Charakteris

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.

Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Tolerancija skausmui leidžia jiems puikiai sutarti su vaikais. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu.

Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys – „geriečiai“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra geriausias būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.

Kovinių šunų praeitis paliko savo žymę pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo nesiaiškinęs puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.

Pitbulterjerų tipo šunis būtina tinkamai išauklėti. Be to, šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Negalima pamiršti, kad ši veislė daug metų naudota šunų kovoms, tad pitbulterjeras, net jei anksčiau (ypač būdamas jaunas) su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis. Pitbuliai nebuvo veisiami tam, kad jie būtų agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Jei šuo turėjo tik fizinę jėgą, jis negalėjo amžinai maudytis pergalės spinduliuose. Jis privalėjo būti ir strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.

Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas (kovingumas), į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui dažnai būdavo atrenkami net kovą pralaimėję, tačiau stiprų geimą turintys šunys. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip terapija, svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas… „Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą.