Richard F.Stratton.

Gerai įvertinti pitbulterjerų charakterį ir vertę galite tik įgiję pakankamai patirties ir su kitų veislių šunimis. Šitos patirties aš gavau, kai su žmona nupirkome šuniuką mūsų anūkei. Mergaitei buvo tik 5 metai. Aš buvau prieš pitbulterjero dovanojimą, bet žinojau, kad anūkė mylėjo į mano šunis panašius gyvūnus. Vis dėlto buvau įsitikinęs, kad pitbulterjeras – ne augintinis mažai mergaitei. Ieškojome šuniuko, kuris nekeltų jokių problemų augimo metu. Jis turėjo būti geras, švelnus ir atlaidus mūsų mergaitei. Ir dar - nenorėjau jokių konfliktų su savo dukra.

Po ilgų svarstymų anūkei išrinkome škotų terjerą. Žinoma, niekas negali spręsti apie šunų veislę kaip visumą iš vieno egzemplioriaus, bet škotis buvo tikra katastrofa. Laikyti jį name buvo labai sudėtinga ir net pavojinga, be to, jis įkando anūkei. Baisu pagalvoti, kokią žalą šeimai padarytų pitbulterjeras, jei turėtų tokį bjaurų charakterį. Įvairių sunkumų auginant škotį buvo tiek daug, kad pasidarė aišku: jis nėra toks protingas ir supratingas, kaip dauguma mano matytų pitbulterjerų. Šiuo atveju esu pasiruošęs apibendrinti ir kalbu ne tik apie anūkės šunelį.

Pirmiausia, manau, nesu objektyvus šiuo klausimu, tačiau kiekviena patirtis su kitomis veislėmis tik sustiprina mano nuomonę apie pitbulterjerus. Tačiau daug pitbulterjerų savininkų, kurie pažįsta ir mėgsta pitbulterjerus kaip ir aš, teigia, kad egzistuoja natūralios problemos, kurias sunku pašalinti. Mes visi dirbame siekdami jas įveikti.

Žinoma, atsižvelgiant į šuns geimo vystymą, skirtingi augintojai labiausiai vertins tuos šunis, kuriems geriausiai sekasi kovoje, ir manau, kad tai teisinga. Ilgalaikė mano pažintis su pitbuliais parodė, kad geriausi šuniukai gaunami iš kovojančių šunų. Todėl spaudos pranešimai apie „ekspertų“ siūlymus eutanazuoti iš kovinių veislynų konfiskuotus šunis man visada išspaudžia sarkastišką šypseną.

Esu įsitikinęs, kad sprendžiant veislės formavimosi klausimą būtina lyginti ne tik šunų geimą bei kovinius gebėjimus. Jei šunys šiais pagrindiniais parametrais maždaug lygūs, atrenkant geriausius atstovus reikia apsvarstyti ir kitus kriterijus.

Mano nuomone, agresija žmonėms – vienas svarbiausių nepageidaujamų veislės bruožų. Dauguma pitmenų laikosi to paties požiūrio ir juo remiasi parinkdami šunis veisimui. Problema atsirado tada, kai neatsakingi jauni šiandieniniai pogrindžio augintojai nusprendė, kad tas požymis yra pageidautinas. Galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje atsirado tiek problemų su pitbuliais – daug kaip niekada anksčiau. Ši nerimą kelianti tendencija pastebima visose pasaulio šalyse, įskaitant beveik visą Europą. Dėl to daugėja valstybių, kuriose pitbulterjerai draudžiami. Dėl šios priežasties žmonėms agresyvių šunų kaip reproduktorių naudojimui pritariu tik tada, jei toks šuo yra vienintelis iš savo linijos (nepasižyminčios agresija žmonėms) ir yra būtinybė jo genus išsaugoti veislėje.

Kita problema – bailumas. Paradoksas tas, kad bailūs pitbuliai pasitaiko dažnai. Yra rimtų argumentų prieš šio šuns charakterio bruožo egzistavimą. Kai kurie pitbulterjerai yra tokie bailūs, kad visiškai atsisako dirbti nepažįstamoje aplinkoje. Patikėkite, kai kurie iš tiesų labai gerai sporto pasaulyje žinomi pitbuliai buvo bailiai.

Mano nuomone, toks bailus šuo veisime turėtų būti naudojamas tik tada, jei yra labai reikalingas egzempliorius, įrodęs tai kovoje ir turi nepriekaištingus bailumu nepasižyminčius protėvius.

Iš šio šunų tipo geriausiai žinau Bob Wallace`s Searcy Jeff (vienas iš Old Family Red Nose atstovų, einantis tiesiogiai nuo Lightnerio šunų; darbinis svoris – 17,690 kg). Dėl šito šuns Wallace atidavė viską, ir įdėjo didelis pastangas, kad gautų tokį šunį. Jeff buvo vienintelis savo rūšyje. Jis galėjo nugalėti bet kokį priešininką. Jis taip įtikinamai įveikė du labai gerus šunis, kad buvo neįmanoma rasti jam kito varžovo. Tuo metu Bob Wallace šį šunį už milžinišką sumą nusipirko iš žmogaus, kuris nebuvo suinteresuotas jo veisimu. Vienas garsiausių Bob pasakojimų - kaip jis laimėjo draugystę ir Jeff išlindo iš savo būdos, kad būtų paglostytas. Iki tada būdoje būdavo galima matyti tik porą degančių geltonų akių. Išlupti šunį iš ten būdavo manoma tik tempiant su visa grandine.

Taip atsitikdavo kiekvieną kartą, prie būdos prisiartinus nepažįstamajam. Tačiau jeigu kas nors leisdavo sau pajuokauti apie Jeff bailumą, Bob tiesiog išsišiepdavo ir pasiūlydavo linksmuoliui atvykti į kovą. Įdomu pažymėti tai, kad labai nedaug Jeff palikuonių, o iš viso Bob veislyne jų buvo apie 50, paveldėjo protėvio bailumą. Tačiau širdyje Bob visada atsirasdavo vietos šunims, kurie parodydavo baimę, arba būdavo „intravertai“, kaip jis pats juos vadindavo.

Ne visi nepageidaujami pitbulterjerų bruožai priklauso nuo elgesio tipo. Kai kurios savybės nustatomos remiantis genetika. Viena jų – polinkis į odos problemas. Tokie atvejai reti ir aš per visą šunų auginimo laiką regėjau jų mažai. Galite būti tikri - nė vienas mano šuo net negalėjo svajoti būti veisiamas, jei turėjo panašių problemų. Tačiau nesu tikras dėl kitų veisėjų. Kartą į mane kreipėsi vyras, teigdamas, kad įsigijo šuniuką iš garsaus selekcininko ir tas šuniukas turėjo odos problemų. Jis už gyvūną sumokėjo apie 1000 dolerių, todėl pateikė veisėjui pretenzijas dėl šuniuko sveikatos. Veisėjas atsakė, kad visi jo pirkėjai rūpinosi tik geimu bei kovomis ir niekam tokios kvailystės kaip oda neįdomios.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje veisėjas turi būti laikomas visiškai atsakingu. Ten buvo toks sunkus niežų atvejis, kad netgi kilo abejonės, ar šuniukas sulauks pilnametystės. Žinoma, geras veisėjas pirkėją apie tokią situaciją privalo įspėti.

Manau, kad tobulindami veislę, taip pat turime atsižvelgt į šunų gyvenimą. Jei laikote du šunis, kurie turi lygiateisį geimą ir maždaug tokias pat galimybes, atlikite mokslinius tyrimus – patikrinkite pirmųjų trijų kartų genealogiją. Veisimui pasirinktie tą šunį, kurio protėviai sveikiausi bei ilgaamžiškiausi.

Viena iš savybių, kuri labai svarbi man – intelektas. Bet intelektas nėra beprasmis. Mano patirtis rodo, kad protingesni šunys kovoje turi pranašumą. Dbl (dvigubas) Gr Ch Tornado (10XW) buvo ne tik kandidatė į visų laikų geriausius kovotojus, ji tuo pačiu buvo protingiausias šuo.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų, įskaitant Big Jimmy Booth (deja, jis kergtas tik tris kartus).

Kaip jau minėjau, dabar ši nuostabi veislė – mūsų rankose. Ji gimė dėl daugybės žmonių pastangų. Į mano minėtas šunų savybes veisėjai privalo atsižvelgti, jei juos tikrai domina veislės tobulinimas ir išsaugojimas. Va tada tikras pitbulterjeras bus sveikas, subalansuotas šuo ir, žinoma, talentingas kovotojas.

Stratton; Американский пит-бультерьер. Vertė Иванна, 1995.

Amerikiečių pitbultejerų nereikia mokinti mylėti kovas. Tačiau noras kovoti keičiasi įvairiuose šuns rengimo etapuose. Kai kurie vos kelių savaičių amžiaus šuniukai gali kovoti taip aršiai, kad juos reikia atskirti pleištų pagalba. Kiti būna geranoriški iki 3 metų ar net ilgiau. Keista, tačiau, atrodo, kad ryšio tarp amžiaus kada pradedama norėti kovoti ir geimo nėra.

Kitas šunų skirtumas yra jų elgesys visuomenėje. Šuo gali būti našta pasivaikščiojimuose, kai pamato kitus šunis – net už kelių kvartalų. Pitbulis paprastai neišleidžia jokio garso. Dauguma geriausių pitbulių yra geranoriški ir nekreipia dėmesio į kitus šunis kol ringe neatsistoja su jais snukis į snukį. Taigi negali būti ryšio tarp agresijos ir geimo. Patys garsiausi visų laikų šunys – Dibo, Centipede, Ceray Jeff ir White Rock nebuvo agresyvūs. Tačiau ringe jie virsdavo tikra audra – griebdavo priešą, prispausdavo prie tvoros ir laikydavo kiek tik įmanoma.

Jeigu dauguma pitbulių anksčiau ar vėliau pradeda kovoti, tai yra ir tokių, kurių neįmanoma priversti kautis. Jei kenčia kitą šunį ant savęs ir net vizgina uodegą. Kai kurie augintojai mano, kad patinams reikalinga griežtesnė atranka negu kalėms. Sukergtų patelių, kurių geimas neišbandytas, yra daugiau negu patinų.

Kitas įdomus dalykas – ar geimas susijęs su lytiniu potraukiu. Akivaizdu, kad ne, žvelgiant plačiau – ne labiau, negu skalikams, norintiems bėgti ieškoti grobio. Galbūt ši idėja gimė iš gaidžių kovų - kastruotų paukščių geimas mažėja palaipsniui senkant jų lytinių hormonų kiekiams, kas ir siejama su noru kautis. Tačiau pitbulių kastracija ar sterilizacija neturi įtakos geimui ar norui kovoti. Įdomiausia, kad tokios operacijos daromos pas veterinarus siekiant pažaboti kovinius instinktus. Gal tai veikia kitus prieš gentainius linkusius dominuoti šunis, bet ne pitbulius.

Pitmenams paprastai rūpi, kiek laiko kovinės savybės gali būti atidėtos. Vienas plačiausiai naudojamų metodų - jaunas šuo statomas paurzgauti prieš suaugusį. Jaunojo amžius turi būti 16 – 18 mėn. Vieni jų gali rodyti agresiją, kiti bando žaisti. Yra ir tokių, kurie susijaudina ir demonstruoja visus troškimo kautis požymius. Nepriklausomai nuo to kaip šunytis elgėsi, keletą dienų jokio kontakto. Po to – 5 min. kontaktas su agresyvesniu šunimi. Dar po kelių dienų šuniukas gali būti įleistas į ringą trumpai kovai, ir taip švelniai, pamažu, jis pradeda mokytis. Mokymai susideda iš trumpų seansų su skirtingais šunimis, dėl ko jaunėlis išmoksta atlaikyti kovinių taktikų įvairovę.

Treneris turi stengtis, kad iš kiekvienos kovos (rolo) šunys gautų tik teigiamas emocijas, kadangi šiame etape susiformuoja jų pasitikėjimas savimi. Dėl to negalima šuns pervarginti ir leisti prieš pernelyg stiprų priešininką. Tačiau ateis diena, kai jaunam šuniui teks laikyti sunkiausią bandymą. Tai mokymų pabaigoje daromas geimo testas. Šiame bandyme mokinys paprastai kovoja su žymiai didesniu ir žiauresniu priešininku. Tuo metu treneris analizuoja jo psichiką, geimo savybes ir kandimo jėgą. Geimo testas turi nustatyti, kiek gilios tokios savybės kaip noras kautis, ištvermė, sugebėjimas susidoroti su smūgiais, kandimas. Testas trunka apie valandą, nors apie tai yra skirtingų nuomonių. Jeigu treneriui patinka, kaip šuo elgiasi rollų metu, jis iš karto be geimo testo gali jį leisti į kovas. Galų gale juk kova – tai geimo testas.

Kovose, kaip ir futbole, tik keli procentai pitbulių tampa profesionalais. Jei šuo išbandytas geimo testu, jis pasiruošęs dalyvauti profesionalioje kovose, o prieš tai mažinamas jo svoris, bandoma rasti optimalią jo vertę kovai. Svoris mažinamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad nereiktų stoti prieš didesnius konkurentus. Antra – riebalų perteklius trukdo kraujotakos sistemos darbui ir blogina šilumos išsisklaidymą. Kai šuns kovinis svoris išaiškintas, augintojas jį praneša.

Kai rungtynės sutartos, prasideda išankstinis šuns ruošimas. Iš pradžių terminas kondicionavimas apimdavo tik šėrimą prieš kovas, vėliau jis išsiplėtė. Dabar jis apima viską, kas susiję su parengiamuoju laikotarpiu – maitinimas, treniruotės, krūvio didinimas, dažnumas ir t.t. Kiek yra pitbulių augintojų, tiek ir būdų kaip paruošti šunį, ir kiekvienas savo geriausius metodus ar bent kai kuriuos jų elementus stengiasi laikyti paslaptyje.

Bet koks ruošimas prasideda veterinaro apžiūra. Tiriamas kraujas ir ar nėra parazitų. Po apžiūros šuns svoris mažinamas iki kovinio ir pradedamas mokymas. Svarbiausia – neskubėti, viską daryti lėtai, kad šuo galėtų ir norėtų dirbti. Per sunkūs krūviai gali sukelti pėdų sužalojimus ir kraujuojančias pūsles. Tad jas būtina stebėti ir nuolat gydyti jei kas negerai naudojant savus receptus ar pirktus preparatus. Treniruočių pobūdis priklauso nuo konkretaus trenerio ir šuns.

Flirtpole ir bėgimo takelis – standartinis pitbulių mokymo rinkinys, nors dabar mažai kas flirpole dabar renkasi kaip sunkaus mokymo dalį. Nieko blogo, tiesiog tai išėjo iš mados. Paprastai šį požiūrį grindžia rizika sužaloti stuburą ir žala dantims, bet tai atsitinka labai retai. Bėgtakis vis dar naudojamas mokymams, bet ne taip intensyviai kaip anksčiau.

Labai populiarus Jenny, nors kai kas galvoja, kad jis gali šuniui pakenkti, tačiau daugumos nuomone tiesiog reikia mokėtis su juo elgtis. Norint turėti šį prietaisą reikia daug vietos, kadangi pagrindinis komponentas – sija, prie kurios tvirtinasi šuo - turi būti apie 3 m ilgio. Priešingoje pusėje panašaus ilgio atsvara. Be to, yra ir sija, prie kurios tvirtinasi narvas su žaislu ar jauku – kate, meškėnu ar oposumu.  Narvo gyvūnai paprastai būna pripratinti prie savo vaidmens ir jame ramiai miega. Pamanysite, kad šuo greit susivokia, jog šis siekis beviltiškas – kuo jis greičiau bėga, tuo greičiau sprunka narvas. Žinoma, net pačiam kvailiausiam šuniui anksčiau ar vėliau pasidarys aišku, kad jis negali pagauti grobio, tačiau gyvūnas jį vis tiek jaudina ir jis dirba. Bet kokiu atveju dauguma kovinių šunų taip nori dirbti, kad bėga net su tuščiu narvu. Kai kas vietoj to naudoja kailius ar plastikinius butelius – rezultatai tokie patys.

Nors yra nepasitikinčių plaukimo treniruotėmis, dalis pitbulių augintojų jas naudoja nuolat. Paprastai treneris vaikšto pirmyn atgal išilgai baseino, o šuo vandenyje stengiasi neatsilikti. Galimas ir kitas variantas – pririškit šunį su pavadėliu, leiskite į vandenį, o kitame krante pastatykite kitą šunį. Taip dirbti galima keletą valandų ar net ilgiau. Ir šiuo atveju, kaip ir su Jenny, šuo tikriausiai supras, kad priešininko nepasieks, bet jo matymas suteiks jėgų.

Dažnai mokymams naudojami Flirtpole - kažkas panašaus į kotą su masalu (oda). Laikas nuo laiko šuniui masalą leidžiama pagauti, ir tada vėl duodama vytis.

Nesvarbu koks metodas ar jų deriniai naudojami treniruotėse, po darbo šunį reikia kruopščiai nuvalyti ir pasverti. Kartais pratimai atliekami tik kartą dienoje, bet dažniau du kartus, ypač jei šuo šeriamas du kartus. Tipiška programa apima rytinį bėgiojimą ir popietinį darbą bėgtakyje. Mokymo metodai ne tokie svarbūs, kaip jų taikymo būdas. Dauguma trenerių apkrovas didina atidžiai ir palaipsniui. Linkę į mokslinius metodus pakaitomis keičia apkrovų intensyvumą – po dienos sunkaus darbo duoda lengvesnės veiklos, o tada – dar sunkiau. Pasak šios vadinamosios pakeitimo sistemos šalininkų, šuo mažiau nuvargs. Žinoma, apkrovos vis viena didėja.

Visos treniruočių sistemos šunims duoda kelias dienas poilsio. Daugelyje jų apkrovos mažinamos savaitė iki kovos, o 2 dienos iki paskirtos datos mokymai visai nutraukiami - kad šuns kūnas būtų pilnas energijos (ir raumenys – glikogeno). Svarbiausia – kruopščiai kontroliuoti maitinimą, apkrovas ir svorį. Sistema nesuveiks, jei treneris nesupras šuns, nejaus, kada reikia kažką keisti.

Labai svarbi šuns priežiūra po kovos. Tai gali būti temperatūros kontrolė (naudojant karštus ir šaltus kompresus) ir intensyvi jo priežiūra keletą dienų. Paprastai šunims nereikia intensyvaus ilgalaikio gydymo, tačiau yra naudojančių prevencijos terapiją net kai nepastebima šuns šoko požymių.

Kaip matote, pitmenai turi būti fantastiškai atsidavę savo reikalams, jie 2 – 3 mėn. turi praktiškai gyventi su šunimi ir jį stebėti. Todėl mažai tikėtina, kad toks šuo žus kovodamas.

 

Pagal "Gameness", Sam Cates, Sporting Dog Journal  2011 02

Geimas – tipiškiausias jausmas amerikiečių pitbulterjerų pasaulyje. Tai dalykas, kuriuo visi turime didžiuotis. Pitbulterjerai nėra tik geimo šunys, bet saujelė šunų šiuo pavadinimu tikrai gali didžiuotis.

Geimas - noras įtikti. Jo negalima pavadinti lengvai identifikuojamu. Jis apibūdina drąsą, ištikimybę, atkaklumą ir didelę meilę gyvenimui. Tai baimės nebuvimas. Visiškas pasitikėjimas ir begalinis atsidavimas. Kalbant apie pitbulterjerus, geimą turintis šuo niekada neabejoja šeimininko sprendimais ir vykdo juos neabejodamas. Tai šuo, kuri atsisakys gyvybės dėl Jūsų. Deja, kalbu ir apie tuos vargšus apleistus ar sužalotus gyvūnus, kurie į ištiestą ranką vis tiek reaguoja vizgančia uodega ar mylinčiomis akimis net nežinodami, kokias pasekmes tokie veiksmai gali atnešti.

Niekad nesmerkit nė vieno, sakančio, kad augina geimą turinčius šunis. Visi turime bandyti veisti tinkamo tipo pitbulterjerus. Jei prarasim šią savybę, jie taps eiliniais šunimis. Paklauskite savęs, kodėl auginate pitbulterjerą – ar dėl kurios nors iš aukščiau nurodytų priežasčių, ar tiesiog dėl geimo.

Jūs, šių nuostabių šunų savininkai, turėtumėt pabandyti geimą rasti savyje, kad pamatytumėt tuos dalykus kokie jie yra, kadangi tai - neapibrėžtas žodis, jausmas, kuriam trūksta aprašymo, žinojimas, kad tie šunys kitokie. Geimas – kažkas ypatingo ir niekas negali bandyti to pakeisti.

Jei negalite gyventi su tikrąja šio žodžio reikšme ir manote, kad tai susiję su tamsia veislės praeitimi, tada gal tie šunys niekada nebuvo Jums skirti. Jei negalite pažvelgti į savo šuns praeitį su pasididžiavimo jausmu ir suvokti, kad tai praeitis padarė jį tokį, koks jis yra šiandien, tada turėtumėt rimtai apsvarstyti pudelių auginimo galimybę.

Pažvelkit į savo šuns praeitį... koviniai šunys anksčiau laikyti pasididžiavimo vertu dalyku. Jie nekovojo tam, kad nužudytų kitą šunį - jie kovojo, nes privalėjo tai daryti, nes didžiavosi galėdami įtikti šeimininkui... jie tai darė iš meilės.

Atverkit akis ir pamatysit, kad geimas – visur aplink. Mažas ką tik gimęs šuniukas kovoja už gyvenimą – o netrukus jis taps pasididžiavimo vertu šunyčiu pirmoje parodoje. Aplinkiniai slepia savo baimę. Būkite drąsus.

Greit šis šuniukas taps stipriu Weight Pullingo šunimi, tempiančiu ir tada, kai jo kūnas jau sako „ne“... Ar medžiokliniu šunimi, kuris puls dešimt kartų už save didesnį šerną. Kodėl jie taip elgiasi? Todėl, kad Jūs nustatote jų užduotis... o jie stengiasi įrodyti, kad gali jas įvykdyti.

Tada vieną dieną ateis laikas, kai turėsite parodyti savo paties geimą. Tą dieną pitbulterjeras bus senas ir silpnas, o pažvelgęs Jums į akis sakys „Atsiprašau, tačiau šito laimėti negaliu“. Tada turėsite būti stiprus, kad galėtumėt atsisveikinti ir jį paguosti, leisdami jam žinoti, kad kartais galima ir pralaimėti... ir kad iki paskutinės akimirkos jis buvo Jūsų herojus. Nelaukite kol bus per vėlu tai padaryti.

Sustokit ir paklausykit, kai girdit žmones kalbant apie geimo šunis. Gal jie jau žino tiesą. Negalima smerkti to pasididžiavimo, kurį jie jaučia. Pabandykit suprasti, ką jie iš tiesų jaučia ir su tuo suvokimu ateis dėkingumas ir pripažinimas, kad amerikiečių pitbulterjeras buvo, yra ir visada turėtų likti... tikruoju geimo šunimi.

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį: