„Statuso šunys“ - ši frazė populiariausia Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Trumpai tariant, ja apibūdinami „kietų bičiukų“ šunys. Nors reikalas atrodo paprastas, išties jis apipintas mitais – o liūdniausia, kad veislių pasirinkimą tam tikroje visuomenės grupėje taip pat nulėmė legendos bei padavimai. Dėl to dabar asmuo, už pavadžio besivedantis stafuką kirptomis ausimis, daugelio bus išvadintas nusikaltėliu ar buduliu – net jeigu būtų pačios tyriausios sielos atstovas visoje planetoje.

Hirschman yra apibūdinęs kelias motyvacijas šunų auginimui – jie gali būti vartotojiškas aplinkos objektas, papuošalai (laikomi dėl estetinės vertės), hobis (dalyvaujantys sporte ar parodose), įranga (skirti gyvenimui palengvinti – apsauginiai, vedliai, terapeutai), kompanionai (šeimos nariai) ar statuso simbolis. Nors istoriškai "statuso" šunys naudoti įvairiai - nuo mados iki nacionalinių ikonų, pastaruoju metu šiuo terminu apibūdinami jaunų asmenų, trokštančių turėti agresyvius nelegalių veislių atstovus, augintiniai.

Statuso šunimis dažniausiai laikomi mastifai, rotveileriai, akitos, dobermanai ir, žinoma, pitbulterjerų tipo atstovai. Šios veislės varijuoja priklausomai nuo regiono, kuriame gyvenama, bei to krašto įstatymų – vienur statuso simboliu bus vokiečių aviganis ar Rodezijos ridžbekas, kitur – stafbulis ar Kaukazo aviganis.

Šių šunų panaudojimas gana platus – tai ir ginklai, ir bauginimo priemonė, galų gale, kaip rodo pats pavadinimas, tai kietai atrodąs gyvūnas. Baimė ir žiaurumas, susiję su populiariomis statuso šunų veislėmis, siejami su savininkais – dažniausiai jaunais vyrais. Aplinka, kurioje gyvena šie šunys, pilna žiaurumo bei pagarbos, kontrolės ir galios troškimo.

Paprastai pabrėžiama, kad statuso šunys skatinami elgtis agresyviai. Jų savininkai mažai kontroliuoja savo augintinių veiksmus socialinėse sąveikose. Dėl šios priežasties dalis šių šunų pavojingi visuomenei. Daugeliu atvejų net agresyvus, tačiau tinkamai prižiūrimas šuo gyvenimą nugyventų nieko nesužalojęs, tačiau minimus šunis lydi tai, kad dažnai pageidaujama, jog jie elgtųsi blogai. Tačiau nors ir sudarytas įspūdis, kad iš tokių gyvūnų tikimasi daug agresijos, išties pernelyg piktų, ypač agresiją nukreipiančių į savininkus, atsisakoma.

Šie šunys – ir pajamų šaltinis. Tai ypač aktualu mažas pajamas gaunančiose bendruomenėse. Tokie keturkojai pigesni negu veislynuose, tačiau jeigu esate nepasiturintis ir gyvenate visuomenės užribyje, pora vadų per metus jau bus šis tas.

Statuso šunys dažnai netenka namų. Jie įsigyjami jauni, gan greit ir būna apleidžiami – dėl teisinių reikalų (šeimininkui tenka sėsti kalėjiman) ar nepateisintų lūkesčių. Gyvūnų auginimas apipintas daugybe mitų, pvz., manoma, kad suaugę šunys linkę kąsti naujiems šeimininkams – dėl to kaip statuso šuns paprastai ieškoma jauno gyvuliuko.

Tikėtina, kad šunis laikant kaip statuso simbolį ar ginklą, patiems gyvūnams kyla kankinimų ir mirties tikimybė. Savininkų motyvacijos bei priemonės, kuriomis siekiama tikslo – sudėtingi.

Tyrimų duomenimis, nuo smurto prieš gyvūnus žmonės linkę pereiti prie smurto prieš žmones. Žiauriai su gyvūnais besielgiantys dažniau linkę ir į kitus pažeidimus, netgi aptiktas ryšys tarp piktnaudžiavimo gyvūnais ir asocialaus elgesio.

Statuso gyvūnų pasaulis dažnai siejamas su kovomis, paprastai ne profesionaliomis, o „gatvinėmis“. 2006 metais 66 proc. RSPCA adresuotų skambučių dėl šunų kovų už tai atsakingus apibūdino jaunimą.

Kalbant apie kovomis užsiimančius asmenis, jie labai įvairūs. Pats aukščiausias „lygis“ - profesionalūs dogmenai, kovojantys tarptautiniu lygmeniu ir tikri šios srities profesionalai. Į šunis bei jų priežiūrą jie žiūri rimtai, investuoja didelius pinigus, kovos, kuriose jie dalyvauja, rengiamos plačioje teritorijoje (netgi tarp žemynų) ir apie jas žino nedaug žmonių, be to, paprastai jie retai pričiumpami teisėsaugos. „Viduriniojo lygio“ atstovai (entuziastai) veikia konkrečiuose regionuose ir yra ne tokie pažengę. Šių abiejų tipų portretų greičiausiai neįmanoma sudaryti – tai gali būti tiek nusikaltėliai, tiek gerbiami visuomenės atstovai, tiek išsilavinę, tiek beraščiai, dauguma kovomis užsiiminėja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad tiki jų teisingumu. Šunis „išorėje“ jie pardavinėja retai (taip besielgiantys, „kepantys“ daug vadų nepagarbiai vadinami „peddleriais“).

Pavojingiausia grupė - „gatviniai“. Nors jų subkultūra stipriai priklauso nuo regiono bendruomenės kultūros, dauguma jų – gaujų nariai, nusikaltėliai, šunis auginantys kaip statuso simbolį. Jų atveju kovos sustiprina lyderio viršenybę ir baugina žemesnius narius. Šunis jie vagia, veisia patys ar perka už nedidelius pinigus. Dvi anksčiau minėtos kovinių šunų augintojų grupės nemėgsta „gatvinių“ ir juos kaltina dėl kai kurias veisles šiuo metu persekiojančių problemų.

Paskutiniu metu JK spaudoje atsirado pranešimų, kad „statuso šunų“ daugėja. Tai sieta su gaujų kultūros augimu, tačiau išties svarbiausias postūmis šiam gausėjimui - ne gaujų formavimasis ar atseit kasmet kraugerėjantis jaunimas, o 1991 m. priimtas Pavojingų šunų įstatymas, pagal kurį kai kurios veislės techniškai klasifikuojamos kaip potencialiai pavojingos. Šių veislių atstovų turėjimas perteikia žinią, kad savininkas yra virš įstatymo, ir apima tą agresiją, smurtą bei jėgą, kuriuos simbolizuoja šie keturkojai.

Šiu atveju galima drąsiai sakyti, jog įstatymų leidėjams žiauriai nesiseka. Jie sukūrė teisinę bazę, skirtą atsikratyti kai kuriais šunimis – tačiau jų vis viena liko tik pat daug, kaip ir 1991 m. Susidarė uždaras ratas. Teisės aktai, ignoruojantys žmogaus vaidmenį, sukūrė klaidingą saugumo jausmą. Ką pavyko padaryti – tai diskriminuoti kelias veisles ir jas išreklamuoti tarp kai kurių žmonių. Kadangi problemos esmė - žmogus, kelių veislių uždraudimas nesumažino įkandimų skaičiaus. Šioje situacijoje stipriai nukentėjo tik atsakingi savininkai - linkę registruoti, dresuoti, socializuoti savo augintinius. Jie linkę laikytis įstatymų, tad nebegali auginti mėgstamų veislių, o patikimi veislynai – jų veisti. Į nusikaltimus linkę, šunis kaip statuso simbolį pasirinkę asmenys nekeis savo elgesio – blogiausiu atveju jie rinksis kitą „kietą“ veislę, o įstatymus tiesiog ignoruos.

Plačiai priimta nuomonė, kad pavojingais laikomų šunų savininkai linkę dažniau nusikalsti, negu "nesąrašinių" – ir keli tyrimai tai lyg ir patvirtino, o keli šiai nuomonei paprieštaravo. Pripažįstama, jog pavojingais laikomų šunų auginimas ne visada yra bandymo dominuoti ar faktinės nusikalstamos veiklos požymis. Nepastebima ryšio tarp agresyvaus šuns turėjimo ir nusikalstamo elgesio ar tikimybės, kad agresyvus šuo gali būti naudojamas kaip statuso simbolis. Taip pat aptiktas nedidelis ryšys tarp didesnio sąžiningumo ir „baisių“ šunų.

Pastebėta ir tai, kad agresyviais laikomus šunis dažniau mėgsta jauni vyrai, be to, jie sprendžiant problemas labiau pripažįsta smurtinį elgesį. Jie impulsyvesni, dažnai pasižymi nerūpestingumu, savanaudiškumu ar polinkiu manipuliuoti, dažniau linkę nesutikti su kitų nuomone, yra konkurencingi.

Čia ir prasideda įdomumai – spaudoje pasirodę daug pranešimų bei nuomonių ir apie tai, kad „statuso šunų“ augintojai net iš baisesnių rajonų nėra tokie baisūs kaip bandoma parodyti. Šis burbulas išpūstas kiek per daug - nėra taip, kad negailestingi žemesniosios klasės jaunuoliai su mutavusiais mastifais užėmė parkus ir gatves. Išties tiek vaikai, tiek šunys nėra tokie blogi – taip buvo visais laikais (jeigu sakote „mano laikais jaunimas buvo geresnis“ - pats metas lėkti į paštą pensijos, nes tokią frazę šimtus tūkstančių metų kartoja visi seneliukai). Pagrindinė statuso šunų problema - socialinė. Tai atskirtis, nepriteklius, švietimo trūkumas. Šios problemos prasideda žmoguje, nuo jo gimimo, jo aplinkos. Jei šito nepavyks išspręsti, statuso šunų problema taip pat nebus įveikta.

Beje, kadangi tam tikros šeimininkų savybės gali būti labiau susijusios su neatsakingu gyvūnų auginimu, kai kur buvo atsiradę pasiūlymų uždrausti pardavinėti ar dovanoti šunis (bet kokius) asmenims, susijusiems su smurtiniais nusikaltimais ar narkotikais.

...skaityti toliau "Statuso šunys – išpūstas burbulas ar reali problema?"

Nuo tada, kai Jungtinėje Karalystėje įsigalėjo Pavojingų šunų įstatymas, žmonių, mirusių dėl keturkojų sukeltų traumų, beveik patrigubėjo. Tokia netikėta įvykių eiga paskatino kampanijas, siekiančias pakeisti dabartinį įstatymą – norima, jog būtų taikomasi ne į veislę, o į elgesį.
Dešimt metų iki minėto įstatymo įvedimo žuvo 11 žmonių, tačiau per paskutinius 26 metus sulaukta net 73 mirčių - vidutiniškai 2,8 per metus, lyginant su anksčiau buvusiomis 1,1.

1991 m. JK nusitaikė į keturias veisles - pitbulterjerus, Tosa inu, Brazilų mastifus bei Argentinos dogus. Dėmesio sutelkimas į kelių veislių uždraudimą suklaidino žmones – skatino neteisingą nuostatą, jog kitų veislių šunys saugūs, dėmesys nukrypo nuo neatsakingų bet kokio tipo keturkojų savininkų.

Kalgaryje nėra uždraustų veislių, tačiau savininkams gresia 250 dolerių bauda už licencijos neturėjimą ir iki 10 000 dolerių jei šuo ką nors užpuls. Pranešimų apie apkandžiojimus skaičius ten sumažėjo perpus.

Pasak Shaila Bux iš "Born Innocent", statistika rodo, jog dabartiniai teisės aktai nesėkmingi visose srityse, kurias jais ketinta išspręsti. Dabartinė Pavojingų šunų įstatymo forma atsidūrė kryžkelėje - politikai turi būti drąsūs, kad sugebėtų pripažinti, jog buvo padaryta klaida, ir įgyvendinti įstatymus, kurie sumažintų įkandimų skaičių, o ne baustų šunis pagal tai, kaip tie atrodo. Įstatymai turi taikytis į neatsakingus šeimininkus bei jų augintinių elgesį.
Žvelgiant statistiškai, įdomus ir kitas požiūrio taškas - daugiau žmonių mirė nuo bičių bei vapsvų įkandimų arba buvo užpulti karvių ir kiaulių. 2013 - 2015 metais nuo šunų įkandimų mirė 10 žmonių, lyginant su 14 vabzdžių ar 27 kiaulių, karvių bei kitų žinduolių sukeltų mirčių.
RSPCA taip pat kviečia reformoms ir praėjusiais metais paskelbė duomenis, rodančius, kad vizitų dėl šunų įkandimų skaičius Anglijos ligoninėse per dešimtmetį išaugo 76 proc. (nuo 4110 2004-2005 iki 7227 2014-2015). RSPCA šunų gerovės ekspertė Samantha Gaines teigia, kad šalyse, kuriose atsisakoma prieš tam tikras veisles nusistačiusių įstatymų ir daugiau dėmesio skiriama švietimui bei atsakingo šunų laikymo skatinimui, apkandžiojimų sumažėja.

Daugiau šunų užpuolimų užfiksuojama nepasiturinčiuose Anglijos ir Velso rajonuose:

Pagal thetimes.co.uk

Prieš kai kurias veisles nukreipti įstatymai – vis dar populiari „prevencijos“ nuo šunų atakų priemonė, aktyviai propaguojama ir mūsų  gimtinėje. Tačiau, lyginant praėjusį dešimtmetį su šiuo, galima pastebėti tendenciją, kad apkandžiojimų statistika bei požiūris į prieš tam tikras veisles nukreiptus teisės aktus keičiasi – tyrimuose dabar atidžiau vertinami socialiniai ir kt. veiksniai, išsamiai ir atidžiai ieškoma kandimo priežasčių,.

Iš esmės šunų įkandimų aukoms būdingi panašūs dalykai: vaikams didžiausia tikimybė būti įkąstiems savuose namuose ar svečiuose (ne bėginėjant po gatvę); daugiausia nukenčia vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės; dažniausiai įkandama vyriškos lyties asmenims; vaikams paprastai sužalojama veidas, kaklas ir galva; suaugusiems sukandžiojamos rankos, pirštai. (1) Tačiau skirtingose šalyse šunų agresijos epidemiologiniai veiksniai vis viena skiriasi – kaip ir požiūris į agresiją, ką daugiausia lemia skirtingi kultūriniai motyvai. (2)

2000 – 2009 m. JAV mirtimi pasibaigusių šunų atakų priežastimis laikomi atsitiktiniai ar neartimi aukų su šunimis-kaltininkais santykiai, gyvūnų nekastravimas, netinkamas aukų bendravimas su šunimis, šunų laikymas atskirai nuo žmonių (vadinasi, jie gyveno ne kaip šeimos šunys), šeimininkų polinkis piktnaudžiauti keturkojais (dažnos bausmės ir pan.) (13).

Pati jautriausia nukentėjusiųjų grupė – vaikai. Vieno tyrimo duomenimis, jie sudarė beveik 70 proc. nelaimėlių, kuriems buvo sužalotas veidas. Trečdalis jų – 2 – 5 metų amžiaus vaikai. Dauguma sužeidimų įvyko šalia esant vienam i tėvų (3). Tai labai liūdnas dalykas, kadangi šiems nelaimingiems atsitikimams buvo galima užkirsti kelią. Tas pats tyrimas nurodo ir tai, kad didžiausia tikimybė patirti įkandimą į veido sritį – vokiečių aviganių tipo atstovo dalyvavimas. Tačiau į šį faktą išties nereikia kreipti dėmesio, kadangi skirtingi tyrimai gali nurodyti labai skirtingas veisles ir iš esmės tai nesuteikia jokios naudingos informacijos apie tai, kaip būtų galima užkirsti kelią nelaimėms.

Priklausomai nuo daugybės aplinkybių, agresyviais šunimis gali būti įvardinti labai skirtingi gyvūnai, nors paprastai be pitbulterjerų jiems priskiriami rotveileriai, jau minėti vokiečių aviganiai ar dobermanai. Kaip žinia, kai kurie tyrimai kaip aršiausius keturkojus nurodo taikias ir įprastas veisles, kurios daugumos nuomone laikomos „nekandančiomis“ – ir būtent toks požiūris sukelia daug problemų. Tačiau faktas kaip blynas: ši problema nėra susijusi su veislėmis (4).  Analizuojant pacientus, kuriems dėl šunų padarytų traumų buvo atliktos plastinės veido operacijos, nustatyta, kad tarp šunų veislės ar tipo ir įkandimų nėra jokio ryšio (5).

Šuns veislė – tik vienas iš nedaugelio veiksnių, galinčių nulemti jo agresiją žmonėms. Galų gale veislės ar tipo atpažinimas – labai subjektyvus ir dažnai netikslus reikalas (6). Pvz. Vienas iš daugelio atvejų - 1995 m. Australijoje moteris mirė sukandžiota šuns. Kaip kaltininkas įvardintas pitbulterjeras, nors išties keturkojis buvo nežinomų veislių mišrūnas, o registruotas jis kaip „beveik“ Labradoro retriveris (1). Žiniasklaida – populiarus, tačiau labai nepatikimas veislių, susijusių su žmonių mirtimis, identifikavimo šaltinis (7), nors ja ir remiasi nemažai statistikos „sekėjų“. Turbūt teko girdėti apie tyrimus, kurių metu vertinta, kaip žmonės sugeba nustatyti šunų veisles remdamiesi vien išvaizda. Apsigauna net specialistai! Išties tik mažiau negu puse atvejų pavyksta nustatyti šuns veislę ar tipą remiantis išvaizda (8). Dažniausiai tiesiog „šaudoma“ pro šalį.

Remiantis tyrimu, kuris vertino 2000 – 2009 m. JAV žmonių mirtimis pasibaigusius šunų užpuolimus, veislės nustatymas buvo įmanomas tik 17,6 proc. atvejų (nors žiniasklaida veislę nurodydavo daugiau kaip trečdaliu atvejų). Tyrime teigiama ir tai, kad daugumos tokių siaubingų užpuolimų priežastys labai panašios ir jos visai nesusijusios su veisle (13).

Prieš konkrečias veisles nukreipti įstatymai – absurdiškas dalykas ir niekas nežino, kas bus „sekantis“. Netikite? Australijoje egzistuoja įstatymas, kuriuo reikalaujama greihaundus vedžioti su antsnukiais ir visada pririštus (9). Jis grindžiamas daugiausia tuo, kad greihaundas – lenktyninis, aukšto grobio draivo šuo, tad velnias žino ką jis sugalvos nusivyti kaip auką.

Amerikiečių pitbulterjerų kaip veislės susiformavimo aplinkybės ir aktyvus dalyvavimas šunų kovose XX a. pabaigoje stipriai nulėmė visuomenės nuomonę apie juos. „Smurtinis“ veislės pobūdis lėmė blogą jų reputaciją. Konkrečių teisės aktų priėmimą daugiausia lėmė stereotipai (10). Kaip paprastas žmogus įsivaizduoja kovinį šunį? „Kovinis“ kiekvieno galvoje – nevaldomas, aršus, pavojingas, linkęs pulti ir kandžiotis, pasiutęs žvėris ir t.t. Niekam neįdomu, kad koviniai šunys buvo tik dar vienas darbinių šunų tipas, veistas konkrečiam tikslui. Jų atrankoje neskatintos sargavimo savybės ar agresija žmonėms – toji atranka daugiausia lėmėsi geimo (kovingumo) išsaugojimu. Dauguma vadinamųjų „dogmenų“ žmonėms agresyviems šunims didelių sentimentų nejausdavo ir juos paprasčiausiai nušaudavo. Koviniai šunys dažnai keisdavo šeimininkus – juos perparduodavo arba „skolindavo“. Kovoms juos ne visada ruošdavo patys savininkai – dažnai jie samdydavo tos srities specialistus arba bent jau turėdavo padėjėją. Pitbulterjerai sugebėdavo greitai prisitaikyti prie naujų vietų ir žmonių.

Įdomu tai, kad priėmus prieš veisles nukreiptus įstatymus, visuomenės neigiama reakcija prieš tam tikrus šunis išaugo dar labiau. Pitbulterjerai dabar itin dažnai apibūdinami kaip sausumos rykliai, tiksinčios bombos, užtaisyti ginklai, nestabilūs padarai ir t.t. (10). Apklausų duomenimis, žmonių požiūris į agresyviomis laikomas veisles gan vienareikšmiškas – iškart išauga „agresyvumo lūkesčio“ lygis (11). Tai gali turėti (ir turi) labai liūdnų padarinių.

Vis dar nedaug analizuota, kaip išties veikia prieš tam tikras veisles nukreipti teisės aktai. Tačiau dauguma besidomėjusių šia situacija nuodo, kad jie nepadeda mažinti šunų įkandimų skaičiaus bei jų padarytos žalos (1). Žinoma, kad Jungtinėje Karalystėje nukentėjusių, nepaisant griežtų vietinių įstatymų, tik daugėja (12). Manoma, kad Airijoje tokie teisės aktai gali prisidėti prie įkandimų dažnėjimo (17). Italijoje prieš konkrečias veisles priimti įstatymai nesukėlė jokių reikšmingų pokyčių nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje šunų užpuolimų perspektyvoje (15). Kanadoje šunų apkandžiojimų epidemiologinė situacija tarp sričių, kuriose vykdoma „veislių kontrolė“ nesiskiria nuo „gyvenančių laisviau“ (16).

Norint išspręsti problemą, reikia daugelį veiksnių apimančios prevencijos, o ne vieno gal ir paprasto, bet neveikiančios sprendimo (13). Net tingint vertinti vietinę situaciją, galima remtis kitų šalių tyrimais, kurie gan neblogai nurodo galimas įkandimų priežastis – ir daugiausia koncentruotis į jas. Priimant tokius „jautrius“ įstatymus, kurie paliečia daugybę žmonių ir netgi linkę tarpusavyje kiršinti visuomenę, reikėtų atsiriboti nuo subjektyvių emocijų ir remtis moksliniais duomenimis.

 

 

Naudota:

  1. Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs; Linda Watson
  2. Understanding dog aggression: Epidemiologic aspects: In memoriam, Rudy de Meester (1953-2012); Gina Poloa, Néstor Calderóna, Suzanne Clothierd, Rita de Casssia Maria Garciaa, Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research; Volume 10, Issue 6, November–December 2015, Pages 525–534
  3. Epidemiology and classification of dog bite injuries to the face: A prospective study of 108 patients; Gaoussou Touréa, , , Ghislain Angoulangoulia, Jean-Paul Méningaudb; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Volume 68, Issue 5, May 2015, Pages 654–658
  4. Annals of Surgery: June 2014 - Volume 259 - Issue 6 - p e87; e-Letters to the Editor; Breed-Specific Legislation Is Not the Answer; Burney, Richard E. MD
  5. Retrospective analysis of facial dog bite injuries at a Level I trauma center in the Denver metro area; Gurunluoglu, Raffi MD, PhD; Glasgow, Mark DDS; Arton, Jamie PA-C; Bronsert, Michael PhD; Journal of Trauma and Acute Care Surgery: May 2014 - Volume 76 - Issue 5 - p 1294–1300
  6. The complex issue of dog bites; David Bailey and Lucy Leicester; Veterinary Record 2014
  7. Journal of the American Veterinary Medical Association; July 1, 2014, Vol. 245, No. 1, Pages 39-41
  8. Comparison of Visual and DNA Breed Identification of Dogs and Inter-Observer Reliability; Victoria L. Voith, Rosalie Trevejo, Seana Dowling-Guyer, Colette Chadik, Amy Marder, Vanessa Johnson, Kristopher Irizarry; American Journal of Sociological Research 2013
  9. Submission to the Parliament of Victoria Inquiry into the Legislative and Regulatory Framework Relating to Restricted Breed Dogs, 2015, Greyhound Equality Society
  10. THE DEVIL‟S LAPDOG: THE HISTORY AND IMPACT OF THE AMERICAN PIT BULL TERRIER; REIDHEAD, JAYCEE LORRAINE; 2016, The University of Arizona
  11. “Type” as Central to Perceptions of Breed Differences in Behavior of Domestic Dog; Tracey Clarke; Daniel Mills and Jonathan Cooper;  Society & Animals, Volume 24, Issue 5, pages 467 – 485 Publication Year : 2016
  12. ‘Not a Plastic Surgeon’s best friend: Dog bites an increasing burden on UK Plastic Surgery services’; Dr O. Cameron, Miss S. Al-Himdani; Mr D.W. Oliver; Journal of Plastic, Reconstructive & Aesthetic Surgery; Available online 8 January 2017
  13. Journal of the American Veterinary Medical Association; December 15, 2013, Vol. 243, No. 12, Pages 1726-1736; Co-occurrence of potentially preventable factors in 256 dog bite–related fatalities in the United States (2000–2009); Gary J. Patronek, VMD, PhD; Jeffrey J. Sacks, MD, MPH; Karen M. Delise; Donald V. Cleary, BA; Amy R. Marder, VMD
  14. Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): Occurrence in different contexts and risk factors; Rachel A. Casey, , Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell; Applied Animal Behaviour Science; Volume 152, March 2014, Pages 52–63
  15. Italian breed-specific legislation on potentially dangerous dogs (2003): assessment of its effects in the city of Florence (Italy); Chiara Mariti, Carlo Ciceroni, Claudio Sighieri
  16. Animal control measures and their relationship to the reported incidence of dog bites in urban Canadian municipalities; Nancy M. Clarke and David Fraser; Can Vet J. 2013 Feb; 54(2): 145–149.
  17. Human hospitalisations due to dog bites in Ireland (1998–2013): Implications for current breed specific legislation; Páraic Ó Súilleabháin, The Veterinary Journal Volume 204, Issue 3, June 2015, Pages 357–359

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ką apie pitbulterjerus pasakoja statistika? Deja, įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus statistikos duomenis, nežinia, kuriais iš tiesų verta pasitikėti, kuriais ne, be to, šunų įkandimų statistiką galima įvairiai interpretuoti ir reikia mokėti ją analizuoti.

Nuo 1936 metų JAV buvo apytiksliai 4,8 milijonai registruotų amerikiečių pitbulterjerų, amerikiečių stafordšyro terjerų, stafordšyro bulterjerų, kurie auginti kaip kompanjonai ar parodų šunys (jie sudaro 9,6 % amerikiečių šunų populiacijos, tačiau į šį skaičių neįeina neregistruoti šunys). Bent 200 000 pitbulterjerų naudojami neteisėtai veiklai, tačiau neįrodyta, kad tie iš minėtų 4,8 milijono šunų būtų išnaudojami, kadangi kinologų organizacijos draudžia šunų kovas. Kitais duomenimis, pitbulterjerai sudaro iki 3 % šunų populiacijos ir sudaro pusę registruotų užpuolimų skaičiaus. Dar kiti šaltiniai teigia, kad už 44 % atvejų atsakingi vokiečių aviganiai, o už 20 – mažųjų veislių šunys.

Kasmet JAV beveik 2 % gyventojų apkandžioja šunys. Apie didesniąją dalį atvejų vietos valdžiai nepranešama. 2003 metais vien paštininkus šunys atakavo 3 423 kartus. Patinai kanda dvigubai dažniau už pateles. Dažnesni incidentai su 1 – 5 metų amžiaus šunimis. Kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai puola rečiau (iki 3 kartų). Nekastruoti patinai sudaro daugiau kaip 70 % visų incidentų. Grandine pririšti ir atskirai nuo žmonių gyvenantys šunys kanda 2,8 karto dažniau. 78 % žmones užpuolusių šunų buvo auginti kovoms, apsaugai ar dauginimui (neatsakingam veisimui). 84 % nelaimes sukėlusių šunų buvo įsigyti neatsakingų šeimininkų, kurie nesirūpino augintinių socializacija, auginimu, palikdavo agresyvius šunis vienus su vaikais ir pan. Dažniausiai kanda mišrūnai, iš grynaveislių – vokiečių aviganiai ir čiau čiau. Veislių sąrašai keičiasi kasmet, priklausomai nuo to, kokios veislės populiariausios tuo metu.

Kai kuriais duomenimis, JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti 20 % pitbulterjerų, tuo tarpu 1987 – 1988 metais jų sukeltų mirtinų atvejų padaugėjo net iki 62 %.

Vašingtono universiteto 1996 metais tyrė, kokių veislių atstovai atsakingi už mirtinas žmonių atakas. 34 žmones mirtinai sukandžiojo šiaurinių šunų veislių atstovai – eskimų šunys, samojedai, Aliaskos malamutai, 10 žmonių – pitbulterjerų tipo šunys, 7 – vokiečių aviganiai, 1 - rotveileris. 2001 metais dėl žmonių mirčių buvo kalti 6 mišrūnai, 6 rotveileriai, 2 niūfaundlendai, 2 vokiečių aviganiai, vilko ir šuns hibridas, japonų akita, dobermanas, anglų skalikas, Kanarų dogas, čiau čiau ir pitbulterjeras. Nuo 1975 metų gegužės iki 1980 metų balandžio JAV dėl žmonių mirčių buvo kalti šių veislių atstovai (skliausteliuose atvejų skaičius): vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), Sibiro haskiai (9), senbernarai (8), bulterjerai (6), vokiečių dogai (6), Aliaskos malamutai (5), auksaspalviai retriveriai (3), bokseriai (2), taksai (2), dobermanai (2), koliai (2), rotveileris (1), basendžis (1), čiau čiau (1), Labradoro retriveris (1), Jorkšyro terjeras (1). Kalbant ne apie letalias baigtis, dažniausiai neišprovokuoti kando čiau čiau, tačiau žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė pitbulterjerams ir taip buvo įtakoti kai kurie su šunimis susiję politiniai sprendimai.

2000 metais Teksase daugiausia incidentų buvo su čiau čiau, o Nebraskoje – su Labradoro retriveriais.

Amerikiečių veterinarų asociacijos žurnalo 2000 metų rugsėjo mėnesio numeryje publikuojamas straipsnis apie mirtis nuo šunų įkandimų 1979 iki 1998 metų laikotarpyje. Pitbulterjerai ir rotveileriai kalti už maždaug pusę iš 300 mirčių. 1982 – 2006 metų kanadiečių tyrimas davė panašius rezultatus: pitbulterjerai, rotveileriai, Kanarų dogai bei jų mišrūnai atsakingi už 65 procentus lemtingų atakų. Pitbulterjerų tipo šunys žmones puolė 1110 kartų, iš jų 104 letalios baigtys. Rotveileriai puolė 409 kartus, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai – 94, vilkų ir šunų mišrūnai – 71, čiau čiau – 49, japonų akitos – 48, Sibiro haskiai – 39, Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai – 36, bokseriai – 31, bulmastifai - 30, vokiečių dogai – 24, anglų buldogai – 16 kartų.

1979 – 1988 metais dažniausiai žmones žudė pitbulterjerai (66 atvejai, ypač daug incidentų buvo 1987 – 1988 metais), rotveileriai (39, dažniausiai po 1993 metų), vokiečių aviganiai (17), Sibiro haskiai (15), vilkų ir šunų hibridai (14), Aliaskos malamutai (12), čiau čiau (9), dogai (7), senbernarai (7).

1965 – 2001 metais pitbulterjerai sudarė 21 procentą iš 431 mirčių dėl šunų įkandimų.

2003 – 2004 metais JAV pitbulterjerų tipo šunys žmonėms kando 192, vokiečių aviganiai – 121, čiau čiau - 87, Labradoro retriveriai 65, rotveileriai 39, bokseriai 31, akitos 26, čihuahua 23, kokerspanieliai 19, Sibiro haskiai ir eskimų šunys 18, australų aviganiai 17, pudeliai 15 kartų. Taip pat dažnokai kando dalmatinai, taksai ir dobermanai.

2004 metais dažniausiai kando pitbulterjerai (227 atvejai), vokiečių aviganiai (128), čiau čiau (85), Labradoro retriveriai (77), rotveileriai (60), japonų akitos (33), terviurenai (26), bokseriai ir buldogai (26) ir panašiai. Taip pat dažnokai žmones kandžiojo haskiai, auksaspalviai retriveriai, čihuahua, kokerspanieliai, šarpėjai ir pan. (viso 128 atvejai).

1992 – 1996 metais Vokietijoje dažniausiai žmones kandžiojo mišrūnai (2376 atvejai), vokiečių aviganiai (1956), pitbulterjerų tipo šunys (320), dobermanai (223), bulterjerai (169).

Jungtinėje Karalystėje 1991 metais priimtas pavojingų šunų įstatymas. Kaip ir daugelyje kraštų, ypatingi reikalavimai kelti pitbulterjerų augintojams. Išimtimi netapo ir japonų tosa inu, Argentinos dogų, brazilų mastifų mylėtojai. Prieš įstatymo priėmimą šunys bendroje gyvūnų apkandžiojimų statistikoje sudarė 73,9 procento, 2 metai po įstatymo priėmimo – 73,1 procento. Pavojingoms priskiriamos veislės prieš įstatymą sudarė 6,1 procentą įkandimų, 2 metai po įstatymo priėmimo – 11,25 procentus (atvejų, nesumažėjo). Prieš priimant šį įstatymą, dažniau kando vokiečių aviganiai (24,2 proc., 1993 – 17,4 proc.), tuo tarpu vėliau padažnėjo mišrūnų antpuoliai (iki įstatymo priėmimo 18,2 proc., 1993 – 30,6 proc.).

1998 metais Australijoje užpuolimų statistikoje pirmavo vokiečių aviganiai (22 atvejai), rotveileriai (22), australų piemenų šunys (19), stafordšyro bulterjerai (13), australijos kelpiai (6), niūfaundlendai (4), pitbulterjerų mišrūnai (4). Žmogui įkando tik vienas amerikiečių pitbulterjeras.

2000 metais Australijoje iš 213 šunų užpuolimų beveik pusė (41 proc.) kalti mišrūnai. Iš veislinių šunų dažniausiai kando vokiečių aviganiai (13 procentų visų atvejų), pitbulterjerai (13 procentų), rotveileriai (11 procentų), aviganiai (7 procentai) ir Maltos terjerai (3 procentai).

1989 metais JAV, Filadelfijos valstijoje žmones dažniausiai puolė vokiečių aviganiai (35), pitbulterjerų tipo šunys (33), rotveileriai (9) ir dobermanai (7).

Floridoje, Palm Beach apygardoje, šunų veislių pasiskirstymas kasmet keičiasi. 1988 metais dažniausiai kando čiau čiau (21 procentas), rotveileriai (20), kokerspanieliai (19), dobermanai (16), Labradoro retriveriai (16), auksaspalviai retriveriai (15), vokiečių aviganiai (14), skalikai (13), pitbulterjerai (9) ir pudeliai (8).

1989 metais pirmavo auksaspalviai retriveriai (24), čiau čiau (18), dobermanai (18), Labradoro retriveriai (16), pitbulterjerai (15), vokiečių aviganiai (14), rotveileriai (12), skalikai (11), kokerspanieliai (10).

1990 metais žmones puolė dobermanai (21), rotveileriai (20), čiau čiau (19), vokiečių aviganiai (16), pitbulterjerai (16), Labradoro retriveriai (14), kokerspanieliai (13), auskapalviai retriveriai (9).

1991 metais pirmavo rotveileriai (24), kokerspanieliai (18), auksaspalviai retriveriai (18), čiau čiau (16), Labradoro retriveriai (15), skalikai (14), vokiečių aviganiai (12), pitbulterjerai (10), dobermanai (4).

1992 metais dažnai kando kokerspanieliai (23,6), pitbulterjerai (20,4), čiau čiau (18,7), Labradoro retriveriai (16,4), rotveileriai (16,4), vokiečių aviganiai (13,8), Lhasa apso (13,7), dobermanai (13,5), auksaspalviai retriveriai (12,5).

1993 metais dėl incidentų dažniausiai kalti buvo dalmatinai (24,3), rotveileriai (21,4), dobermanai (16,9), čiau čiau (16,2), pitbuletrjerai (16,1), auksaspalviai retriveriai (15,9), Labradoro retriveriai (15,8), kokerspanieliai (14,5), vokiečių aviganiai (12).

Kokias išvadas galima padaryti peržiūrėjus šiuos gana skirtingus duomenis? Pirmiausia, reikėtų atidžiai įvertinti statistikos šaltinius ir duomenų interpretuotojus. Tarkim, Kanadoje nemažai duomenų apie įkandimų statistikas yra apribota. Richard H. Polsky teigia, kad statistinė informacija apie šunų įkandimus dažnai dirbtinai sukuriama epidemiologų, o tuomet plačiai skleidžiama žiniasklaidoje. JAV i tiesų nėra jokios nacionalinės agentūros šunų įkandimų atvejams rinkti ir registruoti.

Be to, dažniausiai incidentai įvyksta su populiariosiomis veislėmis – tą ypač gerai atspindi statistiniai duomenys iš Palm Beach. Dėl netinkamos žiniasklaidos propagandos pitbulterjerai pradėjo ypač plisti po 1980 metų vidurio, ir, deja, ne tarp pačių atsakingiausių asmenų. Prasidėjo masinis konvejerinis veisimas, ir viskas baigėsi tuo, kad pradėjo dažnėti su šiais šunimis susijusių incidentų skaičius. Cezar Milano teigia, kad 70taisiai agresija kaltinti dobermanai, 80taisiai – vokiečių aviganiai, 90-taisiais – rotveileriai, o dabar atėjo pitbulterjerų eilė.

Ką slepia skaičiai?

Tiesą sakant, pirmiausia reikėtų išanalizuoti, kas statistikoje yra pitbulterjeras. Nereikia būti genijumi, kad pastebėtum, jog nė viename iš pateiktų duomenų nebuvo tokių šunų, kaip amerikiečių stafordšyro terjerai, bulterjerai ir panašiai (išimtis – Australijos įkandimų statistika, ten stafordšyro bulterjerai buvo paminėti atskirai). Iš tiesų po žodžiu „pitbulterjeras“ gali slėptis iki 10 šunų veislių, kartais netgi visiškai negiminingų. Dažniausiai pitbulterjeru vadinamas šuo, kuris yra arba amerikiečių pitbulterjeras, arba amerikiečių stafordšyro terjeras, arba stafordšyro bulterjeras, arba šiaip koks nors šuo, kuris galbūt visiškai neturi nieko bendro nė su viena šių veislių, tačiau stebėtojui pasirodo kuo nors į juos panašus. Kai kur, tarkim, JAV, Ohajo valstijoje, pitbulterjerai visiškai neapibrėžiami, ten į sąrašą prie pitbulterjero tipo šunų gali patekti beveik kiekvienas šuo (paprastai šioje valstijoje Kanarų dogai ir amerikiečių buldogai taip pat vadinami pitbulterjerais). Neretai prie pitbulterjerų tipo šunų priskiriami ir paprasti bulterjerai.

Statistika parodytų realesnę padėtį, jei pitbulių tipo šunys būtų išskirstyti veislėmis arba kitų veislių atstovai taip pat būtų sugrupuoti – tarkim, skalikai, paukštšuniai, aviganiai ir panašiai.

1991 metais JAV teismuose galiojo pitbulterjero aprašymas, kuris su realiais šunimis visiškai neturi nieko bendro. Ten aprašytas pitbulterjeras turi trumpą kūną, plačią krūtinės ląstą, milžinišką galvą, masyvius žandikaulius, kurie geba kąsti 2000 svarų į kvadratinį colį jėga; patys šunys pasižymi ypatingu nuožmumu, ypatingomis naikinimo savybėmis ir agresija; žinoma, jie puikiai toleruoja skausmą ir yra labai stiprūs. Štai taip net valstijų teismai iš paprasto šuns padarė holivudinę pabaisą, nors realybėje neegzistuoja nė vienas gyvas šuo, kuris atitiktų kad ir dalį tokių įdomių apibūdinimų.

Gyvūnų kontrolė dažnai gauna pranešimus, jog ką nors užpuolė pitbulterjeras, tačiau vėliau paaiškėja, kad kaltininkas dažnai net nepanašus į tokį šunį. Bėda tame, kad šuns veislę dažnai identifikuoja pati auka, mišrūnai dažnai maišomi su grynaveisliais šunimis ir pan. Žiniasklaidoje neretai pasirodo žinučių apie tai, kad žmones apkandžiojo pitai, vėliau paaiškėja, kad tai buvo akitos, dalmatinai ir panašiai. Iš tiesų tik labai nedaug žmonių gali tiksliai identifikuoti šunų veisles. Manoma, kad yra apie 25 šunų veislės ar jų mišrūnai, kurie po incidentų būna identifikuojami kaip pitbulterjerai (dažniausiai painiojami mastifai (anglų, brazilų, bulmastifai), bokseriai, Kanarų dogai, Alapaha mėlynakraujai buldogai, anglų buldogai, Cane corso, tosa inu, rotveileriai, Bordo dogai, Argentinos dogai, netgi retriveriai ar Rodezijos ridžbekai).

Į statistikos įrašus dažnai nepatenka tokie atvejai, kai šunys žmones apkramto veterinarijos gydyklose ar gyvūnų parduotuvėse. Kaip „kramtukai“ dažniau pasižymi nedideli šuneliai, kadangi jų šeimininkai nejaučia poreikio ypatingai jų auklėti. Vyrauja nuomonė, kad mažas šuo daug žalos padaryti negali, tačiau tokie atvejai, kaip vaiką papjovęs jorkšyro terjeras, turėtų ją paneigti.