Pagal SDJ 2013 11 mėn. str. SWITHCHING TO RAW FOOD

Šėrimas žaliais mėsingais kaulais gali stebuklingai paveikti šuns sveikatą, tačiau prieš pradedant ir įveikiant baimes gali būti erzinančių smulkmenų. Juk girdėjome apie kaulais užspringusius šunis, užkimštus žarnynais ar bjaurias ant kiekvieno žalio maisto kąsnelio tykančias bakterijas. Nenorime pakenkti savo augintiniams. Be to, turime išsaugoti įvaizdį - nenorime elgtis neapgalvotai, nepaisyti papročių ir išstatyti save pajuokai. Atsipalaiduokite, nusivalykite nuo kaktos prakaitą, nusausinkite delnus. Augintinio mitybos pakeitimas – svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti rūpindamasis jo sveikata, gyvybingumu ir ilgaamžiškumu. Laimei, dauguma šunų vis dar palytėti vidinio vilko ir mielai mėgausis sultingu kaulu. Kai kuriuos šunis, nors ir priklausomus nuo komercinių dietų, taip pat galima įtikinti.

Žali mėsiški kaulai

Darykime prielaidą, kad Jūsų šuo gana jaunas, neturi didelių/skausmingų problemų su dantim ar dantenom ir iki šiol buvo šertas komerciniu ar namie gamintu maistu. Pirmas klausimas: ar viską keisti palaipsniui, ar staiga?

Aš rekomenduoju, jei tik įmanoma, viską daryti staiga be paruošimo. Tiesiog sustabdyti seną racioną ir pradėti naują. Iš pradžių geriausia dirbti su vienu maisto tipu, kol pakeitimas bus sėkmingai baigtas. Viščiukai, vištų nugaros ar skerdenos – geras pirmasis patiekalas visų dydžių šunims. Tiesiog numeskit ėdalą ant žemės ir stebėkit, kaip augintinis jį uosto, laižo ir galų gale pradeda ėsti. Galite jausti norą pirmosiomis sesijomis būti šalia, tačiau bandykite stebėti per atstumą.

Maždaug po savaitės, jei nėra virškinimo sutrikimų, galite duoti kitų žalių mėsos kaulų ar skerdenų. Duokite savaitę prisitaikymui kiekvienam naujam maisto elementui prieš pereinant į kitą.

Ką daryti, jei šuo priklausomas nuo ankstesnio maisto, atliekų ar turite šėrimo priklausomybę? Labai dažnai 24 valandos daro labai didelį skirtumą. Svarbu atsisakyti pagundos duoti jam sauso maisto ar konservų. Kitą dieną kiek susipainiojęs ir alkanas gyvūnas bus labiau linkęs tirti keistą naują ėdalą. Jei ši strategija nepavyks, teks galvoti dar kartą.

Išrankus šuo

Kai kuriems žmonėms tam tikrų maistų produktų kvapas ar net mintis apie juos gali apversti skrandį. Maisto baimė gali paveikti ir šunis. Pavyzdžiui, šuniui, kuriam automobilyje beėdant vištieną įgėlė bitė, vėliau vien nuo vištienos kvapo gali pradėti skaudėti skrandį.

Iš esmės bloga patirtis nebūtina, kad šuo nenorėtų išbandyti naujų skonių ar tekstūrų. Išrankaus šuns raciono keitimas gali užtrukti ir pareikalauti kiek išradingumo. Kaip ir vilkai, šunys gali puikiai susidoroti su alkiu. Alkis nebūtinai turi būti pagrindinė priemonė. Riebiems šunims visas laikotarpis gali trukti ilgiau – iki kelių savaičių, tačiau paprastai labai puikiai suveikia dvi ar trys dienos be maisto. Jei šuo per valandą nesuėda vištos skerdenos, tiesiog paimkit ją ir padėkit į šaldytuvą iki kitos dienos. Trečią dieną alkanas šuo seks kiekvieną Jūsų judesį - ir bus pasirengęs eksperimentuoti.

Ar šuo mėgsta barškančius žaislus su paslėptu sausu maistu ? Gal jis mėgsta gaudyt skanius kąsnelius ar atnešti kamuolį? Erzinimas ir apgaulė taip pat gali padėti. Naudokite skanėstų indą, tačiau įmeskit ten mažų mėsos gabaliukų. Galit pjaustyti vištieną ir maišyti su šuniui pažįstamu sausu maistu, palaipsniui per kelias dienas didindami vištienos proporciją, o vėliau pakeisdami ją į didelius vištienos gabalus. Galite bandyti mėsą padengti konservais ar prigrūsti sauso maisto granulių.

Auginate mažą šunį, kurį maitinate žmonių maistu? Kartais tokiems šunims vištieną gali tekti lengvai pakepti. Po įvadinio laikotarpio mėsą kepkite vis trumpiau, kol ji liks visai žalia. Kai šuo supranta, kad žalios mėsos skonis geras, jis patiria didelį malonumą ėsdamas ją ir kaulus. Svarbu patvarumas – nepasiduokit mažam šuniui. Jam žalias maistas labai svarbu, jam reikalinga geresnė dantų priežiūra.

Kai šuo pripranta prie žalios vištienos, kitų produktų įvedimas nebebūna sudėtingas. Tačiau jei naujas elementas sulaukia pasipriešinimo, išbandykite vieną ar dvi bado dienas. Linkiu sėkmės ir paminėsiu keletą išimčių – šėrimas RAW nėra mechaninis procesas, mes turime palaikyti ryšį su gamtos realijomis. Yra šunų, kurie mieliau badaus, negu ės ką nors nenatūralaus.

Kai kurie šunys mėgaujasi žalia žuvimi, o kiti atsisako ją ėsti. Mano šunys su malonumu ėda vištų nugaras ir skerdenas. Tačiau patyriau daug nusivylimo, kai pasiūliau jiems senų vištų su visomis plunksnomis ir viduriais – šunys mielai purtė neseniai užmuštas vištas, kol įsitikino, kad jos negyvos, tačiau kategoriškai atsisakė jas ėsti. Bandžiau jas nupešti, kapoti jas, bandžiau viską ką tik galima sugalvoti, tačiau vištos taip ir liko nepaliestos. Toks tas gyvenimas su šunimis.

Likusios vištos liko gyventi ir padėjo daug kiaušinių.

Ar smulkinti maistą

Plėšydami ir draskydami maistą mėsėdžiai apsisaugo nuo periodonto ir panašių ligų. Smulkindami maistą prarasite šią valymo funkciją ir žalio maisto naudą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad susiduriame su sudėtingomis biologinėmis sistemomis, labai retai gali tekti taisykles pakeisti. Labai trumpais periodais plėšrūnai gali išgyventi be kaulų. Taigi jei gyvūnas jaunas ar serga ir negali ėsti žalių mėsingų kaulų, atsakymas paprastas – šerkit pjaustytą, maltą mėsą ar subproduktus (tačiau neilgai).

Iki 3 sav. amžiaus šuniukams nereikia kietų maisto dalių, tačiau po 6 savaičių jie jau turi aštrius dantis, kuriais galėtų plėšyti maistą. Tęsiantis perėjimo stadijai, vilkės atryja dalinai suskaidytą skrandžio turinį savo mažyliams. Tokiu būdu maistą šuniukams atryja labai nedaug naminių šunų. Jei kalė turi daug pieno ir mažą vadą, šuniukų papildomai šerti nereikia. Tačiau jei kyla abejonių, reikėtų duoti kapotos ar maltos žalios mėsos su vištienos gabaliukais. Iki 6 savaičių amžiaus šuniukams nereikia maisto draskyti ir plėšyti.

Ilgesnis reikalas su senais, bedančiais šunimis. Tačiau bedančiai ar beveik bedančiai šunys irgi sugeba į skrandį susigrūsti vištų skerdenas. Tai nauda psichikai, be to, tokie fiziniai pratimai palaiko dantenų tonusą. Jei senam gyvūnui kelias pirmas savaites prireiktų pagalbos, gali padėti malta, smulkinta mėsa ir subproduktai. Senam šuniui trumpam periodui galima sumažinti kaulų kiekį racione.

Kiek suaugusiems šunims reikia žalų mėsiškų kaulų? Yra viena reta sveikatos problema - megaezofagija, paveikianti gebėjimą pristatyti maistą į skrandį, tada jis telkiasi stemplėje. Čia išeitimi gali būti smulkintas maistas. Dar viena reta liga - prievarčio stenozė - gali trukdyti maisto patekimui iš skrandžio į plonąją žarną. Paprastai problemą išsprendžia operacija, o iki jos maistą geriausia smulkinti.

Veisimas

Tegul gamta tampa mūsų gidu. Leiskite, kad veisimosi sezono metu tinkamas maistas būtų lengvai prieinamas. Laukiniai mėsėdžiai veisiasi tada, kai daugiausia lengvai prieinamų grobio jauniklių.

Šerkite savo veisiamus gyvūnus kuo natūraliau ir jie bus optimaliai vaisingi, embrionai gerai formuosis, gimimo procesas bus nesudėtingas – kaip ir reikia pagrįstai tikėtis. Sveiki patinai turės sveiką spermą, moterys – sveikas kiaušides. Sveika gimda geriausiai tiks augančiam embrionui, stiprūs gimdos ir pilvo raumenys sudarys geriausias sąlygas lengvam gimimui.

Veisėjai praneša apie retesnius Cezario pjūvius tarp žalia mėsa šeriamų šunų (lyginant su perdirbtomis dietomis). Naujagimiai šuniukai ir kačiukai būna kiek mažesni, tačiau aktyvesni, ne tokie mieguisti. Jie energingai skatina pieno tiekimą ir gimdos susitraukimus, kas užtikrina gerą motinos savijautą. Sveika motina laižo ir valo palikuonis, taip sustiprindama ryšį ir skatindama kraujotaką, kvėpavimą, mažylių šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Plėšrūnų motinos suvalo viską, ką palikuonys palieka. Įdomu, kad šeriant RAW tas valymas tęsiasi ilgiau. Taip šeriant vadą, nebūna blogų kvapų ar netvarkos.

3 sav. - tinkamas laikas šuniukui pradėti duoti žalio maisto gabalėlius. Geras pirmasis pasirinkimas - vištų nugaros ir skerdenos. Pirma iki 6 savaičių amžiaus mažyliai mėsą čiulpia, vėliau pradeda graužti minkštus vištos kaulus. Triušio ar žuvies skerdenos - dar vienas geras maisto šaltinis jauniems gyvūnams. Atkreipkite dėmesį, kad šuniukai labai imlūs maisto produktų įvairovei. Įveskite RAW anksti ir augintinis turės platų skonį.

Papildai

Šuningai kalei papildomai reikia geležies ir folio rūgšties. Tačiau vaikingoms plėšrūnėms nereikia jokių priedų. Tiesiog šerkite visą skerdeną ar žalius mėsingus kaulus. Tiesą sakant, vitaminų ir mineralų papildai gali padaryti žalos.

Kartais šuniukams gali tekti duoti pieno. Jei pasisekė, galite rasti įmotę, kuri priimtų ir maitintų našlaičius. Priešingu atveju būna gerų dirbtinių pieno pakaitalų, kurių galima įsigyti iš veterinarų ir naminių gyvūnėlių parduotuvių. Atsiminkit, kad plėšrūnų mamos laižo savo palikuonis, skatindamos tuštinimąsi. Po šėrimo turite imituoti motinos veiksmus, tačiau nenaudokit savo liežuvio – geriau sudrėkinta vata ar popierinis rankšluostis.

Kaip minėjau, 3 – 6 sav. amžiau šuniukams gali tekti racioną papildyti pjaustytu ar maltu maistu. Smulkiai pjaustykit vištieną, žuvį, triušieną ar liesą jautieną. Visą papildomo šėrimo laikotarpį vis tiek duokit skerdenų. Kai šuniukai jau geba mėsą plėšyti, papildomą šėrimą nutraukite.

Augantiems šuniukams reikia daug kalcio, kad būtų užtikrintas kaulų augimas. Saikingai galima duoti subproduktų ir didelių žalios mėsos gabalėlių, tačiau juose mažai. Geriausia rinktis ne vitaminus ar papildus, o ieškoti natūralių kalcio šaltinių – skerdenų, mėsingų kaulų.

Paklauskite tūlo šuns savininko „ar galiu duoti kiaulienos savo šuniui? - ir tas greičiausiai pasius taip, lyg būtumėt užsiminęs apie žiurknuodžius. Jei pasiteirausite kodėl – bus paaiškinta, kad „sunkiai virškina“, „riebu“, arba „turi visokių parazitų“. Po tokių teiginių ateityje greičiausiai atliksite skrandžio valymą vargšui vos pabandžius nugvelbti kokį šašlyko gabaliuką...

Viena iš blogos kiaulienos reputacijos priežasčių –šie gyviai garsėja kaip „vaikštančios šiukšliadėžės“ ir anksčiau daug kur šerti atliekomis (net ir skerdyklų). Trečiojo pasaulio šalyse jos ir dabar maitinasi šiukšlėmis, netgi gyvūnų lavonais ar išmatomis. Turint omenyje, kad kur šiukšlės – ten ir žiurkės, kurių kiaulės taip pat neatsisakydavo užkrimsti, nenuostabu, kad ilgą laiką į šių gyvūnų mėsą žiūrėta tikrai nekaip.

Per riebu

Jautriausi bet kokiai įvairovei gyvūnai – šeriami monodieta, pvz., vien sausais pašarais, o tada per kokią šventę staiga priryjantys skanutėlės riebutėlės šoninės. Tokiam šuniui virškinimo trakto problemos tikrai garantuotos... gavus bet kokį „įvairesnį“ kąsnelį.

Kalbant apie mėsos riebumą, „sunkumu“ pasižymi ir aviena, ir jautiena. Šiuo atveju kiauliena nėra kažkokia išimtis. Jei sugalvosite pastoviai šunį šerti riebia šonine, yra tikimybė, kad daliai keturkojų bus problemų. Kai kuriems šunims riebus maistas gali sukelti pankreatitą ar viduriavimą. Taip. Kai kurie šunys gaišta paspringę sausu ėdalu. Kai kurie šunys yra alergiški vištienai ir apsivemia nuo menkiausio jos kąsnelio. Yra ir šioks toks veislės faktorius: cvergšnauceriams ar miniatiūriniams pudeliams didesnė rizika su riebiu racionu įgyti pankreatitą, o vokiečių aviganiams – suviduriuoti. Dauguma šunų nuo riebaus maisto tiesiog nutuks.

Iš esmės nėra prasmės šuns šerti riebia mėsa, ypač jeigu jis gyvena ramiai. Tačiau kiauliena – ne tik lašiniai. Viskas priklauso nuo to, kurią kūno dalį šuniu sušersite. Be to, ne visi šunų savininkai riebalų vengia kaip maro. Auginantys sportininkus, ypač kinkinių šunis, turinčius nubėgti daugybę kilometrų, labai gerai žino šių medžiagų naudą. Kai kuriems rimtiems „darbininkams“ per dieną tenka suryti neįtikėtiną kalorijų kiekį, kurio su paprastu maistu nepavyks gauti (šuo tokiu atveju tik išsipūs kaip banginis ir gulės mosikuodamas kojelėmis). Pora mėnesių iki sezono pradžios jiems pradeda „riebinti“ dietas, kad darbo metu šunys puikiai virškintų ir jiems nekiltų jokių problemų su energijos trūkumu. Tokie šunys visą energiją gauna iš riebalų, jiems nereikia angliavandenių. Šį procesą paspartina, pvz., šėrimas po krūvio praėjus 1 – 2 valandoms.

Ar kiauliena blogai virškinama?

Kiaulienos baltymų biologinė vertė aukšta, ji pasižymi didele aminorūgščių įvairove. Palyginimui – kiaušinių biologinė vertė 92 – 98, žuvies apie 76, kiaulienos 62 – 79, jautienos 74, sojos, kviečių – 64. Be to, kiaulių kepenyse geležies yra dvigubai daugiau negu jautienos. Net vengiant pačio „raumens“, kiaulės subproduktai – puikus pasirinkimas.

Rimtas tyrimas atliktas vertinant kiaulienos nugarinės, vištos krūtinėlės, menkės filė ir lašišos filė sudėtį, baltymų virškinamumą ir biologinį prieinamumą. Menkė turėjo daugiausiai žalių baltymų, nepakeičiamųjų (kurių organizmas pats nepasigamina) ir pakeičiamųjų aminorūgščių (atitinkamai 96.9, 38.6 ir 50.3%). Lašiša čia buvo antra (92.8, 36.4, 44.6%), po to – vištiena (90.3, 36.1, 43.2%). Paskutinės – jautiena (82.7%, 33,9, 42,0%) ir kiauliena (86.2, 33.6, 41.3%). Tiriant kaip šiuos produktus veikia virškinimo fermentai, pirmavo menkė (0,71), tada – vištiena (0,52). Jautienos, kiaulienos ir lašišos vertės buvo panašios (0,63, 0,62 ir 0,64). Didžiausi standartiniai pakeičiamųjų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių virškinimo koeficientai priklausė menkės file (90,4 ir 89,8%), tada – vištienos krūtinėlei (86,6 ir 85,9%) ir lašišos filė (87,8 ir 86,4%). Analizuojant, kaip šunys klubinėje žarnoje virškina šių rūšių mėsas, jokių reikšmingų skirtumų neaptikta. Vertės varijavo nuo 88,9% (vištiena) iki 90,5% (kiauliena ir menkė). Analizuojant, kaip žalieji baltymai pasisavinami visame virškinimo trakte, jokių skirtumų neaptikta.

Atlikta keletas tyrimų, kurių metu vertinta, kaip kiaulieną pasisavina plėšrūnų organizmai. Vieno jų metu į mažųjų zoosoduose laikomų laukinių Afrikos kačių metu įtrauktos kiaulių kasos, tačiau naudingų medžiagų pasisavinimas jų organizmuose dėl to nepagerėjo (ir nepablogėjo). Dauguma stambių kačių šeimos atstovų zoologijos soduose daugiausia ėda arba arklieną, arba jautieną. Kiaulienos pagrindo raciono tokie gyvūnai paprastai negauna, tačiau vieni mokslininkai sugalvojo, kad kriuksių subproduktai gali būti dar vienas puikus naudingų medžiagų šaltinis ir išeitis toms mėsėdėms, kurios pasižymi jautrumu įprastiems baltymų šaltiniams. Tyrimo su didžiosiomis katėmis metu paaiškėjo, kad kiauliena virškinama ne prasčiau negu bet kuri kita mėsa.

Parazitų invazija

Viena pavojingiausių ligų, kurią gali perduoti kiaulės – trichineliozė (susergama 2 – 3 sav. po užsikrėtimo, būdingiausias požymis – raumenų skausmas). Šuo atveju pavojingesni šernai, tačiau pavojinga ir pirkti kiaulieną iš nepatikimo šaltinio. VMVT duomenimis, 2003 m. ištyrus 960 188 kiaulių ir 7161 šernų mėginių, trichineliozė aptikta 0,007%  kiaulių ir 1,63%  šernų  mėginių. 2009 m. trichineliozė aptikta 0,0013% kiaulienos ir 0,35% šernienos mėginių, 2010 m. - atitinkamai 0,0022%  ir 0,41%. Norint nudaigoti mėsoje snaudžiančius sukėlėjus, kiaulieną rekomenduojama mažiausiai 20 dienų  šaldyti bent 20 laipsnių temperatūroje.

Kitas gąsdinantis reikalas – pseudopasiutligė, arba Auješkio liga. Virusas perduodamas kitiems gyvūnams, šiems suėdus užkrėstą žalią kiaulieną. Ši liga paveikia centrinę nervų sistemą, gyvūnas tampa neramus, apatiškas, nervingas, praranda apetitą, po kurio laiko paralyžiuojamas ir gaišta. Liga nepagydoma. Paskutinį kartą Aujeskio ligos protrūkis užfiksuotas 1987 metais Pagėgių savivaldybėje. Nuo 1999 m. kiaulės mūsų šalyje nuo šios ligos nėra vakcinuojamos. 2012 m. pseudopasiutligė nustatyta keliems Šilutės rajone nušautiems šernams. Auješkio ligą sukeliantis virusas inaktyvinamas mėsą šaldant 35 – 40 dienų bent 18 laipsnių temperatūroje.

Kiaulės – pagrindinis žarnyno jersiniozės užkrato šaltinis (beje, 1 – 6 proc. sveikų šunų taip pat platina šiuos sukėlėjus). Daugumai šunų infekcija būna „slapta“ tačiau kartais galimas viduriavimas su krauju. Labai retais atvejais šunys gali susirgti ir rimčiau.

Bet kokia žalia mėsa gali būti pavojinga, ypač jei įsigyjama iš nepatikimo šaltinio. Dauguma šunų neblogai susidoroja su bakterijomis – skrandis, kurio viduje pakankamai rūgštu, jas sunaikina. Retas RAW šeriamas šuo suserga salmonelioze (kuri šiaip gali pasireikšti kaip labai nemaloni liga, įskaitant gastroenteritą). Šeriant šunis RAW, vienas iš variantų kirmėlių ar virusi naikinimui – šaldymas (geros 3 sav. šaldiklyje bent -20 laipsnių temperatūroje).

Kiauliena populiarėja

Sausuose ėdaluose kiauliena būdavo dažna – tik „paslėpta“. Paprastai ją renkasi ne kokybiškiausių pašarų gamintojai. Kiauliena tokiu atveju būna vienas iš daugybės ingredientų ir slepiasi po tokiais žodžiais kaip „gyvūninės kilmės produktai“, „gyvūninės kilmės riebalai“, „kaulų miltai“ ir t.t. Dabar ši mėsos rūšis plinta ir tarp kokybiškų, premium ar superpremium klasės atstovų.  Ji maistinga ir gerai virškinama. Bijant riebumo, verta paminėti, kad ekstruziniu būdu gaminamuose pašaruose riebalų kiekis griežtai kontroliuojamas. Tokie ėdalai itin tinka šunims, kenčiantiems nuo alergijos labiausiai paplitusioms mėsos ir žuvų rūšims, kurių galima aptikti daugelyje komercinių dietų. Dabar specialių produktų su kiauliena gali pasiūlyti įvairiausi gamintojai – nuo Arden Grange ar Orijen iki Royal Canin.

Pati savaime kiauliena šunims nėra pavojinga, ypač jei šeriamos ne riebiausios kūno dalys. Žinoma, galimi individualūs netoleravimo atvejai. Bakterinių infekcijų, parazitų rizika nėra didesnė, negu šeriant bet kuria kita žalia mėsa. Derinant su subroduktais, tai – puiki racioną papildanti dalis RAW ar BARF šėrimo strategiją pasirinkusiems šunų augintojams.