Istorija

Didžioji dalis šunų istorijos ir kilmės tėra spėliojimai, kai kuriais atžvilgiais labai panašūs į dėlionės rinkimą. Dėl šios priežasties nuomonės apie veislių kilmę dažnai skiriasi viena nuo kitos. Pvz., nesutariama, ar pitbuliai yra lig šių dienų išlikę senieji buldogai, ar darbinių buldogų ir medžioklinių bei pjudymo tejerų mišinys. Diskusijų priežastimi tai tapo ir dėl to, kad anksčiau šunys buvo klasifikuojami ir vadinami pagal bendrą išvaizdą ar tik atliekamą darbą, o ne pagal „veislę“. Istoriškai žodžiai „terjeras“ ir „buldogas“ buvo vartojami gana dažnai, bet neturėjo griežtai apibrėžtų reikšmių. Dėl to labai sunku nustatyti tikruosius pitbulių protėvius. Iki šiol šiuo klausimu tebėra diskutuojama – pateikiama įvairių variantų, bet tikroji jų kilmė nėra žinoma. Tačiau sutariama, jog pitbulių veislė turi ilgą istoriją.

Dauguma dabar atpažįstamų veislių yra kontroliuojamo veisimo proceso, vykusio apie 1830 – 1900 metus, produktas. 1859 metais Didžiojoje Britanijoje įvykus pirmajai šunų parodai ir 1873 metais įkūrus Britų kinologų klubą, pradėta rimčiau dokumentuoti genealogijas (ši praktika pasiskolinta iš galvijų ir žirgų kilmės registrų). Lig tol dauguma šunų skirtyti pagal paskirtį, o rimtesnis „petsų“ poreikis atsirado vos prieš gerą šimtmetį.

Kalbant trumpai, kažkada seniai seniai iš palyginti lengvo sudėjimo medžioklei ir ganymui skirtų molosų kilo alauntai, auginti klajoklių alanų ir plačiai pasklidę po įvairias Europos sritis. Europoje alauntai skirstyti į kelis tipus, vieni jų naudoti medžioklei sugriebiant ir laikant grobį, kiti buvo mėsininkų padėjėjai. Įdomu tai, kad vieni autoriai mastifus kildina iš jų, kiti teigia, kad mastifai yra žymiai senesni, nuo senų laikų gyvavę greta molosų ir naudoti grobiui sučiupti bei sulaikyti. Grįžtant prie alauntų galima paminėti, kad padėjėjai medžioklėje veislėje paliko to tam tikrą svarbų indėlį – šie šunys skirti stambaus grobio sugavimui ir pasižymėjo tuo, kad aukos nieku gyvu nepaleisdavo. Kitas tipas – mėsininkų padėjėjai – padėdavo suvaldant nirčių galvijų bandas ar puslaukines kiaules. Su laiku pastarieji atsiskyrė į du dydžiu ir šiek tiek funkcijomis besiskiriančius tipus, vienas jų ir išsivystė į buldogus. Šie pagelbėdavo mėsininkams (pvz., turėdavo suvaldyti jautį ne tik jį vaikydamiesi, bet ir įsikąsdami jam į ausį). Tais laikais šie šunys išvaizda (ir greičiausiai temperamentu) priminė dabartinius amerikiečių Stafordšyro terjerus ir pitbulterjerus, o ne mums į prastus anglų buldogus. Manoma, kad ėmus populiarėti parodomiesiems jaučių pjudymams, buldogų netgi galėjo atsirasti du tipai – vienas toliau talkino ūkiuose, o kitas dalyvavo kovose su galvijais ar kitais gyvūnais. Metams bėgant „baitingui“ naudoti buldogai sumažėjo, kadangi išpopuliarėjo į nosį, o ne ausis kimbantys šunys. Visi jie pasižymėjo ypatinga iš alauntų paveldėta savybe – įsikibęs į auką šuo jokiu būdu nenorėdavo jos paleisti.

Apie 1835 metus uždraudus jaučių pjudymus, buldogai vos neišnyko. Sunku pasakyti, ar veislę išgelbėjo šunų parodos – tuo metu iš naujųjų „žvaigždžių“ jau tyčiotasi, kad jie silpni ir nė iš tolo neprimena darbinių buldogų.  Kovose jie taip pat nelabai pritapo, kadangi buldogų pjautynės būdavo gan nuobodžios – jie tiesiog kibdavo vienas į kitą ir nepaleisdavo. Užtat jų ir terjerų hibridai labai paplito, įvairiuose regionuose auginti skirtingi jų tipai. Dalis tų hibridų tapo Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių Stafordšyro terjerų ir pitbulterjerų protėviais (taip pat vėl primenu, kad nemažai kas pitbulius laiko daugiau buldogais negu tejerais). Anglų bulterjerai čia sąmoningai „neįpaišyti“ – jų kilmė kaip ir panaši, tačiau jie veisti turint visai kitą tikslą – „baltųjų džentelmenų“ kūrėjas Hinksas kūrė grakščius, elegantiškus baltus šunis, kurie daugiausia dalyvaudavo parodose, o ne sunkiai dirbdavo.