Blusos ir erkės kamuoja daug gyvūnų, jos sukelia įvairias ligas. Priemones nuo jų rekomenduoja visi veterinarai ir daugybė gyvūnų augintojų. Deja, stiprūs vaistai nuo ektoparazitų gali kelti pavojų šunų ir kačių sveikatai. Dažniausiai tai – tokios nepageidaujamos reakcijos kaip bėrimas ar viduriavimas, tačiau yra ir šiokių tokių tyrimų, kurių išvadose teigiama, jog pesticidai gali padidinti riziką šunims susirgti šlapimo pūslės vėžiu (beje, šią riziką didina ir antsvoris bei nutukimas).

Nepageidaujamos reakcijos, kurias gali sukelti priemonės nuo erkių

Nepageidaujamos reakcijos dažniausiai pasitaiko mažiems, jauniems, ligotiems, nusilpusiems šunims. Maži (5 - 10 kg svorio) šunys itin neatsparūs problemoms, kurias gali iššaukti preparatai nuo ektoparazitų. Gali pasitaikyti:

  •     Alerginės reakcijos – dilgėlinė, niežulys, šokas, labai retai gaišimas.
  •     Lengvos reakcijos – padidėjęs seilėtekis, letenų trūkčiojimas, ausų trūkčiojimas, labai maža depresija, vėmimas, viduriavimas.
  •     Vidutinio sunkumo/sunkios reakcijos – užsitęsęs vėmimas bei viduriavimas, depresija, koordinacijos praradimas, raumenų drebulys.

Incidentų, apie kuriuos pranešė JAV vartojai, naudojantys produktus nuo ektoparazitų, skaičius nuo 2007 m. buvusių beveik 29 000 atvejų išaugo iki kiek daugiau kaip 44 000 atvejų 2008 metais. Dauguma problemų smulkios, tokios kaip odos bėrimas, tačiau vis dėlto 2008 m. dėl vaistų nuo išorės parazitų nugaišo 600 kačių ir šunų. Greičiausiai problemų pagausėjo todėl, kad išaugo gyvūnėlių augintojų sąmoningumas ir šias priemones jie pradėjo naudoti dažniau, įtakos gali turėti ir didėjantis parazitų atsparumas vaistams. Be to, dalis problemų galėjo kilti gali būti dėl kitų priežasčių. Tam tikrais atvejais gyvūnėlių augintojai produktus naudojo netinkamai – tinkamai naudojamos priemonės nuo erkių ir blusų daugeliu atvejų būna saugios.

Dažniausiai ataskaitose apie nepageidaujamas reakcijas minimi čihuahua, ši cu, miniatiūriniai pudeliai, pamarėnų špicai ir taksai. Kalbant apie produktu su permetrinu, ši cu, garbanotieji bišonai, čihuahua, Jorkšyro terjerai ir Maltos bolonės sudarė 25 proc. nelaimingųjų, kuriems pasireiškė koks nors netikęs poveikis. Permetrinas ypač pavojingas katėms, tad jokiu būdu joms negalima naudoti šunims skirtų preparatų.

Svarbiausia bet kokiu atveju nepamiršti vieno dalyko – priemonę galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį. Kitaip sakant, jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti būtina (nauda – šuo nenugaiš nuo kokios babeziozės ir nesikasinės, rizika – šuo gali laikinai sunegaluoti).

Natūralios priemonės nuo erkių

Kovai su parazitais galima pasitelkti ir natūralias priemones, tačiau kiek jos patikimos – sunku pasakyti. Deja, būna ir taip, jog šuniui net su „dviguba apsauga“, tai yra sulašinus lašus ir užmaukšlinus specialų antkaklį, gali įsisegti „blogoji“ erkė ir apkrėsti gyvūną sunkia liga... Bet kokiu atveju kai kurios natūralios priemonės jei ir neapsaugos nuo erkių, tai gali baidyti uodus, kas vasarą taip pat didelė problema. Bėda ir ta, jog su laiku tenka vartoti vis „stipresnes“ priemones – atrodo, erkės darosi atsparios kai kurioms medžiagoms ir tai, kas puikiai veikė prieš kelerius metus, dabar gali būti nebe taip veiksminga. Taigi bandymai grįžti prie natūralių medžiagų ar derinti jas su specializuotomis priemonėmis nebestebina.

Naudodami kai kurias natūralias priemones taip pat turite būti atsargūs – štai eteriniai aliejai gali sukelti nepageidaujamus poveikius, juos būtina skiesti. Be to, daugelį natūralių priemonių tenka naudoti prieš pat einant į lauką – taigi tai gali nepatikti skubantiems ar užmaršuoliams. Didelis jų pliusas tas, kad tokias priemones gali naudoti ir žmogus – jose nėra jokių kenksmingų medžiagų (nebent būtumėte alergiškas ar jautrus kuriai nors sudedamajai daliai).

Norint išvengti parazitų, vertėtų šunis dažniau maudyti, šukuoti, aktyviai tvarkyti namus – siurbti, plauti kilimus (boraksu – natrio boratu) bei baldus. Nuo parazitų apsaugo aplink namus bei kambaryje augantys pankoliai bei bazilikai.

iš eterinių aliejų kaip atbaidančios priemonės tinka kedro, citrinžolės, pipirmėtės, rozmarino, levandos ar čiobrelių aliejai. Eteriniais aliejais prieš einant laukan galima patepti šuns antkaklį, užteks poros lašų, arba gaminkite purškalą, maišydami su 1 ar 2 dalim vandens. Šiukštu – niekada neskiestu aliejumi netepkite šuns kailio ar odos.

Galite pasinaudoti ir receptu – sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus migdolų aliejaus ir 15 lašų pelargonijų eterinio aliejaus. Šiuo mišiniu prieš vesdami šunį laukan patepkite jo antkaklį. Hermetiškame inde toks mišinys neges iki pusės metų.

Blusas atbaidyti gali kai kurios vaistažolės – jas tereikia sumaišyti, užberti šiek tiek ant šuns kailio ir įtrinti. Rinktis galima iš šio sąrašo: eukaliptas, pankoliai, rozmarinai, rūtos, kartieji kiečiai, rauktalapės geltonosios rūgštynės...

Galima pasigaminti ir purškalą nuo parazitų. Jam reikės ramunėlių, valerijonų, saldymedžio šaknų, sodinių hamamelių – užplikyti po vieną arbatos maišelį (ar šaukštelį), o atvėsus sumaišyti su hamameliais. Taip pat purškalo gamybai galima naudoti lygiomis dalimis su vandeniu sumaišytas citrinos sultis.

Blusas ir erkes atbaidyti gali česnakai. Jų įtraukimas šuns mitybon gali padėti ir nuo vidaus parazitų. Tik va bėda – kaip tokį daiktą sumaitinti. Jei jūsų šuo ignoruoja ėdalą su česnaku, galite naudoti papildus, kuriuose yra šių augalų. Viena iš česnako problemų – jo toksiškumas, tačiau kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo iškart turėtų suryti kelias jo skilteles. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Česnako rekomenduojama duoti 1 – 2 kartus savaitėje, 5–10 kg šuns svorio skiriant 1 skiltelę.

Dar viena vis populiarėjanti priemonė – gintaro karoliai/antkaklis. Teigiama, kad gintare esančios aromatinės cheminės medžiagos įsigeria į šuns kailį ir taip atbaido parazitus. Be to, gintaras pasižymi elektrostatinėmis savybėmis – jis įelektrina plaukus, kas, atrodo, labai nepatinka erkėms bei blusoms ir jos pasprunka.

Plokščią kūnelį ir trumpas aštuonias kojas turintys voragyviai – erkės – gali būti laikomi tikrais pavasario pranašais. Vos tik dienos pradeda šiltėti, jos atkunta ir pradeda tykoti aukų. Šie gyviai gali platinti daugybę virusinių ir bakterinių ligų sukėlėjų (naminiams gyvūnėliams gali grėsti apie 15 susirgimų).

Laimo ligą (boreliozę) sukelia bakterijos Borrelia burgdorferi. Pagrindinis susirgimo požymis – šlubavimas, skausmingi sąnariai. Babeziozę sukelia pirmuonys Babesia canis arba Babesia gibsoni, pažeidžiantys eritrocitus. Ligai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, rausvas ar rudas šlapimas. Erlichiozę sukelia Ehrlichia canis, ligai būdinga karščiavimu ir apetito praradimu pasižyminti ūmi stadija, vėliau – ilgai besitęsianti lėtinė stadija. Anaplazmozė panaši į erlichiozę, tik ne tokiais ryškiais požymiais. Erkės perneša iš virusinę ligą encefalitą, nors šunims jis nelabai būdingas.

Erkių sukeltas ligas diagnozuoti pakankamai sunku, o ir gydymas dažnai sudėtingas, tad lengviausia rūpintis tinkama prevencija. Neužteks tik vengti gamtos (kaip žinia, erkės dievina lapuočių miškus, brūzgynus) – erkę pasigauti galima ir vidury miesto.

Svarbu išsirinkti tinkamas apsaugines priemones. Visada pasidomėkite, kiek laiko priemonės saugo gyvūną, kad nepamirštumėte laiku sulašinti lašų ar pakeisti antkaklio. Šiuo metu pasirinkimas labai didelis:

Purškalai. Kalbant apie kiekio ir kainos santykį, jie nėra labai efektyvūs. Gyvūnams, kurie bijo purškimo, galima preparatą ne purkšti tiesiai ant kailio, o pirmiausia suvilgyti medžiagos skiautę ir tada ja įtrinti kailį. Svarbu įsitikinti, kad visos gyvūno kūno dalys gavo preparato. Purškalai veiksmingi būna nuo kelių dienų iki mėnesio.

Pudros. Miltelius naudoti paprasta, tačiau jie gali sukelti šiek tiek netvarkos. Juos būtina naudoti gerai vėdinamose vietose. Mūsų krašte jie nelabai populiarūs, veikia kelias dienas.

Maudymo priemonės. Tai – specialūs šampūnai. Paprastai patariama šampūnu ištepti visas kūno dalis ir palaukti bent 10 minučių iki skalavimo.

Lašai. Paprastai jie lašinami ant sprando odos, praskleidus kailį. Veikti pradeda įsigėrę odon ir patekę į kraujotaką. Lašai parazitus gali atbaidyti ir (arba) nužudyti – tad ieškodami tinkamos priemonės, turite atidžiai perskaityti informaciją apie ją. Paprastai veikia apie mėnesį.

Tirpalai. Populiariausias – veterinarinis vaistas Neostomosan. Jis veikia ne tik naudojimo metu (atsikratant didelio kiekio parazitų), bet kurį laiką apsaugo gyvūnus nuo pakartotino užsikrėtimo. Veikimo trukmė priklauso nuo preparato naudojimo būdo ir gyvūno laikymo sąlygų.

Antkakliai. Jie veiksmingi, tačiau turi būti tinkamai naudojami. Perteklinę dalį reikia nukirpti – kad gyvūnas nesugalvotų jos kramtyti. Taip pat pasidomėkite ar antkaklį galima šlapinti – kai kuriuos prieš maudynes tenka nuimti. Gali veikti kelis mėnesius, net iki pusės metų ar ilgiau.

Natūralios priemonės. Dėl jų veiksmingumo ginčijamasi lig šiol, paprastai jos naudojamos kaip papildoma apsauginė priemonė. Tai įvairūs eteriniai aliejai, arbatos, gintaro karoliai, papildai.

Nesvarbu, ar naudojate priemones nuo erkių, ar ne – grįžus iš pasivaikščiojimo atidžiai apsižiūrėti turite ne tik patys, bet ir patikrinti augintinius. Žinoma, didžiausia tikimybė erkę pasigauti yra miške ar brūzgynuose, tačiau net didmiesčių gyventojai neapsaugoti nuo šio „malonumo“, nes daug erkių slepiasi ir aukštesnėje žolėje.

Tikrindami šunį, daugiausia dėmesio skirkite jo ausims, pažastims ir papilvei. Jei nepastebėjote nieko įtartino – puiku, tačiau jei aptikote erkę, teks imtis priemonių. Jei šių aštuoniakojų pabaisų paniškai bijo visa Jūsų artimieji ir niekas nedrįs erkės traukti lauk, greičiausiai teks važiuoti pas veterinarą. Jei nesate tokie jautrūs, erkės atsikratyti galite patys. Svarbu ją ištraukti kuo greičiau – paprastai jei ji turi kokį nors užkratą, perduoda jį per pirmas 24 – 48 valandas.

Erkės traukimui naudojami pincetai ar specialūs aparačiukai (pastarieji itin palengvina šią procedūrą). Jei šuo neramus, tegul jį kas nors palaiko ir nuramina.

Pirmiausia pasistenkite erkę suimti kuo arčiau odos ir lėtai sukite prieš laikrodžio rodyklę, kol ją ištrauksite (jokiais tepalais – nei sviestu, nei aliejum nei dar kuo nors ypatingo įsisiurbimo vietos tepti negalima). Svarbiausia – jokių staigių judesių, būkite ramūs ir per stipriai nespauskite pinceto. Ištrauktą erkę geriausia būtų sunaikinti, ją galite pačirškinti žvakės, žiebtuvėlio ar dujinės viryklės liepsnoje. Po erkės ištraukimo procedūros patepkite įsisiurbimo vietą dezinfekuojančia priemone. Jei norite ištirti, ar erkė nebus kuo nors užsikrėtusi, įkurdinkite ją sandariame stiklainyje ir gabenkite į laboratoriją. Po procedūros nusiplaukite rankas ir nepamirškite pagirti šuns už kantrybę ir supratimą.

Kartais atsitinka taip, kad erkės traukimas nepavyksta – jos menką ar jau išpurtusį kūnelį laikote rankoje, o galva lieka šuns odoje. Klykti ir panikuoti neverta – kas atsitiko, tas atsitiko. Vėlgi turite porą variantų: vienas jų – lėkti pa veterinarą ir prašyti, kad jis pašalintų galvą, arba ramiai laukti, kol organizmas su pūliais pats pašalins svetimkūnį.

Išlupę erkę nepamirškite kada ji įsisegė. Jei po kurio laiko šuniui pablogės, erkės įsisiurbimo datos žinojimas gali palengvinti „įtariamųjų“ paieškas. Visada turite sunerimti, jei šuniui atsiranda niežulys ar skausmas, dingsta apetitas, jis darosi apatiškas, karščiuoja, šlubuoja ar šlapinasi su krauju.