Išvaizda

Daug žmonių pitbuliais vadina įvairių skirtingų veislių šunis. Nors neretai šios veislės turi bendrų išvaizdos ir/ar charakterio bruožų, jos turi nemažai skirtumų.

Štai kai kurios veislės, kurių atstovai neretai pavadinami pitbuliais:

  • Amerikiečių stafordšyro terjerai
  • Stafordšyro bulterjerai
  • Bulterjerai
  • Bulmastifai
  • Bokseriai
  • Bordo dogai
  • Argentinos dogai
  • Amerikiečių buldogai
  • Cane corso
  • Maljorkos buldogas (Ca De Bou)
  • Kanarų dogas (Presa Canario)
  • Rotveileris
  • Amerikos bulis (American Bully)

Visgi yra veislių, kurios turi bendras kilmės šaknis su amerikiečių pitbulterjerais. Patyręs žmogus gali atskirti net bendras šaknis turinčių veislių atstovus.

Trumpas pitbulio apibūdinimas

Bendras įspūdis: esminės amerikiečių pitbulterjero savybės yra stiprumas, pasitikėjimas savimi ir gyvumas, energija. Šie šunys linkę maloninti savo šeimininką, trykšta entuziazmu.

Galva: didelė ir plati, suteikianti jėgos įspūdį, bet proporcinga lyginant su visu kūnu. Žiūrint iš priekio, galva primena platų, buką pleištą. Žiūrint iš šono, kaukolė ir snukis yra lygiagretūs, tarpusavyje aiškiai sujungti perėjimu. Antakiai gerai išsivystę, bet ne itin ryškūs. Galva yra aiškių formų, suteikianti jėgos ir elegancijos pojūtį. Kaukolė plokščia, šiek tiek apvalėjanti, tarp ausų gana plati. Žiūrint iš viršaus, kaukolė smailėja link akių. Skruostai atsikišę, be raukšlių. Kai šuo susikaupia, susidomi kuo nors, ant kaktos susidaro raukšlės, suteikdamos unikalią išraišką. Snukis platus, šiek tiek platėjantis nuo nosies galiuko link pagrindo. Einant link akių snukis kiek suapvalėja bei nusileidžia. Snukis trumpesnis už kaukolę santykiu 2:3. Snukio viršutinė dalis yra tiesi. Apatinis žandikaulis gerai išvystytas, platus. Lūpos standžios, švarios. Dantų sukadnimas žirkliško tipo. Nosis didelė su didelėmis atviromis šnervėmis, gali būti bet kurios spalvos. Akys vidutinio dydžio, apvalios arba migdolo formos, toli viena nuo kitos, palyginti žemai. Akys gali būti bet kurios spalvos, išskyrus mėlyną. Taip pat nepageidaujama skirtingų spalvų akys. Vokas neturėtų būti pastebimas. Ausys gana aukštai, gali būti kerpamos arba ne. Jei natūralios – kilstelėtos arba pusiau pakeltos. Jokiu būdu ne stačios arba plokščios.

Kaklas: vidutinio ilgio, raumeningas, ties ketera šiek tiek išlinkęs. Kaklas palengva platėjantis nuo tos vietos, kur jungiasi su kaukole link pečių. Oda ant kaklo stangri, be pagurklio.

Pečiai: mentės ilgos, plačios ir nuožulnios. Pečiai platūs, tvirti, su geria išvystytais ir pastebimais raumenimis.

Kūnas: krūtinė gili, pilna, gana plati, kad būtų pakankamai vietos širdžiai ir plaučiams. Krūtinė neturėtų būti platesnė, nei jos gylis, be to krūtinės priekinė dalis neturėtų būti platesnė už pečius. Šonkauliai aiškiai matomi, aiškiai iškilę nuo stuburo stuburo, plokštėjantys link alkūnių. Nugara yra stipri ir tvirta. Viršutinė linija palengva nuožulnėja link pasturgalio. Juosmuo trumpas, raumeningas, šiek tiek išlinkęs link kryžkaulio, kuris yra gana plokščias. Pasturgalis stiprus, raumeningas, gana platus.

Kojos: priekinės kojos yra stiprios ir raumeningos. Alkūnės arti kūno. Žiūrint iš priekio, kojos yra gana toli viena nuo kitos ir sudaro statų kampą su žeme. Čiurnos trumpos, stiprios, tiesios ir lanksčios. Žiūrint iš šono, čiurnos yra beveik vertikalios. Ant šlaunų aiškiai matosi raumenys. Žiūrint iš šono kulkšnies sąnarys aiškiai lenktas, užpakalinės čiurnos yra gana žemai, sudaro stačią kampą su žeme. Žiūrint iš galo čiurnos yra tiesios ir lygiagrečios viena kitai. Pėdos apvalios, proporcingos šuns dydžiui, suglaustos. Padai kieti, tvirti bet minkšti. „Pentinai“ gali būti šalinami.

Uodega: uodega tolygiai eina kaip stuburo tąsa – ji yra gana žemai. Link galiuko uodega tolygiai siaurėja. Kai šuo atsipalaidavęs, uodega kabo žemai, kai juda – kabo sulig nugaros linija. Kai šuo susijaudinęs, uodega gali būti pakelta, beveik stati, bet niekada negali būti užriesta virš nugaros.

Kailis: blizgus ir lygus, trumpas, palietus šiek tiek šiurkštus. Kailis gali būti bet kokios spalvos ar spalvų kombinacijos, išskyrus margą, dėmėtą.

Dydis: amerikiečių pitbulterjeras turi būti stiprus ir tuo pačiu vikrus. Taigi konkretus svoris ir ūgis nėra tokie svarbūs, kaip atitinkamas jų santykis, tinkama propocija. Pageidautinas suaugusio patino svoris yra 16 – 28 kg, o patelės – 14 – 23 kg. Aukštis ties ketera maždaug 45 – 56 cm, bet svarbiausia, kad kūno sudėjimas būtų proporcingas.

Eisena: pitbulis juda pakylėtai, su pasitikėjimu, sudarydamas įspūdį, kad bet kurią akimirką gali pamatyti kažką naujo ir jaudinančio. Bėgdamas risčia juda be didesnių pastangų, lygiai, koordinuotai. Žiūrint iš bet kurios pusės, kojos juda lygiai, nesikryžiuodamos, neišlinkdamos nei į vidų, nei į išorę. Didėjant judėjimo greičiui, kojos labiau susicentruoja pagal pusiausvyros liniją.

Savybės: pitbuliai puikiai tinka kiap šeimos šunys, jie meilūs su vaikais. Kadangi APBT gali būti agresyvūs kitiems gyvūnams bei yra fiziškai stiprūs, jiems reikia ankstyvos socializacijos ir paklusnumo pamokų. Natūralus vikrumas jiems padeda geriai laipioti, dėl to jei šuo laikomas lauke, reikia geros, aukštos tvoros. Pitbulis nėra tinkamiausia veislė būti sarginiu šunimi, kadangi jie draugiški žmonėms, netgi svetimiems. Ši veislė pasiekia puikių rezultatų parodose ar varžybų metu, nes pasižymi protu ir noru dirbti.

 

Amerikiečių pitbulterjerai gali būti registruojami JAV (UKC, ADBA, CKC ir kitose kinologinėse draugijose), o Europoje šią veislę registruoja alternatyvios organizacijos, t.y., ne FCI (Lietuvoje LGAC, priklausantis tarptautinei UCI kinologinei draugijai).