Šunų boreliozę, arba Laimo ligą, sukelia erkių platinamos spiralės formos bakterijos B.burgdorferi sensu lato. Kad šunys gali sirgti Laimo liga, pirmą kartą pripažinta 1985 metais. Katės taip pat gali užsikrėsti borelioze, tačiau tai įvyksta retai. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užsikrėtę šunys kelia pavojų žmonėms ar kitiems gyvūnams – išskyrus tai, kad jie gali padėti platinti ligą bakterijas perduodami neinfekuotoms erkėms.

Užsikrėtimas Laimo liga

Šunys ganėtinai dažnai būna užsikrėtę borelijomis (endeminėse teritorijose – iki 85 proc.), tačiau tik nedaugeliui jų (3 – 10 proc.) pasireiškia ligos požymiai.

Šveicarų mokslininkams ištyrus 160 Berno zenenhundų ir palyginus juos su 62 kitų didelių ilgaplaukių veislių atstovais, paaiškėjo, kad 15 proc. kontrolinės grupės ir 58 proc. Berno kalnų šunų turėjo antikūnių prieš B. burgdorferi (tai gali reikšti, kad liga jie greičiausiai buvo užsikrėtę, bet visiškai pasveiko ir nėra nešiotojai, arba kad jų organizme yra sukėlėjų, tačiau simptomai nepasireiškia). Tokie faktoriai kaip gyvenimas kaimo vietovėje ar kailio spalva (tamsiame sunkiau pastebėti erkes) negalėjo paaiškinti tokių rezultatų, tad mokslininkai mano, kad kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į Laimo ligos infekciją. Berno zenenhundų atvejis ganėtinai unikalus, kadangi B. burdorferi infekcija dažniausiai jiems nesukelia ligos, kai užsikrėtę kitų veislių atstovai pasijunta blogai. Biologinės infekcijos priežastys ir galimi to padariniai Berno zenenhundams dar nežinomi.

Boreliozės simptomai šunims

Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės (eritema migrans) įkandimo vietoje nebūna. Dažniau serga jauni šunys. Ligos požymiai pasireiškia po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1 – 2, net iki 5 mėn.

Ūminei formai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, šlubumas dėl sąnarių uždegimo, apatija, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas. Šuo jautriai reaguoja į prisilietimą. Gali pasireikšti inkstų uždegimas, kartais – sunkus inkstų nepakankamumas. Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, Berno zenenhundams. Nuo inkstų nepakankamumo kenčiantys šunys vemia, viduriuoja, praranda apetitą, liesėja, dažnai šlapinasi, jaučia troškulį, jiems audiniuose kaupias skysčiai.

Daug Laimo liga sergančių šunų kenčia nuo pasikartojančio šlubavimo. Kitiems gali išsivystyti ūminis šlubumas, kuris trunka 3 – 4 dienas, tačiau kartojas kas kelias dienas ar savaites, šlubuojant ta pačia ar kitomis kojomis. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies ar nervų sistemos ligos. Infekcija linkusi atsinaujinti (ypač jei šuo turi nusilpusį imunitetą ar kitų ligų). Kai kuriems šunims ilgalaikis sąnarių skausmas tęsiasi ne visiškai išnaikinus parazitus kraujyje.

Boreliozės gydymas

Šunys gydomi antibiotikais (tetraciklino ar penicilino grupės), kursas – bent 14 (geriausia – iki 30) dienų. Deja, net po 30 dienų trukmės antibiotikų terapijos dalis šunų išlieka infekuoti borelijoms, jiems gresia atkrytis. Kai kurie gyvūnai taip niekada ir neatsikrato borelijų.

Jei šuo kenčia nuo atrirto, jam duodama skausmą mažinančių vaistų. Steroidinių preparatų vartojimas sergant Laimo liga negalimas.

Profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų Laimo liga – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti – ar neįsisiurbė jiems kokia erkė (verta atsiminti, kad boreliozė sukėlėjas į aukos kraują patenka erkei baigiantis maitintis, tai yra nuo įsisiurbimo praėjus 2 – 3 dienoms). Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.  JAV Laimo ligos profilaktikai naudojama vakcina, tačiau net ten ji dažnai kritikuojama kaip neveiksminga.

Epilepsija – liga, apie kurią dažnai sakoma, jog aplinkinius ji paliečia labiau, negu sergančius. Priepuoliai atrodo gąsdinantys, tačiau jų „kaltininkas“ nieko nejaučia ir neatsimena... Kaip ten bebūtų, su ša liga tenka susigyventi. Epilepsiją galima valdyti, tačiau tam šuns šeimininkas privalo įsipareigoti visam augintinio gyvenimui.

Epilepsiją lengviausiai apibūdinti žodžiu „traukuliai“. Šunų epilepsija dažnai paveldima ir pasitaiko dažniau negu katėms ar kitiems gyvūnams, be to, tai bene labiausiai paplitusi šunų neurologinė problema. Traukuliai atsiranda vykstant bet kokiam procesui, keičiančiam normalią smegenų funkciją ir sukeliančiam uždegimą.

Kas yra epilepsija?

Epilepsijos priepuolis - sąmonės, elgesio, emocijų, judesių, jutimo ar suvokimo sutrikimas dėl staigios ir stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Kartais traukuliai būna reguliarūs, kartais pasireiškia tik esant tam tikrai situacijai. Kada įvyks sekantis priepuolis, nuspėti labai sunku.

Traukulius sukelia elektrinių impulsų „audra“ smegenyse. Sveikos smegenų ląstelės bendravimui tarpusavyje naudoja elektrinius ir cheminius impulsus, tarp kurių palaikoma pusiausvyra. Jeigu pernelyg stipriai sužadinama per daug ląstelių, pasireiškia traukuliai.

Kas dažniausiai serga epilepsija?

Epilepsijos priepuolių/traukulių dažnis šunų populiacijoje svyruoja nuo 0.5 iki 5.7 proc.

Atrodo, kai kurios veislės labiau linkusios į šią problemą – paprastai įvardijami bigliai, keshondai, terviurenai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, airių seteriai, vižlai, amerikiečių kokerspanieliai, aliaskos malamutai ir šelčiai. Pitbulterjerai šia liga serga retai.

Su epilepsija gali būti painiojamos kai kurios kitos sveikatos problemos. Priepuoliai gali pasireikšti ir kenčiantiems nuo širdies ligų, vidinės ausies uždegimo, miego sutrikimų ir pan. Gyvūnams. Kales po sunkesnio vaikavimosi ar pirmas šuniukų maitinimo savaites gali ištikti eklampsija (to priežastis – kalcio, magnio ir kitų mineralų netekimas). Tai panašu į epilepsiją, o negydoma (paprastai užtenka vienkartinės kalcio injekcijos) kalė gaišta kelių parų bėgyje.

Epilepsijos priežastys

Epilepsijos priepuolius gali sukelti medžiagų apykaitos problemos, tokios kaip mažas cukraus kiekis kraujyje, inkstų ar kepenų nepakankamumas. Epilepsiją sukelti gali ir smegenų auglys, insultas, ar trauma – tada ji vertinama kaip antrinė arba simptominė.

Pirminės arba idiopatinės epilepsijos priežastys nežinomos. Šis epilepsijos tipas nustatomas pašalintant kitas galimas traukulių priežastis.

Veterinaras visais įmanomais būdais stengiasi nustatyti problemos priežastį. Išsamūs tyrimai labai svarbūs. Kadangi priepuoliai gali turėti daugybę priežasčių, tyrimus būtina atlikti itin kruopščiai ir išanalizuoti visus galimus kaltininkus (navikai, virusai, bakterinės ar parazitinės infekcijos, insultas, traumos) ir t.t.

Galimos ir subtilesnės priežastys, pvz., mitybos problemos – švinas, insekticidai, supeliję maisto produktai, kai kurie žmonių papildai racione gali sukelti traukulius sukeliančius smegenų pokyčius. Medžiagų apykaitos sutrikimai (kepenų ar inkstų ligos), kai kurie anestetikai jautriems gyvūnams taip pat gali sukelti priepuolius.

Nuo idiopatinės epilepsijos kenčiantys šunys pirmąjį traukulį patiria būdami 1 – 3 m. amžiaus. Tačiau amžius diagnozėje tik vienas iš veiksnių. Jei gyvūnas yra 1 – 5 metų amžiaus, o jokių ligų ar sveikatos problemų, galinčių lemti priepuolius neaptinkama, jam diagnozuojama idiopatinė epilepsija.

Epilepsijos požymiai

Epilepsijos priepuolį išgyvenančio gyvūno vaizdas tikrai nemalonus. Vieną akimirką jis atrodo normalus, kitą griūva ant šono užverstomis akimis ir purtosi, net gali prarasti šlapimo pūslės ar žarnyno kontrolę. Nors paprastai tai trunka neilgai, šeiminikui laikas, rodos, sulėtėja.

Kai kuriems šunims tai vienkartinis nemalonumas, tačiau daugeliu atvejų traukuliai pasikartoja. Tinkamais vaistais juos galima suretinti iki 1-2 per metus. Nors ir nežymiai, bet po kiekvieno priepuolio lėtėja reakcija, šuo darosi sunkiau prognozuojamas, neretai irzlus ir piktas.

Dauguma traukulių trumpi, tad tinkamai gydant gyvūnas džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu. Deja, traukuliai gali sukelti pažeidimus smegenyse, net komą. Pasitaiko atvejų, kada dėl traukulių sukelto streso organizmas neatlaiko ir gyvūnas nugaišta.

Traukuliai skirstomi į generalizuotus ir židininius (dalinius). Generalizuotų traukulių metu elektrinių impulsų „audra“ prasideda iš karto visame smegenų plote. Dalinių traukulių metu elektrinis aktyvumas sustiprėja tik tam tikroje nedidelėje smegenų dalyje.

Kai kuriems, ypač didelių veislių, šunims būdinga priepuolių eilė. Tokiu atveju šuniui būna vienas priepuolis, po kurio jis atsigauna, tada po kelių valandų - kitas priepuolis. Kartais tai pereina į pastovų priepuolį, kuris nesibaigia...

Kaip atrodo epilepsijos priepuolis

Tipiškai traukuliai susideda iš auros (prodrominės stadijos), traukulių (ictus) ir potraukulinės būsenos (post-ictus), tačiau šias dalis neretai būna sunku atpažinti.

Aura praneša apie artėjantį priepuolį, jai būdinga liūdnumas, neramumas. Ji būdinga ne visiems gyvūnams – kartais traukuliai prasideda staiga.

Tipiškas priepuolis prasideda stipriu raumenų įtempimu – gyvūnas griūva ant šono, ištiesia galūnes, užverčia galvą, praranda sąmonę. Kartais jis loja, inkščia, tačiau šie garsai nevalingi ir nerodo skausmo. Šuniui gali tekėti seilės, jis gali apsišlapinti, išsituštinti. Tai trunka apie pusę minutės. Vėliau pastebimi ritmiški judesiai, primenantys bėgimą ar plaukimą.

Po priepuolio šuo kurį laiką paguli, tada atsistoja, dalis elgiasi lyg nieko nebūtų buvę, daliai reikia laiko atsigauti (jie, pvz., būna dezorientuoti). Kai kurie laksto kaip lakstę. Po epilepsijos priepuolio nebūdinga vemti, viduriuoti ar prarasti apetitą –  dažniausiai kelios valandos po traukulių šuo noriai ėda.

Epilepsijos gydymas

Diagnozavus epilepsiją, būtinas ankstyvas gydymas, tačiau problame ta, kad gydytojui gali nepavykti lengvai nustatyti priepuolių priežasties. Deja, dažniausiai diagnozuojama idiopatinė epilepsija – jos priežastys nežinomos. Neretai būna ir taip, jog net aptikus „kaltininką“ smegenys jau būna pernelyg pažeistos ir prasideda negrįžtami pakitimai. Šiais atvejais padeda priepuolius kontroliuojantys (jaudinimą smegenyse slopinantys, priepuolių skaičių ir stiprumą mažinantys) vaistai. Dažniausiai šunims siūlomi fenobarbitalis, kalio bromidas ir diazepamas, naudojami atskirai arba kombinacijomis. Šių vaistų terapija skirta visam likusiam augintinio gyvenimui. Tiesa, net ir idealiai atitaikius gydymą, priepuoliai gali paskartoti. Jeigu jie nėra dažni, ilgi ir stiprūs, o antiepilepsiniai vaistai nesukelia pašalinio poveikio – laikoma, kad gydymas sėkmingas.

Vienas iš vaistų idiopatinės epilepsijos kontroliavimui – gan neseniai sukurtas Pexion, priepuolių dažnį perpus sumažinęs 75 proc. tirtų šunų. Šis preparatas nėra raminamasis – jis taikosi į specialius už traukulių atsiradimą atsakingus receptorius smegenyse.

Šunų šeimininkai imasi ir kitų epilepsijos palengvinimo priemonių – renkasi holistinį kelią. Paprastai šios priemonės derinamos su vaistais ir gali pagerinti situaciją.

Homeopatinis gydymas remiasi prielaida, kad nedidelis kiekis medžiagų sveikam gyvūnui gali sukelti simptomus, panašius į tuos, kurios reikia pagydyti. Dažniausiai siūloma vartoti Belladonna, Aconitum ir, tais atvejais kai traukulius sukelia vakcina – Thuja.

Rečiau griebiamasi akupunktūros, gėlių aromatų esencijų.

Veiksmingi gali būti vitaminai bei papildai – dažniausiai rekomenduohami cholinas, taurinas, L-triptofanas, magnis, melatoninas, fosfatidilserinas, antioksidantai, vitaminai C, A bei vit. B kompleksas. Kai kas skiria (kapsulėmis arba tinktūromis) žoleles - ramunėles, usnis, valerijonus, ginkmedį...

Skiepai gali pabloginti epilepsija sergančio šuns būklę. Pakenkti gal ir aplinkoje esantys teršalai (automobilių išmetamosios dujos, cigarečių dūmai, užterštas geriamas vanduo, produktai nuo blusų, maisto priedai, konservantai).

Kadangi stiprūs išgyvenimai gali iššaukti priepuolius, augintiniui sukurkite aplinką, kurioje kuo mažiau streso – kad jis būtų laimingas ir atsipalaidavęs.

Kuo šerti epilepsija sergantį šunį?

Kartais mitybos pokyčiai gali būti labai veiksmingi – būna atvejų, kai jie padeda suvaldyti priepuolius.

Kai kuriuose tyrimuose galima rasti užuominų, jog egzistuoja ryšys tap maisto alergijų ir epilepsijos. Pakeitus šuns mitybą į hipoalerginę (arba komercinius pašraus į natūralius ar ekologiškus), galima išvengti priepuolių bei, žinoma, pagerinti bendrą šuns sveikatą.

Daugeliui nuo epilepsijos kenčiančių žmonių pagerėja, kai jie maitinasi ketogenine dieta, kurią sudaro daug riebalų ir mažai angliavandenių turintys produktai. Greičiausiai omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštys sumažina traukulių dažnį ir intensyvumą.

Atsiranda nuomonių, jog grūdai gali sukelti tam tikras problemas (įskaitant autoimunines ligas, alergijas, virškinimo trakto, tulžies pūslės, kepenų problemas), kurios gali sukelti traukulius.

Grūduose esantys vitaminai ir mineralai šunų organizme sunkiai įsisavinami, neturi didelės maistinės vertės. Kai kurios autoimuninės ligos (pvz., nuo insulino priklausantis cukrinis diabetas) šeriamų daug grūdų turinčiais pašarais šunų organizme stiprėja ir požymiai pasireiškia ryškiau. Grūduose yra daug fitatų, kurie neleidžia įsisavinti mineralų, o tai ypač svarbu, nes organizmui reikalingų magnio, cinko, kalcio ir kitų mineralų trūkumas gali sukelti traukulius.

Trys labiausiai paplitę maisto alergenai yra kviečiai, kukurūzai ir soja – pagrindiniai daugelio šunų pašarų ingredientai... O juk alergijos - kai kurių priepuolių priežastis.

Tiriant žmonių epilepsiją, įsitikinta, kad grūdai su dideliu glitimo kiekiu (kviečiai, rugiai, avižos) smegenyse sužadina opioidų receptorius ir jie tampa jautresni priepuoliams. Nors kiti grūdai (kukurūzai ar ryžiai) yra galimi vartoti dietose be glitimo, šis poveikis vis dar nėra iki galo ištirtas.

Grūduose esantys sudėtiniai angliavandeniai organizme greit virsta cukrumi. Šunų medžiagų apykaita žymiai greitesnė už mūsų, tad dėl aukšto cukraus kiekio gali įvykti kai kurios „avarijos“, o hipoglikemija, staigiai sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje, tampa kai kurių priepuolių priežastimi.

Didelę dalį komercinių pašarų sudaro grūdų ir daržovių baltymai, kurie neturi visų šunims reikalingų aminorūgščių. Taurinas yra viena iš pagrindinių amino rūgščių ir jos trūkumas gali būti susijęs su priepuoliais bei epilepsija. Javų grūdai taip pat turi mažai nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, itin svarbių nervų funkcijoms.

Norint kontroliuoti augintinio epilepsiją, svarbu derinti vaistus su kitomis, bent kiek galinčiomis pagelbėti, priemonėmis. Mylėkite gyvūną tokį, koks jis yra – su liga susigyventi teks tiek jam, tiek Jums.

Atvėsus orams pradedame dažniau kentėti nuo gal ir nelabai pavojingo, bet bjauraus peršalimo. Dažniau ir sunkiau serga tie, kurių imunitetas silpnesnis ar kas prasčiau užsigrūdinęs. Ši bėda puola ne tik mus, žmones, bet ir mūsų augintinius – šunis ar kates, netgi žiurkėnus.

Peršalimu vadinama viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Šios infekcijos požymiai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Dažniausiai pastebimas kiek apsunkintas kvėpavimas per nosį, kosulys, nedidelis karščiavimas, čiaudulys, apetito praradimas ir pan. Daugumą kvėpavimo takų ligų sukelia virusai, rečiau – bakterijos ar mikroskopiniai grybai.

Peršalęs ar „pasigavęs“ bronchitą šuo gali kosėti, žiaugčioti lyg kas nors jo gerklėn būtų įstrigę, krenkšti. Jeigu kosulį lydi sunkus kvėpavimas, išskyros iš akių ir nosies, arba iškosėtose gleivėse matyt kraujo, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą.

Į PERŠALIMĄ PANAŠIOS LIGOS

Yra nemažai ligų bei sveikatos problemų, kurių simptomus galima supanioti su peršalimu. Neretai klinikoje žmones pasirodo su žodžiais „mano šuo/katė kažką prarijo, ji seilėjasi ir bando kažką iškosėti“. 90 % atvejų tai būna peršalimo sukeltas kosulys. Būtent dėl to kilus bet kokiam įtarimui, visada geriau kreiptis į veterinarą. Paprastai profesionalo pagalbos ieškoti patariama ir tada, kai suserga labai jaunas ar senas gyvūnas, taip pat jei augintiniui negerėja ilgiau kaip 4 dienas. Kelios iš jų:

Šunų virusinis tracheobronchitas, arba „veislynų kosulys“ - labai užkrečiama, tačiau dažniausiai nelabai sunki ir per 1-3 savaites praeinanti liga. Jai būdinga sausas spazminis žiaugčiojantis kosulys, kurį kai kurie savininkai painioja su vėmimu. Šuo paprastai jaučiasi gerai, būna aktyvus. Antriniai simptomai – išskyros iš nosies ir akių.

Šunų gripas – palyginti nauja liga, sukeliama A tipo gripo viruso, kuris susijęs su arklių gripo virusu. 20-25 proc. šunų požymių nebūna, 75-80 proc. pasireiškia švelni kvėpavimo takų liga, panaši į „veislynų kosulį“, vėliau būdingas drėgnas ar sausas kosulys, trunkantis iki 3-4 sav. Kartais atsiranda pūlingos išskyros iš nosies, kurios sudorojamos antibiotikais. Gyvūnas gali būti meiguistas, netekti apetito, labiau jautriems šunims užkyla aukšta temperatūra, išsivysto plaučių uždegimas (pneumonija).

Šunų maras, sukeliamas šunų maro viruso, yra labai užkrečiama, nepagydoma, dažnai mirtina liga (neveltui jai suteiktas toks pavadinimas). Šunų maras paveikia kvėpavimo takus, virškinimo traktą ir centrinę nervų sistemą. Ši liga turi kvėpavimo takų fazę, kurios metu iš akių ir nosies teka žalsvai geltonos pūlingos išskyros, karščiuojama, kankina kosulys, netenkama apetito, vemiama ir viduriuojama, kietėja nosis ir pėdutės. Po to  virusas ir liga pereina į nervinę fazę, kurios metu šuniui pasireiškia traukuliai, drebulys, nevalingi judesiai, nekoordinuotumas, akių virpėjimas.

PAGALBA AUGINTINIUI PERŠALUS

Pirmiausia pasistenkite, kad šuns kvėpavimo takai nebūtų dirginami – namie nerūkykite, nepurkškite aerozolių, nenaudokite aštriai kvepiančių valiklių, valykite dulkes.

Jei šuo kosi sausai, leiskite jam pabūti drėgnoje patalpoje, pvz., vonioje, arba naudokite drėkintuvą.

Šuniui galima duoti vitamino C, papildų imuniteto stiprinimui (pvz., su ežiuole), česnako, medaus, cinko, erškėtuogių. Žmonėms peršalimo simptomus gali sumažinti šeivamedžio uogų ekstraktas. Jo galima duoti ir šunims.

Koloidinis sidabras kartais padeda visai panaikinti peršalimą. Dozė priklauso nuo šuns amžiaus ir svorio – nuo 0,5 iki 1 arbatinio šaukštelio.

Žmonių (paprastai renkami vaikiški, nes juose nebūna alkoholio) vaistus nuo peršalimo šuniui duoti galima tik su veterinaro priežiūra.

Laikykite šunį šiltai, apsaugotą nuo skersvėjų. Vedžiokite jį trumpiau negu paprastai – ypač jei lauke šalta. Visiems ligoniams būtina ramybė, be to, šaltame ore bronchai siaurėja, o tai apsunkina kvėpavimą.

Peršalęs gyvūnas turi suvartoti daug vandens. Jo kiekį galima padidinti duodant šiltų (ne karštų) arbatų, vištienos sultinio (nuvirta mėsa, be jokios druskos).

Patartina šunį šerti lengvai virškinamu maistu, pvz., vištiena su rudaisiai ryžiais ar specialiu pašaru. Tai palaiko jėgas ir padeda imuninei sistemai kovoti su liga. Lauke laikomą šunį šerkite šiltu ėdalu.

Neskubėkite šuniui duoti antibiotikų – paprastai peršalimo ligas ir kosulį sukelia virusai, kurių antibiotikai neveikia – jie padeda tik tuomet, kai įsimeta bakterinė infekcija. Antibiotikus skirti gali tik vetetinaras. Šuniui juos girdyti reikia tiek laiko ir taip dozuojant, kaip paskirta – ne trumpiau ir ne ilgiau.

Iš tiesų peršalimą išgydančių vaistų nėra – visos priemonės labiau linkusios palengvinti simptomus. Netgi yra posakis – gydant peršalimas praeina per savaitę, negydant – per 7 dienas. Kartais kosulį, kurį sukelia peršalimas, pavyksta išgydyti namie, tačiau jei šuns imuninė sistema nusilpusi, galimos komplikacijos, pvz., plaučių uždegimas. Jei šuo atrodo laimingas, jo kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 39 laipsniai, galite apsieiti ir be veterinaro pagalbos. Visada verta sunerimti, jei šuns peršalimo simptomai stiprėja, jis praranda apetitą, nustoja lakti – tokiu atveju virusui talkinti pradeda bakterijos ir jau būtinas įsikišimas stipresniais vaistais.

Švedijos Uppsala universiteto mokslininkai identifikavo naują geną, susijusį su šunų atopiniu dermatitu. Genas koduoja odos struktūros formavimuisi svarbų baltymą, vadinamą Plakophilin 2. Pakitęs odos barjeras tampa potencialiu atopinio dermatito rizikos veiksniu.

Atopinis dermatitas (arba egzema) yra uždegiminė, besikartojanti neinfekcinė odos liga, kuria serga 10 – 30 proc. žmonių ir  3 – 10 proc. šunų. Didelę reikšmę tikimybei susirgti egzema turi paveldimumas.

Sergančiojo atopiniu dermatitu oda būna lengvai suerzinama įvairių alergenų, pvz., tam tikrų rūšių maisto, žiedadulkių ar namų erkučių. Toks dirginimas sukelia labai stiprų niežulį, kuris veda į nusikasymus, paraudimą, pleiskanojančią, linkusią į bakterines bei mielių infekcijas odą.

Nepaisant mokslininkų dedamų pastangų, apie egzemos genetiką iki šiol žinota nedaug. Padedant naminių gyvūnėlių savininkams, pavyko surinkti unikalų sergančių šunų DNR mėginių rinkinį. Tai suteikė galimybę ištirti atopinio dermatito genetiką. Grynaveisliai šunys (pvz., vokiečių aviganiai) per daugybę kartų veisimui buvo atrenkami pagal konkrečias fizines savybes. Tokia siaura atranka netyčia padidino tam tikrų paveldimų ligų riziką tarp kai kurių veislių.

Uppsala universitete atlikto tyrimo metu palyginti sveikų ir atopiniu dermatitu sergančių vokiečių aviganių DNR mėginių segmentai, siejami su šia liga. Mokslininkai Plakophilin-2 baltymą koduojančiame gene PKP-2 rado su atopiniu dermatitu susijusią sritį.

Tam tikri PKP-2 geno variantai gali padidinti tikimybę susirgti egzema. Šis tyrimas atveria naujas galimybes siekiant suprasti ligos mechanizmą. Naujų duomenų dėka galima rasti veiksmingesnes ilgalaikio gydymo strategijas, be to, galima plėtoti genetinius tyrimus, kurie padės nustatyti ligą.

Kaip ir daugelis kitų mūsų šunų problemų, vidurių pūtimas dažniausiai pasireiškia kaip priežastinių veiksnių derinys. Jis gali atsirasti dėl alergijos maistui, pašarų netoleravimo, tačiau tų priežasčių gali būti ir daugiau. Tai gali būti:

Šuo ėda labai greitai ir priryja daug oro. Rijimo greitį galima sumažinti augintinį šeriant iš dubenėlio su specialiu dugnu, dėl kurio šuo negali ryti didesniais kąsniais. Tie indai vadinami „Brake Fast" arba “Slow Down” dubenėliais, jų galima rasti didesnėse naminių gyvūnėlių parduotuvėse ar įsigyti internetu. Specialūs šėrimo žaislai taip pat gera išeitis norint kovoti su rajūnų problema.

Žarnyno perkrova. Su šia problema kovoti galima šeriant dažniau ir mažesniais kiekiais. Nedideli ėdalo kiekiai žarnyne mažiau apkrauna ir gerina medžiagų pasisavinimą plonosiose žarnose, o tai reiškia, kad storąsias žarnas pasieks mažesnis likučių kiekis.

Net truputį per didelis pašaro kiekis gali sukelti bezdėjimą (ir skytas išmatas). Šiuo atveju gera išeitis gali būti atidžiai prižiūrėti, koks pašaro kiekis sušeriamas šuniui. Tam netgi galima naudoti virtuvines svarstykles – bus galima tiksliai pasverti davinį.

Šuniui duodant sausgyslinių ar odos kaulų, kiaulių ausų ir panašių skanėstų, jie gali sukelti vidurių pūtimą (taip pat blogą burnos kvapą ir dvokiančias išmatas). Šių skanėstų augintiniams duoda daugelis savininkų, kadangi juos dievina daugelis šunų. Vis dėlto jeigu Jūsų šunį kamuoja vidurių pūtimas, tokie skanėstai jam gali ir netikti. Jie gaminami iš sunkiai virškinamų baltymų ir, tyrimų duomenimis, gali būti laikomi daugelio šunų meteoriizmo atvejų kaltininkais. Taip pat šie skanėstai gali išprovokuoti maisto alergiją ar netoleravimą, laisvinti vidurius.

Šėrimas vaisiais ir daržovėmis. Šunys šiuos produktus virškina sunkiai (nebent jie virti ar trinti), tad jie taip pat gali sukelti vidurių pūtimą.

Šėrimas maistu nuo stalo bei skanėstais, kurių sudėtyje yra jautienos ar nenurodytos mėsos/grūdų produktų, taip pat gali sukelti meteorizmą. Jautiena ir kviečiai – du bene labiausiai paplitę maisto alergenai, kurių šuns organizmas gali netoleruoti.

Maisto alergija/netoleravimas. Jei visos aukščiau išvardintos priežastys gali būti atmestos, vertėtų apsvarstyti ir tai, jog problemą kelti gali viena ar daugiau raciono sudedamųjų dalių. Jeigu Jūsų šuo jau šeriamas kokybišku hipoalerginiu pašaru, viena iš alternatyvų galėtų būti Arden Grange Sensitive ėdalas. Jei Jūsų šuo šeriamas produktu, kuriame yra kviečių (arba avižų ir/arba miežių, rugių, kuriuose yra gliadino ir gliutenino baltymų, sudarančius daugelio vengiamą kviečių glitimą), jautienos, sojų ir/arba pieno produktų, pakeiskitejį į vieną iš Arden Grange pašarų suaugusiems šunims ar šuniukams (nė viename jų nebus šių išvardintų sudedamųjų dalių.

Alkoholiniai gėrimai

Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholiui turi skirtingus tolerancijos lygius. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu atsiranda, kai šuo išlaka 5 – 8 ml gryno alkoholio vienam kg kūno svorio. Mažiems šunims alkoholiu mėgautis pavojingiau. Mažiau paplitęs panašios kilmės apsinuodijimas – duonos tešla. Šuniui suėdus šiuo gardėsio, virškinimo trakte fermentacijos pagalba mielės prigamina alkoholio. 0,5 kg šviežios duonos tešlos gali apkvaitinti 40 kg masės Labradoro retriverį.
Apsinuodijimo alkoholiu simptomai gan neapibrėžti, tačiau dažnai jaučiamas būdingas kvapas. Paprastai poveikis pasireiškia valandos bėgyje, šuo gali strapinėti, lėtai reaguoti ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas vystosi į lėta kvėpavimą, komą ar širdies priepuolį.

Apyniai

Prisiėdęs apynių šuo pradeda greitai kvėpuoti, padažnėja jo širdies ritmas, pakyla temperatūra, galimi traukuliai ir mirtis.

Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai

Gali sukelti virškinimo trakto obstrukciją užsikimšimą ar kitus pažeidimus. Dėl to, ar duoti, ar neduoti kaulų, diskutuojama iki šiol. Šiuo metu manoma, kad šunims nerekomeduojama duoti virtų kaulų, jie tinkamiausi žali BARF ar RAW metodais šeriamiems gyvūnams, be to, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.

Kačių maistas

Turi per daug baltymų ir riebalų. Nuo kačių maisto šunys dažnai suviduriuoja ar pasireiškia alergijos.

Šokoladas

Jame yra teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti.
Kuo šokoladas kartesnis, tuo teobromino jame daugiau. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata

Kakavos pupelėse, kakavos pupelių lukštuose yra teobromino. Kavoje yra kofeino, arbatoje kofeino ir teofilino, kuris atpalaiduoja kvėpavimo takus, nuo jo šuniui gali padažnėti širdies rimtas, prasidėti vėmimas, viduriavimas, traukuliai.

Kofeinas ir teobrominas didina kvėpavimo ir širdies susitraukimų ritmą, kartais sukelia nereguliarų širdies plakimą. Be to, jie sukelia kalcio ir energijos šaltinių pokyčius ląstelėse. 18 mg teobromino ar kofeino, tenkančio 1 kg šuns kūno svorio, sukelia lengvus simptomus. Sunkius požymius sukelia apie 40 mg/1 kg. Mirtis galima, jei 1 kg šuns kūno svorio tenka apie 54 mg kofeino ar teobromino (kai kuriais duomenimis - 150 mg).

Paplitę apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, šnopavimas, troškulys, pilvo pūtimas, nereguliarus, padidėjęs ar sumažėjęs širdies ritmas, padidėjusi kūno temperatūra, hiperaktyvumas, neramumas, ataksija, raumenų drebulys. Galima koma ir mirtis. Retesni simptomai – pilvo skaumas, kraujas šlapime. Pamačius apsinuodijimo požymius, būtina šuniui sukelti vėmimą ir nedelsiant gabenti pas veterinarijos gydytoją.

Citrusinių vaisių aliejų ekstraktai

Jie aptinkami insekticidiniuose purškaluose, šampūnuose, repelentuose, maisto prieduose. Katės jautresnės negu šunys, šuniui toksinė dozė – 308 g/1 kg kūno masės. Apsimnuodijimo požymiai – stiprus citrusinių vaisių kvapas, sklindantis nuo odos, seilėtekis, hipotermija, silpnumas, drebulys, ataksija, mažas kraujo spaudimas, dermatitas (ypač sunkus kapšelio ir tarpvietės srityse). Galimas gaišimas. Apsinuodijus šunį reikia maudyti šitame vandenyje tol, kol pašalinamas citrusinių vaisių kvapas, po to jį nusausinti, neleisti atšalti.

Riebalai

Pankretatitu (kasos uždegimu) dažniau serga šunys, gaunantys daug riebaus prieskoningo maisto, šeriami atliekomis. Be to, riebiai šeriamiems šunims gresia nutukimas.

Vynuogės, razinos

Manoma, kad šunims kenkia vynuogių „mėsoje“ esantis dar neidentifikuotas toksinas, pažeidžiantis inkstus. Šunims vynuogių ir razinų reikėtų duoti labai mažais kiekiais. Tiksli toksinė dozė nežinoma, ji įvertinta kaip apie 20 g razinų 1 kg kūno masės arba 2,8 g razinų/1 kg šuns kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, mieguistumas, pilvo skausmas, dažnas šlapinimasis. Jei šuo prisirijo daug vynuogių ir matote, jog jis negaluoja, staiga sukelkite vėmimą ir gabenkite jį pas veterinarą.

Persimonai (churmos)

Sėklos gali sukelti žarnų obstrukciją užsikimšimą arba uždegimą (enteritą).

Žmonių vitaminai, sudėtyje turintys geležies

Geležis veikia skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukelia jos erozijas. Tai gali svyruoti nuo nestipraus kraujavimo iki perforacijos. Taip pat geležis absorbuojama organizmo ląstelėse, kur gali sukelti jų funkcijų sutrikimus bei pažeidimus. Su geležies injekcijomis gali būti susijusi anafilaksinio šoko reakcija. Toksinės dozės skiraiasi priklausomai nuo šaltinio ir poveikio trukmės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, mieguistumas, rečiau – kepenų ir inkstų nepakankamumas, tamsus šlapimas. Simptomai gali pasireikšti praėjus 6 – 12 val. po vaistų išgėrimo (surijimo).

Dideli kepenų kiekiai

Kepenys turi daug vitamino A, tad dideli jų kiekiai sukelia hipervitaminozę. Jei jūsų augintinis gauna vitamino A papildų, kepenų jam duoti nereikia. Ilgalaikis toksiškas vitamino A poveikis pasireiškia apetito stoka, kaulų deformacijomis, svorio kritimu, tačiau paprastai staiga „užšėrus“ per daug kepenų šuo suviduriuoja. Kepenys  laikomos vidurius laisvinančiu produktu, jų šuniui užtenka nedidelio kiekio (20 – 30 g/10 kg šuns svorio) per savaitę, negalima jų duoti daugiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę.

Marihuana

Hašišą, marihuaną ir kanapes gyvūnai dažniausiai praryja. Daugelis žino apie THC, dėl kurio žmonės kartas nuo karto vartoja šias medžiagas. Tai greitai absorbuojamas toksinas, kurį sunku pašalinti sukeliant vėmimą. Dauguma gyvūnų atsigauna, bet tai užtrunka 1 – 3 dienas. Toksiška dozė priklauso nuo THC koncentracijos ir suvartoto kiekio. Požymiai – ataksija, išsiplėtę vyzdžiai, sumažėjusi kūno temperatūra, padidėjęs ar sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis, keistas elgesys, dezorientacija, hiperstezija, mieguistumas, depresija (gali trukti 18 - 36 val.), koma, seilėtekis, drebulys, kvėpavimo slopinimas, mirtis. Pasireiškus požymiams, reikia sukelti vėmimą, gabenti pas veterinarą, plauti skrandį, duoti aktyvintos anglies.

Tabakas

Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Toksinė nikotino dozė - 1 - 2 mg/1 kg šuns kūno masės. Nikotinas stimuliuoja vėmimo centrą smegenyse. Apsinuodijimo požymiai - drebulys, haliucinacijos, vėmimas, viduriavimas, aukštas kraujo spaudimas. Jei prisirijęs cigarečių šuo išgyvena pirmąsias 4 val. prognozė gera.

Pienas

Dalis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui. Šuniui, kuris netoleruoja laktozės, išgėrus pieno pasireiškiaviduriavimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, vėmimas, gali pasireikšti alergijos.

Svogūnai bei česnakas

Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g /1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti 0,5 kg svogūnų, jam baigsis prastokai). Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose - tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Jais apsinuodijęs šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu, galimas kepenų pažeidimas,  hemolizinės mažakraujystės atsiradimas (naikinamos raudonosiaos kraujo ląstelės). Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo.

Česnakas gali būti ir naudingas – jis naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais. Kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo turėtų suryti kelias jo skilteles. Be to, kad būtų pakenkta rimtai ir ilgam laikui, tokios didelės dozės turėtų būti pakartotinės. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Rekomenduojamos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):

4,5 – 7 kg sveriančiam šuniui: pusė skiltelės česnako,.
9 – 18 kg: 1 skiltelė,
20 – 32 kg: 2 skiltelės,.
34 – 41 kg: 2,5 skiltelės,
45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.
Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja duoti vieną skiltelę česnako.

Persikų, slyvų, vyšnių kauliukai, obuolių, kriaušių sėklos

Užkemša virškinimo traktą, turi cianido. Apsinuodijus vemiama, sunkiai kvėpuojama, padidėja seilėtekis,  pasireiškia tachikardija, širdies aritmija, koma, odos sudirgimas.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai, rūgštynės; bulvių ir pomidorų stiebai; špinatai

Turi oksalatų, kurie, jei vartojami dideliais kiekiais, kiekiais gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija. Be to, oksalatai trukdo geležies ir kalcio pasisavinimui. Tiesa, šiaip virtos bulvės (jei ne pažaliavusios, kurios turi solanino, ardančio eritrocitus ir slopinančio CNS) gali būti neblogas angliavandenių šaltinis, jos (ir saldžiosios bulvės) naudojamos begrūdžių pašarų gamyboje. Pomidoruose yra tomatino (artimas solaninui) ir atropino. Gerai prinokę pomidorai šių medžiagų turi nedaug.

Žali kiaušiniai

Sudėtyje (baltyme) yra fermentoas, vadinamoas avidinu. Jis blogina biotino (vitamino B7) absorbciją žarnyne – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Virtame kiaušinyje avidinas neveiksnus. Tiesa, verta paminėti ir tai, kad tas avidino poveikis pasireikštų, šuo kasdien turėtų suėsti kelių žalių kiaušinių baltymus - realiai tai pasiekti gana sudėtinga. Dideliam šuniui kas savaitę sušeriant 1 – 2 žalius kiaušinius, jam neatsitiks nieko blogo.

Žuvis

Šėrimas reguliariai dideliais kiekiais arba vien tik žuvimi (ypač stintomis, silke, šamais) gali sąlygoti tiamino (vitamino B) trūkumą, tačiau duoti žuvies 1 – 2 kartus savaitėje nieko blogo. Tiesa, kai kas dar primena apie žuvyse esančius toksinus – jose kaupiasi gyvsidabris, sunkieji metalai. Skaitydami forumus užsienio kalba, galite rasti užuominų apie šunims pavojingus lašišas užkrėtusius parazitus Neorickettsia helminthoeca, tačiau paprastai tai labiau gresia JAV Kaskadinių kalnų teritorijų gyventojų augintiniams, o jų poveikio galima išvengti žuvį savaitę laikant  -20 °C temperatūroje. Šunims nepatartina duoti žmonėms skirtų žuvų konservų – juose daug druskos.

Druska

Vartojant dideliais kiekiais, druska išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas. Pagal rekomendacijas, sausame ėdale natrio turi būti apie 0,3 proc. Didelis natrio suvartojimas sukelia troškulį, papildomos druskos išsiskiria su šlapimu. Per didelis druskos kiekis gali pakenkti šunims, turintiems inkstų, kepenų ar širdies problemų. Druska, pvz., sūrus vanduo, gali traukti skysčius į žarnyną (dėl osmosinio efekto), tai gali sukelti viduriavimą ir dehidrataciją.

Saldumynai

Salūs patiekalai su laiku gali sukelti nutukimą, diabetą, hipoglikemiją, nervingumą, kataraktą, dantų ėduonį, artritą, alergiją.

Brokoliai

Brokoliuose esanti medžiaga izotiocianatas dirgina skrandį. Jie saugūs, kai sudaro iki 10 proc. šuns dietos. Poveikis gali būti mirtinas, jei brokolių kiekis viršijo 25 proc. šuns raciono.

Avokadai

Lapuose, sėklose, vaisiuose ir žievėje yra persino, kuris gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, jei vartojamas dideliais kiekiais. Nereikia avokadais šuns šerti kasdien.

Muskato riešutai

Dideli kiekiai gali sukelti tremorą, CNS sutrikimus ir mirtį.

Makadamijų riešutai

Toksinė dozė – 2 g /1 kg kūno masės. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus 3 – 12 val. po riešutų nurijimo ir išnyksta po 24 val. Požymiai: mieguistumas, vėmimas, hipertermija, ataksija arba užpakalinių galūnių parezė, drebulys, pilvo skausmas, šlubumas, sąnarių sustingimas, blyškios gleivinės. Šuniui reikia duoti kuo mažiau bet kokių riešutų, nes jie gali lemti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent žemės riešutų sviestas.

Atliekos nuo stalo

Tai nėra pilnavertis maistas., jame dažnai būna daug riebalų, termiškai apdorotų kaulų, prieskonių... Ššėrimas dideliais žmonių maisto atliekų kiekiais gali sukelti nutukimą, virškinimo sutrikimus, maisto netoleravimą ar alergijas, odos bei kailio problemas. Taip pat su atliekomis šuo gali gauti toksiškų maisto produktų. Be to, maitinant šunį atliekomis nuo stalo, galima išugdyti nepageidaujamą elgesį, tokį kaip maisto prašinėjimas pietų metu.

Supelijęs, sugedęs maistas

Gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Botulino bakterijų toksinai gali sukelti paralyžių, sulėtėjusį širdies ritmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo sulaikymą. Supuvusiuose vaisiuose yra etanolio, kurio poveikis – kaip alkoholinių gėrimų. Priplėkę maisto produktai turi toksinų, kurie gali sukelti raumenų drebulį, traukulius.

Komercinis ekonominės klasės šunų ėdalas

Jame mažai naudingų medžiagų, paprastai toks ėdalas gaminamas iš žmonių maisto pramonės atliekų. Vis dažniau komerciniai ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą ekonominės klasės ėdalais.

Ksilitolis

Dirbtinis saldiklis, dažniausiai aptinkamas becukrėje gumoje. Žmonėms didesnės ksilitolio dozės gali laisvinti vidurius, šunims ši medžiaga gali būti mirtina. Kadangi ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, praėjus 30 - 60 min. nuo šios medžiagos surijimo, šunį ištinka hipoglikemija. Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą (pasireiškia praėjus 9 - 72 val. po ksilitolio turinčio produkto suėdimo) 1 – 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.

Paprastai visi padorūs šunys šeriasi du kartus metuose jei gyvena lauke ir daugmaž pastoviai, jei gyvena kambaryje.  Pablogėjusi kailio būklė natūraliai būna susijusi ir su kalių nėštumais. Tačiau kartais šunys pradeda šertis taip smarkriai, kad tai tikrai pradeda kelti savininkui nerimą. Būna, jog prasta kailio būklė rodo kokią nors ligą ar netinkamą šėrimo metodo pasirinkimą.

Dažniausios pablogėjusio kailio priežastys

Sezoninis šėrimasis. Tai normalu. Belieka kentėti. Lauke gyvenantys šunys neretai aktyviau šeriasi pavasarį, kambaryje – rudenį/žiemą, kai bute išsausėja oras. Yra šunų, kurie daugiau ar mažiau kailį meta ištisus metus.

Aplinka (sausos patalpos).

Netinka higienos priemonės – šampūnas ir panašiai.

Ligos. Pvz., dermatitai, hormoniniai sutrikimai... Pastebėta, kad dėl hormoninių sutrikimų, pvz., kortizono ar estrogenų pertekliaus, hipotiroidizmo, šunų kailis slenka simetriškai, o dėl parazitų – asimetriškai.

Alergija. Šunys gali būti daug kam alergiški, pradedant baltymais ėdale, baigiant guoliu, ant kurio guli ar jam skalbti naudojamomis cheminėmis priemonėmis.

Kai kurie medikamentai.

Stresas. Neretai nervingo vizito pas veterinarą metu ar po jo kai kurie šunys netenka šiek tiek plaukų.

Parazitai. Šuo gali būti itin jautrus blusoms -– tada jo nugara ties uodegos pašakniu ir kūno šonai bus nukasyti, kartais iki žaizdų. Pasitaiko, kad šuo jautriai reaguoja  į erkės įsisegimą – įkandimo vietoje atsiranda opelė. Didesnis pavojus yra niežus sukeliančios odoje parazituojančios erkės.

Netinkama mityba. Nesubalansuotas, ekonominės klasės ėdalas, „naminis maistas“ (košės, kotletai, atliekos ir kitoks balaganas) bene dažniausiai lemia prastoką šuns išvaizdą. Neretai bėdų pridaro persistengimas – pvz., kai šeimininkai duoda augintiniams per daug žalių kiaušinių baltymų, žalios žuvies, perdozuoja vitaminų...

Kaip kovoti su nušiurusiu, slenkančiu kailiu?

Keisti ėdalą. Jokių atliekų, jokio ekonominės klasės ėdalo. Per dažnas ėdalų kaitaliojimas taip pat nėra gerai šuniui.

Galima įsigyti gerą šampūną, ypač jei kyla rimtas įtarimas, kad šuniui netinka dabartinis arba jei jis dažnai maudomas (per dažnas maudymas sausina kailį ir skatina šėrimąsi). Tokiu atveju tikrai neverta taupyti, ypač dėl to, kad brangesni ir kokybiškesni šampūnai dažnai būna koncentruoti ir jų užtenka ilgiau. Jokiu būdu šuns negalima maudyti su žmonių šampūnu – mūsų augintinių odos pH kitoks, negu žmonių. Taip pat neprotinga būtų kvėpinti šunį žmogiškais kvepalais – tai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

Šeriantis daug naudos duoda šukavimas. Trumpaplaukiams šunims gerai tiks guminė pirštinė ir drėgna ranka, ilgesnio kailio – augintiniui jau prireiks tinkamų šukų.

Tinkami vitaminai ir mikroelementai. Kailiui tiks B grupės vitaminų kompleksas, tik svarbu neperdozuoti. Kaip žinia, kas per daug, tas nesveika. Visi B grupės vitaminai svarbūs plaukų ląstelių metabolizmui. Šių vitaminų ar kai kurių iš jų stoka turi tiesioginę įtaką viso organizmo būklei, o pasireiškia tai odos problemomis ar plaukų slinkimu. Sveikus kaulus, odą ir plaukus išlaikyti padeda ir vitaminas A (tačiau dėl per didelio jo kiekio oda pasidaro sausa, šiurkšti, pleiskanota ). Kaip odos mikroelementą galima pažymėti cinką, kurio papildai taip gali sustiprinti plauką.

Veterinaras (ar netgi gyvūnų parduotuvės pardavėjas) gali pasiūlyti specialių preparatų. Bene dažniausiai kailio būklei gerinti siūlomi žuvų (menkių) ar lašišų taukai. Teoriškai jie siūlomi tiems šunims, kurių kailis neblizga, plaukai lūžinėja, slenka, taip pat jei kenčiama nuo egzemų, alergijų ar odos ligų, jei nusilpęs imunitetas, yra problemų su širdimi ar kepenimis, blogai gyja žaizdos…

Yra teigiamas lašišų taukų poveikis ir nervų sistemai. Polinesočiosios riebalų rūgštys gerina nervinių impulsų plitimą ir perdavimą, užtikrina smegenyse esančių serotonino ir dopamino receptorių veiklą. Labiausiai vertinamos jūrinių žuvų riebalų rūgštys, ypač lašišų, skumbrių ar silkių. Lašišos labai jautrios cheminiams teršalams, todėl jas galima laikyti aplinkos švarumo indikatoriumi.

Lyginant su kitomis žuvimis, lašišoje yra vienas didžiausių omega-3 rūgščių kiekis, taip pat lašišų aliejuje randama ir Omega-6 riebalų rūgščių. Žuvų taukus galima dėti į maistą. Jų nereikia pernelyg ilgai laikyti gryname ore (pvz., jei šuo neės ir patiekale taukai išbus ilgiau, jie oksiduosis ir paras naudingas savybes).

Kailiui tinka ir jūros dumbliai (ar vitaminai su jais). Jūros dumbliai pagerina virškinimą, todėl maisto medžiagos geriau pasisavinamos, jie yra daugelio retų mikroelementų šaltinis, padeda atnaujinti pažeistas audinių ląsteles, sustiprina organizmo imunitetą bei suaktyvina hormonų ir fermentų sistemas, stiprina kaulus ir dantis, teigiamai veikia odą ir plaukus, užtikrina gerą kailio, nosies ir akių pigmentaciją.

Jei šėrimasis ar kitos kailio problemos kelia didelį nerimą ir įprasti kovos su tuo būdai nepadeda, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru.

Rūpinantis kailiu dar svarbu atsižvelgti į šuns veislę, kailio struktūrą ir spalvą, siūlomas rekomendacijas tokiam tipui – kas tiks švelniakailiui šuniui, gali nepatikti šiurkščiaplaukui, be to, tam tikros priemonės/preparatai gali išryškinti tam tikrą spalvą ar savybes.

Erlichiozę sukelia erkių platinamos bakterijos, retesniais atvejais infekciją galima perduoti užsikrėtusio gyvūno kraują perpilant sveikajam. Be to, paskutiniu metu yra nemažai kalbų apie tai, kad erkių pernešamas ligas gali platinti ir kraujasiurbiai uodai. Erlichijų yra keletas rūšių, šunims ligą dažniausiai sukelia Ehrlichia canis atstovės. Neretai erlichiozė pasireiškia drauge su babezioze. Liga dažnai diagnozuojama 6 – 8 m. amžiaus šunims ir katėms. Ypač šiai ligai jautrūs jauni gyvūnai ir kai kurios veislės (pvz., vokiečių aviganiai itin linkę į lėtines infekcijas ir ryškesnius simptomus). Vietnamo karo metu erlichiozė nužudė daug amerikiečių darbinių šunų.

Erlichiozės simptomai

Erlichijos puola baltuosius kraujo kūnelius leukocitus (tiksliau - monocitus). Su leukocitais parazitai keliauja į limfmazgius, blužnį, kepenis.

Nuo parazitų patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo gali praeiti 8 – 20 dienų. Dažniausi ūmios ligos stadijos požymiai – karščiavimas, vangumas, nenoras ėsti, sumažėjęs svoris, šlubavimas, traukuliai, vėmimas, padidėjęs troškulys, išskyros iš nosies ir akių, edemos ant kojų ar kapšelio. Negydant po 2 – 4 savaičių ūmi stadija praeina, tačiau šuo nepasveiksta. Ilgalaikė slapta infekcija gali tęstis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, kol šuo arba pasveiksta, arba jam išsivysto lėtinė erlichiozės forma, sukelianti negrįžtamus kaulų čiulpų pažeidimus. Lėtine forma sergantiems šunims būdinga svorio netekimas, karščiavimas, blyškios gleivinės, skausminga pilvo sritis, šlubumas, kraujavimas, anemija (ją aiškiai parodo šviesios dantenos), bakterinės infekcijos, dusulys, kosulys, inkstų problemos (pastarąsias parodo padidėjęs šlapimo išsiskyrimas), neurologinės problemos.

Erlichiozės gydymas ir profilaktika

Stipriai ligos paveikti šunys gaišta – lengviausia gyvūnui pasveikti, jei jis gydomas ūminės stadijos metu. Gydoma antibiotikais (doksiciklinu), juos vartoti tenka bent 6 – 8 savaites, nors simptomai ir praeina anksčiau. Sunkiais atvejais gali būti skiriami steroidiniai vaistai. Kaip pagalbinė priemonė gali būti taikoma skysčių terapija. Labai anemiškiems gyvūnams gali prireikti kraujo perpylimo.

Efektyviausia apsaugos priemonė – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti. Pašalinus įsisiurbusią erkę per pirmas 24 valandas, erlichijos neturėtų patekti į kraują. Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.

Labiausiai bijoti reikia Dermacentor reticulatus erkių - Europoje dažniausiai būtent jos perneša Babesia canis. Šių erkių patinai babeziozės neperneša. Paveikslėly kairėj matot kraupulingą visakuogąsdinančią patelę, dešinėj mielą ir dorą patiną, kuris krauju nesimaitina, tik nori neįpareigojančio sexo.

Dar daugiau patelių:

Žmonėms įprastos erkės (Ixodes ricinus) babeziozės neperneša. Kaip jos atrodo?

Ixodes ricinus: patinas, patelė, prisirijusi patelė

Paprastai užsikrečiama po įsisegimo praėjus maždaug 2 paroms. Tačiau inkubacinis periodas įprastai trunka ilgiau, tad užsikrėtimo fakto iškart nepastebėsit.

Daugybė apsaugos priemonių erkes ne nubaido, o nužudo po įsisegimo. Todėl visada būtina skaityti instrukcijas ir nesistebėti, kad atrodo vargsti lašini, o įsikibusių, tik keistai sudžiuvusių erkių vis tiek randi.

Lašus reikia dažnai kartoti. Paprastai kas mėnesį. Užsimiršus nereik kaltint brangių priemonių neveiksmingumu.

Visada skaitykit lašų, purškalo, tablečių ar antkaklio aprašą, o tai vėliau būsit kaip nors nemaloniai nustebinti.

Tie juokingi dalykėliai kaip sraigės bezdalais įkrauti pakabukai erkių nebaido. Tiesiog vieniems sekasi, kitiems ne.

Greičiausiai vieni šunys būna „skanesni“ negu kiti.

Po kiekvieno pasivaikščiojimo atidžiai apžiūrėkit šunį. Tai – viena geriausių apsaugų.
Aišku, visada būna keli netikėti procentai. Pvz., susirgo šuo su „dviguba apsauga“ (antkaklis + lašai) ar erkę ištraukus laiku, taip pat netipiška ligos eiga ir t.t.

Babeziozė - į maliariją panaši liga, sukeliama babezijomis vadinamų kraujyje parazituojančių pirmuonių. Parazitą 1888 m. aptiko rumunų bakteriologas Victor Babes, jis aprašė jo sukeliamos ligos simptomus avims (teisybės dėlei verta paminėta, kad vyrukas manė, jog tai – bakterijos).

Šunis ir šakalus parazituojantys Babesia gibsoni pirmą kartą identifikuoti 1910 m. Indijoje. Apie pirmąjį atvejį JAV pranešta 1968 m., tačiau susirgęs šuo buvo bulterjeras iš Malaizijos, ten infekciją ir pasigavęs. 1991 m. Pietų Kalifornijoje pranešta apie 11 babezijomis užsikrėtusių šunų. 1999 m. raportuota, kad beveik visi Šiaurės Karolinoje Babesia gibsoni užsikrėtę šunys buvo pitbulterjerų tipo atstovai – lig šiol šių šunų populiacija stipriai kenčia nuo babeziozės. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog parazitai gali būti perduodami šunims pjaunantis ar kelių šunų gydymui naudojant tuos pačius instrumentus.

Apie babezijas

Parazitinių pirmuonių, priklausančių Babesia genčiai, žinoma apie 100 rūšių. Šunis puola dvi iš jų – Babesia canis ir Babesia gibsoni. Babesia canis atstovai didesni (apie 4-5 mkm ilgio) ir laikosi poromis, o Babesia gibsoni mažesni (1-2.5 mkm diametro), apvalūs ar žiedo formos, laikosi pavieniui. Babesia canis paplitę Europoje, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje. Babesia gibsoni aptinkami Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, naujausių pranešimų duomenimis, jų pasitaiko ir JAV.

Babesia canis turi tris porūšius – B. canis canis, B. canis vogeli ir B. canis rossi. Šios atmainos skiriasi patogeniškumu, geografiniu paplitimu ir mėgstamomis erkių rūšimis, tačiau yra identiškos pagal aprašymą. Tiesa, naujausi tyrimai įlieja šiek tiek painiavos – jų duomenimis, iš tiesų ši trijulė gali būti labai artimos rūšys.

JAV dažniausiai pasitaiko mažo patogeniškumo B. canis vogeli. Dauguma JAV šiais parazitais užsikrėtusių šunų yra nešiotojai be akivaizdžių ligos simptomų. B. canis vogeli laikomi endeminiais pietryčių JAV – ypač tarp greihaundų. Didelio patogeniškumo tipas Babesia canis rossi aptinkamas Pietų Afrikoje. Babesia canis canis aptinkami Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse, jis tarpinio patogeniškumo.

Kaip užsikrečiama babezioze

Į šuns organizmą babeziozę sukeliantys pirmuonys patenka kraujasiurbių erkių dėka. Šios mažos, bet pakankamai aršios voragyvių atstovės aktyviausios balandžio – rugsėjo mėnesiais (svarbu, kad vidutinė paros temperatūra būtų apie 5 ˚C), ypač pasireikšti jos mėgsta šiltu oru po lietaus. Dažniausiai erkės slepiasi aukštoje žolėje ir krūmuose.

Užkrėstos erkės seilių liaukose gausu Babesia atstovų. Įsisiurbus tokiai erkei šie pirmuonys patenka į jos aukos kraują, užpuola eritrocitus (raudonieji kraujo kūneliai, organizme gabenantys deguonį), ten bręsta ir dauginasi. Kad infekcija patektų į organizmą, nuo erkės įsisiurbimo dažniausiai turi praeiti 1 – 2 paros. Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo trunka (6) 10 – 21 d.

Jei neinfekuota erkė įsisiurbia užsikrėtusiam šuniui, iš jo „pasiskolina“ ir ligos sukėlėjų. Tokia motinėlė padeda iki 3000 babezijomis užkrėstų kiaušinių.

Babeziozės simptomai

Babezijos dauginasi eritrocituose - raudonuosiuose kraujo kūneliuose, juos ardo ir sukelia hemolizinę anemiją (mažakraujystę). Dėl gausaus eritrocitų nykimo kaulų čiulpai nespėja prigaminti naujų, taigi raudonųjų kūnelių vis mažėja, gyvūno būklė su laiku sunkėja. Laiku nepastebėjus pirmųjų požymių, babeziozė šuniui gali tapti mirties nuosprendžiu.

Babeziozei jautresni jauni šunys, taip pat gyvūnai nusilpusia imunine sistema, turintys daug parazitų ar paveikti kitų infekcijų.

Ligos eiga gali būti žaibinė, ūmi arba lėtinė. Žaibinės babeziozės atveju šuo labai greit nusilpsta ir gaišta. Pastebimas smulkių kraujagyslių uždegimas, hipoksija (audiniams ima trūkti deguonies).

Dažniausiai šunims pasitaiko ūmi babeziozės forma. Jos požymiai – karščiavimas (41 – 42 laipsnių temperatūra laikosi 2-3 dienas), mieguistumas, vangumas, apatija, mažakraujystė, trombocitų kiekio sumažėjimas kraujyje, blužnies padidėjimas, limfmazgių padidėjimas, gelta (kai dalis į bilirubiną suskaidyto hemoglobino gleivines nudažo geltona spalva), hemoglobino buvimas šlapime (šlapimas būna tamsios spalvos), vėmimas, viduriavimas.

Galimas raumenų silpnumas ar net paralyžius. Šuo gali sunkiau kvėpuoti, svirduliuoti. Rečiau pasitaiko tokie požymiai kaip pilvaplėvės ertmėje susikaupęs skystis, periferinė edema, išopėjimas, stomatitas, gestroenteritas, CNS pakenkimai, ūminis inkstų nepakankamumas, raumenų pažeidimai. Inkstų, kepenų ligomis ar širdies nepakankamumu sergantiems šunims liga vystosi greičiau.

Lėtine forma sergantys šunys būna liesi, vangūs, neėdrūs, dehidratavę, blyškiomis gleivinėmis. Negydant dauguma suaugusiųjų gaišta.

Babeziozė diagnozuojama pagal būdingus simptomus ir kraujo, šlapimo tyrimus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė prognozė, tad pastebėjus nerimą keliančius simptomus būtina skubiai kreiptis į veterinarą. Gydymui naudojami pirmuonis veikiantys vaistai, papildomai gali būti taikomos skysčių infuzijos (lašelinės), duodama vitaminų, kraujodarą skatinančių vaistų, siekiant apsisaugoti nuo antrinių infekcijų - antibiotikų. Esant reikalui gali tekti atlikti kraujo perpylimą.

Gydomų šunų organizme eritrocitų skaičius didėti pradeda tik po mėnesio, o visai atsistato po 2 – 3 mėnesių, tad bent pirmas 2 – 3 savaites šuns nerekomenduojama apkrauti aktyvia veikla. Rekomenduojama praėjus kuriam laikui nuo pasveikimo ištirti šuns inkstų, kepenų funkcijas.

Pasveikęs gyvūnas 1 – 2 metams gali įgyti imunitetą, tačiau tas labai nepatvarus, tad šuo gali vėl užsikrėsti (arba liga gali atsinaujinti į organizmą net nepatekus užkrato). Nors antibabeziniai vaistai sumažina kraujyje cirkuliuojančių parazitų kiekį, joks gydymas nepanaikina pernešėjo stadijos.

Babeziozės profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų babezioze – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti. Pašalinus įsisiurbusią erkę per pirmas 24 valandas, babezijos neturėtų patekti į kraują. Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai, pudros ar natūralios priemonės.

Yra sukurtos ir vakcinos nuo babeziozės – Prancūzijoje platinama vakcina PIRODOG (gamintojas firma Merial), taip Lietuvoje galima rasti tokią pat vakciną NOBIVAC PIRO (gamintojas firma Intervet), kuri registruota centralizuotai, visoje Europoje, dėl to jos tyrimai atlikti plačiau. Deja, ji "saugo" tik nuo B. canis, be to, nemažai imunologų ir veterinarų ginčija vakcinos veiksmingumą, nes babezijos – bjaurūs padarai, jie parazituoja raudonuosiuose kraujo kūneliuose, dėl to pagaminti efektyvią vakciną – reiškia pagaminti vaistą, kuris juos suardo  Tai nėra labai jau pageidautina.Abiejų vakcinų veikimo principas – suaktyvinti organizmo jėgas, kad jis pats susidorotų su infekcija. Tai nėra 100 proc. efektyvi apsauga.