Atrodo, kad šunį įsigijęs žmogus labai sudėtingoje srityje suteikia valią aklam atsitiktinumui... taip daug klaidų paprasčiausiai nebepataisomos, o korekcijai prireikia didelių pastangų ir rimtų specialistų. Liūdna, tačiau žmogus dažnai nesupranta, kad jam reikalinga pagalba, kad jis nesutaria su savo šunimi, kad kažką daro neteisingai – daugelis galvoja, kad šuns auklėjimui ir laikymui užtenka pamokėlių iš „knygelių apie dresūrą“, kur aprašyta, kaip išmokinti vienos ar kitos komandos.

Kol žmogui šuo būdavo tam tikros užduoties atlikėjas, kol tik reikėdavo gyvūną apmokinti tam tikrų įgūdžių, elgesio problemos būdavo sprendžiamos gana paprastai: šunį numarindavo. Dabar didesnis dėmesys skiriamas santykiams su gyvūnu, tad probleminio elgesio supratimas ir jo korekcijos tampa aktualesnės.

Veislių, kurios neturėtų jokių elgesio problemų, nėra. Nekalbėsime apie tipiško veislei elgesio nebuvimą (pvz., medžioklinis šuo nesugeba medžioti) – tai daugiau netinkamo veisimo klausimas. Daug svarbiau – nukrypimai nuo tam tikrų vidutinių, tarkim, socialiai priimtinų, normų.

Tikėtini elgesio sutrikimai

Dauguma problemų tokiomis būna tik žmogaus akimis – pačiam šuniui toks elgesys gali būti visai priimtinas. Tai labai svarbus problemos aspektas: dažnai elgesio problemos egzistuoja tik šeimininko vaizduotėje. Blogai įsivaizduodamas tam tikro amžiaus, lyties ar veislės šuns elgesį, jis lygina savo šunį su kaimyno augintiniu arba, dar blogiau, su idealu, susiformavusiu prisiskaičius knygų ir prisižiūrėjus filmų.

Niekas šunims nepadarė tiek žalos, kaip tie filmai. Mažai kas žino, kad kino šunys atlieka specialistų sumanymus ir būna atitinkamai dresuoti. Dar daugiau, vieno šuns vaidmenį gali atlikti dešimtys keturkojų artistų, kurių kiekvienas „įdeda“ savo dalelę. Žmogus, įsigijęs šunį, nori, kad jis visais savo poelgiais vadovautųsi šeimininko logika. Sužmogintas požiūris į gyvūno elgesį yra blogis.

Reiktų pakalbėti apie vadinamą „netikrą bailumą“. Neretai savininkai savo jauniems šunims „pripaišo“ baimes. Paprastai nurodomi šie požymiai: šuniukas bijo nepažįstamų šunų, labai atsargus su nežinomais objektais, jį gąsdina garsai. Ypač savininkus liūdina stambių tarnybinių ir sportinių veislių nenoras atakuoti pašalinių. Visos šios „bėdos“ iš tiesų yra vien šeimininko problemos, jo paties konfliktas su realybe. Šuniuko elgesys visiškai atitinka jo amžių. Kol neprasidėjo trečiasis socializacijos periodas, jis neatakuoja ir nepuldinėja (šios taisyklės išimtys – kryptingos kai kurių veislių selekcijos rezultatas), turi elgtis nuolankiai, netgi įsiteikiančiai, kai bendrauja su suaugusiais šunimis. Atsargumas tyrinėjant daiktus turėtų būti sveikintinas – beprotiška drąsa gamtoje dėsningai veda į mirtį.

Kitas šuniukams būdingas bruožas – bandymas išvengti besiartinančių objektų. Ne tik šunys, bet tikriausiai ir dauguma kitų keturkojų susiję su galimu tokio judėjimo su pavojumi. Beje, plėšrūnams judėjimas į juos susijęs su paskata pulti. Tokia reakcija buvo pastebėta kurtų bandymų metu. 2 – 4 mėn. amžiaus šuniukams parodytas triušis ir leista jį sugauti. Kol triušis šokavo nuo šuniuko, tol tas dirbo su aistra, badė nosimi ir galiausiai griebė nasrais. Bet kai tik triušis pasisukdavo priešinga kryptimi ir „atakuodavo“, kurtukai su siaubu bėgdavo šalin.

Taigi, norintis turėti drąsų šunį, reikia ne ieškoti atsargumo požymių, o padėti jam susipažinti su pasauliu, rasti teisingus sprendimus, laimėti situacijų konfliktus.

Auklėjimo klaidos, vedančios į problemas

Sužmoginimo požiūris sako: „Man tai malonu, vadinasi, turi būti malonu ir mano šuniui. Aš supykau ant savo šuns, jis taip pat pyksta trečia diena“… Deja, skirtingų rūšių gyvūnų kitokie ir poreikiai, taip pat skiriasi ir supratimas „malonu“ - „nemalonu“. Požiūrio vienodinimas niekada neatneš naudos, dar daugiau, sąjunga, kur šeimininkas sužmogina savo keturkojį partnerį, sulauks itin įtemptų konfliktų.

Dažnai šeimininkas reikalauja, kad šuo atliktų tam tikrus veiksmus, o kai tam nesiseka, pyksta, kodėl tas „durnelis“ nesuvokia elementariausių dalykų. Lengva tai, ką žmogus supranta savaime, „lipinti“ šuniui. Taip darant, šeimininko elgesys būna neaiškus, dviprasmiškas, šuo negali atskirti esminių dalykų, suprasti, ko iš jo norima. Dažnai panašias klaidas formuoja tam tikri šuns apribojimai.

Pavyzdžiui, šeimininkui nepatinka, kad jo šuniukas sekioja paskui svetimus asmenis kieme. Jis šoka prie gyvūnėlio, stveria jį į rankas ir suirzęs šaukia: „kiek kartų sakiau, kad negalima, tu kvailas šuo, nevalia lįsti prie bet ko“. Kokią išvadą padaro šuniukas? Ogi jokios, jis tiesiog nusupranta situacijos. Jo akimis viskas atrodė taip: jis vaikščiojo su šeimininku, pamatė naują žmogų, nubėgo susipažinti, tada šeimininkas buvo piktas, tas kitas žmogus irgi, jie abu pyko ir išgąsdino šuniuką. Jis nesusiejo šeimininko pykčio su savo elgesiu ir po kelių minučių gali vėl pakartoti „nusikaltimą“. Jautrus įspūdžiams šuo su ne per dideliu mentalitetu po tokių „pedagoginių etiudų“ gali tapti nervų kamuoliu.

Kaip atsirado logika, kad šuo viską daryti turi dėl šeimininko, neįmanoma suprasti. Kodėl šuo turi mylėti šeimininką ir jo neramius vaikus, kodėl jis turi saugoti mašiną ir dar daugiau – kodėl jis turi klausyti kiekvieno namuose? Absurdiška perkelti žmogišką supratimą gyvūnui. Šuo gali daryti tai, kas jam natūralu, biologiška, arba tai, kuo šeimininkas jį sudomino, kai išaiškino, kad jo veiksmai bus „įvertinti“. Tik taip, šuo niekam nėra skolingas.

Dar vienas blogas variantas – kai šeimininkas neugdo šuns, neformuoja norimo elgesio komplekso, bet reikalauja, kad gyvūnas elgtųsi tobulai. Tai veda prie kontakto praradimo ir kontrolės trūkumo.

Pernelyg didelis šeimininko emocionalumas bendraujant su šunimi tampa tikra tragedija. Auklėjimas visada turi būti vienodas, stiprios emocijos leidžiamos tik apdovanojant, skatinant ir baudžiant. Jei savininko emocijos veržiasi pro kraštus, tai turės neigiamos įtakos šuniui. Šunys jautriau negu žmonės jaučia menkiausius nuotaikos pokyčius. Priblokšti savo šeimininko emocijų pertekliaus, jų perdozavę, gyvūnai rambėja ir tampa jutimiškai „kurčiais“. To pasekmė - norint gauti kokį nors atsaką iš šuns, reikia klykauti, šūkauti, kol jam kažkas „daeina“. Tokių šunų galima tik gailėtis. Emociškai nuvargintas šuo dažnai būna prislėgtas arba nervingas.

Elgesio korekcijų klaidos

Dažnai susiduriama su receptais, kurie praktiškai visi sueina į „pačiam praeis“ ir „kovoti ugnimi“. Deja, problemos yra skirtingos ir sprendžiamos įvairiai, šalinti reikia priežastis, o ne simptomus. Baugina ir visai neseniai atsiradusi „idėja“ visus nukrypimus koreguoti tabletėmis net nepasitarus su gydytoju...

Kada su gyvūnu atsiranda problemų, po išsamios analizės paaiškėja, kad problema sukurta žmogaus rankomis. Svarbiausias dalykas auginant šunį yra suprasti, kad jis – tik šuo, ir ant jo pečių nekrauti per didelės atsakomybės.

Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.