Temperamentas - instinktų, dirgiklių ir charakterio bruožų rinkinys, nervinės sistemos stiprumas ir lankstumas, kurie yra įgimti ir perduodami iš kartos į kartą. Temperamentas – paveldimas dalykas. Jo negalima niekaip pakeisti. Aplinka, socializacija ir dresūra gali keisti temperamento išraišką, tačiau šuo nugaiš su tuo temperamentu, kurį atsinešė gimęs. Treniravimas gali sumažinti specifinio elgesio raišką, bet jis negali pakeisti šuns genetikos. Temperamento silpnumas visada išryškės veikiant stresui.

Temperamentą galima išskirti į dvi dideles kategorijas:

Tvirtas. Šuo pasitiki savimi, yra savarankiškas, užsispyręs, smalsus. Su aplinka jis sąveikauja be baimės. Žinoma, jį galima išgąsdinti, tačiau šoks gyvūnas greit atsigaus. Esant prastai kontrolei, tas savarankiškumas ir atkaklumas gali tapti didele bėda.

Silpnas. Šuo neatrodo ramus, pasitikintis ar bebaimis. To „silpnumo“ diapazonas gan platus - irzlus (aštrus), bailus, irzliai bailus, nuolankus, hiperaktyvus, per daug agresyvus ir t.t.

Irzlus („aštrus“). Šuo reaguoja į aplinkos dirgiklius nemąstydamas. Išgirdęs keistą garsą jis bando bėgti tolyn ir nenoriai grįžta, atsigauna lėtai. Žaidimo metu jis gali pradėto loti ant šešėlio ar šakelės. Toks šuo nenurims net jei stimulas visai nekaltutis ir pastovus. Jis reaguos nemąstydamas, netirs. Gali atrodyti, kad toks gyvūnas – puikus sargas, tačiau jam trūksta pasitikėjimo savimi.

Bailus. Tokie šunys bijo visko - nepažįstamų žmonių, vietų, daiktų. Jie jautrūs triukšmui ir judesiams, nesiima iniciatyvos. Genetinio bailumo išgydyti neįmanoma, tačiau bailumas gali atsirasti ir dėl netinkamos socializacijos ar blogos patirties. Pastarosios baimės gali būti „sutvarkytos“. Bailumas negali būti painiojamas su nuolankumu.

„Aštrus“ – bailus. Būdinga baimės sukelta agresija, reakcija negalvojant. Baimė – normali reakcija į grėsmę, bet kai grėsmė dingsta, šuo turi greit atsigauti. Aštriai bailus šuo atsigauna lėtai, baimė jį gali net paralyžiuoti, paliestas jis greičiausiai kąs. Jį galima išnokinti tinkamos reakcijos tam tikroje aplinkoje, bet situacijai pasikeitus ciklas prasidės iš naujo. Aštriai bailaus šuns neįmanoma „pataisyti“.

Nuolankus. Šis šuo lengvai pasiduoda kontrolei. Jis švelnus ir romus, nenori būti už nieką atsakingas. Toks šuo natūraliai puikus kompanionas daugumai žmonių. Piktnaudžiavimas su gyvūnu taip pat gali iššaukti nuolankumą, kurio negalima painioti su įgimtu.

Pernelyg jautrus. Šis šuo kenčia nuo CNS sutrikimo. Nauji dirgikliai gali iššaukti traukulius. Stresinėse ar nežinomose situacijose jis apsišalpins ar apsiš... Šis šuo ne tik bijo – jis nesugeba susidoroti su stresu, kontroliuoti savo kūno ir organizmo funkcijų. Jis gali kąsti iš baimės.

Hiperaktyvus. Jis nuolat juda, bėgioja ar šokinėja ir tai daro greit. Toks šuo gali būti destruktyvus jei laikomas uždarame bute ar mažoje aplinkoje. Gali būti sunku atskirti hiperaktyvų šunį nuo tiesiog labai energingo.

Labai agresyvus. Tai kraštutinis elgesys, dažnai nukreiptas į hendlerį, pastebimas kai šuo nenori ko nors daryti. Toks gyvūnas nepriima žmogaus vadovavimo. Jis niekada neturėtų būti auginamas kaip kompanionas. Jei keturkojis su tokiu temperamentu nepriklauso profesionalui, jį reikia užmigdyti.

Yra dar du temperamento bruožai, kurie reikalauja mūsų dėmesio – tai dominavimas ir nepriklausomumas.

Dominavimas. Dominuojantis šuo stengiasi tapti vadu. Kuo labiau jis dominuoja, tuo mažiau tikėtina kad jis pripažins žmogų kaip vadą. Tokiam šuniui reikia kvalifikuoto prižiūrėtojo, kuris savo lyderystę išlaikytų bet kokioje situacijoje.

Nepriklausomumas. Šiam šuniui nereikia meilės iš kitų šunų ar žmonių. Draugystė jo neskatina. Jam nerūpi kai jį giria. Šis šuo savarankiškas, ne meilus. Jis nebus geras kompanionas, geriausiu atveju – tik „kiemo“ šuo. Šuo, kuris drauge yra ir dominuojantis, ir nepriklausomas, yra visai šalia to, ką vadina pernelyg agresyviu. Daug šunų veista kad būtų nepriklausomi ir gebėtų darbus atlikti atskirai nuo žmonių – tempti roges, medžioti gaujoje, prižiūrėti gyvulius. Tokie šunys negalėtų atlikti savo darbo, jei trokštų iš žmogaus dėmesio. Šunims, kurie dažnai vadinami užsispyrusiais, tiesiog nereikalingas žmogaus dėmesys. Dresuojant nepriklausomą šunį tiesiog tenka rasti atlygį, kuris jį labiau motyvuotų negu pagyrimas.

Ieškant šuns tam tikroms funkcijoms, darbams atlikti, visada būtina atsižvelgti ir į jo įgimtą temperamentą.

Atrodo, kad šunį įsigijęs žmogus labai sudėtingoje srityje suteikia valią aklam atsitiktinumui... taip daug klaidų paprasčiausiai nebepataisomos, o korekcijai prireikia didelių pastangų ir rimtų specialistų. Liūdna, tačiau žmogus dažnai nesupranta, kad jam reikalinga pagalba, kad jis nesutaria su savo šunimi, kad kažką daro neteisingai – daugelis galvoja, kad šuns auklėjimui ir laikymui užtenka pamokėlių iš „knygelių apie dresūrą“, kur aprašyta, kaip išmokinti vienos ar kitos komandos.

Kol žmogui šuo būdavo tam tikros užduoties atlikėjas, kol tik reikėdavo gyvūną apmokinti tam tikrų įgūdžių, elgesio problemos būdavo sprendžiamos gana paprastai: šunį numarindavo. Dabar didesnis dėmesys skiriamas santykiams su gyvūnu, tad probleminio elgesio supratimas ir jo korekcijos tampa aktualesnės.

Veislių, kurios neturėtų jokių elgesio problemų, nėra. Nekalbėsime apie tipiško veislei elgesio nebuvimą (pvz., medžioklinis šuo nesugeba medžioti) – tai daugiau netinkamo veisimo klausimas. Daug svarbiau – nukrypimai nuo tam tikrų vidutinių, tarkim, socialiai priimtinų, normų.

Tikėtini elgesio sutrikimai

Dauguma problemų tokiomis būna tik žmogaus akimis – pačiam šuniui toks elgesys gali būti visai priimtinas. Tai labai svarbus problemos aspektas: dažnai elgesio problemos egzistuoja tik šeimininko vaizduotėje. Blogai įsivaizduodamas tam tikro amžiaus, lyties ar veislės šuns elgesį, jis lygina savo šunį su kaimyno augintiniu arba, dar blogiau, su idealu, susiformavusiu prisiskaičius knygų ir prisižiūrėjus filmų.

Niekas šunims nepadarė tiek žalos, kaip tie filmai. Mažai kas žino, kad kino šunys atlieka specialistų sumanymus ir būna atitinkamai dresuoti. Dar daugiau, vieno šuns vaidmenį gali atlikti dešimtys keturkojų artistų, kurių kiekvienas „įdeda“ savo dalelę. Žmogus, įsigijęs šunį, nori, kad jis visais savo poelgiais vadovautųsi šeimininko logika. Sužmogintas požiūris į gyvūno elgesį yra blogis.

Reiktų pakalbėti apie vadinamą „netikrą bailumą“. Neretai savininkai savo jauniems šunims „pripaišo“ baimes. Paprastai nurodomi šie požymiai: šuniukas bijo nepažįstamų šunų, labai atsargus su nežinomais objektais, jį gąsdina garsai. Ypač savininkus liūdina stambių tarnybinių ir sportinių veislių nenoras atakuoti pašalinių. Visos šios „bėdos“ iš tiesų yra vien šeimininko problemos, jo paties konfliktas su realybe. Šuniuko elgesys visiškai atitinka jo amžių. Kol neprasidėjo trečiasis socializacijos periodas, jis neatakuoja ir nepuldinėja (šios taisyklės išimtys – kryptingos kai kurių veislių selekcijos rezultatas), turi elgtis nuolankiai, netgi įsiteikiančiai, kai bendrauja su suaugusiais šunimis. Atsargumas tyrinėjant daiktus turėtų būti sveikintinas – beprotiška drąsa gamtoje dėsningai veda į mirtį.

Kitas šuniukams būdingas bruožas – bandymas išvengti besiartinančių objektų. Ne tik šunys, bet tikriausiai ir dauguma kitų keturkojų susiję su galimu tokio judėjimo su pavojumi. Beje, plėšrūnams judėjimas į juos susijęs su paskata pulti. Tokia reakcija buvo pastebėta kurtų bandymų metu. 2 – 4 mėn. amžiaus šuniukams parodytas triušis ir leista jį sugauti. Kol triušis šokavo nuo šuniuko, tol tas dirbo su aistra, badė nosimi ir galiausiai griebė nasrais. Bet kai tik triušis pasisukdavo priešinga kryptimi ir „atakuodavo“, kurtukai su siaubu bėgdavo šalin.

Taigi, norintis turėti drąsų šunį, reikia ne ieškoti atsargumo požymių, o padėti jam susipažinti su pasauliu, rasti teisingus sprendimus, laimėti situacijų konfliktus.

Auklėjimo klaidos, vedančios į problemas

Sužmoginimo požiūris sako: „Man tai malonu, vadinasi, turi būti malonu ir mano šuniui. Aš supykau ant savo šuns, jis taip pat pyksta trečia diena“… Deja, skirtingų rūšių gyvūnų kitokie ir poreikiai, taip pat skiriasi ir supratimas „malonu“ - „nemalonu“. Požiūrio vienodinimas niekada neatneš naudos, dar daugiau, sąjunga, kur šeimininkas sužmogina savo keturkojį partnerį, sulauks itin įtemptų konfliktų.

Dažnai šeimininkas reikalauja, kad šuo atliktų tam tikrus veiksmus, o kai tam nesiseka, pyksta, kodėl tas „durnelis“ nesuvokia elementariausių dalykų. Lengva tai, ką žmogus supranta savaime, „lipinti“ šuniui. Taip darant, šeimininko elgesys būna neaiškus, dviprasmiškas, šuo negali atskirti esminių dalykų, suprasti, ko iš jo norima. Dažnai panašias klaidas formuoja tam tikri šuns apribojimai.

Pavyzdžiui, šeimininkui nepatinka, kad jo šuniukas sekioja paskui svetimus asmenis kieme. Jis šoka prie gyvūnėlio, stveria jį į rankas ir suirzęs šaukia: „kiek kartų sakiau, kad negalima, tu kvailas šuo, nevalia lįsti prie bet ko“. Kokią išvadą padaro šuniukas? Ogi jokios, jis tiesiog nusupranta situacijos. Jo akimis viskas atrodė taip: jis vaikščiojo su šeimininku, pamatė naują žmogų, nubėgo susipažinti, tada šeimininkas buvo piktas, tas kitas žmogus irgi, jie abu pyko ir išgąsdino šuniuką. Jis nesusiejo šeimininko pykčio su savo elgesiu ir po kelių minučių gali vėl pakartoti „nusikaltimą“. Jautrus įspūdžiams šuo su ne per dideliu mentalitetu po tokių „pedagoginių etiudų“ gali tapti nervų kamuoliu.

Kaip atsirado logika, kad šuo viską daryti turi dėl šeimininko, neįmanoma suprasti. Kodėl šuo turi mylėti šeimininką ir jo neramius vaikus, kodėl jis turi saugoti mašiną ir dar daugiau – kodėl jis turi klausyti kiekvieno namuose? Absurdiška perkelti žmogišką supratimą gyvūnui. Šuo gali daryti tai, kas jam natūralu, biologiška, arba tai, kuo šeimininkas jį sudomino, kai išaiškino, kad jo veiksmai bus „įvertinti“. Tik taip, šuo niekam nėra skolingas.

Dar vienas blogas variantas – kai šeimininkas neugdo šuns, neformuoja norimo elgesio komplekso, bet reikalauja, kad gyvūnas elgtųsi tobulai. Tai veda prie kontakto praradimo ir kontrolės trūkumo.

Pernelyg didelis šeimininko emocionalumas bendraujant su šunimi tampa tikra tragedija. Auklėjimas visada turi būti vienodas, stiprios emocijos leidžiamos tik apdovanojant, skatinant ir baudžiant. Jei savininko emocijos veržiasi pro kraštus, tai turės neigiamos įtakos šuniui. Šunys jautriau negu žmonės jaučia menkiausius nuotaikos pokyčius. Priblokšti savo šeimininko emocijų pertekliaus, jų perdozavę, gyvūnai rambėja ir tampa jutimiškai „kurčiais“. To pasekmė - norint gauti kokį nors atsaką iš šuns, reikia klykauti, šūkauti, kol jam kažkas „daeina“. Tokių šunų galima tik gailėtis. Emociškai nuvargintas šuo dažnai būna prislėgtas arba nervingas.

Elgesio korekcijų klaidos

Dažnai susiduriama su receptais, kurie praktiškai visi sueina į „pačiam praeis“ ir „kovoti ugnimi“. Deja, problemos yra skirtingos ir sprendžiamos įvairiai, šalinti reikia priežastis, o ne simptomus. Baugina ir visai neseniai atsiradusi „idėja“ visus nukrypimus koreguoti tabletėmis net nepasitarus su gydytoju...

Kada su gyvūnu atsiranda problemų, po išsamios analizės paaiškėja, kad problema sukurta žmogaus rankomis. Svarbiausias dalykas auginant šunį yra suprasti, kad jis – tik šuo, ir ant jo pečių nekrauti per didelės atsakomybės.

Bailiu šunimi gali būti bet kokio amžiaus, dydžio ar veislės atstovas. Ta baimė gali svyruoti nuo lengvo diskomforto tam tikrose situacijose iki panikos ar bandymo įkąsti. Tokie šunys dažnai ištremiami į kiemą, papildo prieglaudų gyventojų gretas ar net būna numarinami.

Šunys instinktyviai reaguoja į situacijas, kuriose jaučiasi nesaugūs. Dauguma pasirenka sustingimą ar pabėgimą, tačiau jeigu pabėgti galimybės nėra, nematydamas kitos išeities gyvūnas gali pulti. Išsigandęs šuo stengiasi atrodyti kuo mažesnis. Dažnai jo kūnas atrodo susikūprinęs, uodega pabrukta po užpakalinėmis kojomis, ausys atlenktos atgal, kūno raumenys ir snukis įtempti. Jis net gali staigiai pradėti stipriai šertis, priglusti prie žemės ar šlapintis po savimi. Jei yra tikimybė pabėgti, svorio centrą šuo paskirsto ant užpakalinių kojų. Jis gali žiūrėti į baimės šaltinį arba šalin, žiovauti, o jo vyzdžiai bus išsiplėtę.Kai kurių šunų baimė niekada neperauga į agresiją, o kiti gali bandyti gintis, jei nėra galimybės pabėgti. Dažniausiai baimė agresija virsta, kai šuo sulaukia 1 – 3 metų amžiaus. Jei užblokuoti visi pabėgimo keliai ir šuo jaučiasi atsidūręs spąstuose, jis baltakiuoja, gūžiasi, šiepia dantis, šiaušia keterą ir gali kąsti. Jei jis grybštelės, tai darys žaibiškai greitai ir iškart atsitrauks kaip galėdamas toliau nuo grėsmės. Saugokitės užspiesto į kampą šuns – geriau jam palikti kelią pasprukimui.

Bailus šuo gali gyventi normalų gyvenimą, netgi tapti tarnybiniu ar terapijos šunimi – svarbu išmokti baimes kontroliuoti. Žinoma, ne visada, ypač „pažengusiems atvejams“, galima padėti šimtu procentų, tačiau baimę ir nerimą praktiškai visada galima daugiau ar mažiau sumažinti.

Kaip atsiranda bailūs šunys

Daug žmonių galvoja, kad bailus šuo buvo kaip nors kankintas. Deja, dažnai net skriausti šunys gali nepasižymėti baime, o, atrodo, tinkamai auginti bei auklėti vis tiek elgiasi netinkamai. Bailumas neretai būna socializacijos trūkumo pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais padarinys, jis gali atsirasti ir dėl nemalonios patirties vadinamaisiais baimės periodais (8 – 10 sav. ir 4 mėn. amžiaus). Baimė gali turėti genetinį pagrindą – kai kuriais atvejais ji gali būti paveldima, ypač jei poruojami prasto temperamento, kokių nors psichinių problemų turintys šunys. Be to, šuniukai netinkamo elgesio gali išmokti iš bailios motinos.

Jei šuniukas nebus supažindintas su tokiais dalykais kaip netikėti garsai, ateityje jis gali supanikavęs pabėgti fejerverkų metu ir pan.

Dažnai šeimininkai patys skatina šuniuką bijoti – jį lepina, po kiekvieno baimės pasireiškimo guodžia. Taip visai netyčia savininkas augintinį išmoko „baimės atsako“ – gyvūnui atrodo, jog bailus elgesys yra gerai.

Šuo bailesniu gali tapti dėl tam tikrų fizinių negalavimų. Epilepsija dažniausiai prisideda prie baimės agresijos, o skydliaukės funkcijų sutrikimai paveikia šuns nuotaiką. Gyvūnas, turintis regos ar klausos problemų, gali bijoti to, ko negali pamatyti ar išgirsti. Ausų infekcija sergantis augintinis gali tapti neįprastai jautrus garsams, o lėtinio skausmo (artrito, klubo sąnario displazijos) kankinami šunys kartais pasižymi kaprizingumu ir netoleruoja kai kurių dalykų.

Kaip kovoti su šuns baimėmis

Šunį įsigykite tik iš patikimo veisėjo. Kai kurie augintojai tiki, kad bailios ar nervingos kalės kergimas padės jai „aprimti“. Tai klaidingas įsitikinimas, o blogiausia tokio „rūpinimosi“ pasekmė – šuniukai, kurie iš mamos probleminį elgesį gali paveldėti (arba jo išmokti). Bailaus ar pernelyg agresyvaus augintinio negalima veisti – geriausia jį kastruoti ar sterilizuoti.

Vienas iš galimų kovos su baimėmis būdų – pašalinti gyvūną iš situacijos, kuri kelia nerimą, taip pat vengti tam tikrų „probleminių“ situacijų, tačiau dažniausiai tai būna gan sunkiai įgyvendinama praktiškai.

Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Negalima išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis giriamas. Jei išsigandęs 8 – 11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad išnaikinti jos nepavyks. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.

Socializacija yra gyvybiškai svarbi. Šuniukai, ypač iki 16 savaitės amžiaus, turi sudalyvauti kuo dilesniame kiekyje įvairių situacijų. Jei augintinis rodo polinkį agresyviam elgesiui, vertėtų pasikonsultuoti su dresuotoju ar šunų elgsenos specialistu.

Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiems šunims tai itin svarbu. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokinti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojantis „tvirtos rankos“ metodais, situacija gali tik pablogėti.

Bailiems ar nedrąsiems šunims naudingiausia lankyti teigiamus metodus naudojančias dresūros mokyklas. Jei įsigijote suaugusį probleminį šunį, pirmas kelias savaites į užsiėmimus jo neveskite – palaukite, kol jis apsipras su jumis. Vieniems gyvūnams padeda grupiniai užsiėmimai (jei augintinis – itin „rimtas atvejis“, kelis pirmus užsiėmimus, kol jis apsiras, gali tekti stebėti iš toliau), su kitais dirbama privačiai.

Dažnai žaiskite – neretai šunys pasižymi nervingu elgesiu dėl to, kad neturi kur išlieti energijos. Bėgiokite, ilgai vaikščiokite, užsiiminėkite kokiu nors sportu, pvz., agility. Jei šuo ko nors bijo, jo dėmesį galima nukreipti mėgstamo žaislo pagalba (svarbu, kad skatinamas jis būtų už pageidaujamus veiksmus, tik ne baimę).
Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokinti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokinto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamu aspektu, pvz., bausdami.

Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Būkite ramus ir atsipalaidavęs – sulėtinkite kvėpavimą (greitas kvėpavimas – nervingumo požymis), kalbėkite lėtu ramiu balsu, galite elgtis žaismingai. Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.

Problemiškiems šunims gali padėti desensibilizacija. Tai – laipsniškas šuns pratinimas prie tam tikrų situacijų, kol šis jose pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Norint pagerinti šuns pasitikėjimą, sumažinti nerimą ir baimę reikia naudoti švelnius, teigiamus metodus. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.

Jei gyvūnas bijo tam tikrų garsų, juos galima įrašyti (arba įsigyti specialiai tam reikalui skirtų CD su paruošta „medžiaga“) ir nuolat (tai yra, savaitę ar ilgiau – priklauso nuo šuns reakcijos) leisti vis garsinant, kol augintinis nekreips į juos dėmesio. Taip pat galima skatinti teigią reakciją į kai kuriuos garsus - pvz., numesti ant žemės didelę knygą ir tuo pačiu šunį girti bei su juo džiaugtis.

Jei šuo labai bijo žmonių (ypač jei baimė perauga į agresiją), desensibilizacija reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia pasodinkite šunį ramioje vietoje, kur jis galėtų ramiai sėdėti ir stebėti aplinkinį pasaulį. Ten turėtų būti šiek tiek pėsčiųjų, bet jokios minios. Puiki vieta šioms treniruotėms – ramus parkas. Jei pastebite, kad šuo baiminasi, didinkite atstumą tarp jo ir stresą keliančių objektų. Turi būti sudaryta galimybė aplinkinius matyti, tačiau nebijoti, jog šie prieis pernelyg arti (pvz., stovėti atokiau nuo tako). Jei šuo rodo baimės požymius, negirkite, nepeikite ir neguoskite jo (guodžiamas augintinis galvos, kad baimė yra teisingas atsakas) – kalbinkite jį įprastu, normaliu balsu, šitaip sumažinsite priežastį jausti nerimą. Šis etapas turi trukti mažių mažiausiai savaitę, o aplankyti tokių ramių vietų reikėtų kuo daugiau. Kai būsite visiškai tikri, kad šuo atsipalaidavęs, galite prisiartinti prie pėsčiųjų tako. Kai pasieksite tašką, kada žmonės vaikšto gana arti, o šuo nepatiria neigiamų emocijų, duokit jam skanėstą už kiekvieną ramią reakciją. Žinokite šuns „komforto zoną“ ir visada didinkite atstumą kai tik pastebite, jog jis įsitempė. Šie užsiėmimai turėtų tęstis 1 – 2 savaites ar net ilgiau – kol šuo supras, kad praeiviai grėsmės nekelia. Sekantis etapas – paprašyti, kad nepažįstami žmonės praeidami žiūrėtų į šunį ar duotų jam skanėstą. Kai šuo paima skanėstą, ignoruokite šį elgesį, tačiau pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau prie treniruočių galima prijungti pokalbį su tais nepažįstamaisiais (svaru, kad jie nebandytų paliesti šuns ar jam ką nors sakyti). Po kurio laiko šuniui pašaliniai asmenys asocijuosis su maloniais dalykais. Greičiausiai šuo atsargumo svetimiems žmonėms neatsikratys, tačiau tai ir nėra bandymas paversti jį geriausiu visų draugu. Desensibilizacija padės atsipalaiduoti tarp nepažįstamųjų ir sieti juos su gerais dalykais.

Panašus pratimas galimas ir namuose. Paprašykite, kad svečiai visiškai ignoruotų jūsų augintinį – nekalbėtų, nežiūrėtų į jį, nebandytų paliesti. Jūs taip pat turite jį ignoruoti. Tarp šuns ir svečio padėkite skanėstą. Jei šuo eina jį paimti, ignoruokite tokį elgesį, o pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau svečias gali skanuką laikyti rankoje (tik vėl – jokio žiūrėjimo, kalbinimo ar lietimo). Šuo judėti turi savo tempu (neskubinkite jo), negirkite, jei jis skanėstą paima ir nepeikite, jei jis to nedaro. Kol bus pastebimas progresas, tokie „žaidimai„ gali trukti savaites ar net mėnesius.

Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo „pratimams“ naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jausti gerai, galima „įlieti“ didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.

Tegul šuo namuose turi saugią vietą – geriausia narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančiam gyvūnui, tačiau net labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.

Padėti gali ir kokybiškas maistas. Daugumoje ekonominės klasės pigių pašarų pagrindinė sudedamoji dalis būna grūdų produktai (problema - ne baltymų kiekis, o jų kokybė). Nepakankama mityba gali sukelti serotonino trūkumą, o per mažas jo kiekis siejamas su nerimu ir agresija. Nervingų šunų, gaunančių pernelyg daug prastos kokybės baltymų ar angliavandenių, nerimas gali būti kiek aukštesnio lygio. Patariamą ėdalą rinktis ir be jokių cheminių priedų, kurie tai pat gali turėti tam tikros įtakos elgesiui.

Kaip pagalbines priemones galima naudoti įvairius maisto papildus ar net vaistus. Tradiciniai augalai, pagerinantys nerimo, nervingumo, jaudrumo, hiperaktyvumo, baimės, kelionės ligos simptomus, naudojami ir kaip epilepsijos gydymo papildymas – kalpokės bei valerijonai. Kai kas naudoja ir imbierus ar ramunėles. Kartais veterinarai ar šunų elgesio specialistai gyvūnui gali išrašyti specialių vaistų. Jei jus tai domina kaip alternatyva, vis teik pirma išbandykite elgesio modifikacijos ar augalines priemones. Nesitikėkite, kad tabletės ar lašiukai išspręs visas problemas - geriausiai jie veikia, jei būna derinami su kitais gydymo būdais.

Užsienyje populiarėja kvapnūs gėlių ekstraktai, padedantys sumažinti emocinių bei su stresu susijusių sutrikimų požymius, aromaterapija. Jokių objektyvių pranešimų apie šių priemonių veiksmingumą nėra, nors, atrodo, levandų ar bergamotės kvapo terapija kartais padeda. Šių eterinių aliejukų galima įsigyti ir Lietuvoje, jais galima patepti šuns ausų galiukus ar užlašinti ant antkaklio, kuris šuniui judant po truputį skleistų raminantį kvapą. Kai kas pritaiko ir atpalaiduojantį masažą – jo metu reikia lėtais, ilgais judesiais glostyti šuns šonus, nugarą, krūtinę ir kaklą.

Šiuo metu vis labiau populiarėja feromonai. Laktuojančios žinduolių patelės išskiria natūralią medžiagą – „raminimo feromoną“, kurio paskirtis yra nuraminti palikuonis. Jis nuramina šunytį stresų metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis. Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Sintetiniai šio feromono preparatai  atrodo kaip į elektros tinklą jungiami difuzoriai ar purškiamos priemonės (rinkoje platinamos firminiu pavadinimu D.A.P.). Tai - ne stebuklas ar panacėja, tačiau eksperimentiniai įrodymai gana geri – yra šunų, kuriems tai padeda.