Jei kalbėsime apie pitbulterjerų savininkus, tai iš tiesų daugeliui antisocialių individų patinka turėti žiaurius šunis. Žmonės, kurie jaučiasi nesaugūs, įbauginti, buvo engiami, trokšta dėmesio, nori įbauginti visuomenę ir panašiai, renkasi pitbulterjerą remdamiesi sukurtais stereotipais. Tokie žmonės pitbulterjerą atitinkamai auklėja ir galų gale iš tiesų padaro žiaurų; tačiau piktu ir nevaldomu padaru jie gali paversti bet kurios veislės atstovą. Jei amerikiečių pitbulterjerų apibūdinimai nebūtų tokie stereotiški, jų taip dažnai nesirinktų neatsakingi bei pavojingi savininkai, o tuo pačiu mažėtų ir incidentų skaičius.

Kai kur literatūroje pitbulterjerai aprašomi kaip šunys, turintys ypatingai galingą galvą, plačią krūtinę ir svorį nuo 30 iki 60 kg. Iš tiesų nė vienas šių hiperbolizuotų bruožų veislės standarte nėra pageidaujamas. Deja, pastaruoju metu daugėja neatsakingų veisėjų, tiksliau, daugintojų, kurie šunis veisia tik dėl pinigų ir naudojasi tik savo asmeniniu skoniu, kuris dažnai nesutampa su standarte aprašytais išvaizdos bei būdo bruožais. Tokių neatsakingų veisėjų šunys dažnai tėra raumeningos pitbulterjerų karikatūros.

Iš kur atsiranda agresyvūs pitbulterjerai?

Didžioji dalis „selekcininkų“ amerikiečių pitbulterjerus kepa kaip Užgavėnių blynus ir tik didina neaiškios psichikos bei benamių šunų skaičių. Viskas baigiasi milijonų šunų mirtimis kasmet (tai ypač ryšku JAV). Neatsakingi daugintojai išdalina pernelyg jaunus šunelius – dauguma jų atjunkomi dar nesulaukę šešių savaičių amžiaus. Tokie mažyliai iš savo mamų neišmoksta deramo socialinio elgesio ir tai gali baigtis rimtomis šunų problemomis ateityje. Nemaža dalis veisėjų platina „šunis – mutantus“; nemažai pardavinėjamų šunų būna paprasčiausi pitbulterjerų ar stafordšyro terjerų ir kitų veislių mišrūnai.

Nemažai pitbulterjerų prieglaudose atsiduria tada, kai išauga iš žavių mažylių amžiaus ir jiems prasideda audringas „paauglystės“ periodas.

Iš namų išmetami ir gyvūnų globos žinioje dažniausiai išmetami pitbulterjerų tipo šunys. JAV pitbulterjerų tipo šunys sudaro 33 % visų prieglaudų šunų. Beveik visos prieglaudos pitbulterjerus eutanazuoja. JAV užmigdoma maždaug 93 %i į tokias įstaigas patekusių pitbulterjerų (apie 2,5 milijono). Jie sudaro 25 % visų eutanazuotų šunų. Taip iš dalies yra dėl to, kad dėl neigiamo visuomenės požiūrio labai sunku tokiems šunims rasti naujus namus.

Savaime suprantama, kad, daugėjant incidentų su šunimis skaičiui, pradėta galvoti, kaip galima palengvinti padėtį. Daugeliu atvejų pasirinktas lengviausias kelias – pavojingų veislių nustatymas ir uždraudimas ar tokių šunų laikymo apribojimai. Deja, iš tiesų pavojingų šunų problema nebus išspręsta vien priėmus specifinius prieš tam tikras veisles nukreiptus įstatymus (tą parodė tyrimas Jungtinėje Karalystėje – bendras šunų skaičius tyrimų metu sumažėjo tiek, kad jo net negalima laikyti statistiškai reikšmingu; pavojingų šunų išpuolių po agresyvių šunų įstatymų priėmimo tik padažnėjo).

Realybėje prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų vykdymas ir kontroliavimas sunkūs bei brangūs, o žmonių bendruomenės tie įstatymai neapsaugo. Merilende (JAV) uždraudus pitbulterjerus kasmet išleidžiama daugiau kaip 250 000 dolerių užtikrinti, kad draudimas būtų vykdomas, tačiau viešasis saugumas vis tiek nepagerėjo. Be to, tokie įstatymai sukelia daug problemų atsakingiems šeimininkams, kurių augintiniai draugiški, socializuoti ir tinkamai prižiūrimi. Multnomahe (Oregonas, JAV) priimti neutralūs veislėms įstatymai; apkandžiojimų skaičių jie sumažino nuo 25 iki 7 %.

Šunis, kurie puola žmones ar gyvūnus, konfiskuoja ir migdo.

Prieš pitbulterjerus labai aktyviai kovoja ir PETA. šios organizacijos „galva“ Ingrid Newkrik bijo ir nemėgsta pitbulterjerų, tad savo asmeninę nuomonę pavertė aktyvia kampanija, kurios tikslai – drausti ir žudyti šiuos šunis be priežasties. Beje, tai nieko nestebina – PETA kovoja ne tik prieš pitbulterjerus ir nužudo 97 procentus šunų ir kačių, patekusių jos globon. Skaičius kasmet vis didėja. Žūva suaugę gyvūnai, šuniukai, nėščios kalės – visi užmušami vardan meilės.

Marsha Biggar, gyvūnų prieglaudos darbuotoja, padedanti benamiams šunims rasti naujus namus, teigia, jog žmonės, o ne pitbulterjerai daro negarbę veislei. Kai į prieglaudą kas nors ateina ieškodamas gražaus ir mielo šeimos šuns, ji pirmiausia parodo pitbultejerus. Dauguma interesantų, žinoma, išsigąsta. Moteris nepėsčia – ji iškart pradeda savo mokomąją paskaitėlę. Kai kuriuos žmones pavyksta įkalbėti. Pasak Marshos, dar nė su vienu iš priglaustų pitbulterjerų nebuvo jokių rimtų problemų. Priešingai, žmonės skambina jai ir džiaugiasi, kad tai patys geriausi šunys, kokius jie kada nors turėjo. Tik keletas pitbulterjerų buvo grąžinti atgal į prieglaudą. Vieno iš šunų savininkas pasakojo, kad kai įsigijo kovoms ruoštą, dehidratavusią ir sužalotą kalytę, įsigijo patį geriausią draugą – Banjo jis patenkintas žymiai labiau negu anksčiau turėtais vokiečių aviganiu, niūfaundlendu ar Labradoro retriveriu. Priglaustas pitbuletrjeras jam davė daug daugiau meilės, negu visi buvę augintiniai kartu sudėjus.

Dauguma naujus namus radusių pitbulterjerų neturi jokių psichikos problemų, nors kažkada ir buvo išnaudojami bei netinkamai prižiūrimi. Šunys namus praranda nebūtinai dėl elgsenos problemų – dažnai tai susiję su pablogėjusia savininko sveikata, negalėjimu skirti pakankamai laiko augintiniui, per dideliu gyvūnų kiekiu namuose, asmeninėmis problemomis, gyvenamosios vietos keitimu. 8 iš 10 priežasčių, kodėl atsisakoma šuns, susijusios su žmogaus nesugebėjimu rūpintis gyvūnu. Kadangi žmonės dažniausiai nori mažų šunelių, o ne suaugusių šunų, bijo pitbulterjerų, dauguma jų prieglaudose eutanazuojami.
Prieglaudos darbuotojai taip pat pasakoja, kad kažkada jie maudė neseniai ten patekusį milžinišką pitbulterjerą, kuris be galo bijojo vandens, drebėjo, tačiau nerodė jokios agresijos.

Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.

Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.
John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.

Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas r žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.

Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais pitų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms pitbulterjerų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.

Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis pitbulterjeras gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.
Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.

Jaunų pitbulterjerų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims,tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.
Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.
Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad pitbulterjeras, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti pitbulterjero su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma pitbulterjerų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų.
Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas pitbulterjeras gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.
Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.

Dažnai teigiama, kad pitbulterjerai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.
Kaip kovoti su pitbulterjerų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.

Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.

Agresija - įvairialypė sąvoka, siauresne prasme tai yra ketinimas pakenkti arba veiksmas, kuriuo siekiama padidinti santykinį socialinį dominavimą, nors iš esmės gali būti apibrėžta ir kaip elgesys, kitam sukeliantis skausmą ir žalą. Tyrimai parodė, kad įvairių gyvūnų agresyviame elgesyje reikšmės turi tiek genetikos, tiek aplinkos veiksnių kompleksas, tačiau genetinis agresijos pagrindas vis dar labai menkai suvokiamas.

Šunų agresija - visiems šios rūšies atstovams bendras elgesys. Veislės standartas paprastai pasako, ar kokia nors agresija yra bendra veislei ir kokiu mastu toji agresija leidžiama. Atskiri šunys gali turėti didesnį ar mažesnį agresijos lygį, negu nurodyta veislės standarte.

Galima išskirti keletą šunų agresijos tipų: gynybinė arba baimės; skausmo arba baimės būti nubaustam; savininkiška; dominavimo; teritorinė; intraseksualinė (patino patinui ar kalės kalei); grobuoniška; tėvų (palikuonių gynimas). Vienam šuniui gali būti būdingi daugiau negu vienas agresijos tipai. Agresija, nukreipta į kitus šunis, neturėtų būti painiojama su agresija žmonėms.

Daugelis šunų demonstruojamos agresijos formų – lojimas, urzgimas, oro kandžiojimas - laikoma atstumo veiksniais, dėl kurių kitas šuo ar asmuo turėtų atsitraukti. Kai kurios agresyvaus šunų elgesio apraiškos labiau gynybinės, sužalojimas galimas tik tuo atveju, kai šuo suvokia, jog neturi kito pasirinkimo.

Prie agresijos vystymosi prisideda nerimas, baimė arba fobija, tinkamo kontakto su kitais šunimis kritinės socializacijos laikotarpiu trūkumas, ankstyvas agresijos poveikis, trauminė patirtis, teritorinis elgesys, ligos, negalavimai, veisimas, netgi mityba, ir - galų gale - genetinis polinkis. Svarbu ir šeimininko elgesys - agresyvių šunų savininkai bailesni, nedrausmingesni ir emociškai nestabilesni negu neagresyvių. Fizinės veiklos trūkumas nėra agresyvaus elgesio priežastis, nors fiziniai pratimai didina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų kiekį. Deja, iš tiesų daugelis agresyviai besielgiančių šunų gauna pakankamai fizinio krūvio.

Nei dalis mūsų šalies kinologų, nei sertifikuoti šunų elgesio konsultantai netiki, kad pitbulterjerai yra potencialiai pavojingi, tačiau diskusijos šiuo klausimu nenutyla.

Pitbulterjerų tipo atstovų ypatybės

Su žmonėmis pitbulterjerų tipo atstovai – vieni draugiškiausių šunų. Tolerancija skausmui leidžia jiems pakęsti grubius vaikų žaidimus, pasitikėjimas savimi suteikia puikų temperamentą, be to, paprastai iš jų net sargai gaunasi nekokie. Rimti veisėjai brokuodavo (nugalabydavo) gyvūnus, turinčius prastą temperamentą.

Tinkamai socializuoti pitbulterjerai gali taikai ir ramiai gyventi su šunimis bei kitais gyvūnais, tačiau istoriškai jie buvo veisti tam, kad pultų kitus gyvūnus. Nors šie šunys dažniausiai peštynių pirmi nepradeda – jie labiau mėgsta atsakyti į grasinimus - pjautynėse kitą šunį gali rimtai sužeisti arba nužudyti. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad nusileistų. Žinoma negalima teigti, kad ši savybė 100 procentų būdinga visiems pitbulterjerams, tačiau reikia žinoti šios veislės ypatumus, kad ateityje būtų galima išvengti nereikalingų problemų.

Pitbulterjerų branda gana vėlyva. Jei šios veislės atstovas, būdamas 7 mėnesių amžiaus, draugiškai elgiasi su kitais šunimis, dar nereiškia, kad sulaukęs 2 metų jis nedemonstruos jiems netolerancijos. Vis dėl to ir suaugę „pitai“ gali draugiškai žaisti su kitais šunimis.

Ne visai taiki kai kurių taikių šunų veislių istorija

Tam tikrų šunų veislių atstovai veisti tūkstančius metų. Temperamento skirtumai tarp šunų priklauso nuo to, kokiems tikslams šie buvo sukurti. Aviganiai selektyviai veisti sutelkti dėmesį į avis ar galvijus, gebėti manipuliuoti jų elgesiu, sekti jų prižiūrėtojo komandas. Bandos ganymo elgesys kilęs iš grobuoniško elgesio, tačiau žudymo elgesys buvo selektyviai nuslopintas. Terjerai yra energingi medžiotojai, trokštantys sudoroti mažus gyvūnus – jie naudoti medžioklėje, žiurkių pjudyme ir kovoms. Skalikai linkę grobį sekti pagal uoslę. Buldogai daugybę metų naudoti jaučių pjudymui – jie turėdavo tvirtai įsikibti į jaučio snukį ir laikytis. Dabar auginami kaip mieli raukšliukai kažkada šarpėjai buvo lieknesni ir garsėjo kaip „koviniai kinų šunys“…

Daugybė veislių jaučia stiprią antipatiją kitiems gyvūnams. Kunhaundas pasius pamatęs meškėną, laika pyks ant meškos, fokshaundas nedvejodamas persekios lapę, kurtas vaikysis triušius (taip pat bandys sumedžioti ir kates ar net… mažus vaikus – bent anksčiau Australijoje kurtams būdavo privaloma bėgioti su antsnukiais). Dar ir šiomis dienomis kai kurie medžiokliniai šunys naudojami persekioti ir pjauti savo giminaičiams kojotams bei lapėms. Net kaip šeimos šuo pagarsėjęs biglis buvo skirtas triušių persekiojimui – dar dabar kai kur šie šunys ruošiami tam darbui, o paprastam mirtingajam tam tikri mokymo metodai gali pasirodyti kraupoki. Tačiau ir greihaundas, ir kunhaundas, ir fokshoundas, ir biglis žinomi kaip itin draugiški su žmonėmis. Tas pats yra ir su pitbulterjerais, kurie buvo veisti taip, kad pyktų ne ant žmonių, o ant kitų gyvūnų.

Kas gali lemti agresyvų elgesį

Agresyvų elgesį kontroliuoja daugybė grandinių, vykstančių smegenyse. Kaip parodė kačių, žiurkių ir beždžionių tyrimai, žinduolių pagumburis ir centrinė pilkoji medžiaga yra svarbiausios sritys, valdančios elgesio ir agresijos išraiškas.

Dažniausiai tyrimai daug dėmesio skiria neurotransmiteriams (jie perneša nervinius impulsus tarp nervinių ląstelių). Tai apima dopamino sistemas, kurios susijusios su dėmesiu ir motyvacija gauti atlygį bei norepinefriną (dar žinomą kaip noradrenalinas), kuris gali turėti įtakos tiek tiesioginiams, tiek netiesioginiams agresyviems atsakams.

Serotonino deficito teorija teigia, jog serotonino trūkumas sukelia impulsyvumą ir agresiją. Maži serotonino perdavimo lygiai paaiškina agresijos potenciją, impulsyvumą, ir gali lemti kitų neurocheminių sistemų sąveiką. Serotonino 5-HT receptorius koduojantys genai agresiją paprastai slopina. Pelės, kurioms trūksta šio geno, būna agresyvesnės už kitas, dažniau atakuoja. Sidabrinių lapių – artimų šunų giminaičių – prijaukinimas sukelia 5-HT sistemos pakitimus.

Vazopresinas ir oksitocinas taip pat prisideda prie agresijos reguliavimo. Vazopresinas itin susijęs su patinų socialiu elgesiu, kuriam priklauso ir agresija, o oksitocinas gali reguliuoti santykius su palikuonimis ir dalyvauti apsauginėje agresijoje.

Su vyriška lytimi ir kūno sudėjimu labai susijęs steroidinis hormonas testosteronas. Tyrimai su gyvūnais nurodė ryšį tarp agresijos ir testosterono kiekio, pvz., graužikams įšvirkštas testosteronas padidina jų agresyvumo lygį.

Lytiniai hormonai agresiją reguliuoja veisimosi metu, tačiau nelytiniai hormonai tai atlieka kitais laikotarpiais. Dihidroepiandrosteronas DHEA yra labiausiai paplitęs cirkuliuojantis androgeninis hormonas. Keliuose tyrimuose su paukščiais pastebėta, kad ne veisimosi sezono metu jų organizmuose padidėjo cirkuliuojančio DHEA kiekis. Atrodo, šis hormonas padeda išlaikyti teritorinį elgesį tada, kai lytinės liaukos išskiria mažiau testosterono.

Gama-amino sviesto rūgštis GABA, nors paprastai daugelyje centrinės nervų sistemos sinapsių susijusi su slopinančiomis funkcijomis, kartais rodo teigiamą koreliaciją su agresija.

Antinksčių žievės gaminami steroidiniai hormonai gliukokotrikoidai taip pat svarbūs agresijos reguliavime. Kortikosterono injekcijos suaugusioms žiurkėms sukelia agresyvų elgesį, gaunant šio hormono nuolat jos tampa neįprastai agresyvios. Gliukokortikoidai agresijos vystymąsi veikia ir socialiniuose santykiuose - pelės, turinčios mažiau kortikosterono, rečiau dominuoja.

Daugelio rūšių gyvūnų agresija gali būti siejama su feromonais. Pagrindiniai šlapimo baltymai MUPS skatina įgimtą agresyvų pelių patinų elgesį.

Agresijos genetika

Žinome, kad gyvūnų elgesys būna paveldėtas (genai) ir išugdytas (išmoktas). Genai lemia apie 20 – 30 proc. šuns elgesio. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį tokiuose dalykuose kaip “veislės elgesys”, tačiau net ir konkrečios veislės individai gali skirtis. Kai kalbame apie pitbulterjerų etologoją, tema darosi probleminė, kadangi, deja, veislė tapo populiari tarp nusikaltėlių. Šie veisia selektyviai atrinkdami atstovus su didesne agresija.

Asmenys, dirbantys su elgesio problemų turinčiais šunimis, teigia, kad tik mažiau kaip 2 proc. jų yra pavojingi iš prigimties ir tai visai nesusiję su veisle. Kaip mokymo metodas naudojamas šuns skriaudimas dažniausiai sukelia nerimą, baimę ir į žmones nukreiptą agresiją.

Pasak genetinės raidos teorijos, individualūs fenotipo skirtumai atsiranda dėl daugelio genetinių veiksnių, kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį ir sąveikauja su aplinkos veiksniais. Kadangi požymį lemia daugybė veiksnių, viskas yra sudėtingiau negu paprasta Mendelio teorija, kur vienam genui priskiriamas vienas fenotipas.

Praeityje genetinių veiksnių, darančių įtaką agresijos pasireiškimui, ieškota chromosomų sutrikimuose. Dabar agresija tiriama trimis pagrindiniais eksperimentiniais būdais, kurie gali padėti suprasti, kiek elgesiui svarbi genetika. Paveldimumo tyrimai daugiausia dėmesio kreipia į tai, ar tam tikras bruožas (agresija) yra paveldimas ir kaip palikuonys jį paveldi iš tėvų. Mechanizmo eksperimentų metu siekia nustatyti biologinius mechanizmus, kurie gali sukelti tam tikrų genų įtaką tokiam elgesiui kaip agresija. Genetinio elgesio koreliacijos tyrimai naudoja mokslinius duomenis ir bando juos susieti su realiu elgesiu.

Paveldima agresija buvo pastebėta tarp daugelio gyvūnų – kai kurios paukščių, šunų, žuvų ir pelių linijos gali būti agresyvesnės. Atrankinis veisimas parodė, kad įmanoma atrinkti genus, kurie lemia agresyvesnį elgesį. 1983 m. tyrimo metu pavyko išauginti agresyvias peles. Jos nesielgė agresyviau kol buvo jaunutės ir vėlesniais gyvenimo etapais, bet tam tikru vidutinio amžiaus laikotarpiu pradėdavo smurtauti prieš kitas peles.

Tyrimai su šunimis

Agresiją sukeliančių genų medžioklė – sunkus ir sudėtingas reikalas. Galima pasirinkti kurį nors vieną neuromediatorių, pvz., serotoniną, ir bandyti nustatyti genetinius skirtumus tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Tačiau tie skirtumai gali būti dėl įvairių priežasčių – gal dėl geno, kontroliuojančio neurotransmiterių sintezę, o gal geno, kuris veikia neurotransmiterius inaktyvuojančius fermentus, o gal koks nors genas veikia kitus genus… Tad nekeista, jog kol kas dauguma tyrimų atrodo kaip kapstymasis šieno kupetoje beieškant adatos.

Teigti, kad egzistuoja kokia nors itin agresyvi šunų veislė, įrodyti sunku – ar net neįmanoma. Nėra tokio dalyko kaip “vidutinis genas”. Veislė (lyginant su šeimininko įtaka) turi labai mažai ką bendro su agresyviu suaugusio šuns elgesiu. Tai rodo Kordobos universiteto (UCO) atliktas tyrimas, apimantis ir tradiciškai agresyviomis iš prigimties laikomas veisles. Pagrindiniais agresiją sukeliančiais veiksniais įvardinti tokie dalykai: pirmasis šuo jo savininko gyvenime, paklusnumo nemokintas šuo, šuns lepinimas, fizinių bausmių nenaudojimas kai to reikia, neapgalvotas šuns įsigijimas, kalės sterilizacija, nuolat ėdalo pilnas šuns dubenėlis, per mažas laiko skyrimas šuniui bei per trumpi pasivaikščiojimai. Veislė, lytis (patinas), dydis (mažas) ir amžius (5 – 7 m.) yra susiję su agresija, tačiau minimaliai, lyginant su šeimininko įtaka.

Vienas iš pirmų elgesio genetikos tyrimų galėtų būti prieš 30 metų atliktas Dmitrijaus Beliajevo ir Liudmilos Trut eksperimentas su lapėmis. Veisimui jie atrinkdavo ramias lapes. Jos laikui bėgant tapo malonios iš prigimties, be to, įgavo dėmes, nulėpusias ausis ir riestas uodegas.

Teigiama, kad su agresija gali būti siejami UBE2V2 ir ZNF227 genai (šiuo atveju tirti dėl agresijos užmigdyti šunys – 5 anglų kokerspanieliai, vokiečių aviganis, mišrūnas, lygiaplaukis retriveris, anglų seteris, olandų aviganis ir taksas).

2006 metais buvo atliktas auksaspalvių retriverių serotogeninių genų htr1A , htr1B , htr2A, ir slc6A4 ryšio su agresyviu elgesiu vertinimas. Pagal veislės standartą retriveriai turėtų būti labai draugiški žmonėms, tačiau buvo pranešimų apie ypač agresyviai besielgiančius veislės atstovus. Tyrimas pradėtas todėl, kad nuspręsta, jog kai kuriems retriveriams būdingas agresyvus elgesys, kuris gali būti paveldimas. Tyrime pabrėžiama, kad tai netaikytina kitoms veislėms. Teorija buvo tokia, kad viename iš auksaspalvių retriverių genų, reguliuojančių signalų perdavimą smegenyse, įvyko mutacija. Jei šunys paveldi šią mutaciją, jie linkę būti agresyvūs. Pasirinkti keturi genai, koduojantys serotonino receptorius 1A, 1B bei 2A ir serotonino pernašą ir galintys būti svarbūs agresijos atsiradime. Deja, tarp agresyvių ir neagresyvių auksaspalvių retriverių DNR skirtumų neaptikta.

Genetikai iš San Francisko dirba su šunų elgsenos genetikos projektu. Bandoma išsiaiškinti, ar paveldimumas lemia su nerimu (triukšmo fobija, atsiskyrimo nerimas, baimės agresija ir impulsų kontrolės problemos) susijusį elgesį. Tikimasi nustatyti genetinius žymenis, galinčius lemti šunų su tam tikromis elgesio savybės atsiradimą. Remiamasi prielaida, kad labai agresyvūs šunys kenčia nuo nerimo, jiems būdinga nenormaliai agresyvi, neproporcinga ar iš konteksto ištraukta elgsena. Tyrėju teigimu, šis agresijos tipas pastebimas tarp visų šunų veislių atstovų, o nustačius genetinius tokio polinkio žymenis, galima būtų spręsti pačią problemą – skirti specialų mokymą, tinkamai auginti šuniukus, iš veisimo šalinti pernelyg agresyvius individus. Tyrėjai tikisi, kad taip bus galima pašalinti neigiamą stigmą, siejamą su kai kuriomis veislėmis. Tyrime dalyvauja tik grynaveisliai šunys. Projektas pradėtas 2004 m, šiuo metu jis tiria tik borderkolių triukšmo fobiją.

Mokslininkai iš Broad instituto Harvarde ir Masačiusetso Technologijos Universiteto, kur palyginti neseniai atskleistas šunų genomas, naudodami lustų technologiją, tikisi atskleisti genetines kompulsinio šunų elgesio priežastis. aiškinasi, kaip tiriamų „probleminių“ šunų DNR skiriasi nuo „standartinių“. Ieškodami kompulsinio sutrikimo genų tyrėjai lygino fanatiškai laižančio savo šonus ir įprastai besielgiančio dobermanų, normalaus ir savo uodegą besigainiojančio bulterjerų DNR. Taip pat tyrėjai, naudodami šiuolaikines technologijas, tikisi rasti springerspanielių „įniršio“ geną.

Kalbant apie anglų springerpanielius, Kornvelio universiteto veterinarės ir gyvūnų elgesio specialistės Katherine Houpt teigimu, nors veisėjai ir augintojai gal ir nenorėtų to girdėti, didelė dalis šios veislės šunų yra kandę žmonėms (2005 m. Reisner su kolegomis tyrė šiuos šunimis, tyrimo duomenimis, 65 proc. jų kando pažįstamiems asmenims). Ji drauge su kitais mokslininkais tikisi atskleisti šios agresijos priežastis. Tiriant agresyvesnius šunis laboratorijoje aptikta, kad jiems būdingi žemesni neurmediatorių serotonino ir dopamino lygiai. Kalbant apie anglų springerspanielių atvejį, panaši problema buvo ir tarp zenenhundų, tačiau veisėjai ją eliminavo.

Anglų kokerspanieliai turi agresijos sindromą, panašų į anglų springerpanielių. Anglų kokerspanielių augintojai ir veisėjai pastebėjo, kad, nors dauguma veislės atstovų pasižymi geru elgesiu, kai kurie atskiri individai gali elgtis urgzti ir kandžiotis. Pastebėta, kad agresija labiau susijusi su kai kuriomis linijomis, kas rodo jos genetinę kilmę. Tarp anglų kokerspanielių prieš žmones nukreipta agresija aptikta 4 aleliuose iš 16 tirtų lokusų. Visi tirti genai buvo svarbūs smegenų neuromediatoriams. Ankstesni tyrimai pranešė, kad dažniau agresyviai elgiasi vienspalviai (ypač rudi) anglų kokerspanieliai, tačiau gali būti ir taip, kad vienspalviams šunims skiriant daugiau dėmesio, jų savininkai aktyviau kreipiasi į veterinarus bei elgesio specialistus.

Žinant, kad agresija gali būti siejama su mažesniu serotonerginiu aktyvumu, Kornelio universitete ištirtas ryšys tarp šunų smegenų skysčio monoamino metabolitų ir agresijos. Tyrime naudotas 21 dominavimo agresija pasižymintis šuo ir 19 kontrolinės grupės atstovų. Tyrimo išvadose skelbiama, kad sumažėjusios serotonerginės funkcijos gali būti susijusios su agresyviu šunų elgesiu ir impulsų kontrolės sutrikimais.

Švedijos Žemės ūkio universitete bandyta nustatyti genetinius parametrus, susijusius su šunų elgesio bandymų rezultatais. Testuoti 1813 Labradoro retriveriai ir 2757 vokiečių aviganiai. Tyrimo rezultatai rodo, kad dėl sisteminių poveikių koreliacija yra būtina priimant atrankos sprendimus ir kad genetiniai parametrai turi būti atskirai vertinami kiekvienai veislei.

Kanzaso universitete selektyviai išveistos 5 pointerių kartos – nervingi ir „normalūs“. tyrimo rezultatuose teigiama, kad nervingumas ar baimė gali būti paveldimi.

Hart ir Miller 1985 m. apklausė 48 veterinarus bei 48 paklusnumo teisėjus apie 56 šunų veislių savybes. Duomenys skirstyti deciliais. Tam tikros charakteristikos atitinkamoms veislėms buvo labai būdingos, pvz., biglius sunku dresuoti, jie prastai saugo namus, dažnai loja, linkę dominuoti prieš šeimininką, vokiečių aviganiai lengvai dresuojami, tačiau destruktyvūs ir gali dominuoti prieš savininką, auksaspalviai retriveriai žaismingi, lengvai dresuojami ir neagresyvūs šunys. Polinkis kąsti vaikams susietas ne su agresija, o su reaktyvumu. Nustatyta ir tai, kad kalės lengviau dresuojamos, o patinai agresyvesni.

Kalbant apie pitbulterjerų agresijos problemą, nėra jokių įrodymų, kad ši veislė (bei visas tipas) pasižymi agresyvesniu, negu kitų veislių atstovai, elgesiu. Bandant išknisti kokias nors agresijos priežastis, daugiausia kas atsitiktų – būtų aptiktas genas, susijęs su agresija kitiems gyvūnams ar gentainiams, artimas kitiems terjerų tipo šunims ar buldogams.

Žinoma, yra tikimybė, kad dėl nevaldomo veisimo ir veisėjų neatsakomybės pasaulį kartas nuo karto išvysta agresyvesni individai (tyrint omeny, kad dalis specialiai „paveisia“ nevaldomus šunis – pvz., tikisi, kad po pakergimo šie taps romesni), kas, kaip žinia, pasitaiko visose veislėse. Tokiu atveju pačios veislės viduje atliekamas tyrimas, kurio metu būtų lyginami agresyvūs ir taikiai besielgiantys gyvūnai, gal padėtų išknisti kokius nors „agresijos genus“ – nors, mano nuomone, daug paprasčiau būtų tiesiog nenaudoti veisime piktai besielgiančių šunų. Verta priminti ir tai, kad su retriveriais toks tyrimas neišdegė (matyt adata šieno kupetoje ieškota ne toje vietoje), o kitų veislių analizavimai taip pat iš esmės dar tik „kelyje“.

Agresyvūs šunys kelia rimtą pavojų žmonių sveikatai, o retais atvejais sukelia tragiškas mirtis. Agresijos augimas savo ruožtu gali nulemti ir šuns gerovę, kadangi kartais tenka pasirinkti užmigdymą ar augintinio atsisakymą. Naujausias mokslinis tyrimas parodė, kaip paplitusi į žmones nukreipta agresija ir ištyrinėjo galimus jos rizikos veiksnius.

Tyrimas, kuriam vadovavo Bristolio veterinarijos mokslų mokykla, tyrė šunų agresijos, nukreiptos į žmones, pasireiškimą tarp Jungtinės Karalystės šunų augintojų. Šunų savininkams išdalinta maždaug 15 000 klausimynų, iš kurių 4000 grąžinti ir naudoti analizei.

Nustatyta, jog agresija nepažįstamiems žmonėms rodoma dažniau negu agresija šeimos nariams. Beveik 7 proc. šunų savininkų atsakė, kad jų augintiniai lojo, veržėsi, urzgė ar bandė įkasti į namus atėjusiems žmonėms, o 5 proc. tokios problemos pasireiškia ir pasivaikščiojimų metu sutikus žmones. Apie 3 proc. šunų agresyviai elgėsi su šeimos nariais.

Tyrimas parodė, kad dauguma šunų agresiją rodo tik vienoje iš tų situacijų. Vadinasi, paplitusi tendencija šunis klasifikuoti į „saugius“ ir pavojingus“ yra klaidinga, o dauguma šunų agresiją rodo, kadangi taip išmoksta reaguoti į konkrečias situacijas.

Šunų savininkai ir visuomenė turi suprasti, kad bet koks šuo, jausdamas nerimą ar grėsmę, gali rodyti agresiją - net jei niekada anksčiau to nedarė. Kita vertus, vienoje situacijoje agresyviai pasielgę šunys nebūtinai yra „pavojingi“ kituose kontekstuose – tai svarbu atsižvelgiant į gyvūno vertinimą, kai ieškoma jam naujų namų.

Tyrimas taip pat palygino agresiją rodžiusių ir niekada agresyviai nesielgusių šunų charakteristikas. Nustatyta, kad tokie veiksniai kaip dresūros metodas, lytis, kastracija, savininko amžius ir veislė gali būti susiję su agresijos atsiradimu.

Vyresnių savininkų augintiniai rečiau agresiją nukreipia prieš šeimos narius ar į namus atėjusius svetimus žmones. Moterų augintiniai taip pat rečiau agresyviai elgiasi su svečiais. Vyresni šunys linkę agreysviau elgtis tiek su į namus atėjusiais, tiek su sutiktais lauke nepažįstamais. Visais šiais atvejais mažiau agresijos rodo kastruotos kalės.

UKC klasifikacijos sistemoje esantys šunys pagalbininkai (darbiniai ir „netelpantys“ į kitas grupes šunys, pvz., akitos, čiau čiau, pudeliai, buldogai, šarpėjai, mitelšnauceriai ir t.t.) ir skalikų (basetai, basendžiai, greihaundai, ridžbekai ir t.t.) grupės atstovai šeimos nariams agresiją rodo dažniau negu mišrūnai, tačiau jokia veislė nesiejama su padidėjusia agresijos rizika. Medžiokliniai šunys (spanieliai, seteriai, retriveriai, vižlai ir t.t.) pasižymi mažesniu polinkiu rodyti agresiją nepažįstamiesiems (tiek atėjusiems į namus, tiek už namų ribų).

Dresūra sumažina agresijos tiek prieš savus, tiek prieš nepažįstamuosius riziką. Pozityvios bausmės ir negatyvus skatinimas siejami su padidėjusia agresija saviems ir svetimiems žmonėmis tiek namuose, tiek lauke.

Skirtingi rizikos veiksniai reikšmingi nagrinėjant agresijos šeimos nariams ir nepažįstamiesiems statistinius modelius. Tyrimas taip pat atskleidė, kad nors didelėse populiacijose bendros savybės kaip veislės tipas yra svarbūs veiksniai, tai paaiškina tik nedidelį bendrą skirtumą tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Palyginti mažas skirtumas rodo, kad specifinė atskirų šunų patirtis yra svarbesnis agresijos veiksnys. Vadinasi, netikslinga konkretaus šuns agresyvaus elgesio riziką vertinti naudojant tokias charakteristikas kaip veislės tipas.

 

Rachel A. Casey, Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors. Applied Animal Behaviour Science , 2013;“How Common Is Aggression in UK Dogs?” research-information.bristol.ac.uk