Pagal SDJ 2013 11 mėn. str. SWITHCHING TO RAW FOOD

Šėrimas žaliais mėsingais kaulais gali stebuklingai paveikti šuns sveikatą, tačiau prieš pradedant ir įveikiant baimes gali būti erzinančių smulkmenų. Juk girdėjome apie kaulais užspringusius šunis, užkimštus žarnynais ar bjaurias ant kiekvieno žalio maisto kąsnelio tykančias bakterijas. Nenorime pakenkti savo augintiniams. Be to, turime išsaugoti įvaizdį - nenorime elgtis neapgalvotai, nepaisyti papročių ir išstatyti save pajuokai. Atsipalaiduokite, nusivalykite nuo kaktos prakaitą, nusausinkite delnus. Augintinio mitybos pakeitimas – svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti rūpindamasis jo sveikata, gyvybingumu ir ilgaamžiškumu. Laimei, dauguma šunų vis dar palytėti vidinio vilko ir mielai mėgausis sultingu kaulu. Kai kuriuos šunis, nors ir priklausomus nuo komercinių dietų, taip pat galima įtikinti.

Žali mėsiški kaulai

Darykime prielaidą, kad Jūsų šuo gana jaunas, neturi didelių/skausmingų problemų su dantim ar dantenom ir iki šiol buvo šertas komerciniu ar namie gamintu maistu. Pirmas klausimas: ar viską keisti palaipsniui, ar staiga?

Aš rekomenduoju, jei tik įmanoma, viską daryti staiga be paruošimo. Tiesiog sustabdyti seną racioną ir pradėti naują. Iš pradžių geriausia dirbti su vienu maisto tipu, kol pakeitimas bus sėkmingai baigtas. Viščiukai, vištų nugaros ar skerdenos – geras pirmasis patiekalas visų dydžių šunims. Tiesiog numeskit ėdalą ant žemės ir stebėkit, kaip augintinis jį uosto, laižo ir galų gale pradeda ėsti. Galite jausti norą pirmosiomis sesijomis būti šalia, tačiau bandykite stebėti per atstumą.

Maždaug po savaitės, jei nėra virškinimo sutrikimų, galite duoti kitų žalių mėsos kaulų ar skerdenų. Duokite savaitę prisitaikymui kiekvienam naujam maisto elementui prieš pereinant į kitą.

Ką daryti, jei šuo priklausomas nuo ankstesnio maisto, atliekų ar turite šėrimo priklausomybę? Labai dažnai 24 valandos daro labai didelį skirtumą. Svarbu atsisakyti pagundos duoti jam sauso maisto ar konservų. Kitą dieną kiek susipainiojęs ir alkanas gyvūnas bus labiau linkęs tirti keistą naują ėdalą. Jei ši strategija nepavyks, teks galvoti dar kartą.

Išrankus šuo

Kai kuriems žmonėms tam tikrų maistų produktų kvapas ar net mintis apie juos gali apversti skrandį. Maisto baimė gali paveikti ir šunis. Pavyzdžiui, šuniui, kuriam automobilyje beėdant vištieną įgėlė bitė, vėliau vien nuo vištienos kvapo gali pradėti skaudėti skrandį.

Iš esmės bloga patirtis nebūtina, kad šuo nenorėtų išbandyti naujų skonių ar tekstūrų. Išrankaus šuns raciono keitimas gali užtrukti ir pareikalauti kiek išradingumo. Kaip ir vilkai, šunys gali puikiai susidoroti su alkiu. Alkis nebūtinai turi būti pagrindinė priemonė. Riebiems šunims visas laikotarpis gali trukti ilgiau – iki kelių savaičių, tačiau paprastai labai puikiai suveikia dvi ar trys dienos be maisto. Jei šuo per valandą nesuėda vištos skerdenos, tiesiog paimkit ją ir padėkit į šaldytuvą iki kitos dienos. Trečią dieną alkanas šuo seks kiekvieną Jūsų judesį - ir bus pasirengęs eksperimentuoti.

Ar šuo mėgsta barškančius žaislus su paslėptu sausu maistu ? Gal jis mėgsta gaudyt skanius kąsnelius ar atnešti kamuolį? Erzinimas ir apgaulė taip pat gali padėti. Naudokite skanėstų indą, tačiau įmeskit ten mažų mėsos gabaliukų. Galit pjaustyti vištieną ir maišyti su šuniui pažįstamu sausu maistu, palaipsniui per kelias dienas didindami vištienos proporciją, o vėliau pakeisdami ją į didelius vištienos gabalus. Galite bandyti mėsą padengti konservais ar prigrūsti sauso maisto granulių.

Auginate mažą šunį, kurį maitinate žmonių maistu? Kartais tokiems šunims vištieną gali tekti lengvai pakepti. Po įvadinio laikotarpio mėsą kepkite vis trumpiau, kol ji liks visai žalia. Kai šuo supranta, kad žalios mėsos skonis geras, jis patiria didelį malonumą ėsdamas ją ir kaulus. Svarbu patvarumas – nepasiduokit mažam šuniui. Jam žalias maistas labai svarbu, jam reikalinga geresnė dantų priežiūra.

Kai šuo pripranta prie žalios vištienos, kitų produktų įvedimas nebebūna sudėtingas. Tačiau jei naujas elementas sulaukia pasipriešinimo, išbandykite vieną ar dvi bado dienas. Linkiu sėkmės ir paminėsiu keletą išimčių – šėrimas RAW nėra mechaninis procesas, mes turime palaikyti ryšį su gamtos realijomis. Yra šunų, kurie mieliau badaus, negu ės ką nors nenatūralaus.

Kai kurie šunys mėgaujasi žalia žuvimi, o kiti atsisako ją ėsti. Mano šunys su malonumu ėda vištų nugaras ir skerdenas. Tačiau patyriau daug nusivylimo, kai pasiūliau jiems senų vištų su visomis plunksnomis ir viduriais – šunys mielai purtė neseniai užmuštas vištas, kol įsitikino, kad jos negyvos, tačiau kategoriškai atsisakė jas ėsti. Bandžiau jas nupešti, kapoti jas, bandžiau viską ką tik galima sugalvoti, tačiau vištos taip ir liko nepaliestos. Toks tas gyvenimas su šunimis.

Likusios vištos liko gyventi ir padėjo daug kiaušinių.

Ar smulkinti maistą

Plėšydami ir draskydami maistą mėsėdžiai apsisaugo nuo periodonto ir panašių ligų. Smulkindami maistą prarasite šią valymo funkciją ir žalio maisto naudą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad susiduriame su sudėtingomis biologinėmis sistemomis, labai retai gali tekti taisykles pakeisti. Labai trumpais periodais plėšrūnai gali išgyventi be kaulų. Taigi jei gyvūnas jaunas ar serga ir negali ėsti žalių mėsingų kaulų, atsakymas paprastas – šerkit pjaustytą, maltą mėsą ar subproduktus (tačiau neilgai).

Iki 3 sav. amžiaus šuniukams nereikia kietų maisto dalių, tačiau po 6 savaičių jie jau turi aštrius dantis, kuriais galėtų plėšyti maistą. Tęsiantis perėjimo stadijai, vilkės atryja dalinai suskaidytą skrandžio turinį savo mažyliams. Tokiu būdu maistą šuniukams atryja labai nedaug naminių šunų. Jei kalė turi daug pieno ir mažą vadą, šuniukų papildomai šerti nereikia. Tačiau jei kyla abejonių, reikėtų duoti kapotos ar maltos žalios mėsos su vištienos gabaliukais. Iki 6 savaičių amžiaus šuniukams nereikia maisto draskyti ir plėšyti.

Ilgesnis reikalas su senais, bedančiais šunimis. Tačiau bedančiai ar beveik bedančiai šunys irgi sugeba į skrandį susigrūsti vištų skerdenas. Tai nauda psichikai, be to, tokie fiziniai pratimai palaiko dantenų tonusą. Jei senam gyvūnui kelias pirmas savaites prireiktų pagalbos, gali padėti malta, smulkinta mėsa ir subproduktai. Senam šuniui trumpam periodui galima sumažinti kaulų kiekį racione.

Kiek suaugusiems šunims reikia žalų mėsiškų kaulų? Yra viena reta sveikatos problema - megaezofagija, paveikianti gebėjimą pristatyti maistą į skrandį, tada jis telkiasi stemplėje. Čia išeitimi gali būti smulkintas maistas. Dar viena reta liga - prievarčio stenozė - gali trukdyti maisto patekimui iš skrandžio į plonąją žarną. Paprastai problemą išsprendžia operacija, o iki jos maistą geriausia smulkinti.

Veisimas

Tegul gamta tampa mūsų gidu. Leiskite, kad veisimosi sezono metu tinkamas maistas būtų lengvai prieinamas. Laukiniai mėsėdžiai veisiasi tada, kai daugiausia lengvai prieinamų grobio jauniklių.

Šerkite savo veisiamus gyvūnus kuo natūraliau ir jie bus optimaliai vaisingi, embrionai gerai formuosis, gimimo procesas bus nesudėtingas – kaip ir reikia pagrįstai tikėtis. Sveiki patinai turės sveiką spermą, moterys – sveikas kiaušides. Sveika gimda geriausiai tiks augančiam embrionui, stiprūs gimdos ir pilvo raumenys sudarys geriausias sąlygas lengvam gimimui.

Veisėjai praneša apie retesnius Cezario pjūvius tarp žalia mėsa šeriamų šunų (lyginant su perdirbtomis dietomis). Naujagimiai šuniukai ir kačiukai būna kiek mažesni, tačiau aktyvesni, ne tokie mieguisti. Jie energingai skatina pieno tiekimą ir gimdos susitraukimus, kas užtikrina gerą motinos savijautą. Sveika motina laižo ir valo palikuonis, taip sustiprindama ryšį ir skatindama kraujotaką, kvėpavimą, mažylių šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Plėšrūnų motinos suvalo viską, ką palikuonys palieka. Įdomu, kad šeriant RAW tas valymas tęsiasi ilgiau. Taip šeriant vadą, nebūna blogų kvapų ar netvarkos.

3 sav. - tinkamas laikas šuniukui pradėti duoti žalio maisto gabalėlius. Geras pirmasis pasirinkimas - vištų nugaros ir skerdenos. Pirma iki 6 savaičių amžiaus mažyliai mėsą čiulpia, vėliau pradeda graužti minkštus vištos kaulus. Triušio ar žuvies skerdenos - dar vienas geras maisto šaltinis jauniems gyvūnams. Atkreipkite dėmesį, kad šuniukai labai imlūs maisto produktų įvairovei. Įveskite RAW anksti ir augintinis turės platų skonį.

Papildai

Šuningai kalei papildomai reikia geležies ir folio rūgšties. Tačiau vaikingoms plėšrūnėms nereikia jokių priedų. Tiesiog šerkite visą skerdeną ar žalius mėsingus kaulus. Tiesą sakant, vitaminų ir mineralų papildai gali padaryti žalos.

Kartais šuniukams gali tekti duoti pieno. Jei pasisekė, galite rasti įmotę, kuri priimtų ir maitintų našlaičius. Priešingu atveju būna gerų dirbtinių pieno pakaitalų, kurių galima įsigyti iš veterinarų ir naminių gyvūnėlių parduotuvių. Atsiminkit, kad plėšrūnų mamos laižo savo palikuonis, skatindamos tuštinimąsi. Po šėrimo turite imituoti motinos veiksmus, tačiau nenaudokit savo liežuvio – geriau sudrėkinta vata ar popierinis rankšluostis.

Kaip minėjau, 3 – 6 sav. amžiau šuniukams gali tekti racioną papildyti pjaustytu ar maltu maistu. Smulkiai pjaustykit vištieną, žuvį, triušieną ar liesą jautieną. Visą papildomo šėrimo laikotarpį vis tiek duokit skerdenų. Kai šuniukai jau geba mėsą plėšyti, papildomą šėrimą nutraukite.

Augantiems šuniukams reikia daug kalcio, kad būtų užtikrintas kaulų augimas. Saikingai galima duoti subproduktų ir didelių žalios mėsos gabalėlių, tačiau juose mažai. Geriausia rinktis ne vitaminus ar papildus, o ieškoti natūralių kalcio šaltinių – skerdenų, mėsingų kaulų.

Paklauskite tūlo šuns savininko „ar galiu duoti kiaulienos savo šuniui? - ir tas greičiausiai pasius taip, lyg būtumėt užsiminęs apie žiurknuodžius. Jei pasiteirausite kodėl – bus paaiškinta, kad „sunkiai virškina“, „riebu“, arba „turi visokių parazitų“. Po tokių teiginių ateityje greičiausiai atliksite skrandžio valymą vargšui vos pabandžius nugvelbti kokį šašlyko gabaliuką...

Viena iš blogos kiaulienos reputacijos priežasčių –šie gyviai garsėja kaip „vaikštančios šiukšliadėžės“ ir anksčiau daug kur šerti atliekomis (net ir skerdyklų). Trečiojo pasaulio šalyse jos ir dabar maitinasi šiukšlėmis, netgi gyvūnų lavonais ar išmatomis. Turint omenyje, kad kur šiukšlės – ten ir žiurkės, kurių kiaulės taip pat neatsisakydavo užkrimsti, nenuostabu, kad ilgą laiką į šių gyvūnų mėsą žiūrėta tikrai nekaip.

Per riebu

Jautriausi bet kokiai įvairovei gyvūnai – šeriami monodieta, pvz., vien sausais pašarais, o tada per kokią šventę staiga priryjantys skanutėlės riebutėlės šoninės. Tokiam šuniui virškinimo trakto problemos tikrai garantuotos... gavus bet kokį „įvairesnį“ kąsnelį.

Kalbant apie mėsos riebumą, „sunkumu“ pasižymi ir aviena, ir jautiena. Šiuo atveju kiauliena nėra kažkokia išimtis. Jei sugalvosite pastoviai šunį šerti riebia šonine, yra tikimybė, kad daliai keturkojų bus problemų. Kai kuriems šunims riebus maistas gali sukelti pankreatitą ar viduriavimą. Taip. Kai kurie šunys gaišta paspringę sausu ėdalu. Kai kurie šunys yra alergiški vištienai ir apsivemia nuo menkiausio jos kąsnelio. Yra ir šioks toks veislės faktorius: cvergšnauceriams ar miniatiūriniams pudeliams didesnė rizika su riebiu racionu įgyti pankreatitą, o vokiečių aviganiams – suviduriuoti. Dauguma šunų nuo riebaus maisto tiesiog nutuks.

Iš esmės nėra prasmės šuns šerti riebia mėsa, ypač jeigu jis gyvena ramiai. Tačiau kiauliena – ne tik lašiniai. Viskas priklauso nuo to, kurią kūno dalį šuniu sušersite. Be to, ne visi šunų savininkai riebalų vengia kaip maro. Auginantys sportininkus, ypač kinkinių šunis, turinčius nubėgti daugybę kilometrų, labai gerai žino šių medžiagų naudą. Kai kuriems rimtiems „darbininkams“ per dieną tenka suryti neįtikėtiną kalorijų kiekį, kurio su paprastu maistu nepavyks gauti (šuo tokiu atveju tik išsipūs kaip banginis ir gulės mosikuodamas kojelėmis). Pora mėnesių iki sezono pradžios jiems pradeda „riebinti“ dietas, kad darbo metu šunys puikiai virškintų ir jiems nekiltų jokių problemų su energijos trūkumu. Tokie šunys visą energiją gauna iš riebalų, jiems nereikia angliavandenių. Šį procesą paspartina, pvz., šėrimas po krūvio praėjus 1 – 2 valandoms.

Ar kiauliena blogai virškinama?

Kiaulienos baltymų biologinė vertė aukšta, ji pasižymi didele aminorūgščių įvairove. Palyginimui – kiaušinių biologinė vertė 92 – 98, žuvies apie 76, kiaulienos 62 – 79, jautienos 74, sojos, kviečių – 64. Be to, kiaulių kepenyse geležies yra dvigubai daugiau negu jautienos. Net vengiant pačio „raumens“, kiaulės subproduktai – puikus pasirinkimas.

Rimtas tyrimas atliktas vertinant kiaulienos nugarinės, vištos krūtinėlės, menkės filė ir lašišos filė sudėtį, baltymų virškinamumą ir biologinį prieinamumą. Menkė turėjo daugiausiai žalių baltymų, nepakeičiamųjų (kurių organizmas pats nepasigamina) ir pakeičiamųjų aminorūgščių (atitinkamai 96.9, 38.6 ir 50.3%). Lašiša čia buvo antra (92.8, 36.4, 44.6%), po to – vištiena (90.3, 36.1, 43.2%). Paskutinės – jautiena (82.7%, 33,9, 42,0%) ir kiauliena (86.2, 33.6, 41.3%). Tiriant kaip šiuos produktus veikia virškinimo fermentai, pirmavo menkė (0,71), tada – vištiena (0,52). Jautienos, kiaulienos ir lašišos vertės buvo panašios (0,63, 0,62 ir 0,64). Didžiausi standartiniai pakeičiamųjų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių virškinimo koeficientai priklausė menkės file (90,4 ir 89,8%), tada – vištienos krūtinėlei (86,6 ir 85,9%) ir lašišos filė (87,8 ir 86,4%). Analizuojant, kaip šunys klubinėje žarnoje virškina šių rūšių mėsas, jokių reikšmingų skirtumų neaptikta. Vertės varijavo nuo 88,9% (vištiena) iki 90,5% (kiauliena ir menkė). Analizuojant, kaip žalieji baltymai pasisavinami visame virškinimo trakte, jokių skirtumų neaptikta.

Atlikta keletas tyrimų, kurių metu vertinta, kaip kiaulieną pasisavina plėšrūnų organizmai. Vieno jų metu į mažųjų zoosoduose laikomų laukinių Afrikos kačių metu įtrauktos kiaulių kasos, tačiau naudingų medžiagų pasisavinimas jų organizmuose dėl to nepagerėjo (ir nepablogėjo). Dauguma stambių kačių šeimos atstovų zoologijos soduose daugiausia ėda arba arklieną, arba jautieną. Kiaulienos pagrindo raciono tokie gyvūnai paprastai negauna, tačiau vieni mokslininkai sugalvojo, kad kriuksių subproduktai gali būti dar vienas puikus naudingų medžiagų šaltinis ir išeitis toms mėsėdėms, kurios pasižymi jautrumu įprastiems baltymų šaltiniams. Tyrimo su didžiosiomis katėmis metu paaiškėjo, kad kiauliena virškinama ne prasčiau negu bet kuri kita mėsa.

Parazitų invazija

Viena pavojingiausių ligų, kurią gali perduoti kiaulės – trichineliozė (susergama 2 – 3 sav. po užsikrėtimo, būdingiausias požymis – raumenų skausmas). Šuo atveju pavojingesni šernai, tačiau pavojinga ir pirkti kiaulieną iš nepatikimo šaltinio. VMVT duomenimis, 2003 m. ištyrus 960 188 kiaulių ir 7161 šernų mėginių, trichineliozė aptikta 0,007%  kiaulių ir 1,63%  šernų  mėginių. 2009 m. trichineliozė aptikta 0,0013% kiaulienos ir 0,35% šernienos mėginių, 2010 m. - atitinkamai 0,0022%  ir 0,41%. Norint nudaigoti mėsoje snaudžiančius sukėlėjus, kiaulieną rekomenduojama mažiausiai 20 dienų  šaldyti bent 20 laipsnių temperatūroje.

Kitas gąsdinantis reikalas – pseudopasiutligė, arba Auješkio liga. Virusas perduodamas kitiems gyvūnams, šiems suėdus užkrėstą žalią kiaulieną. Ši liga paveikia centrinę nervų sistemą, gyvūnas tampa neramus, apatiškas, nervingas, praranda apetitą, po kurio laiko paralyžiuojamas ir gaišta. Liga nepagydoma. Paskutinį kartą Aujeskio ligos protrūkis užfiksuotas 1987 metais Pagėgių savivaldybėje. Nuo 1999 m. kiaulės mūsų šalyje nuo šios ligos nėra vakcinuojamos. 2012 m. pseudopasiutligė nustatyta keliems Šilutės rajone nušautiems šernams. Auješkio ligą sukeliantis virusas inaktyvinamas mėsą šaldant 35 – 40 dienų bent 18 laipsnių temperatūroje.

Kiaulės – pagrindinis žarnyno jersiniozės užkrato šaltinis (beje, 1 – 6 proc. sveikų šunų taip pat platina šiuos sukėlėjus). Daugumai šunų infekcija būna „slapta“ tačiau kartais galimas viduriavimas su krauju. Labai retais atvejais šunys gali susirgti ir rimčiau.

Bet kokia žalia mėsa gali būti pavojinga, ypač jei įsigyjama iš nepatikimo šaltinio. Dauguma šunų neblogai susidoroja su bakterijomis – skrandis, kurio viduje pakankamai rūgštu, jas sunaikina. Retas RAW šeriamas šuo suserga salmonelioze (kuri šiaip gali pasireikšti kaip labai nemaloni liga, įskaitant gastroenteritą). Šeriant šunis RAW, vienas iš variantų kirmėlių ar virusi naikinimui – šaldymas (geros 3 sav. šaldiklyje bent -20 laipsnių temperatūroje).

Kiauliena populiarėja

Sausuose ėdaluose kiauliena būdavo dažna – tik „paslėpta“. Paprastai ją renkasi ne kokybiškiausių pašarų gamintojai. Kiauliena tokiu atveju būna vienas iš daugybės ingredientų ir slepiasi po tokiais žodžiais kaip „gyvūninės kilmės produktai“, „gyvūninės kilmės riebalai“, „kaulų miltai“ ir t.t. Dabar ši mėsos rūšis plinta ir tarp kokybiškų, premium ar superpremium klasės atstovų.  Ji maistinga ir gerai virškinama. Bijant riebumo, verta paminėti, kad ekstruziniu būdu gaminamuose pašaruose riebalų kiekis griežtai kontroliuojamas. Tokie ėdalai itin tinka šunims, kenčiantiems nuo alergijos labiausiai paplitusioms mėsos ir žuvų rūšims, kurių galima aptikti daugelyje komercinių dietų. Dabar specialių produktų su kiauliena gali pasiūlyti įvairiausi gamintojai – nuo Arden Grange ar Orijen iki Royal Canin.

Pati savaime kiauliena šunims nėra pavojinga, ypač jei šeriamos ne riebiausios kūno dalys. Žinoma, galimi individualūs netoleravimo atvejai. Bakterinių infekcijų, parazitų rizika nėra didesnė, negu šeriant bet kuria kita žalia mėsa. Derinant su subroduktais, tai – puiki racioną papildanti dalis RAW ar BARF šėrimo strategiją pasirinkusiems šunų augintojams.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Pagal Bull-a-ton Summer 2004; AADR Health Corner

Šunų savininkams dažnai tenka susidurti su gyvūnais, kurie dėl įvairių priežasčių praranda daug svorio. Kartais tai būna tiesiog nujunkyti šuniukai, kartais –gyvūnai, kuriems reikia daugiau maisto negu kitiems. Taip pat būna periodas, kai šunys naudojami medžioklei ar kitam sportui, po kurių jų burna gali būti skausminga ir sausas maistas gali ją žaloti. Va tada šie mėsos kukuliai („kotletai“) gali būti atsakymas, užtikrinantis, kad šuo gaus būtent tai, ko jam reikia – ir dar šiek tiek daugiau.

Noriu pasiūlyti maistą, kuris savaime yra subalansuotas. Padarius partiją šių „satino kamuoliukų“ turi būti atsargus kai šeri šunis – jie taip juos mėgsta, kad kartais gali griebti už rankų kai pamato, ką jiems atneši.

Galbūt manote, kad šio patiekalo ingredientai brangūs – tačiau gauti rezultatai nusveria sąnaudas.

Aš naudoju juos prižiūrėdamas šuningas kales, sergančius šunis, šunis, kuriems reikia daugiau negu tik sausi pašarai, taip pat duodu juos, kai reikia stiprinti šunyčius. Juos galite naudoti kai manote, kad to reikia... tai nebūtinai tos priežastys, kurias aprašiau.

Galutinis rezultatas – blizgus, gražus ir laimingas šuo. Skirtumą pradėjus šerti šiais kotletais pamatysite labai greit – po 2 – 3 dienų.

Dabar norėčiau pasidalinti šiuo receptu ir tikiuosi, kad suprasite, jog jis tikrai naudingas.

4,5 kg mėsos (hamburgerių – pigiausios/riebiausios rūšies)

1 didelė dėžė javainių

1 didelė dėžė avižų

1 stiklinė kviečių gemalų

1 ¼ stiklinės augalinio aliejaus (kartais naudoju šalto spaudimo linų sėmenų aliejų)

1 ¼ stiklinės melasos (klampus skystis, šalutinis produktas perdirbant cukrinius runkelius ar cukranendres į cukrų)

12 kiaušinių

10 pakelių želatinos

Žiupsnelis druskos

Viską gerai sumaišykite (lyg gamintumėt netikrą zuikį). Kai viskas bus sumaišyta, darykite kiek mažesnius už beisbolo kamuoliuką rutuliukus ir juos užšaldykite maišeliuose. Norėdami naudoti, tiesiog išimkite maišelį, padėkite į šaldytuvą ir atšildykite, o tada sušerkite per 3 – 4 dienas. Visada laikykite šiuos produktus šaldytuve, kad jie būtų švieži.

Duokite po 2 kamuoliukus kas rytą. Žalia mėsa suardoma daug greičiau negu granulės, tad jų nereikia duoti kartu su sausu maistu - granulės skrandyje laikosi ilgiau. Jei sauso ėdalo duodate vakare, sumaitinkite satino kamuolius ryte, o jei sauso ėdalo duodate ryte – kamuoliukus sušerkit vakare.

Kai pradėsite pastebėti skirtumą, galite duodamų „kotletų“ skaičių padidinti arba sumažinti – atsižvelkite į individualius gyvūno poreikius. Jie turi daug baltymų, taip pat labai daug riebalų ir vitaminų, kurie šioje formoje labai absorbuojami ir panaudojami šuns organizme.

Šuniukams iš kamuoliukų padarykit košę naudodami šiltą vandenį ir šiek tiek mėsos. Kai šuniukai paaugs, galite duoti košelę iš kotleto be vandens. Nepanaudotą dalį iškart po šėrimo išimkite.

Jūs galite naudoti satino kamuoliukus įvairiais būdais, jie bus labai naudingi ir maistingi.

Tikiuosi, jums patiks šis receptas ir bus naudingas taip pat, kaip ir man bei mano šunims.

„Rudasis skeletas“

Prieš

Tai tik pavyzdys, ką satino kamuoliukai gali padaryti per 8 savaites. Mano nuomone, jei veisi šiuos gyvūnus, kartkartėmis kai kuriems jų turi pagelbėti – tai mes ir padarėm „Rudajam Skeletui“. Tai buvo 2004 m. kovo 3 dieną rastas šuo, beveik gaištantis nuo bado – kaip matome nuotraukoje.

Jis buvo nuolankiausias šuo kokį kada nors teko regėti. Šis vargšas gyvūnas valkatavo gatvėse, ėsdamas automobilių partrenktus gyvūnus ir šiukšles. Įdomu, kiek žmonių pro jį praėjo tik todėl, kad tai – pitbulterjeras?

Po

Jis buvo nukirmintas, paskiepytas, išmaudytas, jam išnaikintos blusos ir erkės. Tada jis uždarytas gerame aptvare ramioje vietoje, kur gavo šviežio vandens. Aš visada laikau satino kamuoliukų šaldiklyje ir iš karto atšildžiau maišelį. Šėriau jam po 3 kamuoliukus rytais ir kokybišką sausą ėdalą vakarais, taip pat visą laiką daviau šviežio vandens ir kruopščiai valiau narvą. Mėsos kamuoliukus nustojau duoti po 5 savaičių ir Red buvo perkeltas į įprastą erdvę. Ir štai – galutinis rezultatas (2004 05 04).

Daug šunų augintojų nuolat suka galvą, kokį sausą maistą parinkti savo augintiniui. Ir tikrai neprašauna tie, kurie moka ne tik perskaityti, bet ir suprasti, kas tie etiketėje nurodyti sauso maisto ingredientai.

Etiketė – tai lyg slaptas kodas, kurį reikia mokėti iššifruoti. Etiketėje pateikiama sauso ėdalo maistinė vertė, šėrimo instrukcijos bei informacija apie bendrą produkto kokybę. Ingredientų pavadinimai gali parodyti, kaip jie buvo apdoroti ar perdirbti. Skirtingi ingredientai skiriasi pagal mitybos profilius ir funkcines savybes.

Kai kurie gamintojai etiketėse naudoja tokius terminus kaip premium, ultra premium, natūralus (natural) ar holistinis (holistic). Tokie pavadinimai šiuo metu dar neturi teisinio apibrėžimo. Taip pat yra ėdalų, kurių etiketėje pažymima, kad sudedamosios dalys tinkamos žmonių vartojimui (human-grade food). Nors oficialaus apibrėžimo taip pat nėra, ši sąvoka egzistuoja. Jei etiketėje puikuojasi šūkiai „aukščiausios kokybės“ ar „gurmanams“ nereiškia, kad maisto sudedamosios dalys geresnės už tų gamintojų, kurių etiketėse šių epitetų nėra.

Pavadinimas – pirmasis indikatorius apie ėdalo ingredientus. Jei pašaras kur nors specializuojasi, jame esančios medžiagos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jei minima kokia nors sudedamoji dalis ir pavadinime nenaudojami žodžiai „skonis“ („jautienos skonio“), mažiausiai 95 proc. produkto turi sudaryti ta minima sudedamoji dalis (neskaitant vandens ir pagardų, kitu atveju ne mažiau kaip 70 proc.). Pavyzdžiui, „Chicken Dry Dog Food“ savo sudėtyje turi turėti bent 95 proc. vištienos. Jei etiketėje yra žodis „dinner“, minimo ingrediento turi būti 25 – 95 proc.

Jei ėdalas yra „kažkieno skonio“ (flavor), pavadinime minimo ingrediento gali būt minimalus kiekis. Skonį suteikia ne tam tikro produkto kiekis, o įvairios medžiagos, tokios kaip audinių ekstraktas. Jautienos skonio ėdalas sudėtyje gali praktiškai neturėti jautienos mėsos.

Jei etiketėje parašyta „su kalakutiena“, vartotojas galvoja, kad perka kokybišką ėdalą iš kalakutienos. Deja, frazė „su“ reiškia, kad patiekale minimas produktas turi sudaryti mažiausiai 3 proc. (užrašas „su tikra vištiena“ reiškia, kad ėdale bus mažiausiai 3 proc. vištienos). Paprastai tokiuose ėdaluose gyvulinės kilmės medžiagos įrašytos pirmoje ar antroje vietoje, o skliausteliuose parašoma, kad tam tikrą proc. (dažnai 3 – 5 proc.) tų gyvulinės kilmės medžiagų sudaro nurodytos rūšies mėsa.

Mėsa etiketėje turi būti ne „mėsa ir gyvulinės kilmės produktai“, o nurodytos rūšies mėsa (tai yra, ne kokia paukštiena, o vištiena ir panašiai). Aišku, geriausia, jei mėsa įrašyta pirmoje etiketės vietoje, o gyvulinės kilmės produktai užima mažesnę dalį. Subproduktai taip pat turėtų būti išvardinti tiksliai (pvz., kepenys).

Angliavandeniai ėdaluose gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Grūdai yra pagrindinis ėdalų ingredientas. Grūdų ir/ar daržovių procentinė dalis turi sudaryti iki pusės ėdalo, labai gerai, jai jų būna dar mažiau. Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau nei kiti. Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus. Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Ėdaluose populiarūs brewer`s (alaus) ryžiai – šalutinis alkoholio gamybos produktas, maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai prastos kokybės sudedamoji dalis. Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi.

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų.

Ingredientai etiketėje vardijami mažėjančia tvarka, trys pirmieji dažniausiai sudaro 75 proc. viso ėdalo. Daugiausia būna to produkto, kuris įrašytas priekyje. Labai dažnai ingredientų sąrašas būna itin ilgas. Tada priedai, sudarantys pakankamai reikšmingą indėlį, išvardijami iki pirmos minimos grynos riebalų medžiagos (vištienos riebalų, gyvulinių riebalų, žuvų taukų ar augalinio aliejaus).

Svarbu įsidėmėti, kad produkto ingredientai ir jų kiekiai surašomi prieš juos apdorojant. Vadinasi, jei pirmuoju numeriu įrašyta šviežia mėsa, po apdorojimo jos sumažės (šviežioje mėsoje daug skysčių, kurie bus prarasti), galutiniame produkte jos kiekis bus žymiai mažesnis (kartais lieka tik ketvirtadalis pradinio kiekio). Jei minima dehidratuota mėsa, jos kiekis po terminio apdirbimo lieka nepakitęs, kadangi ta mėsa šiaip ar taip jau praradusi skysčius. Baltymai miltų formoje (pvz. vištienos miltai) taip pat turi labai mažai drėgmės, lyginant su šviežia mėsa. Taigi ėdalas, kurio sudėtyje nurodyta „jautiena, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“ turės mažiau jautienos baltymų negu ėdalas, kur etiketėje parašyta „jautienos miltai, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“. Be to, šviežia mėsa ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, mažėja gamybos efektyvumas, todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai. Kai kurie gamintojai, siekdami padidinti bendrą produkto baltymų kiekį, ėdalą papildo negyvūniniais ingredientais, pvz., soja. Kitas labai prastos kokybės baltymų šaltinis – mėsos ir kaulų miltai bei mėsos šalutiniai produktai. Tokių sudedamųjų dalių kokybę bei sudėtį sunku nustatyti.

Siekiant išvengti „trijų pagrindinių produktų efekto“ (kaip žinia, dauguma vartotojų vengia produkto, jei pirmoje vietoje įrašytos augalinės kilmės medžiagos), gamintojai gali gudrauti. Kai tos pačios medžiagos (pvz., kukurūzo) komponentai išvardijami atskirai (kukurūzai ir kukurūzų glitimo miltai), kukurūzų automatiškai pasidaro mažiau negu pvz. vištienos ir etiketė atrodo „priimtiniau“.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai, jie pagerina ėdalo skonį. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus). Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Riebalai, esantys ėdaluose, konservuojami natūraliais arba sintetiniais konservantais. Sintetiniai – tai BHA (E320) ir BHT (E321), etoksikvinas. Dėl šių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų poveikio sveikatai atlikta pernelyg mažai mokslinių tyrimų. Žinoma, šie chemikalai naudojami nedideliais kiekiais, tačiau nuolat sausu ėdalu šeriamas gyvūnas juos gauna visą gyvenimą. Etoksikvinas šunų organizmuose išlieka netgi kelis mėnesius po jo pašalinimo iš mitybos. Kai kurie gamintojai pereina prie natūralių konservantų – rozmarinų, vitamino C ar E. Jie ne tokie efektyvūs kaip sintetiniai, tačiau saugesni. Deja, gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingredientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina.

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Produktas dažomas, kad atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vitamino K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas. Svarbu įsidėmėti, kad nebūtina medžioti ėdalų, kuriuose aukščiausi vitaminų bei mikroelementų kiekiai – nesveika ir tai, ko per daug, visada reikia stengtis laikytis „viduriuko“ principo.

„Natūralų“ šėrimą galima būtų skelti į dvi kryptis – RAW ir BARF. RAW imituoja plėšrūno modelį, BARF šifruojamas kaip „Biologically Appropriate Raw Food“ arba „Bones and Raw Food“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų kyla dėl to, ar šuo plėšrūnas, ar visaėdis. RAW atstovai sako, kad plėšrūnas, BARF – kad visaėdis. Greičiausiai šunis galima traktuoti kaip prisitaikančius plėšrūnus – geriausiai jie jaučiasi, kai ėda žalią mėsą, tačiau prisitaiko ir prie kitokių šėrimo būdų. Bet kokiu atveju šunims nereikalinga krūva daržovių, vaisių, grūdų ir papildų.

BARF siūlo, kad meniu sudarytų 50 proc. kaulų ir 50 proc. mėsos, arba 60 – 80 proc. mėsingų kaulų, tokių kaip vištų kaklai, nugaros ar sparnai, ir 20 – 40 proc. vaisių, daržovių, subproduktų, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, kartais net grūdų.

Vilkai suėda labai nedaug augalų – jie netgi neryja papjautų gyvūnų skrandžio turinio, kaip teigia mitas. Tiesa, vilkai suėda atrajotojų skrandžio gleivinę, kur gali būti likę dalinai suvirškintų augalinių medžiagų, neatsisako jie ir grobio žarnyno turinio, kuriame būna dalinai suardytų augalinių medžiagų. Ėsdami smulkius gyvūnus, vilkai suryja jų vidurius, tačiau augalinio maisto dalis ten nėra ženkli. Žinoma, šeriant RAW galima šuns racioną papildyti daržovėmis ir vaisiais – net laukiniai plėšrūnai kartais pasimėgauja augaliniais produktais, svarbu tik vengti tokių, kurie šuniui toksiški (svogūnai, razinos).

Vilko auką paprastai sudaro ne daugiau kaip 25 proc. kaulų ir odos ir paprastai jei gyvūnas stambus, vilkas neįveiks visų jo kaulų. BARF atstovai nieko blogo nesako apie vadinamuosius „atraminius“ kaulus (pvz., galvijų šlaunikaulius), kurie šunims yra per dideli ir kieti – kyla pavojus nusidilinti ar net išsilaužyti dantis. Tokie kaulai nėra maisto ingredientas, blogiausiu atveju juos siūloma duoti poilsio metu, šuniui jau priėdus.

RAW bando sugrąžinti į senus laikus, kai šunys buvo laukiniai. Vilkai, gyvenantys gaujose, medžioja stambius kanopinius gyvūnus, tokius kaip elniai, pavieniui jie gaudo smulkesnius gyvius – kiškiažvėrius, graužikus, vabzdžius, netgi žuvis. Šie plėšrūnai suryja kaulus, organus, raumenis, odą, plaukus, plunksnas, riebalus, jungiamąjį audinį… Vidutiniam plėšrūnui enkantis šių medžiagų santykis maždaug toks: 5- 10 proc. organų, 10 – 15 proc. ėdamų kaulų, 80 – 85 proc. raumenų mėsos.

Šeriant RAW gyvūnui rekomenduojama duoti 80 proc. mėsos (įskaitant kai kuriuos subproduktus, tokius kaip širdis), 10 proc. kaulų ir 10 proc. organų (subproduktų, kurių pusę sudaro kepenys), kartais sveiki kiaušiniai.

Dažnai BARF atstovai duoda maltą ar smulkintą mėsą, racioną praturtina papildais. Šeriant RAW mėsa nepjaustoma – šuniui sudaromos sąlygos maitintis kuo natūraliau, kramtyti, graužti ir pan., tai labai naudinga dantims. Papildai nerekomenduojami, nors kartais šunims duodama žuvų taukų. RAW atstovai vietoj daržovių ar papildų pataria šuniui nupirkti visą triušį.

Kuo šerti?

Tinka praktiškai visi gyvūnai, kurie bėgioja, plaukioja ar skraido. Šeriant šunį RAW, jam tinka:

Visas kiaušinis

Jautiena (visos dalys, išskyrus svorį laikančius (atraminius) kaulus)

Sveikas triušis (ar jo dalys)

Vištiena (visa ar dalimis)

Kalakutas (visas ar dalimis)

Putpelė, fazanas, antis, žąsis

Kiauliena

Ėriena, ožka

Elnias, briedis, stirna

Žuvis

Žiurkė, voverė, pelė

Subproduktai:

Kepenys (bet kokios rūšies)

Inkstai (bet kokios rūšies)

Skrandžiai

Širdis

Blužnis

Kasa

Plaučiai

Smegenys

Liežuviai, širdys (šie gali būt skiriami ir prie „normalios“ mėsos, kaip ir pvz. tokių gyvūnų kaip kiaulės skrandis)

Kaulų šaltinis:

Avis – bet kokie kaulai, galvos, kaklai, nugara, stuburas

Višta – skerdena, sparnai ir kaklas

Triušiai – skerdenos, kailiai, viduriai

Kiaulės – bet kokie kaulai, kojos, galva, uodegos

Jautiena: mažesni kaulai, veršienos skerdena, uodegos, šonkauliai, netinka galūnės, žandikauliai

Stirnos - šonkauliai ir dubenys, vengti galūnių kaulų

Jei šuo šeriamas laukiniais medžiojamaisiais gyvūnais, geriau jų mėsą patikrinti (ar nėra parazitų) ir užšaldyti bent 24 valandoms (po tiek laiko šaltyje zarazos turėtų neišgyventi). Jei žinote mėsos šaltinį ir jis tikrai patikimas, šaldymas nebūtinas.

Ramiojo vandenyno lašišos gali turėti parazitų, galinčių labai susargdinti šunis. Jei lašišinių žuvų (lašišos, upėtakio) šaltinis pasirodo įtartinas, mėsą užšaldykite 24 val. iki šuns šėrimo. Jei žuvis turi kokių aštrių dalių (nugaros peleką), jas reikia pašalinti. Venkite šunį pernelyg dažnai ar nuolat šerti karpiais, stintomis, strimelėmis ir šamais, nes šios žuvys turi fermentą, besijungiantį su tiaminu (vitaminas B1).

Jei norite maitinti šunį laukiniais graužikais (žiurkės, pelės) ar kiškiniais gyvūnais (triušiai, kiškiai), užšaldykite juos mėnesis iki šėrimo. Taip pat graužikų galite gauti iš tiekėjų (pasiklausinėkite tarp roplių augintojų), o triušių iš ūkininkų, šiuo atveju mėsos nereikia užšaldyti visam mėnesiui.

Venkite šuniui duoti didelius atraminius kaulus – į juos lengvai galima išsilaužyti dantis. Tuo pačiu neduokite ir mažų kauliukų. Tai reiškia, kad vištų sparnai, nugarėlės, skerdenos turi būti mėsingi. Kitaip tariant – kaulai mėsoje.

Nepersistenkite su subproduktais. Organai turi neįtikėtinai daug maistinių medžiagų, juose daug vitaminų ir mikroelementų, tačiau per didelis jų kiekis sukelti viduriavimą.

Kaip šuniui sušerti RAW?

Pitbulio šuniukas ėda stirnos galvą

Tai priklauso ir nuo šuns. Pvz., mėsa gali būti užšaldyta, dalinai užšaldyta ar atšildyta. Kai kurie šunys neėda atšildytos organų mėsos ir ryja tik sušaldytą. Šaldyti mėsingi kaulai (dar šifruojami kaip RMBs - raw meaty bones) gerai kramtomi, ypač tinka šunims, kurie dar tik mokosi kramtyti ar kurie savo maistą pernelyg greit nuryja.

Duokite tokį didelį gabalą, kokį tik galite. Jei turite didelį šunį ir šeriate jį jautienos šonkauliais, duokite visą sujungtą šonkaulių grupę. Jei turite mažą šunį ir duodate jam vištos koją, šerkite ją visą ir geriau didesnį gabalą, pvz., vištienos ketvirtį. Maži gabalėliai gali lemti užspringimą ir neskatina kramtymo. Vienas iš dažniau naudojamų „standartų“ – gabalas turi būti ±didesnis už šuns galvą. Jei šuo viso gabalo negali suėsti, palikite jį kitam kartui, dar geriau, jei yra galimybės šuniui jį kur nors užkasti ir mėsą „išnokinti“.

Šerdami šunį, tas gyvūno dalis, kurios apaugusios plunksnomis ar kailiu, galite arba duoti, arba pašalinti. Tai priklauso nuo šuns pomėgių ir patirties (pirmą kartą tikrai nepatariama šuniui duoti visos plunksnuotos vištos).

Kai maitinate šunį, mėsos gabalą paimkite ranka ir paduokite augintiniui. Dubuo nebūtinas, nebent kartais, kai pasiūlote kiaušinį. Kai kuriais atvejais pirmą kartą šeriant „čielą“ gyvūną tenka jį kiek prapjauti, kad nesupratingas šuo pamatytų, kas per gėris jo viduje.

Kai kurie žmonės kasdien duoda po truputį organų mėsos, kiti – kas kelias dienas. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tik nepamirškite, kad per daug subproduktų laisvina vidurius, o kepenys itin praturtintos vitaminu A.

Vieta, kur šuo bus šeriamas, vėlgi priklauso nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Šunį galima šerti narve – ypač tai tinka tiems namams, kur auginami keli gyvūnai. Galima šerti lauke, virtuvėje, garaže ir pan. Šeriant gyvenamajame kambaryje, daug kas patiesia rankšluostį, staltiesę, paklodę, laikraščių ir pan. Šunys nelabai mėgsta ėsti ant slidžių grindų – jie mieliau renkasi tokius pagrindus kaip kilimas ar lova.

Kada ir kaip dažnai šunį šerti?

Tai priklauso nuo jūsų dienotvarkės ir augintinio. Šunį galima šerti ryte, po pietų ar vakare. Geriausia, kad galėtumėte tas 10 – 30 min. būti netoli šuns, kol jis ėda. Dauguma šeriančių RAW šunis maitina vakare.

Kalbant apie šėrimo dažnį, šuo pats daug ką parodo – jei pvz. maitinate du kartus dienoje, o jis suėda ne viską, galbūt užtenka tik vieno karto. 4 – 5 mėn. amžiaus šuniukus galima šerti 3 kartus dienoje. Jei šuniukas nuolat atsisako vieno maitinimo, galima pereiti prie dviejų kartų. Šunys virš 6 mėn. amžiaus šeriami vieną - du kartus dienoje.

Šeriantys RAW kartas nuo karto šunims pasiūlo ir badavimą. Šuo, išaugęs iš mažiuko amžiaus ir sulaukęs daugiau kaip vienerių metų amžiaus, drąsiai gali badauti visą dieną. Laukiniams plėšrūnams taip pat įprasta kartas nuo karto neprikimšti pilvų. Išvakarėse prieš badavimą šuo prišeriamas, o kitą dieną nieko negauna. Vieni žmonės kartais duoda lengvus pusryčius. Paprastai savaitėje pasninkui skiriama viena diena, kai kas tai praktikuoja dažniau.

Kokį kiekį mėsos šuniui duoti?

Tai priklauso nuo šuns. Rekomendacinė norma – 2-3 proc. šuns kūno masės. Aktyvesniam ar turinčiam greitesnę medžiagų apykaitą šuniui reikia daugiau maisto. Labai aktyvus šuo artėja prie 3, lėtesnis – 2 proc. Yra dar viena skaičiuoklė – atsižvelgiant į tai, kiek sveria šuo. 1 – 2 kg masės šuniui duodama 10 proc. nuo kūno masės, 3 – 4 kg – 7 proc., 5 – 8 kg – 5 proc., 9 kg – 3 proc., 11 kg ir daugiau 2 proc.

Kiekį įvertinti sunkoka tik iš pradžių, vėliau įgudę šėrikai vien užmeta akį į mėsos gabalą ir orientuojasi pagal šuns fizinę formą, tai yra, ar jo masė normali, ar ne. Liečiant šuns šonus, turi būti apčiuopiami šonkauliai, o kelių paskutinių kontūrai gali matytis ir plika akimi (jei, aišku, tas šuo nėra labai gauruotas). Negali matytis visi šuns šonkauliai, šlaunikauliai ir stuburas (per liesas šuo), taip pat šuo negali būti per daug priaugęs svorio (tai yra, neapčiuopiami šonkauliai, nusileidusi pilvo linija).

4 mėn. amžiaus šuniukai paprastai turi neblogą savireguliacijos sistemą, tad daug kas jiems duoda ėsti tiek, kiek jie nori vieno šėrimo metu. Kalbant skaičiukais, šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2 – 3 proc. būsimos kūno masės.

Jei tingite skaičiuoti, kiek maisto reikia sušerti šuniui, čia yra skaičiuoklė: SPAUSTI

Kaip pradėti?

Iš pradžių teks šunį “paruošti” - 1 - 2 dienas neduoti jam ėsti. Tada - pirmieji žingsneliai. Svarbiausia – neskubėti. Didžiausia naujokų bėda ta, kad jie per anksti RAW mitybą praturtina įvairove. Pirmiausia pasirinkite vieną baltymų šaltinį. Daugelis žmonių pradeda su vištiena, nes ji lengvai virškinama, ją lengva įsigyti ir ji palyginti nebrangi. Tačiau galima pradėti ir su kita mėsa – jautiena ar netgi kiauliena. Tada parinkite gabalą, tinkantį jūsų šuniui. Jei auginate čihuahua, jam užteks vištienos šlaunelės, jei retriverį – prireiks vištos ketvirčio Beje, norma turi būti perpus mažesnė, negu kad reikalautų normos). Šerkite visada tik žalios mėsos gabalais, niekada malta ar virta mėsa.

Neskubėkite – nesistenkite pasiekti „balansą“ su įvairiais produktais ir organais. Pačioje pradžioje jūs dar esate toje vietoje, kur pusiausvyra nenaudinga ir beprasmė. Turite pralaukti šį laikotarpį. Skubėjimas sukels problemas (tokias kaip viduriavimas). Visas šuns organizmas turi prisitaikyti prie naujo maitinimo būdo ir tai neatsitiks per dieną.

Po kiek laiko pridėkite ką nors naujo – šiek tiek subproduktų ar kokį naują baltymų šaltinį. Vėlgi augintiniui leiskite lėtai prisitaikyti prie naujo maisto, tada vėl papildykite jį kokiu nors šaltiniu.

Šuniuko pervedimas prie RAW labai paprastas. Geriausia, jei taip jį šėrė ir selekcininkas. Kitu atveju jį pratinkite iškart pasiėmę namo ar leidę kelias dienas apsiprasti naujoje aplinkoje.

Be to, nepamirškite, kad nesate vienišas – internetas visagalis, egzistuoja daugybė forumų tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis, kur galima rasti daugybę patarimų.