Temperamentas – tai suma visų įgimtų ir įgytų fizinių bei psichinių ypatybių bei talentų, kurie nustato, formuoja bei reguliuoja elgesį aplinkoje, kitaip sakant, temperamento sąvoka reiškia bendrą šuns elgesį.

Tai paveldima savybė, jis negali būti išugdytas. Auklėjant ir dresuojant metu mes tik koreguojame tam tikras temperamento dalis ir tam tikrus elgsenos elementus. Šuo, kuris yra labai energingas, niekada nebus paverstas pagalvėliniu gyvūnu – galima jį išmokinti tik kažkiek kontroliuoti savo energiją. Kalbant apie temperamentą, dažnai minimi tokie žodžiai kaip dominuojantis, subalansuotas ir itin paklunus. Grynaveislių šunų temperamentą prognozuoti lengviau, negu mišrūnų. Pvz., dauguma akitų būna linkę dominuoti, o šelčiai kaip tik nuolankesni.

Esminiai pitbulterjerų temperamento bruožai:

Tikras pitbulterjeras su žmonėmis bus draugiškias, laimingas, niekad nebijos ir nesielgs droviai ar agresyviai. Šimtmečius šio tipo šunys buvo veisti, kad būtų draugiški su žmonėmis. Tai ne apsauginė veislė, tad nepažįstamiems žmonėms pitbulterjeras neturi rodyti nepasitikėjimo ar reaguoti į juos kaip grėsmės kėlėjus. Su suaugusiais ir vaikais tikras pitbulterjeras turi būti draugiškas tiek namie, tiek už namų ribų. Su naujais žmonėmi jis sveikiansi taip, lyg tai būtų senai matyti draugai. Be to, pitas negali būti pernelyg baikštus. Į svetimus žmones pitas turi žiūrėti kaip į draugus, atvirai ir vizgindamas uodegą. Paprastai pitai būna geri šeimos šunys.

Deja, nors žmonėms agresyvūs pitbulterjerai turėtų būti eutanazuojami ar bent apsaugoti nuo dauginimo, neretai jie susilaukia palikuonių. Visada prieš perkant tokį šunį reikia įvertinti jo tėvų temperamentą. Iš tiesų iš pito teisingai padaryti apsauginį – sunkus darbas. Kadangi pitbulterjeras draugiškas žmonėms, dauguma šunų nerodys jokių apsauginių savybių, leisis glostomi svetimų, nedraus ateiti į namus svetimiems žmonėms ir netgi negins šeimininko kai jį kas nors užpuls. Dauguma tų pitų, kurie mūsuose laikomi „apsauginiais“, tėra sugadinti nervingi vargšai gyvūnai. Beje, šuo negali savarankiškai saugoti šeimininko – vadas, alfa šuo saugo kitus, o ne atvirkščiai. Jei šuo jums dar nepaklūsta kai ką nors puola – jūs tikrai nesate gaujos vedlys. Nesistenkite padaryti pitbulterjero tuo, kuo būti jam nėra skirta. Jei norite apsauginio šuns, rinkitės kitą veislę, ir tarp bull veislių, kurių atstovai panašūs į pitbulterjerus, yra daug šunų, kurie žymiai labai tinkami apsauginio vaidmeniui.

Pitbulterjeras iš prigimties paklusnus, dėmesingas šeimininkui, palaiko akių kontaktą su juo.

Dauguma pitbulterjerų labai energingi. Jiems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir pratimų. Be to, pitbulterjerai – linksmi šunys. Jis mėgsta „durniuoti“ ir linksminti šeimininką.

Tai ne apsauginė veislė ir negali rodyti agresyvaus elgesio svetimiems. Tai bull tipo terjeras – jo temperamentas negali būti nei isteriškas, nei bailus, nei agresyvus. Tie šunys daugybę metų veisti dėl tvirto charakterio, patys geriausi koviniai šunys taip pat paprastai būdavo ne isterikai, o šaltakraujai. Pitbulterjeras turi turėti stiprius nervus - susigūžiantis ar panikuojantis nuo keistų, netikėtų garsų ar neįprastų situacijų šuo turi silpnus nervus. Neįprastose situacijose pitas turi rodyti stirpius nervus ir jei keistasis šaltinis pasirodo nebaisus, turi bandyti jį ištirti.

Pitbulterjeras pasiryžęs jums noriai paklsuti, bet ne bailai ir ne nervingai. Kai kurie pitai būna dominuojantys, tačiau dauguma žmonėms nuolankūs. Pitbulterjerai pasižymi aušktu intelektu, jie be didelių pastangų greit išmoksta tiek naudingo, tiek blogo elgesio. Jų energija mokantis naujų dalykų beveik nesustabdoma.

Prigimtinė agresija kitiems gyvūnams, ypač šunims, pitbulterjerui – norma. Kitiems šunims pitbulterjeras agresiją dažniausiai pradeda rodyti maždaug metų amžiaus, tačiau kartais ta agresija „iššoka“ bet kurio pitbulterjero gyvenimo laikotarpiu. Nors pitbulterjeras agresyvus kitiems šunims, šios egresijos variklis – nebūtinai noras dominuoti. Paprastai agresija šunims varijuoja priklausomai nuo individo, tačiau dažniausiai pitbulterjeras atidžiai vertina aplinkybes. Kartais agresija būna nukreipta į kitus gyvūnus, pvz., kates. Prigimtinai pitbulterjeras gali turėti norą pulti ir laikyti pačiupę stambius gyvulius, tokius kaip galvijai ar arkliai. Dėl to pitbulterjerą reikia atsakingai socializuoti bei dresuoti.

Temperamento testų yra daugybė, tačiau paprastai jie būna standartizuoti, tad 100 proc. jais pasikliauti, žinoma, negalima. Tobulo testo, skirto įvertinti temperamentui, dar niekas nesukūrė. Renkantis šuniuką, su temperamento testais galima paslysti. 4 mėnesių amžiaus šuniuko reakcija gali labai skirtis nuo 3 – 4 metų amžiaus šuns reakcijos. Pitbulterjeras fiziškai ir psichiškai visiškai subręsta būdamas 3 (ar net 4) metų amžiaus. Pvz. kalės, kurios iki tol buvo draugiškos su kitais šunimis, po 1 – 3 rujos tampa agresyvesnės. Tiesa, daugiau ar mažiau tiksliai šunį įvertinti galima jam sulaukus ir 12 mėnesių amžiaus.

Vieni žinomesnių testų yra atliekami Amerikos temperamento testų asociasijos American Temperament Test Society (ATTS). Ši asociacija kasmet įvertina įvairių veislių atstovų temperamentą, o rezultatus skelbia internete. ATTS didžiausią dėmesį skiria tokiems temperamento aspektams kaip stabilumas, bailumas, agresija, draugiškumas, taip pat šuns polinkiui ginti šeimininką ar į savisaugos polinkius grėsmės akivaizdoje… Testuojant imituojamas paprastas pasivaikščiojimas, kurio metu įvyksta daugybė galimų kasdienių situacijų. Šuo patiria regėjimo, klausos bei lytėjimo stimuliavimą. Situacijos būna neutralios, draugiškos ir pavojingos.

Testuojamas šuo turi būti mažiausiai 18 mėn. amžiaus. Testas trunka 8 – 12 min. Šuo vedamas laisvu apie 2 m ilgio pavadėliu. Hendleris negali jam nieko sakyti, duoti komandų ar koreguoti. Bet kuri testo dalis laikoma neįvykdyta, jei šuo parodo neišprovokuotą agresiją, paniką be atsigavimo, stiprų vengimą. ATTS temperamento testą sudaro 10 subtestų, suskirstytų į 5 kategorijas:

Elgesys su nepažįstamaisiais. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į svetimus žmones nepavojingose situacijose.

1 subtestas: neutralus nepažįstamasis. Svetimas žmogus prisiartina prie hendlerio, paspaudžia ranką, trumpai su juo pakalba, šunį ignoruoja. Tikslas – įvertinti šuns reakciją į pasyvią socializaciją ir jo apsauginius instinktus.

2 subtestas: draugiškas nepažįstamasis. Svetimas šuniui asmuo elgiasi draugiškai ir smagiai, yra labai draugiškas šuniui ir šeimininkui. Tikslas – įvertinti šuns aktyvius socialiniu įgūdžius.

Reakcija į klausos stimulus. Tiklas įvertinti šuns reakciją į klausos dirgikluis ir tyrinėjamąjį šuns elgesį.

3 subtestas: tylus triukšmas. Hendleris su šunimi artinasi prie pasislėpusio asistento, kuris daužo metaliniu semtuvėliu į akmenis ir padeda šį daiktą komandos kelyje. Hendleris gali paskatinti šunį ištirti semtuvėlį tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti. Subtesto tikslas įvertinti šuns budrumą bei smalsumą.

4 subtestas: šautuvo šūvis. Hendleris sustoja pažymėtoje vietoje nugara į gerai pasislėpusį asistentą. Asistentas 3 kartus iššauna .22 kalibro stertiniu pistoletu (šūvis-pauzė-šūvis-šūvis). Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigų triukšmą.

Reakcija į regimuosius stimulus. Tikslas įvertinti šuns reakciją į staigius regimuosius stimulus.

5 subtestas: skėčiai. Hendlers su šunimi artinasi prie asistento, sėdinčio ant kėdės ir laikančio suskliaustą skėtį, kutris laikomas paraleliai žemei 90 laipsnių kampu į besiartinančią komandą. Kai šuo nuo asistento yra už 1,5 m, šis išskleidžia skėtį. Prižiūrėtojas skėtį ištirti gali paskatinti tik tada, kai jo paprašoma tai padaryti.

Taktiliniai stimulai. Tikslas įvertinti šuns reakciją į neįprastas sąlygas.

6 subtestas – plastikai. Prižiūrėtojas ir šuo vaikšto per skaidraus plastiko juostą.

7 subtestas: viela. Tik šuo vaikšto išskleistu narvu. Šiais subtestais siekiama įvertinti šuns jautrumą neįprastiems pagrindams, gebėjimą atsigauti po neįprastų sąlygų ir įvertinti tiriamąjį šuns elgesį esant neįprastoms sąlygoms.

Savęs saugojimas/agresyvus elgesys. Tikslas yra įvertinti šuns gebėjimus atpažinti neįprastas situacijas, provokacijos ribas, įvertinti jo apsauginius instinktus, polinkį suvokti situacijos grėsmę.

8 subtestas. Grėsmės nėra. Hendleris su šunimi sustoja pažymėtoje vietoje. Keistai apsirengęs nepažįstamasis praeina už maždaug 10 m nuo komandos. Tikslas įvertinti šuns budrumą neįprastose situacijose.

9 subtestas: grasinimas. Keistai apsirengęs nepažįstamasis grasinančiais judesiais priartėja iki 3 m. Tikslas įvertinti šuns gebėjimą atpažinti, kada neįprasta situacija virsta provokacija.

10 subtestas: agresija. Keistai apsirengęs nepažįstamasis agresyviai artinasi iki 5 m atstumo nuo hendlerio. Tikslas įvertinti apsauginius šuns instinktus.

2007 metais Amerikiečių pitbulterjerai surinko 84,3 procento, o amerikiečių Stafordšyro terjerai – 83,4 procento. Bendras visų šunų vidurkis buvo 81,6 procento. Už pitus blogiau pasirodė tokios veislės, kaip šelčiai, korgiai, čihuahua, šarpėjai, levretės ir pan. 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0%, Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… 2010 m. vidurkis buvo 82.4%. pitbulterjerai surinko 86,0 proc., bulterjerai 90 proc., stafbuliai 89,6 proc., stafai 83,9 proc. Visos šios „blogiečių“ veislės pasirodė geriau negu vidutinis vidurkis.

iš Жалпанова Линиза knygos „Питбультерьер“

Paprastai pagrindinėmis pitbulterjerų savybėmis laikoma ištvermė ir gebėjimas kovoti, tačiau nepaisant visada kovai pasiruošusio šuns šlovės, pitbulterjeras turi subalansuotą ir netgi minkštą charakterį. Reikalas tame, kad šios veislės atranka veisimui buvo vykdoma kovose.

Iš veisimo būdavo šalinami visi šunys, kovos metu parodę psichikos nestabilumą. Šunys, dėl streso prarandantys kontrolę ir neskiriantys žmogaus nuo šuns, būdavo sunaikinami. Taip per šimtmečius susiformavo stipri šių šunų charakteristika, dėl kurios jie lyginant su kitomis veislėmis turėtų būti mažiausiai linkę pulti žmones. Tačiau jei pitbulterjeras mokomas pulti, jis gali būti pavojingas - bet kokiu atveju visi šunys, atakuojantys be priežasties, turi būti užmigdomi.

Sėkmingai organizuojant kovą reikia ne tik gero pasirengimo ir taktinių įgūdžių. Gyvūnas turi turėti gerai išvystytą intelektą. Todėl pitbulterjeras - labai protingas, gerai save kontroliuojantis šuo. Jį sunku išvesti iš savikontrolės ir versti pulti žmones.

Pitbulterjeras turi gana aukštą dirglumo ribą ir beveik neleidžia kitiems šunims išvesti jo iš pusiausvyros. Netyčia sutikus šunis gatvėje, pitbulterjeras greičiausiai nereaguos į jų lojimą ir nepuls. Tačiau ringe varžovui jis rodys nesutramdomą agresiją - tai vadinama geimu, arba kovos aistra.

Atranka nulėmė ir kitas būdingas pitbulterjerų savybes - drąsą, ištvermę, atsparumą šokui. Tai viena iš nedaugelio veislių, turinti gebėjimą kovoti kelias valandas. Kai kiti šunys didžiausią visą jėgą parodo išleidžia kovos pradžioje ir išsikvepia, pitbulterjerai geba kovoti ir toliau, nepaisydamas gautų traumų.

Amerikiečių pitbulterjeras - labai drąsus šuo, tačiau drąsa neturi būti painiojama su agresija. Priešingai, tai šaltakraujė drąsa, gebėjimas teisingai įvertinti susiklosčiusios padėties grėsmę ir tinkamai į ją reaguoti. Savikontrolė taip pat susiformavo dėl kovų, kadangi šuo turėjo savarankiškai priimti sprendimus. Pitbulterjeras gali atskirti tikrą grėsmę nuo netikros, tam nereikia specialaus mokymo.

Yra manančių, kad pitbulterjerų ištvermė yra nervų sistemos degeneracijos rezultatas, todėl šuo nejautrus skausmui. Tačiau stebėjimai rodo, kad pitbulterjerai jautrūs skausmui - jų skausmo tolerancija gali būti priskirta mokymuisi kovos metu įveikti skausmą.

Sunkesnis reikalas - pitbulterjerų užsispyrimas, tačiau jie nors ir yra agresyvūs kitiems šunims, yra draugiški su žmonėmis - iki tokio lygio, kad kovos metu šunis būdavo galima atskirti plikomis rankomis.

Kovos metu ringe be dviejų šunų dar būna trys žmonės - teisėjas ir du šunis paleidžiantys prižiūrėtojai. Kovos metu balsu jie drąsina šunis, po kovos juos atskiria. Be to, šalia ringo grūdasi susijaudinusi auditorija.

Jei šunys būtų kėlę kokį nors pavojų žmonėms, kovos paprasčiausiai nebūtų galėjusios vykti. Be to, šie šunys niekada nekąs šeimininkams, pvz. gydymo metu.

Nepaisant to, kad genetiškai šie šunys žmonėms nepavojingi, jų ugdymui reikėtų skirti daug dėmesio. Į tai žiūrėti reikia labai rimtai, nes netinkamai auginamas ir verčiamas būti agresyviu pitbulterjeras gali būti labai pavojingas. Pitbulterjerai turi ir kitų savybių - didelę jėgą lyginant su jų dydžiu, gerą sveikatą, stiprią nervų sistemą.

Be to, pitbulterjerai - patikimi, energingi, judrūs ir darbštūs šunys. Jie sutverti šeimininkui ir jo šeimai, myli vaikus. Su vaikais pitbulterjerai labai atsargūs, suvokia savo galią. Jie greit ir smagiai išmoksta vykdyti komandas.

Pitbulterjerai turi kitokią kokybę: jie greit pripranta prie naujų savininkų (pastaba: yra laikančių tai mitu, dėl šios priežasties suaugę koviniai šunys dažnai keliaudavo iš rankų į rankas. Ši tradicija dingo, tačiau šiandien pitbulterjerai vis dar lengvai apsipranta naujoje aplinkoje.

Pitbulterjerai ne kartą sėkmingai tarnavo kariuomenėje. Be to, veislė dažnai naudojama kaip terapinė priemonė ligoninėse ir slaugos namuose. Pitbulterjerai parodo puikius rezultatus svorio tempimo, paklusnumo, vikrumo varžybose, apsaugos tarnyboje, ir t.t.

Nepaisant to, žmonės, kurie neturi supratimo apie tai, kaip vyksta šunų kova, gali manyti, kad pitbulterjerai yra agresyvūs, pavojingi žmonėms, kitiems šunims, katėms ir negali tapti gerais šeimos nariais. Tačiau viskas ne taip: šunų kovos nėr grindžiamos agresija ir pykčiu vienas kitam, čia svarbu jėga ir nervų stiprumas. Pitbulterjerai ne pjaunasi, o kaunasi.

Galima daryti išvadą, kad net protingos veislės pobūdis gali pasikeisti į blogąją pusę, jei šunys nebus tinkamai auginami, su jais bus blogai elgiamasi ir pan. Daug kas priklauso nuo šeimininko, jo santykio su augintiniu. Jei tarp šuns ir žmogaus nuo pirmos dienos bus sukurti geri santykiai, jis taps ištikimu kompanionu ir prireikus gins šeimos narius.

Pitbuliai yra puikūs gyvūnai, kurie, kaip ir bet kuri kita veislė, nusipelno gerai gyventi.

Trumpas idealaus pitbulio temperamento, charakterio aprašymas skambėtų šitaip: „Pitbulis yra draugiškas su žmonėmis – tiek su vaikais, visa šeima, tiek net su svetimais žmonėmis.“ Gerai žinomas dėl savo tvirto charakterio, stiprių nervų ir didelio intelekto, pitbulis yra puikus namų kompanionas, tuo pačiu pakankamai stiprus ir akylas, kad, reikalui esant, apgintų šeimininkus. Šios veislės šunų nereikia specialiai mokyti saugoti ar pulti iškilus pavojui, nes tai yra jų įgimtos savybės, jie intuityviai nujaučia kylančią grėsmę ir saugo savo teritoriją.

Nors bereikalinga agresija žmonėms nepasireiškia, pitbulis yra šunims agresyvus, bet ta agresija gali skirtis priklausomai nuo individo. Tinkamai mokytas ir socializuotas pitbulis niekada nebus kurstytojas, bet nuo mesto iššūkio niekada neatsisakys. Šiai veislei yra įgimtas stiprus medžioklės instinktas, todėl reikėtų būti itin atidiems, kai šalia yra katės, kiškiai, naminiai paukščiai ir kiti panašūs nedideli gyvūnai. Agresija kitiems gyvūnas nėra didelis trūkumas, bet itin didelė, nekontroliuojama agresija nėra pageidaujama ar toleruojama. Agresija žmonėms yra rimtas defektas.

Little Sky

Apibendrinant galima pasakyti, kad pitbulis yra draugiškas, stabilaus charakterio, saugus. Deja, pastaraisiais metais kai kurie žmonės pitbulius naudojo netinkamai, o žiniasklaida neteisingai viską pavaizdavo, bet agresija žmonėms niekada nebuvo ir iki šiol nėra būdinga šiems šunims. Žmonėms agresyvūs šunys (pvz, kurie kanda ar bando įkąsti) yra nukrypimas nuo normos. Urzgimas (pvz, dėl žaislų, maisto, kai nustumiamas nuo sofos, lovos ir pan.) yra tarsi perspėjimas ir gali būti, kad ateityje šis šuo bandys arba iš tiesų vieną dieną įkąs žmonėms. Pasireiškus kuriai nors iš šių savybių, reikėtų kuo skubiau kreiptis profesionalios pagalbos.

Kadangi pitbuliai yra tokie draugiški žmonėms, gana dažnai jie nėra tinkami nuosavybės, turto saugojimui. Daug šios veislės atstovų leis pašaliniam žmogui įeiti į namą ar kiemą be kokio nors didesnio triukšmo, nepaisant to fakto, ar yra šeimininkas, ar ne. Kita vertus, pitbulis yra geras žmonių gynėjas ir gali lengvai sustabdyti ataką. Dėl savo tvirto charakterio, stipraus intelekto, šie šunys reaguoja tik į rimtą grėsmę. Dėl visų aukščiau išvardytų savybių, nepatariama pitbulių treniruoti nei namų, nei žmonių apsaugai. Geras šuo gana lengvai gali būti paverstas į nepatiklų, pavojų žmonėms keliantų gyvūną. Jei jums reikia gero sargo ar puolančio šuns, geriau pagalvokitte apie kokią nors kitą, tinkamesnę, šiam tikslui išvestą, veislę.

APBT veislė gerai žinoma dėl savo gebėjimo prajuokinti savo šeimininkus. Jie dažnai kvailioja, kartais net iki absurdo. Jie vartaliojasi į visas puses, guli ant sofos, per kraštą nuleidę savo galvas, siunta lakstytami po visą kambarį, krečia įvairias kvailystes, jie visada kvailioja. Šie šunys labai aktyvūs ir energingi, kai kuriem tai gali pasirodyti net per daug, o kai kuriem kaip tik tas aktyvumas ir gyvumas patinka.

Didžioji dalis pitbulių yra agresyvūs kitiems gyvūnams, bet agresijos stiprumas priklauso nuo kiekvieno šuns. Dar jauną pitbulį reikėtų socializuoti – jis turi susipažinti su kaip galima daugiau žmonių, gyvūnų ir ypač šunų. Bendra paklusnumo dresūra yra tiesiog privaloma. Kita vertus, genetiškai paveldėtų savybių beveik neįmanoma pašalinant dresūros pagalba – tai tik valdymo priemonė. Tinkamai užaugintas, dresiruotas šuo žymiai lengviau suvaldomas, nei asocialus ar neišauklėtas šuo.

Pitbulių agresiją ne visada lengva perprasti. Kai kurie šunys, visą savo gyvenimą elgiasi tinkamai, ramiai, tačiau netikėtai gali susipešti su šunimi, ar užpulti smulkų gyvūną. Dažniausiai pitbuliai patys nepradeda kovos, bet atsiradus iššūkiui, tikrai jo neatsisakys.

Pitbuliai gana lėtai bręsta. Šuns tikrasis temperamentas gali pasireikšti tik sulaukus 2, 3 ar net 4 metų amžiaus. Net jei šuniukas, sulaukęs vienerių metų, iki šiol neparodė jokių agresyvumo požymių, dar nereiškia, kad ateityje to negali nutikti.

Pitbuliai ne tik gali, bet ir bendrauja su kitais gyvūnais ramiai. Gebėjimas taikiai gyventi, bendrauti su kitais gyvūnais priklauso nuo individualaus šuns charakterio, jo ankstyvos dresūros ir socializacijos. Daug žmonių sėkmingai namuose laiko kelis pitbulius ar pitbulį su kitos rūšies, veislės gyvūnais. Sėkmė priklauso nuo nuolatinės priežiūros, tinkamo auklėjimo ir dresūros bei, žinoma, gyvūno individualaus vystymosi.

Pitbuliai turi puikias fizines ir psichines savybes, dėl kurių jie yra puikūs atsakingų, aktyvių ir rūpestingų šeimininkų partneriai. Kita vertus, dėl šių savybių gali būti sudėtinga juos prižiūrėti nepatyrusiems ar nelabai susipažinusiems su veisle savininkams. Laimei, pitbuliai labai lengvai pasiduoda dresūrai, be to yra linkę įvairiais būdais pamaloninti savo šeimininką. Dėl šių priežasčių patariama juos išmokyti paklusnumo ir pradėti tai kaip galima anksčiau. Puikiai besielgiantis ir paklusnus pitbulis bus geras veislės atstovas, padėsiantis kovoti su nusistovėjusia neigiama nuomone.

Pitbuliai labai lengvai prisitaiko, dėl to gali gyventi net mieste, jei tik turi pakankamai sąlygų mankštintis, išsikrauti. Dauguma pitbulių yra ramaus būdo, bet kai kurie gali būti tikri padūkėliai, kol pasiekia brandos amžių. Pitbuliai žaismingi išlieka per visą savo gyveimą, be to jie turi gerą „humoro jausmą“. Šis šuo jus prajuokins taip, kaip joks kitas nesugebėtų.

Pitbuliai yra stiprūs, energingi ir vikrūs šunys, bet tuo pačiu jie yra labai išrandingi bei veržlūs. Ryžtingumas, pasiryžimas – viena iš ryškiausių jų savybių. Kad ir ką jie nuspręstų padaryti, darys tai iš visų jėgų ir iš širdies. Nesvarbu kas tai bebūtų – ar bandymas pabėgti iš tvora aptvertos teritorijos, ar pasilikus namie naikinti jūsų sofą, ar pulti jums į glėbį ir apiberti krūva „bučinių“. Tiesiog jie lengvai nepasiduoda.

Kita svarbi pitbulių savybė yra jų nepakartojama meilė žmonėms. Daugumą žmonių, pirmą kartą susidūrusių su šiais šunimis, nustebina jų meili asmenybė. Pitbuliai yra labai prieraišūs ir labai vertina žmonių dėmesį. Jie taip mėgsta žmonių glamones, dėmesį, kad kai kurie įsivaizduoja esantys „rankiniai“ šunys.

Agresija žmonėms, ryškus bailumas, nestabilumas – tai savybės, kurios nėra būdingos šiai veislei. Šunys, su tokiomis savybėmis, nėra geri veislės atstovai, dėl to stengiamasi jų nekergti. Kaip ir bet kuri kita veislė, pitbuliai gali turėti elgesio problemų, jei su jais buvo netinkamai elgiamasi – mušami, neprižiūrimi, asocialūs šunys gali būti agresyvūs. Bet koks didelis, stiprus šuo, užpuolęs gali padaryti daug žalos. Būtent dėl šios priežasties reikia juos tinkamai auklėti ir prižiūrėti.

Priešingai, nei teigia žiniasklaida, agresija žmonėms nėra tipiškas pitbulių bruožas. Tiesą sakant, temperamento testuose pitbuliai pasiekia geresnių nei vidutiniai rezultatų. (Palyginimui galima pateikti JAV atliktų testų rezultatus. ATTS (The American Temperament Test Society - www.atts.org ) atlieka visų veislių testus visoje šalyje. 2002 metų gruodžio mėnesio rezultatai: APBT vidurkis - 83,2%, Amerikiečių stafordšyro terjero – 82,6%, Auksinio retriverio – 82,5%. Šios organizacijos tinklalapyje galima peržiūrėti rezultatus pgal veisles.)

Pit Bulls are NOT security systems!

They are NOT your weapons!

Get security cameras and a frickin system, NOT a **** innocent dog!”

Istorija

Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai, taip pat kiek „mistiškos“ veislės kaip airių Stafordšyro bulterjerai ar kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai, tokie kaip Amerikos bully. Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, juos auginti, veisti bei pardavinėti.

Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų, tačiau FCI nepripažįstamų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovos buvo itin populiarios, kol valdžia, aišku, jas uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šunų kovos tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai (dar kai kas užsimena apie mitinius airių Stafordšyro bulterjerus), iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.

Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Įsivaizduokite senovinę buliaus ir buldogo kovą: bulius užkabina buldogą ir švysteli jį oran, o aplink sustoję įsiaudrinę žiūrovai bando tą šunį, kad jis neištikštų žemėn, pagauti. Galų gale šunys dažnai būdavo sužalojami ir jiems prireikdavo rimto gydymo. Tačiau tiek „gaudytojai“, tiek šunis gydantieji likdavo sveiki. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe be jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo žmonių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami. Kartais kovą tekdavo nutraukti. Daugelio kitų veislių savininkai pripažins, kad bandymai išskirti besipešančius šunis dažnai baigiasi tuo, kad šuo kanda savo šeimininkui. Etologijoje yra toks terminas „agresijos nukreipimas kita linkme“. Besipjaunantis šuo šeimininko įsikišimą priima kaip teisės į laisvę apribojimą. Nors kai kurie apkandžiojimus vertina kaip atsitiktinumą, dauguma atvejų - tai sąmoninga agresija prieš bandymą įsikišti. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.

Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Jie buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.

Pitbulterjerų tipo šunų savybės

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.

Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Tolerancija skausmui leidžia jiems puikiai sutarti su vaikais. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu.

Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys – „geriečiai“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra geriausias būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.

Kovinių šunų praeitis paliko savo žymę pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo nesiaiškinęs puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.

Pitbulterjerų tipo šunis būtina tinkamai išauklėti. Be to, šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Negalima pamiršti, kad ši veislė daug metų naudota šunų kovoms, tad pitbulterjeras, net jei anksčiau (ypač būdamas jaunas) su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis. Pitbuliai nebuvo veisiami tam, kad jie būtų agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Jei šuo turėjo tik fizinę jėgą, jis negalėjo amžinai maudytis pergalės spinduliuose. Jis privalėjo būti ir strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.

Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintintis šuo. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip terapija, svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas… „Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis. Tačiau neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno. Dauguma žmonių neturi nė menkiausio supratimo, kaip ruošti šunį apsaugai. Aš, beje irgi – tad tokių šunų neauginu ir tam jų nedresuoju. Mes gyvename visuomenėje, kuriose į agresyvius šunis vis dažniau žiūrima kreivai, jie pridaro daugybę problemų ir sunkumų, tampa našta tiek aplinkiniams, tiek savininkams. Norint apsaugoti save ar savo turtą, veiksmingesnės yra modernios priemonės - signalizacija ir pan. Bet kokiu atveju nebūtų malonu, jei prie jūsų prisilietusį asmenį užpultų jūsų šuo ar netgi jei paskerstų į namus įsilaužusį vagį. Pagalvokite, ar tikrai norite atsibudę ryte rasti laimingą Reksą, begraužiantį vagies galūnę.

Žmonės klaidingai galvoja, kad apsaugos šuo juos apgins bet kokiu atveju. Šuo nėra automatas, kurį kada nori įjungi, kada nori – išjungi. Tai gyva būtybė, jis reikalauja patyrusio prižiūrėtojo, socializacijos ir tinkamo mokymo. Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga, tačiau net po tinkamo paruošimo tikimybė, jog būsite apgintas šuns ar kad jis apsaugos jūsų turtą, geriausiu atveju sieks 50/50. Bet kokiu atveju iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti. Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. Apskritai pitbulterjerų tipo atstovai dėl didelio noro įtikti žinomi kaip itin klusnūs šunys – jei su jais tinkamai elgiamasi. Be to, šuo turi būti tinkamai augintas – tai yra, namie būtinos taisyklės (kad jis netaptų alfa šunimi). O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.

Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.

Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Pitbulterjerų tipo šunys nebuvo veisiami kaip sarginiai ar apsaugos šunys. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų protėviai šimtmečius auginti taip, kad jų atstovai būtų draugiški su žmonėmis. Jų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Istoriškai jei kovinis šuo žmonėms rodydavo agresiją, jis būdavo brokuojamas/užmušamas. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t… Mary Harwelik, „The Real Pit Bull“ įkūrėja ir direktorė sako, kad jei pitbulterjeras agresyvus žmogui – vadinasi, kažkas negerai su jo temperamentu.

Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima.

Ko reikalauja standartai

Amerikiečių Stafordšyro terjerai, FCI: Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami

Amerikiečių pitbulterjerai

UKC: Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas.

ADBA:  Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…)

AADR:   AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą. AADR neremia ir netoleruoja bet kokios įstatymus pažeidžiančios veiklos. (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.

Stafordšyro bulterjerai,  FCI: Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Bulterjerai,  FCI:  Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Pitbulterjerų tipo šunys labai malonūs, meilūs, lengvai dresuojami, tačiau reikalauja daug dėmesio ir bendravimo. Jie myli žmones ir neturėtų būti „prievartaujami“ - naudojami apsaugai, bauginimams ar savo „kietumo“ demonstravimui. Bull tipo terjerai pernelyg „minkšti“ kaip apsaugos šunys ir pernelyg draugiški su žmonėmis. Tikras pitbulis ar stafas, į namus atėjus svečiui, pasitiks jį itin džiaugsmingai. Užsienyje šių veislių šunys dažnai vagiami. Atkreipkite dėmesį, kad JAV jie kenčia piktnaudžiavimus. Ten savininkai perspėjami, kad nepaliktų savo pitbulterjero be priežiūros – kadangi vėliau tasai gali būti rastas nukankintas kur nors užmiestyje.

Dauguma žmonių nusivilia savo pitbulterjerais, kuomet įsigyja „žudiką“, o jų augintiniai svetimiems tik vizgina uodegas ir laižo atėjūnus. Aišku, imamasi „tradicinių“ auklėjimo priemonių ir iš mielo, bendrauti norinčio gyvūnėlio „pagaminamas“ nervingas „monstras“. Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – banditėliai (ar jaunuoliai, galvojantys, kad tokie yra), juos laikantys statuso simboliu ir auklėjantys elgtis žiauriai. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale beveik visi šunys, kuriuos „treningai“ vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai - dauguma tų „pitbulistų“ tikro amerikiečių pitbulterjero akyse nėra matę. Pitbulterjerų tipo šunys neskirti pjudyti žmonėms, besiardantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir geimas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius. Įsigyjant tokios veislių šuniuką, reikia rinktis veisėją, kuris poruoja ne tik sveikus ir tinkamo standarto, bet ir gero temperamento, neagresyvius šunis. Selekcininkas, kuris giriasi, kad veisia „turinčius apsauginių savybių“ ar „skirtus apsaugai“ pitbulterjerų tipo šunis, yra niekam tikęs ir pasaulin paleidžia gaują galimai pavojingų šunų.

Pasak A. Popovo, pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats.

Pitbulterjero energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Pitbulterjeras negali rodyti agresijos žmogui ir jokiu būdu neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei pitbulterjero socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga. Net posakis „mano šuo apgynė mane nuo užpuoliko“ nereiškia, kad pitbulterjeras - geras apsaugos šuo. Pitbulterjerų tipo šunys ir taip turi itin blogą reputaciją.

Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vipeto, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks kunhaundas meškėną), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.

Nuomonės

Grisha Stewart:

Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas - draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių, tačiau tai daro dauguma šunų.

Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).

Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti?

Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami, kąsdami jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys visame pasaulyje. .

Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Pernelyg paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodais.

Geras dalykas kalbant apie šunis yra tas, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.

Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais. Aš būsiu Lietuvoje rugpjūčio mėnesio seminare apie šunų elgesio korekcijas, metodą, kurį aš sukūriau norint šunis reabilituoti ir išvengti agresijos bei baimės. Informacija apie tai yra čia.

Ugnė:

Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:

  1. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą - desertui.
  2. Realaus: šie šunys tesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.

Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas - monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą - šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs - ir pavedžioti šunį.

Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemęs kyšančią medžio šaknį ir liepiau aportuoti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai - jei įtikinsit, jį, kad kiekveno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog pasistengs kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.

Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo - su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydav o įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia žmogaus.

Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir, viso labo, iššauks agresiją, nuolaidžiavimas - tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai - „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei kokios nors padoresnės komandos, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, kad lipant ant stalo maisto ieškoti negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas - geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę neišgriauna iš koto net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunim, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.

S. Mulokaitė:

Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams - šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo” pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.

Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo” ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę - atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti” kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.

J. Valančius:

Dešimt - penkiolika metų atgal Kaune ruošti šunį - sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, kurių tarpe buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui” arba „parduodami nedokumentiniai stafai”.

Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitu tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.

Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis - IPO variantas, turint tikslą - fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.

A. Popovas:

Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu Džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns - iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.

Laura, veislyno „Dueto“ savininkė:

Amerikiečių Stafordšyro terjeras - tai energingas, žaismingas, atletiškas, drąsus, turintis puikų humoro jausmą, tačiau švelnus, inteligentiškas ir atsargus šuo. Jis puikiai jaučia nuotaikas ir sugeba greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Lengvai dresuojamas, beprotiškai mylintis žmones, dėl šeimininko padarys viską, kad tik jam įtiktų. Stafas pernelyg pasitiki savimi, kad be reikalo lotų, jį labai sunku išvesti iš pusiausvyros. Stafai atiduoda tiek pat ir dar daugiau, negu į juos įdedi - jei šunį mylėsi, tinkamai auklėsi ir prižiūrėsi, jis atsakys tuo pačiu. Manau, kad kiekvienas, artimiau susipažinęs su amerikiečių Stafordšyro terjerais, neliks abejingas, kadangi net didžiausius skeptikus pavergia begalinis jų atsidavimas ir meilė žmogui.

Amerikiečių Stafordšyro terjerai (kaip ir kiti bull tipo terjerai) yra labiausiai nesuprasta veislė pasaulyje. Žmonės juose regi agresiją, kovas ir žudymus, tačiau beveik niekas nesigilina, kas už to slypi. Visų pirma, amerikiečių Stafordšyro terjerai nuo pat savo kaip veislės atsiradimo pradžios nebuvo skirti kovoms, jie buvo ir yra kryptingai veisiami kaip šunys - kompanionai. Tarp šių terjerų pasitaiko ir agresyvių kitiems gyvūnams individų, todėl nuo mažens šuniuką būtina socializuoti ir tinkamai auklėti, jokiu būdu neskatinti agresijos. Dauguma šių šunų per daug myli žmones, kad galima būtų juos išmokinti apsaugos, be to, tai nėra sarginiai, tarnybiniai šuo, jų paskirtis - būti geriausiais žmonių draugais.

Aš manau, kad visi draudimai ir stereotipai daro meškos paslaugą, žmonės apie šiuos šunis susidaro neigiamą nuomonę, o ne pati geriausia visuomenės dalis - priešingai, nori žvėries, tokio, kaip per TV rodo, kad galėtų dangstyti savo kompleksus. Blogiausia, kad į tokių žmonių rankas patenka mišrūnai, dažnai tik iš apkirptų ausų panašūs į amerikiečių Stafordšyro terjerus, o kenčia atsakingi tikrų šios veislės atstovų augintojai. Todėl šių šunų savininkams labai svarbu parodyti visuomenei, kad stafai yra ramūs, išauklėti ir protingi. Turime iš visų jėgų stengtis, kad pakeistume požiūrį į amerikiečių Stafordšyro terjerus, nes vienas blogas šių šunų atspindys žiniasklaidoje sunaikina metų metus formuotą gerą įvaizdį.

Ramunė, veislyno „Angelo siela“ savininkė:

Dažnam paaugliui atrodo, kad įsigijus stąfą visi draugai pavydės, o jei dar išmokins šunį pulti, bus išvis kietas. Tas „treninginių” stereotipas, kad amerikiečių Stafordšyro terjeras skirtas „pasirodyti” prieš kitus, yra juokingas. Jei šeimininkai idiotai, ko galima norėti iš bejėgio meilės laukiančio šunelio, kai jis težino tai, kad bus pagirtas jei ką nors puls. Kuo tas mažas padarėlis nusikalto, jei jį įsigijo žmogus, bijantis kitų žmonių, viešumos bei pats savęs ir dėl to iš šuns bandantis padaryti baisų žvėrį. Šuo nekaltas, jei augdamas matė vien girtus žmones, jei jį mokė komandos „fas” (pulk) ir girdavo už šios komandos vykdymą. Toks šuo turėjo vienintelį pasirinkimą, kurio dėka gali pelnyti bent lašą dėmesio - puldinėti kitus žmones ir gyvūnus.

Mano manymu, kiekvienas šuo gali būti agresyvus, jei jo šeimininkas nėra protingas. Nebūtina lyginti vien stafų, pitų ar kitų didesnių šunų - užtenka bet kokio kad ir mažo šuns, kuris taip pat puikiai gali draskytis ir puldinėti aplinkinius. Šuo elgsis taip, kaip jį išmokė šeimininkas, jis neturi pasirinkimo.

Sunku įtikinėti žmones, kai jie jau susidarę apie šiuos šunis nuomonę, sunku įrodyti, kad stafas - ne monstras, o nuoširdus ir geras šuo, galintis net gyvybę paaukoti bent už lašelį šeimininko meilės, už truputėlį žaidimų, netgi už švelnesnį žvilgsnį… Tik realus teigiamų pavyzdžių demonstravimas gali bent šiek tiek apie juos pakeisti nuomonę. Aš stengiuosi savo šunį vestis į viešas vietas, kad žmonės pamatytų, jog tai ne „grobuonis”. Mano stafai gali nebent negyvai užlaižyti arba užvizginti uodega.

Montis:

Iš prigimties stafai žmogui agresijos neturi. Žmogų apginti galėtų nebent specialiai tam dresuotas šuo (youtube.com galima pamatyti pavyzdžių, kaip stafai dirba apsauginių darbą). Agresyvūs žmogui stafai, kuriuos teko matyti, nėra tikri apsaugos šunys - jie puola kiekvieną priartinusįjį. Tačiau tai nėra gynimas - apsaugos šuo turi pulti kai iškyla grėsmė, o ne tada, kai kas nors sveikinasi su šeimininku bei bando prasilenkti laiptinėje ar siaurame take.

Ilma:

Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas - keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.

Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).

Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).

Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.

Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai neapsauginis šuo.

Mantas:

Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui - su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks - gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis - retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.

Paulė:

Mano nuomone, stafų ar pitbulių kaip apsaugos šunų naudoti nereikėtų. Kai kurie šunys, kaip ir mano, gali turėti kažkokį sargumą, dažniausiai minimalų, kuris pasireiškia jei naktį name kas subraška, arba itin rimtais atvejais. Jei reikia rimtesnės apsaugos, baisu dėl savo ar namų saugumo, geriau lankyti savigynos kursus, nevaikščioti pavojingose vietose, įsirengti namie signalizaciją, o ne visur naudoti šunį. Žinant, kad šių veislių protėviai turėjo kovoti su žvėrimis ir draugiškai elgtis su žmonėmis, atrodo neteisinga ir neatsakinga eiti prieš jų prigimtį.

Gaila, bet apie ketinimus iš stafo padaryti apsaugos šunį tenka išgirsti gan dažnai, ir juos išgirdus visad apima pyktis. Atsakingi veisėjai bei augintojai stengiasi, dirba vardan veislės, kad tik būtų pamirštas tas “kovinių” vardas, o tie neatsakingi „pacanai” visą įdirbį gali sugriauti per vieną dieną. Nusiperka va toks žmogelis “stafą” ar “pitą”, o gal šių dviejų veislių ar net neaišku ko mišrūną, nukerpa ausis ir džiaugiasi “veislės atstovu”… Ir kartais, gal dėl netikusių genų, o gal dėl blogo auklėjimo, atsitinka taip, kad tas jo šunelis užpuola jį patį ar kokį kitą žmogų… Vėl straipsniai spaudoje ir internete, reportažai, laidos, draudimai, vėl visi veislės atstovai regimi lyg žmogėdros, o kas lieka atsakingiems augintojams? Sėdėti ir tylėti klausant ne pačių gražiausių replikų apie savo šunis, ir visai nesvarbu, kad to žmogaus šuo nėra nieko padaręs.

Jei labai norisi apsauginio šuns, reikia rinktis veislę, kuri tam išveista ir su kuria lengva dirbti šia kryptimi. Be abejo, reikėtų įsigyti kilmingą gyvūną, prieš tai ganėtinai pasidomėjus jo gimine, o ir visų apsaugos elementų reikėtų mokytis tik pas patyrusį dresuotoją, nes nemokšiškai mokinant šunį pulti, galima jį sugadinti.

Mano šuo nėra ir nebus mokinamas apsaugos ar panašių dalykų, nes jaučiuosi atsakinga ne tik už savo šunis, bet ir už kitus veislės atstovus. Jokiu būdu nenorėčiau būti žmogus, kurio stafas užpuolė kitą žmogų ar šunį. Nors mūsų augintiniai puikuojasi “agresyvių veislių sąraše”, tai dar nereiškia, kad ir turim juos tokiais daryt - kur kas smagiau būtų jų ten nebematyti. Jei norime ir toliau auginti šių veislių šunis - nesugadinkim visko. Šie šunys turėjo būti draugiški su žmonėmis - lai taip ir lieka.

SolnuskaFC:

Amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai ir kitos panašios veislės, daugelio vadinamos „agresyviomis”, tinka auginti toli gražu ne kiekvienam. Tai mes matome iš konkrečių pavyzdžių, kai tvirtoko charakterio šuniukai patenka į netinkamas rankas, dėl ko jiems „užkabinamos” netinkamos etiketės - teigiama, kad jie nenuspėjami, nepatikimi, agresyvūs, puola aplinkinius žmones ar net savo šeimininkus. Visa tai dėl netinkamos dresūros, socializacijos nebuvimo, agresijos skatinimo, kitaip sakant - dėl žmonių klaidų, kurios apjuodina šiuos šunis. Tokie šunys netinkami apsaugai, tai ne tam išveistos veislės, jų nereikia mokyti būti sargais ar asmens sargybiniais. Rimtai bėdai ištikus, matydami ir jausdami pavojų, turbūt didžioji dalis šunų gintų šeimininką, to papildomai mokyti ir skatinti nereikia.

Tinkamose rankose jie - visiškai stabilūs, patikimi, nuspėjami, prognozuojami, meilūs, 100% atsidavę savo šeimininkui, reikalaujantys beprotiškai daug dėmesio, meilės ir laiko šunys. Norėtųsi, kad žmonės, prieš įsigydami tokio tipo šunis, plačiau pasidomėtų veislėmis, jų atsiradimu, charakteriu, tinkama dresūra, socializavimu, pabendrautų su žmonėmis, auginančiais tokius šuniukus, bei veisėjais (ne daugintojais), ir, žinoma, jau turėtų patirties šunų auginime. Šiuo atveju labai tinkamas posakis, kad nėra agresyvių, piktų šunų - yra tik pikti, agresyvūs šeimininkai ir netinkama dresūra.

Taigi, svajoji apie pitbulterjerą... gal net priklausai labai siaurai grupelei žmonių, suprantančių, kad tai, ką galima vadinti „pitbulterjeru“, nėra 40 kg sveriantis žvėris didele galva ir raudona nosimi. Greičiau tai bus mažas, liesas šunelis su pastebimais šonkauliais – ir tą faktą tu narsiai priėmei. Gal pitbuliai tau patinka šiaip, gal matei kokį filmą ar varžybas, kuriose sužavėjo jėga, greitis, aukšti šuoliai ir stiprus kandimas į „pelę“. Dabar akylai seki naujienas – apie šunis, vadas, ir, žinoma,  beprotiškai trokšti tokio šuns. Bet ar tikrai suvoki, ką gausi? Gyvenimas su šunimi – ne tik varžybos ir dulkių valymas nuo laimėtų taurių. Pirmiausia – tai kiekviena akimirka, kuria teks dalintis su mažu teroristu. Pamiršk apie ramybę savo gyvenime. Netiki?

Kadangi pageidauji aktyvaus šuns, tikrai mėgsti pasivaikščiojimus. Tai puiku, kadangi turėdamas pitbulį po kelių mėnesi būsi tikras stipruolis „užkačialintomis“ rankomis. Nė nesvajok apie ramius prasiėjimus klusniai vykdant greta komandą. Gali dirbti kiek tik nori, kad šuo netemptų pavadėlio - šiame reikale linkiu tau didžiausios sėkmės. Tie šunys neturi konkrečių priežasčių tempti. Jie tempia, kadangi tai „tupi“ jų genuose. Žinoma, jei įdėsi daug darbo, tikiu, kad rezultatas gausis puikus... tačiau nesitikėk stebuklo, kai šunį kas nors sujaudins (o tai padaryti nesunku ir tam nereikia nieko ypatingo) - tavo peties sąnariui teks atlaikyti rimtus išbandymus. Be to, tempdami šie šunys gali skleisti nenusakomus garsus. Tu gali arba visą laiką kovoti su šiuo polinkiu, arba tiesiog uždėti platesnį antkaklį ar petnešas ir tą tempimą priimti... kaip vieną iš fizinių pratimų. Tokiu būdu paprastas pasivaikščiojimas gali tapti treniruotės pagrindu.

Ar ką nors supranti apie darbą su šunimis, turinčiais neįtikėtinus draivus, didelį greitį, neįtikėtiną ryžtą? Ar nori su augintiniu užsiimti kokiu nors sportu? Viskas turi vykti gražiai ir sklandžiai. Esmė ta, kad tavo šuo –  pasiutęs terjeras iš pragaro gelmių, vienas didelis nepažabotas jaudulys. Esi puikus žmogus, jeigu sugebi šitą jėgą nukreipti į darbą. Jeigu ne – tavo šuo drebės, los, cyps, kauks, kandžios pavadėlį ir gal net iš jaudulio grybštels tau ranką. Taip, tai temperamentingi gyvūnai ir netinkamai juos mokant viskas veda lengvai į tai, kad šuo nesugebės atlaikyti emocinio spaudimo.

Žiūrėdami įstabius video ar nuotraukas žmonės dažnai įsivaizduoja, kad darbas su šunimi - tai bandymas išspausti iš gyvūno viską maksmaliai, kas yra labai didelė klaida.  Pasidaryk kokios arbatos, prisėsk ir mokinkis kantrybės... Kadangi jos tau ir tavo šuniui reikės kiekvieną dieną. Taip pat pasiruošk tam, kad įprasti kasdieniai dalykai sukels įspūdžių bangas. Išleidimas iš narvo, ėjimas pasivaikščioti, pavadėlio užsegimas, važiavimas automobiliu, tabletės sudavimas – bet kuris iš šių dalykų gali sukelti chaosą ir triukšmą. Visos šios situacijos paimtos iš tikro gyvenimo – mūsų šunys būna itin balsingi kai grįžtame namo, nors parėję mes jiems neskiriame dėmesio.

Kitas klausimas – santykiai su šunimis. Žinoma, pasitaiko išimčių, ir yra individų, kurie gerai dirba gaujoje, tačiau tai – sava gauja. 90 procentų veislės atstovų, pastatytų prieš kitą šunį, bandys jį pastverti, los ir tampysis. Auklėjimas ir socializacija čia ne prie ko. Žinoma, pradžia visada nekalta, šuniukai būna mieli, žaidžia su kitais, tačiau galų gale jie užauga ir nustebina savininkus. Kartais, deja, atsitinka ne taip, kad kai kurie individai pradeda nekęsti tų šunų, su kuriais kartu augo. Pitbulis, kada nors supykęs ant kito šuns, nepamirš ir neatleis, ir smulkus barnis gali baigtis rimtais sužalojimais. Tam šie šunys buvo veisti – ir tavo šuo labai gerai žino kaip reikia kąsti.

Tai gali būti nemalonus reikaliukas auginant šią veislę, tačiau niekada nepamiršk: nebus nerūpestingų pasivaikščiojimų be pavadėlio miesto parke, o akių reikės ir nugaroje...  Be pavadėlio šunį paleisti galėsi tik labai atokiose vietose.Jeigu nori kontroliuoti savo šunį, pati svarbiausia ir mėgstamiausia jo komanda turi būti pakvietimas, ištobulintas milijonais kartojimų. Net jeigu tavo šuo toleruoja kitą su juo gyvenantį keturkojį, net negalvok duoti jiems bendro žaislo. Savas, ne savas – niekada. Be to, augindamas terjerą gauni šunį su labai išvystytu medžioklės instinktu. Paukščiai, voverės, katės, varlės – jį domins viskas, ką tik įmanoma pagauti.

Pasiruošk chaosui ir triukšmui. Tai neįtikėtinai balsingi gyvūnai. Teks piprasti prie cypimo, inkštimo, lojimo... tie garsai ne visada turės konkrečią priežastį.

Žinoma, yra įvairių linijų ir įvairių šunų, tačiau visus juos jungia entuziastingas požiūris į žmones. Pažįstamus, svetimus, vaikus, suaugusius. Elegantiškai apsirengusi ponia autobuso stotelėje ar purvinas, degtine dvokiantis benamis, prašantis kelių centų – pitbuliui nebus jokio skirtumo. Vidurnaktį gatvėje pamatęs įtartiną žmogystą, bandysi savo šuniui telepatiškai pasiųsti signalą „nevizgink uodegos, prašau neneneee“. Jei tavo šuo kokioje nors situacijoje parodys gynybinę reakciją, tai bus didelis įvykis. Greičiau jis persekios ir bandys palaižyti svetimus žmones. Žinoma, pasitaiko individų  su „vidutinišku“  požiūriu į nepažįstamuosius, tačiau nedažnai.

Žinai, kas yra „laiminga uodega“? Geriau pradėk mokintis. Pitbuliai – stipriai į tai linkusi veislė. Yra situacijų, kuioser šuo uodegą vizgins beveik nesustodamas ir daužydamas ją į aplinkinius daiktus.  Tai gali lemti negyjančias žaizdas. Tuo metu šuo skausmo nejaučia, o kraujas tuo tarpu taškosi į visas puses. Tai gali lemti namų remontą. Ekstremaliais atvejais netgi gali tekti amputuoti uodegą. Tokių atvejų tikrai pasitaiko, nors jie ir kraštutiniai.

Viena iš priežasčių, kodėl tau ši veislė privalo patikti – stiprus grobio draivas. Tai reiškia, kad šuo bus pasiryžęs nusilaužti sprandą bandydamas pasiekti kabančią „pelę“ ar padarys viską, kad pačiuptų kamuolį ar lazdą. Ir dažniausiai to daikto jis nenorės atiduoti – gal net užmigs su juo dantyse. Kai šuo pačiups mylimą žaisliuką, galėsi prieš nosį mosikuoti kad ir kumpio gabalu – jam nusispjaut. Kartais tai labai vargina. Iš kiekvieno pasivaikščiojimo gali tekti grįžti su nauja šaka, kadangi „ji yra mano, aš nešu ją namo, aš nematau negirdžiu manęs nepasiekia išorės dirgikliai, GENERAL SYSTEM ERROR". Šiuo klausimu teks dirbti nuo mažens.

Taip pat atkreipk dėmesį į saugumą treniruočių metu, kadangi susijaudinęs šuo nekreips dėmesio į skausmą ir gali lengvai pakenkti pats sau. Pitbuliai – tikri kaimikadzės, žinau du atvejus, kai varžybų metu išgirdę „širdžiai mielus garsus“ šunys iššoko pro langus. Apie saugumą teks galvoti nuolat – ne tik užsiėmimų metu, bet ir kasdieniame gyvenime. Pitbultejerai tikrai labai kūrybingi, ir esant motyvacijai gali padaryti dalykų, apie kuriuos niekad nebūtum pagalvojęs. Jie įveiks bet kokią kliūtį, viską sulaužys ir iš iššoks iš bet kur.

Griovimas – antras jų vardas! Jie gali susižavėti sofa, durimis, siena, grindimis, užuolaidomis, telefonu, klaviatūra, gali ištraukti iš spintos rūbus ir juos visokeriopai išniekinti. Išsiskyrimo nerimas ar nuobodulys nėra šio elgesio priežastis. Kai kuriuos daiktus reikės saugoti nuolat.

Be abejo, puiki išeitis tokioje situacijoje yra narvas. Šuo pripras prie jo. Tik stenkis, kad jis būtų atokiau nuo naikinamų daiktų. Turbūt neįsivaizduoji, kiek dalykų galima įtraukti per 3 cm grotų tarpą. Ir išvis, pamiršk aliuminio grotas. Gal nepatikėsi tuo, tačiau tavo šuo iš tiesų yra Hudinis. Būna šunų, sugebančių išsigauti iš narvų, kurie turbūt tigrą galėtų atlaikyti. Todėl galvok apie šuns saugumą net tada, kai palieki jį narve.

Galbūt sumąstysi, kad pitbuliui laiką reikia leisti kieme. Tada surasi jo pririšimui gražią vietą. sukalsi jam puikiausią būdą – su prieangiu ir panašiai. Ir greit galėsi kalti dar vieną... juk medis taip maloniai graužiasi! Be to, būdos negalima dengti metalo lakštais, nes į metalą galima išsilaužyti dantis. Ir būk atsargus jei sugalvos panaudoti  kokį audinį ar antklodę - tai juk taip pat valgoma.

Vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra ėdalas. Ėdalą sujungus su vikrumu ir ryžtu gausime šunį, šaldytuve ieškantį maisto. Jis laipios stalais ir spintomis, taip išnaudodamas savo įgimtus įgūdžius. Kelionėse maistą slėpk itin atsakingai.

Kamuoliai, kongai ir kiti žaislai šunims tinka ir yra saugūs. Normaliems šunims. Jūsiškiui tokie žaidimai gali baigtis mirtimi. Gal tos istorijos apie dvi tonas kvadratiniui centimetrui ir yra melas, tačiau šitų šunų žandikaulių jėga vis viena didelė. Kartu su dideliu atkaklumu ji gali kelti pavojų pačiam šuniui. Niekad nepalik šuns su žaislu be priežiūros, nepriklausomai nuo to, kiek tą daiktą gamintojas išgyrė. Pitbulterjeras gali sugraužti ir praryti viską – ir tikrai viską. Juodas kongas, kurio gamintojai garantuoja nesunaikinamumą – tik smulkmena, ramiai susmulkinta į gabalus, kuriuos vėliau galima nuryti! Deja, po tokių žaidimų daugeliui šunų tenka gultis po skalpeliu.

Dantys – dar viena tema. Šuo bandys nešioti akmenis ar metalinius vamzdžius, tačiau gerai įsikalk sau į galvą, kad jam negalima leisti to daryti. Dantys lengvai išmušami ar lūžta, vėliau gali tekti juos pašalinti chirurginiu būdu.

Dar vienas laukiamas reikalas – dresūra. Ji turi tapti gyvenimo dalimi, kaip kvėpavimas ar maistas, nes darbas ir šuo – neatskiriami dalykai. Dirbti būtina, kitaip kas nors blogo atsitiks su šuns galva. Darbas suteikia neribotas galimybes ir daug pasitenkinimo. Tie šunys efektyvūs labai daug metų – 7 metis pitbulterjeras gali dirbti taip pat, kaip dvimetis. Tu esi atsakingas už savo gyvūno psichikos pusiausvyrą. Protingas mokymo planas iškraus šunį ne tik fiziškai, bet ir protiškai. Paprastai pitbulterjerai viską daro labai entuziastingai. Tai gali būti Weight pulling`as, Agility, bėgimas šalia dviračio – sunku sugalvoti užsiėmimą, kurio šie šunys nesugebėtų atlikti.

O svoris? Kodėl šuo, neturintis didelės galvos ir galingų raumenų negali priaugti svorio? Juk jis sveria tik 15 kg. Tai genetika – tokia turi būti struktūra. Nesijaudink, jeigu tavo šuo atrodo kaip kurtas – tai jam suteikia neribotas galimybes. Liesi greihaundai bėga greičiau ir ilgiau negu buldogai. Žinoma, yra skirtingų linijų šunų, turinčių skirtingas struktūras, todėl turi apgalvoti ką renkiesi. Be to, gali sulaukti daugybės keistų komentarų, kurie nebus tavo šuns kaltė. „Kodėl šitas šuo toks liesas?“ „Jis serga“. „Pašerk šunį, arba iškviesiu policiją“. „Kodėl šitas žudikas be antsnukio?“ Arba atvirkščiai – „Kokia jo veislė? Pitbulis? Taip taip, chachacha“...

Žinoma, pasitaiko išimčių iš taisyklės – yra ramių pitbulterjerų, mėgstančių kitus šunis, miegančių su katėmis ar neturinčių didelių grobio draivų... Tačiau tokie atvejai nėra labai dažni. Ir sveikinu – jei viską perskaitęs vis dar esi įsitikinęs, kad pitbulterjeras yra tavo svajonių veislė, sveikinu – turėsi geriausią šunį pasaulyje. Šunį, kuris dėl tavęs padarys viską. Šunį neribotomis fizinės ir psichinės sveikatos galimybėmis, su pačia audringiausia istorija iš visų pasaulio veislių, perėjusį sunkiausios atrankos kartas... Ir šuo su šiomis unikaliomis savybėmis galų gale atsidurs tavo rankose. Už pavadėlio laikysi gabalėlį istorijos ir didelį potencialą. Kiekvieną kartą tau grįžus namo šuo sveikinsis taip, lyg būtumėt nesimatę metų metus. Dėl tavęs jis ištemps kiekvieną svorį ir atliks bet kokią užduotį.

Jei reikėtų išvardinti pitbultejerų šunų privalumus, straipsnis būtų enciklopedijos dydžio. Tačiau kiekviena rožė turi spyglių ir jų negalima pamiršti. Be to, pitbultejerui nereikia stipraus, dominuojančio ar „sunkios rankos“ žmogaus. Šeimininkas turi būti protingas – kaip ir pats šuo.

Vertimas iš lenkų k. Straipsnio autorė - MY DOG BLOG (https://goo.gl/SNU7vJ)  savininkė A. Filar

Originalas: https://goo.gl/k4hNSu