pagal "Fantasy and Reality" (Richard F.Stratton, vasario mėn. Sporting Dog Journal) 

Šiame pasaulyje daug vietos fantazijoms – juk istorijos be mažų pagražinimų būtų pernelyg nuobodžios. Policininkai televizijoje įdomesni už tikrus, kadangi vos viename epizode matome daug daugiau įvykių, negu iš tiesų patiria realus pareigūnas. Tas pats galioja seklių laidoms. Tai daugiau įrašų naršytojai ir asmenys, ieškantys informacijos kitaip negu rodoma filmuose.

Korėjos karo metu tarnaudamas 11-joje Airbone divizijoje (dabar neaktyvi) įgijau šiek tiek žvalgybinio darbo patirties. Tačiau šnipų šou man vis tiek smagu stebėti, net jei tai gryna fantazija.

Labai ciniškas HL Mencken kartą pastebėjo, jog reikia leisti žmogui fantazuoti apie tokius dalykus kaip kad antai jo žmona graži ar vaikai protingi. Sutinku su tuo, tačiau manau, kad dažnai svarbu ir orientuotis realybėje. Daug klaidų pastebime kalbant apie šunis ar mūsų veislę. Kaip daugybės knygų apie šią labai populiarią veislę rašytojas jaučiu tam tikrą poreikį papasakoti tiesą apie kai kuriuos dalykus.

Laikykitės atokiau nuo kovinių linijų

Neprieštarauju, kad kitos veislės būtų veisiamos dėl grožio, tačiau dėl to kyla problemų. Štai pažvelkit į Neapolio mastinus. Mačiau kaip jie pasikeitė per vieną – du dešimtmečius. Labai mažai domiuosi šia veisle, tad buvau tik atsitiktinis stebėtojas. Tačiau veislė pasidarė kraupi. Turiu pasakyti, kad tai dėsninga visiems „šou šunis“ - nenoriu, jog kas pagalvotų mane kalbant kokius nors negatyvius dalykus apie kitas veisles. Vienas iš tokio nuveisimo paaiškinimų – norint, jog veislės atstovai būtų geri sarginiai šunys, pageidaujama, kad jie ir atrodytų baisiai. Gal ir taip, tačiau įtariu, kad tokią išvaizdą lydi gausybė sveikatos problemų. Šie šunys palyginti neseniai atrodė visiškai kitaip, nors ir teigiama, kad tai sena veislė.

Kažkada mastinai taip pat naudoti kovoms. Žinoma, šiuo klausimu jie niekad nepriartėjo prie amerikiečių pitbulterjerų, tačiau tikrai atrodė geriau, kai buvo veisiami darbui. Tačiau grįžkime atgal į mūsų veisles.

Amerikiečių Stafodšyro terjerai

Savo knygose rašiau, kad tai iš esmės kita veislė. Vis dar manau, kad ši mano pozicija galioja - selektyvus veisimas metams bėgant sukūrė didelį skirtumą. Situacija gan sudėtinga, kadangi kai kurie veisėjai tuos pačius šunis registruoja ir AKC, ir kitose organizacijose, dėl ko kai kurie šunys techniškai būna stafai. Corvino buvo vienas iš tokių selekcininkų pavyzdžių - jo šunys būdavo su dvigubomis registracijomis. Štai 8xw 1xl Going Light Barney's tėvas Booger buvo registruotas kaip stafas, tačiau buvo grynas Corvino šuo.

Stafai kilę iš tų pačių kraujo linijų kaip ir mūsų šunys. Atrankinės selekcijos procesas kisti ėmė apie 1936 m., kai veislę oficialiai pripažino AKC. Tarp parodų šunų liaudies egzistuoja savita politika, kurion net buvo įtrauktas veislės pavadinimas. Bulterjeras AKC jau buvo registruotas, šie šunys žinoti kaip baltieji kavalieriai ar šunys gladiatoriai. Ne visi buvo patenkinti šia registracija. UKC ir ADBA mūsų veislė buvo žinoma amerikiečių pitbulterjerų vardu.

Įdomu tai, kad XX a. pradžioje keli veislės atstovai AKC buvo registruoti kaip pitbultejerai, o ne amerikiečių Stafodšyro terjerai. Aš nežinojau apie šį faktą, tačiau Louis B. Colby man pasakė, kad jo tėvas ir keli kiti mylėtojai registravo šunis tokiu pavadinimu.

Kai parodinė anglų veislės versija – Stafordšyro bulterjerai – 1971 m. buvo priimti į AKC, stafų žmonės galėjo rinktis originalų pavadinimą – amerikiečių pitbultejeras – tačiau galimybe nepasinaudojo. Matyt priprato prie kažkada priverstinai pasiūlyto varianto.

Buldogai

Skaitę mano knygas greičiausiai pamena, kad spėju mūsų veislę esant tipiškiausiu senojo buldogo pavyzdžiu. Tai įrodymų, kurių nesivarginsiu čia kartoti, turinti teorija. Tačiau štai klausimas: kaip atsirado parodiniai buldogai? Kartais mūsų veislės mylėtojai parodinius buldogus vadina anglų buldogais, o ne tiesiog buldogais, taip atskirdami juos nuo mūsų veislės, kuri tarp mūsiškių visada vadinta buldogų vardu. Kada tarp šių dviejų veislių atsirado toks stulbinantis skirtumas? Norėčiau pasakyti, kad šiuo atveju įrodoma selektyvaus veisimo galia. Jau daugiau kaip šimtmetį parodų buldogai veisiami dėl keistos į žmones panašios išvaizdos - ir štai turime rezultatą.

Tai gan painu, kadangi bet kokiu atveju turime du buldogus. Abu naudojami kuriant kitas veisles. "Įstumta" nosis ar brachicefalinė išvaizda lengvai pasiekiamos selektyvaus veisimo pagalba, tad nereikia spėlioti, kas panaudota kuriant mopsus ar kitas panašias veisles (ne tokias senas kaip buldogai). Viskas ko reikia - tik tam tikro bruožo pasirinkimas, o transformacija trunka vos kelias kartas.

Kadangi šou buldogai atrodo baisiai, gyvena trumpai ir paprastai sunkiai šuniuojasi, kai kurie žmonės nori uždrausti juos veisti. Nesiruošiu būti  advokatu. Tačiau tų buldogų žmonės kažkodėl trokšta kalbėti apie jų ryžtą ir drąsą, kas akivaizdžiai nukelia į laikus kai tie šunys buvo arčiau mūsų veislės.

Bulterjerai

Mintis, kad ši veislė buvo plačiai naudojama kovoms, turi gan tvirtą fantazijų pagrindą. Anksčiau, kol dar nebuvau paslėpęs savo telefono numerio, sulaukdavau gausybės skambučių iš įvairiausių žmonių. Vienas bulterjerų augintojas man įsiminė. Tas vyrukas teigė, kad bulterjerai - vis dar gladiatorių karaliai ir kad kovinių šunų augintojai sėkmingai juos laikė. Kai pasakiau savo mokslinę nuomonę, bulterjeristas beveik užspringo savo paties juoku. Fantazija nėra blogai, jei tik nepamirštat, kad tai viso labo fantazija. Deja, tie užmaršumo atvejai pernelyg dažni.

Turiu tam tikrą palankumą „baltiesiems kavalieriams“, tačiau jie neįeina į mano mėgstamiausių veislių dešimtuką. Manau, bulterjerų augintojai padarė klaidą įlieję šiems šunims spalvų - balti jie atrodė geriau.

Kad galėjau išsamiai tyrinėti XIX a. literatūrą apie šunis – daugiausia pulkininko Wilbur Barnes nuopelnas. Jis turėjo didelę kolekciją ir leido man ją žiūrinėti. Keletą kartų mes įdomiai kalbėjomės aiškindamiesi įvairiausius aspektus, nors abu sutarėm, kad visa tai įtartina.

Pitbulterjerai

Prieš keletą dešimtmečių Dog Fancy užsakė mano straipsnį apie įvairias pitbulterjerų veisles. Tame straipsnyje paaiškinau, kad terminas „pitbulis“ apima kelias veisles, įskaitant bulterjerus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pranešama apie tiek daug pitbulterjerų užpuolimų. Kita priežastis ta, kad bet kuri ataka tapdavo labiau probleminė ten įsimaišius pitbuliui.

Nors nenorėjau straipsnyje naudoti termino „pitbulis“, turiu prisipažinti, kad mes jį vis dar vartojame kalbėdami apie šiuos šunis su kitais žmonėmis. Tie „kiti žmonės“ nenaudoja mūsų taikomos sąvokos „buldogas“, o „amerikiečių pitbulterjerą“ ilgai trunka ištarti. Žmonės gan dažnai sako „pitbulis“ kalbėdami apie mūsų veislę, tačiau jie vis dar susipainioję, tad pitbulio vardas plačiai taikomas ir kitoms veislėms, įskaitant bulterjerus.


Mėlyni šunys ir bully

Manęs teiravosi, kodėl tiek daug žmonių mėlynus pitbulterjerus smerkia kaip pradedančiųjų kaprizą. Iš esmės taip ir yra. Šiandieniniai mėlyni šunys dažnai turi polinkį į agresiją žmonėms, ko mes tikrai nenorime. Viena iš šitos bėdos priežasčių – naujokai, galvojantys, kad šie šunys turi būti agresyvūs ar tiesiog kietai atrodyti.

Kalbant visiškai sąžiningai, turiu pasakyti, kad mėlynų šunų garbinimas turi mažą pagrindą. Kaip kažkada susiformavo Old Family Red Nose linija, taip vienu metu būta ir mėlynų geromis savybėmis pasižymėjusių šunų. Tačiau jie buvo labiau atsitiktiniai atvejai ir nevirto atskira linija, kurios pakankamai šunų augintų įtakingi veisėjai kaip kad atsitiko su OFRN. Jokia mėlynųjų linija nesusiformavo ir nesulaukė šių dienų. Beje, Howard Heinzl man buvo paminėjęs, jog sutiko žmogų, auginusių gerų mėlynų šunų. Viena iš priežasčių kodėl jis man tai papasakojo ta, kad to žmogaus pavardė buvo Stratton.

Bully taip pat atskirti nuo daugybės geimui veisiamų šunų, kadangi jie keliauja panašia kryptimi kaip Neapolio mastinai – labai stipriai keičiasi jų išvaizda. Atrodo, dauguma jų turi labai prastą ištvermę. Labai nerimauju, kad jie nebūtų maišomi su kovoms veisiamomis linijomis.

Išvada

Fantazijoms pasauly yra pakankamai vietos. Tai puikūs pasakojimai ir daugeliu atvejų smagūs, tačiau kyla pavojus, kad dėl jų prarasime ryšį su realybe. Privalome visas atžvilgiais (mokslo, užsienio politikos ir vidaus politikos, jau nekalbant apie asmeninius santykius) orientuotis realybėje.

Visada ieškome tikro amerikiečių pitbulterjero. Mano nuomone, geriausią iš visų galimų šunų gausime, jei įsigysime kovoms veistą pitbulterjerą. Tokiu būdu turėsime protingiausią, sveikiausią ir universaliausią šunį – galbūt geresnį už bet kurią kitą veislę (žinoma, esu šališkas). Mes gauname realius dalykus, o ne fantazijas.

parašyta remiantis knygos The Pit Bull Placebo - The Media, Myths and Politics of Canine Aggression by Karen Delise, 2007 pirmuoju skyriumi „The Function of Dogs in 19th Century America“

 

“10-ties metų amžiaus Henry Carey, gyvenantis Gloucester, Niu Džersyje, maždaug prieš dvi savaites buvo užpuldas bladhaundo ir taip baisiai sužalotas, kad netrukus mirė. Su berniuku buvo mažas šuo, kuris puolė pavojingą gyvūną ir kovojo gindamas vaiką, tačiau taip pat buvo siaubingai sužalotas“... - Trenton Gazette, 1864 gruodis

Šis istorinis šuns atakos Niu Džersyje atvejis reikšmingas, kadangi jis gali suprasti šunų išpuolių priežastis. XIX a. laikraščių straipsniai taip pat gali pagelbėti siekiant suprasti besikeičiantį visuomenės požiūrį į šunis.

Apie šunų atakas būdavo pranešama tiek mažuose vietiniuose laikraščiuose, tiek dideliuose leidiniuose - atrodo, jie sulaukdavo didelio skaitytojų dėmesio. Ligos ir nelaimingi atsitikimai, nesusiję su gyvūnais, kasdien gali sukelti tūkstančius mirčių, apie daugelį jų spauda nepraneša, tačiau mirtini šunų užpuolimai visada įdomūs, nepaisant savo retumo.

Tiek anksčiau, tiek šiomis dienomis šunų užpuolimai JAV atsakingi už nedaug mirčių kasmet, tačiau milijonai žmonių gyvena visai šalia ir bendrauja su mūsų kompanionais. Tokia artima sąveika lemia plačią gamą - nuo teigiamų ir naudingų santykių iki išnaudojimo bei nepriežiūros. Nors mirtimis pasibaigusių šunų užpuolimų tyrimai ir nagrinėjimas gali padėti įžvelgti šunį elgseną, jie taip pat atskleidžia žmonių reakcijas ir elgesį po atakų. Vienas puikus žmonių-šunų ryšių aspektas yra didelė ir dažnai emocionali visuomenės reakcija į mirtimis pasibaigusius epizodus. Kitas svarbus ir reikšmingas veiksnys – kaip žiniasklaida pranešė apie įvykį. Tai, kaip buvo pateikta informacija apie tokius atvejus, lemia visuomenės reakciją ir emocijas.

Kalbant apie pradžioje paminėtą atvejį, mažasis šuo su berniuku turėjo ryšį, o bladhaundas buvo nepažįstamas.  Tai susiję su šunų-žmonių ryšiais – slopinti ar rodyti elgesį tiems, su kuriais sudarei sąjungą.

Tiesą sakant, šuo yra vienintelis gyvūnas, galintis atakuoti kitą būtybę gindamas žmogų, su kuriuo turi ryšį. Toks elgesys – vienas iš kertinių akmenų, kuriais remiantis šunys auginami tūkstančius metų. Galima numanyti, jog šuns tam tikromis aplinkybėmis yra laukiama. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų graikų filosofas Platonas rašė „Taurus šuo turi būti švelnus su pažįstamais žmonėmis ir priešiškas su nepažįstamais“. (The Republic, Ch. 2 )

Norint suprasti šunų atakas, žmonių suvokimą ir žiniasklaidos vaidmenį, verta į tai pažiūrėti iš istorinio konteksto.

Per daugybę metų šunys išsaugojo gebėjimą susidraugauti  su visais. Ištikimybė – natūrali šuns ir šeimininko ryšio dalis. Pavojų kupinais laikais šunys dažnai gindavo nuo pavojingų būtybių. Jie lengvai prisiėmė šį vaidmenį ir šimtmečius tarnavo kaip šeimininko bei jo nuosavybės sargai. Šunys saugojo keliautojus dykynėse ir apleistose vietose, piemenys miegojo ramiau, kai žinojo, kad šunys nuo vagių, vilkų ir pumų gina gyvulius. Šunys šeimininkus gynė tiek nuo kitų žmonių, tiek nuo pavojingų gyvūnų.

Visų veislių atstovai turėjo pagrindines paskirtis – medžioklei, sekimui, vijimuisi, kovai, apsaugai ir pan. Šimtmečiais žmonės manipuliavo šunų gebėjimais dirbtinės atrankos pagalba, dėl to atsirado specializuotų elgesių. Istoriškai susiklostė, kad šunys grupuojami pagal jų gebėjimus ar funkcijas – paprastai grupės būna maždaug tokios kaip skalikai, pėdsekiai, karo ar koviniai šunys, aviganiai ar sarginiai šunys, kompanionai, mišrūnai ir pan.

Kai kurias veisles šiandien atpažįstame iš tam tikro fenotipo (išvaizdos), o va anksčiau būdavo daugybė skirtingos išvaizdos šunų, atliekančių tą pačią funkciją. 1800 metais apibūdinimas „Bladhaundas“ dažnai reiškė šunų tipą, kuris naudojamas kvapams sekti ir nebūtinai reiškė tam tikrą išvaizdą.

Pavyzdžiui  Kubos bladhaundai (dar vadinti Rusijos, Sibiro bladhaundais) nebuvo tie šunys, šiomis dienomis žinomi bladhaundų vardu. Gali būti, kad jie turėjo tų „švento Huberto skalikų“ kraujo, tačiau kryžmintų su molosų tipo šunimis. Iš pirmo žvilgsnio jie būdavo įvairių spalvų, dydžio (paprastai apie 60 cm aukščio) ir išvaizdos. Greičiausiai Kubos bladhaundai buvo viena iš alauntų atšakų.

Sarginiai šunys

Apsauga ir sargavimas – vienos  pagrindinių šunų atliekamų  funkcijų visais laikais. Ši veikla 1800 – 1900 m. buvo viena svarbiausių auginant ir įsigyjant šunis. Šuniui pasižymėti šiomis savybės buvo visiškai natūralu. Kaip gyvūnai su socialine hierarchija, šunys lengvai priima šeimos draugus kaip savus ir nepažįstamuosius kaip priešus. Šunys taip pat yra teritoriniai gyvūnai, tad gerai saugo namus ir įstaigas.

Kadangi yra plėšrūnai, šunys fiziškai gali apginti šeimininką ir šiam gebėjimui sukurta daug skirtingų veislių. Didelės, galingos veislės kaip mastifai, niūfaundlendai, buldogai ir bladhaundai, taip pat dideli mišrūnai antroje XIX amžiaus pusėje buvo plačiai naudoti kaip sarginiai šunys.

Tų laikų laikraščiai apie šunų išpuolius dažnai rašydavo labai sąžiningai. Nebuvo neįprasta, kad prieš ataką šuo būdavo mušamas šeimininko ar aukos.

Daugelis XIX a. antros pusės sarginių šunų laikyti pririšti grandinėmis, uždaryti rūsyje ar paukštidėse, kiti patruliuodavo fabrikuose, skerdyklose, arklidėse, sandėliuose ar parduotuvėse.

1882 gruodį Konektikute virdulį su verdančiu vandeniu nešusį buhalterį užpuolė didelis apsaugai laikomas bladhaundas. Šuo įkando jam daugiau kaip 20 kartų, perkando gerklę, atskyrė rankos arteriją... Nors gyvūno elgesys nebuvo atleistinas (šuo išvadintas laukiniu ir žiauriu), ataka nebuvo nepaaiškinama. Straipsnyje nurodė, kad anksčiau naktinis sargas šunį su virduliu buvo apipylęs verdančiu vandeniu. Virduliu nešinas nieko neįtariantis buhalteris sukėlė bladhaundui nemalonius atsiminimus ir tas šoko gintis.

1888 m. vasarį mėsininkui priklausantis 2 metų amžiaus niūfaundlendas, naktimis saugantis parduotuvę, o dienomis laikomas pririštas ir skatinamas būti piktas, puolė vyrą, stumtelėjusį jo šeimininką.  Keturi mėsininko šeimos nariai atbėgo pagalbon, tačiau žmogaus krūtinė, rankos, kaklas ir rankos buvo taip sunkiai sužaloti, kad vėliau vyras mirė nuo traumų.

1893 metais kepėjas grandine pririšo šunį rūsyje, kur laikėsi labai aukšta temperatūra. Kepėjui vėliau nusileidus į rūsį, nuo karščio paklaikęs šuo jį atakavo.  Nors nebuvo neįprasta, kad sarginiai šunys maištaudavo prieš žiaurius savininkus, dauguma aukų paprastai būdavo nieko neįtariantys vaikai ar suaugusieji, kurie šiems gyvūnams nepadarė nieko blogo. 1874 metų vasarą Brukline trejų metų amžiaus mergaitę užpuolė niūfaundlendas, saugantis plaukų pardavėjo parduotuvę. Ryte, kol jį perkeldavo rūsin,  šunį šerdavo parduotuvės kieme. Ten ir pasirodė mergaitė. Šuo ją stvėrė už peties. Mergaitė pradėjo verkti, pagalbon atbėgo tėvai.  Po „ryžtingų veiksmų“ vaikas buvo išgelbėtas, bet tėvas neteko piršto. Vaiko žaizdos apibūdintos kaip rimtos ir galbūt mirtinos.

Laikant sarginį šunį yra šiokia tokia veidmainystė. Jis  turi pulti įsibrovėlį ir beveik visada laikomas pavojingu. Dauguma šių šunų aukų buvo ne vagys, bet nekalti žmonės ar vaikai. Šuo nesugeba  įvertinti įsibrovėlio motyvų – jis atakuoja visus.  Ar į teritoriją įsibrovęs asmuo nusiteikęs draugiškai, ar turi blogų ketinimų – šuo juk to nežino. Akivaizdu, kad bet kokia vaiko ataka, net jei vaikas įsibrovėlis, neturi būti atleistina ir tokį šunį būtina nedelsiant sunaikinti.

XIX amžiuje dažna sarginių šunų užduotis buvo vaikytis valkatas. 1879 metų liepą pranešta, kad moteris, gyvenanti trys mylios nuo miesto (Fort Wayne) turėjo niūfaundlendą, kuris buvo „terorizuojamas valkatų“. Kartą jis užpuolė valkatą, tačiau nebuvo apibūdintas kaip pavojingas. Niūfaundlendas, apsaugojęs šeimininkę nuo valkatų, pateko į priimtiną agresijos klasifikavimo skalę. kadangi nukentėjusysis visuomenei nekėlė simpatijų, užpuolimas sulaukė daugiau palaikymo.

Dar viena mirtina šuns ataka įvyko 1889 metais Niu Džersyje – ūkininkas pranešė, kad jo apsaugos šuo nužudė valkatą. Šunų išpuolius sieja tai, kad jiems priskiriama daug žiaurumo bruožų. Ūkininkas stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo šuo drasko nelaimingą valkatą, tačiau būtent gyvūnas aprašytas kaip laukinis. Atrodo, savininkai, atsakingi už augintinių elgesį, lieka nepalieti kritikos. Žinoma, XIX – XX a būta atvejų, kai šeimininkus suėmė, iškėlė bylas ir privertė susimokėti baudas už šunų padarytą žalą, tačiau paprastai kaltinama būdavo tada, kai šunį atakos metu aktyviai skatindavo.

Išimtis – 1884 m. incidentas Niujorke. Long Island viešbutį prieš prasidedant sezonui  atvyko patikrinti viena moteris. Niekas jos neįspėjo, kad viešbutį saugo didelis bladhaundas. Vos moteris įžengė vidun, šuo ją atakavo. Sargas išgirdo moters klyksmą ir vargais negalais ją išvadavo. Moteris buvo sunkiai sužeista, jai teko amputuoti ranką. Decatur Daily Republican straipsnyje rašoma, jog būtinas pasmerkimas už tai, kad pavojingam gyvūnui leista bastytis viešbučio teritorijoje, tuomet, kai atvyko tikrintoja.

Sarginių šunų pozicija 1800 m. pabaigoje – 1900 m. pradžioje buvo nepavydėtina ,kadangi linija tarp „teisingo“ puolimo ir „pavojingos“ atakos labai plona. Sarginis šuo neskiria įsilaužėlio nuo draugiško kaimyno. Šis skirtumas labai svarbus nustatant teisinę ir moralinę atsakomybę prieš patyrusius traumas ir jų artimuosius. Šuo, užpuolęs valkatas, pagrįstai gynė savininką; šuo, užpuolęs prekeivį, buvo žiaurus.

1879 m. Decatur Daily Review paskelbtas atvejis puikiai apibūdina sarginio šuns atakos aplinkybes. Teisėjas Fain, gyvenanti s 4 mylios nuo miesto, turi labai didelį ir laukinį šunį, kuris saugo patalpas - dieną būna prirakintas, o naktį laksto palaidas. Gyvūną įsigijo prieš 2 mėnesius.  Šunį šeria ir su juo gražiai elgiasi teisėjo dukterėčia. Penktadienį, kai ji atėjo paleisti šuns, ją lydėjo draugė.  Kai tik gyvūnas buvo paleistas laisvėn, jis atakavo tą kitą merginą... Į šunį šaudytą, tačiau jis dar ilgai turėjo jėgų pulti. Tokio įvykio priežastys: naujai įsigytas šuo; šuo skatinamas elgtis piktai ir agresyviai; šuo ilgai laikomas pririštas (šuo turėjo ryšį su teisėjo dukterėčia, tad jos nepuolė, bet ryšys buvo per silpnas, kad ji galėtų gyvūną kontroliuoti); šuo paleidžiamas nuo grandinės (daugeliui šunų grandinė sukelia norą skubėti. šuns paleidimas galėjo būti suprastas kaip tylus sutikimas pulti draugę); šuo nepažįstamą moterį suvokė kaip įsibrovėlį ir kryptingai ją atakavo.

Atvejis, kada trys šunys puikiai atliko savo pareigas, įvyko 1902 m. Indianoje. Pasiturintis ūkininkas jojo namo su trimis dideliais šunimis, kai jį užpuolė revolveriu grasinantis plėšikas. Ūkininkas užsiundė šunis, šie užpuoliką  žaibiškai atakavo, parvertė ir kandžiojo. Ūkininkas pasišaukė šunis ir nuvažiavo. Vėliau jis grįžo su paieškos komanda ir rado nežinomą vyrą jau mirusį nuo šunų padarytų traumų. Šunys veikė žmogaus kontroliuojami – savininkas įvertino situaciją ir leido šunims elgtis agresyviai. Sprendimą pulti priėmė šeimininkas, ne šunys.

Sarginių šunų problema ta, kad jei šalia nėra šeimininko, jie patys nusprendžia, kas gali kelti pavojų. Prie ėdalo dubenėlio artėjantis vaikas atrodo kaip potencialus plėšikas, berniukas, gaudantis kamuolį – įsibrovėlis. Augintiniai veiksmų imasi remdamiesi šunišku požiūriu, tad žiūrint iš žmonių perspektyvos tai atrodo rimtos ir nedovanotinos klaidos.

Prieš šimtmetį sarginių šunų savininkai žinojo, kad jie pavojingi, ir skatino agresiją. Vienas 1891 m. New York Times  aprašytas incidentas rodo, kad nepaisant atakos, vienas džentelmenas ne tik suprato situaciją iš šuns perspektyvos, bet ir leido spręsti šuns klaidas: Fermeris Niu džersyje turėjo mastifą, saugojusį jo namus. Kelios dienos po šuns įsigijimo ūkininkas namo grįžo vėlai vakare. Šuo atakavo žmogų, parvertė ant žemės, ėmė kandžioti jo rankas ir kojas. Pasirodo, ūkininkas užmiršo, kad kieme yra šuo ir kaltino save, kad paleido pavojingą gyvūną lakstyti palaidą.

Pėdsekiai

Sarginius šunis augino didesnė XIX a amerikiečių dalis, o štai pėdsekystei skirti šunys nebuvo tokie populiarūs. Tų šunų funkcijoms kartais taip pat reikėdavo agresyvių bruožų. Idealiai pagrindinė sekimo šunų funkcija - ieškoti ir rasti. Tai paprastai susiję su paklydusiais žmonėmis ir įtariamaisiais. Sekti įtariamiesiems reikėjo įvairių agresijos lygių – tai priklausė nuo konkrečių reikalavimų. Švelniausias agresijos lygis aptinkamas tarp tikrųjų pėdsekių, jų funkcija – susekti ir įspėti apie radinį arbabent laikyti jį baimėje. Natūralu, kad pėdsekiams, kurių užduotis rasti paklydusį vaiką, nebuvo leidžiama rodyti jokių agresijos formų. Šioje grynoje sekimo formoje agresija nebuvo toleruojama. Deja, 1800 – 1900 metais tai nebuvo pagrindinė pėdsekių funkcija.

Ekstremaliausias agresijos forma buvo tarp kraujasekių tipo šunų, skirtų sekti nusikaltėlius, pabėgusius nuteistuosius ar vergus. Dažnai šie šunys skatinti rodyti kuo didesnę agresiją žmonėms būtent dėl specifinių užduočių. Nors profesionalai ir garbingi teisėsaugos pareigūnai mokydavo šunis apriboti savo agresiją sekant ir sugavus auką, XIX amžiuje būta ir žiaurių šunų augintojų.

Yra daug dokumentuotų pavyzdžių, kai dideli bladhaundų tipo šunys (vėlgi – turimi omeny ne tiesioginiai švento Huberto skalikų palikuonys) tam tikrų institucijų naudoti sekti, pulti ir žaloti žmones. Populiariausias to vaizdinys – didelė bladhaundų gauja , persekiojanti vergus. Būta atvejų, kai tokie vaizdai tapdavo realybe, deja, kiek jų iš tiesų buvo fantastiniai, kiek realūs –ginčytina tema.

Kubos bladhaundai JAV armijos naudoti Antrojo Seminolų karo (1835-1842) metu  sekti ir gaudyti indėnus, kurie prieglobsčio ieškojo Floridos pelkėse. Vėliau, 1892 m., The Washington Post pranešė, kad bladhaundai naudoti persekioti amačius JAV pietvakariuose.

Bladhaundų tipo šunis JAV Pilietinio karo metu naudojo sąjungininkų ir konfederatų armijos priešų medžioklei  ir belaisvių saugojimui. Tiesa, yra  šiek tiek ginčų apie žmonių persekiojimui naudotus bladhaundus – net laikraščiuose ginčytasi apie jų agresiją, kadangi vieni straipsniai šiuos šunis nušviesdavo kaip itin nuožmius, kiti – kaip švelnius bei santūrius. Apie savininkų elgesį retai diskutuota.

Vienas žinomiausių piktnaudžiavimo šunimis atvejų įvyko Pilietinio karo metu Konfederacijos kalėjimo stovykloje Sumteryje. Ši karo stovykla išsiskyrė prižiūrėtojų žiaurumu bei blogomis sąlygomis. Sąjungos kariai daug kentėdavo nuo kapitono Captain Henry Wirz. Sąlygos ten buvo pasibaisėtinos, tad karo belaisviai nuolat stengdavosi pabėgti. Kalėjime laikyta 40 bladhaundų ir 2 Kubos bladhaundai. Šie šunys turėjo pulti ir sužeisti kalinius. Po Pilietinio karo kapitonas Henry Wirz suimtas už karo nusikaltimus ir nuteistas mirties bausme pakariant. Be žudymo savo rankomis, jis nuteistas už šunų siundymą ant Konfederacijos karių. Nuosprendyje skelbiama, kad jis ragino tam tikrus žiaurius ir kraugeriškus gyvūnus, žinomus kaip bladhaundai, sekti, atakuoti, žaloti ir draskyti JAV armijai priklausančius kareivius.

Tai - kraštutinis šunų agresijos naudojimo pavyzdys. Sekimo šunis turėjo įvairaus tipo savininkai, tiek humaniški, tiek asmenys be moralės. Daug savininkų ieškojo šių šunų vien dėl jų blogos reputacijos.

1903 m. vasarį Perry miestas (Ajova) pranešė ketinantis įsigyti du Kubos bladhaundus, „žinomus kaip patikimiausi medžiokliniai šunys šioje žemėje“.  Ši bladhaundų variacija garsėjo kaip nuožmūs pėdsekiai. Kiti miestai ar valstijos, įsigydami bladhaundus, pažymėdavo, kad jie buvo „Teksaso“ veislės, tai yra tikrieji britų bladhaundų palikuonys, žinomi dėl puikių sekimo savybių ir švelnaus charakterio.

Pėdsekių savybės, į kurias atsižvelgdavo, buvo jų gebėjimas sekti, agresija kitiems ir agresija savininkams. Savininkai, kurie ieškodavo „kietesnių“ bladhaundų, tiesiogiai ar netiesiogiai skatindavo problemą.Ieškantys švelnesnių šunų, neabejotinai skatino juos elgtis draugiškiau. Nors tam tikras elgesys gali būti nulemtas veislės, funkcijos ar tikslo, dėl kurio prižiūrėtojas įsigijo šunį, būtent žmogus kontroliuoja šuns elgesį.

1894 m. straipsnis, sarkastiškai pavadintas “A Lovely Father,” aprašė, kaip tėvas įsigijo bladhaundą ir nusprendė išbandyti jo sekimo gebėjimus su savo 14 metų sūnumi. Berniukas turėjo 15 minučių pabėgti iki tėvas pradės startuoti. Tada tėvas paleido šunį, kuris berniuką pavijo ir sukandžiojo.

Mirtini šunų išpuoliai prieš žmones 1800 – 1900 metais buvo keisti, gan negirdėti. Šunys retai puldavo ir žudydavo žmones, net kai juos skatindavo. Galėjo būti nedokumentuotų atvejų, kai pėdsekiai užpuolė ir nužudė bėgančius asmenis (indėnus, priešų karius, nusikaltėlius), tačiau XIX a visuomenė netoleravo žmonių žudymo šunimis. Tai gali paaiškinti, kodėl šunys pėdsekiai JAV susiję tik su keliais mirtinais išpuoliais tuo metu.

Vienas iš retų dokumentuotų atvejų, kai pėdsekys nužudė bėglį, datuojamas 1910 m. (The Washington  Post). Tai įvyko Ilinojuje, Carrier Mills miestelyje – į apiplėšimo vietą atvesti „energingi“ sekimo šunys ir paleisti. Jie iškart rado pėdsakus ir aptiko vagis sename tvarte. Nusikaltėliai puolė gyvūnus ir buvo taip sudraskyti, kad jų atpažinti nebebuvo įmanoma. Šunų prižiūrėtojas buvo atleistas.

Medžiokliniai šunys

Kitaip negu renkantis apsaugos šunis ar pėdsekius, tarp medžioklinių šunų nebuvo pageidaujama agresija žmonėms. Medžioklinio šuns funkcija – pagelbėti šeimininkui persekioti, sugauti ir atnešti grobį. Yra keletas atvejų, kai medžiokliniai šunys sunkiai sužalojo ar nužudė žmones.  Nors dauguma kitų šunų turėjo dvigubas funkcijas, iš medžioklinių šunų nesitikima (ir neskatinama), kad jie tuo pačiu būtų ir apsauginiai. Tiesa, reikia atsiminti ir tai, kad iš esmės visi šunys linkę saugoti ir ginti. Medžiokliniai ir grobį atnešantys šunys gali agresyviai elgtis tam tikrose situacijose. Jie gali pulti iš skausmo, gindami teritoriją, veikdami kaip gauja, saugoti grobį (savininkiška agresija) ar pulti, atrodo, be priežasties.

XIX amžiuje tikslus veislės identifikavimas nebuvo pirmaeilis dalykas. Apibūdinant nelaimingai pasibaigusius įvykius, šunys būdavo vadinami „skalikais“, „retriveriais“, „kundhaundais“, „spanieliais“ ar tiesiog „medžiokliniais šunimis“. Nors veisles pateikdavo gan neaiškiai, elgesį lėmusios aplinkybės greičiausiai būdavo aprašytos tiksliai.

1888 metais vaikas Lokporte (Niujorkas) sužalotas didelio medžioklinio šuns. 5-iametis berniukas užpultas po to, kai lindo prie kaulą graužiančio šuns.

1903 metais skalikų gaujos auka tapo 15 metų amžiaus berniukas, artėjantis prie veislyno, kuriame buvo 25 medžiokliniai šunys. Šunys ištrūko laukan ir jį puolė. Net šeimininkui nepavyko sustabdyti tokios gaujos išpuolio. Nevilties ištiktas šoko ant arklio ir taip bandė trypti šunis, tačiau įsiutę skalikai tada užpuolė ir arklį, ir jojiką. Šunų savininkas išgyveno, jaunuolis mirė.

Net geriausi šunys gali pulti kai jaučia skausmą. 1904 metais paukštšunis užpuolė šeimininką – kibo jam į veidą kai tas bandė iš vielinės tvoros išpainioti augintinio koją.

1896 metų The Daily Herald aprašytas atvejis su vandens spanieliu nepateikė užuominų, kodėl šuo elgėsi agresyviai –užpuolė 3 metų amžiaus berniuką ir beveik nukando jam ranką.

Nepaisant to, kad medžiokliniai šunys retai būdavo skatinami rodyti agresiją žmonėms, vis dėl to bet kokios veislės atstovai, nepriklausomai nuo jų veislės ar funkcijos, gali būti pavojingi.

Žemės ūkio šunys

Vargu ar įmanoma įsivaizduoti idilišką ankstyvosios amerikietiškos fermos viziją be kur nors kraštovaizdyje nelakstančio šuns. Šunys buvo neatskiriama JAV ūkių dalis. Be pagrindinių funkcijų kaip sargavimas, šunys ūkiuose padėdavo ir papildomai.

Auginti ir valdyti gyvulius buvo brangu, sunku ir dažnai pavojinga. Fermų šunys prisidėdavo prie savininkų ekonominės gerovės ir fizinių jėgų tausojimo su labai mažomis investicijomis (ėdalas). Kiaurą dieną šunys nenuilsdami dirbdavo su savininkais, padėdami ganyti ir kontroliuoti avis, galvijus ir kiaules, o naktį saugodavo gyvūnus nuo plėšrūnų.

Su laiku fermų šunys išmoko sugauti buliukus ar agresyvius meitėlius. 1800 – 1900 m. galvijai sukeldavo nemažai mirčių – buliai nužudė nemažai ūkininkų, vaikų, moterų ir pagyvenusių asmenų. 1880 – 1899 metais, remiantis spaudos pranešimais,  jaučiai užpuolė ir nužudė 150 žmonių. Galvijai keldavo realų ir nuolatinį pavojų. Dideli buliai atakos metu būdavo negailestingi. Jie aukas badydavo ir trypdavo. Daugeliu atvejų šeimininko gyvybę išgebėdavo drąsus ir ištikimas ūkio šuo. Visi fermų šunys – tiek koliai, tiek maži mišrūnai - šeimininkui patekus bėdon puldavo įniršusį bulių ar paršą.

1926 m. The Washington Post aprašė kaip senas kolis išsaugojo savo 45 metų amžiaus savininko gyvybę – jį užpoulė įsiutęs bulius, kolis įsikabino tam į gerklę ir savininkas pabėgo. 1916 lapkritį The Lima Times Democrat rašoma, jog kolis išgelbėjo savo šeimininkę, kai ją pagriovę įsiutusi karvė javų lauke.

1928 metais The Appleton Post Crescent pranešė apie aviganį Mičigane, kuris išgelbėjo savo savininkę, kai šiai iš tvarto varant jautį tas apsisuko ir ją puolė. Jaučiui moterį pargriovus ant žemės, aviganis atakavo gyvulį – puolė kramtyti jo galines kojas, nukreipė dėmesį it moteris tada spėjo nušliaužti toliau.

1910 metais Coshocton Daily Tribute aprašė didvyrišką aviganį, kuris Ohajaus valstijoje išgelbėjo savo šeimininką nuo įsiutusio buliaus. Anksčiau jautis jau buvo užpuolęs kitą žmogų ir ūkininkas, atrodo, sulaukė panašaus likimo. Bulius jam sulaužė kelis šonkaulius, tačiau aviganis puolė gyvulį ir išgelbėjo žmogui gyvybę.

Mišrūnų, savininkus išgelbėjusių nuo mirtingų galvijų užpuolimų, skaičius didelis, tačiau nors koliai, aviganiai ir mišrūnai dažnai gindavo šeimininkus, greičiausiai įsiutusius bulius malšinti lėkdavo buldogai. Šie drąsūs šunys išgelbėjo daugiau negu keletą gyvybių. 1883 Messenger rašė, kad Pensilvanijoje vieną vyrą užpuolė bulius. Jam pabėgti pavyko tik tada, kai buldogas atakavo jautį. Šunį bulius taip pat pradėjo žaloti, tačiau išgyveno tiek šuo, tiek savininkas.

1929 Decatur Review aprašė, kaip buldogas išgelbėjau mergaitės gyvybę - ši nuėjo ganyklon, ten ją užsivijo jautis. Mergaitė spėjo įlipti medin. Šeimos buldogas peršoko ganyklos tvorą, puolė jautį ir nuvarė jį tolyn nuo išsigandusios mergaitės.

1930 m. The Havre Daily News rašoma apie gyvybę paaukojusį buldogą iš Džordžijos. Berniukas varė jautį iš lauko, kai šis apsisuko ir ėmė jį pulti. Ištikimas berniuko buldogas šoko tarp šeimininko ir buliaus ir čiupo tam už snukio. Šuo laikėsi įsikibęs į bulių, kol berniukas perlipo tvorą. Jautis šunį sutrypė.

Nors buliai dažnai nužudydavo žmones, kiaulių atakos tai pat galėdavo baigtis mirtimi. Indianoje dvi moteris užpuolė šešios paršavedės, joms  berėkiant atbėgo buldogas ir stengėsi jas išgelbėti ir vienai iš kiaulių nukando dalį ausies. 1884 metais The Ohio Democrat aprašyta, kad buldogas šeimininką apgynė  nuo arklio.

Kartais žmogų apgindavo ir bailokas šuo - 1907 m. Pensilvanijoje jauna moteris ėjo į tvartą melžti. Prieš pasiekdama tvartą, ji susidūrė su įsiutusiu jaučiu. Jautis ją puolė, o moteris beviltiškai bandė apsisaugoti mosuodama kibiru. Jautis greit ją pargriovė ant žemės, tada atbėgo šuo ir pradėjo gyvuliui kandžioti galines kojas. Šuo bulių kandžiojo vis stipriau, kol šis persimetė ant jo. Šuo pradėjo bėgti, bulius – vytis. Vėliau augintinis nuo buliaus paspruko ir saugus grįžo namo, o moteris atsipirko sužeista ranka ir mėlynėmis.

Yra daugybė galvijų nužudytų ūkininkų – ir dar daugiau tokių, kuriuos išgelbėjo jų šunys. Tačiau yra ir atvejų, kai fermų šunys tapo atsakingi už žmonių mirtis.

1875 m. jauna mergaitė su tėvais svečiavosi fermoje Kortlende (Niujorkas).  Mergaitė su fermerio dukra nusprendė nueiti vištidėn, kur buvo uždarytas didelis fermeriui priklausęs mišrūnas. Kai merginos pasiekė vištidę, viešnia pirma atidarė duris, žengė vidun ir... buvo užpulta. Kita mergaitė taip išsigando, kad uždarė vištidės duris ir viešnia negalėjo išeiti laukan. Mergaitė mirė naktį nuo sužalojimų.

1885 metais vyresnio amžiaus ūkininkas bandė iš vištidės išnešti negyvą paukštį, kai jį užpuolė šuo.

1887 metais šuo vijosi vištą vištidėje, apsisuko ir kibo savininkui gerklėn kai tas bandė augintinį sulaikyti. Vyras sužalotas mirtinai.

Yra dar keletas sunkių/mirtinų darbinių šunų išpuolių prieš žmones. Kitaip negu sarginiai, fermų šunys gyveno palankiau subalansuotoje aplinkoje, tad būdavo mažiau agresyvūs. Fermų šunys turėjo daugiau galimybių bendrauti su žmonėmis ir kitais gyvūnais teigiamose situacijose, tad nebūdavo skatinami elgtis agresyviai. Be to, jie gaudavo daug sveiko fizinio krūvio ir psichikos stimuliaciją. Teritoriniai reikalavimai ūkių šunims buvo ne tokie stiprūs kaip sarginių šunų, kurie gyveno uždarose griežtai apibrėžtose teritorijose. Ūkių šunys buvo socialesni ir labiau subalansuoti, tad dažniau demonstruodavo normalų ir tinkamą elgesį su žmonėmis.

Benamiai ir laukiniai šunys

Tiek seniau, tiek šiomis dienomis dauguma mirtinuose išpuoliuose dalyvavusių šunų turėjo savininkus. Šunų atsisakydavo asmenys, kurie manė, kad tai vienkartiniai padarai ir juos galima lengvai pakeisti. Deja, šunys negali ilgai ar gerai gyventi be žmogaus pagalbos.

Prieš šimtmetį į benamius šunis geriausiu atveju žiūrėdavo kaip į kenksmingą veiksnį, blogiausiu jie laikyti tiesiogine grėsme žmonių gerovei. Kaimo vietovėse tokius šaudydavo, miestuose rinkdavo iki tam tikro skaičiaus ir nudaigodavo visus kartu. Nepaisant to, benamių ir apleistų šunų buvo daug.

Nors kentė alkį, benamiai šunys retai įsiveldavo į incidentus su žmonėmis.  Būta nemažai atvejų, kai jie puolė ir pjovė gyvulius, atvejai, kai atakavo ar bandė nužudyti žmones labai reti.

Žmonės šunims dažnai padaro žiaurių ir pavojingų dalykų ir už tai nebūna nubausti. Kai kurie veiksmai būna tokie neapgalvoti, kad ataka beveik garantuota. Taip atsitiko 1897 metais Ohajuje: Fort Wayne News rašė, kad Johnny Ballinger ant upės kranto, kur metamos skerdyklos atliekos, pamatė kaulus graužiančius šunis. Arčiausiai buvusiam gyvūnui jis vožė su lazda... tada ant jo šoko tuzinas kitų gyvūnų. Vyras sužalotas 26 skirtingose vietose, jam nurautas skalpas.

Dauguma gaujų atakų atvejų šunys turėjo savininkus. Tik labai retai šunys tikrai būna apleisti ir veikia nepriklausomai nuo žmogaus. Taip nutiko vieną šaltą 1892 m. žiemą. Incidentas aprašytas nacionaliniuose laikraščiuose (The New York Times ir The Washington Post).  Jau iki nelaimės būta gandų, kad atšiauriame Kolorado gamtos peizaže atsirado laukinių šunų, kurie puola ir žudo gyvulius bei žmones. Kartais keliautojai pasakodavo, kad mišku juos persekiojo laukinių šunų gauja. Tokios istorijos laikytos pasakomis ir niekas negalėjo jų nei patvirtinti, nei paneigti.  Viskas pasikeitė, kai 1892 m. vasarį laukinių šunų gauja pastebėta Kanzaso šiaurės vakaruose. Ten iškrito itin daug sniego, trūko ėdesio, kas lėmė itin drąsias ir žiaurias atakas. Sandėlininkas John Pratt su dukra šeštadienį išsirengė iš Leonardo (Kanzasas) grįžti į namus, kurie buvo už kelių mylių... Rastas tik vagonas su apgraužtais arkliais, vyro ir mergaitės kūnai bei keli nušauti šunys, kas rodė, kad aukos be kovos nenorėjo pasiduoti.

---

XIX a. JAV šunų funkcijoms buvo keliami gan griežti lūkesčiai. Sarginiai šunys būdavo pašalinami, jei puldavo „ne tą“ asmenį. Medžiokliniai, veiksmingai neatliekantys savo funkcijų, būdavo sunaikinami. Būta mažai tolerancijos ūkių šunims, kurie be priežasties persekiodavo gyvulius ir turėjo neigiamą poveikį fermos gerovei. Benamiai ar pabėgę šunys laikyti nepatogumu ir jie būdavo naikinami stulbinančiais skaičiais. Kaip matyti iš to meto pavyzdžių, daugiausia klaidų atsiranda dėl šunų laikymo apsaugai ar sargavimui. Kitaip negu fermų ar medžiokliniai, sarginiai šunys turėdavo tinkamai veikti ir tada, kai nebūdavo savininko. Nepagrįstai tikintis, kad šuo sugebės įvertinti žmones ir turės moralines vertybes, įvyko daug incidentų, kuriuose nukentėjo nekalti žmonės.