Jei kalbėsime apie pitbulterjerų savininkus, tai iš tiesų daugeliui antisocialių individų patinka turėti žiaurius šunis. Žmonės, kurie jaučiasi nesaugūs, įbauginti, buvo engiami, trokšta dėmesio, nori įbauginti visuomenę ir panašiai, renkasi pitbulterjerą remdamiesi sukurtais stereotipais. Tokie žmonės pitbulterjerą atitinkamai auklėja ir galų gale iš tiesų padaro žiaurų; tačiau piktu ir nevaldomu padaru jie gali paversti bet kurios veislės atstovą. Jei amerikiečių pitbulterjerų apibūdinimai nebūtų tokie stereotiški, jų taip dažnai nesirinktų neatsakingi bei pavojingi savininkai, o tuo pačiu mažėtų ir incidentų skaičius.

Kai kur literatūroje pitbulterjerai aprašomi kaip šunys, turintys ypatingai galingą galvą, plačią krūtinę ir svorį nuo 30 iki 60 kg. Iš tiesų nė vienas šių hiperbolizuotų bruožų veislės standarte nėra pageidaujamas. Deja, pastaruoju metu daugėja neatsakingų veisėjų, tiksliau, daugintojų, kurie šunis veisia tik dėl pinigų ir naudojasi tik savo asmeniniu skoniu, kuris dažnai nesutampa su standarte aprašytais išvaizdos bei būdo bruožais. Tokių neatsakingų veisėjų šunys dažnai tėra raumeningos pitbulterjerų karikatūros.

Iš kur atsiranda agresyvūs pitbulterjerai?

Didžioji dalis „selekcininkų“ amerikiečių pitbulterjerus kepa kaip Užgavėnių blynus ir tik didina neaiškios psichikos bei benamių šunų skaičių. Viskas baigiasi milijonų šunų mirtimis kasmet (tai ypač ryšku JAV). Neatsakingi daugintojai išdalina pernelyg jaunus šunelius – dauguma jų atjunkomi dar nesulaukę šešių savaičių amžiaus. Tokie mažyliai iš savo mamų neišmoksta deramo socialinio elgesio ir tai gali baigtis rimtomis šunų problemomis ateityje. Nemaža dalis veisėjų platina „šunis – mutantus“; nemažai pardavinėjamų šunų būna paprasčiausi pitbulterjerų ar stafordšyro terjerų ir kitų veislių mišrūnai.

Nemažai pitbulterjerų prieglaudose atsiduria tada, kai išauga iš žavių mažylių amžiaus ir jiems prasideda audringas „paauglystės“ periodas.

Iš namų išmetami ir gyvūnų globos žinioje dažniausiai išmetami pitbulterjerų tipo šunys. JAV pitbulterjerų tipo šunys sudaro 33 % visų prieglaudų šunų. Beveik visos prieglaudos pitbulterjerus eutanazuoja. JAV užmigdoma maždaug 93 %i į tokias įstaigas patekusių pitbulterjerų (apie 2,5 milijono). Jie sudaro 25 % visų eutanazuotų šunų. Taip iš dalies yra dėl to, kad dėl neigiamo visuomenės požiūrio labai sunku tokiems šunims rasti naujus namus.

Savaime suprantama, kad, daugėjant incidentų su šunimis skaičiui, pradėta galvoti, kaip galima palengvinti padėtį. Daugeliu atvejų pasirinktas lengviausias kelias – pavojingų veislių nustatymas ir uždraudimas ar tokių šunų laikymo apribojimai. Deja, iš tiesų pavojingų šunų problema nebus išspręsta vien priėmus specifinius prieš tam tikras veisles nukreiptus įstatymus (tą parodė tyrimas Jungtinėje Karalystėje – bendras šunų skaičius tyrimų metu sumažėjo tiek, kad jo net negalima laikyti statistiškai reikšmingu; pavojingų šunų išpuolių po agresyvių šunų įstatymų priėmimo tik padažnėjo).

Realybėje prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų vykdymas ir kontroliavimas sunkūs bei brangūs, o žmonių bendruomenės tie įstatymai neapsaugo. Merilende (JAV) uždraudus pitbulterjerus kasmet išleidžiama daugiau kaip 250 000 dolerių užtikrinti, kad draudimas būtų vykdomas, tačiau viešasis saugumas vis tiek nepagerėjo. Be to, tokie įstatymai sukelia daug problemų atsakingiems šeimininkams, kurių augintiniai draugiški, socializuoti ir tinkamai prižiūrimi. Multnomahe (Oregonas, JAV) priimti neutralūs veislėms įstatymai; apkandžiojimų skaičių jie sumažino nuo 25 iki 7 %.

Šunis, kurie puola žmones ar gyvūnus, konfiskuoja ir migdo.

Prieš pitbulterjerus labai aktyviai kovoja ir PETA. šios organizacijos „galva“ Ingrid Newkrik bijo ir nemėgsta pitbulterjerų, tad savo asmeninę nuomonę pavertė aktyvia kampanija, kurios tikslai – drausti ir žudyti šiuos šunis be priežasties. Beje, tai nieko nestebina – PETA kovoja ne tik prieš pitbulterjerus ir nužudo 97 procentus šunų ir kačių, patekusių jos globon. Skaičius kasmet vis didėja. Žūva suaugę gyvūnai, šuniukai, nėščios kalės – visi užmušami vardan meilės.

Marsha Biggar, gyvūnų prieglaudos darbuotoja, padedanti benamiams šunims rasti naujus namus, teigia, jog žmonės, o ne pitbulterjerai daro negarbę veislei. Kai į prieglaudą kas nors ateina ieškodamas gražaus ir mielo šeimos šuns, ji pirmiausia parodo pitbultejerus. Dauguma interesantų, žinoma, išsigąsta. Moteris nepėsčia – ji iškart pradeda savo mokomąją paskaitėlę. Kai kuriuos žmones pavyksta įkalbėti. Pasak Marshos, dar nė su vienu iš priglaustų pitbulterjerų nebuvo jokių rimtų problemų. Priešingai, žmonės skambina jai ir džiaugiasi, kad tai patys geriausi šunys, kokius jie kada nors turėjo. Tik keletas pitbulterjerų buvo grąžinti atgal į prieglaudą. Vieno iš šunų savininkas pasakojo, kad kai įsigijo kovoms ruoštą, dehidratavusią ir sužalotą kalytę, įsigijo patį geriausią draugą – Banjo jis patenkintas žymiai labiau negu anksčiau turėtais vokiečių aviganiu, niūfaundlendu ar Labradoro retriveriu. Priglaustas pitbuletrjeras jam davė daug daugiau meilės, negu visi buvę augintiniai kartu sudėjus.

Dauguma naujus namus radusių pitbulterjerų neturi jokių psichikos problemų, nors kažkada ir buvo išnaudojami bei netinkamai prižiūrimi. Šunys namus praranda nebūtinai dėl elgsenos problemų – dažnai tai susiję su pablogėjusia savininko sveikata, negalėjimu skirti pakankamai laiko augintiniui, per dideliu gyvūnų kiekiu namuose, asmeninėmis problemomis, gyvenamosios vietos keitimu. 8 iš 10 priežasčių, kodėl atsisakoma šuns, susijusios su žmogaus nesugebėjimu rūpintis gyvūnu. Kadangi žmonės dažniausiai nori mažų šunelių, o ne suaugusių šunų, bijo pitbulterjerų, dauguma jų prieglaudose eutanazuojami.
Prieglaudos darbuotojai taip pat pasakoja, kad kažkada jie maudė neseniai ten patekusį milžinišką pitbulterjerą, kuris be galo bijojo vandens, drebėjo, tačiau nerodė jokios agresijos.

Ginčuose agresyvių šunų tema paprastai galima išskirti dvi stovyklas. Viena jų teigia, kad šunų elgsena priklauso tik nuo auklėjimo, kita – kad elgseną lemia tik genetika. Nė vienas požiūris nėra teisingas, kadangi šuns elgsena priklauso ir nuo auklėjimo, ir nuo genų. Būtent dėl šios kombinacijos kiekvienas šuo yra individas.

Genai lemia šuns fizinę išvaizdą ir temperamentą (grubiai paėmus melancholikas, flegmatikas, sangvinikas, cholerikas). Temperamentas nelemia visų šuns būdo bruožų – jie atsiranda veikiant aplinkai, tačiau dresuojant bei auklėjant šunį būtina atsižvelgti į jo temperamentą. Beje, elgseną galima pakeisti – iš prigimties draugiškas šuo, jei auginamas ne pagal paskirtį, gali kandžiotis.
John Paul Scott tyrė, ar vien veisimo būdu galima išvesti labai agresyvių pelių veislę. Paaiškėjo, kad neišprovokuota agresija nepaveldima, iš kartos į kartą perduodamas tik tam tikras „slenkstis“ (nuo jo „aukščio“ priklauso agresijos laipsnis) ir fizinės, kovojimui tinkamesnės savybės. Genetiškai šuo neturi jokio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties. Gyvūno savininkas genų pakeisti negali, bet jis gali kontroliuoti aplinką ir augintinio elgseną.

Paprastai savininkai agresija susidomi tik tada, kai jų augintinis ką nors užpuola. Būtina suprasti, kad agresijos yra labai daug rūšių – tarkim, savo maistą agresyviai saugantis šuo nebūtinai turi pasižymėti ir grobio agresija, o agresyvus kitiems šunims augintinis nebūtinai kąs žmogui. Trumpai ir glaustai pabandysiu apibūdinti įprastines agresijos formas: vietą gaujoje šunys nustato kovodami, nors paprastai iki pjautynių prieinama retai; gan dažna teritorinė agresija – šuo gina savo teritoriją, miego vietą, šiai agresijos rūšiai dažnai priskiriamas r žaislų saugojimas; kai kurie šunys būna nepaprastai savininkiški maisto atžvilgiu; apsišuniavusi kalė gali užpulti nepažįstamą individą, kuris lenda prie jos mažylių; agresija dėl hormonų kaltės – įrodyta, kad nekastruoti ar nesterilizuoti šunys dažniau būna agresyvūs; grobio agresija – šunys instinktyviai persekioja, gaudo ir drasko tuos objektus, kuriuos laiko grobiu. Dėl pastarosios priežasties kai kurie menkai socializuoti šunys gali pulti mažus vaikus. Agresyvų elgesį gali iššaukti ir sveikatos sutrikimai – segantys, jaučiantys skausmus, turintys psichikos sutrikimų ar navikų smegenyse šunys gali pulti be aiškiai matomos priežasties. Būna ir taip, kad šuo, negalėdamas pasiekti agresiją keliančio objekto, išsikrauna ant arčiausiai esančio individo. Šunys, pasižymintys didele ar sunkiai valdoma agresija., iš tiesų labai kankinasi ir nėra laimingi.

Tarp pitbulterjerų tipo atstovų labiausiai paplitusi agresija šunims (tačiau tai nėra neginčijamas veislės bruožas – yra ir be galo draugiškų su kitais gentainiais pitų). Skirtingai nuo kitų agresijos formų, kurios gali būti nukreiptos į žmones, ši susijusi tik su šunimis. Agresija žmonėms pitbulterjerų tarpe nėra tipiškas požymis, ji negali būti nei skatinama, nei toleruojama.

Kiekvieną agresijos formą galima valdyti ir kontroliuoti (dauguma žmonių to nesupranta, tad šunis arba išmeta, arba eutanazuoja). Nepatyrę šunų savininkai agresijos klausimais turėtų kreiptis į specialistus. Net puikiai išauklėtas, socializuotas, draugiškas su žmonėmis pitbulterjeras gali pykti ant kitų šunų. Atsakingi šeimininkai tokius augintinius laiko namie, neleidžia jiems kontaktuoti su kitais šunimis, dresuoja ir pan. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie šunų išpuolius – neatsakingų savininkų kaltė.
Agresija šunims pitbulterjerų tipo šunims vystosi dažniausiai nuo 9 – 24 mėnesių amžiaus. Geriausia, jei jų savininkai visada būna pasiruošę galimam išpuoliui, nesvarbu, kaip elgiasi augintinis. Beje, su kitais gentainiais pitbulterjeriukus reikia supažindinti kuo anksčiau. Ankstyva socializacija jei ir nepanaikins agresijos, tai bent labai ją sumažins.

Jaunų pitbulterjerų savininkai galvoja, kad jei jų šuniukas draugiškas kitiems šunims,tai vėliau agresija tikrai „neprasimuš“. Kartais ši nuomonė būna klaidinga – beveik visi jauni pitai draugauja su gentainiais, tačiau bręsdami jie gali tapti piktesni. Kartais agresija kitiems gyvūnams pasireiškia staiga ir netikėtai.
Priežastys, provokuojančios agresiją kitiems šunims: namuose kartu laikomi du dominuojančio charakterio šunys, kurių vienas pitbulterjeras; drauge laikomi du tos pačios lyties individai ir bent vienas iš jų nekastruotas/nesterilizuotas; netinkamas auklėjimas ir nepakankama socializacija; šuns skatinimas, kuomet jis rodo agresiją; šuniuko atskyrimas nuo motinos anksčiau kaip 8 savaitės ir pan.
Agresijos stiprumas keičiasi priklausomai nuo individo. Vieni pitai pasiunta vos pamatę kitą šunį, kitus gali išprovokuoti pernelyg grubūs žaidimai. Svarbu įsidėmėti, kad pitbulterjeras, pykstantis ant kitų šunų, nėra koks nors išsigimėlis – agresija kitiems šunims šios veislės atstovams yra normalus požymis. Būtent dėl to niekada negalima palikti pitbulterjero su kitais šunimis ilgam. Beje, dauguma pitbulterjerų iš tiesų gerai sutaria su drauge gyvenančiais šunimis, o pyksta tik ant svetimų.
Pitbulterjerai gali puikiai sutarti su katėmis ir mažesniais gyvūnais. Neretai pasitaiko taip, kad pitbulis draugauja su sava kate, o svetimas puola – taip yra dėl to, kad šeimininkas šunį socializavo tik su savais gyvūnais, o ne svetimais. Beje, tinkamai išauklėtas pitbulterjeras gali norėti pjautis ar vaikyti kates, tačiau to nedarys.
Beje, kai kurie šunų savininkai nėra gerai susipažinę su šunų elgsena ir nekaltą žaidimą gali palaikyti agresija.

Dažnai teigiama, kad pitbulterjerai kanda be jokios priežasties ar neperspėję. Iš tiesu daugeliu atvejų prieš puldami šie šunys būdavo labai sujaudintos būsenos. Vienas pitas nužudė šeimininko kūdikį, nes tas, pjaudamas veją, paliko jį su vaiku, nors puikiai žinojo, kad šuo labai susijaudina, pamatęs žoliapjovę.
Kaip kovoti su pitbulterjerų agresija? Pirmiausia reikia įsitikinti, ar toks šuo apie jį svajojančiam žmogui iš tiesų tinka – jei asmuo neturi laiko socializacijai, pitbulterjero trokšta tik dėl įvaizdžio, jei negali net pagalvoti apie energingą šunį, nori augintinio, kuris draugautų su visais sutiktais šunyčiais, jei nori šuns, kuris pyktų ant žmonių, jei net negalvoja apie teritorijos aptvėrimą ar tinkamo voljero įrengimą, jeigu šuo gyvens lauke, jei nesiruošia augintinio mokyti paklusnumo, jei nori šuns, kuris visus metus gyventų lauke, jei nori apsaugos ar sarginio šuns – turėtų iš naujo įvertinti situaciją ir rinktis kitos veislės gyvūną.

Pagal  „Cesar's Way: The Natural, Everyday Guide to Understanding and Correcting Common Dog Problems“ by Cesar Millan; 2007

Agresija – dažniausia mano iškvietimų priežastis. Kartais būnu laikomas „paskutine viltimi“ prieš šunį atiduodant ar net pribaigiant, tačiau agresija iš esmės ne visai problema. Agresija šunims nėra natūrali. Net vilkai gamtoje retai būna agresyvūs – nebent yra aiški, konkreti priežastis, pvz., grasinimai ar badas. Agresija išsivysto, kai neatsižvelgiama į šuns poreikius,  o nusivylimo energija neišleidžiama. Deja, tokia agresija, jei nesprendžiama, vis stiprėja.  Liūdna tiesa tai, kad tai, ką vadinu agresyvaus šuns gydymu, paprastai būna atradimas, kad šuo galėjo būti lengvai išgelbėtas nuo šios problemos - galėjo būti sustabdytas iki pakrikimo.

Šunų savininkai kartais pagalbos ieško tik tada, kai jų šuo kanda žmonėms, ir jiems dėl to kyla teisinių problemų. Jie kalba tokius dalykus kaip „namie ji su vaikais labai meili“, ar „jis taip elgiasi tik po durų skambučio“. Linkiu kiekvienam šuns savininkui rimčiau kovoti su ankstyvais agresyvaus elgesio požymiais ir prašyti specialisto pagalbos iki bus nuvilkti į tesimą ar po to, kai kas nors bus sužalotas.

Dominavimo agresija

Nors agresija nėra natūrali šuns būsena, kai kuriems šunims dominavimas yra natūralu. Šuo gali būti dominuojantis, didelės energijos gyvūnas. Ar tai reiškia, kad jis turi būti ir agresyvus ar pavojingas? Ne, tačiau su Juo teks būti dar labiau pasitikinčio savimi, ramaus lyderio vaidmenyje. Turiu omenyje, taip teks elgtis 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Lyderiu būnama visą parą. Nesvarbu kiek esate pavargęs, nesvarbu, ar norite sutelkti dėmesį į žaidimą kamuoliu ar žurnalą, visada turėsite siųsti ramią tvirtą lyderio energiją.

Atsiminkit, natūraliai dominuojančių šunų – gaujos lyderių -  nėra daug. Kaip ir žmonių pasauly yra tik keletas Oprah Winfrey ar Bill Gates, taip ir gaujos lyderių šunų pasauly gimsta nedaug. Šie šunys, jei negauna pakankamai fizinių ir psichologinių iššūkių, iš tiesų gali būti labai pavojingi gyvūnai. Jie gali tapti probleminiais šunimis. Tokiam šuniui tapus Jūsų gyvenimo dalimi, teks teikti stimuliaciją ir iššūkius, kurių jam reikia.

Priešingai negu daug žmonių galvoja, nėra tokio dalyko kaip „dominuojančios veislės“. Šuniukų vadoje vienas bus labiau dominuojantis, užaugęs jis valdys gaują. Yra galingų veislių – pitbuliai, rotveileriai, vokiečių aviganiai, Cane corso  - kurių vadas turi nukreipti jų energiją sveiku keliu. Jei turite galingos veislės šunį, geriau įsitikinkit, kad esate lyderis.

Gamtoje natūraliai stipriausiai dominuojantis gyvūnas tampa gaujos vadu. Lyderiu gimstama, o ne tampama. Tačiau ką daryti, jei su tuo lyderiu kas nors atitinka? Jeigu likusi lyderio kompanionė mano, kad naujasis pretendentas  nėra pakankamai galingas, vys jį lauk arba nužudys. Bet jei naujas patinas tikrai galingas, visa gauja jam nusileis be kovos. Motina gamta tam suteikia „balsavimą“– naujo lyderio energija leidžia jam būti išrinktuoju. Tačiau šunys nėra „ambicingi“ kaip žmonės, nes jie instinktyviai užprogramuoti taip, kad labiausiai dominuojantis gyvūnas vestų gaują. Jei kitas bus galingesnis, šuo laimingas stos į eilę. Šuo nepriims to asmeniškai, jei prieš jį dominuosite. Jei galėtų, jis tik padėkotų už tai.

Jei turite dominuojantį šunį, anksti,  dažnai ir įtikinamai turite kurti savo autoritetą,. Turite būti ramesnis, stipresnis, tvirtesnis. Geriausia, kai šuniukui  nuo mažens rodote, kas yra vadas, tačiau taisykles suprasti gali ir suaugęs gyvūnas. Svarbiausia – energija. Galite būti visiškai aklas, vienarankis, vienakojis, tačiau Jūsų energija turi būti žymiai galingesnė negu stipraus rotveilerio. Aš pats nesu didelis vaikinas, tačiau šunų psichologijos centre kartais tenka dirbti su 30 – 40 gyvūnų. Dažnai užtenka žvilgsnio, kad nepageidaujamas elgesys būtų nutrauktas. Tai tikrai ne dėl mano dydžio.

Jei žmogus turi stiprios veislės šunį ar jo augintinis iš prigimties dominuojantis, o savininko  energijos lygis mažesnis, jis turi su savimi dirbti psichologiškai. Atminkite, tai natūralu. Šunų pasaulis sudarytas iš lyderių ir pasekėjų, o šeimininkas turi teisę pasirinkti, kurį vaidmenį jis atliks. Jei nesate pasiruošęs ar negalite to daryti, negalite auginti šuns. Galingi „Raudonos zonos“ šunys gali kandžiotis ar net nužudyti.  Daugeliu atvejų tai dominuojantys gyvūnai, kurių savininkams negalima jų auginti. Jei negalite valdyti šuns  bet kuruio metu bet kurioje situacijoje, tai bloga žinia Jums, šuniui ir visuomenei.

Štai pavyzdys kliento, kuris turėjo agresyvų šunį, krypstantį link pavojingos zonos. Susitikau su tuo klientu. 6 mėnesius dirbau su Sue mokindamas, kaip valdyti jos šunį Tommy – airių seterio/vokiečių aviganio mišrūną. Nuo pat pradžių Sue su Tommy, kuris buvo iš prigimties dominuojantis, viską darė blogai. Ji leido jam šokinėti ant jos. Tai priėjo iki to, kad jis „kergdavo“ ją. Tommy buvo labai teritorinis, nekontroliuojamas šuo, jis pernelyg saugojo Sue ir aiškiai dominavo namuose. Tai buvo labai blogi santykiai. Jis įkando keliems kaimynų vaikams, užpuolė baseinų tvarkytoją, apie jį buvo pranešta gyvūnų kontrolės pareigūnams. Bandžiau Sue išmokinti kaip judėti šeimininkui,  kaip projektuoti ramią atkaklią energiją, tačiau ji negalėjo to padaryti. Tai buvo susiję su jos pačios psichologiniais klausimais. Dėl kokių nors priežasčių ji negalėdavo laikytis taisyklių ir disciplinos. Galų gale pasakiau, kad padariau viską ką galėjau. Tačiau vienintelis dalykas, leidžiantis išgelbėti Tommy gyvybę, buvo jo atidavimas kitiems žmonėms.

Žinoma, Sue tai buvo skaudu. Tačiau ji norėjo išgelbėti Tommy gyvybę. Dabar Tommy ne tik labai gyvas, jis Los Andželo policijoje padeda ieškoti negyvų žmonių, vaidina DreamWorrs filme. Pagaliau jis gali sveikai realizuoti savo intensyvią, dominuojančią energiją. Ir jis neturi problemų su prižiūrėtojais.

Tai - paprasta istorija apie netinkamą šunį, atitekusį netinkamam žmogui,  kas kartais tai gali sukelti labai pavojingų problemų. Žmonės įvairiais būdais sunkina dominavimo agresiją. Atminkit, jei nesukursit  dienotvarkės, ką ir kada daryti su šunimi, nebūsit gaujos vadas. Kitas būdas  - žaisti su šunimi dominavimo žaidimus ir leisti jam laimėti. Jei su šuniuku žaidžiate Tug of War ir nuolat leidžiate jam laimėti, jis gali pradėti manytu, kad tai – dominavimo prieš jus ženklas. Netinkamas elgesys gali pakloti vėlesnės agresijos pamatus. Jei šuo darosi savininkiškas ar urzgia žaidžiant, monstro kūrimas jau prasidėjęs.

Baimės agresija

Daug agresijos atvejų kyla iš baimės, ypač mažiems šunims su Napoleono kompleksu. Kai San Diege dirbau šunų kirpėju, iš karto pastebėjau, kad bjauriausiai elgiasi patys mažiausi. Dažnai baimės agresija prasideda tik niurnant ar rodant dantis. Jei šuo rodo tuos ženklus kai vedate jį pas kirpėją ar traukiat jį iš po stalo, dar yra galimybė jam padėti.

Kaip ir visos agresijos formos, baimės agresija visada stiprėja. Šuo išmokta, kad gali atbaidyti žmones šiepdamas dantis, ir gan greit dantų šiepimas pereina į kandimą.  Gera naujiena ta, kad kandantys iš baimės paprastai greit atsitraukia. Jų tikslas yra pranešti, kad nori būti palikti ramybėje. Tačiau tokia agresija gali peraugti į ką nors blogesnio. Toks šuo nesubalansuotas, jam reikia pagalbos.

Baimės agresija gali sukelti piktnaudžiavimas. Jei šuo buvo žalojamas ir žino, kad puldamas gali sustabdyti skausmą, jis taip ir elgsis. Tačiau daug baimės agresijos atvejų sukelia ne žiaurumas, bet šeimininkai, švelnumą rodantys netinkamu laiku. Oprah šuo Sophie - geras pavyzdys. Kai Sophie puldavo kitą šunį, Oprah ją griebdavo ir guosdavo, stiprindama tokį elgesį.

Dabar savo centre turiu pitbulę Pinky, kui yra kraštutinis baimės agresijos atvejis. Kai prie jos atinasi žmogus, ji šiepia lūpas, pabruka uodegą, priglunda prie žemės ir purtosi. Jos kojos taip dreba, kad ji vos atsistoja, baimė ją imobilizuoja. Pinky savininkas jos labai gailėdavo, visada ramindavo, suteikdavo jai švelnumą, puoselėjo tą elgesį ir darė ją dar nestabilesnę.