ADBA parodų TOP10:

ADBA Weight Pull TOP:

 

Daugiau informacijos apie geriausius 2016 m. ADBA šunis - APBT Gazette

UKC parodų TOP10:

Pitbulterjerai:

Amerikos buliai:

Oficialios UKC lentelės: spausti čia

UKC Weight Pulling rezultatai: spausti čia

 

OMK's Miss Cuba Libre

I. Įvadas.

A. Kad būtų galima suprasti veislės standartą, reikia išmanyti veislės istoriją
B. Teisėjo tikslas – objektyviai kokybiškam veisimui atrinkti gyvūnus, būdingus veislei.
C. Vertinant šunis, kurie labiausiai atitinka standartą, negalima palikti vietos asmeniniam šališkumui.
II. Bendras apibūdinimas - 20 taškų.
A. Būdingos išvaizdos atitikimas.
1. Kaip pitbulterjeras atrodo visame ringe.
2. Tvirtas, trimatis. Sudaro stiprumo įspūdį, ne mažas ar silpnas.
3. Atrodo kvadratinis, su sunkiais kaulais, tvirta priekine dalimi, lengva ir elastinga užpakaline dalimi.
4. Atrodo atletiškas, ne griozdiškas. Raumenys lygūs, bet apibrėžti.
5. Suaugęs šuo pristatomas liesas, su matomomis šonkaulių ir nugarkaulio užuominomis (tačiau klubikaulių nematyti), tvirtais ir apibrėžtais raumenimis. Kailis švarus, blizgus, nagai trumpai kirpti. Šuniukų klasės dalyviai turi būti gerai maitinami, be išsišovusių šonkaulių, nugarkaulių ar kryžiaus. Jų kailis blizgus, nagai apkarpyti.
B. Balansas
1. Galinės ir priekinės dalių kampai proporcingi – geriausia tai vertinti šuniui judant risčia.
2. Aukščio ir svorio santykis – aukštesnis šuo sveria daugiau.
3. Galvos dydis proporcingas kūnui, kaklas pakankamai ilgas, kad 2/3 galvos, laikomos normalioje vertikalioje padėtyje, būtų virš nugaros.
C. Pristatymas
1. Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka.
2. Nors tam tikras agresijos kitiems šunims ar gyvūnams laipsnis veislei charakteringas, nevaldomas elgesys neleis teisėjui tinkamai įvertinti šuns išvaizdos.
D. Sveikata
1. Šuns dvasią, gyvybingumą išduoda blizgantis kailis, ryškios akys, trykštanti gyvūno sveikata.
2. Spalva ir spalviniai nudažymai, susiję su paveldimomis sveikatos problemomis, laikomi trūkumu.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinosas (baltas šuo mėlynomis ar rausvomis akimis, rausva nosimi, lūpomis, nepigmentuotomis letenų pagalvėlėmis, akių kraštais)
III. Elgesys - 10 taškų
A. Pasitikintis ir budrus.
B. Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams.
C. Švelnus su savais.
Rimti trūkumai: drovus ar baikštus.
IV. Galinė dalis - 30 taškų.
A. Juosmuo
1. Platus ir gana ilgas, kad suteiktų šuniui pakankamai kvadratinę formą. Per trumpas gali trukdyti šuns lankstumui, per ilgas blogina judrumą ir greitį.
B. Kryžius
1. Ilgas, nuožulnus, reikiamo pločio. Gali būti vertinamas pagal uodegos pagrindą, kuris turi būti žemai.
2. Idealus kryžiaus nuožulnumas – 30 laipsnių į pagrindą.
C. Užpakalinių kojų proporcijos.
1. Šlaunikaulis turi būti tokio ilgio, kad kelio sąnarys būtų viršutiniame užpakalinės dalies trečdalyje.
2. Blauzdikaulis - šeivikaulis yra ilgiausi kaulai galinėje dalyje.
3. Slėsnos vidutinio ilgio, su raumenimis, kurie lygiai prisijungia kiekvienoje kaulo pusėje taip, kad kulnai judėtų lygiagrečiai vienas kitam, nekrypdami nei vidun, nei išorėn. Slėsnų kaulai, kulnų sąnariai ir apatinė blauzdikaulio dalis lengvi, gerai išvystyti ir elastingi.
4. Užpakalinės dalies kampai – santykis tarp kaulų ilgio ir raumenų, kurie pritvirtinti prie tų kaulų, lemia kelio sąnario posvyrį, kas suteikia gerą kulnų palinkimą. Tai prisideda prie natūralaus šoklumo, kuris pageidaujamas užpakalinėje dalyje.
5. Raumenų tvirtinimosi vietos ilgos ir gilios, sujungimai geri, tai priverčia raumenis atrodyti lygius, bet apibrėžtus (ne išsipūtusius).
Trūkumai: trumpas ar plokščias kryžius, tiesus kelio sąnarys, hupermobilus ar palinkęs kulno sąnarys, „karvės kulkšnys“, išsipūtę raumenys.
V. Priekinė dalis - 20 taškų.
A. Krūtinės ląsta.
1. Gili, elipsės formos, su ryškiais kaulais ar krūtinkauliu. Žiūrint iš šono krūtinės ląstos apačia turi siekti bent jau alkūnės sąnario tvirtinimosi vietą.
2. Gerai išvystyta viršuje, siaurėja į apačią, gero pločio iki juosmens.
B. Pečiai.
1. Ties 8 šonkauliu platesni už krūtinės ląstą. Mentė 45 laipsnių ar mažesniu kampu pasvirusi į pagrindą, plati ir plokščia, sudaro geras sąlygas sunkios ir tvirtos priekinės dalies raumenims prisitvirtinti.
2. Petikaulis pasviręs 45 laipsnių kampu ir pakankamai ilgas, kad alkūnė būtų krūtinės ląstos apačioje. Alkūnės prigludusios prie kūno.
3. Dilbis šiek tiek ilgesnis už petikaulį ir tvirtas, dvigubai storesnis už slėsnas.
C. Pėdos.
1. Mažos ir trumpos, sukomplektuotos aukštai ant čiurnos.
2. Pagalvėlės storos, gerai išvystytos. 3. Pridėtiniai nagai natūralūs ant priekinių kojų, nėra natūralu ant užpakalinių kojų.
Trūkumai: statinės formos krūtinė, siaura krūtinės ląsta, smulkūs kaulai, į išorę atsuktos alkūnės, plonos pėdų pagalvėlės, palinkusios čiurnos, šleivos kojos, pridėtiniai pirštai ant užpakalinių kojų.
VI. Galva ir kaklas - 15 taškų.
A. Kaklas
1. Prie kaukolės pagrindo labai raumeningas.
2. Ilgas.
B. Galva.
1. Galvos dydis proporcingas likusiai kūno daliai.
2. 2/3 pečių pločio.
3. Žiūrint iš viršaus ir šono, pleišto formos, žiūrint iš priekio – apvali.
4. Skruostai 25 proc. platesni negu kaklas ties kaukolės pagrindu.
5. Ilgis nuo nosies veidrodėlio iki pakakčio lygus ilgiui nuo pakakčio iki galinės galvos dalies.
6. Tarpuakis gerai užpildytas. Užpildymas po akimis turi būti platesnis, negu galva ties ausų pagrindu.
7. Galva turi būti gili iš viršutinės dalies į žandikaulių apačią.
8. Tiesią dėžutę primenantis snukis.
9. Lūpos prigludusios.
10. Dantų, kandžių sankanda – žirklių principo. Iltys pagrinde plačios, plonėja į galą, viršutinės glaudžiai dengia apatines. Dantys tvirti ir sveiki, rinkinys pilnas.
11. Akys mažos, giliai įstatytos. Žiūrint iš priekio, elipsės formos, iš šono – trikampės.
12. Ausys – jokia pirmenybė neteikiama nei kirptoms, nei nekirptoms ausims, išskyrus pagerintą bendrą šuns patrauklumą.
Trūkumai: trumpas kaklas, neišsivystęs, nuleistas snukis, nudribusios lūpos, ilčių trūkumas, perkandimas ar nesankanda tiek, kad iltys negali priglusti viena prie kitos.
VII. Uodega ir kailis - 5 taškai.
A. Kailis.
1. Oda stora, apie kaklą ir krūtinę laisva, kitur aptempta. Ant gerai treniruoto gyvūno kaklo ir krūtinės ląstos matyti vertikalios klostės.
2. Trumpas, blizgantis kailis kalba apie gerą šuns sveikatą.
3. Galima spalva ar bet kokia spalvų kombinacija, kuri nesusijusi su paveldimomis sveikatos problemomis.
B. Uodega.
1. Stora pagrinde, siaurėja į galą. Ilgis iki kulnų sąnarių.
2. Atsipalaidavusio šuns nukabusi kaip vandens siurblio rankena.
Pagrindiniai trūkumai: marmurinė spalva, albinizmas (baltas šuo, mėlynos ar rausvos akys, trūksta pigmento).
Trūkumai: ilgesnis kailis, ilgesni plaukai ant uodegos ar kitur, trumpinta uodega ar kitokios formos, išskyrus tiesią, uodega.
Diskvalifikacija: agresija žmogui, vienpusis ar dvipusis kriptorchizmas, sterilizuotas ar kastruotas šuo.
Po peržiūros ADBA standarte naujai įtrauktas kondicionuoto šuns svoris – 13,6 – 34 kg.
Svarbiausia, amerikiečių pitbulterjeras turi atrodyti atletas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, judrumą ir ištvermę. Jis turi būti visiškai subalansuotas visais atžvilgiais. Joks dalykas, kurio yra per daug, jam netiks. Būdamas idealios formos, pitbulterjeras bus labai gražus šuo.
Šis veislės standartas nėra skirtas veislei nustatyti. Jį gali naudoti teisėjai vertindami amerikiečių pitbulterjerus. Jo tikslas – padėti ADBA veisėjams ar sankcionuotiems teisėjams nustatyti šunų kokybę ADBA parodose ar skiriant ADBSI taškus, pagrįstus individų kaip veislės standarto atspindžio kokybe. Jis taip pat gali būti naudojamas selekcininkų siekiant įvertinti veisimui skirtus gyvūnus bei vertinant atskirų vados šuniukų kokybę registruojant
ADBA. 1976 m.

Pagal The Book of The American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; Chapter 3; The Devil's Lap Dog

Visai neseniai teko skaityti straipsnį, kur koviniai buldogai apibūdinti lyg kokie satanistų kulto atstovai. Daug pamazgų prirašyta apie mūsų veislę. Tas neišblėstantis plačiosios visuomenės patiklumas nuolat stebina. Pirma, žiniasklaidoje vyrauja tendencija kurti pabaisišką pitbuldogų įvaizdį ir juos sieti su įvairiais nemaloniais elementais. Štai ir pavyzdys - dokumentinis filmas apie motociklininkų gaujas. Interviu paaiškėjo daugybė tokių gaujų blogybių – narkotikai, plėšimai, žmogžudystės... taip pat pasakota, kad tų gaujų nariai buvo pasinėrę į šunų kovas. Aš nežinau, kiek tiesos buvo tuose kituose teiginiuose,  tačiau galiu patikinti, kad nė vienas tos gaujos narys nebuvo žinomas kovinių šunų pasaulyje.

Dar mane labai stebina teiginys, jog pitbulterjerai panašūs į kiaules. Kiek menu būta vos kelių buldogų, į kuriuos pažiūrėjus būtų galima pasakyti, kad jie primena kiaulę. Žinoma gal man vadinamasis „veislės aklumas“, kadangi tarp buldogų praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo. Greičiausiai mūsų draugai „satanistai“ omeny turi anglų bulterjerus– tie atrodo panašesni į kiaules dėl storų kūnų ir žemai nuleisto snukio. Na bet nesvarbu.

Iš esmės visada maniau, kad amerikiečių pitbulterjeras – gan vidutiniškai atrodantis šuo. Kai kurie primena mišrūnus.  Tai priklauso nuo individų. Žinoma, vieni pitai itin dramatiškos išvaizdos, kiti – vidutiniokai.  Vėlgi, turime prisiminti, kad darbinių veislių išvaizda gan įvairi. Norint tai patvirtinti, palyginkite parodų biglius ar seterius su dirbančiais. Nors pitbulterjerų išvaizdos variacijos didelės, yra parametrai, kuriuos galima pritaikyti beveik visiems veislės atstovams. Jei imsime vidutinį tų variacijų atstovą, turėsime teoriškai idealų tipą. Kai pradedam galvot apie idealumus, atsiranda ir tai atitinkančio tipo aprašymas. Vienas geriausių standartų sukurtas ADBA - American Dog Breeders Association. Keletas veislės ekspertų analizavo kovas laimėjusių šunų fizines savybes, kad paruoštų tą standartą. Jis tapo oficialiu ADBA šunų parodose nuo 1976.

Apie pitbulterjerų parodas

Patirtis šunų, žirgų, žmonių sporte ir gyvulininkystėj rodo, kad bet kokiai gyvybės formai atsiras ekspertų armija, žinanti, kaip tie gyviai turėtų atrodyti. Dauguma tų ekspertų pradeda su mėgstamais gyvūnais ir bando tilpti į standartą, tačiau kai kurie turi tikrai nuostabių žinių ir sugeba atskirti gyvūnus, pagal savo fizinius parametrus „veikiančius“ geriausiai.  Dauguma tų žmonių su gyvūnais dirba dėl pinigų. Ūkininkas gali peržvelgti porą šimtų veršelių ir išsirinkti geriausius remdamasis vien jų išvaizda.  Po metų tie veršeliai atneš daugiau pelno, negu jų broliai. Galvijų pirklys iš patirties supranta,  jis praras pinigus per ilgakojus, siaurapečius, įdubusiomis nugaromis veršelius.  Žirgininkas žino, kad arklys kreivomis kojomis ar tiesiomis kulkšnimis pirmas finiško linijos nekirs. Kiekvienas, dirbantis su galvijais, žirgais ar pitbuliais, per ilgai laiką išmoko priimti gerus sprendimus. Profesionalas matys, kuris gyvūnas tiks darbui. Mėgėjais tik maitins savo vaizduotę.

Grįžkime prie amerikiečių pitbulterjero standarto sukūrimo. Kadangi dabar šunys dažniau veisiami dėl išvaizdos, o ne dėl darbo, reikia stengtis išsaugoti šiuos ypatingus gyvūnus atsižvelgiant į tai, kaip išvaizda lemia darbines savybes. Šių šunų šiandien nebūtų, jeigu ne jų veisimas geimui. Pitbulterjerų neveisė dėl intelekto, ištikimybės, drąsos, gražių akių, rožinės nosies ar polinkio gelbėti vaikus. Juos veisė tam, kad laimėtų. Pitbulterjerai buvo sukurti rungtynėms. Šiuos šunis tokius kokie jie yra sukūrė profesionalai – ir kai tie profesionalai dings, išnyks ir pitbulterjerai. Geriausiu atveju tai, ką turim šiomis dienomis – mėgėjų darbas, tik primenantis senuosius gladiatorius. Žinoma, dėkui dievui kad yra tų mėgėjų, kadangi profesionalios kovos nyksta ir šių didžių sportininkų išsaugojimas dabar atsidūrė kitose rankose. Dėl to į standartą žiūrėkime profesionaliai – kad mūsų anūkai galėtų bent pamatyti, kaip atrodė tie koviniai šunys.

Jei pradėsime iškėlę mintį, kad išvaizda turi atspindėti tai, kam šuo naudojamas ir tam, kad laimėtų kovą, iš karto kyla klausimas – kas yra laimėjimas. Dauguma sutinka su tokiu geriausių savybių paskirstymu: geimas, noras kovoti, ištvermė, gebėjimas rungtis, kandimas. Atkreipkite dėmesį, kad tik viena iš šių savybių – gebėjimas grumtis – tiesiogiai susijusi su išvaizda. Dar viena – ištvermė – gali iš dalies priklausyti nuo išvaizdos, tačiau labiau nuo paveldėto širdies ir kraujagyslių sistemos efektyvumo. Daug kas mano, kad galvos forma nulemia kandimą, tačiau praktikoje yra ir kitų su tuo susijusių veiksnių. Earl Tudor apie garsųjį Black Jack, laimėjusį 7 kovas ir nužudžiusį  4 priešininkus, sakė, kad jis taip gerai kando todėl, kad  norėjo „stipriai kąsti“. Tai viską apibendrina. Geras kandimas nepriklauso nuo galvos formos.

Kalbant apie išvaizdą, galima išskirti tik vieną savybę – gebėjimą grumtis. Štai kodėl pitbulterjerai taip skiraisi išvaizda. Tas gebėjimas nėra svarbesnis už su išvaizda nesusijusius geimą, norą kovoti, kandimą, natūralią ištvermę, kurie nesusiję su išvaizda. Kiekvienas žino, kad jei turi „gerai kvėpuojantį“ geimo šunį, jis vertas statymo. Ir visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Tačiau protingi vyrai žino ir tai, kad vienintelis gero geimo šuo – negyvas. Tiksliau, esant tam tikroms sąlygoms, dauguma šunų nurims. Manau, čia yra tiesos, ir šioje vietoje išvaizda tampa svarbi - paprastai apačioje atsidūręs šuo nurimsta greičiau. Sunku sustabdyti net netikusį šunį, jeigu jis dirba viršuje. Šuo, kurio kaulų ir raumenų struktūra neleidžia imtis, turi įdėti daugiau pastangų kad laimėtų. Jo karjera bus trumpa. Tad gebėjimas imtis (išvaizda) koviniams šunims – svarbus dalykas.

Šis standartas nesiremia tuo, kaip kas nors interpretuoja kovinių šunų išvaizdą. Jis turi būti grindžiamas kovas laiminčių šunų fizinėmis savybėmis.

Amerikiečių pitbulterjerų standartas

Pirmiausia pažiūrėkime į šunį iš šono. Idealiu atveju jis turi būti kvadratinis. Tai yra, ilgis nuo peties iki klubo galinio taško turi būti toks pat kaip nuo peties iki žemės. Toks šuo stovės aukštai ir turės maksimalų svertą savo svoriui - stovint normaliai (kai kulnys atkišti kiek toliau negu klubai), šuns bazė (pėdos) bus šiek tiek ilgesnė negu jo aukštis.

Ūgio ir svorio santykis – kritinis. Nors šunys kovoja būdami beveik identiško svorio, didesnio šansai geresni. Taigi kresni šunys ilgais kūnais, sunkiais pečiais ir storomis kojomis paprastai pralaimi aukštesniems ir plonesniems.

Gerai sekasi aukštiems, ploniems, ilgakakliams šunims (toks kaklas didelis privalumas, leidžiantis pasiekti daugiau negu pavyktų trumpakakliui). Kaklas iki pat kaukolės pagrindo turi būti labai raumeningas.

Tada pažvelkite į galinę dalį. Tai – varomoji  keturkojo dalis. Buldogas 80 proc. darbo padaro dubeniu ir galinėmis kojomis. Svarbiausia – ilgas nuožulnus dubuo. Dėl savo ilgio jis tampa svertu šlaunikauliui.  Ilgas dubuo šuniui suteikia kiek pakeltą (kuprotą) išvaizdą.  Taip pat su tuo susijusi žemai išaugusi uodega.

Šlaunys turi būti plačios. Masyvus šlaunikaulis gerai atlaiko platų juosmenį, suteikia  didesnį paviršių sėdmenų ir šlaunies dvigalviui raumenims, kurie lemia didelę jėgą.

Šlaunikaulis turi būti trumpesnis už blauzdikaulį. Tai reiškia, kad kelio sąnarys bus užpakalinės kojos viršutiniame trečdalyje. Žinoma, dažnai galima pamatyti šunis su „žemais keliais“ – jie paprastai turi įspūdingą raumenyną dėl didesnio šlaunies dvigalvio raumens, tačiau, deja, būna stebėtinai silpni ir lėti užpakalinių galūnių srityje. Trumpas šlaunikaulis ir ilgas blauzdikaulis lemia lenktą kelio sąnarį, kas veda į gerai išlenktą kulkšnį. Kovoje tai labai svarbu. Kai šuo stumiamas atgal, jis remiasi natūraliai elastinga, gerai išlenkta kulkšnimi, o keliai tuos judesius kontroliuoja. Šunys tiesiomis, kreivomis kulkšnimis, daugelis Dibo kilmės šunų gerai grumsis, tačiau jei bus stumiami, jų galas greičiau pavargs.

Dabar pažvelkime į priekinę dalį. Šuns krūtinės ląsta turi būti gili, spyruokliuojanti viršuje ir smailėjanti į apačią. Gili ir elipsinė, siaurėjanti geriau už apvalią ar statinės formos krūtinę. Krūtinės ląsta talpina plaučius. Šonkauliai čia - lyg dumplės. Plaučių efektyvumas priklauso nuo oro tūrio skirtumo tarp susitraukimo ir išsiplėtimo. Šuo, turintis statinės formos krūtinę, turės atlaikyti daugiau svorio pagal savo ūgį, tad jo oro siurblys stabčios, kad išgautų tą patį oro kiekį, jis turės daryti daugiau įkvėpimų.  Gili krūtinės ląsta suteikia vietos dideliems plaučiams.

Pečiai turi būti kiek platesni už krūtinės ląstą ties aštuntuoju šonkauliu. Per siauri pečiai neišlaikys tinkamų raumenų, tačiau per platūs lėtins šunį, pridės nereikalingo svorio.  Mentė į žemę turi būti nukreipta 45 ar mažesniu kampu, plati ir plokščia. Žastikaulis turi sudaryti tokį patį kampą tik kita kryptimi, būti pakankamai ilgas, kad alkūnės atsidurtų po krūtinės ląsta. Alkūnės turi būti prigludusios, ne pasuktos išorėn kaip anglų buldogokas suteikia anglų buldogo poziciją -  toks peties tipas lengviau išnarinamas ar sulaužomas.

Dilbis turėtų būti kiek ilgesnis už žastikaulį, sunkus ir tvirtas – dvigubai storesnis už padikaulį prie kulno.  Priekinės kojos ir pečiai turi būti sunkūs, pajėgūs atlaikyti didelius sužalojimus.

Santykis tarp priekinių kojų ir nugaros iš pirmo žvilgsnio atrodo taip: sunkus priekis ir subtilus galas. Sportinių šunų padikaulai, kulnis ir apatinė blauzdikaulio dalis turi būti lengvi, ploni ir elastingi. Priekinės kojos - būti sunkios, tvirtos. Patyręs buldogų žmogus atkreips dėmesį ir į plačius klubus, nugarą ir galingas šlaunis, kas galinę kūno dalį daro labai raumeningą.

Pitbulterjerų galvos – labai skirtingos, kadangi jų išvaizda greičiausiai mažiau susijusi su laimėjimais ir pralaimėjimais. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie galėtų būti naudingi. Pirma – bendras dydis. Per didelė galva tiesiog daugiau sveria ir padidina galimybę kovoti su sunkesniu priešininku. Per mažą galvą lengviau žalos „nosies stiliaus“ šunys, ją lengvai purtys „dirbantys ausimis“. Gerų proporcijų šuo galva sudaryti apie du trečdalius pečių pločio ir būti apie 25 proc. platesnė ties skruostais negu kaklo pagrindas ties kaukole.

Abi galvos pusės iki „stopo“ turi būti maždaug tokio pat ilgio. Nosies tiltelis gerai išvystytas, plotas po akimis žymiai platesnis negu ties ausų pagrindu. Labai svarbu gylis nuo viršugalvio iki apatinio žandikaulio. Žandikaulį užveria prie Temporal fossa besitvirtinantis raumuo, darantis spaudimą į ap. žandikaulio Coronoid process. Kuo galva platesnė šiame taške (tai yra, tarp Zygomatic Arch ir ataugos žandikaulio apačioje), tuo didesnė tikimybė, kad šuo turės ilgo, stipraus sukandimo pranašumą. Tiesus, dėžę primenantis snukis ir gerai išvystytas žandikaulis neturės gausios kandimo galios - daugiau žalojančios ištvermės.

„Lūpingi“ šunys nuolat persikanda lūpas iltimi, kas nėra gerai. Dantys priekyje turi susitikti, svarbiausia, kad viršutinė iltis susičiaupus sandariai dengtų apatinę. Iš priekio akys elipsės formos. Galva pleišto formos galva žiūrint iš viršaus ar šono ir apvali kai žiūrima iš priekio.

Oda stora ir laisva, bet ne raukšlėta. Ji turi aptakiai dengti kūną, išskyrus kaklą ir krūtinę. Čia ji pakankamai laisva, pas gerai kondicionuotą šunį sudaro sudaryti vertikalias raukšles.

Labai svarbu, kad uodega būtų išaugusi žemai. Ties pagrindu stora, iki galiuko plonėja, siekia kulnų viršų, šuniui atsipalaidavus kabo it vandens siurblio rankena.

Letenos mažos, eisena lengva, elastinga.

Dauguma šių išvardintų dalykų susiję su skeletu. Kai iš selekcininko perspektyvos žiūrime į raumenis, svarbu pamatyti jų genetinius bruožus, o ne kondicionavimu pasiektas funkcijas.  Genetiškai galingas šuo gali laimėti net nemokančio treniruoti žmogaus rankose, o genetiškai silpnam jau reikia gero trenerio.

Galvokite apie kaulus kaip svertus, kurių atramos taškai – sąnariai, o raumenys – energijos šaltinis.  Jeigu raumuo tvirtinsis toliau nuo atramos (sukimosi) taško, jėga bus efektyvesnė. Raumenys turi būti ilgi, plačiai prisitvirtinę prie kaulo. Šuo trumpais raumenimis atrodys labai ištvermingas, tačiau jis nebus atletiškas. Raumens jėga slypi jo gebėjime susitraukti. Skirtumas tarp atsipalaidavimo ir susitraukimo būsenų sukuria didžiausią jėgą.

Šuns spalva ar jų kombinacija gali būti bet kokia. Kailis trumpas ir kietokas, jo blizgesys rodo gerą sveikatą, kas sportuojančiam šuniui labai svarbu.

Amerikiečių pitbulterjeras yra sportininkas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, vikrumą ir ištvermę. Jis turi būti visapusiškai subalansuotas. Per daug vieno dalyko atims kitą. Pitbulis nėra modelis, formuojamas pagal žmonių nuomonę.

Amerikiečių pitbulterjerų parodose idealiam šuniui skiriama 100 taškų, jų paskirstymas toks: bendra išvaizda 20; laikysena 10; galva ir kaklas 15; priekis 20; galas 30; uodega ir kailis 5.

Nors šitas standartas – geriausias, kokį kada nors buvo galima sukurti amerikiečių pitbulterjerams,  mano nuomone, vis tiek reikia kelių komentarų. Pirma, jeigu matėte bent kelias šunų kovas ir badysite nugalėtojus atrinkti pagal jų išvaizdą (darant prielaidą, kad idealiai interpretuojate standartą), tikriausiai, jei seksis, būsite teisus 50 proc. Esmė tame, kad dalykas, buldogą darantis nugalėtoju, labai sunkiai aptinkamas iš išorės. Tai - šuns prote ir širdyje.

Grįžtant į kitus standarto aspektus, mažai kas pasakyta apie šuns ausis. Ar jos turi būti visai nulėpusios, pakeltos ar stačios? O gal jos kirptos? Aš asmeniškai norėčiau pilnai nulėpusių natūralių ausų, jeigu jos teisingai krenta. Deja, standartas, kaip ir visi kiti standartai, parašytas it „rėmas“.  Štai kodėl ausys jame vos paminėtos. Kovoje nesvarbu, ar jos pilnai nulėpusios, ar stačios, ar pakeltos, nesvarbu ir ar jos kirptos, ar natūralios. Ak,  sutiksite žmonių, teigiančių, kad natūrali ausis suteikia apsaugą, ir išgirsite sakančių, kad kirptaausį sunkiau sugriebti. Nors abi pusės turi argumentų,  jokio skirtumo nėra. Nesvarbu, kirpsite šuniui ausis ar ne, tai nulems tik Jūsų požiūris į jo išvaizdą.

Kai kuriose šalyse ausų karpymą paskelbė neteisėtu. Mano asmenine nuomone, tame kirpime išties yra šiek tiek žiaurumo, tačiau tai nepateisina dar vieno slegiančio įstatymo. Bet kokiu atveju diskusijose apie ausų kirpimo priešininkai dažnai naudoja taktiką teigdami, kad ausis kirpdavo kovojantiems šunims. Deja, tai nėra tiesa. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasakojant savo laukines istorijas, reikėtų pateikti įrodymų.

JAV „pit bull“ reiškia ne veislę, o tipą. Tam tipui priklauso amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, priklausomai nuo valstijos veislių gama gali skirtis, o kartais šuniui užtenka turėti kokį nors panašų bruožą ir jis jau bus pitbulių tipo atstovas – kas domisi, žino, kad toji masė (kartais daugybė skirtingų veislių) statistikoje paprasčiausiai vadinami pitbulterjerais… Taigi, jei į visus tuos šunis žiūrėsime kaip į tą pačią veislę, tik skirtingas jos atmainas (yra ir tokių požiūrių), skirtumų ieškoti neverta. Aš pati, žinoma, juos visus skirstau į atskiras veisles, vien dėl to, kad patys pitai ir stafai atsiskyrė daugiau kaip prieš 70 metų.

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta 1800ųjų pabaigoje, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus – retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių“ ar „pet“ tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Dauguma bull tipo terjerų augintojų savo šunis stengėsi nuo tokių parodų laikyti kuo toliau ir ilgą laiką jiems neblogai sekėsi. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo visokių FCI, arba apsilanko tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

1936 metais AKC pitbulterjerus pripažino – pavadino juos Stafordšyro terjerais ir perspėjo, kad apie bet kokias pjautynes teks pamiršti (dėl to ir pavadinimą pitbulterjeras, labai jau akivaizdžiai susijusį su kovomis, teko pakeisti). Veislės standartas sudarytas remiantis grynaveislio pitbulterjero Colby`s Primo aprašu.

1972, kad būtų išvengta painiavos su angliškaisiais sfatbuliais, veislė pervadinta amerikiečių Stafordšyro terjerų vardu.

AKC užregistruotus pitbulterjerus, tapusius Stafordšyro terjerais, imti veisti ir auginti ne kovoms ar sportui, o parodoms ir kaip numylėtinius. Parodiniai gyvūnai veisiami, kad atitiktų išvaizdos standartus (tad būna vienodesnės išvaizdos), o darbinės savybės paprastai visai paliekamos užmarštyje. Dalis tų šunų iš seno įpratimo buvo registruojami ir kaip stafai, ir kaip pitai (pvz., UKC), dalis pitbulterjerų augintojų ranka numojo į parodas ir toliau šunis augino kovoms, sportui ir pan. Susidarė labai įdomi padėtis, kadangi UKC tik visai neseniai uždraudė "maišyti" linijas.

Galima sakyti, kad ta pati veislė – pitbulterjeras – 1930 metais buvo padalinta į dvi dalis, kurias daugiau kaip 70 metų veisė skirtingiems tikslams. Va čia ir kyla klausimas, ar tos dvi „dalys“ – tik du tos pačios veislės tipai, ar jau dvi atskiros veislės. Žvelgiant į AKC/FCI stafą ir ADBA/AADR pitbulterjerą, aiškiai matyti, kad juos galima vadinti skirtingomis veislėmis, nes skirtumai gana akivaizdūs.

Dalis UKC pitbulterjerų yra savotiški tarpiniai variantai dėl to, kad jie būna arba pitai, arba stafai, arba stafų/pitų mišrūnai. Tačiau šioje vietoje žibalo į ugnį gali įpilti kai kurių kitų veislių pavyzdžiai. Egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnų, kurie net tam pačiam kinologų klube registruoti tuo pačiu pavadinimu, tačiau vieni veisiami darbui, kiti - parodoms.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai geriau ir patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną – darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Gerai, jei turime grynaveislius amstaffą ir pitą – tada galime juos sugretinti ir drąsiai lyginti tuos skirtumus. Aišku, lyginant didelį kiekį tokių šunų, atsiras neatitikimų. Pvz., gali pasitaikyti red nose stafas (taip, tikimybė visada yra) ar pitas stafiškesne galva. Bet vis viena – mes turėsime kokį nors kilmės įrodymą ir žinosime, apie ką kalbama. Blogiau, jei šuo neturi kilmę įrodančių dokumentų ar išvis nežinome, kas šuns tėvai – tada, norint bent dalinai nuspėti, kas ten per padaras, reikia ieškoti požymių ir veislę spėti iš tų požymių gausos (taip sakant, „dėlioti pliusiukus“), yra šiokia tokia rizika nepataikyti. Net ekspertai žiūrėdami į šunį ne visada gali atskirti, ar tai pitbulterjeras, ar stafas – kartais žiūri į šunį, matai, kad jis lyg ir pitas, bet regi jame ir kažkokių stafiškų bruožų.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į veislių standartus:

Lygindami standartus, patys galite rasti neatitikimų ir panašumų. Aš paminėsiu kai kuriuos bendresnius ir dažniau pasitaikančius skirtumus (bet kuriuo atveju jie nieko 100 proc. negarantuoja).

Amerikiečių stafordšyro terjeras: JCh Moonlight Budulis S Almaznogo Ostrova (Moony)

Stafas kaulingesnis, tvirtesnio sudėjimo, kresnesnis, stambesnis, sunkesnis, turi labiau išreikštą priekinę kūno dalį, pabrėžtas priekines kojas, platesnę ir gilesnę krūtinę, negu pitbulterjeras (nors pitų standartas ir reikalauja pakankamai užpildytos krūtinės, nemažai jų vis viena yra siaurokos arba nepakankamai gilios). Daug dešimtmečių Stafordšyro terjerai veisti „ringo judėsenai“ – kad vizualiai šuo idealiai judėtų, todėl ir turime tuos, lyginant su pitbulterjeru, „perdėtus“ pečius ir galvą. Pitbulterjeras lengvesnis, liesesnis, jo raumenynas ne toks masyvus, labiau pabrėžtos užpakalinės kojos. Virš juosmens pitas turi nedidelę arką, kuri jam suteikia tam tikrą energingesnį, smarkesnio tipo šuns, įvaizdį. AKC standarte minimas stafo kryžiaus nuolydis neturėtų būti painiojamas su ta „pitbuliška“ arka. Pitbulterjerų tarpe didesnė išvaizdos tipų bei spalvų įvairovė.

Amerikiečių pitbultejeras

Pitbulterjeras gali sverti 13 (dažniau nuo 18) – 27 kg, stafas - 20 – 35 kg. Negrynakraujai pitbulterjerai paprastai būna kiek didesni už tikruosius, „parėjusius“ iš kovinių linijų. Tie „ne tokie tikri“ pitai veisiami ne dėl kokių nors savybių, o tiesiog todėl, kad yra pitai. Paprastai daugiausia problemų ir sukelia tokie neaiškaus veisimo šunys, nors dauguma jų irgi būna pakankamai stabilūs ir mieli. Deja, nelabai kas su jais atsakingai dirba, sėdi prie jų veisimo ir panašiai. Šie gyvūnėliai dažnai (kaip ir negrynakraujai amstaffai) atsiduria prieglaudose.

Daugelis pitbulterjerus sieja su raudona nosim, taip pat marmurine (merle) spalva. Stafas negali būti ne tik red nose, bet ir juodos su įrudžiu, kepenų spalvos ar turėti daugiau kaip 80 proc. baltos – šių šunų išvaizdoje pigmentacijai skiriamas didesnis dėmesys, tad kaip vieną iš skirtumų galima paminėti ir akių apvadus – stafą tamsiai apvestomis akimis pamatysite žymiai dažniau, negu pitbulterjerą.

Stafo galva atrodo „stipresnė“, jo skruostų raumenys ryškesni. UKC pito galva mažesnė, labiau plytos formos, plokščia kaukole. Kai kur užsimenama ir apie antakių lankų, kaukolės kaktinės dalies formos skirtumus. Amerikiečių Stafordšyro terjerų akys apvalesnės, pitbulterjerų dažniau migdolo formos.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras

Anksčiau parodiniai stafai dažnai turėdavo kirptas ausis – tai suteikdavo jų išvaizdai gražumo, gal dar elegancijos, tam tikrų bruožų pabrėžimo ir, aišku, piktesnę išvaizdą. Pitbulterjerams ausys taip pat dažnai karpomos, ypač jei jie UKC kilmės.  ADBA/AADR tipo pitams, darbiniams bei koviniams šunims ausys trumpinamos daug rečiau.

Daugeliui paprastų „vartotojų“ šunų būdų skirtumas nelabai aktualus. Dauguma pitų gali būti agresyvesni kitiems šunims. Pitui dažnai būdingas ir stipresnis geimas, nes ji ilgiau veistas dėl šios savybės – koviniai šunys buvo auginami jėgai, ištvermei, greičiui ir tam jau minėtam geimui. Stafai, veisiami vien parodoms, prarado daug ką, dėl ko buvo auginti pitbulterjerai – tačiau buvo stiprintos jų socialinės, nervų sistemos stabilumo savybės. Pitbulterjeras greitesnės reakcijos, jis labiau bekompromisis. Stafas kiek socialesnis, ne toks drovus. Palyginus su pitais, tarp stafų dažniau pasitaiko "nuobodžių" šunų - tai yra, nelabai besidominčių žaidimais ar kita aktyvia veikla. Veterinarų teigimu, pitbulterjerai rečiau patiria traumas aktyvios veiklos metu.

pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.