Šunų boreliozę, arba Laimo ligą, sukelia erkių platinamos spiralės formos bakterijos B.burgdorferi sensu lato. Kad šunys gali sirgti Laimo liga, pirmą kartą pripažinta 1985 metais. Katės taip pat gali užsikrėsti borelioze, tačiau tai įvyksta retai. Nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad užsikrėtę šunys kelia pavojų žmonėms ar kitiems gyvūnams – išskyrus tai, kad jie gali padėti platinti ligą bakterijas perduodami neinfekuotoms erkėms.

Užsikrėtimas Laimo liga

Šunys ganėtinai dažnai būna užsikrėtę borelijomis (endeminėse teritorijose – iki 85 proc.), tačiau tik nedaugeliui jų (3 – 10 proc.) pasireiškia ligos požymiai.

Šveicarų mokslininkams ištyrus 160 Berno zenenhundų ir palyginus juos su 62 kitų didelių ilgaplaukių veislių atstovais, paaiškėjo, kad 15 proc. kontrolinės grupės ir 58 proc. Berno kalnų šunų turėjo antikūnių prieš B. burgdorferi (tai gali reikšti, kad liga jie greičiausiai buvo užsikrėtę, bet visiškai pasveiko ir nėra nešiotojai, arba kad jų organizme yra sukėlėjų, tačiau simptomai nepasireiškia). Tokie faktoriai kaip gyvenimas kaimo vietovėje ar kailio spalva (tamsiame sunkiau pastebėti erkes) negalėjo paaiškinti tokių rezultatų, tad mokslininkai mano, kad kai kurios veislės gali būti labiau linkusios į Laimo ligos infekciją. Berno zenenhundų atvejis ganėtinai unikalus, kadangi B. burdorferi infekcija dažniausiai jiems nesukelia ligos, kai užsikrėtę kitų veislių atstovai pasijunta blogai. Biologinės infekcijos priežastys ir galimi to padariniai Berno zenenhundams dar nežinomi.

Boreliozės simptomai šunims

Skirtingai nei žmonėms, gyvūnams besiplečiančios raudonos dėmės (eritema migrans) įkandimo vietoje nebūna. Dažniau serga jauni šunys. Ligos požymiai pasireiškia po infekuotos erkės įsisiurbimo praėjus 1 – 2, net iki 5 mėn.

Ūminei formai būdinga karščiavimas, apetito praradimas, šlubumas dėl sąnarių uždegimo, apatija, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas. Šuo jautriai reaguoja į prisilietimą. Gali pasireikšti inkstų uždegimas, kartais – sunkus inkstų nepakankamumas. Inkstų pažeidimai dažniausiai pasitaiko Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, Berno zenenhundams. Nuo inkstų nepakankamumo kenčiantys šunys vemia, viduriuoja, praranda apetitą, liesėja, dažnai šlapinasi, jaučia troškulį, jiems audiniuose kaupias skysčiai.

Daug Laimo liga sergančių šunų kenčia nuo pasikartojančio šlubavimo. Kitiems gali išsivystyti ūminis šlubumas, kuris trunka 3 – 4 dienas, tačiau kartojas kas kelias dienas ar savaites, šlubuojant ta pačia ar kitomis kojomis. Kai kuriems šunims gali išsivystyti širdies ar nervų sistemos ligos. Infekcija linkusi atsinaujinti (ypač jei šuo turi nusilpusį imunitetą ar kitų ligų). Kai kuriems šunims ilgalaikis sąnarių skausmas tęsiasi ne visiškai išnaikinus parazitus kraujyje.

Boreliozės gydymas

Šunys gydomi antibiotikais (tetraciklino ar penicilino grupės), kursas – bent 14 (geriausia – iki 30) dienų. Deja, net po 30 dienų trukmės antibiotikų terapijos dalis šunų išlieka infekuoti borelijoms, jiems gresia atkrytis. Kai kurie gyvūnai taip niekada ir neatsikrato borelijų.

Jei šuo kenčia nuo atrirto, jam duodama skausmą mažinančių vaistų. Steroidinių preparatų vartojimas sergant Laimo liga negalimas.

Profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų Laimo liga – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti – ar neįsisiurbė jiems kokia erkė (verta atsiminti, kad boreliozė sukėlėjas į aukos kraują patenka erkei baigiantis maitintis, tai yra nuo įsisiurbimo praėjus 2 – 3 dienoms). Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai ar pudros.  JAV Laimo ligos profilaktikai naudojama vakcina, tačiau net ten ji dažnai kritikuojama kaip neveiksminga.

Labiausiai bijoti reikia Dermacentor reticulatus erkių - Europoje dažniausiai būtent jos perneša Babesia canis. Šių erkių patinai babeziozės neperneša. Paveikslėly kairėj matot kraupulingą visakuogąsdinančią patelę, dešinėj mielą ir dorą patiną, kuris krauju nesimaitina, tik nori neįpareigojančio sexo.

Dar daugiau patelių:

Žmonėms įprastos erkės (Ixodes ricinus) babeziozės neperneša. Kaip jos atrodo?

Ixodes ricinus: patinas, patelė, prisirijusi patelė

Paprastai užsikrečiama po įsisegimo praėjus maždaug 2 paroms. Tačiau inkubacinis periodas įprastai trunka ilgiau, tad užsikrėtimo fakto iškart nepastebėsit.

Daugybė apsaugos priemonių erkes ne nubaido, o nužudo po įsisegimo. Todėl visada būtina skaityti instrukcijas ir nesistebėti, kad atrodo vargsti lašini, o įsikibusių, tik keistai sudžiuvusių erkių vis tiek randi.

Lašus reikia dažnai kartoti. Paprastai kas mėnesį. Užsimiršus nereik kaltint brangių priemonių neveiksmingumu.

Visada skaitykit lašų, purškalo, tablečių ar antkaklio aprašą, o tai vėliau būsit kaip nors nemaloniai nustebinti.

Tie juokingi dalykėliai kaip sraigės bezdalais įkrauti pakabukai erkių nebaido. Tiesiog vieniems sekasi, kitiems ne.

Greičiausiai vieni šunys būna „skanesni“ negu kiti.

Po kiekvieno pasivaikščiojimo atidžiai apžiūrėkit šunį. Tai – viena geriausių apsaugų.
Aišku, visada būna keli netikėti procentai. Pvz., susirgo šuo su „dviguba apsauga“ (antkaklis + lašai) ar erkę ištraukus laiku, taip pat netipiška ligos eiga ir t.t.

Babeziozė - į maliariją panaši liga, sukeliama babezijomis vadinamų kraujyje parazituojančių pirmuonių. Parazitą 1888 m. aptiko rumunų bakteriologas Victor Babes, jis aprašė jo sukeliamos ligos simptomus avims (teisybės dėlei verta paminėta, kad vyrukas manė, jog tai – bakterijos).

Šunis ir šakalus parazituojantys Babesia gibsoni pirmą kartą identifikuoti 1910 m. Indijoje. Apie pirmąjį atvejį JAV pranešta 1968 m., tačiau susirgęs šuo buvo bulterjeras iš Malaizijos, ten infekciją ir pasigavęs. 1991 m. Pietų Kalifornijoje pranešta apie 11 babezijomis užsikrėtusių šunų. 1999 m. raportuota, kad beveik visi Šiaurės Karolinoje Babesia gibsoni užsikrėtę šunys buvo pitbulterjerų tipo atstovai – lig šiol šių šunų populiacija stipriai kenčia nuo babeziozės. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog parazitai gali būti perduodami šunims pjaunantis ar kelių šunų gydymui naudojant tuos pačius instrumentus.

Apie babezijas

Parazitinių pirmuonių, priklausančių Babesia genčiai, žinoma apie 100 rūšių. Šunis puola dvi iš jų – Babesia canis ir Babesia gibsoni. Babesia canis atstovai didesni (apie 4-5 mkm ilgio) ir laikosi poromis, o Babesia gibsoni mažesni (1-2.5 mkm diametro), apvalūs ar žiedo formos, laikosi pavieniui. Babesia canis paplitę Europoje, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje. Babesia gibsoni aptinkami Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, naujausių pranešimų duomenimis, jų pasitaiko ir JAV.

Babesia canis turi tris porūšius – B. canis canis, B. canis vogeli ir B. canis rossi. Šios atmainos skiriasi patogeniškumu, geografiniu paplitimu ir mėgstamomis erkių rūšimis, tačiau yra identiškos pagal aprašymą. Tiesa, naujausi tyrimai įlieja šiek tiek painiavos – jų duomenimis, iš tiesų ši trijulė gali būti labai artimos rūšys.

JAV dažniausiai pasitaiko mažo patogeniškumo B. canis vogeli. Dauguma JAV šiais parazitais užsikrėtusių šunų yra nešiotojai be akivaizdžių ligos simptomų. B. canis vogeli laikomi endeminiais pietryčių JAV – ypač tarp greihaundų. Didelio patogeniškumo tipas Babesia canis rossi aptinkamas Pietų Afrikoje. Babesia canis canis aptinkami Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse, jis tarpinio patogeniškumo.

Kaip užsikrečiama babezioze

Į šuns organizmą babeziozę sukeliantys pirmuonys patenka kraujasiurbių erkių dėka. Šios mažos, bet pakankamai aršios voragyvių atstovės aktyviausios balandžio – rugsėjo mėnesiais (svarbu, kad vidutinė paros temperatūra būtų apie 5 ˚C), ypač pasireikšti jos mėgsta šiltu oru po lietaus. Dažniausiai erkės slepiasi aukštoje žolėje ir krūmuose.

Užkrėstos erkės seilių liaukose gausu Babesia atstovų. Įsisiurbus tokiai erkei šie pirmuonys patenka į jos aukos kraują, užpuola eritrocitus (raudonieji kraujo kūneliai, organizme gabenantys deguonį), ten bręsta ir dauginasi. Kad infekcija patektų į organizmą, nuo erkės įsisiurbimo dažniausiai turi praeiti 1 – 2 paros. Laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo trunka (6) 10 – 21 d.

Jei neinfekuota erkė įsisiurbia užsikrėtusiam šuniui, iš jo „pasiskolina“ ir ligos sukėlėjų. Tokia motinėlė padeda iki 3000 babezijomis užkrėstų kiaušinių.

Babeziozės simptomai

Babezijos dauginasi eritrocituose - raudonuosiuose kraujo kūneliuose, juos ardo ir sukelia hemolizinę anemiją (mažakraujystę). Dėl gausaus eritrocitų nykimo kaulų čiulpai nespėja prigaminti naujų, taigi raudonųjų kūnelių vis mažėja, gyvūno būklė su laiku sunkėja. Laiku nepastebėjus pirmųjų požymių, babeziozė šuniui gali tapti mirties nuosprendžiu.

Babeziozei jautresni jauni šunys, taip pat gyvūnai nusilpusia imunine sistema, turintys daug parazitų ar paveikti kitų infekcijų.

Ligos eiga gali būti žaibinė, ūmi arba lėtinė. Žaibinės babeziozės atveju šuo labai greit nusilpsta ir gaišta. Pastebimas smulkių kraujagyslių uždegimas, hipoksija (audiniams ima trūkti deguonies).

Dažniausiai šunims pasitaiko ūmi babeziozės forma. Jos požymiai – karščiavimas (41 – 42 laipsnių temperatūra laikosi 2-3 dienas), mieguistumas, vangumas, apatija, mažakraujystė, trombocitų kiekio sumažėjimas kraujyje, blužnies padidėjimas, limfmazgių padidėjimas, gelta (kai dalis į bilirubiną suskaidyto hemoglobino gleivines nudažo geltona spalva), hemoglobino buvimas šlapime (šlapimas būna tamsios spalvos), vėmimas, viduriavimas.

Galimas raumenų silpnumas ar net paralyžius. Šuo gali sunkiau kvėpuoti, svirduliuoti. Rečiau pasitaiko tokie požymiai kaip pilvaplėvės ertmėje susikaupęs skystis, periferinė edema, išopėjimas, stomatitas, gestroenteritas, CNS pakenkimai, ūminis inkstų nepakankamumas, raumenų pažeidimai. Inkstų, kepenų ligomis ar širdies nepakankamumu sergantiems šunims liga vystosi greičiau.

Lėtine forma sergantys šunys būna liesi, vangūs, neėdrūs, dehidratavę, blyškiomis gleivinėmis. Negydant dauguma suaugusiųjų gaišta.

Babeziozė diagnozuojama pagal būdingus simptomus ir kraujo, šlapimo tyrimus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė prognozė, tad pastebėjus nerimą keliančius simptomus būtina skubiai kreiptis į veterinarą. Gydymui naudojami pirmuonis veikiantys vaistai, papildomai gali būti taikomos skysčių infuzijos (lašelinės), duodama vitaminų, kraujodarą skatinančių vaistų, siekiant apsisaugoti nuo antrinių infekcijų - antibiotikų. Esant reikalui gali tekti atlikti kraujo perpylimą.

Gydomų šunų organizme eritrocitų skaičius didėti pradeda tik po mėnesio, o visai atsistato po 2 – 3 mėnesių, tad bent pirmas 2 – 3 savaites šuns nerekomenduojama apkrauti aktyvia veikla. Rekomenduojama praėjus kuriam laikui nuo pasveikimo ištirti šuns inkstų, kepenų funkcijas.

Pasveikęs gyvūnas 1 – 2 metams gali įgyti imunitetą, tačiau tas labai nepatvarus, tad šuo gali vėl užsikrėsti (arba liga gali atsinaujinti į organizmą net nepatekus užkrato). Nors antibabeziniai vaistai sumažina kraujyje cirkuliuojančių parazitų kiekį, joks gydymas nepanaikina pernešėjo stadijos.

Babeziozės profilaktika

Efektyviausia priemonė siekiant, kad šuo nesusirgtų babezioze – vengti kontakto su erkėmis. To siekdami šeimininkai šunis turi kasdien apžiūrėti. Pašalinus įsisiurbusią erkę per pirmas 24 valandas, babezijos neturėtų patekti į kraują. Taip pat šunų apsaugai naudojami specialūs preparatai – lašiukai, antkakliai, purškalai, pudros ar natūralios priemonės.

Yra sukurtos ir vakcinos nuo babeziozės – Prancūzijoje platinama vakcina PIRODOG (gamintojas firma Merial), taip Lietuvoje galima rasti tokią pat vakciną NOBIVAC PIRO (gamintojas firma Intervet), kuri registruota centralizuotai, visoje Europoje, dėl to jos tyrimai atlikti plačiau. Deja, ji "saugo" tik nuo B. canis, be to, nemažai imunologų ir veterinarų ginčija vakcinos veiksmingumą, nes babezijos – bjaurūs padarai, jie parazituoja raudonuosiuose kraujo kūneliuose, dėl to pagaminti efektyvią vakciną – reiškia pagaminti vaistą, kuris juos suardo  Tai nėra labai jau pageidautina.Abiejų vakcinų veikimo principas – suaktyvinti organizmo jėgas, kad jis pats susidorotų su infekcija. Tai nėra 100 proc. efektyvi apsauga.

Blusos ir erkės kamuoja daug gyvūnų, jos sukelia įvairias ligas. Priemones nuo jų rekomenduoja visi veterinarai ir daugybė gyvūnų augintojų. Deja, stiprūs vaistai nuo ektoparazitų gali kelti pavojų šunų ir kačių sveikatai. Dažniausiai tai – tokios nepageidaujamos reakcijos kaip bėrimas ar viduriavimas, tačiau yra ir šiokių tokių tyrimų, kurių išvadose teigiama, jog pesticidai gali padidinti riziką šunims susirgti šlapimo pūslės vėžiu (beje, šią riziką didina ir antsvoris bei nutukimas).

Nepageidaujamos reakcijos, kurias gali sukelti priemonės nuo erkių

Nepageidaujamos reakcijos dažniausiai pasitaiko mažiems, jauniems, ligotiems, nusilpusiems šunims. Maži (5 - 10 kg svorio) šunys itin neatsparūs problemoms, kurias gali iššaukti preparatai nuo ektoparazitų. Gali pasitaikyti:

  •     Alerginės reakcijos – dilgėlinė, niežulys, šokas, labai retai gaišimas.
  •     Lengvos reakcijos – padidėjęs seilėtekis, letenų trūkčiojimas, ausų trūkčiojimas, labai maža depresija, vėmimas, viduriavimas.
  •     Vidutinio sunkumo/sunkios reakcijos – užsitęsęs vėmimas bei viduriavimas, depresija, koordinacijos praradimas, raumenų drebulys.

Incidentų, apie kuriuos pranešė JAV vartojai, naudojantys produktus nuo ektoparazitų, skaičius nuo 2007 m. buvusių beveik 29 000 atvejų išaugo iki kiek daugiau kaip 44 000 atvejų 2008 metais. Dauguma problemų smulkios, tokios kaip odos bėrimas, tačiau vis dėlto 2008 m. dėl vaistų nuo išorės parazitų nugaišo 600 kačių ir šunų. Greičiausiai problemų pagausėjo todėl, kad išaugo gyvūnėlių augintojų sąmoningumas ir šias priemones jie pradėjo naudoti dažniau, įtakos gali turėti ir didėjantis parazitų atsparumas vaistams. Be to, dalis problemų galėjo kilti gali būti dėl kitų priežasčių. Tam tikrais atvejais gyvūnėlių augintojai produktus naudojo netinkamai – tinkamai naudojamos priemonės nuo erkių ir blusų daugeliu atvejų būna saugios.

Dažniausiai ataskaitose apie nepageidaujamas reakcijas minimi čihuahua, ši cu, miniatiūriniai pudeliai, pamarėnų špicai ir taksai. Kalbant apie produktu su permetrinu, ši cu, garbanotieji bišonai, čihuahua, Jorkšyro terjerai ir Maltos bolonės sudarė 25 proc. nelaimingųjų, kuriems pasireiškė koks nors netikęs poveikis. Permetrinas ypač pavojingas katėms, tad jokiu būdu joms negalima naudoti šunims skirtų preparatų.

Svarbiausia bet kokiu atveju nepamiršti vieno dalyko – priemonę galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį. Kitaip sakant, jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti būtina (nauda – šuo nenugaiš nuo kokios babeziozės ir nesikasinės, rizika – šuo gali laikinai sunegaluoti).

Natūralios priemonės nuo erkių

Kovai su parazitais galima pasitelkti ir natūralias priemones, tačiau kiek jos patikimos – sunku pasakyti. Deja, būna ir taip, jog šuniui net su „dviguba apsauga“, tai yra sulašinus lašus ir užmaukšlinus specialų antkaklį, gali įsisegti „blogoji“ erkė ir apkrėsti gyvūną sunkia liga... Bet kokiu atveju kai kurios natūralios priemonės jei ir neapsaugos nuo erkių, tai gali baidyti uodus, kas vasarą taip pat didelė problema. Bėda ir ta, jog su laiku tenka vartoti vis „stipresnes“ priemones – atrodo, erkės darosi atsparios kai kurioms medžiagoms ir tai, kas puikiai veikė prieš kelerius metus, dabar gali būti nebe taip veiksminga. Taigi bandymai grįžti prie natūralių medžiagų ar derinti jas su specializuotomis priemonėmis nebestebina.

Naudodami kai kurias natūralias priemones taip pat turite būti atsargūs – štai eteriniai aliejai gali sukelti nepageidaujamus poveikius, juos būtina skiesti. Be to, daugelį natūralių priemonių tenka naudoti prieš pat einant į lauką – taigi tai gali nepatikti skubantiems ar užmaršuoliams. Didelis jų pliusas tas, kad tokias priemones gali naudoti ir žmogus – jose nėra jokių kenksmingų medžiagų (nebent būtumėte alergiškas ar jautrus kuriai nors sudedamajai daliai).

Norint išvengti parazitų, vertėtų šunis dažniau maudyti, šukuoti, aktyviai tvarkyti namus – siurbti, plauti kilimus (boraksu – natrio boratu) bei baldus. Nuo parazitų apsaugo aplink namus bei kambaryje augantys pankoliai bei bazilikai.

iš eterinių aliejų kaip atbaidančios priemonės tinka kedro, citrinžolės, pipirmėtės, rozmarino, levandos ar čiobrelių aliejai. Eteriniais aliejais prieš einant laukan galima patepti šuns antkaklį, užteks poros lašų, arba gaminkite purškalą, maišydami su 1 ar 2 dalim vandens. Šiukštu – niekada neskiestu aliejumi netepkite šuns kailio ar odos.

Galite pasinaudoti ir receptu – sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus migdolų aliejaus ir 15 lašų pelargonijų eterinio aliejaus. Šiuo mišiniu prieš vesdami šunį laukan patepkite jo antkaklį. Hermetiškame inde toks mišinys neges iki pusės metų.

Blusas atbaidyti gali kai kurios vaistažolės – jas tereikia sumaišyti, užberti šiek tiek ant šuns kailio ir įtrinti. Rinktis galima iš šio sąrašo: eukaliptas, pankoliai, rozmarinai, rūtos, kartieji kiečiai, rauktalapės geltonosios rūgštynės...

Galima pasigaminti ir purškalą nuo parazitų. Jam reikės ramunėlių, valerijonų, saldymedžio šaknų, sodinių hamamelių – užplikyti po vieną arbatos maišelį (ar šaukštelį), o atvėsus sumaišyti su hamameliais. Taip pat purškalo gamybai galima naudoti lygiomis dalimis su vandeniu sumaišytas citrinos sultis.

Blusas ir erkes atbaidyti gali česnakai. Jų įtraukimas šuns mitybon gali padėti ir nuo vidaus parazitų. Tik va bėda – kaip tokį daiktą sumaitinti. Jei jūsų šuo ignoruoja ėdalą su česnaku, galite naudoti papildus, kuriuose yra šių augalų. Viena iš česnako problemų – jo toksiškumas, tačiau kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo iškart turėtų suryti kelias jo skilteles. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Česnako rekomenduojama duoti 1 – 2 kartus savaitėje, 5–10 kg šuns svorio skiriant 1 skiltelę.

Dar viena vis populiarėjanti priemonė – gintaro karoliai/antkaklis. Teigiama, kad gintare esančios aromatinės cheminės medžiagos įsigeria į šuns kailį ir taip atbaido parazitus. Be to, gintaras pasižymi elektrostatinėmis savybėmis – jis įelektrina plaukus, kas, atrodo, labai nepatinka erkėms bei blusoms ir jos pasprunka.