Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Žinome, kad 15 – 40 proc. displazijos atvejų paveldėti. Genai tikrai svarbūs, tačiau ar jie specifiniai veislėms, ar susiję su tam tikru vystymosi aspektu? O gal su kūno tvirtumu? Kartais sunku suprasti „mechanizmą“ - šunys su gerais klubais gamina palikuonis su blogais klubais ir atvirkščiai.  Arba kas atsitiks, jei visus keturkojus su pažeistais klubais šalinsime iš veisimo kai veislė jau pavojingoje įvaisos rizikoje? O ar galima veisti šunį, kurio tik vienas klubas blogas? Kaip elgtis, jei šuns klubai blogi, bet kiti iš tos pačios vados neturi jokių bėdų? Galų gale egzistuoja ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie taip pat turi savą indėlį šioje problemoje. Gal displazijos adatos ieškome net ne toje šieno kupetoje?.. Taip toliau ir panašiai – gausybė klausimų, kurių dauguma neturi teisingų ar vienareikšmiškų atsakymų.

Kol kas žinome tai, kad efektyviausias sprendimas yra veisėjo rankose – jis gali veisimui atrinkti tinkamus tėvus bei nuo pat šuniuko vaikystės koreguoti negenetinius faktorius, galinčius lemti displazijos atsiradimą ar jos laipsnio pablogėjimą.

Kas ta displazija?

Paprastai displazija minima kaip liga, kurią šuo arba turi, arba ne. Tačiau medicinoje šis bendras terminas susijęs su formos ar vystymosi anomalijomis. Displazija – tai sudedamųjų sąnario dalių pakitimas, galintis atsirasti dėl įvairiausių priežasčių. Galų gale net displazijos „buvimo“ atveju ji gali būti įvairių laipsnių ir dažnai nekelti jokių problemų. Dėl to šunų klubo sąnario displaziją galima vadinti susirgimų kompleksu, dėl kurių klubų sąnaryje atsiranda kaulų ir sąnarių paviršių defektai. Tai lemia šlaunikaulio galvutės išstūmimą iš klubo gūžduobės. Laikui bėgant sąnarys darosi vis nestabilesnis, vystosi jo išnirimas, artroziniai pakitimai. Kuo displazijos laipsnis didesnis, tuo aktyviau traumuojama sąnarį gaubianti kapsulė, kuri gali net deformuotis. Uždegimas paveikia visą sąnarį, pradeda nykti jo kremzlės. Liūdniausia, kad šie procesai negrįžtami. Šuns išgydyti neįmanoma – galima tik palengvinti jo kančias.

4 – 10  mėn. amžiaus šuniukai auga itin sparčiai, tada ir atsiranda pirmieji sąnarių pakitimai. Kartais, itin sunkiais atvejais, problema išlenda dar anksčiau. Paveikti šuniukai sunkiai keliasi, stengiasi nelakstyti ristele, guldami griūva. Pasyviai judinant sąnarį matyti, kad gyvūnui skauda.

Skausmas sergant displazija labai įvairus. Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi, gausiai inervuoti yra sąnario kapsulė ir antkaulis, tad skausmai pasireiškia priklausomai nuo pakitimų pobūdžio.  Lengvomis formomis sergančių šunų kūnai taip prisitaiko, kad displazija gali būti visai nepastebėta.  Vidutinio sunkumo displazijos formomis sergantiems šunims reikia daugiau dėmesio, tačiau jie gali be problemų  nugyventi laimingą namų augintinio gyvenimą. Deja, sunkiais atvejais slauga ir priežiūra neefektyvios, o ligos eiga sunkiai prognozuojama.

 Displazija ir genetika

Tikrai žinome, kad displazija susijusi su genetika. Įdomu tai, kad du šunys, turintys puikius klubus, gali susilaukti kelių paveiktų palikuonių. Net šunys, kurių tėvai ir protėviai oficialiai yra „švarūs“, gali susilaukti palikuonių su sunkiais displazijos laipsniais. O štai veisiant „netobulus“ šunis (su mažu displazijos laipsniu), dauguma palikuonių gali gimti sveiki.

Displazija siejama su tam tikru kūno dydžiu, tipu, raumenynu, judesių ir augimo modeliu, temperamentu ir tt. - tarp panašaus tipo šunų, nors ir skirtingų veislių, ji paplitusi gan panašiai, nors tarp tų veislių genų srauto nėra. Kai kuriose veislėse lyginant su kitomis displazija paplitusi labiau, dažnai ji populiaresnė net tam tikrose linijose. Tai leidžia manyti, kad sutrikimas turi genetinį komponentą, tačiau jis vis dar nerastas. Tiesa, aptikti kai kurioms veislėms specifiniai su displazija siejami genai.

Greičiausiai tikimybė, kad mokslininkai aptiks paprastą genetinį sprendimą labai maža. Displazija – sudėtingas poligeninis bruožas, kuriam įtaką daro ir genai, ir aplinka: už ligos pasireiškimą atsako ne vienas genas, o jų kombinacija.

Genetika šiuo atveju nulemia tai, kad jei polinkio dipslazijai nėra, šuo gali kad ir špagatus ant slidaus pagrindo daryti ar kaip pasiutęs lakstyti nuo mažų dienų – jis bėdų neturės. Jei polinkis displazijai yra, tinkama šuniuko priežiūra gali nulemti jos laipsnį. Gali būti, kad tokiu atveju pakitimų išvengti nepavyks, tačiau jie bus ne tokie ryškūs.

Pagal OFA duomenis, amerikiečių Stafordšyro terjerai nepatenka į dažniausiai nuo displazijos kenčiančių veislių dvidešimtuką. Jie yra 24 vietoje, pitbultejerai - 28-oje, stafbuliai - 55-oje, bultejerai - 128-oje. Pitbulterjerų atsotvų polinkis į displaziją greičiausiai priklauso nuo tipo - pvz., UKC atstovai stambesni, daug jų turi stafų kraujo, tad jų ir polinkis į displaziją didesnis negu liesų, mažų AADR ar ADBA atstovų.

Šuniukų dydis ir klubo sąnario displazija

Didelių veislių šuniukai augti gali iki 18 mėn., kai mažesniųjų atstovai suaugusiųjų dydį pasiekia sulaukę 6 – 8 mėn. amžiaus. Pastebėta tokia tendencija – kuo šuo sunkesnis, tuo klubo sąnario displazijos rizika didesnė. Tie šuniukai, kurie gimę sveria daugiau ir auga aktyviau (anksčiau tampa sunkesni) dažniau kenčia nuo degeneracinių klubų sąnarių pokyčių.

Pastebėta, kad mažesnėse vadose gimę šuniukai būna sunkesni, o sulaukę 8 mėnesių amžiaus  dažniau kenčia nuo klubų anomalijų. Kuo daugiau gimimo metu šuniukas sveria, tuo didesnė šlaunikaulio pakitimų rizika. Gali būti, kad sunkesnių šuniukų nesubrendęs jungiamasis audinys ir minkštutis skeletas pernelyg apkraunami, kas nulemia tam tikrą šlaunikaulio galvos silpnumą.

Gausesnių vadų šuniukai gimimo metu sveria mažiau. Paprastai jie auga kiek sparčiau negu mažesnių vadų atstovai, ir, nors spartus augimas siejamas su displazijos rizika, atrodo, šiuo atveju svarbiau gimimo svoris.

Šuns tipas, dydis ir klubo sąnario anomalijų rizika

Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Dabar pamąstykime apie tokį įdomų dalyką. Žinome, kad tiek klubo, tiek alkūnės sąnario displaziją sukelia krūva genų, kurių kol kas nepavyko nustatyti. Genai taip pat lemia ir tai, kokio sudėjimo šuo bus. Net veislės viduje galimos variacijos tarp individų. Yra teorija, svarstanti variantą, jog galbūt šunų atrinkimas pagal displazijos laipsnius su klubais išties turi mažiau bendrumų, negu kad turėtų atrinkimas pagal šuns sudėjimą. Tai yra, galbūt tai biomechaninė problema, susijusi su šuns sudėjimu, o ne kažkoks specifinis genų rinkinys.

Veislės, tarp kurių displazija pastebima rečiausiai, yra nedidelės, lieknos, lengvų kaulų, gerai išvystytais raiščiais, gerais dubens ir šlaunų raumenimis, ilgomis bei siauromis galvomis, mažu riebalų kiekiu (oda ir poodiniai audiniai retai turi daugiau negu 1 – 2 proc. riebalinės masės), plona oda, kuri glaudžiai aptempia audinius. Tokie šunys greitakojai, gerai koordinuotais judesiais.

Veislių, tarp kurių displazija dažna, atstovai pasižymi kresnais ir apvaliais  kūnais, stambiais kaulais, didelėmis kojomis išskėstais pirštais, didelėmis bei plačiomis galvomis, raukšlėta kaklo bei galvos oda, stora oda (odoje ir paodyje daug riebalų,  pasturgalyje jie sudaro 5 – 10 proc. minkštųjų audinių svorio, be to, riebalai infiltruoti net į sausgysles ir raiščius). Šių šunų raumenys išsivystę prasčiau, eisena lėtesnė, ne tokia grakšti.

Dėl dirbtinės atrankos laikui bėgant tam tikros stambių veislių savybės dar labiau eina į kraštutinumus – jie stambėja, sunkūs kaulai dar labiau masyvėja, plečiasi galvos. Įspūdingai atrodantys čempionai susilaukia daugiau įspūdingų palikuonių, kurie kartu su „wow“ išvaizda atsigabena ir struktūrinį silpnumą. Tikėtina, kad kai kurių didelių veislių atranka pati savaime skatina šunų su polinkiu į displazija gausėjimą.

Augimo spartumas ir displazija

Skirtingų veislių augimo modeliai nevienodi (beje, kalytės auga lėčiau už patinus).  Pvz.,  Labradoro retriveriai auga greičiau už niūfaundlendus, o vienos stambesnių veislių  airių vilkogaudžiai ar leonbergeriai nebūtinai augs labai sparčiai. Veislių, tarp kurių klubo sąnario displazija dažna, šuniukai auga ir bręsta greičiau. Jie labai  ėdrūs, linkę persiryti.  Dėl pernelyg greito augimo nuo mažens šuniuko kūne susikaupia per daug riebalų, jis per daug sveria. Tai blogina klubo sąnario dinamiką ir biomechaninį efektyvumą. Jaunas antsvorio turintis šuo rizikuoja susižaloti minkštuosius audinius, kas gali nulemti displazijos išsivystymą nulemiančių pokyčių atsiradimą – juk kaulai ir raumenys tarpusavyje neatskiriami.

Šlubi apsirijėliai

Maisto kiekis, kurį gauna mažas šuniukas, gali lemti tai, kaip jis jausis pasenęs. 2006 metais paskelbtas daug diskusijų sukėlęs tyrimas. Jame teigiama, kad Labarado retriverių šuniukams klubų sąnarių displazijos tikimybę sumažinti pavyko jiems sušeriant ketvirtadaliu mažiau įprasto dienos davinio (praėjus 6 metams, displazija kamavo tik 10 proc. tų alkį kentusių šunyčių, kai tuo tarpu ji pričiupo pusę normaliai šertų kontrolinės grupės atstovų). Iš esmės tai labai paprastas ir ekonomiškas būdas sumažinti displazijos laipsnį ar padėti jau kenčiančiam šuniui, tačiau kaip sunkiai jis įgyvendinamas! Juk nėra nieko žavesnio už riebų šunelį su žaviomis raukšlytėmis ir kitais mielumėliais  - jis praktiškai ištirpdo širdį ir norisi jam pasiūlyti dar vieną sausainiuką, nors tas papildomas gramas vis labiau apkraus jo dar jautrias alkūnes ir pažeidžiamus klubus.

Žinoma, besiformuojančiam organizmui reikia pakankamai maisto kad jis teisingai vystytųsi, tačiau racionas neturi būti labai kaloringas (toks skatina neproporcingą kaukų augimą). Be to, per daug šeriami ar papildais farširuojami šuniukai gauna ir pernelyg daug specifinių maisto medžiagų (ypač šiuo atveju pavojingas kalcis), kurios jauną organizmą labiau žaloja, negu suteikia jam kokį nors „pranašumą ateičiai“. Nėra jokių įrodymų, kad papildomi baltymai ar vitaminai sumažintų klubo sąnario displazijos riziką – geriau tą laiką, kurį praleistumėte uždirbdamas pinigus brangiems šuns papildams, skirtumėte smagiai veiklai su juo.

Kokios pagrindinės rekomendacijos šėrimui? Atsiminkite, kad jauni vilkiūkščiai neėda nei labai sočiai, nei labai kaloringai – dažnai jie suryja likučius ir laksto nuolat išalkę, tad ir šeriant RAW/BARF taip pat vertėtų vengti labai kaloringų mėsų. Na o pasirinkus sausus ėdalus, didelių veislių šuniukus nuo 4 mėnesių galima pradėti šerti suaugusiesiems skirtomis formulėmis.

Krūvio negali būt nei per daug, nei per mažai

Svarbiausias laikotarpis klubų augimui ir vystymuisi yra pirmosios 87 šuniuko gyvenimo savaitės. Fizinė veikla stiprina kojų ir dubens raumenis, didina klubų sąnarių stabilumą. Tačiau  ne visa veikla yra naudinga. Jei šuniukas turi genetinį polinkį displazijos atsiradimui ir bėginėja slidžiais paviršiais bei būdamas jaunesnis kaip 3 mėn. amžiaus laipioja laiptais, ta tikimybė dar labiau išaugs. Beje, atsargiai ir su kamuoliukų ar lazdų mėtymais – gerai pavaikius net vyresnį šunytį, jam gali atsirasti nepageidaujamų pakitimų.

Naudinga mankšta – pasivaikščiojimai ant minkšto, nelygaus paviršiaus (pvz., pievelė). Vasarą gimusius šunis displazija kankina rečiau – jie daugiau laiko praleidžia lauke patirdami teisingą, jų amžių atitinkantį krūvį.

Minkštieji audiniai svarbesni negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio

Ką tik gimusių šuniukų klubai būna normalūs (idealūs). Gimimo metu nebūna jokių displazijos požymių ar kaulų bei kremzlių sutrikimų, kurie galėtų įspėti, kad va šitam tai jau išsivystys displazija, o tam - ne. Tačiau kartais nuo gimimo iki kol šuniukams sukanka 4 savaitės atsiranda su klubo sąnario audiniais  susijusių pakitimų, galinčių nulemti, kaip šlaunikaulio galvutė tilps gūžduobėje. Tai - bendrasis sąnarių palaidumo vystymasis,  būtina sąlyga procesams, dėl kurių įvyksta klubo deformacijos. Deja, nežinoma, kaip  sąnarių palaidumui būtų galima užkirsti kelią, ir ar tai genetikos, aplinkos ar abiejų jų sąveikos problema.

Rentgeno „šviesoje“ tik gimęs šunytis atrodo visai neturįs sąnarių, dauguma jo kaulų vis dar minkšti. Jam augant tam tikrose kaulų vietose patiriamos jėgos skatina „kamuolio“ ir „lizdo“ susiformavimą sąnaryje. Jei dėl kokios nors priežasties šlaunikaulio galvutė nebus tvirtai prilaikoma klubo gūžduobėje, visas vystymasis susijauks. To rezultatas – netinkamai susiformavęs klubo sąnarys. Žinome, kad šlaunikaulio  „nenormalumui“ ima ryškėti stresui  veikiant „sudedamuosius komponentus“. Pirmiausia tos jėgos pasidaro pakankamai didelės kai mažylis patenka į žindymo poziciją.

Nepriklausomai nuo gyvūno rūšies, displaziniai kaulų sistemos pakitimai gali atsirasti dėl to, kad minkštieji audiniai nėra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų šlaunikaulio galvutę gūžduobėje. Šiuo atveju apkalbami minkštieji audiniai yra raumenys, raiščiai ir sausgyslės. Jų silpnumas ar nenormalių jėgų poveikis gali lemti klubo sąnario displazijos išsivystymą.

Jei sąnarys „laisvesnis“, šuniui judant ar stovint šlaunikaulio galvutę veikia nenormalios jėgos, vedančios į degeneracinius pokyčius. Nesuformavusių audinių traumos išlaisvina biocheminius ir uždegiminius procesus, kurie dar labiau blogina sąnarių būklę. Šuniukams su tvirtesniais klubais displazija neišsivysto. Tačiau, nors taip būtų galima tikėtis, ji neatsiranda visiems be išimties šuniukams su laisvesniais klubais.

Tokių nuo klubo sąnario displazijos retai kenčiančių veislių kaip greihaundai klubus prilaikantys raumenys labai gerai išvystyti. Net dienos amžiaus kurto klubo stabilumas akivaizdus – jis atrodo kaip nindzė palyginus su tokio paties amžiaus Berno zenenhundo šuniuku. Nustatyta, kad mažesnė dubens raumenų masė susijusi su padidėjusia displazijos rizika. Pvz., vokiečių aviganiai, kurių dubens raumenys geriau išsivystę, turi sveikesnius klubus. Deja, daugybė veislių, kitaip negu kurtai, neturi išskirtinių dubens raumenų. Kurtams šiuos raumenis suformavo atranka, orientuota į kuo greitesnius šunis. O va tokie šunys kaip zenenhundai  turėjo būti dideli ir tempti vežimėlius. Kaip šiame straipsnyje minėta anksčiau, iš anatominių skirtumų tarp veislių lengva aptikti polinkį į degeneracines klubo ligas.

Klubo sąnario displazijos diagnozavimas

Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Daugumai grynaveislių šunų, kurie bus veisiami, paprastai atliekama oficiali ekspertizė (HIP - klubo sąnarių ir ED - alkūnės sąnarių).  Šunų, kuriems būtina ši ekspertizė, veislių sąrašą nustato LKD veisimo nuostatai, tačiau keturkojį ištirti galima ir savo noru (pvz., jei šis ruošiamas sportui). Daugeliui šunų ekspertizę galima atlikti nuo 12 mėn. amžiaus, tačiau itin didelių veislių atstovams ji atliekama nuo 18 mėn. amžiaus. Norint atlikti ekspertizę į pagalbą tenka pasitelkti rentgeno apartą. Tyrimas atliekamas anestezuotam šuniui.

HIP (klubo sąnarių) displazijos vertinimas:

A – Klubo sąnarių displazijos nėra

B – Beveik normalūs klubo sąnariai

C – Lengva klubo sąnarių displazija

D – Vidutinė klubo sąnarių displazija

E – Sunki klubo sąnarių displazija

Deja, net rentgenograma ne visada būna tiksli – vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. šunų, kurie ištyrus tradiciniais metodais laikomi normaliais, išties gali būti rizikos grupėje, kuriai gresia displazijos bei osteoartrito išsivystymas. Gali būti, kad dėl to net selektyviai veisiant tik puikiai įvertintus šunis, veislės vis viena nėra visiškai išvaduotos nuo šios problemos.

Kai padėti kenčiančiam šuniui?

Kadangi klubo sąnario displazija nepagydoma ir sukelia negrįžtamus pakitimus, šuniui padėti galima malšinant simptomus ir kuo ilgesniam laikui pratęsiant kuo normalesnį jo gyvenimą. Nuskausminamųjų vaistų geriau vengti kiek įmanoma – skausmo nejausdamas gyvūnas judės aktyviau ir gali dar labiau pabloginti savo būklę.

Pažeisto sąnario funkcijas galima atstatyti chirurginiu būdu – iš dalies ar visiškai protezuojant klubo sąnarį.

Geriausia, jei susiimama kai šuo dar jaunas. Displazijos paveiktam keturkojui negalima sportuoti ar pervargti, tačiau jis turi judėti pakankamai, kad minkštieji audiniai palaikytų sąnarį stabilų. Be to, pasyvaus judėjimo metu kremzlės maitinasi ir atsinaujina – tad šuniu naudingi ilgi, lėti pasivaikščiojimai, plaukimas (o, ypač plaukimas – jei šuo plaukia taisyklingai, judesio metu sąnariai „maitinasi“, tačiau nėra apkrauti). Keturkojį patartina saugoti nuo traumų, peršalimo.

Neretai šeimininkai išbando ir alternatyvias priemones, kurios kartais padeda. Viena jų – taškinis masažas, arba akupresūra. Spaudžiami trys akupresūros taškai, supantys dubenkaulį: BL54, GB29 ir GB30. Alternatyvios veterinarinės medicinos atstovai teigia, kad jų stimuliavimas malšina skausmą. Apie minutę šie taškai spaudžiami trimis pirštais: vienos rankos rodomuoju, kitos – rodomuoju ir nykščiu.

Kasdienis masažas gali atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kraujo apytaką, tokiu būdu taip pat sumažindamas skausmą. Masažą rekomenduojama pradėti lėtais judesiais – tai sušildys raumenis. Kaulų nespauskite – trinkite tik raumenis. Apie tai, kaip teisingai atlikti masažą ir rasti akupresūros taškus, galite pažiūrėti šiuose vaizdo įrašuose:

https://youtu.be/ZCvYiPHqltg

https://youtu.be/YRPuvCUqycQ

Skaudantiems sąnariams gali padėti šildymas. Šiluma gerina kraujotaką ir sumažina skausmą. Tereikia karšto vandens pripilti į šildymo pūslę ar paprasčiausią butelį, apvynioti jį rankšluosčiu ir 10 min. laikyti prie skaudančio sąnario. Procedūrą taikyti 1 – 2 kartus dienoje.

Kadangi dėl displazijos sąnariai patiria netolygias apkrovas, jie gali greičiau susidėvėti, kas veda prie skausmingo artrito. Kremzlei atkurti paprastai naudojami papildai su gliukozaminu (iki 23 kg sveriantiems šunims dienai jo reikia 250 mg, didesniems 500 mg) arba gliukozamino ir chondroitino mišinys.

Dažnai skausmą sukelia uždegimas apie sąnarį. Jį, kaip ir kremzlių patiriamos žalos laipsnį, sumažinti gali vitaminai E ir C. Šunims, sveriantiems iki 7 kg, kasdien rekomenduojama duoti 10 TV vitamino E, sveriantiems 7 – 23 kg – iki 320 TV, didesniems – 30 TV. Vitaminą C rekomenduojama duoti miltelių pavidalu – taip jis lengviau virškinamas. Daugiau kaip 23 kg sveriantiems šunims rekomenduojama kasdien duoti ketvirtį arbatinio šaukštelio (1000 mg), 7 – 23 kg – aštuntadalį, mažesniems – nedidelį žiupsnelį vitamino C. Tik atsiminkite, kad jis gali sukelti viduriavimą.

Kalbant apie vaistažoles, viena populiariausių – boslevija (Boswellia serrata). Dėl tikslios dozes vertėtų pasitrati su veterinaru, bet paprastai rekomenduojama 150 – 200 mg dienai. Taip pat daug teigiamų atsiliepimų galima išgirsti apie vadinamąjį „velnio leteną“ (šliaužiantįjį inkaruotį). Šio metu rinkoje yra gausybė šunų sąnariams skirtų papildų, tad tinkamą preparatą išsirinkti neturėtų būti sunku.

Prevencija

Nors dar nežinoma, kaip užkirsti kelią sąnarių palaidumo vystymuisi, galima įvardinti kai kuriuos veiksnius, kuriuos įmanoma kontroliuoti. Pirmiausia, ko privalo imtis veisėjas – tai atrankinis šunų veisimas mažinant klubo sąnario ligos paplitimą (kas yra kiek pavojinga, kadangi taip prastėja veislės genofondas). Toliau seka aplinkos veiksnių kontrolė, kuri gal ir nepadės išvengti displazijos, tačiau sumažins jos laipsnį.

Veisėjas privalo informuoti šuniuko savininkus apie tai, kaip reikia elgtis su nauju keturkoju ir perspėti, kad per daug meilės gali jį stipriai sužaloti. Peršėrimas, raciono pakitimai (skanus šlamštas nuo stalo, sausainiukai), per daug fizinės veiklos gali nebaisų klubo „palaidumą“ paversti skausminga displazija.

Šuniukai atrodo tvirti ir elastingi, tačiau jų skeletas nesubrendęs ir suaugusio šuns dydį pasieks tik 5 – 6 mėn. amžiaus, o kaulėti baigs 12 – 24 mėn. Gal tie Youtube vaizdeliai apie nuo laiptų besiverčiančius šuniukus ir atrodo labai žavingi bei linksmi, tačiau išties juose nėra nieko smagaus.

Žinoma, vengiant displazijos išsivystymo negalima šunyčio uždaryti visai dienai į narvelį - tam tikras fizinis krūvis jam naudingas, jo dėka tvirtėja klubų srities raumenynas, geriau prilaikomos sąnarių sudedamosios dalys. Gera minkštųjų audinių būklė – svarbi sąlyga displazijos prevencijai.

Gan neseniai mokslininkai pristatė dar vieną prevencinę programą - Juvenile Pubic Symphysidesis (JPS), kurios metu mažiems šuniukams šildomos sritys netoli dubens centro. Taip žudomos už kaulų vystymąsi atsakingos ląstelės, ko dėka veterinarai gali „liepti“ kaulams augti skirtingais tempais ir formuoti pageidaujamus klubų sąnarių kampus. Ši procedūra rekomenduojama 16 – 20 sav. amžiaus šuniukams.

Svarbiausi aplinkos veiksniai, kurių privalu vengti (ypač auginant „rizikos grupės“ šuniuką):

  • netinkamas fizinis krūvis;
  • peršėrimas;
  • per daug maisto medžiagų, vitaminų, skatinančių greitą augimą.

Kalcis – reikalinga medžiaga. Jis svarbus kaulams, dantimis, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ritmo reguliavimui. Trūkstant kalcio, šuniukams blogai vystysis kaulai ir dantys, o suaugusiems dėl jo trūkumo galimi kaulų lūžiai, dantų kritimas ir t.t. Į kalcį daug metų žiūrėta labai rimtai ir kaip tik įmanoma stengtasi išvengti jo trūkumo, kuris tada būdavo gan dažnas. Tai daugiausia lėmė tai, kad gyvūnų racione būdavo daug mėsos ir organų, kuriuose mažai kalcio ir daug fosforo. Deja, rinkoje atsiradus gausybei komercinių pašarų ir papildų, šeimininkai pradėjo persistengti. Šeriant šuniuką subalansuotu ėdalu ir dar papildomai farširuojant papildais (kad užaugtų „superšuo“, o gal tiesiog siekiant pastatyti „kabančias“ aviganio ausis), jam daroma didelė žala. Ypač šiuo klausimu kenčia didelių veislių šuniukai. Yra stambių veislių atstovų, kurie užaugę nebegalėjo judėti nejausdami skausmo ir buvo užmigdyti ne dėl netinkamos priežiūros, o dėl to, kad jų šeimininkai persistengė.

Kalcio perdozavimas

Šeimininkai taip trokšta suteikti mažyliams kuo daugiau naudingų medžiagų, pastatyti ausytes ar padaryti dar ką nors nuostabaus, kad pradeda augintinius farširuoti dideliais papildų kiekiais, peršeria ir dar pridirba velniažin ko. Ypač tokie „žaidimai“ skaudžiai atsiliepia stambių, didelių veislių atstovams. Tai sukelia metabolizmo sutrikimus ir stabdo normalų augimą. Kai kuriais atvejais pasekmės būna tragiškos – apsižiūrėjus, kad suaugusiam šuniui kremzlės visiškai „sukaulėjusios“, jam padėti jau nebeįmanoma.

Dr. Hazenwinkel atliko eksperimentą su vokiečių dogais. 5 šuniukai su maistu gavo 1,1 proc. kalcio, 6 – 3,3 proc. Per daug kalcio gavę šuniukai turėjo blogą apetitą, dėl kaulų deformacijų netaisyklingai statė kojas.

Per daug kalcio racione stabdo kaulų bei kremzlių brendimą, slopina osteoklastų aktyvumą. Tai didina kaulų, sąnarių pažeidimų tikimybę. Tyrimais įrodyta, kad didelių veislių šuniukams per daug kalcio sukelia vystymosi sutrikimus, įskaitant klubo sąnario displaziją, hipertrofinę osteodistrofiją ir disekuojantį osteochondritą.

Hipertrofinė osteodistrofija – skausminga kaulų liga (ypač dažnai pasireiškia, jei dideli kalcio kiekiai „derinami“ su vitaminu D), dažniausiai „pakertanti“ 3 – 6 mėn. amžiaus stambių veislių atstovus. Kaulas „perauga“, atsiranda perteklinė jo mineralizacija, kurią lydi skausmas, karščiavimas, simetriškos sąnarių, stuburo deformacijos, iškrypusios kojos. Itin sunkiais atvejais kalcis gali kauptis didelėse kraujagyslėse, bronchuose, balso stygose ir inkstuose.

Disekuojantis osteochondritas pasireiškia 4 – 10 mėn. šuniukams. Jo atveju sąnariuose besikaupiantis skystis atskiria jungiamąjį audinį, dėl ko prasideda uždegimas, šuniui skauda. Pasireiškus simptomams (šlubavimas, skausmas, patinimas), žala jau būna padaryta.

Prevencija

Jeigu šuniukas gauna subalansuoto komercinio ėdalo, jam nereikia jokių papildų. Visko, ko tik gali prireikti, bus sausame pašare. Jeigu keturkojis gauna ir sauso ėdalo, ir naminio maisto, kalcio papildų reikės nebent tik duodant namų pašarą.

Nors dažnai bijoma, kad mėsa kalcį „išplaus“, iš tiesų RAW šeriami šunys jo gali gauti net per daug. Jeigu šuniukas šeriamas RAW ar BARF, 20 proc. raciono turi sudaryti žali mėsiški kaulai kaip vištų kaklai ar nugarėlės. Kaulai šuniukui suteiks visą reikalingą kalcį. Svarbu sužiūrėti, kad su maistu šuniukas gautų ne daugiau kaip 50 proc. mėsiškų kaulų, kitaip jam grės perdozavimas.

Siekiant išvengti skeleto problemų, augantis šuniukas turi būti tinkamos kūno būklės – liesokas, su lengvai čiuopiamais šonkauliais. Per daug maisto skatina spartų augimą, siejamą su ortopedinėmis problemomis – ypač didelėms veislėms. Anksčiau manyta, kad šuniukams kenkia ir per didelis baltymų kiekis, tačiau tyrimai parodė, kad ši nuostata neteisinga. Problemas sukelia per daug kalorijų, kurias lydi antsvoris. Duodant tinkamą maisto kiekį, šuniuko augimo tempas sulėtės, kaulai ir sąnariai vystysis tolygiai.

Dauguma mitybos specialistų sutaria, kad didelių, sparčiai augančių šuniukų racioną turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. baltymų, 9 proc. riebalų, apie 1,5 proc. (ar 3 g/1000 kcal) kalcio. Kalcis derinamas su fosforo kiekiu, idealus santykis – 1:1 ar 2:1 (kalcis : fosforas). Labai kalcio „numažinti‘ irgi neverta - nėra tyrimų, kurie įrodytų, kad mažiau negu rekomenduojama kalcio sumažintų klubo sąnario displazijos tikimybę lyginant su normaliu, subalansuotu pašaru.

Savaime suprantama, kad šuniukams reikia daugiau maistinių medžiagų, negu suaugusiems šunims. Suaugę šunys įsisavinamo kalcio kiekį gali „reguliuotis“, o šuniukai to nesugeba. Jiems kenki

Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina... ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama.

Simptomai

Panosteitas pasireiškia kaip ūmus staigus traumos nesukeltas šlubavimas. Gali paveikti vieną ar daugiau galūnių. Kartais pasitaiko apetito praradimas, mieguistumas, karščiavimas, tonzilitas. Šuo gali nenorėti vaikščioti ar mankštintis. Dažniausiai paveikiami ilgieji kaulai, diagnozuojama juos palapuojant (paspaudus kaulą šuo reaguoja skausmingai), padarius rentgeno nuotraukas.

Skausmas gal trukti iki kelių mėnesių. Panosteito epizodai trunka iki 2 – 3 sav. ir kartojasi, kol praeina savaime. Šlubavimas gali peršokti iš vienos kojos į kitą.

Paveiktieji

Panosteitas pasireiškia 5 – 18 mėn. šuniukams. Patinai paveikiami dažniau negu kalės. Į problemą labiau linkę vidutinių ir didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, basetai, dobermanai, labradoro retriveriai, rotveileriai, dogai... Galima teigti, kad didžiausia tikimybė susirgti gresia 6 – 18 mėn. amžiaus didelės veislės patinui.

Priežastys

Priežastys nežinomos, teorijų iškelta daugybė. Dažniausiai įvardijama genetika, stresas, infekcijos, metabolizmas, autoimuniniai komponentai, greitas augimas, per daug baltymų...

Iš pradžių įtarta, kad ligą sukelia bakterinė infekcija. Tačiau nepavyko aptikti sukėlėjų, be to, sergantiems antibiotikai nelabai padeda.

Sergančių šunų kraujo čiulpus persodinus sveikiems, šie taip pat suserga. Dėl to įtarta, kad ligą sukelia virusas. Didelis karščiavimas, tonzilitas ir kraujyje padaugėję leukocitų šiai teorijai pritartų.

Yra panosteitą siejančių su vakcinomis nuo maro. Teigiama, kad problema išryškėjo kaip tik tuo metu, kai vakcina tapo plačiai prieinama rinkoje.

Tikėtina ir tai, kad panosteitas gali turėti genetinę priežastį. Jis dažnesnis tarp tam tikrų veislių ar linijų. Dažniau panosteitas pasitaiko tarp didelių veislių stambesnių individų (dėl to ir liga dažnesnė tarp patinų - jie stambesni).

Įtakos gali turėti ir mityba – ypač riebus, baltymingas maistas. Pastebėta, kad daugeliu atvejų panosteitas pasireiškia naminį, nesubalansuotą ėdalą gaunantiems šunims. Iš prigimties stambų šunytį pašėrus baltymingais, vitaminingais, greitai svorį auginančiais pašarais, raumenynas susiformuoja ir užauga greičiau, nei kaulai ir sąnariai, tad tie "nebelaiko".

Greičiausiai tai daugiaveiksnė liga, turinti keletą priežasčių, kuriomis būti gali ir virusai, ir genetika, ir – galbūt - mityba.

Gydymas

Nėra jokio specifinio gydymo. Kadangi liga dažnai būna skausminga, duodama priešuždegiminių skausmą malšinančių vaistų (Rimadyl). Daugeliu atvejų užtenka riboti fizinę veiklą. Tarp šlubavimo epizodų galimas lengvas ar vidutinis krūvis. Paprastai liga praeina savaime ir be gydymo, turi labai nedaug pašalinių poveikių.

Patartina šunį šerti prastesniu pašaru, su mažiau baltymų ir kalorijų, kad būtų pristabdytas raumenų masės augimas. Tiesa, kai kurie šunys su panosteitu praranda apetitą, tada reikia itin gerai subalansuoto raciono. Kai kas papildomai duoda omega-3 riebiųjų rūgščių, antioksidantų kaip vitaminas C.

Prevencija

Kol kas nežinoma jokio būdo panosteitui išvengti. Galima vertinti veisiamus šunis, ar jie turi polinkį į šią problemą, ir neperšerti šuniukų, ypač jeigu tie priklauso stambesnėms veislėms.

Pseudonėštumas, tariamas nėštumas, netikras nėštumas – iš esmės normali kiaušidžių ciklo dalis, hormoninis disbalansas, atsiradęs kalės kūne po rujos.

Lyginant su kitomis rūšimis, šunų rujos cikle vadinamoji geltonkūnio fazė yra ilga. Tai ir lemia pieno atsiradimą porujo metu. Šiame periode krenta progesterono kiekis, tačiau gausėja prolaktino – to rezultatas ir yra pokyčiai, vadinami pseudonėštumu. Taip pavadinti jie todėl, kad tas pats pastebima ir šuningumo pradžioje – lyg ir nėštumas, bet netikras.

Beje, kalėms, kenčiančioms nuo hipotirozės, taip pat galimi pokyčiai, stimuliuojantys prolaktino gamybą, irgi galintys sukelti netikro nėštumo simptomus.

Manoma, kad pseudonėštumai gali kankinti 50 – 75 proc. kalių. Tam įtakos turi amžius, aplinkos faktoriai, netgi veislė. Netikras nėštumas nesikerta su kalės vaisingumu ar galimybe susilaukti palikuonių.

Kokia pseudonėštumo nauda?

Šunų pasaulyje pseudonėštumas – įprastas dalykas. Šiuos gyvūnus bei jų protėvius tokia „būklė“ lydėjo daugybę evoliucijos metų. Laukinėje gamtoje visos vilkės rujoja panašiu metu. Tačiau, kaip žinia, paprastai vados susilaukia tik viena – svarbiausia – gaujos narė. Iš pradžių jauniklius ji laiko atskirai nuo kitų gentainių, tačiau vėliau jai prireikia pagalbos rūpinantis neklaužadomis. Kitos vilkės tuo metu gamina pieną ir jos (ar kuri nors viena „išrinktoji“) padeda rūpintis vilkiukais. Tokia papildomų žindyvių praktika padidina atžalų galimybes išgyventi.

Požymiai

Pseudonėštumas būdingesnis jautraus charakterio kalėms ir gai būti susijęs su jų nervų sistemos ypatumais. Vienas iš pseudonėštumo požymių – elgesio pakitimai: neramumas, apetito praradimas ar – atvirkščiai – jis kaip tik padidėja, guolio, „gūžtelės“ sukimas, agresijos kitiems šunims, motiniškų instinktų sustiprėjimas.

Kalė gali priaugti svorio, jai atsiranda pieno (ar bent padidėja pieno liaukos). Tai gali lydėti ir komplikacijos kaip mastitas, pieno dermatitas, tačiau jos nėra dažnos.

Pseudonėštumo požymiai prarastai išnyksta per kelias savaites, tačiau gali kartotis po kiekvienos rujos (kartais netgi po kiekvienos rujos vis stipriau). Pirmą kartą rujojančioms kalėms pieno liaukų pabrinkimas paprastai trunka ilgiau.

Gydymas

Pseudonėštumo požymiai savaime praeina per 2 – 4 savaites. Tuo metu patariama sumažinti maisto kiekį – tai sumažins ir pieno gamybą. Atrodo, porai dienų leidus šuniui visiškai pabadauti, pseudonėštumas praeina dar greičiau. Fizinis krūvis taip pat greičiau sutvarko šias problemas.

Kai kas sumažina šuniui priėjimą prie skysčių (vandens)– tačiau, atrodo, dažniau tai ne padeda, o tik padidina mastito atsiradimo tikimybę.

Jokiu būdu nelieskite kalės spenelių – tai tik paskatins pieno gamybą. Jei augintinė juos pradėjo laižyti, neleiskite jai to daryti (galbūt net teks uždėti specialią po operacijų naudojamą apykaklę).

Kartais naudojami kompresai – pvz., per pusę vandeniu skiestas obuolių actas, nors jų poveikis nėra vienareikšmiškas.

Esant poreikiui (pvz., gresiant mastitui ar artėjant svarbiai parodai) pasitelkiami ir vaistai, slopinantys pieno gamybą inicijuojančio hormono sintezę smegenyse. Kai kuriais sunkiais atvejais kalei duodama raminamųjų. Vaistus gyvūnui gali skirti tik veterinarijos gydytojas,.

Jei kalė nėra planuojama veisti, geriausiai būtų ją sterilizuoti. Taip visam laikui išvengiama „hormonų audrų“ ir po jų atsirandančio tariamo nėštumo. Ramiau tampa ir kalei, ir šeimininkui.

Kamuoliuko gaudymas – vienas smagiausių ir paprasčiausių užsiėmimų su šunimi. Ir šeimininkas labai nenuvargsta, ir šuo palaksto, pasportuoja – šio žaidimo dėka galima smagiai, prasmingai praleisti laiką su augintiniu. Tačiau būna situacijų, kur, atrodo, toks nekaltas kamuoliuko gaudymas gali būti pavojingas. Liūdniausia, kad šis žaidimas  gali pakenkti būtent tiems šunims, kurie jį labiausiai dievina.

Rizikos grupės

Jei turite dėl kamuolio pamišusį, stipriu grobio draivu pasižymintį šunį, gerai apsvarstykite galimybę dūkti su kamuoliuku. Tie šunys kamuolį gali vaikytis ištisą dieną. Jiems nerūpi niekas – nei aplinka, nei oro sąlygos, nei pagrindas kuriuo jie bėga, jie tiesiog beatodairiškai vejasi „grobį“ ir jų niekas negali sustabdyti. Na gerai, kai kas gali - trauma...

Bėgimo metu 60 – 70 procentų šuns svorio „neša“ jo priekinė dalis. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi keturkojo pečiai, kaklas, priekinės kojos, kai įsibėgęs jis kaskart staiga stabdo prieš kamuoliuką. Pabandykit suvokti, kas ten darosi, jei šuo taip žaidžia diena iš dienos, kiekvieną savaitę, mėnesį, metus...

Žaidimas itin pavojingas šunims, kurie staiga stabdo pieš kamuolį, čiuožia ar staiga sukasi kad jį pagautų. Paprastai taip daro „dėl kamuolio itin pamišę“ gyvūnai. Jiems traumų tikimybė didesnė. Kai šuo ant žemės „neria“ prieš kamuolį, gali susižaloti ne tik pečius, bet ir nugarą, kelius, alkūnes. Be to, staiga stabdant ant netikusio pagrindo, galimos ir kitos traumos – pėdų sužalojimai, lūžę ar nuplėšti nagai. Daugybei šunų dėl tokio „stabdymo“ ar kamuolio griebimo „iš šuolio“ (tada didžiausias stresas tenka nugarai bei keliams) įvyko kryžminių raiščių traumos. Beje, kryžminio raiščio plyšimo tikimybė išauga, jei šuo – vadinamasis „savaitgalio karys“ ir yra stambios veislė atstovas ar turi antsvorį.

Kai kurių šunų anatomija nedėkingesnė negu kitų. Jiems pasikartojantys pratimai gali lemti lėtines traumas. Šunims labai sunkiais priekiais svoris pasiskirsto netolygiai, jiems sunkiu efektyviai išnaudoti kūną, tad gresia priekinių kojų ir pečių sužalojimai. Jei šuns pečiai labai tiesūs ar čiurnoms trūksta gebėjimo sugerti smūgį, jam taip pat didėja traumos tikimybė.

Kamuoliuko vaikymasis karštu oru gali būti pavojingas, kadangi šunų vėsinimosi sistema gan primityvi, jie neprakaituoja, o atvėsta tik lekuodami. Jei kamuolys pilnai užpildo snukio ertmę, ypač jei šuo iš brachicefalinių veislių, jam gresia perkaitimas.

Kamuolio gaudymas nėra geriausias būdas nutukusiam šuniui mesti svorį. Dėl per didelio svorio sportuojantiems šunims gali atsirasti ilgalaikį sąnarių, raiščių, sausgyslių problemų. Kuo šuo sunkesnis lyginant su jo aukščiu, tuo daugiau pastangų reikia lokomocijai ir daugiau streso patiria skeleto ir raumenų sistema.  Nutukęs šuo greičiausiai gyveno nejudrų gyvenimą, tad jo silpni raumenys, raiščiai, jis greit ima dusti ir pavargsta (o pavargus juk taip lengva susižaloti).

Patarimai siekiantiems išvengti traumų

Jeigu turite dėl grobio „belenkaip“ pamišusį šunį, neleiskit jam vytis kamuolio kol tas dar skrenda ar rieda. Vietoj to mokinkite keturkojį išlaukti kol kamuolys nusileis ant žemės ir tik tada leiskite bėgti prie jo. Jeigu žaislas nusileido žolėje, jo ieškodamas šuo turės galimybę geriau kontroliuoti savo judesius ir mintis.

Dar vienas būdas išvengti staigaus stabdymo - padėkite kamuolį ant ko nors šuns galvos aukštyje (pvz., suoliuko). Galima išmokinti šunį paeiliui atnešti keletą kamuoliukų ir tuos iš anksto išdėlioti įvairiose vietose. Tai -  geras pratimas, kurio metu kamuolys nerieda ir šuo neišprotėja, tačiau ir palaksto, ir pagalvoti turi.

Jei norite nuvaikyti šunį, o kamuoliukas atrodo pernelyg rizikingas reikalas, išmokinkite augintinį apibėgti apie kokią nors kliūtį ir grįžti pas Jus, o už tai kaip paskatinimą duokite prizą, pvz., džiuto pelę ar mylimą žaislą.

Kamuoliuką galite mesti į kalną ir tuo pačiu lipkite aukštyn, kad keturkojį sutiktumėte grįžtantį pusiaukelėje. Taip jis gaus gerą krūvį ir sumažės jam nereikalinga apkrova.

Atidžiai įvertinkite aplinką. Įsitikinkit, kad ten nėra nieko, kas gali kelti pavojų šuniui, kai tas lėks visą dėmesį sutelkęs į kamuolį. Bėgimo kelyje negali būti duobių, vielų, plytgalių ir kitų sunkiai pastebimų dalykų.

Išeitis karštą vasaros dieną – skylėti kamuoliai. Jie leidžia šuniui kvėpuoti ir vėsintis kol tas neša kamuoliuką.

Neduokite storiems šunims vaikytis kamuolio. Prima numeskite svorį, augintinį kurį laiką tik vedžiokite, kol jo kondicija leis smagiai žaisti be traumų. Sumažinus šuns kūno svorį tik keliais pertekliniais kilogramais galima neįtikėtinai prailginti jo aktyvios veiklos trukmę.

Neduokite kamuolio vaikytis „savaitgalio kariui“, ypač jeigu jis stambokas. Iš pradžių jį pakankami vedžiokite bent kas antrą dieną, kol jo raumenys suvirtės, o tada imkitės aktyvesnių žaidimų.

Galiausiai – tai tik smagus žaidimas. Per daug nepanikuokite, tik stebėkite, kada šuo pavargo ir jau metas jį sustabdyti. Mėgaukitės žaidimu ir būkite atsargūs.

 

 

Literatūra:

Playing Safely with Ball Crazy Dogs BY Erica C. Boling, PhD

Dangers to be aware of if your dog loves ball play © Dr. Peter Dobias, DVM

Avoiding Injury if you have a "POWER SLIDER"  Bobbie Lyons, Cert CF

Healing Sports Injuries This article first appeared in the September/October 2008 issue of Dogs Life.

THE CRANIAL (ANTERIOR) CRUCIATE LIGAMENT Dr Emma Tomkins BVSc (Hons)

http://www.tploguide.com/torn-acl-dogs.php

 

Kai jiems skauda, gyvūnai elgiasi kitaip, nei žmonės. Verta nepamiršti, kad jų skausmo slenkstis gali būti ganėtinai aukštas ir jie iš paskutiniųjų stengsis neparodyti, kad kenčia. Ir to, kad jie nepabaksnos naguotu piršteliu į kylantį abscesą.

Dažnai šeimininkai nesupranta, kodėl ligos metu augintinis elgiasi neįprastai, pavyzdžiui, tampa uždaras, nenori bendrauti, grasina įkąsti, ar tiesiog bando nueiti ir pasislėpti. Taip pat dažnai šeimininkai būna linkę pakitusio elgesio priežastis suversti kokiai nors kitai priežasčiai, pvz.: „blogai nuotaikai“ ar oro permainoms, kai gyvūnas tuo metu tiesiog skauda. Kai kuriuos skausmo požymius sunku su kuo nors supainioti, pvz., šlubavimą. Bet nereikia tikėtis, kad šuo prieis ir pasakys: „Šeimininke, man skaudą nugarą. Inkstų srityje. Man skubiai reikia pas gydytoją“. To nebus. Šuo tiesiog sėdės įsitempęs, susikūprinęs ir kentės.

Taigi, skausmo požymiai:

  1. Šuo loja, inkščia, kaukia, urzgia... Garsai gali sutapti su veiksmais -pvz., šuo gali urgzti ant skaudančios kojos; arba tiesiog gulėti/sėdėti/stovėti , žiūrėti į erdvę ir inkšti. Taip pat skausmo išraiška gali būti inkštimas ir spiegimas bandant paimti ant rankų. Daugelis šunų paprastai palydi savo veiksmus vokalizacijomis – pvz., loja iš džiaugsmo ar inkščia ko nors kaulydami. Tai normalu, bet jei jūsų augintinis pradėjo skleisti daugiau garsų, nei įprastai, arba garsus lydi netipiškas elgesys – laikas sunerimti. Turiu pacientą, kuris loja be perstojo kai jam pradeda diegti pilvą. Tai ir šiaip gan „garsus“ šuo, bet kai skauda – jis neužsičiaupia.

  2. Perdėta kailio priežiūra. Šunys stengiasi išsivalyti žaizdas, todėl visi įpjovimai, įbrėžimai, nulaužti nagai, abscesai ir k.t. būna aktyviai laižomi. Jei šuo dažnai arba nepaliaudamas laižo kurią nors kūno vietą – ten reikia ieškoti problemų. Yra dar keletas panašių situacijų:

  3. Skaudančios ar niežtinčios akys – šuo trina letenomis akis, arba trina snukį į įvairius daiktus.

  4. Kai kurie šunys kandžioja skaudančią vietą. Kuo skausmas stipresnis, tuo intensyviau jie tai daro.

  5. Jei skauda dantis ar yra bėdų su burnos ertme, rijimu – šuo kiša letenas į nasrus, bando graužti kietus daiktus, kasosi, trinasi snukį į kietus paviršius .

  6. Jei yra problemų su lytiniais organais – ypač pas patinus – aktyvaus laižymo sulaukia ir ši sritis

  7. Miego sutrikimai. Šuo pradeda daug miegoti, arba, atvirkščiai, dažnai prabunda, neįstengia miegoti ilgai. Kuris variantas bus – priklauso nuo skausmo pobūdžio.

  8. Sutrinka maitinimosi ir gėrimo procesai. Jei šuniui skauda burną, gerklę ar pilvą – jis gali atsisakyti maisto , o kartais ir vandens. Maisto atsisakymas dar gali byloti apie pykinimą, didelius skausmus kitose kūno vietose. Esant kai kuriems uždegiminiams procesams, išgeriamo vandens kiekis išauga.

  9. Dusulys, sunkus ir/arba paviršinis kvėpavimas – patikimas stipraus skausmo požymis. Kartais vienintelis.

  10. Priverstinė poza ir neramumas. Jei šuo nuolat keičia padėtį, gulasi, iškart keliasi, vaikšto, ieško vietos, vėl gulasi, vėl stojasi – vadinasi, jį kažkas kamuoja. Kartais, skausmui pasireiškiant tam tikrose vietose, šunys priima priverstines pozas, pvz.: susikūprinusi nugara rodo pilvo srities skausmus. Kiti neramaus elgesio požymiai gali būti vaikščiojimas ratu, chaotiški judesiai. Šuo gali sunkiai ar nenoriai keltis ar gultis, atsisakinėti užšokti ant sofos ir pan.

  11. Agresija be priežasties. Dažnas šuo gali išreikšti nepasitenkinimą, jei liečiamasi prie skaudančios vietos. Kartais gali būti net įkandimo ar urzgimo atvejų, kai stipriai liečiama skaudanti letena, pilvas ar kita vieta. Prieš pradedant ieškoti psichologinių šuns agresijos priežasčių, verta įsitikinti, ar šuo tikrai nebando mums pasakyti, kad šitos vietos liesti negalima. Taip pat agresija gali pasireikšti dėl pastovaus sudirgimo nuolat jaučiant skausmą. Tiek žmonėms, tiek gyvūnams skausmas kartais tampa neadekvataus elgesio priežastimi.

  12. Bendravimas – kiekvienas šuo skirtingai reaguoja į blogą savijautą. Vienas stengsis kuo toliau pasislėpti, kad tik jo neliestų, kitas, atvirkščiai, stengsis viesą laiką laikytis greta ir kiš skaudančią vietą po rankom, kad paglostytų (tai tinka ne visoms vietoms, ir ne visiems skausmo tipams). Dėmesingas, savo numylėtinį pažįstantis šeimininkas iš karto pastebės, kad šuns elgesys pasikeitė.

  13. Šlubavimas, atvedamos į šoną, ar pakištos po savimi letenos. Šlubavimas –pats akivaizdžiausias skausmo požymis. Reikėtų suprasti, kad, jei gyvūnas šlubuoja, ar tiesia koją, tai ne visada reiškia galūnių problemas. Kartais šlubavimas rodo skausmą pilvo srities organuose, skausmus stuburo srityje. Tai tinka ir ėjimui „kaip medinėmis kojomis“, taip pat bet kokiems eisenos pokyčiams.

  14. Neįprastas elgesys šlapinantis ar tuštinantis. Bandymai šlapinimosi ar tuštinimosi metu pereiti į kitą vietą, rasti kitą padėtį, nebūdinga poza, dažnas šlapinimasis ar tuštinimasis, vokalizacija -lojimas, cypimas ar kiti garsai, lydintys šlapinimosi ar tuštinimosi procesą – ženklai, kad yra problemų.

  15. Kiti skausmo požymiai:

  16. Dažnas ar labai įdėmus negaluojančios kūno vietos apžiūrinėjimas. Kartais jį gali lydėti nuostaba ar agresija.

  17. Galvos palenkimas į vieną pusę. Tai gali rodyti neurologines problemas, taip pat ausies skausmą, kurios nors galvos srities skausmą, vidinės ausies uždegimą.

  18. Traukuliai, drebėjimas. Ypač būdinga brachicefalinėms veislėms. Pavyzdžiui, prancūzų buldogams pasireikškiantis drebulys dažnai byloja apie slankstelio patologiją – pleišto formos slankstelį.

Ugnė Nedzinskaitė

Šunų herpes virusas CHV-1 priklauso Herpesviridae šeimai ir gali būti mirtinas šuniukams. Jis paplitęs visame pasaulyje, jo „veikla“ itin pastebima JAV, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Primą kartą kaip mirtina šuniukų liga jis užfiksuotas 1960 m. Pasak tyrimų, virusu apsikrėtę (yra nešiotojai) 40 – 93 proc. pasaulio šunų.

Liga, požymiai

Inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo) 6 – 10 dienų. Susirgę šunyčiai cypia, būna silpni, vangūs, jiems būdingos išskyros iš nosies, minkštos, geltonos išmatos, prarastas čiulpimo refleksas. Taip pat galimas nekrozinis vaskulitas (kraujagyslių uždegimas), pilvo kraujosruvos, akių pakitimai (keratitas, uveitas, regos nervo uždegimas, tinklainės uždegimas, tinklainės displazija).

Jei kalė užsikrėtė nėštumo pabaigoje ir kraujyje neturi pakankamai antikūnų, visi arba didžioji dalis naujagimių žus pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Taip gali nutikti tiek kalei užsikrėtus pirmąjį kartą, tiek ir įvykus ligos recidyvui. Dažniausiai šuniukai užsikrečia gimdymo metu arba tuoj po jo. Galima ir intrauterininė infekcija, kuomet šuniukai pažeidžiami dar gimdoje. Tokiu atveju gali įvykti abortas arba vaisių rezorbcija. Dažniau tai įvyksta pirmą kartą užsikrėtusioms jaunoms kalėms.

Šuniukai, kurių motinos turi pakankamai antikūnų, gana lengvai išgyvena pavojingą laikotarpį. Neatsparūs šuniukai paprastai žūva per pirmąsias 3 gyvenimo savaites, o 80 proc. jaunesnių kaip savaitės amžiaus šuniukų užgęsta per 1 – 2 dienas. Jaunesni nei 3-4 savaičių amžiaus šuniukai neturi termoreguliacijos mechanizmo ir jų imuninė sistema nėra pakankamai susiformavusi, tad jų kūneliuose virusas lengvai dauginasi.

Suaugusiems šunims ir vyresniems nei 3-4 savaičių šuniukams šis virusas sukelia lengvą kvėpavimo takų katarą, kuris paprastai praeina savaime arba išvis be pastebimų simptomų. Vyresnių šuniukų simptomai švelnesni, kadangi jie jau sugeba palaikyti kūno temperatūrą – jiems padeda karščiavimo atsakas. Persirgę šunys visam gyvenimui tampa viruso nešiotojais (virusas nepasišalina iš organizmo, o lieka kai kuriuose nerviniuose ganglijuose), jiems gali išsivystyti slapta, latentinė infekcija, atsirasti neurologinių problemų (apsunkintas vaikščiojimas, aklumas). Latentinės infekcijos atsinaujinimą gali iššaukti stresas arba imuninę sistemą slopinantys vaistai.

CHV-1 buvimas organizme diagnozuojamas iš kraujyje esančių antikūnų titro. Norint išsiaiškinti, ar naujagimiai šuniukai žuvo nuo herpes viruso, lavonėlius reikia siųsti į veterinarinę laboratoriją.

Kaip užsikrečiama

Šunys užsikrečia tiesioginio kontakto būdu – uostydami ir įkvėpdami kitų šunų išskyras iš nosies, snukio, lytinių organų ir pan. Šuniukams virusas perduodamas gimdymo kanalais ar susilietus su užsikrėtusiųjų burnos ir nosies išskyromis.

Tarp suaugusių šunų tai lytiškai plintanti liga: šuo gali užkrėsti kalę per spermą, o kalė šunį – per makšties išskyras. Aktyvų virusą pernešantys gyvūnai atrodo sveiki. Taip pat galima apsikrėsti iš dubenėlio geriant užterštą vandenį.

Sergančio šuns priežiūra

Suaugusiems šunims gydymo nereikia, jie patys lengvai pasveiksta. Jaunesniems nei 3 sav. šuniukams galima taikyti simptominį gydymą, laikyti juos šiltai, tačiau paprastai tai nebūna efektyvu. Kadangi virusas aktyvus tik vėsioje aplinkoje, reiktų užtikrinti, kad šuniukų guolio temperatūra būtų apie +36° C.

Prevencija

Laikantis sanitarijos, teisingos mitybos, vengiant dažnų tiesioginių kergimų, šunis tiriant arba skiepijant šios ligos rizikos galima išvengti arba bent minimaliai sumažinti jos tikimybę.

Geriausias būdas apsaugoti šuniukus nuo CHV - palaikyti jų motinos psichinę ir fizinę sveikatą. Naudinga nuo antrojo nėštumo mėnesio šuningą kalę izoliuoti nuo kitų šunų, taip pat motiną su šuniukais iki 3 savaičių po gimdymo.

Virusas neišgyvena ne kūne, dauguma ploviklių, dezinfekcinių medžiagų jį lengvai sunaikina. Šunų herpes virusas nėra atsparus aplinkos poveikiui, jį greitai nužudo net tiesioginiai saulės spinduliai.

Susibūrimuose, kur sutinkama daug šunų (parodose), reiktų vengti tiesioginių kontaktų su jais. Patartina neleisti augintiniui ėsti ar lakti iš kitų šunų indų.

JAV vakcinos nuo herpes nėra. Europoje nuo 2003 m. naudojama Eurican Herpes 205. Kalės skiepijamos du kartus per rują ar ankstyvu nėštumo laikotarpiu. Paprastai pirmasis skiepas daromas likus maždaug savaitei iki kergimo, kergimo metu arba po kergimo praėjus savaitei, antrasis likus 1 - 2 savaitėms iki vaikavimosi. Tai daroma siekiant padidinti antikūnų kiekį kalės kraujo serume. Kales vakcinuoti reikia kiekvieno kergimo metu, kadangi imuninis atsakas po vakcinacijos būna trumpalaikis. Vakciną užsisakyti paprastai tenka iš anksto, tad perspėkit apie tai veterinarą.

Žmonės su gripo virusais ar bakterinėmis infekcijomis kovoja pasitelkdami vitaminą C ir kitas imunitetą stiprinančias priemones. Kartais to gali prireikti ir šunims. Jie taip pat gali sirgti užkrečiamosiomis ligomis, kurioms kelią užkirstų stipresnis imunitetas. Svarbiausia – gero ėdalo, fizinio aktyvumo ir, jei reikia, papildų pusiausvyra.

Tinkama mityba

Ieškodami pašaro augintiniui atidžiai išanalizuokite etiketę.  Rinkitės arba kokybišką sausą maistą, arba natūralų šėrimą (RAW arba BARF). Ekonominės klasės ėdalai nepadės palaikyti optimalios šuns būklės.

Pakankamai vandens

Susirgus greičiausiai iš kiekvieno gydytojo išgirsite patarimą gerti kuo daugiau skysčių. Tai aktualu ir šunims. Pakankamas švaraus vandens kiekis padės palaikyti gerą imunitetą ir bendrą sveikatą. Tegul šuns dubenėlyje nuolat būna kasdien keičiamo vandens.

Fiziniai pratimai

Energinga veikla padeda stiprinti fizinę sveikatą, mažina stresą ir nerimą - o juk lėtinis stresas gali būti svarbus veiksnys imunitetui.  Mankšta gali pagelbėti mažinant šuns nerimą.

Jei neseniai įsigijote šunį, jis gali kentėti nuo streso pasikeitus aplinkai ar ankstesnės skaudžios patirties. Pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie augintinio istoriją, kad galėtumėte imtis tinkamų priemonių. Tegul blogas oras neatgraso nuo veiklos – kai kuriuos pratimus galima atlikti ir patalpose.

Vitaminai ir papildai

Šunims su prastu imunitetu gali tekti duoti papildų. Dažniausiai tokiu reikalu pasirenkami vitaminai A, C, E, natūralios žolelės.

Kasmet tikrinkite šuns sveikatą

Šunims kaip ir žmonėms kasmet būtina tikrinti sveikatą. Šiuo tikslu šunį reikia gabenti pas veterinarą išsamiai apžiūrai.

Laiku skiepykite šunis

Skiepai – tinkama apsauga. Jie parenkami priklausomai nuo to, kur gyvenate ir ką veikiate su šunimi. Pvz., jei dažnai keliaujate po parodas, naudinga skiepytis nuo „šunidžių kosulio“.

Prevencija

Laikykitės švaros. Po darbo su šunimi ar susitikimo su kitais gyvū

Šunų pėdos nuolat dalyvauja vaikštant, bėgiojant, šokinėjant, žaidžiant ir t.t. Dėl to neretai jos patiria traumas – tokias kaip nutrintos pirštų pagalvėlės, plyšę nagai, lūžę ar išnarinti pirštai, pėdų įpjovos, kaulų lūžiai ir t.t. Skiriant letenoms šiek tiek papildomo dėmesio, daugumos šių traumų galima išvengti, o jei jos pastebėtos anksti – greičiau išgydyti.

Nutrinti padukai

Dažniausiai tai atsiranda dėl greito bėgimo ir slydimo ant kietų, gruoblėtų paviršių, taip pat vaikštant karštu šaligatviu (dėl nudegimo ant pirštų pagalvėlių iškyla skausmingos pūslės, kurios vėliau nusilupa). Kai padas nusilupa, lieka raudonos spalvos vidinė dalis. Ji labai skausminga, tad dauguma šunų ant pažeistos kojos stengiasi neperkelti svorio ir šlubuoja. Nutrinti padai sugyja per savaitę ar kiek ilgiau. Juos galima patepti specialiu veterinarijos vaistinėje įsigytu tepalu, arba koją mirkyti baltojo ąžuolo žievės arbatoje.

Paprastai pagalvėlių drėgnumą šunys palaiko jas laižydami ir valydami, tačiau kartais padukai gali pradėti džiūti ir luptis. Tokiu atveju gali tekti panaudoti maitinamąjį kremą – tik ne žmonių, nes pastarasis padus suminkštins per daug. Geriausia ieškoti specialų drėkiklių. Tinkamas kremas šuns pirštus saugos ištisus metus, tai – lyg plonas batukas, neleidžiantis svetimkūniams sužeisti odos ir užtikrinantis, kad pėdutės neišdžiūtų.

Lūžę nagai

Jei šuns nagai ilgi, yra rizika kad jie luš - kas tikrai skausminga. Dėl kai kurių nagų ligų jie taip pat gali lūžinėti ar net nukristi. Jei šuniui nagai lūžinėja nuolat, jis gali turėti sveikatos problemų. Per ilgi nagai šuniui kliudo taisyklingai statyti kojas ir didina traumų – sausgyslių patempimų ar net sąnarių išnirimų- riziką.

Lūžus nagui reikia pašalinti sugadintą dalį, sustabdyti kraujavimą ir apsaugoti pažeistą plotą, kol tas sugis ir ataugs naujas nagas. Kad gytų gražiau, nagą reikia pakirpti virš lūžio vietos.

Nuo šios problemos šunį lengvai apsaugosite, jei er ilgus jo nagus reguliariai karpysite. Tas pats tinka ir aukščiau ant kojos esantiems pridėtiniams nagams -  tai primityvūs netinkamose vietose kliuvinėti linkę nykščiai, kurie neprižiūrint net gali įaugti į koją.

Lūžę ar išnirę pirštai

Nepriklausomai nuo to, kaip pirštas lūžo ar išniro, iškart suprasite, kad šuniui skauda, tad teks jį kuo greičiau  gabenti pas veterinarą. Lūžusį pirštą galima gydyti chirurgiškai, įtvaru ir amputuojant. Priklausomai nuo operacijos šuniui 4 – 5 savaites gali tekti nešioti įtvarą.

Išnirusiems pirštams reikia apsaugoti šunį, kad jis nemintų kojos vaikščiodamas. Netepkit skausmą „nuimančiais“ tepalais – geriau tegul augintinis koją „jaučia“ ir saugo.

Pėdų įpjovimai

Gan dažnas siužetas: šeimininkas mėgaujasi pasivaikščiojimu su šunimi, kai staiga pasigirsta cypimas... šeimininkas nudelbia akis ir pamato šukes ant šaligatvio... Šuo persipjovė koją.

Pirma, ką tokiu atveju reikia padaryti – tai patikrinti, ar žaizdoje neliko kokių nuolaužų. Jei liko – jas ištraukti. Labai gerai būtų koją nuplauti po tekančiu vandeniu - tai padės pašalinti smulkias stiklo nuolaužas. Tada teks stabdyti kraujavimą – spausti leteną tvarsčiu ar kita švaria kraują sugeriančia medžiaga. Kol nustos kraujuoti, spaudimas turėtų būti pastovus. Jei pjūvis nedidelis, kraujavimas bus greit sustabdytas, jei gilus, gali nepavykti to padaryti, tad teks keliauti pas veterinarą.

Geriausias būdas išvengti įpjovimų – atidžiai stebėti aplinką. Būkit dėmesingas, kai šuo laksto aukštoje žolėje.

Lūžę kaulai

Paprastai kaulai lūžta po „blogo nusileidimo“. Šios traumos dažnesnės aktyviems ir senesniems šunims. Neretos traumos ir mažų veislių jauniems šuniukams (iki metų amžiaus). Jų kaulų augimo zonos labai trapios ir kaulas toje vietoje lūžta netgi kritus iš nedidelio aukščio (pvz., iš šeimininko rankų) ar netgi nušokus nuo lovos.

Pagrindinis gydymo tikslas – sumažinti skausmą, papildomų nelaimingų atsitikimų riziką ir išvengti atvirų žaizdų infekcijos. Nebandykit pats taisyti lūžio, atvirų lūžio vietų netepkit antiseptikais ar kitais tepalais ir iš karto gabenkit šunį pas veterinarą.

Greičiau pasveikti po visų šių traumų gali padėti gliukozamino ir chondroitino papildai. Jie stiprina kremzles ir slopina fermentus, kurie stabdo jų augimą. Jei šuo aktyvus, stenkitės jį maitinti kokybišku ėdalu, kad jis gautų pakankamai medžiagų, stiprinančių jo raumenis ir skeletą.

Naujausiais duomenimis, seniausias pasaulyje vėžys yra 11 000 metų senumo – ir jis užkrečiamas. Sticker’s sarcoma, Canine Transmissible Venereal Tumour, arba šunų užkrečiamasis venerinis vėžys ŠUVV, yra šunų ir jų giminaičių liga, daugiausia paveikianti išorinę genitalijų sritį. Navikas perduodamas lytinio akto metu, taip pat laižant, kramtant ar uostant pažeistas vietas. Eksperimentiškai jis būti sukeltas transplantuojant gyvas auglio ląsteles. Šia liga serga Japonijos, JAV, Europos, Kinijos, Tolimųjų Rytų, Vidurio Rytų ir kai kurių Afrikos dalių šunys.

Šis vėžys panašus į taip pat užkrečiamą Tasmanijos velnių vėžį, lemiantį šių gyvūnų nykimą Australijoje. Gyvūnai užsikrečia kai kandžiojasi. Šie gyviai yra itin audringo temperamento ir mėgsta pjautis dėl grobio, tad įkandimai pasitaiko dažnai. Infekuotiems gyviams ant snukio auga groteskiški navikai, kurie trukdo maitintis ir velniai gaišta iš bado. To rezultatas – itin sparčiai mažėjantis Tasmanijos velnių skaičius.

Labai senas... ir užkrečiamas

Pirmasis 1876 m. šį naviką aprašė Rusijos veterinaras Novinskis, pastebėjęs, kad juo šunys užsikrečia vienas nuo kito. Nuo tada jis aktyviai aptarinėjamas. Rimčiau idėja, kad tas vėžys gali būti užkrečiamas, puoselėta jau prieš kokius 30 metų, tačiau trūko faktinių įrodymų. Galvota, kad jį sukelia virusai (kaip žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį), tačiau paaiškėjo, kad perduodamos pačios vėžio ląstelės.

Įdomu tai, kad visi ŠUVV navikai kilę iš to paties auglio. Ankstyvosios raidos metu tas vėžys išsiskyrė į dvi atskiras linijas, kurių kiekviena dabar turi platų geografinį diapazoną. Nors šio vėžio genomas kilęs iš šunų, dabar iš esmės jis gyvena kaip vienaląstis askesuliai besidauginantis (tačiau seksualiniu būdu perduodamas) patogenas. Vėžio ląstelės beveik identiškos ir nepanašios į kitas šuns ląsteles.

Genomo sekos analizė rodė šį vėžį nuo šunų atsiskyrus prieš 6000 metų, o gal ir anksčiau. 2006 m. filogenetinių tyrimų metu nustatyta, kad jis greičiausiai kilo iš vilkų ar Rytų Azijos špicų grupės atstovų prieš 200 – 2500 metų. Dabar manoma, kad jis gyvena jau apie 11 000 metų. Dauguma navikų genome turi apie 5000 mutacijų, tačiau šis turėjo 1.9 mln. Tarp šių mutacijų buvo viena tolygiai mutuojanti, tad mokslininkai naudojo ją kaip „molekulinį laikrodį“ ir sužinojo, kad vėžio tikrasis amžius  11 368 m.

Vėžio genome taip pat yra ir šuns, kuriame jis „apsigyveno“, genų. Pirmoji auka gyveno izoluotoje teritorijoje, turėjo trumpą, tamsų kailį ir išvaizda priminė šiandieninius špicų tipo šunis. Gali būti, kad liga praeityje buvo agresyvesnė. Nustačius priežastis, dėl kurių ši vėžys tapo mažiau mirtinas, galbūt būtų lengviau ieškoti vėžinių susirgimų gydymo būdų.

Vėžys „vagia“ genus

Visai neseniai pranešta, kad ŠUVV pateikė dar vieną staigmeną – atrodo, jis gali koreguoti savo genetines mutacijas, perimdamas gyvūno - „šeimininko“ - genus. Mitochondrijų perdavimas tarp genetiškai skirtingų ląstelių laboratorijose pastebėtas ir anksčiau, tačiau šuio taveju pirmą kartą įrodyta, jog tai vyksta ir natūraliai. ŠUVV išgyvena „vogdamas“ DNR turinčias mitochondrijas iš infekuoto gyvūno ir paversdamas jas savomis. Tai patebėta tiriant, kaip skirtingose pasaulio dalyse aptikti ŠUVV susiję vienas su kitu. DNR mėginių analizė parodė, kad mitochondrijų genų modelis gali būti kitoks, negu branduolio DNR. Vadinasi, vėžys kartais įgyja šeimininko mitochondrijų, tačiau jis negrobia visų iš eilės - tai lyg koks atsitiktinis remontas.

Ligos eiga ir gydymas

Kai šiuolaikinis ŠUVV užkrečia šunį, jis išskiria cheminį junginį, slopinantį imuninę sistemą - todėl šeimininko organizmas neatpažįsta jo kaip svetimkūnio ir nekovoja. Vis dėlto po 3 - 9 mėnesių imuninė sistema įsibrovėlį paprastai sugeba sunaikinti. Tai gan protingas „sprendimas“ - kaip lytiškai plintanti liga, ŠUVV nebūtų galėjęs kolonizuoti visų pasaulio šunų, jei būtų per greit juos nužudęs – šuo turi pakankamai ilgai išgyventi, kad naviką galėtų perduoti. Vėžys pasistengė, kad plistų nenužudydamas nešiotojo.

ŠUVV ciklas nenuspėjamas - skiriamos pradinė augimo (4 – 6 mėn.), stabili ir regresijos fazės, nors regresija ne visada pasitebima. Navikas metastazuoja nedažnai (5 proc. atvejų), išskyrus šuniukus ir šunis sutrikusiu imunitetu. Metastazės daugiausiai aptikamos limfmazgiuose, kartais odoje, smegenyse, akyse, kepenyse, blužnyje, sėklidėse, raumenyse ir t.t.

Patinams vėžys paveikia varpą ar apyvarpę, kalėms – vaginą ar lytines lūpas. Pats navikas forma primena žiedinį kopūstą. Kartais jis gali užkimšti šlaplę. Retkarčiais pasitaiko „nosies“ forma – tada kraujuoja iš nosies, patinsta snukis, padidėja limfmazgiai.

Gydant didžiausia tikimybė pasveikti taikant chemoteripiją, vien chiruginis įsikišimas nepadeda, be to, dėl naviko įsikūrimo vietos oeracijos gan sudėtingos. Jei chemoterapija neveikia, veiksminga gali būti radioterapija.