STONE ROW KENNELS' GATE CRASHER

AADR pripažįsta amerikiečių pitbulterjerus, Patterdale terjerus ir amerikiečių bully. AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. Nors laikai ir drastiškai pasikeitė, bet vos prieš kelias kartas šunys buvo veisiami ne dėl išvaizdos, o dėl darbo. Jei mes prarasime tas savybes, dėl kurių pitbulterjerai tapo garsiausiais ir įvairiapusiškiausiai viso pasaulio sportininkais, veislei bus padaryta didelė žala. AADR veisime skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą. AADR neremia ir netoleruoja bet kokios įstatymus pažeidžiančios veiklos.

Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. Kadangi jų dydžių ir spalvų įvairovė plati, o patys šunys istoriškai pasižymi ištikimybe, įvairiapusiškumu ir atsidavimu šeimai, pitbulterjeras iki šių dienų yra viena populiariausių JAV veislių.
VEISLĖS TIPAS, APRAŠYMAS, ASMENYBĖ - 20 taškų. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku atskirti ir apibrėžti veislę kaip tipą, kadangi matomą šuns įspūdį dažniausiai sudaro į akis nekrintantys bruožai. Šuo gali būti fiziškai nuostabus, su visomis reikiamomis savybėmis, tačiau netinkamas veislės atstovas. Šuo, kuris savo išvaizda bei būdo bruožais artimai primena standartą, priklauso reikiamam tipui. Tai geriausia nustatyti iš pirmo žvilgsnio - „ar šuo gali būti identifikuotas kaip pitbulterjeras”.
Iš pirmo žvilgsnio, pitbulterjeras yra gyvybingas, fiziškai sveikas ir pusiausviras. Nieko perdėto, jokių kraštutinumų, viskas proporcinga. Siekiant optimaliausios jėgos ir greičio pusiausvyros, pitbulterjero kūno ilgis turi būti proporcinga aukščiui, dydis svoriui, o priekinės dalies kampai - užpakalinės kampams.
Teisėjui pateiktas šuo turi būti švarus, tinkamos kūno kondicijos, proporcingo ūgio ir svorio. Idealus pitbulterjeras atletiškas, rodo didelė ištvermę, matosi jo gerai apibrėžtas liesas raumenynas. Šuo negali būti nei badaujantis ar dehidratuotas, nei minkštas ar griozdiškas. Demonstruojami šuniukai turi būti sveiko svorio, nei kresni, nei liesi, jų kondicija negali būti tobulinama bent 9 mėnesius. Už parodos ringo ribų šuo turi gyveni pilnavertį gyvenimą.
DYDIS. Amerikiečių pitbulterjeras yra vidutinio dydžio šuo, dažniau patenka į 30 - 60 svarų (13,6 - 27 kg) kūno masės diapazoną. Proporcingumas ir ūgio bei svorio santykis svarbesni, negu specifinis dydis, išreikštas skaičiais. Negalima pamiršti, kad ekstremalūs dydžiai atima balansą ir panaikina kūno proporcingumą, dėl to retai šuns judesiai būna pageidautini. Pageidautina, kad kalė svertų iki 50 svarų (23 kg), patinas - iki 60 svarų (27 kg).
SPALVA. Priimtinos visos kailio spalvos. Priimtinos nosies spalvos - juoda, mėlyna, šokolado ir raudona. Pirmenybė teikiama vienspalvei nosiai, o ne dvispalvei („drugelio”). Nosis be pigmento („Dudley”) laikoma rimtu trūkumu, tačiau negalima jos supainioti su atskiestu raudonu atspalviu.
ASMENYBĖ. Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitikintis savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.
GALVA - 5 taškai. Galva proporcinga su kūnu, sudaro maždaug 2/3 pečių pločio. Vienodo ilgio nuo nosies galiuko iki pakakčio (perėjimo iš kaktos į snukį) ir nuo pakakčio iki kaukolės viršūnės. Žiūrint iš viršaus bei šono, galvos forma - buko pleišto formos, iš priekio - kvadratinė. Snukis po akimis platus, truputį smailėja nosies link. Viršutinė snukio linija, žiūrint iš šono, tiesi. Žandikaulių raumenys galingi, subrendusio šuns gerai išsivystę. Lūpos prigludusios.
KAKLAS - 3 taškai. Raumeningas ir gana ilgas. Parodinėj stovėsenoj žandikaulio apatinė linija turi būti lygi arba laikoma aukščiau už nugaros liniją. Kaklas platėja palaipsniui, kol pereina į pečius.
DANTYS - 5 taškai. Sankanda žirklių principo - kandžiai persidengia kaip žirklės. Iltiniai dantys tvirti, plačiu pagrindu. Jei iltys sandariai persidengia, leidžiama tiesi sankanda (kandžiai liečiasi kandamaisiais kraštais), taip pat apatiniai dantys gali dengti viršutinius (bet tai nėra pageidautina). Priklausomai nuo amžiaus leistinas tam tikro laipsnio dantų nusidėvėjimas, taip pat ir dantų trūkumas šuniukams. Dėl nuskelto ar ištraukto iltinio danties šuo nebus diskvalifikuotas, bet didelių aukštumų nepasieks.
AKYS - 2 taškai. Elipsės formos, įstatytos giliai, vokai neapdribę.. Spalva susijusi su nosies veidrodėlio pigmentacija. Raudonanosiai šunys natūraliai turi šviesias akis, dažniausiai aukso ar lazdyno spalvos, rečiau žalias. Baltų šunų su minimaliomis kitų spalvų dėmėmis akių spalva bus panaši į nosies, kartais viena ar abi akys būna mėlynos. Visiškai mėlynos akys įmanomos, bet abi pasitaiko retai.
AUSYS - 2 taškai. Natūralios, idealiausios vidutinio dydžio, vadinamosios “rožės” formos (pakeltos), priimtinos ir pusiau stačios ar patrumpintos taip, kad būtų stačios. Visiškai nulėpusios ar visiškai tiesios („šikšnosparnio”) ausys nepageidaujamos. Kirptos ausys nelaikomos trūkumu.
UŽPAKALINĖ DALIS - 25 taškai Kai šuo stovi taisyklingai, galinės čiurnos turi būti vertikalios nuo kulkšnies į pagrindą ir bus truputį už galinio kryžiaus taško. Užpakalinei kojai esant tokioje padėtyje, kryžiaus nuolydis turi sudaryti 45 laipsnius į pagrindą ( matuojant nuo aukščiausio dubens taško iki užpakalinio kryžiaus taško. Kojos kaulai ilgesni negu šlaunikaulis. Šioj pozicijoj kelis yra viršutiniame kojos trečdalyje. Jei iš viršutinio kryžiaus taško pieštumėt liniją į kelį, gautumėt stačią (90 laipsnių) kampą į kryžiaus nuolydį. Linija nuo kelio žemyn į kulną turi sudaryt opoziciją stačiam kampui ir 45 laipsnių kampą su pagrindu. Čiurnos palyginti trumpos, sudaro maždaug trečdalį kojos ilgio.
LIEMUO - 10 taškų Krūtinės ląsta elipsės formos, viršuje platesnė, pasiekusi maksimalų plotį tarp alkūnių, smailėja. Tokia forma suteikia didesnį kvėpavimo efektyvumą, negu barelio ar „herring gutted” formos. Juosmuo gerai išvystytas, platus ir gana trumpas, bet ne tiek, kad prarastų lankstumą. Dubuo turi būti tokio pločio, kad užpakalines kojas šuo statytų šiek tiek plačiau negu priekines - tai suteikia stabilumo.
PRIEKINĖ DALIS - 15 taškų Šuniui stovint, mentikaulis turi idealiai būti pastatytas į žemę 45 laipsnių kampu. Alkūnė yra tiesiai iš peties viršaus ir sukuria galingą priekį, kadangi suformuoja tinkamą paviršiaus plotą prisitvirtinti raumenims. Petys truputį platesnis negu krūtinės ląsta ties 8 šonkauliu. Kai žiūrima iš priekio, apatinė peties dalis turi atrodyti tiesi ir kieta, dvigubai storesnė kaip užpakalinės dalies čiurna ir daug ilgesnė negu žastas. Tačiau iš šono matyti, kad priekinės dalies čiurnos nėra visiškai stačios. Tai šuniui leidžia šokinėti ir veikia kaip amortizatorius. Natūrali alkūnių pozicija turi būti paraleli krūtinės ląstai ir statyti priekines kojas priekin. Ekstremalus pėdų pasukimas išorėn nepageidaujamas, kadangi dėl to alkūnės tolsta nuo kūno. Krūtinė turi būti gerai išvystyta, bet ne per daug plati, o krūtinkaulis matomas.
PĖDOS - 3 taškai Pėdos apskritos, kompaktiškos kaip katės letena. Pirštų pagalvėlės minkštos. Natūraliai atviros pėdos su ilgais pirštais (panašios į triušio) yra paplitusios ir priimtinos, bet ne taip gerai vertinamos. Nagai turi būti reguliariai karpomi, kad dėl jų kojos nebūtų laikomos nenatūralioje pozicijoje. Plokšti pėdų čiurnikauliai ar slėsnos nepageidaujami. Dvigubi pridėtiniai pirštai ar pridėtiniai ant užpakalinių kojų - trūkumas.
UODEGA - 3 taškai. Atsipalaidavęs šuo uodegą laiko žemai, ji primena seno vandens siurblio rankeną. Uodegos ilgis baigiasi nusmailėjimu ties kulno sąnariais. Kai judama ryžtingai, atrodo, kad uodega pratęsia viršutinę nugaros liniją. Jei šuo stovi susidomėjęs, uodega laikoma švelniai išlenktoje „iššūkio” pozicijoje, neužriesta ant nugaros ir nepabrukta tarp kojų. Uodega negali būti patrumpinta ar kaip nors kitaip pakeista.
ODA IR KAILIS - 2 taškai Oda ir kailis yra šuns sveikatos indikatoriai. Kailis turi būti trumpas, slidus, blizgantis, oda prigludusi, standi, išskyrus kaklą, kur šiek tiek laisvesnė, bet su saiku ir ne ekstremaliai nudribusi.
JUDESIAI - 5 taškai Jei šuo turi gerus kampus ir yra subalansuotas, judės tinkamai. Idealiai šuo turi būti demonstruojamas risčioje. Manoma, kad situacijose, kur susijaudinimas didelis bei yra didelis išblaškymas, gali kili problemų, tad hendleris turi stengtis šuns judesius pateikti kuo geriau. Bėgdamas risčia šuo turi judėti lanksčiai. Negali būti jokio judesių švaistymo. Skirtingai nuo šuns su suvaržyta judesių amplitude, šuo kuris juda efektyviai, atrodo grakštus ir lengvas, bet tik pradėjus judėti gali prireikti 1 - 2 žingsnių, kad jis pagautų natūralų ritmą. Aukšti žingsniai, judėjimas šonu ar žingsniavimas šiai veislei nepageidautini. Judant kojos neturėtų kirstis ar trukdyti viena kitai. Didėjant greičiui, žingsniai niekada nepasiekia balanso linijos centro. Šuo, kuris akivaizdžiai yra šlubas laikomas nesveiku, ir, negali gauti taškų, net jei ringe tai bus vienintelis šuo tą dieną.

JAV „pit bull“ reiškia ne veislę, o tipą. Tam tipui priklauso amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, priklausomai nuo valstijos veislių gama gali skirtis, o kartais šuniui užtenka turėti kokį nors panašų bruožą ir jis jau bus pitbulių tipo atstovas – kas domisi, žino, kad toji masė (kartais daugybė skirtingų veislių) statistikoje paprasčiausiai vadinami pitbulterjerais… Taigi, jei į visus tuos šunis žiūrėsime kaip į tą pačią veislę, tik skirtingas jos atmainas (yra ir tokių požiūrių), skirtumų ieškoti neverta. Aš pati, žinoma, juos visus skirstau į atskiras veisles, vien dėl to, kad patys pitai ir stafai atsiskyrė daugiau kaip prieš 70 metų.

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta 1800ųjų pabaigoje, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių“ ar „pet“ tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Dauguma bull tipo terjerų augintojų savo šunis stengėsi nuo tokių parodų laikyti kuo toliau ir ilgą laiką jiems neblogai sekėsi. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo visokių FCI, arba apsilanko tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

1936 metais AKC pitbulterjerus pripažino – pavadino juos Stafordšyro terjerais ir perspėjo, kad apie bet kokias pjautynes teks pamiršti (dėl to ir pavadinimą pitbulterjeras, labai jau akivaizdžiai susijusį su kovomis, teko pakeisti). Veislės standartas sudarytas remiantis grynaveislio pitbulterjero Colby`s Primo aprašu.

1972, kad būtų išvengta painiavos su angliškaisiais sfatbuliais, veislė pervadinta amerikiečių Stafordšyro terjerų vardu.

AKC užregistruotus pitbulterjerus, tapusius Stafordšyro terjerais, imti veisti ir auginti ne kovoms ar sportui, o parodoms ir kaip numylėtinius. Parodiniai gyvūnai veisiami, kad atitiktų išvaizdos standartus (tad būna vienodesnės išvaizdos), o darbinės savybės paprastai visai paliekamos užmarštyje. Dalis tų šunų iš seno įpratimo buvo registruojami ir kaip stafai, ir kaip pitai (pvz., UKC), dalis pitbulterjerų augintojų ranka numojo į parodas ir toliau šunis augino kovoms, sportui ir pan. Susidarė labai įdomi padėtis, kadangi UKC tik visai neseniai uždraudė "maišyti" linijas.

Galima sakyti, kad ta pati veislė – pitbulterjeras – 1930 metais buvo padalinta į dvi dalis, kurias daugiau kaip 70 metų veisė skirtingiems tikslams. Va čia ir kyla klausimas, ar tos dvi „dalys“ – tik du tos pačios veislės tipai, ar jau dvi atskiros veislės. Žvelgiant į AKC/FCI stafą ir ADBA/AADR pitbulterjerą, aiškiai matyti, kad juos galima vadinti skirtingomis veislėmis, nes skirtumai gana akivaizdūs.

Dalis UKC pitbulterjerų yra savotiški tarpiniai variantai dėl to, kad jie būna arba pitai, arba stafai, arba stafų/pitų mišrūnai. Tačiau šioje vietoje žibalo į ugnį gali įpilti kai kurių kitų veislių pavyzdžiai. Egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnų, kurie net tam pačiam kinologų klube registruoti tuo pačiu pavadinimu, tačiau vieni veisiami darbui, kiti - parodoms.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai geriau ir patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Gerai, jei turime grynaveislius amstaffą ir pitą – tada galime juos sugretinti ir drąsiai lyginti tuos skirtumus. Aišku, lyginant didelį kiekį tokių šunų, atsiras neatitikimų. Pvz., gali pasitaikyti red nose stafas (taip, tikimybė visada yra) ar pitas stafiškesne galva. Bet vis viena – mes turėsime kokį nors kilmės įrodymą ir žinosime, apie ką kalbama. Blogiau, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų ar išvis nežinome, kas šuns tėvai – tada, norint bent dalinai nuspėti, kas ten per padaras, reikia ieškoti požymių ir veislę spėti iš tų požymių gausos (taip sakant, „dėlioti pliusiukus“), yra šiokia tokia rizika nepataikyti. Net ekspertai žiūrėdami į šunį ne visada gali atskirti, ar tai pitbulterjeras, ar stafas – kartais žiūri į šunį, matai, kad jis lyg ir pitas, bet regi jame ir kažkokių stafiškų bruožų.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į veislių standartus:

Lygindami standartus, patys galite rasti neatitikimų ir panašumų. Aš paminėsiu kai kuriuos bendresnius ir dažniau pasitaikančius skirtumus (bet kuriuo atveju jie nieko 100 proc. negarantuoja).

Amerikiečių stafordšyro terjeras: JCh Moonlight Budulis S Almaznogo Ostrova (Moony)

Stafas kaulingesnis, tvirtesnio sudėjimo, kresnesnis, stambesnis, sunkesnis, turi labiau išreikštą priekinę kūno dalį, pabrėžtas priekines kojas, platesnę ir gilesnę krūtinę, negu pitbulterjeras (nors pitų standartas ir reikalauja pakankamai užpildytos krūtinės, nemažai jų vis viena yra siaurokos arba nepakankamai gilios). Daug dešimtmečių Stafordšyro terjerai veisti „ringo judėsenai“ – kad vizualiai šuo idealiai judėtų, todėl ir turime tuos, lyginant su pitbulterjeru, „perdėtus“ pečius ir galvą. Pitbulterjeras lengvesnis, liesesnis, jo raumenynas ne toks masyvus, labiau pabrėžtos užpakalinės kojos. Virš juosmens pitas turi nedidelę arką, kuri jam suteikia tam tikrą energingesnį, smarkesnio tipo šuns, įvaizdį. AKC standarte minimas stafo kryžiaus nuolydis neturėtų būti painiojamas su ta „pitbuliška“ arka. Pitbulterjerų tarpe didesnė išvaizdos tipų bei spalvų įvairovė.

Amerikiečių pitbultejeras

Pitbulterjeras gali sverti 13 (dažniau nuo 18) – 27 kg, stafas - 20 – 35 kg. Negrynakraujai pitbulterjerai paprastai būna kiek didesni už tikruosius, „parėjusius“ iš kovinių linijų. Tie „ne tokie tikri“ pitai veisiami ne dėl kokių nors savybių, o tiesiog todėl, kad yra pitai. Paprastai daugiausia problemų ir sukelia tokie neaiškaus veisimo šunys, nors dauguma jų irgi būna pakankamai stabilūs ir mieli. Deja, nelabai kas su jais atsakingai dirba, sėdi prie jų veisimo ir panašiai. Šie gyvūnėliai dažnai (kaip ir negrynakraujai amstaffai) atsiduria prieglaudose.

Daugelis pitbulterjerus sieja su raudona nosim, taip pat marmurine (merle) spalva. Stafas negali būti ne tik red nose, bet ir juodos su įrudžiu, kepenų spalvos ar turėti daugiau kaip 80 proc. baltos – šių šunų išvaizdoje pigmentacijai skiriamas didesnis dėmesys, tad kaip vieną iš skirtumų galima paminėti ir akių apvadus – stafą tamsiai apvestomis akimis pamatysite žymiai dažniau, negu pitbulterjerą.

Stafo galva atrodo „stipresnė“, jo skruostų raumenys ryškesni. UKC pito galva mažesnė, labiau plytos formos, plokščia kaukole. Kai kur užsimenama ir apie antakių lankų, kaukolės kaktinės dalies formos skirtumus. Amerikiečių Stafordšyro terjerų akys apvalesnės, pitbulterjerų dažniau migdolo formos.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Anksčiau parodiniai stafai dažnai turėdavo kirptas ausis – tai suteikdavo jų išvaizdai gražumo, gal dar elegancijos, tam tikrų bruožų pabrėžimo ir, aišku, piktesnę išvaizdą. Pitbulterjerams ausys taip pat dažnai karpomos, ypač jei jie UKC kilmės.  ADBA/AADR tipo pitams, darbiniams bei koviniams šunims ausys trumpinamos daug rečiau.

Daugeliui paprastų „vartotojų“ šunų būdų skirtumas nelabai aktualus. Dauguma pitų gali būti agresyvesni kitiems šunims. Pitui dažnai būdingas ir stipresnis geimas, nes ji ilgiau veistas dėl šios savybės – koviniai šunys buvo auginami jėgai, ištvermei, greičiui ir tam jau minėtam geimui. Stafai, veisiami vien parodoms, prarado daug ką, dėl ko buvo auginti pitbulterjerai – tačiau buvo stiprintos jų socialinės, nervų sistemos stabilumo savybės. Pitbulterjeras greitesnės reakcijos, jis labiau bekompromisis. Stafas kiek socialesnis, ne toks drovus. Palyginus su pitais, tarp stafų dažniau pasitaiko "nuobodžių" šunų - tai yra, nelabai besidominčių žaidimais ar kita aktyvia veikla. Veterinarų teigimu, pitbulterjerai rečiau patiria traumas aktyvios veiklos metu.