Kad ir kaip mums tai nepatiktų, traumos – visų gyvybės formų, tarp jų ir šunų, gyvenimo dalis. Ir nors neįmanoma išvengti kiekvieno sužalojimo, tačiau dėl tinkamų prevencinių veiksmų jų tikimybė gali sumažėti net ketvirtadaliu. Toji prevencija – tinkamas kondicionavimas ir treniruotės, apšilimai, atsigavimai, tempimo pratimai, reguliari šuns sveikatos patikra bei, jei reikia, palaikomoji priežiūra kaip masažas ar lazerių terapija.

Tinkamos fizinės formos palaikymas

Ruošiant šunį varžyboms labai svarbu jį tinkamai paruošti fiziškai. Geriausios veiklos – vedžiojimas, plaukimas be specifiniai su pasirinkta sporto rūšimi susiję pratimai. Treniruojant svarbu nepersistengti – dauguma traumų įvyksta šuniui nuvargus. Tarkim, po ilgos treniruotės nesustojate ir bandote šunį išspausti „iki galo“. Daugybė sportinių šunų su „intensyviais draivais“ nerodys aiškių nuovargio ženklų, tad treneris turi sugebėti skaityti subtilius signalus.

Subalansuota, reguliari treniruočių programa, į kurią įtraukti specifiniai pratimai bei nepamirštama protingai sudėlioti veiklų grafiko – svarbiausias žingsnis į traumų prevenciją. Šuns raumenų jėga, ištvermė bei raiščių stiprumas turi būti išlavinti iki varžybų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto sporto rūšies, kai kuriais atvejais, siekiant išvengti raumenų disbalanso, reikia nepamiršti „simetriškų“ treniruočių. Pvz., jei 1 minutę šuo flirtpole bėga į vieną pusę, tiek pat laiko turi bėgti ir priešinga kryptimi. Skirtingos kūno dalys prie kūno prisitaiko nevienodu tempu – pirmiausia raumenys, tada širdies ir kraujagyslių sistema, vėliausiai – sausgyslės bei raiščiai.

Apšilimas

Tyrimais įrodytą, kad žmonių sportininkams apšilimai prieš treniruotę naudingi. Ta pati teorija taikoma ir šunims. Apšilimo dėka padidėja širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnis, pakyla kraujospūdis, tad į raumenis nukeliauja daugiau deguonies ir energijos. Dėl apšilimų taip pat padidėja raumenų ir sąnarių temperatūra, kas leidžia platesnį judesių spektrą. Padidėjus raumenų skaidulų ir sąnarių „slydimui“, nerviniai impulsai keliauja greičiau, sumažėja traumų tikimybė, treniruotė būna produktyvesnė.

Tinkamas apšilimas trunka 5 – 15 min. Paprastai tai būna lengvas pasivaikščiojimas ir parisnojimas toje vietoje, kur bus treniruojamasi. Taip šuo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai prisitaiko prie naujos aplinkos. Po pradinio apšilimo galima leisti atlikti ką nors panašaus į būsimus pratimus, tik mažesnėmis apimtimis. Parengiamieji pratimai atliekami ne ilgiau kaip pusvalandis iki treniruotės – kitaip apšilimo poveikis „dings“. Šaltu oru ar ilgai gyvūnui prabuvus uždaroje erdvėje (narve) apšilimas bus ilgesnis, laipsniškesnis.

Apšilinėjant prieš varžybas, atidžiai rinkitės paviršius. Venkite slidžių dangų, ypač jei duosite šuniui šokinėti ar sukinėtis. Žiūrėkite, kad apšilimo teritorijoje nebūtų įtartinų augalų, šiukšlių, duobių. Karštą dieną patikrinkite asfalto ar šaligatvio temperatūrą, kadangi karštas pagrindas gali pažeisti šuns pėdutes.

Aktyvūs tempimo pratimai

Diskusijų apie tai, ar po apšilimo reikalingi statiniai (lėti, pastovūs, iki 30 s trukmės) pratimai, yra nemažai. Daugybė tyrimų neatskleidė jokios jų naudos žmonėms, kiti netgi įspėja apie galimą žalą. Vis dėlto bendrai priimtina, kad laipsniškas apšilimas, įtraukiantis „aktyvius“ tempimo pratimus, sumažina raumenų ir kraujagyslių plyšimo riziką.

Aktyviais tempimais vadinami pratimai, kai šuo ištempdamas kojas ir nugarą atlieka judesius, panašius ar imituojančius veiksmus, kurių prireiks darbo metu. Šių tempimų dėka šuo pats reguliuoja raumenų apkrovą – kai pasyvių tempimų metu didėja rizika juos pertempti. Dėl šios priežasties statiniai tempimai atliekami po treniruotės, kai šuo tinkamai atsigavęs – tada jų nauda didžiausia (padidėja judesių amplitudė), o žalos tikimybė – minimali, o aktyvūs tempimai – po aktyviosios apšilimo dalies, kol raumenys dar šilti.

Su šunimi žaidžiant TOW, tempiasi kirkšnių srities raumenys. Nugaros raumenis, dirbančius posūkiu metu, gerai pratampo „sausainiuko prie klubo“ pratimas. „Letenos ant kėdės“ - aktyvus nugaros, keturgalvio šlaunies, klubų srities raumenų tempimas. „Žaismingas nusilenkimas“ puikiai pratampo priekį, ypač daug dėmesio skiriant tricepsams, atlaikantiems daugiau kaip pusę šuns kūno svorio.

Kritinis atsigavimo laikotarpis

Po darbo (treniruotės, varžybų) svarbu sudaryti tinkamas sąlygas šuns atsigavimui. Iškart po krūvio jo širdis ir kvėpavimas padažnėję, jis lekuoja norėdamas atvėsinti kūną ir raumenis. Atsigavimą gerina laipsniškas intensyvumo mažinimas (maždaug per 10 – 15 min.). Pvz., galima iš risčios pereiti į greitą ėjimą ir viską užbaigti 5 min. trukmės lėtu ėjimu. Toks atsigavimo periodas padeda organizmui iš raumenų pašalinti medžiagų apykaitos atliekas – taip bus išvengta skausmo bei įtampos.

Atkreipkite dėmesį į oro temperatūrą. Jei karšta, vėsinkite šunį (galima sudrėkinti ausis ir pėdutes). Šaltu oru šunį apdenkite, kad raumenys neatvėstų per greit – tai gali sukelti mėšlungį.

Pasyvūs judesiai ir statinio tempimo pratimai

Pasyvūs judesiai ir statinis tempimas daromi iškart po atvėsimo, kai raumenys dar šilti. Jų negalima daryti kai raumenys jau „atvėsę“ - tokiu atveju tokie stambesni raumenys kaip keturgalvis, dvigalvis ar paraspinalinis gali būti skausmingi ir sustingę. Raumenys statiškai tempiami siekiant palaikyti jų ilgį ir elastingumą. Taip pat galima atlikti masažą (išilgai raumenų).

Pasyvūs judesiai imituoja normalų judesį, kiekvieną galūnę visiškai ištiestą ir sulenktą laikant 8 – 10 s. Šiuos pratimus geriausia atlikti gulinčiam šuniui, kitaip šuo jis priešintis nes bijos nestabilumo ar galimybės nukristi. Po šių pratimų galima statiškai pratempti individualias raumenų grupes.

Sveikatos tikrinimas

Kasmetiniai profilaktiniai apsilankymai pas veterinarą gali padėti aptikti ankstyvas raumenų ar kaulų problemas. Eisenos analizė, apčiuopa ir pagalbinės diagnostinės procedūros leis įsitikinti, kad šuo puikios būklės ir toliau galės varžytis.

Žinokite kada sustoti

Įvykus traumai, nebandykite jos ignoruoti ir neverskite šuns dirbti. Geriau, kad jį kuo greičiau apžiūrėtų veterinaras. Traumos gali svyruoti nuo akivaizdžių, lydimų stipraus šlubavimo, iki subtilių, kai atsisakoma atlikti kurį nors pratimą. Nedidelė trauma gali virsti didele, jei šuo bus verčiamas sportuoti. Stenkitės matyti ir suprasti, ką sako gyvūno kūnas.

Jei šuo atrodo gerai, atidžiai stebėdami jo reakciją lėtai didinkite pratimų tempą. Ieškokite bet kokių šlubumo ar judesių vengimo požymių. Jei yra bet kokių abejonių, nutraukite užsiėmimą.

Pagal “Preventing Injuries” By Debra Canapp, DVM, CCRT, CVA and Chris Zink, DVM, PhD http://www.vosm.com/upload/prevent-inj.pdf

 

Turime daugybę šunų sporto programų ir filosofijų, daugumos jų esminė varomoji jėga – išteklių paskirstymo kontrolės koncepcija. Jos esmė – žmogus nuolat kontroliuoja visą įmanomą prieigą prie gyvūno išteklių. Kiekvienu net menkiausiu šuns gyvenimo gabalėliu manipuliuojama tol, kol tas pradeda „centruotis“ ties šeimininku. Tai ir suteikia tą išsvajotą sportinį šunį. Iš esmės remiantis šia logika sportuoti galima su bet kokiu šunimi – net nesvarbu, ar jam tinka toks gyvenimo būdas.

Deja, negalima pamiršti, kad kalba eina ne apie mašinas. Šuo - ne bolidas, kurį pakanka švariai laikyti garaže, šveisti, tiuninguoti, pakeisti jo padangas, o tada galų gale išsivaryti į lenktynes. Šunys turi smegenis. Jie turi protus. Taip pat jie turi jausmus, norus, poreikius ir emocinį gyvenimą. Jiems būtini tokie dalykai kaip maistas, vanduo, socialinis gyvenimas... tačiau mūsų žmogiškame pasaulyje jie nesugeba pilnai pasirūpinti savimi. Nekeista, kad kontroliuojame jų gyvenimus – tačiau neverta tuo piktnaudžiauti.

Štai pavyzdys: šunų vikrumo varžybų dalyvis nusprendė, kad yra pasirengęs kitam varžymosi lygiui. Jis išsirinko naują sportinį šunį – „intensyvesnės“ veislės atstovą. Iš pat pradžių su šiuo „atsinaujinimu“ jis nusprendė dirbti disciplinuotai, kad naujasis malinka-boerder-kelpi-kažkas perimtų šeimininko gyvenimą ir taptų vienu iš išsvajotų „šunų-kamikadzių“. Tad nuo pat pirmų dienų naujasis šuniukas buvo atidžiai „programuojamas“. Jis daug laiko paleisdavo narve, jam neleista pernelyg ilgai laisvai tyrinėti pasaulį. Šio šuns gyvenimas buvo sunkus, nors treniruotėse jam ir ėjosi puikiai. Kai kurie dalykai jį domino pernelyg stipriai, kiti buvo per daug siaubingi. Jis nebegalėjo funkcionuoti be įsakymų. Jis reaguodavo į užuominas, tačiau kartais jam pasaulis tapdavo pernelyg garsiu. Kadangi gyvūno jausmai neįdėjo į programą, bailus šuo varžybose nepasirodydavo taip kaip tikėtasi. Šeimininkas niekaip negalėjo suprasti kur suklydo. Dresuotojai ir knygos akivaizdžiai teigė, kad pagal teorinę formulę jis dirbo idealiai. Deja, realybė buvo visai kitokia. Šuo tapo netikusių sprendimų auka.

Pavojus kyla tada, kai kuriant programą neatsižvelgiama į šuniuko emocinę būseną. Tokia programa neužbaigta ir jos negalima laikytis. Tobulumas – nepasiekiamas tikslas. Visiškai kontroliuoti kitą būtybę į ją neatsižvelgiant negalima, o savarankiškumo, savikontrolės ir laisvės atimti neįmanoma. Dėl to geriau jaunam šunyčiui vietoj treniruočių gausos skirti daugiau laisvės. Daug naudingiau skatinti jo pasirinkimą laiką leisti su mumis – tačiau turime būti tikri, kad tai šuns pasirinkimas, o ne manipuliavimas juo. Visi trokšta, kad įsigytas naujas sportinis šuniukas būtų tobulas. Norima greito, lengvai kontroliuojamo šuns. Klaida – kaskart, kai šuniukas aptinka kažką įdomaus ir nesusijusio su šeimininku, bandyti atkreipti jo dėmesį į save. Tikras ryšys negali egzistuoti esant griežtai kontrolei. Ryšys su šunimi yra svarbiau negu galios jam turėjimas.

Elgesys – keičiamas dalykas, o štai sugadintus santykius ištaisyti yra daug sunkiau. Norite būti svarbus šuniui? Būkite jo saugia vieta, žinokite jo poreikius, susivienykite. Atminkite ir tai, kad padarysite klaidų, tačiau esant geram ryšiui su šunimi jos nieko labai nesugadins.

Kamuoliuko gaudymas – vienas smagiausių ir paprasčiausių užsiėmimų su šunimi. Ir šeimininkas labai nenuvargsta, ir šuo palaksto, pasportuoja – šio žaidimo dėka galima smagiai, prasmingai praleisti laiką su augintiniu. Tačiau būna situacijų, kur, atrodo, toks nekaltas kamuoliuko gaudymas gali būti pavojingas. Liūdniausia, kad šis žaidimas  gali pakenkti būtent tiems šunims, kurie jį labiausiai dievina.

Rizikos grupės

Jei turite dėl kamuolio pamišusį, stipriu grobio draivu pasižymintį šunį, gerai apsvarstykite galimybę dūkti su kamuoliuku. Tie šunys kamuolį gali vaikytis ištisą dieną. Jiems nerūpi niekas – nei aplinka, nei oro sąlygos, nei pagrindas kuriuo jie bėga, jie tiesiog beatodairiškai vejasi „grobį“ ir jų niekas negali sustabdyti. Na gerai, kai kas gali - trauma...

Bėgimo metu 60 – 70 procentų šuns svorio „neša“ jo priekinė dalis. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi keturkojo pečiai, kaklas, priekinės kojos, kai įsibėgęs jis kaskart staiga stabdo prieš kamuoliuką. Pabandykit suvokti, kas ten darosi, jei šuo taip žaidžia diena iš dienos, kiekvieną savaitę, mėnesį, metus...

Žaidimas itin pavojingas šunims, kurie staiga stabdo pieš kamuolį, čiuožia ar staiga sukasi kad jį pagautų. Paprastai taip daro „dėl kamuolio itin pamišę“ gyvūnai. Jiems traumų tikimybė didesnė. Kai šuo ant žemės „neria“ prieš kamuolį, gali susižaloti ne tik pečius, bet ir nugarą, kelius, alkūnes. Be to, staiga stabdant ant netikusio pagrindo, galimos ir kitos traumos – pėdų sužalojimai, lūžę ar nuplėšti nagai. Daugybei šunų dėl tokio „stabdymo“ ar kamuolio griebimo „iš šuolio“ (tada didžiausias stresas tenka nugarai bei keliams) įvyko kryžminių raiščių traumos. Beje, kryžminio raiščio plyšimo tikimybė išauga, jei šuo – vadinamasis „savaitgalio karys“ ir yra stambios veislė atstovas ar turi antsvorį.

Kai kurių šunų anatomija nedėkingesnė negu kitų. Jiems pasikartojantys pratimai gali lemti lėtines traumas. Šunims labai sunkiais priekiais svoris pasiskirsto netolygiai, jiems sunkiu efektyviai išnaudoti kūną, tad gresia priekinių kojų ir pečių sužalojimai. Jei šuns pečiai labai tiesūs ar čiurnoms trūksta gebėjimo sugerti smūgį, jam taip pat didėja traumos tikimybė.

Kamuoliuko vaikymasis karštu oru gali būti pavojingas, kadangi šunų vėsinimosi sistema gan primityvi, jie neprakaituoja, o atvėsta tik lekuodami. Jei kamuolys pilnai užpildo snukio ertmę, ypač jei šuo iš brachicefalinių veislių, jam gresia perkaitimas.

Kamuolio gaudymas nėra geriausias būdas nutukusiam šuniui mesti svorį. Dėl per didelio svorio sportuojantiems šunims gali atsirasti ilgalaikį sąnarių, raiščių, sausgyslių problemų. Kuo šuo sunkesnis lyginant su jo aukščiu, tuo daugiau pastangų reikia lokomocijai ir daugiau streso patiria skeleto ir raumenų sistema.  Nutukęs šuo greičiausiai gyveno nejudrų gyvenimą, tad jo silpni raumenys, raiščiai, jis greit ima dusti ir pavargsta (o pavargus juk taip lengva susižaloti).

Patarimai siekiantiems išvengti traumų

Jeigu turite dėl grobio „belenkaip“ pamišusį šunį, neleiskit jam vytis kamuolio kol tas dar skrenda ar rieda. Vietoj to mokinkite keturkojį išlaukti kol kamuolys nusileis ant žemės ir tik tada leiskite bėgti prie jo. Jeigu žaislas nusileido žolėje, jo ieškodamas šuo turės galimybę geriau kontroliuoti savo judesius ir mintis.

Dar vienas būdas išvengti staigaus stabdymo - padėkite kamuolį ant ko nors šuns galvos aukštyje (pvz., suoliuko). Galima išmokinti šunį paeiliui atnešti keletą kamuoliukų ir tuos iš anksto išdėlioti įvairiose vietose. Tai -  geras pratimas, kurio metu kamuolys nerieda ir šuo neišprotėja, tačiau ir palaksto, ir pagalvoti turi.

Jei norite nuvaikyti šunį, o kamuoliukas atrodo pernelyg rizikingas reikalas, išmokinkite augintinį apibėgti apie kokią nors kliūtį ir grįžti pas Jus, o už tai kaip paskatinimą duokite prizą, pvz., džiuto pelę ar mylimą žaislą.

Kamuoliuką galite mesti į kalną ir tuo pačiu lipkite aukštyn, kad keturkojį sutiktumėte grįžtantį pusiaukelėje. Taip jis gaus gerą krūvį ir sumažės jam nereikalinga apkrova.

Atidžiai įvertinkite aplinką. Įsitikinkit, kad ten nėra nieko, kas gali kelti pavojų šuniui, kai tas lėks visą dėmesį sutelkęs į kamuolį. Bėgimo kelyje negali būti duobių, vielų, plytgalių ir kitų sunkiai pastebimų dalykų.

Išeitis karštą vasaros dieną – skylėti kamuoliai. Jie leidžia šuniui kvėpuoti ir vėsintis kol tas neša kamuoliuką.

Neduokite storiems šunims vaikytis kamuolio. Prima numeskite svorį, augintinį kurį laiką tik vedžiokite, kol jo kondicija leis smagiai žaisti be traumų. Sumažinus šuns kūno svorį tik keliais pertekliniais kilogramais galima neįtikėtinai prailginti jo aktyvios veiklos trukmę.

Neduokite kamuolio vaikytis „savaitgalio kariui“, ypač jeigu jis stambokas. Iš pradžių jį pakankami vedžiokite bent kas antrą dieną, kol jo raumenys suvirtės, o tada imkitės aktyvesnių žaidimų.

Galiausiai – tai tik smagus žaidimas. Per daug nepanikuokite, tik stebėkite, kada šuo pavargo ir jau metas jį sustabdyti. Mėgaukitės žaidimu ir būkite atsargūs.

 

 

Literatūra:

Playing Safely with Ball Crazy Dogs BY Erica C. Boling, PhD

Dangers to be aware of if your dog loves ball play © Dr. Peter Dobias, DVM

Avoiding Injury if you have a "POWER SLIDER"  Bobbie Lyons, Cert CF

Healing Sports Injuries This article first appeared in the September/October 2008 issue of Dogs Life.

THE CRANIAL (ANTERIOR) CRUCIATE LIGAMENT Dr Emma Tomkins BVSc (Hons)

http://www.tploguide.com/torn-acl-dogs.php

 

Sąvoka "savaitgalio karys" - terminas, kurį puikiai galima naudoti siekiant apibūdinti žmones, visą darbo savaitę kiurksančius biuruose ar automobiliuose, labai mažai judančius ir tada savaitgaliais išlendančius į sporto sales, krepšinio, teniso aikšteles, bėgimo takus ir t.t. Aktyviai sportuodami tas 1 – 2 dienas savaitėje jie nepajunta jokio teigiamo poveikio – kaip tik atvirkščiai, dažnai netgi susižaloja ir šlubuoja namo. Taip yra todėl, kad nei jų kūnai, nei protai nėra pasiruošę atlaikyti intensyvios veiklos.

„Savaitgalio kariai“ dažnai kenčia nuo ilgalaikių, pasikartojančių raumenų skausmų – sportas jiems neatneša laukto malonumo ar naudos. Traumos dažnėja augant sportininkų amžiui ir fiziniam krūviui.

Daugybė šunų taip pat yra „savaitgalių kariai“ ir dėl to dažnai kenčia nuo traumų. Mūsų keturkojai kompanionai – puikūs sportininkai, jie sutverti gyventi aktyviai, tačiau jų veiklą ribojame mes, dirbdami nuo ryto iki vakaro ir nerandantys laiko reguliariems aktyviems pasivaikščiojimams. Gyvenant „žmogišku“ tempu, šunys daugiau dėmesio gauna tik savaitgaliais. Po tingios, ramios savaitės jie ištempiami į parką, vaikosi kamuoliukus, sportuoja, patiria dideles apkrovas. Ir kas gi atsitinka? Žinoma, jie susižaloja. Kadangi šunys – kantrūs sutvėrimai, dauguma esant nedideliam skausmui neparodys, kad kažkas negerai. Tokios aktyvios savaitgalio veiklos neparuoštam ir gerai savo kūno nejuntančiam šuniui tik padidins traumos ir ją sekančio diskomforto riziką, retai duos apčiuopiamą naudą.

Siekiant išvengti nemalonumų, galima rinktis kelis variantus. Prima, gyvūnas turi kasdien pakankamai judėti. Bent 2 kartus savaitėje mankšta turi būti intensyvesnė. Paprastumo dėlei aktyvesnius epizodus galima paskirstyti taip, kad vienas būtų savaitgalį, o kitas savaitės viduryje. Trumpi, lėti pasivaikščiojimai nėra blogai, tačiau šuniui būtina palakstyti greičiau, kad sutvirtėtų minkštieji audiniai. Fiziškai pasiruošęs šuo atlaikys ir savaitgalius, kada skirsite jam daug dėmesio.

Jeigu Jūsiškė darbo savaitė išties labai užimta, galite samdyti šuns išvedžiotoją ar trenerį, kuris užsiimtų su gyvūnu, arba įsigyti specialų bėgimo takelį.

Jeigu neturite galimybės su augintiniu užsiiminėti ir nenorite ar negalite samdyti trenerio, teks rinktis trečią, tačiau labai liūdną alternatyvą – apriboti ir savaitgalio užsiėmimų tempą. Tai – tikrai prastas pasirinkimas, visai apribojantis ir taip menką vargšo šuns aktyvumą, tačiau bent jau padės išvengti traumų ir jas lydinčio diskomforto.

Mėšlungis - neretai labai skausmingas nevalingai užsitesęs raumens ar raumenų grupės spazmas. Mėšlungis gali atsirasti kai su šunimi sportuojama gerai nežinant jo poreikių bei nesuteikiant kokybiško raciono. Mėšlungis gali atsirasti dėl to, kad prireikia papildomų pastangų įvykdyti sėkmingą posūkį ar kitą užduotį. Kai kuriems šunims jis atsiranda karštą dieną dėl dehidrtacijos, taip pat dėl senų traumų (normaliai nepasveikus). Pamačius, kad šuniui mėšlungis, būtinas masažas - tik atsargus, nes dažnai net patikimiausiems šunims nepatinka, kai liečiama skausminga ir labai jautri vieta.

Kaip suprasti, kad šunį sutraukė mėšlungis? Dauguma pakelia galūnę, kai kurie krenta ant grindų ir kaukia, tačiau realiai kiekvienas elgiasi vis kitaip… Be to, yra įvairių mėšlungio tipų…

Kas sukelia raumenų spazmus? Paprastai vienas ar keli iš šių veiksnių:

  •     per daug fizinės veiklos
  •     ekstremalus išsekimas
  •     didelis šaltis
  •     dehidratacija
  •     pieno rūgšties kaupimasis
  •     prastas deguonies patekimas į raumenis
  •     inkstų sutrikimai
  •     per daug baltymų ir per mažai kalcio

Kam reikalingas masažas?

Tai padidina kraujo tekėjimą į pažeistą vietą ir pagerina jos aprūpinimą deguonimi. Aktyvesnė kraujo apytaka padeda iš raumenų pasišalinti pieno rūgščiai, o spaudžiamieji prisilietimai sumažina skausmo intensyvumą.

Jei šunį kankina mėšlungis, būtina apsilankyti pas veterinarą - gali paaiškėti, kad yra ir kitų problemų ar prireikti klinikinio masažo (jis veiksmingas būdas mėšlungį sukeliantiems spazmams atleisti, tačiau atliekamas tik profesionalų).

Prevencija

Dehidratacija. Geriausias būdas jos išvengti - prieš treniruotę ir po jos duoti daug švaraus gėlo vandens, o darbo metu suteikti pakankamai elektrolitų.

Kalcio trūkumas. Mėšlungis labiausiai paplitęs tarp darbinių šunų, nes žmonės jiems duoda daug baltymų (ir neretai nepakankamai fizinio krūvio), tad geriausias būdas su tuo kovoti - kalcio bei magnio papildai arba tiesiog mažiau baltymų racione.

Kraujotaka. Mėšlungis paprastai pastebimas keletą dienų po tos vietos sutrenkimo. Jis atsiranda dėl mažų arterijų spazmo. Tokiu atveju reikia naudoti periferinius vazodilatorius. Vazodilatoriai atpalaiduoja lygiuosius kraujagyslių raumenis ir sumažina sisteminį kraujagyslių pasipriešinimą. Tai leidžia kraujui lengviau patekti į pažeistą plotą. Šiuo klausimu gali padėti vitaminas E ir histaminas.

Metabolinis mėšlungis labai sunkiai paaiškinamas ir diagnozuojamas pagal šlapimo mėginius. Čia gali padėti tinkamas atsigavimas ir tam tikri produktai, pvz. maistinių medžiagų tirpalai su elektrolitais ir angliavandeniais.

Reikia atsiminti, kad visi sportininkai prieš pratimus turi apšilti. Tai daroma bent 10 min. iki veiklos pradžios (pvz., vedžiojant, trinant raumenis). Nepamirkite grįžus į transporto priemonę šuns taip pat patrinti ir tada duoti elektrolitų gėrimo. Šuo gali niekada nekentėti nuo spazmų - dėl to greičiausiai nematysite priežasties nerimauti, tačiau naudingiau po darbo sugaišti papildomas 10 min. ir atminti, kad prevencija geriau negu gydymas.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį: