmis, jis taps jiems agresyvus“.

Daugiau negu dešimtmetį pagrinde treniruoju agresyvius šunis. Socializacija su kitais šunimis nekontroliuojamoje aplinkoje, pvz., šunų parke ar šuniukų darželiuose, buvo pagrindinė jų agresijos ir reaktyvumo priežastimi. Gal tai buvo prasta patirtis, gal per daug neteisingos energijos, gal gaujos mentalitetas, gal per didelis noras žaisti, o gal tiesiog tiksinti laiko bomba.

Pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai nesulauksiu palaikymo. Šuniui nereikia pagalbos mokantis kaip būti šunimi. Kuo labiau kišitės ir manysite, kad žinote, kaip šuniui reikia būti šunimi, ypač grūsdami jį į nekontroliuojamas grupes, tuo labiau viską gadinsite. Nuvedę augintinį pas krūvą bendrauti norinčių keturkojų, tikėsitės, kad jis taps šuniškesnis – ir tuo pačiu didinsit riziką viską sugadinti. Tokie mokymai nesustabdys genetikos. Jeigu šuo genetiškai sukurtas būti agresyvus kitiems šunims, jis ir bus jiems agresyvus. Ruoškitės tam – mokėkite jį valdyti, dresuokite, tačiau būkite sąžiningas su savimi: ta stipri veislė nemylės kitų šunų.

Jei norime išsaugoti pitbulius, turime būti sąžiningi ir pripažinti, kad jie turi rimtą agresiją kitiems šunims. Savininkus reikia šviesti tiek apie veislę, tiek apie tinkamas prevencijos priemones. Nustokime kritiškai ir bjauriai elgtis su žmonėmis, kurie bando viską daryti geriausiai, tačiau jiems vis viena reikia pagalbos.

Taip pat būtina liautis pitbulius piešti kaip monstrus ar kaip šventuosius. Tai galioja visoms stiprioms veislėms. Turime būti skausmingai sąžiningi apie visų veislių geras ir blogas savybes ir apie tai šviesti savininkus.

pagal SDJ 2012 baland. Autorius  SUICIDE VICTORY KENNELS

 

Pastaruosius porą metų tarp amerikiečių pitbulterjerų augintojų pastebėjau nerimą keliančių ženklų - ir toji tendencija vis auga. Prieš ketverius ar penkerius metus būdavo labai neįprasta pamatyti šuniukų, parduodamų parodoms. Dabar tai jau įprasta praktika. Aš mačiau tų šuniukų savininkus, reklamuojančius augintinius ir net neišstatančius jų ringe. Kiti nuolat jungiasi į įvairius klubus ir siunčia jauniklius reklamuojančias nuotraukas.

Tokia veikla liūdina daugelį pitbulterjerų augintojų bei veisėjų. Daug žmonių per pastaruosius kelerius metus labai susidomėjo pitbulterjerais. Nors aš neprieštarauju šių nuostabių šunų auginimui, man nepatinka veisimo idėja norint šuniukus tiesiog parduoti. Tai nėra veislė, susijusi su tokio tipo aktyvumu.

Yra keletas senų kovinių šunų veisėjų, kurie parduoda kokybiškus veislės atstovus. Jie gerai žinomi ir šunis pardavinėja jau daug metų. Dauguma jų teisę pardavinėti uždirbo dėl meilės šiai veislei ir su ja praleisto laiko. Tačiau daugybė jaunų žmonių perka bet ką, ką randa skelbimuose, pasirinkimą geriausiu atveju pagrįsdami tik genealogija, tada įsigytus augintinius kuo greičiau veisia - kai tik tie pakankamai suauga. Tai labai neatsakinga ir kenksminga.

Dar yra žmonių, kurie patenka į kategoriją, veisiančia bully tipo pitbulterjerus. Mano nuomone, tai blogiausia. Tokia praktika labai žalinga veislei, daug labiau negu kovinių šunų veisimas.

Savo nuomonę galiu pagrįsti tuo, ką matau parodose visoje Alabamoje, Tenesyje ir Kentukyje. Parodose tuos žmones labai lengva atskirti. Dažnai jie į parodą atvažiuoja su 2 ar 3 šunimis narve. Kiti net narvo nepasiima ir visą dieną vaikšto aplink su savo šunimis. Kai kurie savo augintiniams leidžia artintis prie kovinių linijų šunų neatsižvelgdami į tai, kas gali atsitikti. Daugybė jų leidžia šunims žaisti su kitais šunimis, imtis tarpusavy, lyg tie būtų porelė jauniklių.

Tokia praktika kelia nerimą. Mes visi žinome, kaip blogai spauda atsiliepia apie pitbulterjerus čia, Jungtinėse Valstijose. Liūdna, kad pitbulterjerų savininkai nesinaudoja geriausiais sprendimais.

Galiausiai leiskite man visus palikti su keletu paprastų patarimų. Jei šunys neatitinka veislės aprašymų – neveiskite jų. Jei Jūsų veisimas nepagerins veislės – neveiskite. Jei veisiate tiesiog tam, kad uždirbtumėte pinigų, remkitės efektyvumu ir struktūra bei būkite labai selektyvus.

Elkitės protingai su šia veisle. Būkite darbštūs saugodami ir parduodami šiuos puikios veislės atstovus!

SDJ 2012 07
Richard F. STRATTON

Mitų griovimas

Vienas iš nedaugelio senatvės privalumų yra tas, kad kol pasieksite tą statusą, turėsite daug laiko mokymuisi. Per daugiau kaip 80 gyvenimo metų girdėjau daugybę klaidingų dalykų apie šiuos šunis - ir kalbu ne apie plačiosios visuomenės supratimą. Didžiąją mano gyvenimo dalį šie šunys buvo mažai žinomi. Tik pastaruosius kelis dešimtmečius veislė tapo itin pastebima – nors visuomenės supratimas apie ją vis dar visiškai klaidingas! Šį kartą kalbėsiu apie paplitusius įsitikinimus, kuriais dažnai tiki patys šių šunų mylėtojai, kartais net veisėjai.

Pirmasis mitas

Buldogas yra gana nepriklausomas ir savininką jam pakeisti lengviau, negu bet kurios kitos veislės atstovui

Turiu pripažinti: čia įsivels kažkiek šališkumo, kadangi man niekada nepatiko pati mintis, teigianti, jog mūsų veislė, lyginant su kitomis, nepasižymi ištikimybe. Iš prigimties esu smalsus, tad atkreipiau dėmesį ir į kitas veisles.

Kai kuriems buldogų ir stafų mylėtojams iš tiesų patinka ta teorija apie ištikimybę, kadangi ji lyg ir rodo, kad veislė pasitiki savo jėgomis, o ne priklauso nuo žmonių - tačiau niekada to nemačiau realybėje. Manau, toks pastebėjimas atsirado lyginant veislynų šunis su naminiais. Namuose laikomi šunys gana tvirtai prisiriša prie savininko. Žinoma, jie gali prisitaikyti prie naujų šeimininkų – nors ir sunkiai, bet paprasčiau, negu to gali tikėtis jų augintojai. Veislyno šunys – kas kita. Žinoma, jie nusimins, jei perkelsit juos iš vienos vietos į kitą, kadangi šunys mėgsta įpročius ir pastovumą, tačiau greit prisitaikys prie naujų sąlygų. Tyrinėjau kitas veisles ir pastebėjau, kad veislynuose laikomi jų atstovai reaguoja panašiai. Jeigu tie šunys perkeliami į kitą veislyną, prisitaiko gan greit.

Kokios veislės laikomos veislynuose? Daugiausia – parodų dalyviai ar darbiniai šunys. Retriveriai, skalikai, rogių šunys, borderkoliai dažnai laikomi pririšti grandinėmis ar voljeruose ir niekad nepastebėjau, kad kuriam nors iš tokių šunų būtų sunku prisitaikyti prie savininko pasikeitimo. Paprastai tie šunys taip pat mėgsta darbą ir kasdienis aktyvios veiklos laikas jiems – smagiausia veikla. Tas pats pasakytina ir apie buldogus. Štai kodėl mes naudojame bėgtakius ir kitus treniruoklius.

Bet kokiu atveju manau, jog šitas mitas yra klaidingas. Buldogus lyginti su kitais šunimis vertėtų remiantis panašiomis aplinkybėmis. Kaip numylėtinis laikomas buldogas turės tokią pačią prisitaikymo prie naujų namų problemą, kaip ir bet kurios kitos veislės tokiose sąlygose laikytas atstovas.

Antrasis mitas

Kadangi buldogės buvo ilgai veistos kovoms, jos dažnai būna blogos motinos, pjauna savo jauniklius

Vėlgi, tai tiesiog buldogų ir kitų veislių lyginimas. Viena iš problemų yra ta, kad buldogai, lyginant su kitomis veislėmis, turi „šiurkštesnę“ burną. Visos motinos kartais krimsteli šuniukams, kai jiems išdygsta pieniniai dantukai. Taip yra dėl to, kad tie dantukai – itin aštrūs. Šunyčiui bandant žysti, tokie dantys sukelia skausmą motinai ir taip skatina atjunkymą. Kartais šuniukai išgaišta todėl, kad šeimininkas atjunkymo periodu laiku neduoda papildomo maisto. Bet kuriuo atveju, toks gaišimas retas tarp buldogų kaip ir tarp bet kurių kitų veislių.

Manau, viena iš tikėjimo šiuo mitu priežasčių yra ta, kad kovinis šuo turi būti atkaklus ir negailestingas, o šią savybę motinos išreiškia bendraudamos su šuniukais – tačiau tai klaidinga. Argi liūtė savo mažyliams yra bloga motina? Žinoma, gindama teritoriją ji bus nuožmi, o persekiodama bei žudydama grobį – atkakli, tačiau tai nereiškia, kad ji pradės taršyti savo jauniklius. Tas pats ir su motinomis buldogėmis.

Yra įvairių pagrindinių problemų, dažniau paplitusių tarp mažųjų veislių atstovų, nei tarkim tarp buldogų. Kalbu apie motinas, kurios reguliariai neprižiūri savo mažylių, nelaižo jų ir neskatina tuštinimosi, tokiu būdu palikdamos lizdą nešvarų.

Per visus mano buldogų veisimo metus auginau tik vieną rimtų problemų turinčią „mamytę“. Tai buvo Mickey, Going Light Barney dukra. Aš įsigijau ją kai toji laukėsi. Faktas – Mickey buvo puiki motina, tačiau, deja, ji buvo tokia puiki motina, kad mažyliais rūpinosi pernelyg uoliai. Ji juos nuolat laižė, kol atsirado žaizdos. Ji laižydavo ir tas žaizdas, kol šuniukai nugaišdavo. Nugaišęs šuniukas būna suryjamas – tai natūralus šunų šeimos atstovų elgesys, siekiant guolį su mažyliais palaikyti švarų. Dėl pernelyg didelės meilės šuniukams Mickey buvo laikoma pririšta ir pas mažylius atvedama tik kelis kartus dienoje. Ji būdavo labai nepatenkinta, kai ją atitraukdavo nuo jauniklių. Turėjau nemalonią užduotį naktimis ją raminti, kol ši verkdavo savo mažylių.

Perdėtas Mickey motiniškumas buvo tikrai blogas elgesys. Nenorėčiau, kad tai persiduotų kitiems veislės atstovams. Tačiau, kiek žinau, nė vienas jos palikuonių neaprodė tokių šio elgesio tendencijų, nors tai linijai gali persiduoti kada nors vėliau.

Trečiasis mitas

Buldogai yra antisocialūs gyvūnai ir negali draugauti su kitais šunimis

Prieš kelis dešimtmečius ir aš pats tuo nebūčiau patikėjęs, tačiau šunys yra socialūs gyvūnai ir net buldogai po tūkstančio kartų kovinio meistriškumo atrankos gali draugauti su kitais šunimis. Tuo sunku patikėti, kadangi kovos instinktas toks stiprus, kad net šuniukai kartais turi būti atskiriami vienas nuo kito.

Paprastai buldogai gali draugauti su kitais šunimis. Netgi gali atrodyti gana juokinga, kai dideliam grubiam buldogui vadovauja mažas Jorkšyro terjeras, su kuriuo jis augo nuo mažens – ypač turint omeny tai, kad tą terjerą buldogas gali pribaigti vienu papurtymu… Tačiau tokia ta šunų psichologija… Nemanau, kad tai – blogas dalykas.

Neseniai mačiau kitą pavyzdį. Mano ilgametis draugas norėjo įsigyti kovoms skirtą šunį, kurį galėtų auginti namuose. Tačiau jo žmona turėjo kernterjerą – maždaug pekino dydžio šunelį. Jai buvo baisu, kad kovoms veistas šuo gali nužudyti mažąjį augintinį. Pasakiau jiems, kad to nebus, jei abu šunys bus auginti kartu.

Prieš kurį laiką juos sutikau. Draugo žmona buvo sužavėta, kad šuo gali būti toks švelnus ir taip gražiai žaisti su jos „mažyliu“. Tai pakeitė jos nuomonę apie veislę, kurią, aišku, daugiausia formavo žiniasklaidos pranešimai.

Natūralu, kad jos vyras augintinį laiko tvirtai pririšęs, kai aplink laksto svetimi šunys. Reikia suprasti, kad daugybė kovojančių protėvių palikuonims padarė įtaką. Tačiau tai nereiškia, kad visi kovoms veisti šunys yra agresyvūs svetimiems šunims. Kai kurie gali būti draugiški kai nėra konfrontacijos. Taip pat yra puikių tikrų kovotojų draugystės istorijų. Pvz., puikūs šunys - Rascal ir jo sūnus Rebel – penktajame dešimtmetyje draugiškai kartu viešbučio lovoje laukė mačo pradžios.

Turiu prisipažinti, jog vienu metu galvojau, kad šie šunys yra ugnimi alsuojantys drakonai, tačiau su laiku buldogų veislėje pradėjau mylėti kitus dalykus, o ne neįtikėtinas gladiatorių galimybes kovos arenoje. Viena iš tų savybių – geras jų nusiteikimas. Tai visų pirma skirta žmonėms, tačiau šie šunys gali būti draugiški ir su gyvūnais.

Viena iš agresijos kitiems gyvūnams priežasčių – tokia pati, kaip ir medžioklinių šunų, nors ir tarp šių pasitaiko atstovų, neturinčių persekiojimo instinkto ar agresijos gyvūnams.

Yra daugybė kitų mitų apie šią veislę, tačiau būtent šiuos tris labiausiai norėjau išsilupti iš krūtinės. Faktas tas, jog nenoriu, kad ši veislė būtų populiari (per vėlai – rezultatą jau matome), tačiau trokštu, kad ji būtų vertinama ir suprantama – juk tai tikrai ypatingi gyvūnai. Tai ir yra priežastis, kodėl reikia mesti iššūkius kai kuriems mitams.

pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.

The Dark Side, Richard F. Stratton,
Sporting Dog Journal 2011 05

Turbūt pastebėjot, kad visada buvau šališkas kalbant apie amerikiečių pitbulterjerus. Tačiau tai nereiškia, jog pamiršau, kad šią veislę auginti gali tik atsakingi žmonės. Ironiška, kad neatsakingų savininkų yra daug. Tai – problemos dalis. Bet tik todėl, kad egzistuoja neatsakingi savininkai, nereikia veislės visiškai uždrausti. Pitbuliai – mano mėgstamiausi šunys ir aš jiems esu gera kompanija. Daugumai apie šunis nusimanančių, mokslininkams ar dresuotojams ši veislė neretai būna viena mėgstamiausių ar net visiška favoritė.

Kitos veislės

Tai nereiškia, kad nemėgstu kitų veislių. Tačiau daugelis nustebtų sužinoję, kokie šunys man patinka. Tai tikrai ne apsaugos veislės. Taip, kažkada parašiau knygą apie rotveilerius, tačiau taip dariau dėl to, kad leidėjai maldavo. Nėra taip, kad nekęsčiau rotveilerių, tiesiog jie nėra mano mėgstamiausių veislių dešimtuke.

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo teisėsaugoje. Kritiškai žiūriu į policijos mėgstamus žmonėms agresyvius šunis. Nesu nusiteikęs prieš jų naudojimą, tačiau čia atsiranda daug galimybių piktnaudžiauti. Iškart prisimenu vieną atvejį - savižudis norėjo nušokti nuo Coronado tilto, apimančio visą San Diego įlanką. Dėl terorizmo isterijos vidury nakties ant tilto sustojęs automobilis policijai sukėlė įtarimų. Taigi jie ant vaikino užsiundė šunį. Manau, šuo puolė vaikiną kai tas jau šoko. Nelaimėliui nepavyko numirti, jis išgyveno krytį iš maždaug 90 m aukščio, o šuo – ne. Kai vyras atsigavo, jis buvo apkaltintas sąmoningu šuns užmušimu.

Teisėsaugos institucijų požiūris į nusižudyti norėjusį žmogų buvo pasibaisėtinai abejingas. Tai taip absurdiška, kad net juokinga. Policininkai teigė, kad vyrukas atsisuko, griebė šunį ir tada šoko. Nebuvau ten, bet šiek tiek nusimanau apie šunų ir žmonių prigimtį, tad sunkiai įsivaizduoju suicidišką žmogų, stveriantį šunį tik tam, kad šis jam palaikytų kompaniją mirtiname šuolyje. Labiau tikėtina, kad šuo čiupo žmogų kai tas jau šoko ir buvo pagriebtas kartu. Tačiau tai nepasiekė prokurorų širdžių – prisiekusieji patikėjo policija ir vyras buvo paskelbtas kaltu.

Apskritai nesu pamišęs dėl apsaugos šunų, kadangi jie dažnai kanda netinkamiems žmonėms, dažniausiai vaikams ir senukams. Apie man patinkančias veisles papasakosiu kitą kartą, nors mano nuomone pitbulterjerai vis tiek lieka geriausiais. Galų gale kalbėsiu ne apie apsaugai skirtas veisles. Nors visuomenė pitbulterjerus laiko apsauginiais šunimis, manau, kad taip yra dėl veislės nesupratimo.

Apleisti šunys

Su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjau dokumentiką apie Michael`o Vick`o šunis. Pirmiausia, kaip dažniausiai ir pasitaiko, planuota juos užmigdyti.  Tačiau dalis Vick`o pinigų skirti patikrinti,  ar tiems šunims galima rasti naujus namus. Kaip visi nustebo pamatę, kad daugumą tų šunų galima priglausti. Na, didelis siurprizas. Liurbiai juokiasi iš manęs, kai sakau, kad pitbuliai – vieni geriausių šunų (jei ne geriausi), tačiau pasirodė, kad tai tikrai tiesa.

Nustebino, kad daug tų pitbulterjerų vėliau apsigyveno namuose su kitais šunimis. Bijau, jog tai gali pakloti būsimo "blogo viešumo" pamatus. Pažiūrėjus laidą atrodo, kad tie gyvūnai mokyti kovoti ir jeigu jų nebūtų vertę, tai jie būtų geriausi kitų šunų draugai. Tai labai silpna pozicija atsižvelgiant į tai, kad Vick`o šunys kilę iš daugybės geriausių kovoms veistų pitbulterjerų atstovų. Būtų nuostabu, jei visi mūsų šunys į pjautynes įsiveltų tik užpulti kito šuns, tačiau tai nepriklauso nuo mūsų. Geri kovotojai paprastai turi tam skonį. Dėl to jie netampa priekabiais, tačiau veiklos ieško tuo pačiu būdu kaip sportininkai - krūvio.

Šunys kaip socialūs gyvūnai

Maurice Carver kartą išmąstė, kad buldogas ryšių su šunimis atsisakė už draugystę su žmonėmis. Carver buvo puikus šunininkas, tačiau čia suklydo. Šunys vystėsi kaip socialūs gyvūnai. Tai - jų sėkmės paslaptis. Žuūrėjau filmą, kur vilkai medžiojo briedžius. Jie elgėsi kaip krepšininkai - trys koordinavo auką sekinančias atakas (vaikė, tačiau negriebė), tada atsitraukė, o „lemiamą puolimą“ atliko  visai kiti vilkai.

Šia taktika siekta nuvarginti galingą žvėrį, kol jį bus galima saugiai pulti ir pargriauti.

Šunų šeimos socialinis gyvenimas vystėsi ir kitais būdais, tai viena iš priežasčių, kodėl vilkai linkę gyventi gaujomis. Jų kaukimas ir žymėjimas šlapimu - bendravimo būdas. Tai iš dalies leidžia kitiems vilkams žinoti, kad gauja užima tam tikrą teritoriją, taip pat padeda išlaikyti tarpusavio ryšį ir palikti ženklus kitiems gaujos nariams.

Negi pitbulterjerai visa tai prarado? Nemanau. Tačiau stabtelėkime minutėlei kitai ir apmąstykime veislės istoriją. Pirmiausia šie šunys naudoti grubiai medžioklei (pvz., šernų), taip pat pastverti galvijams. Ir kovoms. Tai paliko žymę jų genuose. Tik kovoje natūralus socialinis instinktas būna paslėptas. Tačiau net koviniai šunys yra socialūs. Jei jie pririšami prie grandinės, nori sužinoti, kokie šunys aplink. Jei jie pasileidžia ir nubunda kovos instinktas, jie tiesiog puola šunį, su kuriuo nesutarė anksčiau.

Galimos problemos

Nors ir tiesa, kad gero veisimo pitbulterjeras bus labai stabilus ir švelnus, net su kitais šunimis, turime nepamiršti tam tikrų dalykų. Veislės istorija ilga. Manau, pirmiausia jie veisti šiurkščioms medžioklėms (šernų). Nors yra geriausi gladiatoriai iš visų šunų, taip pat jie naudoti darbuis su galvijais.

Dalis veislės atstovų gali būti draugiški ir švelnūs su pažįstamais šunimis, tačiau greičiausiai nenuspėjamai elgsis svetimais. Štai kodėl naudinga juos visada vedžioti su pavadėliu, kaip ir reikalauja įstatymai.

Kadangi anksčiau naudoti medžioklei, daug pitbulterjerų turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Štai kodėl daugelis jų linkę persekioti kates, bet, skirtingai nuo kitų šunų, jas dažnai sučiumpa ir papjauna. Vėlgi, tai gan sudėtinga, kadangi kažkada turėjau kačių žudymo čempionę, tačiau mūsų katės buvo visiškai saugios. Jos net miegodavo tarp jos letenų ar šalia. Lyg būtų buvusios jos ypatingosios katės, ypatingieji draugai. Ji nejautė kitiems katinams neapykantos, tik turėjo didelę aistrą jas gaudyti. Tai buvo jos ypatinga sporto šaka. Tačiau mes buvome atsargūs. Katės laksto palaidos kaip laukiniai gyvūnai, tačiau jos vis tiek yra mylimi žmonių augintiniai ir mes nenorėjome, kad kas nors nukentėtų dėl mūsų aplaidumo.

Didesni gyvūnai taip pat nėra saugūs. Buvo toks garsus incidentas, kada vienas asmuo bandė jodinėti pitbulterjerą laikydamas už pavadėlio. Savininkas negalvojo, kad šuo yra agresyvus. Iš esmės šuo ir nepuolė žirgo agresyviai, tačiau jo medžioklės instinktas lėmė, kad ji stvėrė arkliui už nosies – taip pat, kaip jo protėviai griebdavo ūkininkų ar mėsininkų bulius. Straipsnis žirgų žurnale buvo stebėtinai supratingas, tačiau ne visai. Pitbulterjerų savininkai visada turi būti budrūs. Kai kurių mūsų šunų medžioklės instinktas labai stiprus ir tai gali lemti keistus dalykus. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie pitbulterjerai puola žoliapjoves ar garvežius.

Komentaras

Pasikartosiu – stabiliai jais disponuojant pitbulterjerai bus vieni švelniausių šunų. Tačiau aš nervinuos dėl visų šunų, kuriuos įsigyja plačioji visuomenė. Tai ypač aktualu, kai žmonės nuolat kalba, kad jie visi trokšta meilės. Kai kurie veislė atstovai atliko nuostabius žygius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Yra daug priežasčių norėti tokio šuns kaip numylėtinio – ir jis bus puiki kompanija, niekada neleidžianti kentėti iš nuobodulio. Tačiau auginant pitbulterjerus turime prisiimti papildomą atsakomybę. Tai lengva ir vertinga problema, tačiau atminkite, kad veislė irgi turi tamsiąją pusę, dėl kurios gali pakenkti kitiems gyvūnams.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

The World of the American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; CHAPTER ONE; The Mongrel with the Mumps

 Atsiminkite, kad gražiausai dalykai pasaulyje yra labiausiai 
nenaudingi. Pavyzdžiui, lelijos ir povai.  
-Ruskin

Kada kas nors nesusipažinęs su veisle pirmą kartą pažvelgia į amerikiečių pitbultejerą, jam susidaro keistas įspūdis. Šiems šunims trūksta parodinių veislų vienodumo. Vieni turi dideles galvas, kiti palyginti siauras. Vieni jų maži, o didieji atrodo kaip draugiški lygiaplaukiai retriveriai. Atsitiktinis stebėtojas nepastebės to, ką šie šunys turi. Patyrusi akis atkreips dėmesį į tvirtą kūną, vikrius judesius, didelius žandikaulius net tarp siaurgalvių šunų. Visi tie šunys nuo didžiausio iki mažiausio turi žiaurumo aurą. Nepaisant to, yra žmonių, kurie netiki, kad tai - grėsmingiausi šunys.

Amerikiečių pitbulterjerų pranašumas įrodytas ne kartą. Mes manome, kad ši veislė kovoms veista šimtmečius ar net tūkstantmečius ir lyginant su kitomis veislėmis triumfuodavo nepriklausomai nuo jų dydžio. Kodėl amerikiečių pitbulterjerai turi tokį didelį pranašumą? Atsakymas ne visai aiškus, tačiau manau, kad tai turi kažką bendro su veislės paskirtimi. Akivaizdu, kad pitbultejerai yra grynesni senovės kovinių šunų palikuonys negu kitos veislės.

Žinoma, kai kuriuos žmones veislė atstums dėl savo tikslo, kadangi ji naudota kovoms su galimu mirtinu efektyvumu. Veislė skirta ne visiems. Tiesą sakant, pitbulterjero savininkas turi būti atsakingesnis negu vidutinis šuns savininkas. Viena iš pitbulterjerų problemų ta, kad jie reikalauja atsakingų savininkų, o juos dažnai renkasi neatsakingi tipai – bet ne visada. Kai kurie labai iškilūs žmonės save sieja su šiais šunimis. „Tačiau kas gali norėti tokio šuns?“ – tai dažnai daugumai mūsų užduodamas klausimas.  Galbūt stipresnis ir labiau stulbinantis dalykas yra tai, kodėl kas nors domisi šunų kovomis. Kaip mes galime paaiškinti savo interesus?

Žvelgiant iš objektyvesnės perspektyvos, pažiūrėkime į žirgų lenktynes. Dabar žinome, kad šis sportas turi daug šešėlinių problemų, tačiau neabejotina, kad jame taip pat sukasi  ir daug gerų žmonių. Protingi vyrai ir moterys apsėsti grynakraujų lenktyninių žrigų auginimu ir veisimu. Daug mano draugų iš šių žmonių yra vadovai ar sėkmingai sukasi kitose srityse. Tačiau didžiausia jų aistra – tie žirgai, o didžiausias jų džiaugsmas - kai pasiseka jų žirgams. Tačiau kodėl taip vilioja tie „sporto karaliai“? Galų gale kiti gyvūnai, kartais negrynakraujai, gali bėgti greičiau. Bet tai nesvarbu. Mes suprantame, kad susižavėjimais tokais dalykais iracionalus.

Visų pirma, kova – daug sudėtingesnė veikla su daugybe komplikacijų ir kintamųjų. Be to, šioje srityje amerikiečių pitbulterjerai karaliauja. Kiti tokio dydžio gyvūnai neturės jokių šansų. Dėl savo jėgos, virkumo ir drąsos pitbulterjerai tinka ir kitiems dalykams, ne tik kovoms. Jie protingi, meilūs ir galbūt stabiliausi iš visų šunų.

Egzistuoja daug priežasčių, darančių amerikiečių pitbulterjerus unikaliais. Leiskite išryškinti vieną bruožą kaip pavyzdį. Neproporcingai daug pitbulterjerų mėgsta laipioti medžiais. Atrodo, tam yra du paaiškinimai. Pirma, pitbulterjeras labai valingas gyvūnas, ir jei medyje yra kažkas, ko jis nori, jis ras būdą kaip ten patekti. Antra, pitbultejerai savo priekines kojas naudoja kaip svertą – kaip imtyninkas. Jų priekinės kojos kai kuriais atvejais panašios į žmonų ir gali sugriebti. Visa tai, drauge su būdingu veislės tvirtumu, leidžia daugeliui šunų lengvai laipioti medžiais.

Bet kuriuo atveju manau, jog kiekvienas turintis atvirą protą gali matyti ir daugiau žavių dalykų, kuriais pasižymi šie gyvūnai. Darbas su jais sudėtingesnis negu su žirgais, ir tai tokia savita veislė, kad vargu ar galite būti patenkinti dar kuo nors po to, kai turėjote vieną iš jų. Visa tai dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kad veislę gan problemiška laikyti (jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų šunų) ir kad šie šunys nelabai gerai atrodo kitų žmonių akyse.

Mano draugas profesorius Lutz, turėjęs daugybę veislių, tačiau dabar visiškai parsidavęs pitbulterjerams, juos praminė „apgaulingais mišrūnais“, kadangi jie dažnai neturi klasikinės išvaizdos. Tiesa, aš manau, kad pitbuliai gautų prizų abiejose pusėse - kai kurie yra juokingai negražūs ar net pritrenkiančiai bjaurūs, kiti būna grakštūs ar elegantiški.

Atrodo, turėtų būti normalus apibendrinimas - besižavintys pitbultejerais tuo pačiu domisi ir šunų kovomis ir dėl to jų netenkina jokia kita veislė. Tačiau ši prielaida tinka tik labai mažam procentui pitbulterjerų augintojų.  Tačiau net ir augintojai „pacifistai“ nelinkę smerkti šunų kovų, kaip tai daro plačioji visuomenė, kadangi jie pripažįsta faktą, kad leisti pitbuliams kovoti taip pat žiauru kaip leisti paukščiui skristi.

Esant nedideliam šunų kovomis besidominčių pitbultejerų pocentui, skaitytojas gali pagalvoti, kad net jei kovos npaprastai sudėtingos ir įdomios, kiekvienas interesas gali būti nuslopintas dėl ten tvyrančio žiaurumo. Tačiau šunų kova sudaro ne didesnį žiaurumo įspūdį negu maratonas ar amerikietiškas futbolas.
Bet kokiu atveju nenoriu plačiosios visuomenės skatinti žavėtis šunų kovomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad esu didelis pitbulterjerų gerbėjas (ir daug metų praleidęs kovose), nesiruošiu veidmainiauti. Mano pagrindinis rūpestis tas, kad  kovos nėra tokios baisios, kaip jas įsivaizduoja visuomenė. Visuomenės nepasitenkinimas tik iššaukė įstatymus, kurie sukelia dar daugiau problemų.

Šio skyriaus esmė ta, kad pitbultejeras – unikali veislė. Žinoma, visų veislių augintojai taip galvoja apie savo  šunis, tačiau kalbant apie pitbulius tai tiesa. Štai kodėl žmonės – geri žmonės – vis dar išitikimi šiai veislei. Ir tikrai nėra jokios kitos veislės, turinčios tokį atsidavimą ir drąsą. Be to, nepaisant didelio atsakingumo laikant šiuos šunis, pitbulių savininak turi būti labai bendraminčiai, kadangi turi priešintis dažnai labai neigiamam  visuomenės požiūriui į jų augintinius. Čia nepadeda žinojimas, kad tie kvailai nesupanta apie ką šneka.  Tie linksmi bei liūdni gyvūnų gerovės grupių bei žiniasklaidos apdoroti žmonės šaukia, kad tas požiūris – jų mintis (humaniškos grupuotės žiniasklaidos pagalba treniruoja žmones į  pitbultejerus reaguoti neigiamai).  Bet kokiu atveju jei planuojate auginti vieną iš „geležinių šunų“, turėsite šiek tiek plieno pasitelkti ir savo makiažui.

Būkite kantrūs ir tolerantiški. Gal net šiek tiek užjaučiantys. Ne kiekvienas sugebės įvertinti gerą amerikiečių pitbultejerą ir mėgautis jo auginimu.

Pagal richard F.Stratton knygos „This is the American Pit Bull Terrier“ pirmąjį skyrių „THE AMERICAN PIT BULL TERRIER“

Civilizuokite jį kaip tik Jums patinka, darykite jį bet kokios spalvos kokios tik norite, ir jis vis tiek  bus kovotojas. —John Tantor Foote

Taip Foote sakė apie savo pitbultejerą Allegheny ir gal tai Jums padės suprasti susižavėjimą amerikiečių pitbultejerais. Kai kam ši  veislė it mįslė, kadangi jie žinomi daugybe pavadinimų – pitbuldogas, buldodas, kovinis buldogas, amerikiečių pitbuldogas, pitbulis, pitbulterjeras, pitterjeras, ir, oficialiai, amerikiečių pitbulterjeras. Tokia pavadinimų gausa kelia sumaištį visuomenėje ir daugybė rašytojų galvojo, kad šio tipo kovose naudota daugiau negu viena veislė. Tačiau čia ne tas atvejis. Kitos veislės – nuo bulterjerų iki bulmastifų,  nuo haskių ir vilkų hibridų iki akitų – buvo išbandytos, tačiau šioje veikloje taip neišplito. Nenuostabu, kad pitbulterjerai egzistuoja – kovoms veisiami gyvūnai egzistuoja daugelį šimtmečių. Jų kraujo linijos buvo griežtai saugomos ir puoselėjamos visame pasaulyje per kartų kartas nuo pat civilizacijų pakilimų iki smukimų. Nė viena šalis ir nė viena civilizacija negali reikalauti išimtinės teisės į šią narsią veislę. Jokia kita veislė negali dirbti taip kaip pitbulterjeras.

Kas stebina, tai daugybė žmonių, manančių, kad jei veislė tokia grėsminga šunims, tai turi būti pavojinga ir žmonėms. Pitbulterjerai žinomi kaip meiliausi šunys, ir auginami kaip kompanionai jie bus tiesiog mieli augintiniai, mokantys daugybę triukų ir besielgiantys lyg klounai.

Viena iš teorijų, įrodančių, kad veislė labai stabili ir maloni su žmonėmis yra ta, kad niekas neleisdavo žmonėms pavojingiems šunims išgyventi. Pagal šią teoriją, atrankinis procesas išretino vidutinius šunis ir paliko mums beveik juokingai draugiško būdo gyvūnus.

Nepaisant švelnios prigimtis, pitbulterjeras, atsižvelgiant į jo gebėjimus, yra nepranokstamas sarginis šuo. Vien jo išvaizda, tvirtas sudėjimas ir drąsa atbaidys daugumą įsilaužėlių. Dar daugiau, veislę lengvai galima išmokinti saugoti žmones ir jų turtą. Autorius turi prisipažinti, kad turi tam tikrą asmeninį nusistatymą prieš atakoms mokintus apsaugos šunis. Taip yra dėl paprastos priežasties - jie dažniau kanda moterims ir vaikams, o ne įsilaužėliams.  Tačiau reikia pripažinti, kad tinkamai apsaugos išmokytas pitbulterjeras bus pranašus ir mažiau tikėtina, kad kąs netinkamiems žmonėms. Tiesą sakant, autorius žino keletą atvejų, kai įsibrovėliai buvo sustabdyti be kandimo!

Draugas visada augino pitbultejerus kaip jo verslo sargus ir žmonos kompanionus. Veisle jis buvo patenkintas, tad niekada net nebandė ieškoti ko nors kito. Laikas nuo laiko jo šunys įrodydavo savo vertę, tačiau niekada nieko nesužalojo. Kažkaip įsibrovėliams jie perduodavo žinią, kad priversti gali padaryti neapsakomą žalą. Buvo atvejis, kai policininkas nekviestas ir iš anksto nepranešęs pateko į namus pro galines dalis. Tai įvyko vėlai naktį, pareigūnas tikrino signalizaciją – ir eidamas jos išjungti pasirinko ne tą pastatą. Deja, Josh (pitbultejeras) aptiko įsibrovėlį, nusivylė jo įgaliojimais ir 20 minučių laikė policininką nelaisvėje. Jis, nepasiydamas pareigūno uniformos, laikė jį prispaudęs prie sienos visas 20 minučių. Kiekvieną kartą pareigūnui bandant siekti ginklo ar pabėgti, šuo pridėdavo snukį prie jo pilvo ir neįtkėtinai grėsmingai urgzdavo. Čia buvo atvejis, kai įsibrovėlis buvo suvaldytas, tačiau visiškai saugus. Galima sakyti, jis buvo visai laimingas, kai pagaliau pasirodė Josho savininkas.

Kalbant apie kitus pitbulterjero privalumus, panagrinėkime ir sąskaitas veterinarams. Tie šunys tiesiog neperšaunami. Arba, kaip pasakė vienas senas draugas, „Tu negali jo nužudyti vien su plaktuku“. Jis turėjo omenyje tai, kad šiuos šunis sunku įveikti liga ar sužalojimais. Selektyvus jų veisimo procesas tęsėsi šmtmečius ir sukūrė itin atsparų, kietą gyvūną. Žinomas veterinaras Leon Whitney atkreip dėmesį į tai, kad kryžminant bulterjerus su į enteritą linkusiais bladhaundais, gaunami sveikesni palikuonys, žymiai atsparesni šiai ligai. Garsus rašytojas ir humoristas James Thurber, atsimindamas savo vaikystės augintinį pitbulterjerą, pasakojo, kaip jo šeima įsitikino, kad jis praktiškai nsunaikinamas poto, kai šuo išgyveno daugybę nelaimingų atsitikimų, kurie bet kuriai kitai veislei būtų pasibaigę mirtimi.

Tiems, kurie nemėgsta daug lojančių šunų (turbūt jie sudaro 90 proc. pasaulio gyventojų) pitbultejeras – grynas malonumas. Nebent šie šunys skatinami būti lojikais savo šeimininkų ar trenerių. Kitu atveju pitbulterjerai – vaiduokliškai tylūs. Tai nereiškia, kad veislei trūksta asmenybės. Priešingai, pitbultejerai tikri klounai ir naudoja visą galimą šuniško bendravimo gamą, tiesiog jie nelinkę daug loti.

Nors nėra susiję su spanieliais ar retriveriais, pitbultejerai – puikūs plaukikai, jei jiems sutiekiama galimybė mėgautis šia veikla. Kai buvau jaunas berniukas, eidamas prie ežero su draugais pasiimdavau seną šunį Pook. Jis mėgo iš vandens atnešti daiktus ir net pagriebdavo akmenis, dėl kurių turėdavo nardyti (kartais įtardavom jį apgaudinjant kai grįždavo su kitu akmeniu, tačiau niekad negalėjom to įrodyti). Kartais mes į ežerą mesdavom didesnius daiktus, pvz., šakas, ir jis visada jas atnšdavo. Buvom įsitikinę, kad jis atneštų ir telefono stulpą – jei tik sugalvotumėm kaip jį numesti vandenin.

Vis dėl to nors ir turi daugybę puikių savybių, pitbulterjeras neskirtas kiekvienam. Taip yra dėl jo galimybės nužudyti kitus šunis. Jis pjautynių nepradės, bet užtikrintai jas baigs. Todėl pitbulio savininkas turi būti pasiryžęs imtis visų saugumo priemonių. Žinoma, dabar dauguma miestų turi pavadėlio įstatymus, tačiau būsimas pitbulio savininkas turi žinoti apie jo gimtą norą kovoti ir būti pasirrengęs jį laikyti atsargiai nuo kitų šunų. Asmenims, kurie mėgsta gerai sudėtus, bet tuo pačiu švelnius ir meilius šunis, pitbulis bus geras augintinis.

Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.