The Dark Side, Richard F. Stratton,
Sporting Dog Journal 2011 05

Turbūt pastebėjot, kad visada buvau šališkas kalbant apie amerikiečių pitbulterjerus. Tačiau tai nereiškia, jog pamiršau, kad šią veislę auginti gali tik atsakingi žmonės. Ironiška, kad neatsakingų savininkų yra daug. Tai – problemos dalis. Bet tik todėl, kad egzistuoja neatsakingi savininkai, nereikia veislės visiškai uždrausti. Pitbuliai – mano mėgstamiausi šunys ir aš jiems esu gera kompanija. Daugumai apie šunis nusimanančių, mokslininkams ar dresuotojams ši veislė neretai būna viena mėgstamiausių ar net visiška favoritė.

Kitos veislės

Tai nereiškia, kad nemėgstu kitų veislių. Tačiau daugelis nustebtų sužinoję, kokie šunys man patinka. Tai tikrai ne apsaugos veislės. Taip, kažkada parašiau knygą apie rotveilerius, tačiau taip dariau dėl to, kad leidėjai maldavo. Nėra taip, kad nekęsčiau rotveilerių, tiesiog jie nėra mano mėgstamiausių veislių dešimtuke.

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo teisėsaugoje. Kritiškai žiūriu į policijos mėgstamus žmonėms agresyvius šunis. Nesu nusiteikęs prieš jų naudojimą, tačiau čia atsiranda daug galimybių piktnaudžiauti. Iškart prisimenu vieną atvejį - savižudis norėjo nušokti nuo Coronado tilto, apimančio visą San Diego įlanką. Dėl terorizmo isterijos vidury nakties ant tilto sustojęs automobilis policijai sukėlė įtarimų. Taigi jie ant vaikino užsiundė šunį. Manau, šuo puolė vaikiną kai tas jau šoko. Nelaimėliui nepavyko numirti, jis išgyveno krytį iš maždaug 90 m aukščio, o šuo – ne. Kai vyras atsigavo, jis buvo apkaltintas sąmoningu šuns užmušimu.

Teisėsaugos institucijų požiūris į nusižudyti norėjusį žmogų buvo pasibaisėtinai abejingas. Tai taip absurdiška, kad net juokinga. Policininkai teigė, kad vyrukas atsisuko, griebė šunį ir tada šoko. Nebuvau ten, bet šiek tiek nusimanau apie šunų ir žmonių prigimtį, tad sunkiai įsivaizduoju suicidišką žmogų, stveriantį šunį tik tam, kad šis jam palaikytų kompaniją mirtiname šuolyje. Labiau tikėtina, kad šuo čiupo žmogų kai tas jau šoko ir buvo pagriebtas kartu. Tačiau tai nepasiekė prokurorų širdžių – prisiekusieji patikėjo policija ir vyras buvo paskelbtas kaltu.

Apskritai nesu pamišęs dėl apsaugos šunų, kadangi jie dažnai kanda netinkamiems žmonėms, dažniausiai vaikams ir senukams. Apie man patinkančias veisles papasakosiu kitą kartą, nors mano nuomone pitbulterjerai vis tiek lieka geriausiais. Galų gale kalbėsiu ne apie apsaugai skirtas veisles. Nors visuomenė pitbulterjerus laiko apsauginiais šunimis, manau, kad taip yra dėl veislės nesupratimo.

Apleisti šunys

Su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjau dokumentiką apie Michael`o Vick`o šunis. Pirmiausia, kaip dažniausiai ir pasitaiko, planuota juos užmigdyti.  Tačiau dalis Vick`o pinigų skirti patikrinti,  ar tiems šunims galima rasti naujus namus. Kaip visi nustebo pamatę, kad daugumą tų šunų galima priglausti. Na, didelis siurprizas. Liurbiai juokiasi iš manęs, kai sakau, kad pitbuliai – vieni geriausių šunų (jei ne geriausi), tačiau pasirodė, kad tai tikrai tiesa.

Nustebino, kad daug tų pitbulterjerų vėliau apsigyveno namuose su kitais šunimis. Bijau, jog tai gali pakloti būsimo "blogo viešumo" pamatus. Pažiūrėjus laidą atrodo, kad tie gyvūnai mokyti kovoti ir jeigu jų nebūtų vertę, tai jie būtų geriausi kitų šunų draugai. Tai labai silpna pozicija atsižvelgiant į tai, kad Vick`o šunys kilę iš daugybės geriausių kovoms veistų pitbulterjerų atstovų. Būtų nuostabu, jei visi mūsų šunys į pjautynes įsiveltų tik užpulti kito šuns, tačiau tai nepriklauso nuo mūsų. Geri kovotojai paprastai turi tam skonį. Dėl to jie netampa priekabiais, tačiau veiklos ieško tuo pačiu būdu kaip sportininkai - krūvio.

Šunys kaip socialūs gyvūnai

Maurice Carver kartą išmąstė, kad buldogas ryšių su šunimis atsisakė už draugystę su žmonėmis. Carver buvo puikus šunininkas, tačiau čia suklydo. Šunys vystėsi kaip socialūs gyvūnai. Tai - jų sėkmės paslaptis. Žuūrėjau filmą, kur vilkai medžiojo briedžius. Jie elgėsi kaip krepšininkai - trys koordinavo auką sekinančias atakas (vaikė, tačiau negriebė), tada atsitraukė, o „lemiamą puolimą“ atliko  visai kiti vilkai.

Šia taktika siekta nuvarginti galingą žvėrį, kol jį bus galima saugiai pulti ir pargriauti.

Šunų šeimos socialinis gyvenimas vystėsi ir kitais būdais, tai viena iš priežasčių, kodėl vilkai linkę gyventi gaujomis. Jų kaukimas ir žymėjimas šlapimu - bendravimo būdas. Tai iš dalies leidžia kitiems vilkams žinoti, kad gauja užima tam tikrą teritoriją, taip pat padeda išlaikyti tarpusavio ryšį ir palikti ženklus kitiems gaujos nariams.

Negi pitbulterjerai visa tai prarado? Nemanau. Tačiau stabtelėkime minutėlei kitai ir apmąstykime veislės istoriją. Pirmiausia šie šunys naudoti grubiai medžioklei (pvz., šernų), taip pat pastverti galvijams. Ir kovoms. Tai paliko žymę jų genuose. Tik kovoje natūralus socialinis instinktas būna paslėptas. Tačiau net koviniai šunys yra socialūs. Jei jie pririšami prie grandinės, nori sužinoti, kokie šunys aplink. Jei jie pasileidžia ir nubunda kovos instinktas, jie tiesiog puola šunį, su kuriuo nesutarė anksčiau.

Galimos problemos

Nors ir tiesa, kad gero veisimo pitbulterjeras bus labai stabilus ir švelnus, net su kitais šunimis, turime nepamiršti tam tikrų dalykų. Veislės istorija ilga. Manau, pirmiausia jie veisti šiurkščioms medžioklėms (šernų). Nors yra geriausi gladiatoriai iš visų šunų, taip pat jie naudoti darbuis su galvijais.

Dalis veislės atstovų gali būti draugiški ir švelnūs su pažįstamais šunimis, tačiau greičiausiai nenuspėjamai elgsis svetimais. Štai kodėl naudinga juos visada vedžioti su pavadėliu, kaip ir reikalauja įstatymai.

Kadangi anksčiau naudoti medžioklei, daug pitbulterjerų turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Štai kodėl daugelis jų linkę persekioti kates, bet, skirtingai nuo kitų šunų, jas dažnai sučiumpa ir papjauna. Vėlgi, tai gan sudėtinga, kadangi kažkada turėjau kačių žudymo čempionę, tačiau mūsų katės buvo visiškai saugios. Jos net miegodavo tarp jos letenų ar šalia. Lyg būtų buvusios jos ypatingosios katės, ypatingieji draugai. Ji nejautė kitiems katinams neapykantos, tik turėjo didelę aistrą jas gaudyti. Tai buvo jos ypatinga sporto šaka. Tačiau mes buvome atsargūs. Katės laksto palaidos kaip laukiniai gyvūnai, tačiau jos vis tiek yra mylimi žmonių augintiniai ir mes nenorėjome, kad kas nors nukentėtų dėl mūsų aplaidumo.

Didesni gyvūnai taip pat nėra saugūs. Buvo toks garsus incidentas, kada vienas asmuo bandė jodinėti pitbulterjerą laikydamas už pavadėlio. Savininkas negalvojo, kad šuo yra agresyvus. Iš esmės šuo ir nepuolė žirgo agresyviai, tačiau jo medžioklės instinktas lėmė, kad ji stvėrė arkliui už nosies – taip pat, kaip jo protėviai griebdavo ūkininkų ar mėsininkų bulius. Straipsnis žirgų žurnale buvo stebėtinai supratingas, tačiau ne visai. Pitbulterjerų savininkai visada turi būti budrūs. Kai kurių mūsų šunų medžioklės instinktas labai stiprus ir tai gali lemti keistus dalykus. Tai gali būti priežastis, kodėl kai kurie pitbulterjerai puola žoliapjoves ar garvežius.

Komentaras

Pasikartosiu – stabiliai jais disponuojant pitbulterjerai bus vieni švelniausių šunų. Tačiau aš nervinuos dėl visų šunų, kuriuos įsigyja plačioji visuomenė. Tai ypač aktualu, kai žmonės nuolat kalba, kad jie visi trokšta meilės. Kai kurie veislė atstovai atliko nuostabius žygius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Yra daug priežasčių norėti tokio šuns kaip numylėtinio – ir jis bus puiki kompanija, niekada neleidžianti kentėti iš nuobodulio. Tačiau auginant pitbulterjerus turime prisiimti papildomą atsakomybę. Tai lengva ir vertinga problema, tačiau atminkite, kad veislė irgi turi tamsiąją pusę, dėl kurios gali pakenkti kitiems gyvūnams.