Kalcis – reikalinga medžiaga. Jis svarbus kaulams, dantimis, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ritmo reguliavimui. Trūkstant kalcio, šuniukams blogai vystysis kaulai ir dantys, o suaugusiems dėl jo trūkumo galimi kaulų lūžiai, dantų kritimas ir t.t. Į kalcį daug metų žiūrėta labai rimtai ir kaip tik įmanoma stengtasi išvengti jo trūkumo, kuris tada būdavo gan dažnas. Tai daugiausia lėmė tai, kad gyvūnų racione būdavo daug mėsos ir organų, kuriuose mažai kalcio ir daug fosforo. Deja, rinkoje atsiradus gausybei komercinių pašarų ir papildų, šeimininkai pradėjo persistengti. Šeriant šuniuką subalansuotu ėdalu ir dar papildomai farširuojant papildais (kad užaugtų „superšuo“, o gal tiesiog siekiant pastatyti „kabančias“ aviganio ausis), jam daroma didelė žala. Ypač šiuo klausimu kenčia didelių veislių šuniukai. Yra stambių veislių atstovų, kurie užaugę nebegalėjo judėti nejausdami skausmo ir buvo užmigdyti ne dėl netinkamos priežiūros, o dėl to, kad jų šeimininkai persistengė.

Kalcio perdozavimas

Šeimininkai taip trokšta suteikti mažyliams kuo daugiau naudingų medžiagų, pastatyti ausytes ar padaryti dar ką nors nuostabaus, kad pradeda augintinius farširuoti dideliais papildų kiekiais, peršeria ir dar pridirba velniažin ko. Ypač tokie „žaidimai“ skaudžiai atsiliepia stambių, didelių veislių atstovams. Tai sukelia metabolizmo sutrikimus ir stabdo normalų augimą. Kai kuriais atvejais pasekmės būna tragiškos – apsižiūrėjus, kad suaugusiam šuniui kremzlės visiškai „sukaulėjusios“, jam padėti jau nebeįmanoma.

Dr. Hazenwinkel atliko eksperimentą su vokiečių dogais. 5 šuniukai su maistu gavo 1,1 proc. kalcio, 6 – 3,3 proc. Per daug kalcio gavę šuniukai turėjo blogą apetitą, dėl kaulų deformacijų netaisyklingai statė kojas.

Per daug kalcio racione stabdo kaulų bei kremzlių brendimą, slopina osteoklastų aktyvumą. Tai didina kaulų, sąnarių pažeidimų tikimybę. Tyrimais įrodyta, kad didelių veislių šuniukams per daug kalcio sukelia vystymosi sutrikimus, įskaitant klubo sąnario displaziją, hipertrofinę osteodistrofiją ir disekuojantį osteochondritą.

Hipertrofinė osteodistrofija – skausminga kaulų liga (ypač dažnai pasireiškia, jei dideli kalcio kiekiai „derinami“ su vitaminu D), dažniausiai „pakertanti“ 3 – 6 mėn. amžiaus stambių veislių atstovus. Kaulas „perauga“, atsiranda perteklinė jo mineralizacija, kurią lydi skausmas, karščiavimas, simetriškos sąnarių, stuburo deformacijos, iškrypusios kojos. Itin sunkiais atvejais kalcis gali kauptis didelėse kraujagyslėse, bronchuose, balso stygose ir inkstuose.

Disekuojantis osteochondritas pasireiškia 4 – 10 mėn. šuniukams. Jo atveju sąnariuose besikaupiantis skystis atskiria jungiamąjį audinį, dėl ko prasideda uždegimas, šuniui skauda. Pasireiškus simptomams (šlubavimas, skausmas, patinimas), žala jau būna padaryta.

Prevencija

Jeigu šuniukas gauna subalansuoto komercinio ėdalo, jam nereikia jokių papildų. Visko, ko tik gali prireikti, bus sausame pašare. Jeigu keturkojis gauna ir sauso ėdalo, ir naminio maisto, kalcio papildų reikės nebent tik duodant namų pašarą.

Nors dažnai bijoma, kad mėsa kalcį „išplaus“, iš tiesų RAW šeriami šunys jo gali gauti net per daug. Jeigu šuniukas šeriamas RAW ar BARF, 20 proc. raciono turi sudaryti žali mėsiški kaulai kaip vištų kaklai ar nugarėlės. Kaulai šuniukui suteiks visą reikalingą kalcį. Svarbu sužiūrėti, kad su maistu šuniukas gautų ne daugiau kaip 50 proc. mėsiškų kaulų, kitaip jam grės perdozavimas.

Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Per daug maisto skatina spartų augimą, siejamą su ortopedinėmis problemomis – ypač didelėms veislėms. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.

Dauguma mitybos specialistų sutaria, kad didelių, sparčiai augančių šuniukų racioną turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. baltymų, 9 proc. riebalų, apie 1,5 proc. (ar 3 g/1000 kcal) kalcio. Kalcis derinamas su fosforo kiekiu, idealus santykis – 1:1 ar 2:1 (kalcis : fosforas). Labai kalcio „numažinti‘ irgi neverta - nėra tyrimų, kurie įrodytų, kad mažiau negu rekomenduojama kalcio sumažintų klubo sąnario displazijos tikimybę lyginant su normaliu, subalansuotu pašaru.

Savaime suprantama, kad šuniukams reikia daugiau maistinių medžiagų, negu suaugusiems šunims. Suaugę šunys įsisavinamo kalcio kiekį gali „reguliuotis“, o šuniukai to nesugeba. Jiems kenki

Dažnai informacija apie tai, kaip šuniuką nuo mažylio raciono pervesti prie suaugusio, būna prieštaringa. Kada šuniukas suaugs, priklauso nuo jo tipo – mažų veislių atstovai bręsta greičiau, stambių – lėčiau. Vis dėl to rekomendacijos labai skiriasi  – vieni specialistai siūlo „perėjimą“ pradėti nuo gan ankstyvo amžiaus, kiti - išlaukti kol šuo visiškai subręs (pvz., iki 18 mėn.), dar kiti rekomenduoja laukti iki 12 mėn.

Labai sunku suprasti, kokiomis gairėmis naudotis. Šėrimo „pervedimas“ iš šuniukų į suaugusių labai svarbus, nes mažyliui bręstant pakinta kalorijų ir maistinių medžiagų poreikis. Šuniukų pašarai labai kaloringi ir kupini maistinių medžiagų, tad pernelyg ilgai tokiu ėdalu šeriamas suaugęs šuo gali nutukti ar net kentėti nuo ortopedinių problemų.

Iš esmės perėjimas prie suaugusiųjų maisto galimas, kai šunytis priartėja prie normalaus ūgio, tačiau kai kurių veislių šuneliai tai pasiekia būdami vos pusmečio amžiaus. Taip yra dėl to, kad skirtingų veislių šunys bręsta skirtingai. Mažos veislės (iki 14 kg) subręsta kažkur 10 – 12 mėn. amžiaus, „žaislinės“ - dar greičiau. Vidutinio dydžio iki 36 kg sveriantys šunys subręsta 12 – 16 mėn. amžiaus, didelių ir milžiniškų veislių atstovai gali užtrukti iki 2 metų.  Vis tik pati geriausia gairė – Jūsų šuniukas. Atėjus laikui jis gali nebenorėti mažylių maisto. Šuniukams skirtuose ėdaluose būna per daug kalorijų, tad jis suės mažiau. Kartais apie perėjimo būtinybę parodo pats šuns organizmas – pasireiškia maistinės alergijos dėl per didelio baltymų ir vitaminų kiekio mažylių maiste, pradeda pleiskanoti ar nebeblizgėti kailis, terštis ausys, šuo gali vemti nuo per didelio riebalų kiekio maiste.

Maistą keisti reikėtų palaipsniui. Maišykite vis didėjančiais kiekiais suaugusių maistą su mažylių. Kiekį keiskite kas savaitę (kai kur rekomenduojamas perėjimas trunka 4 dienas, taip galima daryti, jei tiesiog keičiate to paties gamintojo vieną formulę į kitą). Laipsniškai pakeičiant maistą mažesnė tikimybė, kad šuniui paleis vidurius ar kad sudirgs jo skrandis.

Riebalai  - viena svarbiausių maisto medžiagų (kartu su baltymais ir angliavandeniais) – jie yra energijos šaltinis, vidaus organų saugotojai, vitaminų nešėjai ir t.t.  Riebalai sudaryti iš riebalų rūgščių ir glicerolio. Skonio bei kvapo, struktūros, lydymosi taško ir maistingumo vertės charakteristika priklauso nuo esančių riebalų rūgščių rūšies.

Pagal juose vyraujančias riebalų rūgštis riebalai skirstomi į:

  •     Sočiuosius (vyrauja sočiosios riebalų rūgštys) –  daugiausia gyvūniniai riebalai;
  •     Nesočiuosius (vyrauja polinesočios ir/ar mononesočios riebalų rūgštys) – daugiausia augaliniai riebalai;
  •     Trans-riebalus (sudėtyje turi trans-riebalų rūgščių).

Polinesočiosios riebalų rūgštys būtinos gyvybinei organizmo veiklai. Jos skirstomos į:

  • Omega-3 (linoleno, eikozapentaeno, dokozaheksaeno ir kt.)
  • Omega-6 (linolo, arachido ir kt.)
  • Omega-9 (eruko ir kt.)

OMEGA – 6 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-6 riebalų rūgštys (RR)  labai svarbios – jos nepakeičiamosios, vadinasi, organizmas negali jų pasigaminti pats. Tačiau per dideli omega-6 RR kiekiai, lyginant su omega-3 RR, gali padidinti tam tikrų ligų tikimybę. Iš esmės yra taip, kad aplinkos taršai sukėlus pirminį ląstelių uždegimą, apie pažeidimus bandant įspėti imuninę sistemą iš arachidono rūgšties (vienas Omega-3 RR „porūšių“) pradedama prostaglandinų  gamyba. Prostaglandinai – biologiškai aktyvios medžiagos. Jų funkcijos gan įvairios: saugo skrandžio gleivinę nuo “susivirškinimo”, plečia inkstų kraujagysles ir užtikrina inkstų kraujotaką, skatina gimdos susitraukimus ir t.t. Infekcinio proceso metu besigaminančius prostaglandinus sąlyginai galima pavadinti „blogais“, jie sukelia uždegimą, karščiavimą. Vėliau uždegimo fazės metu gaminami antiuždegiminiai prostaglandinai ląsteles „taiso“.

Per dideli omega-6 RR kiekiai gali paveikti omega-3 RR poveikį, kadangi šios riebalų rūgštys konkuruoja dėl tų pačių fermentų. Didelis Omega-6 kiekis (lyginant su Omega-3) gali lemti daug sveikatos problemų, pvz., uždegimus. Lėtiniai pertekliniai omega-6 eikozanoidai siejami su artritu, uždegimais ir vėžiu.

Linolio rūgštis – nepakeičiamoji RR. Jos trūkstant racione pastebimas lengvas odos pleiskanojimas, plaukų slinkimas. Turi antioksidacinį poveikį. Daug jos dygminų (74,5 proc.), nakvišų (73 proc.), saulėgrąžų (66 proc.) aliejuose.

Arachidono rūgštis: prostaglandinų ir kitų fiziologiškai aktyvių molekulių pirmtakas. Dalyvauja ląstelių signalų perdavimo sistemose, padeda smegenis apsaugoti nuo oksidacinio streso, dalyvauja ankstyvajame neurologiniame vystymesi. Po fizinio krūvio padeda atsistatyti ir augti skeleto raumenims.  Tai nėra esminė RR, tačiau jei organizme trūksta linolio rūgšties ar nesugebama (taip būna katėms) jos paversti į arachidono rūgštį, prireikia papildų. Normaliomis sąlygomis menkai tikėtina, kad ši medžiaga sukels uždegimus, tačiau sergant uždegiminėmis ligomis reikia vengti didesnių šios medžiagos kiekių.

OMEGA – 3 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Omega-3 riebalų rūgštys – nepakeičiamosios, kadangi organizmas jų sintetinti negali. Tiesa, žinduoliai turi ribotą gebėjimą iš vienos jų - ALA - sintetinti EPA ir DHA. Šis gebėjimas prastėja senstant. Omega-3 RR užtikrina tinkamą kraujo krešumą, mažina trombozių riziką, gerina imunitetą, įeina į ląstelių membranos sudėtį, turi antioksidacinį poveikį, slopina uždegimą sukeliančių medžiagų sintezę. Yra įrodymų, kad Omega-3 RR susijusios su psichikos sveikata, mažina demencijos riziką.

Nors Omega-3 RR nauda sveikatai labai didelė, ne visi dažnai minimi poveikiai sveikatai įrodyti. Kol kas trūksta įrodymų dėl šių riebalų rūgščių įtakos mažinant mirtingumą (nuo bet kokių priežasčių), nelemia jos ir vėžio rizikos (tačiau pagerina gyvenimo kokybę jau susirgus), vis dar ieškoma patikimų įrodymų apie tai, kad jos padeda užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligoms (verta paminėti, kad EPR ir DHR vis tik gali pagerinti kraujotaką, padidinti fibrino - krešėjime ir randėjime dalyvaujančio junginio - paskirstymą ir sumažinti kraujospūdį).

Omega-3 RR forma labai svarbi, nes trumpesnių grandinių omega-3 RR (linoleno rūgštis) neturi to paties priešuždegiminio poveikio kaip ilgesnių grandinių omega-3 RR (AA, DHR). Raciono papildymas ilgagrandinėmis Omega-3 RR pagerina klinikinius osteoartrito rezultatus.

Pagrindinės Omega-3 sudarančios RR:

Alfa linoleno rūgštis (ALA) organizme negaminama. Dalis jos gali būti paverčiama į EPA, o ši – į DHA. Ji gausiai randama kai kuriuose augaliniuose aliejuose (sėmenų, rapsų, graikinių riešutų, kanapių, kviečių gemalų sojų) bei žaliose lapinėse daržovėse. Sėmenų aliejuje ši riebalų rūgštis sudaro 55 proc., daug jos kiviuose (63 proc.), chia sėklose (58 proc.).
Eikozapentaeno (EPA) rūgštis daugiausia randama  jūrinių žuvų taukuose, mažesniais kiekiais – kiaušiniuose ir jūros dumbliuose. EPA žmogaus organizmo gali būti sintetinama iš alfa linoleno rūgšties arba iš DHA. Ji mažina eikozanoidų kiekius.

Dokozaheksaeno (DHA) rūgštis randama beveik išimtinai tik šaltų jūrinių vandenų žuvyse (ypač didesnėse, riebesnėse – tunuose, lašišose, silkėse, skumbrėse, sardinėse) bei jų taukuose, mažais kiekiais – kiaušiniuose, jūros dumbliuose, kepenyse, gyvūnų smegenyse (žinduolių smegenyse DHR – pagrindinis struktūrinis komponentas). Lašišose, silkėse, skumbrėse, ančiuviuose ir sardinėse omega-3 RR aptinkama septynis kartus daugiau negu Omega-6 RR. Tunai Omega-3 RR turi kiek mažiau. Ne visos žuvų taukų formos lengvai virškinamos.  Gali būti, kad pranašesnė yra etilo esterio forma, ją ir pagaminti kainuoja mažiau.

DHA svarbi atminčiai, mąstymui, medžiagų apykaitos procesams, smegenų ir širdies sveikatai, ji mažina eikozanoidų kiekius. Žemi DHR lygiai yra asocijuojami su padidėjusia neuroninių ląstelių mirtimi.

Žuvų taukų užterštumas

Vartojant nevalytus žuvų taukų papildus atsiranda galimybė apsinuodyti sunkiais metalais, ypač gyvsidabriu, švinu, arsenu ar kadmiu. Mažiau valytuose žuvų taukų papilduose galima rasti ir kitų kenksmingų medžiagų. Nors visada verta atsiminti, kad žuvies vartojimo nauda didesnė už galimą riziką, nuraminimui galima paminėti faktą, kad sunkieji metalai iš tiesų selektyviai jungiasi su žuvies baltymais, o ne kaupiasi riebaluose. Prieš dešimtmetį JAV atlikus nepriklausomą tyrimą, 44 žmonių vartojimui skirti žuvų taukai praėjo teršalų standartų testus. Siekiant kuo labiau sumažinti galimo užterštumo riziką, reikia rinktis švariuose vandenyse sugautas žuvis ir išgrynintus ar nuo toksinų išvalytus papildus.

Rekomenduojamas Omega-3 ir Omega-6 RR santykis racione

Tiek omega-6, tiek omega-3 RR yra būtinos, tačiau labai svarbus jų santykis racione. Jeigu jis netinkamas, tai gali neigiamai atsiliepti medžiagų apykaitai ir uždegiminiams procesams. IAMS tyrėjas Dr Greg Reinhart rekomenduoja Omega-6 ir Omega-3 santykį 5:1 – 10:1, o nepriklausomas tyrėjas Dr. Doug Bibus 2:1 – 4:1. Dar kitos rekomendacijos siūlo 1:2 ar net 1:1 – 1:4. Geriausia, ypač jei yra kailio ar odos problemų, kad tas santykis būtų kuo mažesnis (Omega-6 RR nenaudai).  Verta paminėti, kad mums įprastame „žmogiškame“ racione Omega-6 ir Omega-3 santykis varijuoja nuo 10:1 iki 30:1.

Omega-6 ir Omega-3 santykis kai kuriuose augaliniuose aliejuose: rapsų 2:1, kanapių 3:1, sojos 7:1, alyvuogių 3 – 13:1, linų sėmenų 1:3, kukurūzų 46:1.

OMEGA-9 RIEBALŲ RŪGŠTYS

Oleino rūgštis – pagrindinė alyvuogių ir makadamijos aliejų sudedamoji dalis. Ji gali būti atsakinga už kraujospūdį mažinantį alyvuogių aliejaus poveikį.
Eruko rūgštis daugiausia randama rapsų aliejuje.
Omega-9 RR nelaikoma nepakeičiamąja, nėra tokia svarbi kaip Omega-3 ar Omega-6 RR.  Kai kurios Omega-9 RR yra bendri gyvulinių riebalų ir augalinių aliejų komponentai.

DOZAVIMAS

Gyvūnams galima duoti tiek „žmogiškus“, tiek specialiai jiems gaminamus žuvų taukus. Bet kokiu atveju geriausia rinktis išvalytus papildus be jokių kitų priedų ar vitaminų.

Osteoartrito atveju veiksminga dozė - maždaug 1 g EPA/DHA 10-čiai kg kūno svorio. Geriausia naudoti vidutinio „stiprumo“ baltų žuvų ar lašišų taukus, kurių viename šaukšte yra apie 1 g EPA/DHA mišinio. Jei šuo šeriamas ėdalu, kuriame nėra žuvies, 10-čiai jo kūno kilogramų reikėtų duoti 1 šaukštą žuvų taukų (45 kcal).

Rekomenduojamos aliejaus (krilių, menkų kepenų ar lašišų) dozės sveikiems gyvūnams:

  • Labai mažiems šunims ir katėms( 0,5-6 kg) - 250 mg
  • Mažiems šunims ir katėms (7 – 13 kg) - 500 mg
  • Vidutinio dydžio šunims (14 – 22 kg) - 1000 mg
  • Dideliems šunims (23 – 35 kg) - 1500 mg
  • Labai dideliems šunims (36 kg ir daugiau) - 2000 mg

Linų sėmenų aliejaus 10-čiai kilogramų patartina duoti 2 šaukštelius (arba 1ml/1kg).

Vanduo - gyvybės pagrindas, būtinas visų organizmų išlikimui. Nors šuo ar katė gali prarasti beveik visus savo riebalus ir pusę baltymų, vis dar gali išgyventi, o 10 proc. vandens netekimas sukelia sunkią ligą, 15 proc. – mirtį.

Nors skystas vanduo labai reikalingas, yra gyvūnų, prisitaikiusių prie sąlygų, kada jų aplinkoje šios medžiagos būna nedaug. Kai kurie šiaurės kinkinių šunys gali mėnesius ištverti be skysto vandens – jie vartoja sniegą ir ledą; liūtai ilgoką laiką geba nesukti galvos ir vandens gauti gali tik iš grobio; žiemos miegu mieganti lokė pusmetį neieško skysčių ir dar žindo jauniklius. Tačiau karštą vasaros dieną katė ar šuo gali dehidratuoti per kelias valandas, jei šalia nebus gėlo vandens. Beje, žalingas ne tik vandens trūkumas – išgėrus jo per daug, taip pat galima sulaukti bėdų.
Vandens, kurį reikia suvartoti, kiekis priklauso nuo individualių savybių – gyvūno būklės, jam tenkančio fizinio krūvio, aplinkos temperatūros bei drėgmės. Visada geriausia remtis troškulio jausmu, o ne tam tikrais nurodytais kiekiais.

Kaip šunys ir katės laka

Šuo iš liežuvio suformuoja savotišką samtelį - jie vandenį „pagauna“ liežuviu, užriečia šio galiuką ir stumteli gerklėn. Į stemplę patenka tik dalis skysčio. Kita dalis sudrėkina gomurį, dantis ir liežuvį, o tada teka atgal į dubenį. Toks „grįžęs“ skystimas užsiteršia dulkėmis, bakterijomis, plaukais ar ėdalo likučiais, jame greit dauginasi bakterijos. Jei šuo pajus prarūgusį vandenį, gali atsisakyti lakti. Kadangi lakdamas šuo pritaško, po dubeniu verta patiesti kokį nors lengvai valomą patiesalą.

Katė nesukelia tiek daug netvarkos kaip šuo. Lakdama ji panaudoja inerciją ir sunkio jėgą, vos paliečia skysčio paviršių - iškiša ir nuleidžia „J“ formos liežuvį prie vandens paviršiaus, kur vanduo inercijos dėka „prikimba“ prie liežuvio ir taip patenka katei į nasrus. Katės liežuvis lakimo procesu ne panyra į skystį, o staigiai grįžta atgal į nasrus, pritraukdamas „prikibusį“ vandenį. Didžiausias katės liežuvio judėjimo greitis gali siekti 78 cm/s. Maži, aštrūs šereliai ant kačių liežuvių, kurie, kaip manyta, katei padeda lakti, iš tikrųjų šiame procese nedalyvauja.

Kiek augintiniams reikia vandens?

Išlakamo vandens kiekis priklauso nuo daugelio priežasčių. Svarbu, kuo gyvūnas šeriamas - sausu ar drėgnu ėdalu. Ėsdamas sausą maistą, šuo ar katinas vandens laka daugiau, kadangi brinkdamos granulės rezorbuoja skysčius. Daug lemia ir fizinis aktyvumas (šunims, kurie gauna vandens fizinio krūvio metu, darbingumas padidėja 80 proc.), aplinkos temperatūra ar drėgnumas: va šuo šiltuoju metų laiku skysčių išlaka iki 2-3 kartų daugiau negu žiemą. Daugiau vandens reikia besilaukiančioms, besivaikuojančioms ar apsišuniavusioms kalėms ar katėms. Troškulys padidėja gyvūnui susijaudinus, jaučiant stresą.

Gyvūnui reikia suteikti nuolatinę prieigą prie vandens  kad jis pats galėtų reguliuoti išgeriamų skysčių kiekį. Vandens šaltinis nebūtinai turi būti skystis – jei šuo suėdė produkto, kuriame daug vandens (pvz., obuolių), jis laks mažiau.

Vienam sveiko šuns kūno kilogramui per dieną reikia maždaug 40 (30 – 60) ml vandens. Šuniukui nuo ketvirtos gyvenimo savaitės gerti reikėtų duoti kas dvi valandas, vyresni šunys natūraliai linkę save prižiūrėti. Vienam katės kūno kilogramui per dieną reikia apie 60 ml vandens (4 kg sverianti katė kasdien išgeria maždaug po stiklinę). Galimas dar vienas skaičiavimo būdas - suaugęs gyvūnas turi išgerti tiek mililitrų vandens, kiek per dieną suvartojo kalorijų. Kalorijų skaičiuoklę galite rasti čia: www.hilarywatson.com

Kai gyvūnai jaučiasi blogai, jie nustoja gerti. Karščiavimas ar kitos problemos vandens poreikį padidina. Svarbu, kad augintinis pakankamai vandens gautų kai viduriuoja, vemia ar serga kitomis skysčių praradimą sąlygojančiomis ligomis. Kai kuriais vėmimo atvejais parą galima neduoti ne tik maisto, bet ir vandens – kad skrandis pailsėtų, tačiau jokiu būdu negalima šuniui neduoti gerti ilgiau kaip 24 valandas. Jei gyvūnas vemia ilgiau kaip parą, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Atstatyti prarastus skysčius ir apsaugoti nuo dehidratacijos – vienas svarbiausių aspektų visų ligoniukų gydyme. Jei augintinis negali gerti, skysčiai leidžiami po oda ar į veną.

Jei pastebite, kad augintinis laka mažiau vandens nei paprastai, tačiau rimtų negalavimų požymių nėra, patikrinkite jo snukį – gal burnos ertmėje yra skausmingų žaizdelių ar svetimkūnių. Jei augintinis vartoja vaistus, pasitarkite su veterinaru, ar reikia padidinti/sumažinti vandens suvartojimą.
Per didelis troškulys, pasireiškiantis pernelyg dideliu noru gerti, vadinamas polidipsija. Savo ruožtu tai veda prie gausesnio šalpinimosi – poliurijos. Šie du požymiai gali rodyti, jog gyvūnas serga inkstų nepakankamumu, cukriniu diabetu, skydliaukės hiperaktyvumu, gimdos infekcija (piometra), kepenų ligomis, turi padidėjusį kalcio kiekį kraujyje ar hipofizės anomaliją. Vertėtų sunerimti, jei dėl aiškios priežasties katė ar šuo staiga pradeda gerti daugiau vandens. Jei taip atsitinka, pasikonsultuokite su veterinaru.

Per daug ir per mažai

Jei kasdien nebus išgeriamas pakankamas kiekis vandens arba organizmas neteks skysčių (perkaitus saulėje, vemiant, viduriuojant), galima dehidratacija. Dehidratuoti labiau linkę įvairiomis ligomis (inkstų ar skydliaukės veiklos sutrikimais, vėžiu, diabetu, infekcinėmis ligomis) sergantys gyvūnai. Didesnė rizika – seniems augintiniams, besilaukiančios, neseniai apsivaikavusioms kalėms ar katėms.

Dehidratacijos požymiai – sunkios, pavandenijusios ar apsiblaususios akys, letargas, dingęs apetitas, išdžiūvusi burna, padažnėjęs pulsas, sumažėjęs odos elastingumas (pirštais suspaudus kūno odą, ši sunkiai grįžta į pradinę padėtį). Jei gyvūnas rodo dehidratacijos požymius, kuo skubiau vežkite jį pas veterinarą.

Vanduo, kaip ir bet kuri kita medžiaga, gali būt nuodas, jeigu jo suvartojama per daug. Per didelis jo kiekis gali sukelti skrandžio išsipūtimą, elektrolitų disbalansą ar hiponatremiją. Hiponatremija – elektrolitų sutrikimas, kada natrio koncentracija kraujo serume būna mažesnė, negu įprasta. Dažniausiai atsiranda esant vandens pertekliui organizme. Požymiai – pykinimas, vėmimas, mieguistumas, apetito praradimas, raumenų spazmai, traukuliai ar net koma. Intoksikacija, arba apsinuodijimas vandeniu – potencialiai mirtinas smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl normalaus organizmo elektrolitų balanso išderinimo.

Išpūtimas – skrandžio prisipildymas oro ir skysčių. Išpūtimui svarbu užkirsti kelią, kadangi jis gali baigtis skrandžio užsisukimu. Šerkite šunį nedideliais maisto kiekiais ir iškart po valgio neleiskite jam prisilakti daug vandens, o po treniruotės šuniui duokite ledo kubelių ir šiek tiek vandens – kad jis iškart neišgertų per daug.

Girdymo subtilybės

Geriausia augintiniui duoti vandenį, kurį geria ir šeimininkas – šviežią, šaltą, skaidrų, iš čiaupo. Daug gyvūnų savininkų, jeigu jų namų šaltinis abejotinos kokybės, augintiniams vandenį duoda iš butelių, tačiau net geriausias pasaulio vanduo nepadės, jei bus pilamas į nešvarų dubenį. Dubenį laikykite taip, kad į jį patektų kuo mažiau nešvarumų, vandenį keiskite kasdien - būna gyvūnų, kurie kenčia troškulį, tačiau vis tiek nė nežiūri į pastovėjusio vandens pusę.

Geriausia, jei vandeniui skirtas dubenėlis bus lengvai plaunamas, nerūdijančio plieno ar akmens masės, sunkus (tokio lengvai neapversi). Įsigyti reikia geros kokybės indą, o kai šis susidėvi, susibraižo, jį pakeisti. Dubenėlis su vandeniu turi būti laikomas lengvai prieinamoje vietoje.

Jei gyvūną ilgam laikui tenka palikti vieną, įrenkite automatinę girdyklą. Jei kur nors keliaujate, paimkite papildomą buteliuką vandens ir augintiniui. Neleiskite lakti iš klozeto, ežerų, upių, jūros.

Negalima augintiniams duoti vaisvandenių bei alkoholinių gėrimų – net silpno alaus. Norintiems pavaišinti šunis, galima pasiūlyti nealkoholinio specialiai jiems skurto alaus (dažniausiai tokie gaminiai paskaninami jautienos sultiniu ir papildomi vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis, kai kurie gamintojai netgi siūlo „linijas“, skirtas šunims-veganams). Rinkoje daugėja gyvūnams skirtų gėrimų, kuriuos papildo įvairiomis naudingomis medžiagomis, kai kuriuos jų galima įsigyti miltelių pavidalu ir esant reikalui skiesti.

Venkite augintiniams duoti pieno – dalis suaugusių kačių ir šunų (beje, kaip ir žmonių) nevirškina piene esančios laktozės ir tai sukelia virškinimo problemas (nuo pilvo skausmo ir pūtimo iki viduriavimo). Net jei augintiniai pieną mėgsta ir toleruoja, šis neturėtų tapti vandens pakaitalu.

Kai kurie šunys ar katės nelaka iš dubenėlių, jie mėgsta tik tekantį vandenį ar specialius fontanus. Pastarieji dažniausiai turi filtrus, apsaugančius nuo bakterijų atsiradimo, kas pasitaiko stovinčiam vandeny. Vasarą gyvūnai renkasi vėsų vandenį, žiemą – kambario temperatūros. Jei gyvūnas laikomas lauke, jis turėtų gerti iš šildomo dubens. Sniegas nelaikomas priimtina gėrimo forma.

Ypač smulkmeniškos kalbant apie vandenį gali būti katės. Daugelis jų pageidauja, jog dubenėlyje vanduo visada būtų švarus ir gėlas. Kai kurios itin jautrios vandens švarumui ir kvapui, tad vengia plastikinių indų, suteikiančių nemalonų prieskonį, ar geria tik specialių (šaltinio) vandenį. Būna ir itin jautriai reaguojančių į gėrimo temperatūrą. Optimaliausia, aišku, kambario, tačiau išskirtinėms gurmanėms galite pasiūlyti porą variantų – šiltoką, kambario temperatūros ir vėsesnį vandenį su ledukais. Būna kačių, dievinančių didelių gabaritų indus – vazas ar netgi kibirus.

Jei augintinis nelaka vandens, galite jį pagirti ar paskatinti skanėstu kai šis atsigeria ar paskaninti vandenį, galų gale pasiūlyti bedruskio sultinio palaipsniui skiedžiant jį vandeniu. Jei augintinis vis viena nenori gerti, vandeniu galima užpilti jo sausą maistą.

Kartais pasitaiko jautrių augintinių, kuriems net geriamo vandens pokyčiai sukelia skrandžio veiklos sutrikimus. Jei turite tokį jautruolį, maišykite seną vandenį su nauju kelias dienas iki kol virškinimo sistema prisitaikys.

Girdydami augintinio nepamirškite – svarbiausia švarus, sveikas vanduo, tvarkingi dubenėliai ir saikas.

„Šuo ėda žolę, turbūt lis“ – taip byloja liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys tą žolę ėstų dažniau. Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai – vilkai, kojotai, dingai... Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. Žinoma, kad leopardai taip pat kartais smaguriauja augalais, 7 proc. jų neatsisako augalinio maisto, dažniausiai žolių tipo augalų.

Suprantama, dažnas susimąsto – na kodėl gi šunys ėda tą žolę, nors, atrodo, pievoje augalus rupšnojančios karvutės vaidmuo jiems neturėtų tikti? Vieningos nuomonės dėl šio elgesio nėra - šunys žolę ėsti gali dėl įvairių priežasčių.

Mėgstamiausi augalai

Žolės ėdimas laikomas normaliu ir bendru elgesiu visiems šunims. Šunys nelinkę žolę šniaukšti dideliais kiekiais, skanaudami jie ne iškart ryja, o kramsnoja, kurį laiką kramto. Žolė iš tiesų yra gana skani – dažniausiai saldoka, be to, jos tekstūra šunims taip pat gan patraukli. Dėl tai kai kurie augintiniai šiais augalais tiesiog mėgaujasi, o kartais ėda tiesiog iš nuobodulio.

Šunys ilgainiui jie išmoksta atpažinti mėgstamus augalus. Tai pastebėję botanikai, suteikė kai kuriems augalams pavadinimus, susietus su šuns vardu. Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles:

   paprastąją šunažolę (Dactylis glomerata), turinčią nemažai naudingų medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Ją mėgsta ir katės (šio augalo, vadinamo „kačių žole“, galima įsigyti parduotuvėse). Gyvūnus šunažolė traukia maloniu saldoku skoniu. Šunims ji pagerina burnos  kvapą, katėms padeda iš žarnyno pašalinti plaukų kamuoliukus.
šuninį varputį (Elymus caninum) ir paprastąjį varputį (Elymus repens). Seniau žmonės varpučius naudodavo kaip vaistažolę.
pievinę miglę (Poa pratensis), kuri laikoma vertinga pievų bei ganyklų žole.
pašarinį motiejuką (Phleum pratense), svarbų daug ląstelienos turintį pašarinį augalą, auginamą šienui.
tikrąjį eraičiną (Festuca pratensis), dažną ganyklose.

Augalai padeda papildyti trūkstamų medžiagų atsargas

Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai. Jie ėda viską, kas gali patenkinti jų pagrindinius mitybos reikalavimus. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį – jei nebus mėsos, šuo knaisios, kramsnos stiebelius ar ieškos vaisių. Plėšrūnai medžiotojai taip pat su maistu gauna šiek tiek augalų – paprastai kai, sugavę smulkesnį grobį, suryja šį su visais viduriais. Kartais vilkai po medžioklės ėda kruviną žolę.

Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriausia susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų. Vienas oficialus tyrimas praneša apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.

Polinkiui ėsti žolę įtakos gali turėti ir šuns sotumas. Ištyrus 12 maždaug šešerių metų amžiaus mišrūnų, šeriamų maistiniu požiūriu subalansuotais pašarais, paaiškėjo, kad žoles jie dažniau ėsdavo iki šėrimo.

Žolės kaip vaistas

Net nemėgstantys žolės sunegalavę šunys vis viena jos ieško. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šiukštus prarytos žolės paviršius dirgina gerklės ir skrandžio gleivinę, o tai sukelia vėmimą. Skrandžio gleivėmis apsivėlusią žolę šunys išvemia, tuo pačiu pašalindami ir susikaupusių sulčių perteklių.

Sunegalavęs šuo, bandantis sukelti vėmimą, žolę ėda kiek kitaip, negu smaguriautojas – tas, kuris augalėliais mėgaujasi „šiaip sau“, stengiasi juos kruopščiai sukramtyti. Pasiligoję gyvūnai skoniu nesimėgauja, jie stiebelius tiesiog skabo ir ryja, taigi šie labiau dirgina skandį.

Vėmimas priėdus žolės nėra itin dažnas reiškinys. Naujosios Anglijos Universiteto (Australija) tyrimo metu 12 mišrūnų šunų galėjo prie žolės prieiti nuolat. Viso eksperimento metu vėmė tik 3 gyvūnai – viso 5 kartus.

Atlikus apklausą, kurioje dalyvavo apie 3000 šunų savininkų, 68 proc. teigė, kad jų šunys kasdien ar bent kartą savaitėje ėda augalus (dažniausiai žoles), 8 proc. – kad prieš ėsdami augalus šunys negaluoja, 28 proc. – kad jų šunys po to vemia. Paaiškėjo, kad jauni šunys augalus ėda dažniau negu seni, o vemia rečiau. Labiau tikėtina, kad prieš ėdant žolę negalavę šunys apsivems. Išvadose teigiama, kad žolės ėdimas šunims – įprastas elgesys, o vėmimas nėra dažnas.

Šunys žolę gali ėsti ir kai turi kirminų. Gali būti, kad žolė gali padėti išvalyti žarnyno parazitus. Gal todėl jauni gyvūnai žolę ryja dažniau – jie juk aktyviai auga ir yra prasčiau apsaugoti nuo parazitų.

Ar ėsdamas žolę augintinis nesusirgs?

Šunys žolę ėda jau dešimtis tūkstančių metų, ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai gali pakenkti. Taigi neverta sunerimti dėl to, kad pamatėte žolę ėdantį šunį. Tiesa, retais atvejais toks pomėgis gali būti kokios nors rimtesnės ligos požymis, kurią šuo bando gydyti savarankiškai. Jei žolės ėdimas ir vėmimas po to netapo įpročiu, neverta dėl to nervintis.

Susirūpinimą dėl šio elgesio gali kelti tik klausimas, ar žolė neužteršta chemikalais (herbicidais, trąšomis), kuriais augintinis gali apsinuodyti. Jei lauko žole nepasitikite, šuniui galite nupirkti naminių augalų (pvz., katėms skirtų žolių).

Kaip ir daugelis kitų mūsų šunų problemų, vidurių pūtimas dažniausiai pasireiškia kaip priežastinių veiksnių derinys. Jis gali atsirasti dėl alergijos maistui, pašarų netoleravimo, tačiau tų priežasčių gali būti ir daugiau. Tai gali būti:

Šuo ėda labai greitai ir priryja daug oro. Rijimo greitį galima sumažinti augintinį šeriant iš dubenėlio su specialiu dugnu, dėl kurio šuo negali ryti didesniais kąsniais. Tie indai vadinami „Brake Fast" arba “Slow Down” dubenėliais, jų galima rasti didesnėse naminių gyvūnėlių parduotuvėse ar įsigyti internetu. Specialūs šėrimo žaislai taip pat gera išeitis norint kovoti su rajūnų problema.

Žarnyno perkrova. Su šia problema kovoti galima šeriant dažniau ir mažesniais kiekiais. Nedideli ėdalo kiekiai žarnyne mažiau apkrauna ir gerina medžiagų pasisavinimą plonosiose žarnose, o tai reiškia, kad storąsias žarnas pasieks mažesnis likučių kiekis.

Net truputį per didelis pašaro kiekis gali sukelti bezdėjimą (ir skytas išmatas). Šiuo atveju gera išeitis gali būti atidžiai prižiūrėti, koks pašaro kiekis sušeriamas šuniui. Tam netgi galima naudoti virtuvines svarstykles – bus galima tiksliai pasverti davinį.

Šuniui duodant sausgyslinių ar odos kaulų, kiaulių ausų ir panašių skanėstų, jie gali sukelti vidurių pūtimą (taip pat blogą burnos kvapą ir dvokiančias išmatas). Šių skanėstų augintiniams duoda daugelis savininkų, kadangi juos dievina daugelis šunų. Vis dėlto jeigu Jūsų šunį kamuoja vidurių pūtimas, tokie skanėstai jam gali ir netikti. Jie gaminami iš sunkiai virškinamų baltymų ir, tyrimų duomenimis, gali būti laikomi daugelio šunų meteoriizmo atvejų kaltininkais. Taip pat šie skanėstai gali išprovokuoti maisto alergiją ar netoleravimą, laisvinti vidurius.

Šėrimas vaisiais ir daržovėmis. Šunys šiuos produktus virškina sunkiai (nebent jie virti ar trinti), tad jie taip pat gali sukelti vidurių pūtimą.

Šėrimas maistu nuo stalo bei skanėstais, kurių sudėtyje yra jautienos ar nenurodytos mėsos/grūdų produktų, taip pat gali sukelti meteorizmą. Jautiena ir kviečiai – du bene labiausiai paplitę maisto alergenai, kurių šuns organizmas gali netoleruoti.

Maisto alergija/netoleravimas. Jei visos aukščiau išvardintos priežastys gali būti atmestos, vertėtų apsvarstyti ir tai, jog problemą kelti gali viena ar daugiau raciono sudedamųjų dalių. Jeigu Jūsų šuo jau šeriamas kokybišku hipoalerginiu pašaru, viena iš alternatyvų galėtų būti Arden Grange Sensitive ėdalas. Jei Jūsų šuo šeriamas produktu, kuriame yra kviečių (arba avižų ir/arba miežių, rugių, kuriuose yra gliadino ir gliutenino baltymų, sudarančius daugelio vengiamą kviečių glitimą), jautienos, sojų ir/arba pieno produktų, pakeiskitejį į vieną iš Arden Grange pašarų suaugusiems šunims ar šuniukams (nė viename jų nebus šių išvardintų sudedamųjų dalių.

Gamtoje šunys yra medžiotojai ir maitėdos, ėdantys labai įvairių maistą. Jų racionas iš tiesų neįtikėtinai įvairus - nuo gyvų pelių ar prieš kelias dienas kitų plėšrūnų nudobto gyvūno iki žolėdžių išmatų. Šiems gyvūnams nėra nieko pernelyg bjauraus, kadangi jie stengiasi išlikti.

Šiomis dienomis šunys dažniausiai šeriami gan vienodu maistu (paprastai pasirenkamas kuris nors sauso ėdalo gamintojas ir keičiantis šuns augimo fazėms keičiamos tik pašarų formulės). Ar tokiam šuniui galima duoti kačių maisto? Tikrai ne. Pati paprasčiausia to priežastis - kačių maistas sukurtas ir subalansuotas katėms, o ne šunims.

Katėms reikia mažesnio maisto kiekio vienam kilogramui kūno masės, tačiau tuo pačiu – daugiau baltymų ir riebalų. Kačių pašarai paprastai kaloringesni, kartais turi daugiau natrio (priklausomai nuo formulės).

Kadangi katės gan išrankios, jų pašarai smulkesni, skanesni ir maloniau kvepia (šunys maistą labiau linkę rinktis pagal kvapą, o katės – pagal skonį). Vadinasi, dažnas šuo teiks pirmenybę ne savo nuobodžiam „sausiakui“, o viliojančiam katės ėdaliukui - tačiau tai juk nereiškia, kad šunys turi ėsti viską, kas jiems skanu.

Iš tiesų ilgalaikis šunų šėrimo kačių pašarais poveikis nebuvo tirtas, taigi tiksliau pasakyti nieko negalima – tačiau kai kurie „nuklydę“ savininkai yra pastebėję dažnesnius kasymusis, alerginius bėrimus. Įrodyta, kad aukšto baltymingumo dietos gali pabloginti inkstų funkcijas bei sukelti šuniukų augimo problemas. Jei šuo linkęs į pankreatitą ar virškinimo sutrikimus, didesnis riebalų kiekis kačių pašaruose gali skatinti lėtinių problemų atsiradimą. Be to, dėl didesnio kaloringumo kačių maistas labiau „eina į kūną“, o šuo dėl mažesnio jo kiekio vis tiek jaučiasi alkanas ir ieško ką dar būtų galima suryti.

Kas atsitiks, jei šuo kartą paragaus kačių maisto? Blogiausias scenarijus – vėmimas ir viduriavimas dėl staigaus pašarų pasikeitimo...

Savo ruožtu katėms taip pat negalima duoti šunų maisto – nuo ilgesnio tokio maitinimo būdo katėms pradeda trūkti praktiškai daugumos svarbių medžiagų, ypač taurino, kurį šunų organizmas geba pasigaminti. Dažnai šunų ėdalu šeriamų kačių savininkai skundžiasi, kad augintinės pradeda labai šertis, prastėja jų kailio būklė – tai pirmieji požymiai, kad kažkas negerai.

DNR tyrimai rodo, kad šunų organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė virškinti krakmolą. Naujausio tyrimo išvadoje teigiama, kad šunys gali ėsti įvairesnį maistą, negu jų protėviai vilkai. Panašūs genetiniai žmonių pokyčiai palaiko idėją, kad šunų ir mūsų evoliucijos istorija panaši.

Šunys išsivystė iš vilkų daugiau kaip prieš 11 000 metų kažkur Eurazijoje – tačiau kada ir kaip vis dar diskutuojama. Perėjimas iš vilkų gaujos prie žmonių šeimos šunims suteikė galimybę ne tik gyventi drauge su žmonėmis. Erik Axelsson su kolegomis iš Upsalos Universiteto siekdami išsiaiškinti prijaukinimui svarbius genus palygino šunų ir vilkų DNR.

Genetinis kodas yra dvigubos, spirale susisukusios molekulės, vadinamos DNR, pavidalo. Molekules sudaro nukleotidai, dažnai trumpinami raidėmis – A, C, G ir T. Nukleotidų seka užrašyti nurodymai, kaip turi vystytis organizmas, kad jo savybės tiksliai atitiktų jo rūšies savybes. Tam tikri DNR segmentai, „nešantys“ paveldimąją informaciją, vadinami genais. Nuo jų priklauso organizmo paveldimos fizinės savybės. Vieną konkrečią savybę gali lemti keli skirtingi genai. Skirtumus toje pačioje rūšyje nulemia nežymūs DNR skirtumai. Gali skirtis pavieniai nukleotidai – tai vadinama vieno nukleotido polimorfizmu (VNP). Šie skirtumai yra DNR kopijavimo klaidos. Dauguma tokių klaidų yra nereikšmingos ir nepastebimos, tačiau tam tikruose genuose šie nukleotidų skirtumai nulemia matomus bruožus.

Mokslininkai ištyrė 12 vilkų iš viso pasaulio ir 60 šunų (14 veislių) DNR sekas. Dėmesį jie sutelkė į vieno nukleotido polimorfizmus. Tyrėjai ignoravo regionus su daug VNP ir dėmesį skyrė ten, kur jų buvo mažai ar visai nebuvo. Dauguma šunų turi tokius pačius VNP.

Analizė atlikta 36 DNR regionuose, 122 genuose, kurie galėjo prisidėti prie šuns evoliucijos. 19 šių regionų pasirodė svarbūs smegenų veiklai, 8 susiję su nervų sistemos vystymusi (kas turi prasmės atsižvelgiant į šunų elgsenos pokyčius tampant geriausiais žmogaus draugais). Labiausiai nustebino genai, susiję su krakmolo virškinimu. Paaiškėjo, kad šunys turi 4 – 30 genų, koduojančių amilazę (baltymą, padedantį skaidyti krakmolą žarnyne) kopijų. Vilkai turi tik du egzempliorius, po vieną kiekvienoje chromosomoje, dėl to galima teigti, kad šie šunų genai 28 kartus aktyvesni negu vilkų. Daugiau kopijų reiškia daugiau baltymų.

Tyrimai mėgintuvėlyje įrodė, kad šunys penkis kartus geriau negu vilkai virškina pagrindinę žemės ūkio grūdinių kultūrų kaip kviečiai ar ryžiai sudedamąją dalį – krakmolą. Panašūs skirtumai aptikti ir tarp žmonių – istoriškai valgantys daugiau angliavandenių (pvz., japonai) turi daugiau amilazę koduojančio geno kopijų, negu žmonės, kurių mityboje krakmolo nedaug (Afrikos Mbuti gentis). Žmonės taip pat prisitaikė prie dramatiškų pokyčių, kuriuos sukėlė žemės ūkio atsiradimas.

Šunys ir vilkai turi tiek pat maltazę (kitas angliavandenių virškinimui svarbus fermentas) koduojančių genų MGAM, tačiau šunų maltazės versijos ilgesnės. Tokie ilgesni baltymai pastebimi ir tarp žolėdžių, pvz., triušių, ir visaėdžių, kaip lemūrai ar žiurkės, bet ne kitų žinduolių – taigi ilgis svarbus mintantiems augalais. Dėl to šunų maltazė efektyvesnė negu vilkų.

Tai patvirtina mintį, kad vilkai pradėjo bendrauti su žmonėmis, kai šie tapo sėslūs ir ėmė vystyti žemės ūkį. Atliekos, kuriose nebuvo daug mėsos, tapo pagrindiniu maisto šaltiniu. Pranašumą įgijo tie šunų protėviai, kurie efektyviau virškino angliavandenius.

Šis su šunų mityba susijęs atradimas labai stebinantis ir įdomus, tačiau prijaukinime dalyvavo ir daugiau genų. Tęsiant tyrimus ir toliau lyginant šunų ir vilkų genus, galima dar daugiau išsiaiškinti apie šių gyvūnų genetinius skirtumus.

HOW TO STORE DOG FOOD? By Esteban Marron

Dažnai į tinkamą sauso ar šaldyto ėdalo laikymą nekreipiama dėmesio, nors tai labai svarbu. Beprasmiška pirkti aukščiausios kokybės ėdalą ir jį sugadinti ar net paversti nesveiku dėl netinkamo laikymo. Šviežias ekonominės klasės ėdalas gali būti kokybišksesnis už puikiausią superpremium atstovą, kuris mėnesių mėnesius dulkėjo lentynose, o po to pradarytas savaites voliojosi garažo kampe.

Sausi pašarai

Ar laikytumėt iš pakuotės išimtą duoną virtuvėj ar garaže 39 dienas? Greičiausiai ne. 39 dienos – trukmė, per kurią suvartojamas tipiškas šunų ėdalo maišas. Tai labai ilgas laikas, lydimas prastų laikymo sąlygų, riebalų oksidacijos, maisto medžiagų nykimo, užsikrėtimo pelėsiais, erkėmis ar kitais maisto teršalais. Vienas iš trijų šunų gaišta juo vėžio, ir bent dalinai tai gali lemti netinkamos pašarų laikymo sąlygos.

Sausas ėdalas dažniausiai galioja vienerius metus. Tai reiškia, kad jis bus „geras“ vienerius metus nuo pagaminimo. Dauguma pašarų turi užrašą „Geriausias iki“ (“Best if used by”) ant pakuotės. Šis užrašas galioja tik neatidarytiems maišams.

Jei maišas sveikas, be jokių skylių, įbrėžimų, ten nepasiekia deguonis, galintis migruoti į maistą ir per metus padaryti labai didelę oksidaciją, maisto medžiagų skaidymąsi ar mikrobų augimo problemas. Bet kai tik maišą praveriate, deguois, drėgmė, šviesa, pelėsiai, maisto erkės ir kiti potencialūs teršalai patenka į maišą.

Riebalų oksidacija. Siekdami išvengti oksidacijos, šunų ėdalų gamintojai naudoja antioksidantus (kartais - vitaminą E ar kitus natūralius produktus). Atidarius maišą (arba jeigu jis nėra tobulai apsaugotas nuo deguonies patekimo vidun) su laiku dėl nuolatinio deguonies poveikio antioksidantai oksiduojasi ir riebalai, pradedant nuo labiausiai pažeidžiamų omega-3 RR, apkarsta. Dažnas oksiduotų riebalų naudojimas gali sukelti vėžį ir prisidėti prie daugybės lėtinių sveikatos problemų.

Maisto medžiagų nykimas. Maisto mitybinė vertė praėjus 39 dienom nuo pakuotės atidarymo bus žymiai menkesnė, negu tik pravėrus maišą. Vitaminai tam ypač jautrūs. Ilgalaikis atidaryto ėdalo laikymas kambario temperatūros patalpoje naikina vitaminą A, tiaminą, daugumą folatų formų, kai kurias B6 (piridoksino) formas, vitaminą C ir pantoteno rūgštį.

Pelėsiai ir mikotoksinai. Sausam maistui iš aplinkos oro sugėrus drėgmę, gamintojų naudotos antimikrobinės medžiagos tampa neveiksmingos. Laikant ėdalą atidarytą šiltoje ir (ypač) drėgnoje patalpoje, į jį gali „įsimesti“ pelėsis. Kai kurie pelėsių altiekų produktai (mikotoksinai) siejami su ilgalaikėmis vėžio ir kitų sveikstos problemų priežastimis. Šunys ypač jautrūs šiems toksinams. Ėdalas gali užsiteršti Aspergillus flavus, gaminančiu aflatoksiną B1 – labiausiai paplitusį žinomą natūralų kanceroganą. Žmonės negali plika akimi pamatyti pelėsių, o dauguma šunų napejunta ir jų skonio. Mikotoksinai keturkojį dažniausiai žudo lėtai, sukėldami ilgalaikius įvairių organų sutrikimus.

Kiti teršalai. Vabalai, maisto erkės, pelės ir kiti padrai mėgsta „sausiaką“ . Naujausi tyrimai parodė, kad alergiški šunys itin dažnai reaguoja į erkes, kurios noriai užkrečia grūdus (ypač naudojamus pigiems sausams ėdalams gaminti).

Patarimai, kaip galima sausą ėdalą išlaikyti kuo ilgiau kokybišką:

Laikykite ėdalą originalioje pakuotėje, net jei ir turite hermertišką konteinerį. Perpilant maistą visos granulės susisileičia su oru ir tai didina oksidacijos potencialą.

Pirkite mažus neseniai pagaminto ėdalo maišelius. Ieškokite užrašų „geriausias iki“ - jei jų nematote, kreipkitės į tiekėją.

Atidarius ėdalą planuokite jį sušerti per 7 dienas.

Laikykite ėdalą sausai. Jeigu jis atrodo drėgnas – išmeskite.

Didelius maišus laikykite šaldiklyje.

Maistui pakeitus spalvą jį išmeskite.

Jei maisto kvapas aštrus ar primena dažų – išmeskite jį.

Jei šuo atsisako ėsti maistą, nors anksčiau noriai jį lapnodavo, išmeskite jį.

Nepirkite pašarų pažeistomis pakuotėmis.

RAW

Jei šeriate komerciškai paruoštais RAW pašarais, svarbu pirkti neseniai sušaldytus produktus. Net jei visi šaltiniai yra ekologiški, puikiai subalansuoti, „vyresnis“ kaip 4 mėn, amžiaus porduktas nebus kokybiškas (pagal JAV taisykles).

Ieškokite kuo šviežesnės mėsos. Šaldymas – geriausias būdas ją išsaugoti, tačiau net prie -15 laipsnių temperatūros maistinės medžiagos po truputį nyksta, o riebalai oksiduojasi. Sveikos šaldytos mėsos „šmotas“ šaldiklyje puikiai išbus vienerius metus. Tačiau komerciškai paruošta malta mėsa galioja daug trumpiau. Pagal JAV įstatymus, užšaldyta tokia mėsa laikosi vos 3 – 4 mėnesius.

JAV naudojama lentelė, rodanti, kiek laiko maistas būna geriausias šaldant jį 18 laipsnių temperatūroje.

Mėsa, gabalas: 4 – 12 mėn.

Mėsa, pjaustyta: 4 – 12 mėn.

Malta mėsa: 3 – 4 mėn.

Vistiena, gabalas: 12 mėn.

Vistiena dalimis: 9 mėn.

Vistiena, vidaus organai: 3 – 4 mėn.

Malant mėsą naikinimos apsauginės ląstelių sienelės ir, riebalų ląstelės, skaidomos maistinės medžiagos, dėl ko jos tampa jautresnės oksidacinių agentų poveikiui (įskaitant oksidacijos procesą spartinančius geležį ir varį, kurie „paleidžiami“ iš suardytų ląstelių). Užšaldžius maltą mėsą, oksidacija ir maisto medžiagų nykimas nesustoja, nebent jis būtų supakuotos sandariose metalo ar stiklo pakuotėse. Riebalai lėtai karsta, vitaminai ir antoksidantai nyksta.

Maisto medžiagoms papildomą poveikį daro ledo kristalų augimas. Užšaldžius žalią mėsą, joje esantis vanduo virsta ledo kristalais. Jie auga net esant pastoviai -18 laipsnių temperatūrai. Kuo ilgiau mėsa stovi šaldiklyje, tuo didesni išauga ledo kristalai, tad didėja ir tikimybė, kad jie suardys ląstelių sieneles.

Būdas, kuriuo gaminama nemažai komercinių RAW ar BARF ėdalų – maltos mėsos ir daržovių bei kitų priedų maišymas. Tai gali paspartinti maistinių medžiagų irimą ir sutrumpinti produkto galiojimo laiką. Maltose daržovėse daug vandens. Jas užšaldžius susidaro ledo kristalai, naikinantys maistines medžiagas. Beje, malti žuvies produktai iš visų gyvūninės kilmės produktų laikosi trumpiausiai.

Geriausias būdas įsitikinti, kad perkate kokybiškus porduktus – ieškoti datos iki kada jie galioja ir pirkti tuos, kurie pagaminti mažiau negu prieš 3 mėn. Dauguma RAW gmaintojų produktams suteikia 12 mėn. galiojimo trukmę. Jei negalite nustatyti, kada produktas pagamintas, informacijos apie šviežumą teiraukitės pas gamintoją.