• Amerikiečių pitbulterjerų kilmė
• Kruvinasis sportas
• Pitbuliai Amerikoje
• Artimų veislių atsiradimas
• "Aukso amžius"
• Neigiama reputacija

Draugai:

Rylio veimaraneriai

Bulių pjudymas

Buldogais vadinami šunys buvo naudojami lokių ir bulių pjudymui. Šie šunys neabejotinai yra Alauntų palikuonys. Jau tuo metu mastifai ir buldogai buvo kaip atskiros veislės.

Išstudijavus tuometinius paveikslus buvo galima išskirti dviejų tipų buldogų šunis. Vieni atsikišusiais žandikauliais, sunkių kaulų ir plataus, kresnesnio kūno sudėjimo. Yra manoma kad šie šunys, gauti sumaišius alauntus ir trumpagalvius kiniečių pai šunis, yra dabartinių anglų buldogų protėviai. Kito tipo šunys, vaizduojami to meto paveiksluose, yra labai panašūs į dabartinius pitbulius – ne tokio stambaus sudėjimo, ilgesnėmis kojomis.

Buldogai buvo naudojami įvairiose veiklose – pjudymui, kovoms, medžioklei, ūkiuose. Tai buvo žmonėms meilus gyvūnas, galintis būti labai nuožmus, bet visada ištikimas ir švelnus su žmonėmis. Tai kitų gyvūnų rūšių atžvilgiu agresyvus šuo, bet dėl dažno naudojimo medžioklėse ir kitų gyvūnų pjudyme, aiški agresija savo rūšies gyvūnams nebuvo retenybė.

Pirmieji buldogus augino mėsininkai ir mokino juos persekioti bei sugauti bulius, taip pat šie šunys saugodavo namus bei šeimą ir padėdavo medžioklėje. Vėliau, kautynių laikais, daugelis mėsininkų būdavo baudžiami, jei parduodavo nepjudyto buliaus mėsą – manyta, kad išvakarėse kovojusio buliaus mėsa minkštesnė ir maistingesnė, negu paprastai paskersto. Kai kur būdavo teigiam, kad joks mėsininkas negali užmušti jaunesnio negu 2 metų amžiaus buliaus, jei šis prieš tai nebuvo pjudytas.

Pjudomi būdavo ne tik buliai – tam naudoti ir arkliai (tiesa, šie gan retai), asilai, lokiai ir kiti gyvūnai. Pjudymo metu buldogas šliauždavo prie gyvūno, kad galėtų atsidurti arčiau jo nosies. Šuns pečių sandara leisdavo jam pritūpti ir bėgioti pažeme, išvengiant ragų smūgių. Šuns galva ir priekinė kūno dalis būdavo labai gerai išvystytos – kad būtų galima išsilaikyti įsikabinus, tuo tarpu užpakalinė būdavo silpnesnė – kad, buliui gerai papurčius gyvūną, šiam nelūžtų stuburas ar nebūtų kitų traumų. Buldogui puolant, bulius nesnausdavo, o panarindavo galvą ir atstatydavo ragus. Jei šuo būdavo pernelyg lėtas ir neatsargus, ragai jį užkabindavo ir švystelėdavo oran. Skrendantį šunį bandydavo pagauti žmonės. Tokių kautynių metu nemažai šunų žūdavo. Žmonės lažindavosi, kas nugalės – bulius ar šuo – ir statydavo pinigus už vieną iš jų.

Buldogo kojos buvo palyginti trumpos, kad jis atsispirtų į gyvulį ir šio kanopos nesulaužytų šuns galūnių. Beveik mirtinai nukraujavęs leisgyvis šuo savo grobio vis viena nepaleisdavo. Be to, žandikaulių jėgą apibūdina ir tas faktas, kad neretai šuo išdraskydavo raumenis ir sausgysles, ir netgi prasigrauždavo iki kaklo arterijos. Snukio raukšlės leisdavo gyvulio kraujui nutekėti tolyn, aplenkiant akis. Įsikabinęs buldogas bulių paparstai uždusindavo. Savininkas, kurio šuniui pavykdavo sugriebti bulių, gaudavo apdovanojimą (prizai būdavo įvairūs – pvz., penki šilingai, sidabrinis laikrodis, gražus šuns kaklasaitis ir kt.). Pasitaikė ir tokių bulių, kurių niekas nenugalėdavo ir jie keliaudavo po visą Angliją.

„Kruvinasis sportas“ Anglijoje užėmė svarbią vietą. Populiariausios šunų kovos buvo Stafordšyro grafystėje, kurios pavadinimu dabar „pakrikštytos“ dvi šunų veislės – amerikiečių Stafordšyro terjerai ir anglų Stafordšyro bulterjerai. Kartais pasitaikydavo tokių kuriozų, kad šuniavimosi metu ar visai mažus šunelius turinti gera buldogo kalė žūdavo, tai pačios moterys išmaitindavo šunelius.
Šunų pjautynės buvo ir paprastų žmonelių, ir kilmingųjų pramoga. Tais laikais beveik kiekvienas Anglijos kaimas turėdavo savo kovų areną. „Kruvinus renginius“ mėgdavo ne tik vargetos, bet ir karaliai bei didikai. Štai 1559 metais prancūzų ambasadorius aplankė karalienę Elizabetą, kuri surengė jam grandiozinius pietus, lydimus bulių ir lokių pjudymų šunimis. Karalius James I tęsė tokias tradicijas – ispanų pasiuntiniams taip pat suorganizavo panašų „reginį“. Jo sūnus Karolis I taip pat buvo „kruvinojo sporto“ gerbėjas. Savo valdymo metu pjautynes rengti mėgo ir karalienė Ana (1665 – 1714).

Tiesa, nereikia painioti to meto individų su šiandieniniais anglų buldogais, kurie tėra „deformuotas“ senojo buldogo variantas. Dusulys, jautrumas karščiui, išnarinti pečiai ir odos uždegimas – tai dažnos problemos šiandieninių anglų buldogų tarpe.

Bulių pjudymų piešiniai:
 

 

Liūtų pjudymas

Ilgainiui išpopuliarėjo gana įvairios kruvinojo sporto rūšys – buldogai kaudavosi taprusavyje, pjaudavo bulius, lokius, o kartais ir barsukus ar net beždžiones. XIX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje šis laisvalaikio būdas plačiųjų masių akimis ėmė virsti neskoningu užsiėmimu ir daug miestų taisyklėmis draudė juos.

Yra išlikę pasakojimų apie vieną liūtų pjudymo renginį, kuris prisidėjo prie šio sporto išnykimo Britų salyne.

1825 metų liepą Anglijoje įvyko dvi liūtų kovos, kurias surengė George Wombwell, turėjęs laukinių gyvūnų žvėryną ant ratų. Pjudymai organizuoti kartu su Sam Wedgbury, veisusiu buldogus. Renginio vieta buvo pasirinkta didelė patalpa Warwicko priemiesčiuose, vadinta Old Factory Yard (senojo fabriko kiemas). Narvai, kuriuose vyko kovos, stovėjo didelės tuščios aikštės centre, aplink kurią improvizuotai sukurtos sėdimosios vietos žiūrovams.

Kovai buvo parinktas vienas iš G. Wombwell liūtų – jaukusis Nero, turėjęs atlaikyti šešis šunis po tris. S. Wedgbury atrinko šešis buldogus, pirmieji trys kovotojai - Turk, rudas apie 18 kg sveriantis šuo, nusėtas randais iš ankstesnių kovų, Captain, rusvos ir baltos spalvos šuo ir Tiger, rudos ir baltos spalvos sunkiasvoris.

Šunys buvo išerzinti ir įleisti į narvą, kuriame ramiai tūnojo nieko neįtariantis Nero. Jis suko ratais bandydamas išvengti šunų, gynėsi letenomis, bet galiausiai Tiger įsikibo jam į lūpą. Liūtas letena perdrėskė šoną šuniui, kuris skubiai pasišalino iš narvo ir nebedrįso į jį sugrįžti. Likę du šunys vis kandžiojo Nero snukį, kol jis ištrūkęs ėmė bėgti ratu narve. Šunys buvo ištempti iš narvo. Po 20 minučių atokvėpio į narvą įleisti dar trys šunys: Nettle, tigrinės spalvos kalė juoda galva, Rose, baltos spalvos su tigrinėmis dėmėmis kalė ir Nelson, šuo baltos spalvos su tigrinėmis dėmėmis. Scenarijus pasikartojo – Nero kiek galėdamas vengė užpuolikų, kol galiausiai išsekęs susmuko ir buvo šunų ištemptas iš ringo.

G. Wombwellas, susigėdęs tokio prasto žvėrių karaliaus pasirodymo, iš karto pasiūlė surengti naują kovą su kitu savo liūtu, Wallace, kuris nebuvo toks jaukus kaip Nero. Kovai vėl parinkti šeši šunys - Tiger, iš pirmojo mačo, Billy, visoje Anglijoje pagarsėjęs nuožmus ringų kovotojas, Ball, šviesiai rusvos ir baltos spalvos 2,5 m šuo, sveriantis 18 kg, Tinker, raudos spalvos keturmetis 21 kg sveriantis šuo, Turpin, 27 kg ir Sweep, sveriantis mažiau nei 18 kg, bet žinomas už didžius nuopelnus ringe.

Antroji kova buvo surengta po kelių dienų, 1825 metų liepos 30 dieną. Šį kartą šunys buvo leidžiami į narvą poromis. Pirmieji buvo Ball ir Tinker, kurie pirmomis minutėmis net nedrįso artintis prie įsiutusio liūto. Galiausiai Ball buvo pačiuptas liūto, kuris įsikandęs jį į nasrus ėmė vaikščioti po narvą lyg katė su pele dantyse. Tuo tarpu Tinker bandė kandžioti liūto kojas taip suerzindamas jį, kol Wallace paleido Ball ir puolė antrąjį šunį. Ball leisgyvis išslinko už narvo ribų, kur po kelių minučių nugaišo. Liūtas būtų pražudęs Tinker, bet hendleriai žvėrį nuviliojo mėsos gabalu ir ištempė sužeistą šunį iš ringo. Po 20 minučių narvan įleista antra pora Turpin ir Sweet, kurie drąsiai puolė liūtą. Turpin buvo sužeistas akimirksniu ir spruko lauk, o Sweep drąsiai kovėsi, bet negalėjo prilygti nuožmiam liūtui, kuris sučiupo šunį ir sviedė jį į grotas, taip leisdamas jam pasprukti ir išsaugoti savo gyvybę. Po ilgesnės pertraukos nei anksčiau kovon išleista paskutinioji pora Billy ir Tiger, kurie kovėsi su Nero. Šie šunys nenorėjo artintis prie liūto, bet hendleriai juos privertė. Tiger nesėkmingai pabandė kąsti Wallace į nosį ir spruko iš narvo. Tačiau Billy narsiai kovėsi keletą minučių, kol liūtas nesučiupo šuns už juosmens ir, jei ne žmonių įsikišimas, būtų šunį pražudęs.
Kai liūtas suprato, kad visi šunys išsilakstė, jis dar ilgai demonstravo pyktį įnirtingai plakdamas uodegą į šonus ir nuožmiai riaumodamas kruvinais nasrais. Jis buvo paliktas narve valandai, kad minia galėtų įdėmiai jį apžiūrėti, kol jo savininkas išdidžiai stovėjo šalia nugalėtojo žvėrių karaliaus narvo.

Nors ši kova pritraukė daug žiūrovų ir uždirbo nemažai pinigų, abi pusės sutarė, kad daugiau niekada neberengs tokios pramogos. Žinios apie kruviną kovą pasiekė Londoną, kur žmonėms sukėlė nepasitenkinimą, tad netrukus buvo uždrausti pjudymai šunimis. Nuo to meto buldogų kovos tapo vis retesnės, nebebuvo viešų renginių, pavienės kovos organizuotos atokiose privačiose valdose naktimis, į kurias įleisdavo tik saviškius. Galiausiai 1835 m parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį gyvūnų kovas visame Britų salyne, po kurio stipriai sumažėjo buldogų.

Šiuo metu Wallace galima pamatyti Didžiojoje Britanijoje, Esekse esančiame Saffron Waldon muziejuje.
Ironiška tai, kad Wallace motina mirė 2 dienos po gimdymo, tad liūtuką išmaitino buldogė.
Po Wallace mirties 1938 metais jo iškamša atsidūrė aukščiau minėtame muziejuje. Liūtas stovėjo ant trijų letenų, kairę priekinę ištiesęs į priekį virš šuns iškamšos, šitaip paminint jo triumfą kovos ringe.

Šunų kovų atsiradimas

Nors 1835 metais Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas „humaniškasis įstatymas“, senas tradicijas nebuvo taip lengva panaikinti. Pjudymai karts nuo karto dar vykdavo iki 1853 metų. Pvz., Lakanšyre paskutinė šuns ir gyvulio kova įvyko 1841 metais. Vis dėlto su bulių pjudymo smukimu pradėjo nykti grynaveisliai buldogai. Kai buvo uždrausti bulių pjudymai, šunų veisėjai, vertinantys savo augintinių buldogų nuožmumą, drąsą ir atkaklumą, pradėjo veisti šunis tarpusavio kovoms bei žiurkių pjudymui. Taip žmonės susidomėjo kitu kruvinu sportu – šunų kovomis. Po draudimo pjudyti bulius išliko galimybė organizuoti šunų kautynes.

Šunų kovos nereikalavo tiek vietos, kiek jos reikėjo bulių pjudymui, jas buvo galima rengti slapta nuo valdžios (rūsiuose ar alaus barų patalpose). Žinoma buldogai geriausiai atitiko reikalavimus šioms kovoms. Selektyvaus veisimo dėka atsirado šunims agresyvūs, mažesnio ūgio ir vikresni šunys. Labiausiai vertinami buvo kitiems šunims agresyvūs, nenumaldomos drąsos, skausmui ištvermigi, pasiryžę kovoti iki galo ir labai prisirišę prie žmonių šunys. Nuo anksčiau vyravusių buldogų jie išsiskyrė mažesniu ūgiu, svoriu, didesniu vikrumu. Mažesni ir vikresni šunys buvo reikalingi dėl to, kad duobė, kurioje vykdavo kovos, buvo žymiai mažesnė už aikštes, kuriose buvo pjudomi buliai ir lokiai.

Drąsūs, ištvermingi, agresyvūs, sportiški terjerai buvo veisiami su kai kuriais kovojančiais buldogais, norint išlaikyti ir sustiprinti reikiamus bruožus. Šie mišrūnai buvo vadinami bulterjerais (bull-and-terriers), pusė ir pusė (half-and-halfs) ir pitterjerais (pit terriers). Galbūt vieni iš jų buvo juodieji su įrūdžiu terjerai (Mančesterio terjerų protėviai) ar dideli baltieji anglų terjerai. Yra nuomonių, kad tarp bulterjerų tipo šunų protėvių gali būti ir foksterjerų, iš kurių bulterjerai paveldėjo stiprų azartą, bebaimingumą ir ištvermę. Nauji hibridai plito tarp šunų kautynių mėgėjų, juos imta vadinti bull-and-terrier. Manoma kad šie mišrūnai ir buvo pirmieji pitbuliai.

Kita vertus egzistuoja ir kitokia nuomonė. Kalbant apie tokių šunų kaip pitbulterjerai kilmę reikia paminėti, kad kai kurie tyrinėtojai nemano, jog pitbuliai turi daug terjerų kraujo – pasak jų, šie šunys yra gana originalus senųjų buldogų variantas. Richard Stratton teigia, jog pitbulterjerai ir Stafordšyro terjerai yra beveik nepakitę Renesanso laikų buldogai, didžiąja dalimi gryni, tik gavę kiek kitų veislių (terjerų) kraujo. Jie teigia, kad nereikia painioti pitų su stafbuliais, kurie iš tiesų kilo iš tiesioginių buldogų bei terjerų mišrūnų. Daug painiavos šunų kilmės nustatyme sukėlė ir tai, kad bent jau XIX amžiuje selekcininkai slėpdavo šunų genealogijas, bijodami, kad konkurentai nesužinotų jų paslapčių. Abu variantai yra vienodai tikėtini. Gali būti, kad uždraudus gyvūnų pjudymą, savininkai toliau veisdavo tik mažesnius ir vikresnius buldogus. Bet išlieka tikimybė, kad kai kurie veisėjai, norėdami pasiekti kuo geresnį variantą, buldogus kryžmino su vikriaisiais terjerais. Kadangi buvo siekiama tam tikro tikslo, nebuvo atsižvelgima į veislės grynumo išlaikymą. Tuo metu šunys labiausiai buvo vertinami pagal jų darbines, charakterio savybes, o ne pagal jų protėvius ar veislės grynumą.

Amerikiečių pitbulterjero veislė buvo selektyviai veisiama vienam tikslui – kad taptų geriausiu gladiatoriumi šunų pasaulyje. Kadangi veislė kilusi iš buldoginių tipo šunų, ji turi daug ne tik kovoms būdingų privalumų. Viena iš tokių savybių taip vadinamas geimas (game) – noras atlikti užduotį iki galo, užsispyrimas, nepaisant sužalojimų ir skausmo, net gresiančios mirties. Geimas buvo labiausiai vertinama savybė kovose, bet ji labai naudinga ir kitose srityse – atkaklumas įsikandus laikyti bulių ar lokį, nepalaužiamumas ginant šeimininko namus ir nuosavybę ir neįtikėtinas pakantumas skausmui. Ypatingai paskutinė savybė buvo vertinama, kadangi stabilios psichikos šuo niekada neįkąstų iš baimės ar skausmo, kas ypač svarbu buvo to meto Anglijos priemiesčiuose. Taigi, kai dalis veisėjų šunis ruošė tik kovoms, kita dalis šeimininkų šiuos šunis laikė paprastais ir naudingais įprastoje kasdienybėje.

Kadangi kovos vis populiarėjo, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, specialios sutartys, rengiant šunis kovom naudotas optimalus krūvis ir darbo forma. Prasidėjo kruopšti selekcija. Šunų kovos niekada nesiliovė, nepaisant to, kad XX a. jos uždraustos ir jų organizatorius imta persekioti. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima, kartu jie augindavo ir rūpindavosi šunimis.