Kadangi dažniausiai manoma, kad šunų elgesys glaudžiai imituoja vilkų elgesį, tikima, kad šunys taip pat yra gaujos gyvūnai. Taigi, siekiant nustatyti, kaip tai susiję su šunimis, vertėtų panagrinėti, kaip formuojasi ir „veikia” vilkų gaujos.

Vilkų gauja

Dvidešimt trys vilkų ekspertai iš Šiaurės Amerikos bei Europos prisidėjo prie knygos Wolves: Behavior, Ecology, and Conservation išleidimo. Šią knygą redagavo David L. Mech ir Luigi Boitani, bene svarbiausi vilkų tyrinėjimo pasaulio autoritetai. Tuose 448 puslapiuose žodis “alfa” paminėtas tik šešis kartus - ir tik paaiškinant, kodėl toks terminas pasenęs.

Iš esmės stabili vilkų gauja sudaryta iš veisimosi poros ir jų palikuonių - tai šeimyninis vienetas, kas lig šiol nėra plačiai žinoma. Tai vadinama “šeimos branduoliu”. Tačiau gauja kartais gali tapti išplėstine, apimančia brolius, seseris bei jų palikuonis, arba sutrikdyta, kurioje nėra vieno ar abiejų tėvų, ar šeima, į kurią priimamas vilkas iš kitos gaujos. Gaujos struktūra gali kisti, todėl socialinė elgsena bus sudėtinga, bet esmė ta, kad į šias gaujas geriausia žiūrėti kaip į šeimas, kurios sudarytos iš susijusių, bendradarbiaujančių gyvūnų. Natūraliai laisvoje gaujoje pagrindiniai patinas ir patelė veisiasi bei augina palikuonis ir paprastai inicijuoja medžioklę. Patelė ir jos palikuonys priklausomi nuo patinų ir kitų gaujos narių, tiekiančių maistą. Dauguma 2 - 3 metų amžiaus vilkų palieka gaują ir keliauja ieškoti partnerių, kad galėtų sukurti savo gaują. Užuot likę šeimoje, kur mažai šansų poruotis ir perduoti genus, šie vieniši gyvūnai rizikuoja laukinėje gamtoje ieškodami kito vienišo priešingos lyties vilko. Jei pasiseks, jie pradės naują gaują, taip sumažindami bet kokią socialinę įtampą savo ankstesnėje gaujoje.

Gaujos natūralioje aplinkoje ir nelaisvėje

Ilgą laiką tikėta, kad gaujoje per smurtinius alfa vilkų ir pavaldinių susidūrimus palaikoma griežta tvarka. Dabar žinoma, kad tai netikslu, pirmiausia dėl to, kad daugelis vilkų elgesio tyrimų atlikti gyvūnus laikant nelaisvėje, dirbtinėje aplinkoje. Pasak Mech, natūralioje vilkų gaujoje dominavimas nepasireiškia „kapojimosi” elgesiu ir, atrodo, yra mažiau reikšmingas negu parodė nelaisvėje laikomų gaujų tyrimai. Laisvoje vilkų gaujoje „alfa” nebūtinai bus toks pat kaip laikomų nelaisvėje. Dominavimo kovos tarp kitų vilkų retos, jei apskirtai egzistuoja. Todėl “svarbiausio šuns” gaujoje paveikslas klaidingas. Vilkų gauja - iš esmės šeimyninė, jos narių funkcija - sustiprinti grupės išlikimą. Mech teigimu, tipiška vilkų gauja turi būti matoma kaip šeima su suaugusiais tėvais, orientuojančiais gaujos veiklą ir besidalinančiais lyderyste kai tenka pasiskirstyti darbus. Jeigu sumedžiota auka maža, tėvai paės pirma, tačiau jei maisto itin mažai, jaunikliai jo gaus pirmi. Jei auka pakankamai didelė, nepriklausomai nuo rango prisijungs ir kartu ės visa gauja. Taigi, idėja, kad alfa vilkai visada ėda pirmi, daugiausia neteisinga - pirmiausia maitinasi jaunikliai, taip užtikrinant jų išlikimą.

Galvojame, kad daug žinių apie vilkų elgesį gavome iš nelaisvėje laikytų gyvūnų tyrimų. Priešingai nei natūraliose šeimyninėse gaujose, nelaisvėje laikomi vilkai dėl aukštesnio statuso kelia dažnus iššūkius. Aukštesnė pozicija lemia energingiau vykdomą kampaniją. Nelaisvės gaują sudaro skirtingo amžiaus ir lyties nepažįstami vilkai, surinkti iš įvairių šaltinių. Šioje situacijoje gali egzistuoti tam tikra socialinė įtampa, ypač poravimosi sezono metu. Esant šioms aplinkybėms dominuojantys patinas ir patelė dažnai kovoja su jaunesniais vilkais dėl aukštesnio statuso. Uždaroje žmogaus valdomoje ir prižiūrimoje  gaujoje vilkai negali išreikšti daug natūralių elgesių ar palikti gaujos, kad rastų kergimosi partnerį, kaip darytų laisvėje.

Skirtingai nuo nelaisvėje laikomos gaujos, natūraliose gaujose didelis susižalojimų ar žūties (nuo žmonių, kitų vilkų, lokių) pavojus. Tie gyvūnai nežino kada ės sekantį kartą, todėl svarbiausia - bendradarbiavimas. Nelaisvėje laikomos gaujos gyvena dirbtinėje, saugioje aplinkoje, jiems nereikia bijoti plėšrūnų ar traumų medžiojant dideles aukas, jie visada turi maisto, tačiau trūksta galimybės palikti gaują ar išreikšti natūralų elgesį. Todėl šių dviejų tipų gaujų narių elgesys skiriasi.

Gaujos formuojamos siekiant padidinti išgyvenimo galimybes

Vilkų gaujos gamtoje formuojamos siekiant padidinti narių išlikimą ir sulaukti palikuonių. Išlikimas priklauso nuo visų narių bendradarbiavimo, ypač atsižvelgiant į būtinybę sumedžioti bei nužudyti didelę auką ir gauti pakankamai maisto. Jei gaujoje tėra du tėvai ir jaunikliai, nuo ankstyvo amžiaus jaunikliai, siekdami išgyventi, turės dirbti drauge. Ar gali būti, kad gaujos formavimasis - ne gentinis, bet išlikimo faktorius?  Šunis ir vilkus daug metų tyrinėję Coppinger`iai teigia, kad, pasak tyrimų, gaujos elgesys - vystymosi atsakas į tam tikrą aplinką. Vilkai ne visada gyvena gaujose, kai kurie niekad tokių nesudaro.

Gaujų elgesys - besiformuojantis. Ji atsiranda per kritinį socializacijos laikotarpį (kuris daug trumpesnis negu šunų) ir priklauso nuo socialinės sąveikos su broliais, seserimis, vyresnio amžiaus vilkais ir aplinkos, kurioje jaunikliai auga. Skirtingi vilkų porūšiai auga įvairiose aplinkose ir todėl pasižymi skirtingu gaujų elgesiu.

Coppinger`ių hipotezę, teigiančią, kad gaujų elgesys nėra visiškai genetinis, remia Schmidt ir Mech. Pasak jų, vilkai gaujose gyvena pirmiausia todėl, kad suaugusių pora su palikuonimis gali efektyviai dalintis maisto pertekliumi, gaunamu sumedžiojus didelę auką. Taigi, jei vilkų gaujos elgesys nėra visiškai genetinis, ką gali papasakoti naminiai ir sulaukėję šunys?

Sulaukėję šunys

Coppinger`ių moksliniai tyrimai parodė, kad net sulaukėjusiems šunims siekiant išgyventi nereikia formuoti gaujų. Jei svarbiausi išlikimo elementai prienami (maistas, vanduo ir pastogė), jei laimingai gyvena savarankiškai ar mažomis harmoningomis grupėmis. Paveiksle matyti sulaukėjęs šuo Indijos kaime. Jis niekam nepriklauso ir niekam nekelia grėsmės, bet jo išlikimas vis dar priklauso nuo žmonių veiklos. Šuo bastosi po kaimą, turi galimybę raustis maisto atliekose, jam prieinami vanduo ir pastogė.

Sulaukėję šunys nuo vilkų labai skiriasi gyvenimo būdu. Šie šunys dažnai prisijungia prie grupių ir jas palieka, neturi tokių sudėtingų taisyklių. Socialinė struktūra labai laisva, nors vilkų gaujose ji itin darni. Kalei surujojus, poruotis su ja gali daug patinų, nėra veisimosi poros. Kalė jauniklius augina pati, skirtingai nuo vilkų gaujos, kurioje visi nariai dalyvauja prižiūrint jauniklius. Dėl skirtingų socialinių ekologijų apibūdinant sulaukėjusius šunis dažniau vartojamas terminas „grupė”, kadangi jie netelpa į tikros gaujos modelį.

Sulaukėjusiems šunims medžioti nebūtina - ir tikriausiai jie to nesugeba (išskyrus nedideles aukas, pvz., graužikus ar triušius), nes jiems trūksta plėšrūniškų instinktų, tačiau visi gyvybę palaikantys ištekliai jiems prieinami. Taigi, vėl grįžtam prie išteklių.

Naminiai šunys

Jau nustatėm, kad šunys - ne vilkai, ir kad vilkų gaujos iš esmės yra bendradarbiaujančios šeimos, sudarytos iš veisimosi poros ir pagrindinių jauniklių. Tačiau daugelis žmonių, atrodo, tikrai nori tikėti, kad šunys - gaujos gyvūnai, ir jei nebus nuolat griežtai kontroliuojami, jie bandys dominuoti prieš kitus individus, kuriuos laiko savo gauja. Dalis šio mąstymo tikriausiai kilo iš to, kaip į pasaulį žiūrim iš savo žmogiškos perspektyvos. Žmonės gyvena hierarchijų kultūroje. Nuo lopšio iki kapo beveik visada prieš kažką turime atsakyti. Atrodo visai normalu šią hierarchinę mąstyseną perkelti ir į mūsų santykius su šunimis, kadangi tikime, kad šunys save suvokia kaip dalį mūsų gaujos. Jiems reikia „turėti savo vietą”  ir sutikti su mūsų atitinkamu hierarchinės struktūros suvokimu, pagal kurį ta jų vieta - žemiausia.

Nors šunys neabejotinai socialūs gyvūnai, ar tikrai jie išreiškia gaujos elgesį?  Prisiminkime, kad vilkų gaujos pagrindas - bendradarbiavimas siekiant užtikrinti išlikimą. Praradę baimę žmonėms vilkai buvo prijaukinti ir laikui bėgant jiems nebeliko poreikio kooperuotis. Jų elgesys ėmė keistis į tai, ką mes dabar tikriausiai matom tarp sulaukėjusių šunų. Pastarieji neformuoja gaujų - vietoj jų grupes, kuriose nariai atsiranda ir išeina kai nori. Coppinger`iai teigia, kad nematė daug šunų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip išreiškiančius elgesį, leidžiantį formuoti gaujas. Pasak Dr. Ian Dunbar, kai kuriais atvejais dauguma gaujas formuojančių naminių šunų atrodo yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Hierarchinė struktūra tiesiog pervertinama. Didžiąją dalimi šunys, atrodo, santykinai harmoningai gyvena su kiekvienu grupės nariu, tačiau paprastai rūpinasi savo reikalais ir nesidomi kitų problemomis.

Pasak Feddersen-Petersen, domestikacija šunis pakeitė daugeliu būdų (elgesio ir išvaizdos), tad jie galėjo prarasti savybę gyventi konspecifinėse (tos pačios rūšies) grupėse. Veislių formų, dydžių, kailio tipų, snukio ir kūno sudėjimo, specifinio veisimosi elgesio tokia daugybė, kad socialinė komunikacija, reikalinga gyventi grupėmis, gali būti, ir dažnai painiojama ir nesuprantama.

Nedideli ginčai dažnai gali peraugti į kovas, jei komunikacija arba praleidžiama, arba tiesiog neteisingai interpretuojama, kas gali atsitikti bendraujant skirtingiems šunų tipams. Įsivaizduokite labai aktyvų borderkolį, bandantį pažaisti su uodegos neturinčiu, akis slepiančiais plaukais senuoju anglų aviganiu. Gauruotasis aviganis gali praleisti kvietimą pažaisti, kas supainios atsakymo laukiantį kolį. Tai - antitezė to, kas vyksta tarp laukinių vilkų.

Skirtingai nuo šunų, vilkai tūkstantmečius išliko tos pačios kūno formos ir dydžio. Vien snukio išraiškų jie turi apie  šešiasdešimt, kai į juos morfologiškai itin panašūs vokiečių aviganiai vos 12, o tokie šunys kaip mopsai - dar mažiau. Įvairių veislių kūno ir snukio morfologija labai skiraisi, ji sumažina išraiškų gebėjimus ir galiausiai gali sukelti painiavą, dėl kurios nepavyks susikalbėti ir bendradarbiauti.

Taigi kodėl namuose šunys taikiai sugyvena ne tik su gentainiais, bet ir su kitomis rūšimis? Jie tai gali, su sąlyga, kad reikiamo amžiaus šuniukai bus socializuoti tinkamu būdu (ankstyvosios socializacijos svarba). Jeigu daugeliu atveju socializuoti šunys socialinėj grupėj gyvena gana laimingai, kodėl jie jaučia poreikį būti mūsų „gaujos” dalimi? Iš tikrųjų mūsų šunys neturi pagrindo formuoti gaujų su savo žmogiškaisiais savininkais, kadangi mes patenkinam kiekvieną jų gyvenimo poreikį.  Ir jei šuo neturi pagrindo formuoti gaujos su mumis, nėra jokios priežasties, kodėl turėtume prieš juos dominuoti ar bandyti tapti „alfa”.

Dabar galima teigti, kad naminis šuo yra panašioje situacijoje kaip nelaisvėje gyvenantis vilkas. Jis negali pats formuoti gaujos ar ją palikti. Jį valdo ir juo manipuliuoja žmogus. Tačiau vilkas vis tiek yra laukinis gyvūnas. Paleiskit jį į didelį, platų pasaulį - jis vis dar turės išlaikęs visus išlikimo instinktus. Jis vis dar turės grobio persekiojimo instinktą, tad gebės medžioti, žudyti, ir suvartoti grobį. Modelis aptikti - sekti akimis - vytis - griebti kandant - žudyti - perskrosti - ėsti nepažeistas. Jis vis dar turi stiprų reprodukcijos instinktą.  Kas bus į tą didįjį platųjį pasaulį paleidus šunis? Na, kiek jų išmetami ir prieglaudose atsiduria atrodydami it gyvi skeletai? Jie neturi reikiamų grobuoniškų instinktų, kad sugebėtų išgyventi be žmonių pagalbos.

Naminiai šunys paprastai nėra pasirengę gyventi gaujoje. Vien tai, kad kartą šuo sugavo triušį, nereiškia, kad jis galės išgyventi gamtoje. Dauguma šunų net nesugebės to triušio suėsti, kadangi savo grobuoniško draivo modelyje nebeturi  grobio “perpjovimo” dalies. Net jei šuo triušį perskros ir suės, norėdamas išlikti, kasdien turės pagauti po vieną tokį. Energijos, eikvojamos triušių gaudymui, reikės daugiau, negu šuva gaus iš grobio - ir tai darant prielaidą, kad triušiui ar kitai aukai jis prilygs greičiu bei vikrumu. Vilkų medžioklė ne visada baigiasi sėkmingai - toli gražu, o jie - profesionalūs medžiotojai, drauge dirbantys kaip komanda. Pavieniui ar grupėmis gyvenantiems šunims beveik nėra šansų pramisti tik iš medžioklės.

Jei naminiai šunys neturi poreikių ar gebėjimų formuoti konspesifines gaujas (ir nedaro to kai sulaukėja), kyla klausimas, kodėl jie save suvokia kaip dalį žmonių gaujos? Neabejotina, kad jie - socialūs gyvūnai ir tikrai socialiai stipriai prisiriša prie šeimininkų bei šeimos (ir atvirkščiai). Per pirmas gyvenimo savaites (kritiniu socialinio vystymosi laikotarpiu) sąveika tarp šuniukų, jų brolių, seserų ir motinų palieka spaudą jų smegenyse. Kitais žodžiais, šunelis žino, kad tai šunys ir atitinkamai su jais elgiasi. Teisingai ir tinkamame amžiuje socializuotas šunytis gebės taikiai gyventi su įvairių rūšių gyvūnais.

Šunų elgesys -  jų, o ne žmonių socialinis elgesys. Šuo neturi galvoti ar elgtis kaip žmonės. John Fisher rašė, kad netiki, jog šunys į mus žiūri kaip į kitus šunis. Todėl jie su mumis ir nekonkuruoja dėl statuso. Jei darome prielaidą, kad šunys savęs nesuvokia kaip mūsų žmonių gaujos dalies, galime paklausti, kodėl jie prieš mus turėtų norėti kelti savo hierarchinį statusą.

Atrodo, visi puikiai žino, kokie yra dominavimo požymiai ir kaip su jais kovoti. Tačiau šunų elgesio problemos kaip nesibaigė, taip nesibaigia. Yra ir tokių žmonių, kurie, spjovę į visas teorijas, dažnai nusikalsta „dogmoms“, tačiau, kaip bebūtų keista, su augintiniais problemų neturi. Kokia to priežastis? Greičiausiai, ypač atsižvelgiant į naujausių tyrimų duomenis – neteisingas mūsų  požiūris į dominavimą ir šunų agresiją.

Kaip žinia, stebėtinai daug šunų augintojų jaučia nerimą ar baimę dėl agresijos rūšies, vadinamos „dominavimo agresija“. Tačiau juk dominavimas - retai agresyvus elgesys, agresiją dažniausiai sukelia baimė ir nerimas. „Dominavimo“ tema šiuo metu sukaupusi labai prieštaringų požiūrių ir reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima patvirtinti kuriuos nors jo slopinimo metodus. Retkarčiais net  žaismingi, susitikimo ar baimės gestai priskiriami dominavimui.

Pastarąjį pusę amžiaus beveik visas netinkamas šunų elgesys laikomas dominavimo problema. Jūsų šuo loja ant svečių? Ne visada ateina, kai pašaukiate? Jis šokinėja ant jūsų, kai grįžtate namo? Pagal nusistovėjusią nuomonę šuo sako, kad jau yra bosas. Taip pat dominavimo ženklais laikomi žymėjimas šlapimu, „jojimas“ ant žmonių galūnių, maisto vogimas, ilgas akių kontaktas. Ir už juos, šuo, aišku, privalo būti nubaustas! Juk viena pagrindinių hierarchinės struktūros užduočių – sumažinti incidentų skaičių. Juk  šuo nemiega naktimis, galvodamas kaip namuose paimti valdžią!..

Kalbant apie šunų dominavimą, dažnai naudojamas terminas „alfa“, reiškiantis gaujos vadą. Šunys, kurie galvoja, jog yra alfa, elgiasi įžūliai, reikliai ir dominuojančiai. Paprastai jie pirmi pradeda bendrauti  ir visada sprendžia, kada pradėti, o kada baigti žaisti. Svarbu pažymėti, kad tarp žodžių dominuojantis ir agresyvus nėra lygybės ženklo. Dominuojantis šuo mėgsta kontroliuoti savo gaują, o agresyvus darbą duoda dantims. Lyderis būna autoritetingas, griežtas, švelnus – kitaip sakant, visko po truputį. Gaujoje dominuojantis savo vietą išlaiko ne kasdien kovodamas su kitais gyvūnais.

Dominuojantis šuo nebūtinai urzgia ar kandžiojasi – jis gali ir pernelyg aktyviai ar meiliai prašyti jūsų dėmesio ar pradeda elgtis „vaikiškai“, kai liepiate jam ką nors padaryti. Esminis lyderio bruožas – gebėjimas kontroliuoti gaują be jėgos. Didžioji dauguma alfa šunų pasikliauja psichologine kontrole. Taigi, nors paprastai kalbama priešingai, alfa nereiškia fiziškai dominuojančio ar labai agresyvaus šuns – jis reiškia nepaprastai lankstų ir protingą gyvūną.

Kalbant apie tai, iš kur atsirado dabartinė dominavimo koncepcija, reikia prisiminti, kad viso to pradžia - 1930 – 1940 atlikti vilkų gaujų tyrimai. Rezultatai buvo intriguojantys ir įgavo vos ne mitologinę galią. Greitai tapo „visuotinai žinoma“, kad naminiai šunys dominuoja todėl, kad žmonės toleruoja tam tikrą jų elgesį. Buvo teigiama, kad šie šunys šeimininkams nuolat skelbia iššūkius (kitaip sakant, gyvenimas su šunimi - nuolatinė kova). Pagrindiniai būdai išvengti dominavimo teoriškai yra neleisti šuniui laisvai vaikščioti visuose namuose, šerti jį kai pavalgote, neleisti pirmam eiti pro duris, nežaisti jėgos žaidimų – tačiau nėra jokių įrodymų, kad šios procedūros padeda visiškai išvengti elgesio problemų. Patys   „dogminiai“  tyrimai buvo trumpalaikiai ir sutelkti į ryškiausius vilkų gyvenimo aspektus (medžioklę). Be to, tyrėjai klaidingai suprato kai kuriuos ritualinius vilkų gestus.

Štai kad ir alfa vaidmuo. Iš pradžių mokslininkai manė, kad aukštesnio rango vilkas prievarta įveda savo dominavimą. Naujesni tyrimai rodo, kad žemesnio rango vilkas savarankiškai prisiima tą vaidmenį. Pavyzdžiui, jis pats apsiverčia ir atkiša pilvą, o ne būna prievarta nugriaunamas valdančiojo vilko ir taip laikomas, kol nustoja spurdėti.

Šunų ir vilkų socialinė santvarka lanksti ir sunkiai nuspėjama. Atrodo, kad vilkų gaujos socialinė struktūra panašesnė į žmonių šeimos, o ne į tarpusavyje konkuruojančių gyvūnų. Jie neturi surašyto taisyklių lapelio, kurio griežtai laikosi. Be to, daroma klaida laukinių gyvūnų elgseną priskiriant šunims, o tuo labiau – šunų ir žmonių sąveikai. Ray Coppinger tyrinėjo laukinius šunis visame pasaulyje ir nustatė, kad visi laukiniai ir kaimų šunys yra pusiau vieniši gyvūnai, nes jų prasimaitinimo šaltiniai visai kitokie, negu vilkų. Dauguma šunų sudaro silpnai struktūriškas gaujas, nes nauda iš kitų šunų ne tokia didelė, kaip iš žmogaus. Vilkams tvirtesnė socialinė sistema gali lemti išgyvenimą. Kalbant apie mūsų ir šunų santykius, nepamirškime, kad ši sąveika - tarprūšinė.

Daugeliu agresijos atvejų šunų elgesio apibūdinimas nesuderinami su mūsų tradiciniu supratimu apie dominavimą. Tie vadinamieji „dominuojantys“ šunys dažnai rodo dviprasmišką, baimingą, kupiną nerimo kūno kalbą. Jie gali drebėti ir būti labai nuolankūs kandant ar po įkandimo. Visa tai nedera su iš tiesų dominuojančio - bebaimio, ramaus, protingo ir t.t. šuns sąvoka. Iš tiesų tai, ką žmonės vadina „alfa“ šunimis, dažniausiai būna netvirtai stovintys „viduriniosios grandies“ atstovai. Socialinėse grupėse būtent tarp vidutinės grandies atstovų būna daugiausia neramumų ir kovų.

Šunys, agresyvūs iš baimės, gali turėti genetiškai paveldėtą polinkį („silpni nervai“) arba skaudžią patirtį. Netgi pratimų trūkumas ne visada yra agresyvaus elgesio priežastis, nors judėjimas padidina serotonino kiekį, kuris gali padėti gerinant elgesį. Nemažai agresyvių šunų gauna pakankamai krūvio. Tiesa, fizinės veiklos negalima nuvertinti – judėdamas šuo bus laimingesnis ir sveikesnis.

Jei agresija atsiranda iš baimės, nerekomenduojamos bausmės (spygliuoti antkakliai, smūgiai), nes atitinkamose situacijose tai tik dar labiau padidins šuns nerimą. Be to, sunku kontroliuoti tai, ką šuo sieja su bausme – bausmės taikymas dažnai gali sukelti dar didesnę neigiamą asociaciją. Bausmė sumažina nepageidaujamą elgesį, tačiau šuo vis tiek gali pereiti į agresyvius veiksmus. Be to, fiziškai bausdamas žmogus būna kupinas emocijų, kuo nepasižymi ramus ir žinantis ką daro vadas. Prievartinės dresūros technikos, ypač taikaint jas neprotingai, iš tiesų gali sukelti probleminį elgesį. Dažnai galima pamatyti šunis, kurie išmoko rodyti agresiją, kad išvengtų numatomos bausmės. Prieglaudose dažnai regimi tokie nevykusio mokymo rezultatai. Ten patenka šunys, kuriems  „sėkmingai“ pritaikytos „dominavimą mažinančios technikos“, dėl kurių jie tapo bailūs ir agresyvūs.

Priešingai populiariam įsitikinimui, agresyvūs šunys ne visada siekia įrodyti savo dominavimą prieš  „gaują“. Bristol klinikinės veterinarijos mokslų universiteto atstovai 6 mėnesius stebėjo laisvai bendraujančius šunis prieglaudoje ir analizavo laukinių šunų tyrimų duomenis, kol nusprendė, kad individualūs ryšiai tarp šunų įgyjami patirtimi. Tyrimas rodo, kad šunys nėra inicijuoti išlaikyti savo pozicijas pjaudiamiesi gaujoje. Mokslininkai sako, kad mokymo metodų, skirtų „dominavimo sumažinimui“, poveikis kinta nuo visiškai beverčių ar apgaulingų iki iš tiesų pavojingų ir galinčių sukurti dar daugiau elgsenos problemų.

Pensilvanijos universitete analizuota kaip šeimininkai naudoja konfrontacinius ir fizinius metodus dresuodami gyvūnus ir kokia iš to nauda. Nustatyta, kad dauguma agresyvių gyvūnų po tokių metodų ir toliau lieka agresyvūs. Ypač jų taikymas pavojingas pitbultejerams - būta nemažai atveju, kai bandant "numalšinti" įgimtą pitbultejero agresiją kitiems šunims daugelio dresuotojų praktikoje įprastai taikomas smaugimas baigdavosi sužalota šuns psichika. O štai neutralių mokymo metodų naudojimas (pvz., papildomi pratimai ar apdovanojimai) sukėlė labai nedaug agresyvių atsakų. Metodai, kada šunys bauginami ar naudojamos fizinės manipuliacijos, menkai ištaiso netinkamą elgesį. Klasikiniai metodai, tokie kaip mušimas ar spardymas, šaukimas, vertimas ant nugaros ir laikymas prispaudus, griebimas už žandikaulių ir t.t. sulaukia agresyvaus atsako iš mažiausiai 25 proc. šunų.

Kalbant apie kai kurios įvairiai interpretuojamus bruožus, verta prisiminti šokinėjimą ant žmonių. Kaip „prevencinį atsiprašymą“ šunys naudoja kūno kalbą. Viena iš tokių „kalbos išraiškų“ yra snukio laižymas. Instinktyvus snukio laižymas prašant maisto čia įgauną kitą prasmę ir dažnai naudojamas kaip nuolankumo gestas paauglystėje ar suaugus. Vėliau tai tampa „raminančiu signalu“. Kai šuo šokinėja, atkreipkit dėmesį į jo ausų padėtį – greičiausiai jos bus atlenktos atgal.

Žmonės dažnai painioja ir grobio persekiojimo instinktą su dominavimu. Kai mažas šuniukas kramto jūsų rankas ar kojas (net jei ir tai darydamas urzgia), tai rodo grobio instinkto pasireiškimą. Norint išvengti šių problemų, tiesiog reikia „iškeisti“ persekiojimo objektą – vietoj kojos pakišti žaislą ir pan. Be to, jei šuniukas kanda per smarkiai, greičiausiai jis buvo nujunkytas per anksti ir neišmoko kontroliuoti savo „jėgos“. Jei šuo vagia maistą, jis irgi paprastai nėra dominuojantis – jis tiesiog elgiasi prigimtinai, nes tai normali šuns elgsena. Šeimininkų instruktavimas valgyti pirma šuns ar eiti pirmam pro duris nelemia šuns santykių suvokimo – tik išmoko juos, ko jie gali tikėtis konkrečioje situacijoje.

Visi žino, kad šunį reikia gerai išauklėti ir išugdyti jo socialinius įgūdžius. Vadinasi, reikia jį mokinti paklusnumo. Kaip šuo elgsis, priklauso nuo dviejų dalykų – jo auklėjimo tuo metu, kai jis buvo dar šuniukas ir genetikos. Svarbiausia tai, kad pamokas, kurias šuniukas gaus bręsdamas, bus sunku pamiršti. Šuniukai beveik niekada sąmoningai nesielgia agresyviai, tad geriausia šunų agresijos prevencija – teisingai auklėti, kol tas dar mažas. Pavyzdžiui, niekada nesiųskite šuniui mišrių pranešimų – būkite nuoseklūs.