Pagal The Book of The American Pit Bull Terrier; Richard F. Stratton; Chapter 3; The Devil's Lap Dog

Visai neseniai teko skaityti straipsnį, kur koviniai buldogai apibūdinti lyg kokie satanistų kulto atstovai. Daug pamazgų prirašyta apie mūsų veislę. Tas neišblėstantis plačiosios visuomenės patiklumas nuolat stebina. Pirma, žiniasklaidoje vyrauja tendencija kurti pabaisišką pitbuldogų įvaizdį ir juos sieti su įvairiais nemaloniais elementais. Štai ir pavyzdys - dokumentinis filmas apie motociklininkų gaujas. Interviu paaiškėjo daugybė tokių gaujų blogybių – narkotikai, plėšimai, žmogžudystės... taip pat pasakota, kad tų gaujų nariai buvo pasinėrę į šunų kovas. Aš nežinau, kiek tiesos buvo tuose kituose teiginiuose,  tačiau galiu patikinti, kad nė vienas tos gaujos narys nebuvo žinomas kovinių šunų pasaulyje.

Dar mane labai stebina teiginys, jog pitbulterjerai panašūs į kiaules. Kiek menu būta vos kelių buldogų, į kuriuos pažiūrėjus būtų galima pasakyti, kad jie primena kiaulę. Žinoma gal man vadinamasis „veislės aklumas“, kadangi tarp buldogų praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo. Greičiausiai mūsų draugai „satanistai“ omeny turi anglų bulterjerus– tie atrodo panašesni į kiaules dėl storų kūnų ir žemai nuleisto snukio. Na bet nesvarbu.

Iš esmės visada maniau, kad amerikiečių pitbulterjeras – gan vidutiniškai atrodantis šuo. Kai kurie primena mišrūnus.  Tai priklauso nuo individų. Žinoma, vieni pitai itin dramatiškos išvaizdos, kiti – vidutiniokai.  Vėlgi, turime prisiminti, kad darbinių veislių išvaizda gan įvairi. Norint tai patvirtinti, palyginkite parodų biglius ar seterius su dirbančiais. Nors pitbulterjerų išvaizdos variacijos didelės, yra parametrai, kuriuos galima pritaikyti beveik visiems veislės atstovams. Jei imsime vidutinį tų variacijų atstovą, turėsime teoriškai idealų tipą. Kai pradedam galvot apie idealumus, atsiranda ir tai atitinkančio tipo aprašymas. Vienas geriausių standartų sukurtas ADBA - American Dog Breeders Association. Keletas veislės ekspertų analizavo kovas laimėjusių šunų fizines savybes, kad paruoštų tą standartą. Jis tapo oficialiu ADBA šunų parodose nuo 1976.

Apie pitbulterjerų parodas

Patirtis šunų, žirgų, žmonių sporte ir gyvulininkystėj rodo, kad bet kokiai gyvybės formai atsiras ekspertų armija, žinanti, kaip tie gyviai turėtų atrodyti. Dauguma tų ekspertų pradeda su mėgstamais gyvūnais ir bando tilpti į standartą, tačiau kai kurie turi tikrai nuostabių žinių ir sugeba atskirti gyvūnus, pagal savo fizinius parametrus „veikiančius“ geriausiai.  Dauguma tų žmonių su gyvūnais dirba dėl pinigų. Ūkininkas gali peržvelgti porą šimtų veršelių ir išsirinkti geriausius remdamasis vien jų išvaizda.  Po metų tie veršeliai atneš daugiau pelno, negu jų broliai. Galvijų pirklys iš patirties supranta,  jis praras pinigus per ilgakojus, siaurapečius, įdubusiomis nugaromis veršelius.  Žirgininkas žino, kad arklys kreivomis kojomis ar tiesiomis kulkšnimis pirmas finiško linijos nekirs. Kiekvienas, dirbantis su galvijais, žirgais ar pitbuliais, per ilgai laiką išmoko priimti gerus sprendimus. Profesionalas matys, kuris gyvūnas tiks darbui. Mėgėjais tik maitins savo vaizduotę.

Grįžkime prie amerikiečių pitbulterjero standarto sukūrimo. Kadangi dabar šunys dažniau veisiami dėl išvaizdos, o ne dėl darbo, reikia stengtis išsaugoti šiuos ypatingus gyvūnus atsižvelgiant į tai, kaip išvaizda lemia darbines savybes. Šių šunų šiandien nebūtų, jeigu ne jų veisimas geimui. Pitbulterjerų neveisė dėl intelekto, ištikimybės, drąsos, gražių akių, rožinės nosies ar polinkio gelbėti vaikus. Juos veisė tam, kad laimėtų. Pitbulterjerai buvo sukurti rungtynėms. Šiuos šunis tokius kokie jie yra sukūrė profesionalai – ir kai tie profesionalai dings, išnyks ir pitbulterjerai. Geriausiu atveju tai, ką turim šiomis dienomis – mėgėjų darbas, tik primenantis senuosius gladiatorius. Žinoma, dėkui dievui kad yra tų mėgėjų, kadangi profesionalios kovos nyksta ir šių didžių sportininkų išsaugojimas dabar atsidūrė kitose rankose. Dėl to į standartą žiūrėkime profesionaliai – kad mūsų anūkai galėtų bent pamatyti, kaip atrodė tie koviniai šunys.

Jei pradėsime iškėlę mintį, kad išvaizda turi atspindėti tai, kam šuo naudojamas ir tam, kad laimėtų kovą, iš karto kyla klausimas – kas yra laimėjimas. Dauguma sutinka su tokiu geriausių savybių paskirstymu: geimas, noras kovoti, ištvermė, gebėjimas rungtis, kandimas. Atkreipkite dėmesį, kad tik viena iš šių savybių – gebėjimas grumtis – tiesiogiai susijusi su išvaizda. Dar viena – ištvermė – gali iš dalies priklausyti nuo išvaizdos, tačiau labiau nuo paveldėto širdies ir kraujagyslių sistemos efektyvumo. Daug kas mano, kad galvos forma nulemia kandimą, tačiau praktikoje yra ir kitų su tuo susijusių veiksnių. Earl Tudor apie garsųjį Black Jack, laimėjusį 7 kovas ir nužudžiusį  4 priešininkus, sakė, kad jis taip gerai kando todėl, kad  norėjo „stipriai kąsti“. Tai viską apibendrina. Geras kandimas nepriklauso nuo galvos formos.

Kalbant apie išvaizdą, galima išskirti tik vieną savybę – gebėjimą grumtis. Štai kodėl pitbulterjerai taip skiraisi išvaizda. Tas gebėjimas nėra svarbesnis už su išvaizda nesusijusius geimą, norą kovoti, kandimą, natūralią ištvermę, kurie nesusiję su išvaizda. Kiekvienas žino, kad jei turi „gerai kvėpuojantį“ geimo šunį, jis vertas statymo. Ir visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Tačiau protingi vyrai žino ir tai, kad vienintelis gero geimo šuo – negyvas. Tiksliau, esant tam tikroms sąlygoms, dauguma šunų nurims. Manau, čia yra tiesos, ir šioje vietoje išvaizda tampa svarbi - paprastai apačioje atsidūręs šuo nurimsta greičiau. Sunku sustabdyti net netikusį šunį, jeigu jis dirba viršuje. Šuo, kurio kaulų ir raumenų struktūra neleidžia imtis, turi įdėti daugiau pastangų kad laimėtų. Jo karjera bus trumpa. Tad gebėjimas imtis (išvaizda) koviniams šunims – svarbus dalykas.

Šis standartas nesiremia tuo, kaip kas nors interpretuoja kovinių šunų išvaizdą. Jis turi būti grindžiamas kovas laiminčių šunų fizinėmis savybėmis.

Amerikiečių pitbulterjerų standartas

Pirmiausia pažiūrėkime į šunį iš šono. Idealiu atveju jis turi būti kvadratinis. Tai yra, ilgis nuo peties iki klubo galinio taško turi būti toks pat kaip nuo peties iki žemės. Toks šuo stovės aukštai ir turės maksimalų svertą savo svoriui - stovint normaliai (kai kulnys atkišti kiek toliau negu klubai), šuns bazė (pėdos) bus šiek tiek ilgesnė negu jo aukštis.

Ūgio ir svorio santykis – kritinis. Nors šunys kovoja būdami beveik identiško svorio, didesnio šansai geresni. Taigi kresni šunys ilgais kūnais, sunkiais pečiais ir storomis kojomis paprastai pralaimi aukštesniems ir plonesniems.

Gerai sekasi aukštiems, ploniems, ilgakakliams šunims (toks kaklas didelis privalumas, leidžiantis pasiekti daugiau negu pavyktų trumpakakliui). Kaklas iki pat kaukolės pagrindo turi būti labai raumeningas.

Tada pažvelkite į galinę dalį. Tai – varomoji  keturkojo dalis. Buldogas 80 proc. darbo padaro dubeniu ir galinėmis kojomis. Svarbiausia – ilgas nuožulnus dubuo. Dėl savo ilgio jis tampa svertu šlaunikauliui.  Ilgas dubuo šuniui suteikia kiek pakeltą (kuprotą) išvaizdą.  Taip pat su tuo susijusi žemai išaugusi uodega.

Šlaunys turi būti plačios. Masyvus šlaunikaulis gerai atlaiko platų juosmenį, suteikia  didesnį paviršių sėdmenų ir šlaunies dvigalviui raumenims, kurie lemia didelę jėgą.

Šlaunikaulis turi būti trumpesnis už blauzdikaulį. Tai reiškia, kad kelio sąnarys bus užpakalinės kojos viršutiniame trečdalyje. Žinoma, dažnai galima pamatyti šunis su „žemais keliais“ – jie paprastai turi įspūdingą raumenyną dėl didesnio šlaunies dvigalvio raumens, tačiau, deja, būna stebėtinai silpni ir lėti užpakalinių galūnių srityje. Trumpas šlaunikaulis ir ilgas blauzdikaulis lemia lenktą kelio sąnarį, kas veda į gerai išlenktą kulkšnį. Kovoje tai labai svarbu. Kai šuo stumiamas atgal, jis remiasi natūraliai elastinga, gerai išlenkta kulkšnimi, o keliai tuos judesius kontroliuoja. Šunys tiesiomis, kreivomis kulkšnimis, daugelis Dibo kilmės šunų gerai grumsis, tačiau jei bus stumiami, jų galas greičiau pavargs.

Dabar pažvelkime į priekinę dalį. Šuns krūtinės ląsta turi būti gili, spyruokliuojanti viršuje ir smailėjanti į apačią. Gili ir elipsinė, siaurėjanti geriau už apvalią ar statinės formos krūtinę. Krūtinės ląsta talpina plaučius. Šonkauliai čia - lyg dumplės. Plaučių efektyvumas priklauso nuo oro tūrio skirtumo tarp susitraukimo ir išsiplėtimo. Šuo, turintis statinės formos krūtinę, turės atlaikyti daugiau svorio pagal savo ūgį, tad jo oro siurblys stabčios, kad išgautų tą patį oro kiekį, jis turės daryti daugiau įkvėpimų.  Gili krūtinės ląsta suteikia vietos dideliems plaučiams.

Pečiai turi būti kiek platesni už krūtinės ląstą ties aštuntuoju šonkauliu. Per siauri pečiai neišlaikys tinkamų raumenų, tačiau per platūs lėtins šunį, pridės nereikalingo svorio.  Mentė į žemę turi būti nukreipta 45 ar mažesniu kampu, plati ir plokščia. Žastikaulis turi sudaryti tokį patį kampą tik kita kryptimi, būti pakankamai ilgas, kad alkūnės atsidurtų po krūtinės ląsta. Alkūnės turi būti prigludusios, ne pasuktos išorėn kaip anglų buldogokas suteikia anglų buldogo poziciją -  toks peties tipas lengviau išnarinamas ar sulaužomas.

Dilbis turėtų būti kiek ilgesnis už žastikaulį, sunkus ir tvirtas – dvigubai storesnis už padikaulį prie kulno.  Priekinės kojos ir pečiai turi būti sunkūs, pajėgūs atlaikyti didelius sužalojimus.

Santykis tarp priekinių kojų ir nugaros iš pirmo žvilgsnio atrodo taip: sunkus priekis ir subtilus galas. Sportinių šunų padikaulai, kulnis ir apatinė blauzdikaulio dalis turi būti lengvi, ploni ir elastingi. Priekinės kojos - būti sunkios, tvirtos. Patyręs buldogų žmogus atkreips dėmesį ir į plačius klubus, nugarą ir galingas šlaunis, kas galinę kūno dalį daro labai raumeningą.

Pitbulterjerų galvos – labai skirtingos, kadangi jų išvaizda greičiausiai mažiau susijusi su laimėjimais ir pralaimėjimais. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie galėtų būti naudingi. Pirma – bendras dydis. Per didelė galva tiesiog daugiau sveria ir padidina galimybę kovoti su sunkesniu priešininku. Per mažą galvą lengviau žalos „nosies stiliaus“ šunys, ją lengvai purtys „dirbantys ausimis“. Gerų proporcijų šuo galva sudaryti apie du trečdalius pečių pločio ir būti apie 25 proc. platesnė ties skruostais negu kaklo pagrindas ties kaukole.

Abi galvos pusės iki „stopo“ turi būti maždaug tokio pat ilgio. Nosies tiltelis gerai išvystytas, plotas po akimis žymiai platesnis negu ties ausų pagrindu. Labai svarbu gylis nuo viršugalvio iki apatinio žandikaulio. Žandikaulį užveria prie Temporal fossa besitvirtinantis raumuo, darantis spaudimą į ap. žandikaulio Coronoid process. Kuo galva platesnė šiame taške (tai yra, tarp Zygomatic Arch ir ataugos žandikaulio apačioje), tuo didesnė tikimybė, kad šuo turės ilgo, stipraus sukandimo pranašumą. Tiesus, dėžę primenantis snukis ir gerai išvystytas žandikaulis neturės gausios kandimo galios - daugiau žalojančios ištvermės.

„Lūpingi“ šunys nuolat persikanda lūpas iltimi, kas nėra gerai. Dantys priekyje turi susitikti, svarbiausia, kad viršutinė iltis susičiaupus sandariai dengtų apatinę. Iš priekio akys elipsės formos. Galva pleišto formos galva žiūrint iš viršaus ar šono ir apvali kai žiūrima iš priekio.

Oda stora ir laisva, bet ne raukšlėta. Ji turi aptakiai dengti kūną, išskyrus kaklą ir krūtinę. Čia ji pakankamai laisva, pas gerai kondicionuotą šunį sudaro sudaryti vertikalias raukšles.

Labai svarbu, kad uodega būtų išaugusi žemai. Ties pagrindu stora, iki galiuko plonėja, siekia kulnų viršų, šuniui atsipalaidavus kabo it vandens siurblio rankena.

Letenos mažos, eisena lengva, elastinga.

Dauguma šių išvardintų dalykų susiję su skeletu. Kai iš selekcininko perspektyvos žiūrime į raumenis, svarbu pamatyti jų genetinius bruožus, o ne kondicionavimu pasiektas funkcijas.  Genetiškai galingas šuo gali laimėti net nemokančio treniruoti žmogaus rankose, o genetiškai silpnam jau reikia gero trenerio.

Galvokite apie kaulus kaip svertus, kurių atramos taškai – sąnariai, o raumenys – energijos šaltinis.  Jeigu raumuo tvirtinsis toliau nuo atramos (sukimosi) taško, jėga bus efektyvesnė. Raumenys turi būti ilgi, plačiai prisitvirtinę prie kaulo. Šuo trumpais raumenimis atrodys labai ištvermingas, tačiau jis nebus atletiškas. Raumens jėga slypi jo gebėjime susitraukti. Skirtumas tarp atsipalaidavimo ir susitraukimo būsenų sukuria didžiausią jėgą.

Šuns spalva ar jų kombinacija gali būti bet kokia. Kailis trumpas ir kietokas, jo blizgesys rodo gerą sveikatą, kas sportuojančiam šuniui labai svarbu.

Amerikiečių pitbulterjeras yra sportininkas. Jo kūnas šaukia apie greitį, jėgą, vikrumą ir ištvermę. Jis turi būti visapusiškai subalansuotas. Per daug vieno dalyko atims kitą. Pitbulis nėra modelis, formuojamas pagal žmonių nuomonę.

Amerikiečių pitbulterjerų parodose idealiam šuniui skiriama 100 taškų, jų paskirstymas toks: bendra išvaizda 20; laikysena 10; galva ir kaklas 15; priekis 20; galas 30; uodega ir kailis 5.

Nors šitas standartas – geriausias, kokį kada nors buvo galima sukurti amerikiečių pitbulterjerams,  mano nuomone, vis tiek reikia kelių komentarų. Pirma, jeigu matėte bent kelias šunų kovas ir badysite nugalėtojus atrinkti pagal jų išvaizdą (darant prielaidą, kad idealiai interpretuojate standartą), tikriausiai, jei seksis, būsite teisus 50 proc. Esmė tame, kad dalykas, buldogą darantis nugalėtoju, labai sunkiai aptinkamas iš išorės. Tai - šuns prote ir širdyje.

Grįžtant į kitus standarto aspektus, mažai kas pasakyta apie šuns ausis. Ar jos turi būti visai nulėpusios, pakeltos ar stačios? O gal jos kirptos? Aš asmeniškai norėčiau pilnai nulėpusių natūralių ausų, jeigu jos teisingai krenta. Deja, standartas, kaip ir visi kiti standartai, parašytas it „rėmas“.  Štai kodėl ausys jame vos paminėtos. Kovoje nesvarbu, ar jos pilnai nulėpusios, ar stačios, ar pakeltos, nesvarbu ir ar jos kirptos, ar natūralios. Ak,  sutiksite žmonių, teigiančių, kad natūrali ausis suteikia apsaugą, ir išgirsite sakančių, kad kirptaausį sunkiau sugriebti. Nors abi pusės turi argumentų,  jokio skirtumo nėra. Nesvarbu, kirpsite šuniui ausis ar ne, tai nulems tik Jūsų požiūris į jo išvaizdą.

Kai kuriose šalyse ausų karpymą paskelbė neteisėtu. Mano asmenine nuomone, tame kirpime išties yra šiek tiek žiaurumo, tačiau tai nepateisina dar vieno slegiančio įstatymo. Bet kokiu atveju diskusijose apie ausų kirpimo priešininkai dažnai naudoja taktiką teigdami, kad ausis kirpdavo kovojantiems šunims. Deja, tai nėra tiesa. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasakojant savo laukines istorijas, reikėtų pateikti įrodymų.